TELŠIŲ GIRININKIJA


 

     Galima sakyti, kad Telšių girininkija, esanti urėdijos centre ir todėl laikytina pagrindine, atsirado pavėluotai. 1920 metais, kurie laikomi Telšių urėdijos įkūrimo metais (jau greitai bus galima švęsti jos 100-metį), Telšių girininkijos dar bebuvo: ji atsirado tik po metų, sudaryta iš miškų, kurie iš pradžių buvo priskirti Alsėdžių ir Platelių girininkijoms. Antra vertus, vaizdingai kalbant galima samprotauti, jog ji gimė net per anksti - lyg neišnešiota... Ar ne todėl kiek kartų ji reformuota, skaidyta! Buvo net panaikinta. Paskui vėl stambinta, smulkinta, stambinta...
      Dabar jos plotas - 13566 hektarai, iš jų valstybinių miškų - 3818 hektarų, privačių - 9316 hektarų, kitų naudotojų miškų - 432 hektarai.

Pirmųjų girininkų pėdsakai

      Taigi Telšių girininkija sudaryta 1921 metais. Pirmasis girininkas - Mykolas (Mikas) Tautavičius. Apie jį „Lietuvos miškininkų" žinyne tiek teskelbiama: „1931 m. Telšių miškų urėdijos Telšių girininkijos I eil. girininkas. 1931 m. apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu." Matyt, ta proga pateko į „Mūsų girias", o iš ten į miškininkų žinyną.
      1931 metais jį pakeitė Aleksandras Tenisonas, iki tol girininkavęs Plungės girininkijoje. Jis su tėvais atsikėlė iš Latvijos į Pušinės valstybinę pasodą, mokėsi Tveruose, Rygos rusų gimnazijoje, studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto gamtos skyriuje. Pirmojo pasaulinio karo metais grįžo į Lietuvą, dirbo vokiečių administracijos miškų įstaigoje, mokytojavo Telšių gimnazijoje, o nuo 1923 metų tapo Plungės girininku.
      Tuo metu tėvas Mikelis Tenisonas, dirbęs eiguliu, žvalgu Tverų girininkijoje, rodos, laikinai net ėjęs girininko pareigas, Telšiuose, Liepų gatvėje, statėsi didelį namą. Padėjo, aišku, ir sūnus Aleksandras Tenisonas, kuris rengėsi jame įsikurti, todėl pasitaikius progai pasiprašė perkeliamas iš Plungės į Telšių girininkiją. Jai vadovavo iki 1944 metų rudens, artėjant frontui iš Rytų pasitraukė į Vakarus.
      Apie Aleksandrą Tenisoną žinoma kur kas daugiau, mat gyvendamas Belgijoje buvo aktyvus išeivijos Lietuvių miškininkų sąjungos narys, parašė prisiminimų apie darbą Plungės ir Telšių girininkijose knygą „Žemaitijos girių takais", kuri išleista Čikagoje 1975 metais. Be to, susirašinėjo su Telšiuose gyvenusiu geru bičiuliu, Tado Blindos anūku Kazimieru Dauginiu. Plačiau apie Aleksandrą Tenisoną pasakojama šioje Telšių urėdijos interneto svetainėje publikacijose „Aleksandras Tenisonas (1898 - 1986) ir jo palikimas..." bei „Aleksandro Tenisono laiškai".
      Taigi pirmieji du Telšių girininkai vadovavo šiai girininkijai nuo pat jos įkūrimo iki antrosios rusų okupacijos artėjant į pabaigą Antrajam pasauliniam karui.
      Po to sovietinė valdžia girininkus kaitaliojo kas metai, kas pora metų ar net kas keli mėnesiai, tad ryškesnių pėdsakų jie negalėjo palikti. Vieni gal neįtiko sovietinei valdžiai, kiti, matyt, labai jau įtiko ir greitai kilo karjeros laiptais.
      Aleksandrui Tenisonui spėjus laiku pasitraukti į Vakarus, girininku tapo Jonas Šopys. Jis 1934 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir dirbo Mažeikių urėdijos Tirkšlių, Medemrodės, Viekšnių girininku. Telšiuose jis neužsibuvo. 1945 metais jis - jau Klaipėdos miškų urėdas, dar po metų - Jurbarko miško pramonės ūkio direktorius.
      1945 metais Telšių girininku paskiriamas Leonardas Petrauskas, iki tol dirbęs Šaukėnų urėdijos Paežerių girininku. Po penkerių metų jis paskiriamas Telšių miškų ūkio direktoriumi. Tačiau šiame poste išsilaikė tik trejetą metų, po to dirbo Salantų girininku, Šateikių girininku, o paskui visai atsisakė miškininkystės ir susirado darbą Telšių autokelių valdyboje.
      Po Leonardo Petrausko nuo 1950 metų iki 1956 metų pabaigos, kol girininkija trumpam buvo panaikinta, per šešerius metus pasikeitė... penki vadovai. 1950 metų rudenį laikinai, kelis mėnesius, girininkijai vadovavo Algirdas Važgauskas, kuris neturėjo nė miškininko išsilavinimo. Po to sekė girininkai Stasys Jasinskas, Vladas Lingys, Vladas Stanevičius, Aleksas Tomkevičius.
      Ir Vladas Lingys, buvęs pavaduotojas ar padėjėjas, irgi, matyt, miškininkas praktikas, be reikiamo išsilavinimo, tedirbo laikinai, kelis mėnesius, o kiti minėti Telšių girininkai pristatomi „Lietuvos miškininkų" žinyne:
      „JASINSKAS Stasys Henrikas, Mykolo. Gimė 1927 08 25 Biržų r. Stasiukų k. Mokėsi Joniškėlio gimnazijoje. 1948 baigė Vilniaus miškų technikumą. 1948 - 49 Tauragės miškų ūkio Kvėdarnos girininkijos padėjėjas, 1949 - 50 girininkas. 1950 Alsėdžių girininko pavaduotojas. 1950 - 52 Telšių miškų ūkio Telšių girininkas. 1958 - 59 Kuršėnų miškų ūkio Šaukėnų girininko padėjėjas. 1959 - 66 Gulbinų, 1966 - 85 Šaukėnų girininkas";
      „STANEVIČIUS Vladas, Vlado. Gimė 1913 09 10 Kelmės r. Sarapiniškės k. Mirė 1971 05 09. 1932 baigė Kelmės progimnaziją, 1938 - Šiaulių gimnazijos 7 kl., 1942 - Vilniaus vid. miškų mokyklą. 1942 - 43 Telšių miškų urėdijos girininkas be girininkijos. 1944 Rietavo miškų urėdijos Labardžių, Žadvainių bei Bagdonavo girininkas. 1950 - 53 Telšių miškų ūkio vyr. miškininkas. 1954 -70 Telšių miškų ūkio Telšių girininkas";
    „TOMKEVIČIUS Aleksas, Juozo. Gimė 1928 05 05 Pakruojo r. Draudelių k. 1947 baigė Pašvitinio progimnaziją, 1950 - Vilniaus miškų technikumą. Mokėsi LŽŪA MŪF. 1950 - 54 Plungės miškų ūkio Kulių, 1954 - 67 Telšių r. Telšių ir Ubiškės girininkas. 1967 - 72 Pakruojo miškų ūkio techninis vadovas. 1967 - 80 Pakruojo miškų ūkio Klovainių girininkas. 1980 - 89 Telšių miškų ūkio miško ruošos inžinierius."

               
      Deja, antrojoje ir trečiojoje informacijose būtini patikslinimai ar bent paaiškinimai. Vladas Stanevičius Telšių girininkijai vadovavo du kartus, bet ne nuo 1954 metų ir ne iki 1970 metų, o 1953 04 20 -1954 03 15 ir 1958 06 01 - 1971 05 09, tai yra iki mirties. Nuo 1954 03 15 iki 1958 05 31 jis buvo Žarėnų girininkas. (Plačiau jis pristatomas šioje Telšių urėdijos interneto svetainėje publikacijoje „Vladas Stanevičius".) O Aleksas Tomkevičius Telšių girininkas buvo iki 1956 metų gruodžio 12 dienos - iki girininkijos panaikinimo. Beje, ir pirmojoje informacijoje kyla klaustukų, nes lyg niekur nieko praleisti Stasio Jasinsko darbo biografijos 1952 - 1958 metai, kurie sutampa su tragišku tremčių laikotarpiu.

Pertvarkymų karuselėje

      Telšių girininkija tai stambėjo, tai smulkėjo. Anot „Telšių miškų urėdijos" autoriaus Jono Kulpinsko, 1936 metais buvo 6 eiguvos: Alsėdžių, Džiuginėnų, Germanto, Lieplaukės, Siraičių ir Užgirių. Tuomet girininkavo Aleksandras Tenisonas. Paskui - karo sumaištis. 1945 metais panaikinama Žarėnų girininkija, ir dalis jos miškų atitenka Telšių girininkijai. 1947 metais panaikinta Alsėdžių girininkija - Telšiams vėl teko kąsnis. Kai kuriais duomenimis, tuomet Telšių girininkijoje buvo net 18 eiguvų.
      Paskui jų vėl sumažėjo, mat 1950 metais Alsėdžių girininkija vėl atkuriama. Bet po poros metų pastaroji vėl panaikinama... Nuo 1952 metų pradžios atkuriama Žarėnų girininkija. Tad 1952 metų sausio 1 dienos duomenimis Telšių girininkijoje buvo 14 eiguvų: Eivydų (eigulys Juozas Austys), Alsėdžių (Aleksas Surblys), Lieplaukės (Alfonsas Venckus), Džiuginėnų (Domas Motuzas), Germanto (Domas Bubelė), Užgirių (Stasys Aleksandravičius), Siraičių (Adomas Bubelė), Kalnėnų (Justinas Margevičius), Gadūnavo (Pranas Jurkus), Morkiškių (Alfonsas Spirgys), Pamarkijos (Jonas Kulpinskas - tėvas), Nevarėnų (Vincas Svirušis), Nerimdaičių (Leonas Silkinis) ir Laukstėnų (Aleksas Šilinskas).
      Apskritai Telšių ir Alsėdžių girininkijų istorija labai susijusi: juk net Telšių urėdijos centras iki pat pokario metų buvo Alsėdžiuose. O turint po ranka lengva reorganizuoti... 1954 metų pavasarį jau kelintą kartą atkuriama Alsėdžių girininkija, tad aplinkinių girininkijų ribos vėl keičiamos.
      O nuo 1957 metų sausio 1 dienos Telšių girininkija panaikinama: vietoje jos sudaromos Ubiškės ir Plinkšių (vėliau pavadintos Nevarėnų) girininkijos. Net pusantrų metų prireikė, kol buvo suvokta, jog Telšių girininkija vis dėlto reikalinga: nuo 1958 metų birželio 1 dienos ji vėl atkurta. Iš Plinkšių (Nevarėnų) girininkijos jai atiteko Gadūnavo ir Kalnėnų eiguvos, iš Alsėdžių girininkijos - Eivydų ir Alsėdžių eiguvos, iš Žarėnų girininkijos - Džiuginėnų, Lieplaukės, Germanto, Užgirių ir Ąžuolyno eiguvos. Girininku paskiriamas Vladas Stanevičius, čia jau dirbęs 1953 - 1954 metais.

Eiguvų mažėjo nuo dviejų dešimčių iki dviejų

      Vladas Stanevičius vadovavo Telšių girininkijai iki mirties - iki 1971 metų gegužės mėnesio. Jo darbo metais irgi netrūko visokių kaitaliojimų, aišku, ne taip menkai trukdžiusių pagrindinei miškininkų veiklai: medienos paruošimo užduotims vykdyti, miškui sodinti ir jį auklėti. Netrukus, 1959 metais vykdant eilinį reorganizavimą, Gadūnavo ir Kalnėnų eiguvos vėl grąžintos Plinkšių (Nevarėnų) girininkijai.
      1961 metais imta stambinti eiguvas. Buvo panaikintos Alsėdžių, Džiuginėnų, Užgirių eiguvos, sudaryta nauja Pagermantės eiguva. Bendras girininkijos plotas liko tas pats - 3291 hektaras. (Palyginus su dabartiniais 13,5 tūkst. hektarų - tai juokas.)
      1963 metais vėl keičiamos girininkijos ir eiguvų ribos ir girininkijos plotas padidėjo iki 4277 hektarų. Telšių girininkiją sudarė 7 eiguvos: Kęstaičių (eigulys Antanas Abromavičius), Eivydų (Juozas Austys, Džiuginėnų (Domas Motuzas), Lieplaukės (Danielius Kontautas), Germanto (Alfonsas Venckus, Užgirių (Valius Kvedaras), Siraičių (Kazys Beresnevičius). Bet po trejeto metų įkūrus Pagermantės girininkiją, 3 telšiškių eiguvos perduotos jai.
      Nežinia, kokį efektą davė eiguvų stambinimas (ir smulkinimas), bet iš šalies savotiškai įdomu stebėti, kaip keitėsi jų skaičius. Pamirškime, kad pokario metais buvo vos ne dvi dešimtys eiguvų. Tada eiguliai dar buvo, kaip ir Nepriklausomos Lietuvos laikais, lyg tikri savų teritorijų šeimininkai, tik, palyginus su A.Smetonos laikų pasitempusiais miškų prievaizdais, jau apsmurgę. Vis dėlto stengdavosi kuo dažniau apeiti savo eiguvas, žinojo ar bent privalėjo žinoti, kas kokiame pakrašty dedasi.
      Bet šeimininkiškumo supratimas pamažu keitėsi, vadinamasis liaudies turtas tapo niekieno, ir eiguliai už tam tikrą atsidėkojimą „nebematė" miško vagių, net leisdavo įtikusiesiems valdiškuose miškuose gaminti vadinamąjį samagoną - naminę degtinę. Tai užfiksuota net oficialiuose dokumentuose, saugomuose Telšių urėdijos archyve. Tiesa, faktas - ne iš Telšių girininkijos, tačiau net juokinga būtų įrodinėti taip nebuvus daugumoje vietovių, tik ne visi eiguliai įkliuvo ar įkliuvę per kvailumą prisipažino... O konkrečiai turimas minty buvusio Plungės miškų ūkio direktoriaus Kosto Gliožerio 1959 metų gruodžio 4 dienos įsakymas Nr. 106, kuriame sakoma: „Eiguliui Juozui Daugėlai už leidimą jo saugomoje eiguvoje gamintis naminę degtinę pareikšti įspėjimą." Beje, iš pradžių buvo įrašyta „griežtą papeikimą", bet šie žodžiai nubraukti - matyt, kažkam, gal sekretorei, pasirodė per didelė nuobauda už visuotinai įsigalėjusį dalyką...
      Taigi 1952 metais Telšių girininkijoje buvo 15 eiguvų, 1960 metais - 8, 1961 metais - 6, 1963 metais - 7, 1966 metais - 4 (kelias eiguvas atidavus naujai Pagermantės girininkijai), 1975 metais - 5 (iš Nevarėnų girininkijos gavus Pušinės eiguvą), 1991 metais - 7 (tada vyko minėtas eiguvų smulkinimas, matyt, pirmuosius žingsnius žengiančios atsikūrusios Lietuvos valdžiai idiliškai svajojant viską atkurti kaip buvo prieškario laikais).
      Po to eiguvų skaičius nuosekliai mažėjo: 1992 metais jų bebuvo 5, 1995 metais - 4, 1998 metais - 3, 2000 metais - 2... Be abejo, paskutinį skaičių reikia tikslinti: matyt, turimos minty ne dvi eiguvos, o du eigulių etatai, skirti asmenims, besirūpinantiems medienos išdavimu ar šluojantiems šiukšles poilsiavietėse prie ežerų po lietuviškųjų motorizuotų barbarų apsilankymo.

Lieplaukės miškų ugdytojai

      Iš Telšių rajono Želvaičių kaimo kilęs biomedicinos mokslų daktaras Alfonsas Algimantas Venckus buvo Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakulteto Miškotvarkos katedros vedėjas. Jo paskaitų klausytis ir atsakinėti jam per egzaminus yra tekę ne vienam Telšių urėdijos miškininkui. Jis parengė ir paskelbė apie šimtą mokslinių straipsnių bei metodinių mokymo priemonių.
      Savo darbinės veiklos pradžioje, baigęs Vilniaus miškų technikumą ir pusantrų metų padirbėjęs Pakruojo rajono valstybiniu gamtos apsaugos inspektoriumi, jis 1962 - 1965 metais dirbo Telšių miškų ūkio gamybos meistru. Po to studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, aspirantūroje ir tapo mokslininku.
      2003 metais išleistame leidinyje „Lieplaukė prie Germanto" išspausdintas jo pasakojimas apie savo tėvą eigulį Alfonsą Venckų „Lieplaukės miškų ugdytojai". Nors rašinys parašytas neišraiškiu mokslininkų stiliumi su stiliaus riktais ir nemažai tuščiažodžiaujama, jis yra papildomi puslapiai Telšių girininkijos, kuriai priklauso Lieplaukės miškai, istorijai.

      Aplink Lieplaukės miestelį ošia gražūs miškai. Juose vyrauja mišrūs pušynai su eglių priemaiša, eglynai, beržynai, drebulynai. Kitų medžių rūšių medynų didesniais plotais sutinkama mažiau.
      Miškai išsidėstę nederlingose priesmėlio augavietėse su normaliu atmosferiniu drėkinimu. Juose veisiasi briedžiai, stirnos, šernai, lapės, kiškiai, voverės. Rečiau sutinkami mangutai, barsukai, kiaunės ir ūdros. Ypač akį veria Germanto kraštovaizdžio draustinio miškai (825 ha). Miškininkų tikslas yra išsaugoti šį Vidurio Žemaitijos aukštumoms būdingą kraštovaizdį su ežerų kompleksu. Be minėtų saugomų teritorijų, čia gausu ir kultūros paveldo objektų, pavyzdžiui, Užgirių senkapiai, esantys 63 kvartale.
Ilgus metus apie Lieplaukę esančius miškus puoselėjo mano tėvas Alfonsas Venckus. Jis daugiau kaip 30 metų kantriai ir išradingai dirbo Lieplaukės ir Germanto eiguvų eigulio darbą. Suprasdamas, kad miškas yra pagrindinis Lietuvos gamtos turtas, skyrė daug laiko ir jėgų jo rūpestingai globai ir apsaugai.
      Greta tiesioginių eigulio pareigų jis vykdė nuolatinę švietėjišką aplinkos apsaugos veiklą. Daugelį metų kas pavasarį kartu su Lieplaukės mokyklos mokiniais ir mokytojais organizavo įspūdingas medelių sodinimo šventes, dalyvavo miško sodinimo, jauno miško priežiūros darbuose. Šių švenčių metu vykdavo pokalbiai su mokiniais apie medelių sodinimo reikšmę Lietuvai, o su mokytojais ir tėvais - apie vaikų auklėjimą meilės medeliams ir savo medžiui dvasia. Pasodinęs bent vieną medelį, vaikas nenulauš nė vieno. Vaikai ir jaunimas pasidarė miškų ugdymo talkininkais.
      Lieplaukės apylinkės miškuose neišliko tų senųjų gūdžių neperžengiamų girių, kadangi miškas buvo, yra ir bus miškininkų pragyvenimo šaltinis. Miškai atsinaujina. Miškininkų rūpesčio dėka miške vyksta glaudūs tarpusavyje susiję procesai. Nuo sėklos prie daigelio, nuo daigelio prie medelio jį dera puoselėti, ugdyti, retinti, o medžiams pasiekus brandos amžių - kirsti ir vėl sodinti jaunus miškus. Tai nuolatinis rūpestis ir darbas, kuriam reikia ištvermingos meilės.
      Mano tėvas Alfonsas Venckus gimė 1911 metais sausio 26 dieną Brizgių kaime, netoli Lieplaukės, baigė jos pradžios mokyklą, o 1932 metais priimtas į tikrąją karinę tarnybą, kurią baigė 1934 metais, įgydamas jaunesniojo puskarininkio laipsnį.
      Nuo tų metų tarnavo liktiniu puskarininkiu III pėstininkų divizijos 6-ajame P. K. Margirio pulke. Būdamas kariuomenėje 1937 metais vedė Lieplaukės gyventoją Anicetą Pagojutę. Tarnybą baigė 1940 metų spalio 19 dieną Lietuvos liaudies kariuomenės viršilos laipsniu, kai kariuomenę perorganizuojant neprisiekė naujajai valdžiai ir buvo iš tarnybos atleistas. Apsigyveno Lieplaukėje. 1940 metų gruodžio 24 dieną pradėjo dirbti miškų žinyboje eiguliu, paskui žvalgu, techniku, vėl eiguliu.
      Už gerą eigulio darbą tėvas yra gavęs nemažai padėkos raštų, nes jo visos jėgos ir laikas atiduoti miškų ugdymui. Tai daigynų ir medelynų paruošimas, sėklų rinkimas, miško želdinimas, priešgaisrinė jo apsauga, sanitarinė sauga, miško gelbėjimas nuo savavališkų kirtimų, miško ruoša ir kita. Tai buvo jo dienų ir naktų rūpestis.
      Kaip jis gelbėjo mišką nuo savavališkų kirtimų, gražiai aprašoma Telšių rajono 1958 metų gruodžio 27 dienos laikraštyje išspausdintame straipsnyje, pasirašytame J. Giružio. Jis pasakoja, jog eigulys per tris žiemos dienas pastebėjo, kad Siraičių miške kertami medžiai: „Laukti jau nebuvo ko. Eigulys Venckus Alfonsas kruopščiai išmatavo rogių vėžių plotį, arklių kanopas. Aplinkui ant sniego buvo pribarstyta pušų žievių bei kerpių. Eigulys nusprendė žūtbūt surasti kaltininkus. Pasiėmęs pasilikusius įrodymus apie šį nusikaltimą, jis patraukė Telšių link Buvo dar ankstyvas rytas, tačiau pamažu telšiškiai budo įprastiniam dienos darbui. Vieni skubėjo į fabriką, kiti - tarnybon. Atidžiai galvodamas ir įdėmiai sekdamas, Alfonsas išmatuotomis pėdomis atvyko į Naumiestį prie piliečio Mažeikos namų. Šitaip buvo išaiškintas nusikaltėlis su bendrininkais ir atitinkamai nubaustas."
      Tas pats laikraštis po dviejų metų 1960 metų sausio 18 dienos numeryje išspausdino K. Vaišio pasirašytą straipsnį. Kuriame pasakojama, kaip mano tėvas globoja miško žvėris. Cituojamas eigulio pasisakymas, kad žiemai jis paruošęs 100 drebulinių ir karklinių šluotelių, 300 kg gero šieno. Autorius pastebi: „Na, ir suprantama, kad dabar Germanto eiguvoje priskaičiuojama apie 24 stirnos, 30 kiškių, 2 šernai, dažnai apsilanko 3 briedžiai."
      1973 metais mano tėvas išeina į pensiją. O vieton eiguliu skiriamas jaunesnysis tėvo brolis Juozas Venckus. Mano brolis Vincas vadovavo eiguvai Žarėnų girininkijoje. (Apie Vincą Venckų kiek plačiau pasakojama apybraižoje „Žarėnų girininkijos miškuose" - Č. G.) Na, ir aš pasukau tėvo pėdomis, bet ryžausi įgyti aukštesnę kvalifikaciją. Taip Venckų giminė tapo miškų ugdytojais.
      Tėvas dar jaunystėje mėgo vandens sportą - plaukimą, jau kariuomenėje ne kartą buvo plaukimo varžybų prizininkas, o turėdamas 40 metų Telšių apskrities kaimo jaunimo spartakiadoje užėmė I - II vietas. Jis taip pat mėgo sodybos tvarkymo darbus, ne kartą jo sodyba Lieplaukėje užimdavo pirmąsias vietas tiek rajono, tiek apylinkės konkursuose.

Bėgo nuo politikos, pataikė ant...

      Mirus girininkui Vladui Stanevičiui, jo vieton buvo paskirtas Liudas Arlauskas, sėkmingai girininkavęs Pagermantėje.
      Jis kilęs iš Skirpsčių kaimo nuo Alsėdžių. 1961 metais baigė Alsėdžių vidurinę mokyklą, 1966 metais - Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir tapo Telšių miškų ūkio Pagermantės girininku. Girininkija nedidelė, ir kirtimų apimtys palyginti mažos, jaunajam miškininkui sekėsi gerai. Todėl miškų ūkio vadovai daug nesukdami galvos jį ir paskyrė Telšių girininku.
      Gal Liudas Arlauskas, jaunas ir energingas, galvojo apie vienokią ar kitokią karjerą, nenorėjo užsibūti kad ir netolimame užkampyje. Ką besakysi, Telšių girininkija, būdama centre, laikytina pagrindine, joje didesnės galimybės būti pastebėtam ir įvertintam. Jis net nesikėlė į pastatytą Pagermantės girininkijos pastatą Paragų kaime, o glaudėsi pačiuose Telšiuose.
      Bet čia prasidėjo bėdos. Sakosi miškininkystę pasirinkęs todėl, kad nemėgo idiotiškų politikos mokslų. Bet pasirodė, kad nuo ideologijų nė miške nepasislėpsi. Kaip jis pats pasakoja, imtas raginti stoti į partiją, kuri tada vienintelė ir tebuvo - komunistų: arba stoji, arba... Jo įsitikinimai, matyt, buvo visiškai kitokie, bet ką nepadarysi galvodamas apie ateities perspektyvą - parašė tą pareiškimą. Buvo tokia tvarka: metus tekdavo pabūti kandidatu, po to vėl svarstydavo, dažniausiai tik formaliai. Bet su Liudu Arlausku atsitiko kitaip: buvo pastebėtas lankantis bažnyčią. Ne tik į partiją nebepriėmė, bet, matyt spaudžiami Rajono partijos komiteto, Miškų ūkio vadovai ėmė rengtis atleisti Liudą Arlauską iš girininko pareigų.
      Suprato, kad jo dienos suskaičiuotos. Kaip tik atvažiavo šiek tiek pažįstamas Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto skyriaus vedėjas Jonas Kenstavičius ir užsiminė, kad jiems reikia darbuotojo. Liudas Arlauskas mielai sutiko. Porą metų padirbėjęs buvo rekomenduotas studijuoti Maskvos miškų ūkio mechanizacijos instituto aspirantūroje. Baigęs mokslus ir apgynęs disertaciją darbo Telšiuose negalėjo tikėtis - tapo Plungės miškų ūkio Šateikių girininku. Juo išdirbo net 26 metus. Plačiau jis ir pristatomas Šateikių girininkijos istorijoje.
      Taigi Liudas Arlauskas Telšių girininkijai vadovavo vos pusantrų metų. Po jo nuo 1972 metų lapkričio pabaigos girininku buvo paskirtas Romualdas Kelpšas. Jis, gimęs 1944 metais Mažeikių rajone, per šešetą metų spėjo padirbėti Telšių miškų ūkio Eigirdžių, Mažeikių miškų ūkio Židikų girininko padėjėju, Telšių miškų ūkio meistru, Kuršėnų miško pramonės ūkio Vidsodžio girininko padėjėju. Nuo 1972 metų jis jau Telšių girininkijoje - eigulys, meistras. Čia jis laikinai tapo Telšių girininku - dar nebuvo baigęs jokių miškininkystės mokslų. Girininko pareigas ėjo vos pusmetį, kol tapo Telšių miškų ūkio ekonomistu. Tada girininku paskiriamas Jonas Valeckas.
      Jo tėviškė - tame pačiame Telšių rajone Vainočių kaime. 1960 metais baigė Ubiškės aštuonmetę mokyklą, paskui mokėsi Šiaulių J.Janonio vakarinėje pamaininėje mokykloje, Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, kurį baigė 1972 metais. Nuo tada dirbo Telšių miškų ūkio želdinimo inžinieriumi, o po metų tapo Telšių girininku. Matyt, tvarkėsi neblogai, nes juo išbuvo pusantro dešimtmečio. Vis dėlto paskui buvo pažemintas pareigose - paskirtas miško techniku rūpintis privačiais miškais. Gal prisidėjo ir tai, kad buvo savotiškas žmogus. Pasitraukęs iš gamybinės veiklos užsidarė savo sodybėlėje netoli urėdijos centro ir su niekuo nebendrauja, nors tikriausiai turėtų ką įdomaus papasakoti apie girininkijos istoriją.
      Vienu kitu sakiniu yra užsiminęs apie šį girininką ir paminėjęs vieną kitą girininkijos gyvenimo faktą tada dirbęs eigulys Vincas Raudys, ir dabar, jau pensininkas, dar besirūpinantis girininkijos poilsiavietėmis.

Viskas prasidėjo nuo prisemtų klumpių...

      Vincas Raudys gimė Berkinėnų kaime, tame pačiame, kur dabar įsikūrusi Telšių urėdija, gal už pusantro kilometro nuo jos. Bet nė nepamanė, jog kada nors jo gyvenimas bus susijęs su miškais. Tuo labiau kad yra vos ne bemokslis, nors sovietmečio pradžioje bent septynios klasės buvo privalomos, mokytojai būdavo varomi ieškoti nelankančių mokyklos vaikų, mat reikėjo pasauliui parodyti, kad esame labiausiai išsilavinusi šalis.
      „Iš Berkinėnų persikėlėme į Džiuginėnus, čia baigiau keturias klases ir pradėjau lankyti penktąją klasę Kontaučių septynmetėje mokykloje - kol žiemą klumpes prisėmiau... Taip ir baigėsi mano mokslai", - pasakoja Vincas Raudys. Lyg ir juokauja, bet nesišypso.

Kelio pradžia juodvarninėj

      Mat nėra ko čia šypsotis. Ir tos klumpės tik tarp kitko. Juk kas vaikystėje nėra prisėmęs apavo. Tada, pokario laikais, jis buvo toks - klumpės. „Mama viena pati augino mus, šešis vaikus, - tęsia pasakojimą žmogus, atidėjęs į šalį kaltą. - Penkios mergaitės, aš vienintelis berniukas, taip sakant vis šioks toks šeimos galva. Todėl nuo penkiolikos metų pradėjau dirbti vietiniame „Džiugo" tarybiniame ūkyje. Žinoma, paprastu darbininku. Paskui pasiuntė į Viekšnių juodvarninę."
      Juodvarnine Vincas Raudys vadina Viekšnių profesinę technikos mokyklą, nes jos moksleiviai vilkėjo juodą uniformą. Mokykla buvusi plataus profilio - buvę mokoma ir šaltkalvystės, ir elektrotechnikos pagrindų, net agronomijos. Vis dėlto pagrindinė veiklos sritis - traktorininkų rengimas.
      Tačiau traktorininku padirbėjo neilgai, nes buvo paimtas į kariuomenę. Ten niekam Viekšnių profesinės technikos mokyklos žinių neprireikė. Matyt, karinis komisariatas sprendė taip: išsilavinimas pradinis, vadinasi, kaip tik - į juodadarbius. Pasiuntė į karinį dalinį Kaliningrade. Daugiausia teko krauti vagonus. Aišku, fizinės jėgos reikėjo, bet nedidukas vaikinas jau nuo paauglystės ta prasme buvo užsigrūdinęs. Užtat palyginti didelė laisvė, juk geležinkelio stoties sandėliai - tai ne karinis dalinys. „Neretai ir šokius pasikeldavome, - prisimena. - Paprašytas sandėlininkas paskambindavo į karinį dalinį: atėjo vagonai su skubiu kroviniu, jūsų vyrukus šiąnakt kiek užlaikysiu. Vadovybė patikėdavo, nes ne taip retai tekdavo krauti vagonus ir naktį. O rusikės mergos buvo smailos prie kareivių..."
      Vis dėlto Vincas Raudys, matyt, buvo drausmingas ir pareigingas karys, bent jau nė sykį neįkliuvo už ką nors ir nepateko į daboklę, atvirkščiai, per tarnybos laiką net keturis kartus buvo išleistas atostogų.
      Po kariuomenės mėgino įsidarbinti „Masčio" fabrike, bet nepriėmė, nes registruotas kaime, tai yra kaip baudžiauninkas, neturintis teisės pasitraukti nuo dvarininko. Kur dings, vėl eis į savo tarybinį ūkį. Net keista, „dvarininkui" atstovavęs Džiuginėnų skyriaus valdytojas Henrikas Jonavičius sako: „Ale tu mauk iš tarybinio ūkio - eik į plytinę. Ten priims. Atidirbi aštuonias valandas ir esi sau ponas, ne kaip pas mus."

Kaip pasidalyti premiją?

      Telšių plytinėje Vincui Raudžiui buvo patikėtas motovozas - motorinis vagonėlis ant bėgių moliui iš karjero į cechą vežti.
     „Po to vienuolika metų ekskavatoriumi tą molį kabinau. Karjeras buvo čia pat - už plytinės kiemo, - prisimena buvęs plytininkas. - Tiesa, paskui teko jį vežti iš Grumblių, dar iš kažkur, nes čia pagal kažkokius projektus nuspręsta steigti kolektyvinius sodus. Anuomet čia buvo tolimas Telšių užmiestis."
      Vincas Raudys tuo metu, prišnekintas plytinės direktoriaus Antano Plieno, jau dirbo formavimo cecho šaltkalviu. Šaltkalvystės šiek tiek buvo pramokęs Viekšnių „juodvarninėje", o šiaip, kaip sako, iš savęs. Be to, pagrindinis rūpestis buvo ne pati šaltkalvystė, o įrengimų priežiūra ir aptarnavimas. Buvusios trys brigados. Vincas Raudys lyg tarp kito pasigiria, kad jo brigada vadinamajame socialistiniame lenktyniavime nuolat užimdavo pirmąją vietą. Gal todėl, kad neretai, pagiringiems darbininkams nepasirodžius ceche, pats griebdavosi jų darbo. Ir pasišaipo: „Gaudavom 20 rublių premiją. Kaip ją keletui žmonių padalinsi? Išeitis - butelis..." Tas butelis, matyt, netrukdė, nes Vincas Raudys buvo giriamas.
      Telšių girininkui Jonui Valeckui tuo metu prireikė eigulio. Buvo tai 1991 metai, kai pagal pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ūkio ministro Vaidoto Antanaičio iniciatyvą imtasi vėl smulkinti neseniai stambintas ir naikintas eiguvas. Jonas Valeckas gyveno kaimynystėje su plytinės direktoriumi Antanu Plienu, pažinojo ir Vincą Raudį, kelis sykius užėjusį prašyti medienos, todėl ėmė direktoriaus klausinėti apie jį. Išgirdęs teigiamą įvertinimą, girininkas ėmė kalbinti patį kandidatą Vincą Raudį į eigulius. Tas, aišku, kratėsi: esu kaip ir bemokslis, apie miškininkystę nieko neišmanau, jei tamstai reikia ką nors suvirinti iš metalo, tada prašau, padėsiu, moku dirbti su suvirinimo aparatu.
      Kokių nors specialių mokslų, rodos, nebuvo ėję nė vienas eigulys, nebent pasiųstas į kokio mėnesio kursus, bet buvo praktikai - dažniausiai nemažai metų dirbę miško darbininkais. Vincas Raudys turėjo kitą priežastį kratytis pasiūlymo: iššniukštinėjo, kad gerokai sumažės atlyginimas. Be to, ten tau ne po cecho, kad ir ne visai gryname ore, stogu darbuotis. Bet... Tais laikais beveik ištisai viena po kitos griuvo valdiškos įmonės, neretai dar specialiai pamurdomos naujosios naivuolių valdžios, nelabai besiorientuojančios pasaulyje ar specialiai siekiančios savų tikslų. Ir plytinėje sklandė negeros nuojautos. Ar ne trečią kartą Jono Valecko pašnekintas, sutiko. Ir, kaip paaiškėjo netrukus, neapsiriko: po metų įmonė buvo uždaryta - gal nuspręsta, jog nepriklausomos Lietuvos nepriklausomai ekonomikai nebereikės plytų - jų pakaks iš ardomų fermų.

Prireikė ir dvitraukių pjūklų

      Pasirodo, problemų miškuose buvo kur kas daugiau, negu pavyko iššniukštinėti prieš sutinkant imtis nežinomų eigulio pareigų. Visų pirma eigulys - kartu ir darbininkas. Ne, darbo Vincas Raudys nebijojo, bet... Pagrindine miško ruoša užsiėmė pati urėdija, jos sudarytos brigados. Tik smulkesni kirtimai teko pačioms girininkijoms. O darbininkų tuo metu Germanto eiguvoje - nė vieno.
      „Rodos, imk į rankas varnelę ir darbuokis, kas čia tokio, - kalba Vincas Raudys, varnele, kaip ir kiti tuometiniai motopjūklininkai, vadinantis motorinį pjūklą „Husqvarna". - Bet ne, negalima vienam pačiam darbuotis, instrukcijos neleidžia, jei kas atsitiktų, porininkas pagelbėtų, nes kitaip iš kur miško vidury prisišauksi pagalbos."
      Nemėgdavo darbininkai saugumo technikos reikalavimų, visaip mėgindavo mulkinti tikrintojus. O Vincas Raudys įsitikino, kad įvairūs biurokratiniai reikalavimai ne iš piršto laužti, pats patyrė. Tiesa, ne dirbdamas su motoriniu pjūklu ar mosuodamas kirviu, bet sąsajos yra. Buvo tai per miškasodį 1993 ar 1994 metais. Talkininkai miško sodintojai dirbo dviejuose miško pakraščiuose. Važiuoja eigulys dviračiu iš vienos vietos į kitą, staiga pedalas užkliuvo už išsišovusios medžio šaknies, žmogus su visu dviračiu nugriuvo ir nebeatsikelia. Ėmė šauktis pagalbos. Aišku, daug kas girdėjo, tačiau nekreipė dėmesio. Tikriausiai pamanė: kažkoks girtuoklis prisisprogęs rėkauja, velniai jo neraus. Tik vakare Pagermantės medelyne dirbusi Stanislava Ubartienė nebeapsikentė; einam žiūrėti, gal iš tikrųjų žmogui bėda. Vincui Raudžiui buvo lūžęs kaulas.
      Tai atsitiko jau vėliau. O pradžioje porininkų problema buvo sprendžiama lyg ir paprastai: susiporuodavo gretimų eiguvų eiguliai. Vieną dieną abu dirba vienoje eiguvoje, kitą - kitoje. Jokie tikrintojai neprikibs. Vincas Raudys dirbdavo su Užgirių eiguliu Gintaru Bagočiumi, tarp kitko, giminaičiu, paskui teisingai ar neteisingai pagarsėjusiu miškavagiu. Neilgai trukus jis buvo atleistas.
      Netrukus Lietuvos valdžiai, maniusiai iš fermų likučių pastatyti kapitalistinę Lietuvą, iškilo problema: nedarbas. Įvairios įstaigos ir bendrovės gaudavo užduotis, kiek reikia įdarbinti Darbo biržos atsiųstų žmonių. Vincas Raudys sako, kad specialiai jiems urėdija buvo nupirkusi jau primirštų dvitraukių pjūklų: „Juk neduosi tiems baltarankiams pagal profesiją ar pagal pasirinktą gyvenimo būdą besirausiantiems šiukšlių dėžėse „Družbos". Įdomu buvo žiūrėti, kaip kokie inžinieriukai kamuojasi su tais dvitraukiais pjūklais. Na, inžinierių gal ir nebuvo, taip tik išsprūdo nuo liežuvio. Bet ir kamuotis nesikamuodavo - nepersistengdavo: vos nusisuksi, jau ir sėdi. Taigi labiau vargdavau kelerius metus su jais aš. Paskui gavau porą darbininkų. Jauni vyrai, ne girtuokliai - Edmundas Steckis ir Vidmantas Knita. Beje, tie dvitraukiai pjūklai urėdijai pravertė ir vėliau. Nebuvo su kuo kapoti atžalas, man, kaip buvusiam šaltkalviui, atveždavo pjūklus, ir aš darydavau specialius kardus."
      O šiaip ir tarp nuolatinių darbininkų pasitaikydavę visokių: „Buvo toks manerkis Stanislovas Vytys. Kad nereikėtų ravėti eglynėlio, užpylė druska, kuri grivenas tekainavo. Po poros savaičių eglaitės pradėjo geltonuoti, nykti, kol visai nudžiūvo. Teisinasi: aš nesikratau darbo, aš visomis keturiomis už jį, bet kad nebėra ką ravėti..."
      Matyt, eigulys kalbėjo apie eglyno ugdymą. O girininkijos turėjo ir savus eglaičių medelynus. Vincas Raudys aiškina: „Pagrindinis urėdijos medelynas nepajėgė visų aprūpinti sodinukais. Jam , labiau rūpėjo ne miško želdiniai, o dekoratyviniai augalai, iš kurių galėjo gauti papildomų pajamų, didžiuotis jais. Tad viskas vėl kraunama ant girininkijų, o jose - ant eigulių pečių. Net kvartalinėse linijose augindavome eglaites. Darbas lyg ir nesunkus, bet rūpesčių pakanka: aptverti nuo žvėrių, ravėti. Viskam tekdavo kviestis talkininkų."
      O su talkininkais pasitaikydavę visokių juokų, tiesa, visai nejuokingų: „Gal 1992 metais surinkau iš kaimo porą dešimčių žmonių eglaitėms sodinti. O girininkas Jonas Valeckas išvarė mane vežti miško. Ne iš piktos valios, paprasčiausiai atvažiavo miškavežiai, man, kaip eiguliui, teko būti prie jų, išlaiduoti medieną. Sodintojų vyresniuoju palikau vieną, rodos, išmintingą žmogų, buvusį plytinės bendradarbį. Sodindavome paprasčiausiais kastuvais, specialių įrankių dar neturėjome. Vakare važiuoju priimti darbo. Iš pradžių pasidžiaugiau: talkininkai dirbo spėriai, per dieną 6 hektarus apsodino. Paskui net nustėrau: visos eglaitės pasodintos kreivai, matyt, paskubomis sukištos kastuvo galiuku vos kilsterėjus paklotę. Ėmiau priekaištauti savo paliktam vyresniajam. O tas rimtai aiškina: vėjas išguldė... Svarbiausia, matyt, kad sodinukai sukišti ne į dirvožemį, o spyglių sluoksnelį. Matau, kad reikia persodinti, bet iš kur gausi sodinukų. Žodžiu, iš to miško nieko neliko.

Miško vagių besivaikant

      Vincas Raudys prisimena, kad girininkas Jonas Valeckas buvo įdomus žmogus, lyg vegetaras ar kas. Išdirbo ar ne 15 metų, kol buvo iššvilpintas, patikint techniko pareigas, o jo vieton girininku paskirtas Artūras Stankus, buvęs Ubiškės girininkas, dabar iškilęs iki Telšių urėdijos vyriausiojo inžinieriaus.
      „Savotiškas žmogus buvo Jonas Valeckas, - prisimena Vincas Raudys. - Lyg kaip ir visi, ir kartu kažkuo kitoks. Ne vienas prisimena, kaip jis „ganė" savo žmoną. O paskui ji visai dingo iš akių, pasakoja, kad vyras uždarė namuose kamaroje ir tik retkarčiais išleidžiąs į kiemą. Bet nepateksi, nepažiūrėsi, nes buvęs girininkas nei į telefono skambučius atsako, neįsileidžia nei buvusių kolegų, nei artimiausių kaimynų. Taip žmonės šneka. Aš pats nemėginau veržtis, neturiu reikalų, nors, darbo metais sutardavome neblogai, gal todėl, kad nei aš šokdavau jam į akis, nei jis ieškojo priekabių. Dabar, matyt, pasidarė visiškas ligonis, kad taip atsiskyrė nuo žmonių."
      Joną Valecką pakeitė Artūras Stankus, šį - Egidijus Kęsminas. O Vincui Raudžiui nuo to nei šilta, nei šalta - dirbo savo darbą, ir tiek. Rimtą, reikalingą, o kartais ir ne visai... Pavyzdžiui, nė į galvą neateitų mintis, kad kabinti vabzdžių gaudykles nerimta. Bet vienu metu buvo reikalaujama vos ne mokslinius tyrimus atlikinėti. Kelių arų plote reikėdavo žemėje išgręžti porą dešimčių 20 centimetrų skersmens duobučių, maždaug pusmetrio gylio.
      „Paskui kas rytą apeini jas, išgraibai prikritusius vabalus ir skaičiuoji, kiek ir kokių jų radai. Duomenis perduodi į girininkiją, o ši į urėdiją ir gal toliau. Kažkas rašė disertaciją apie miško kenkėjų paplitimą ir kovos su jais būdus, ne kitaip. O mums ta kova buvo labai paprasta: išsemtus vabalus sutraiškai bato kulnu ant kelmo, ir viskas", - taip rimtus dalykus prisimena Vincas Raudys.
      Kur kas rimtesni dalykai jam buvo miško vagystės. Kartą, dar Jono Valecko laikais, užėjo nemažai nupjautų medžių, jau nugenėtų, supjaustytų rąstais. Tai buvo ne miško darbininkų, o miškavagių darbas. Pasitarė su girininku ir nusprendė patykoti, kas atvažiuos jų pasiimti. O naktį užėjo lietus. Sėdi eigulys permirkęs, vos ne dantimis kalena. Nesulaukęs jokios žinios apie pagautus, kaip tikėtasi, vagis, gerokai po vidurnakčio girininkas siunčia savo pavaduotoją Valerijoną Gricių: „Važiuok, pažiūrėk, gal mūsų Vinco jau ir gyvo nebėra, bus nugalabiję..." Vagys nebepasirodė, gal suprato, kad jų jau tykoma. „Taip jie padėjo mums kirtimo planus vykdyti", - sako Vincas Raudys. Juokauja, žinoma, nes nupjauti neplanuoti kirsti medžiai, buvo daugiau vargo rašinėjant aktus negu naudos.
      Beje, tai ne vienintelis vagystės atvejis. Buvęs eigulys papasakoja ir kitą atvejį, kai teko tykoti miško brakonierių. Tada jų laukė kartu su urėdijos miško apsaugos inspektoriumi Kostu Gulbiu. Tas, matyt, neapdairiai per daug matomai pasistatė savo automobilį, todėl vagišiai, aišku, akių neparodė.

Pensininko metai - aplinkai

      13 metų išdirbęs eiguliu, 2004-aisiais sulaukė pensijos. Kaip tik tada prasidėjo masinio eiguvų naikinimo era. Bet Vincas Raudys neatsisveikino su girininkija. Jis ėmėsi rūpintis Telšių pašonėje esančių Germanto ir Ilgio ežerų poilsiavietėmis.
      Jose - nemažai turto: pavėsinės, apžvalgos aikštelės, informacinės lentelės su augalų pavadinimais šalia Ilgio ežero pažintinio tako, žaidimų aikštelės vaikams, sūpynės, skersiniai, lauko stalai, suolai. Viskas - poilsiautojams, netgi malkų miškininkai atveža laužui susikurti. Deja, po debilų apsilankymo neretai randami sulaužyti baldai, išverstos ar sudegintos šiukšlių dėžės, keturračiais motociklais išvažinėta teritorija. Tad po menko intelekto poilsiautojų „ilsėjimosi" tenka ne tik kuopti šiukšles, bet ir remontuoti ar atstatyti sugadintus statinius. Tuo jau daugiau kaip dešimtmetis ir užsiima Vincas Raudys. Stebėdamasis žmonių, tikriausiai jaunimo, vandalizmu, jis sako: „Jei netikite, galite užmesti akį į „Telšių žiniose" išspausdintą vaizdelį po vieno kiaulės gimtadienio, atšvęsto „gamtoje" prie Germanto ežero: kalnai tuščių butelių, ant stalo, suolų ir aplink juos išmėtytas maistas, stiklinės, kibirėliai, gimtadienio kepuraitės..."
      Vincas Raudys sakosi keliąsis penktą valandą: „Kol įdienojus pasirodo pirmieji lankytojai, spėju apeiti, sutvarkyti teritoriją. Bent kartą per metus tenka šalinti atželiančius krūmus teritorijose aplink Germanto ir Ilgio ežerus, o žolę šienauti tris keturis kartus. Dar man priklauso kariauti su bebrais, kurie nepraranda vilties užtvenkti Durbino upelį, tekantį į Masčio ežerą. Yra pasirinkę tris vietas. Kas vakarą einu ardyti. Kai kas stebisi, ko tie miškininkai taip kariauja su tais iš pažiūros mielais ir išmintingais sutvėrimais. Ale nesakykite, užtvenkę upelį jie gali užtvindyti dešimt penkiolika hektarų miško, ir jis sunyks. Nesikratau ir kitokių darbų, pavyzdžiui, pernai per vasarą aptvėriau septyniolika skruzdėlynų."
      Ir darbo plytinėje metai, pasirodo, nepraėjo tuščiai - ten dirbdamas prieš 48 metus žmoną Vandą susirado. Paklausta, ar vyras dažnai išlenkdavo taurelę, ji juokauja: „O kur jūs matėte neišgeriantį eigulį?" Kadangi juokauja, atleistinas toks, be abejo, ne visai teisingas apibendrinimas. Vanda ir Vincas Raudžiai, matyt, neblogai sutarė. Jie buvo pagerbti ir prieš porą metų Gadūnavo seniūnijos surengtoje šeimų vakaronėje. Joje, kaip gal kiek pompastiškai teigta, „Vandos ir Vinco Raudžių šeima pagerbta už tauriausių šeimos vertybių ir tradicijų puoselėjimą, puikų pavyzdį savo vaikams ir visai Gadūnavo seniūnijos bendruomenei. Jie išaugino tris dukras, rūpinosi jų ugdymu, įdiegė teigiamas savybes ir įpročius. Visos dukros įgijo aukštąjį išsilavinimą, sukūrė tvirtas šeimas, yra gerbiamos ir vertinamos bendradarbių. Tai darbšti ir tvarkinga šeima, kurioje saugumo, meilės ir atsakomybės jausmas skiepijamas ir anūkams."
      Na, atmetus tą pompastiką, tikriausiai viskas teisinga. Tarp kitko, viena dukra, Kristina Stripeikienė, pasekė tėvo pėdomis - Žemės ūkio akademijoje įsigijo miškininkės specialybę ir dabar Valstybinėje miškų tarnyboje dirba privačių miškų inspektore.


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt