Naujienos


Su veteranu atsisveikinus

 

 

 

     Alfonsas Zavadzkis gimė 1934 metais Plungės rajono Stalgėnų apylinkės Vainaičių kaime. Tėvai teturėjo 6 hektarus žemės, bet tėvas Leonardas Zaveckis (taip buvo rašoma jų pavardė) vis tiek pateko į Sibirą. Kai jau buvo galima apie tai užsiminti, sakydavo: „Už politiką". Tačiau jokios politikos, matyt, nebuvo. Alfonsas Zavadzkis pasakojo: „Sodyba buvo pamiškėje, dabar jos nė pėdsakų nelikę - užsodinta mišku. Nekviesti užeidavo žmonės ir iš miško, ir iš Plungės vadinamieji liaudies gynėjai. Ir vienus, ir kitus pamaitink, dar ir pagirdyk... Viena milašaitiškė, dabar užkrito jos pavardė, juk einu 82 metus, prispausta saugumiečių, prasitarė, girdi, pas Zaveckius lyg buvo užėję pavalgyti miškiniai. Tiek ir tereikėjo - 1948 metais buvo suimtas ir ištremtas. Tremtyje išbuvo šešerius metus."
      Alfonsas Zavadzkis Žlibinuose baigė keturias klases, dirbo tėvų ūkelyje. Kuriantis kolūkiams valstiečių žemė buvo suvisuomeninama, atiminėjami padargai. Negalėjo išsisukti nuo kolūkio viena pati su keliais vaikais likusi motina, per daug spyriotis nedrįso, juk vyras tremty už ryšius su partizanais. Alfonsas Zavadzkis paskui gerokai pavargo, kol pavyko išsinerti iš kolūkio pančių. 1952 metais pradėjo dirbti miško darbininku Milašaičių eiguvoje.
      Pagrindiniai įrankiai - dvitraukis pjūklas ir kirvis.
      „Tais laikais nė įsivaizduoti negalėjome, kad medį galima nuleisti kaip kitaip, - pasakojo veteranas. - Tie motoriniai pjūklai pasirodė tik po gero dešimtmečio. Kaip žinote, rąstus ištraukdavome arkliuku - turėjau nusipirkęs. Ir girininkija laikė porą trejetą arklių, jiems vasarą šienaudavome pašarą, sėdavome avižų. Man pasisekė su porininku - beveik visą laiką dirbau su Rutkumi, vardo neprisimenu. O šiaip su darbininkais būdavo visokių juokų: ateina koks velnių priėdęs valkatėlė, padirbėja porą savaičių, o paskui tiek pat geria - net stebiuosi, kaip greitai sovietmečiu žmonės priprato girtauti, anksčiau to nebūdavo. O mums, eiguliams, vargas su tais bravorais, nuo kurių pampo visi tankumynai, ypač prie upelių. Savininkai - aplinkiniai kaimo žmonės, kaimynai, pažįstami, nedera šakotis. Mėgindavome tartis geruoju: eik, Jonai ar Petrai, iš mūsų valdiško miško į kolūkio miškelius, ten tau niekas nieko nesakys."
      Kai Alfonsas Zavadzkis atėjo darbuotis į miškus, Milašaičių eiguva priklausė Plungės girininkijai. Veteranas prisiminė: „Girininkas tuomet buvo Kazys Matiukas. Aš jį vadinu paskutiniu smetoniniu girininku, dar įpratusiu iš tikrųjų rūpintis miškais, saugoti juos. Medis būdavo branginamas, net už savavališkai nukirstą kokių dešimties centimetrų storio medį rašydavo aktus..."
      Darbštus ir išmintingas žmogus Alfonsas Zavadzkis buvo pastebėtas ir paskirtas įkurtos Purvaičių girininkijos Kepurėnų eiguliu, po pustrečių metų perkeltas į vos ne dvigubai didesnę Jėrubaičių eiguvą, apsigyveno suvalstybintoje tremtinių Vaitkų sodyboje, kur tebebuvo ir girininkijos kontora.
      Miške trūko darbininkų, todėl eiguliui tekdavo ne tik prižiūrėti juos, kleimuoti, numeruoti kirstinus medžius, bet ir pačiam sėsti prie traktoriaus vairo ir traukti iš biržių medieną į sandėlius. Kaip tapo traktorininku? „Labai paprastai, - atsakė, - girininkija turėjo traktorių, tiesa, nenaują, dažnai gendantį. Negesti jis ir negalėjo, nes girtas traktorininkas, žiūrėk, ir aplamdęs jį. Arba kelias dienas nesirodo darbe. Traktorius stovi, gamyba stovi. Ir pasiuntė mane į šiokius tokius traktorininkų kursus Rietave. Nuo tada jei tik kas, ir girdžiu: „Alfonsai, lipk į traktorių." Nesiskundžiau, nes darbo nebijojau. Buvo mane pakabinę ir į Rajono garbės lentą Plungėje, didelis portretas tebesimėto kažkur palėpėje."
      Miškai tada buvę sutvarkyti, švarūs. Ne pasigirdamas tai sakė. „Pagalvokit patys. Palyginti nedidelėje Purvaičių girininkijoje buvo girininkas, kad ir vis besikeičiantis, pavaduotojas, miško technikas ir dar mes - 5 eiguliai. Viską matėme, viską žinojome savo valdose. O dabar... Ar ne dvigubai padidėjusiose girininkijose beliko tik po girininką ir pavaduotoją. Ką jie gali apeiti, apžiūrėti, pamatyti? Nežinau, ką jie beveikia, gal tik ataskaitas rašo... Na, na, juokauju, suprantu, kad vyksta gamyba, miško sodinimas, ugdymas, reikia pakontroliuoti rangovus, nenuleisti nuo jų akių. Aš pats išėjęs į pensiją irgi buvau įsteigęs miško kirtėjų brigadėlę, turėjau kelis darbininkus, bet manęs nelabai tereikėjo kontroliuoti. Tačiau aš kalbu apie tai, kad nebeliko eigulių. Ne, neverkšlenu dėl praeities, bet vis tiek pagalvoju, kad vienu galu siekiant ekonomijos, taupant, kitu galu miškui daroma nepataisoma žala. Gaila, nebeturiu jėgų nueiti į miškus pasidairyti, kas ten besideda..."
      Ir atsiduso: „Gaila man miškų, nes kartais jais rūpintis patikima žmonėms, turintiems diplomus, bet net per dešimtmečius neįgijusiems pakankamai nuovokos. Jėrubaičiuose turėjau sodybėlę. Ten atsikėlė uošvio miškus vienas gerbiamas girininkas, rodos, apsitrynęs žmogus. Ne žemaitis. Gal jis norėjo tuos miškus paversti panašius kaip savo tėviškėje - spygliuočių šilais? Todėl užsimojęs iškirto visus lapuočius, liko kaip sargybiniai styrančios eglės. Ir kas atsitiko? Pasitaikė žiema panaši į žiemą, gausiai prisnigo, paskui užėjo vėtros, ir sunaikino tą eglyną. Paskui žmogus paskubėjo atsikratyti tuo mišku, kurio tik pavadinimas bebuvo likęs. O tereikėjo pusę beržų iškirsti, o pusę palikti."
      Alfonsas Zavadzkis 8 metus dirbo Milašaičiuose miško darbininku, paskui 39 metus Kepurėnų ir Jėrubaičių eiguliu.
 

 

2017 01 09


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt