Mostaičių girininkija



 
     Mostaičių girininkija įkurta nuo 1958 metų birželio 1 dienos. Tačiau ji turėjo savo pirmtakę - Mižuikių girininkiją, savo istoriją pradėjusią 1921 metais kartu su kitomis dešimtimis girininkijų, įsteigtų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Mižuikių girininkijos istorijos nuotrupos

     1921 metais iš Mižuikių, Repšaičių, Peklinės, Pažvelsio, Reistinės miškų, plytinčių į rytus nuo Kulių, tai yra tarp Mostaičių ir Stalgėnų, buvo sudaryta Mižuikių girininkija. Plungės urėdijos tada dar nebuvo, Mižuikiai priklausė Kretingos urėdijai. Gal todėl sunkoka surankioti girininkijos pirmųjų žingsnių istorijos faktus, jų - tik nuotrupos.
     Iš miškotvarkos matininko Mykolo Jankausko rašinio „Faktinosios nuotraukos klausimu", išspausdinto „Mūsų girių" 1932 metų Nr. 2, sužinome, kad pirmoji miškotvarka Peklinės ūkiniame bloke (2687 ha), tai yra Mostaičiuose, atlikta 1928 metais pagal pirmąjį laipsnį. Matininkas pabrėžė, jog miškų aplinkinės ribos labai vingiuotos, todėl reikėję supilti net 2600 kapčių.
     1929 metais įkurta Plungės urėdija, kuriai atiteko ir Mižuikių girininkija. Atsikratydami ja kretingiškiai ar tik nebus išmetę į šiukšlių dėžę ir jos kai kurių bylų. O gal jos sudegė per gaisrą, kilusį 1939 metais, Mižuikių girininkijai jau bebaigiant savo istoriją. Nepavyko nustatyti net girininkų pavardžių.
     Pirmasis paminėtas girininkas, girininkijai jau priklausant Plungei, - Juozas Taločka, tiesa, tik laikinai, ketvertą mėnesių, 1931 metų pradžioje ėjęs pareigas. Iki tol jis buvo vyresnysis eigulys. Atleistas iš tarnybos dėl pablogėjusios sveikatos.     Kas jį pakeitė - neaišku. Tik daugiau kaip po pusmečio, nuo 1932 metų sausio 2 dienos girininku paskirtas Julius Burba. Padirbėjęs 11 mėnesių irgi atleistas dėl sveikatos pablogėjimo ir ateinančiais metais mirė, jo žmonai paskirta pensija.
     Jį po poros mėnesių pakeitė Henrikas Macijauskas, prieš tai po metelius vadovavęs Pajūrio urėdijos Vainuto ir Vilkėnų girininkijoms. Neužsibuvo jis ir Mižuikiuose - nepadirbėjęs nė pusantrų metų buvo atleistas kaip nespecialistas.
     Daugiau žinių yra apie sekantį Mižuikių girininką Vincą Bylą. Ir dirbo jis kur kas ilgiau: nuo 1934 metų gegužės 1 dienos iki 1938 metų lapkričio 1 dienos. Žinoma, kad jis 1931 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir dirbo iš pradžių Kauno urėdijos vyresniuoju eiguliu, paskui iki paskiriamas į Mižuikius - Ukmergės urėdijos III eilės girininku be girininkijos.
     Buvo jaunas, energingas, perspektyvus specialistas. Mižuikiuose organizuodavo medelių sodinimo talkas - stengėsi puoselėti aplinkos grožį. 1938 metais įstojo į Žemės ūkio akademiją giliau studijuoti miškininkystę.
     1940 metais dirbo laisvai samdomu girininku be girininkijos Plungės urėdijoje.
    1942 metais Vincas Byla mirė. Apie jo mirtį 1943 metų pirmajame „Mūsų girių" numeryje parašyta: „Besiruošdamas diplominiams egzaminams 1942 metų pavasarį, greitosios džiovos pakirstas, mirė studentas Vincas Byla."
     Vincui Bylai įstojus studijuoti į Žemės ūkio akademiją, jį pakeitė vyresniuoju eiguliu dirbęs Antanas Bernatonis, kuris girininko pareigas laikinai kelis mėnesius buvo ėjęs ir anksčiau. Tapęs girininku apsigyveno girininkijos pastate Mažųjų Mostaičių kaime. Mėgo fotografuoti (turėjo foto aparatą), dalyvaudavo fotografijų parodose ir konkursuose.
     1939 metais per šienapjūtę girininkijos pastatas, kuriame buvo gyvenamosios patalpos ir kontora sudegė. Buvo pasklidusi versija, esą padegė plėšikai - mat girininkas iš vakaro buvęs parvežęs nemažą pinigų sumą eigulių ir kitų darbuotojų atlyginimams. Plėšikai pinigus atėmę, girininką išrengę nuogai ir padegę trobesius. Antanas Bernatonis buvo atleistas iš darbo. Jis išsikėlė į Platelius, kur įsidarbino girininkijoje.
     Po gaisro patalpos Mižuikių girininkijai buvo nuomojamos iš ūkininko Igno Staponkaus.
     1940 -1941 metais girininku dirbo ką tik Vilniaus miškų mokyklą baigęs nuo Švėkšnos kilęs Povilas Jančiauskas. Paskui jis buvo Kulių, Šimulių girininkas. Baigiantis karui pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo girininku, vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur paragavo ir gyvulininkystės darbininko, ir braižytojo, ir standartų inžinieriaus duonos. Buvo aktyvus išeivijos visuomeninių organizacijų narys, jose ėjo įvairias pareigas.
     Paskutinis Mižuikių girininkas - Antanas Balvočius, gimęs Vitebsko gubernijoje. 1942 metais baigė Vilniaus miškų mokyklą. Jis girininkijai vadovavo iki karo pabaigos - kol pasitraukė vokiečiai. Paskui dirbo Mažeikių pradinės mokyklos mokytoju, Miškotvarkos kontoros taksuotoju, Kauno miškų ūkio inžinieriumi, Kauno miškų ūkio Garliavos girininku.

     Nedaug faktų apie girininkus, dar mažiau žinoma apie eigulius. „Mūsų giriose" 1933 metais nurodyta, kad Mižuikių girininkijoje buvo 2 vyresnieji ir net 8 pirmos ir antros eilės eiguliai. Urėdijos metraštininkas Pranas Radikas 2007 metais užrašė:
   „1925 - 1930 metais vyr. eiguliu dirbo Antanas Sakalauskas, gimęs 1904 metais. Jam dirbant buvo rengiamasi pirmajai miškotvarkai - iškirto kvartalines linijas. Be to, jis rėždavo biržes, jas įkainuodavo... Mostaičių eiguliu dirbo buvęs grafo Volmerio ūkvedys Vladas Riauka, eiguvą perėmęs iš Brazdeikio. Zenonas Puplesis (1898 - 1992) saugojo Repšaičių, Kumžaičių ir Mižuikių miškus."
     Keli sakiniai žinomi apie Vladą Riauką. Jis gimė 1876 metais Vėžaičiuose. Mirė 1939 metais, palaidotas Kuliuose. Dirbo Vėžaičių grafo Volmerio ūkvedžiu, prižiūrėjo miškus. 1920 metų žemės reformos įstatymu nusavinus didikų miškus, perėjo į valstybinę miškų tarnybą - paskirtas Mižuikių girininkijos eiguliu. Gyveno Didžiųjų Mostaičių kaime valdiškoje pasodoje. Vladas Riauka Mižuikių girininkijos eiguliu dirbo 17 metų, iš darbo atleistas 1938 metais dėl pablogėjusios sveikatos. Kaip skelbta miškininkystės žurnalo Mūsų girios" 1938 metų 10 numeryje, jam paskirta 75 litų pensija.
                 
     Plungės girininkijoje sukauptoje medžiagoje saugoma vieno uniformuoto Mižuikių eigulio, raito ant arklio, nuotrauka, deja, tiksliai nežinoma, kas konkrečiai joje nufotografuotas, bet ji iliustruoja, kokie pasitempę anais laikais būdavo miškininkai - netgi eiguliai, dauguma kurių sovietmečio pradžioje pakeisti nuskurusiais varguoliais, neretai mėlynomis nosimis... Vėliau užaugo nauja eigulių karta, tikrai mėgusi miškininko darbą.
    Po karo Mižuikių girininkija nebebuvo atkurta. Didžioji dalis jos miškų atiteko Kulių girininkijai.

Mižuikiai atgimė Mostaičiais

     1958 metų birželio 1 dieną įkurta Mostaičių girininkija. Jai atitekę miškai iki 1920 metų priklausė kunigaikščiui Oginskiui ir ūkininkams. Tada vykusios žemės reformos metu stambiųjų dvarininkų (ir Oginskių) miškai buvo nacionalizuoti juos išperkant, savininkams paliekant tik iki 25 hektarų. Kulių apylinkių miškams valdyti buvo įsteigtos net trys girininkijos: Kulių, Mižuikių ir Šimulių. Didžiąją dalį dabar įkurtos Mostaičių girininkijos miškų iki tol valdė Kulių ir Mižuikių girininkijos.
     Naujosios Mostaičių girininkijos kontora buvo Kuliuose, nuomojamose privataus namo patalpose. Pirmuoju girininku paskirtas Kuliuose dirbęs Kazys Draugelis.
     1963 metais Kumžaičių kaime netoli Kulių, pamiškėje prie kelio Kuliai - Didieji Mostaičiai Plungės miškų ūkis pastatė dviaukštį mūrinį namą. Pirmajame aukšte buvo girininkijos raštinė ir vieno kambario butas, antrajame - dviejų kambarių butas girininkui. Kieme buvo ir ūkinis pastatas.
2005 metais girininkijos raštinė perkelta į Kulių girininkijos pastatą, kuriame dabar yra dviejų girininkijų - Kulių ir Mostaičių - kontoros. Buvę Mostaičių girininkijos pastatai privatizuoti.
     Girininkijos miškai buvo suskirstyti į keturias eiguvas: Daugėlų, Jurkiškių, Mižuikių ir Peklinės. 1959 metais įsteigtas 603 hektarų pagalbinis žemės ūkis. Tai buvusioji „Pergalės" kolūkio vadinamoji penktoji brigada, kuri su gyvuliais ir padargais bei pastatais perduota Plungės miškų ūkiui. Pagalbinis ūkis formaliai tvarkėsi atskirai nuo girininkijos, tik nuo 1973 metų perduotas jai.
     To meto girininkiją kiek poetiškai - kaip gamtos mylėtojas - apibūdino antrasis jos girininkas Pranas Radikas:
     „Girininkijos pietine dalimi tekėjo Žvelsos upė. Jos ištakos - Pauškių tyras, dabar priklausantis Rietavo urėdijai, o aukštupio dešinieji intakai pradžią ėmė iš Mostaičių girininkijos Didžiojo tyro (apie 150 ha ploto). Upėje veisėsi plačiažnypliai vėžiai, lydekos ir karosai. Lankose augo vikšriai, vingiorykštės, valerijonai ir kiti pelkiniai augalai, kalvelėse - briedgaurės.
      Iš didžiosios Mostaičių girininkijos aukštapelkės šiaurinėje dalyje pradžią ėmė Alantas, pietinėje - Molupis, vakarinėje - Trumpė.
     Girininkijos teritorijoje buvo trys didelės aukštapelkės, jose uogas nokino mėlynės, vaivorai, spanguolės, tekšės, vietinių žmonių vištkojais vadinamos, veisėsi daugybė įvairiausių atspalvių angių (gyvačių), augo šimtamečių pušaičių kuokštai, tarp jų - pataisai, aikštelėse matėsi saulašarės.
     Tiesiant iš Šiaulių į Klaipėdą dujotiekį, jo trasa ėjo per didįjį tyrą, ten paskendo traktorius, tempęs dujotiekio vamzdžius. Per girininkiją tekėjo daugybė bevardžių upelių.
     Man 1970 metais pradėjus girininkauti, Žvelsos aukštupys jau buvo paverstas kanalu, o pietvakarinėje girininkijos dalyje buvo kertamos trasos melioracijos grioviams Molupio baseine. - iš viso 22 kilometrai. Vėliau buvo iškasinėtas Alantas, Trumpė. Buvo padarytas projektas nusausinti didžiąją Mostaičių aukštapelkę. 1974 metais teko dalyvauti LTSR miškų ūkio ir miško pramonės ministerijoje svarstant melioracijos projektus. Mostaičių girininkijos aukštapelkei nusausinti kategoriškai prieštaravo Gamtos apsaugos komiteto atstovas. Tada projektas nebuvo patvirtintas, bet vėliau aplink aukštapelkę grioviai buvo kasami - matyt, Gamtos apsaugos komitetas neapgynė Mostaičių aukštapelkių. Dabar visa girininkijos teritorija išvagota kanalais, nutiesti keliai - mišką iškirsti ir išvežti sąlygos geros. Be to, nemažai miškų yra privatizuota, jie kertami be gailesčio.
     Girininkijoje dirbo Didžiųjų Mostaičių ir Mižuikių kaimų žmonės. 1959 metais pagal miškotvarkos planus buvo nustatyta metinė kirtimų norma - 4,5 tūkst. kietmetrių likvidinės medienos. Maždaug tiek medienos girininkijoje buvo paruošiama kasmet iki Plungės urėdijos panaikinimo. Žinoma, būdavo ir išimčių. Vien 1967 metų audra buvo išvertusi dešimtmečio biržę. Vėtros padarinių likvidavimas užtruko ketvertą metų. 1970 metų gruodį man perėmus girininkiją vien padarinės apgedusios medienos miškuose gulėjo per 2 tūkst. kietmetrių. Šią medieną pavyko realizuoti per metus."
     Mostaičių girininkija per beveik šešis dešimtmečius didelių reformų nepatyrė. Tiesa, ji įkurta kaip Telšių miškų ūkio girininkija, paskui priklausė Plungės miškų ūkiui, Plungės urėdijai, nuo 2000 metų iki šiol - Telšių urėdijai. Bet visa tai - beveik formalūs dalykai, tik antspaudą kaskart teko keisti ir ataskaitas kitur vežioti... Esminis pokytis įvyko 2015 metais - jai perduota didžioji dalis panaikintos Stalgėnų girininkijos miškų: Užluknės, Stalgo, dalis Vieštovėnų. 

Eiguvos pavadinimas - pagal eigulį

     Daugėlų eiguva iki 1953 metų vadinosi Peklinės antrąja. Po karo čia pradėjus eiguliauti Juozui Daugėlai, neoficialiai ji buvo vadinama paprasčiau - tiesiog Daugėlos eiguva. Taip ir prigijo pavadinimas. Vėliau atliekant miškotvarką ji buvo oficialiai pavadinta pagal buvusio eigulio pavardę, tik daugiskaitine forma - Daugėlų. 

     Nuo 1921 metų ji priklausė Kulių girininkijai. Tada valdiškos eiguvos pasodos nebuvo. Tos vietovės žemė ir pastatai buvo Jurgio Čyžausko, vėliau Jurgio Srėbaliaus nuosavybė.
     Po Antrojo pasaulinio karo Jurgiui Srėbaliui išsikėlus į Klaipėdos kraštą, sodyba buvo suvalstybinta. Joje apsigyveno eigulys Juozas Daugėla, paskui - eigulys Antanas Šleinius. O nuo 1980 metų joje gyveno miško darbininkai - kol sodyba sudegė...          Nuo 1921 metų eiguva priklausė tai Kulių, tai Plungės girininkijoms, o 1958 metais priskirta Mostaičiams.
     Po Juozo Daugėlos, kuris eiguliavo 1948 - 1959 metais, eiguliais dirbo Antanas Šleinius, Vladas Žvilius, kuris vėliau tapo girininko pavaduotoju, Romas Balvočius, Gintaras Vagnorius - dabartinis girininko pavaduotojas, Antanas Gliožys. Vieni ilgiau, kiti trumpiau, bet visi jie paliko savo pėdsakus.
     Pavyzdžiui, Antanas Gliožys. Po tarnybos kariuomenėje 1967 metais pradėjo dirbti Mostaičių pagalbiniame žemės ūkyje lauko brigados darbininku, vėliau kalviu: kaustė arklius, remontavo žemės ūkio padargus. Tas pats darbas liko ir panaikinus pagalbinį ūkį - viską perdavus Mostaičių girininkijai: ir toliau kaustė arklius, konstravo ir dirbo vežimus medienai vežti. Paskui susigundė jėgerio pareigomis Klaipėdos medžiotojų ir žvejų draugijoje. Tačiau netrukus grįžo į Plungės miškų ūkį: dirbo medienos perdirbimo ceche.
     Dar sovietmečiu buvo lyg bažnyčios maršalka. Ir apskritai labai aktyvus, niekas be jo kaime negalėjo apsieiti - lyg koks seniūnaitis. 1985 metais Mostaičių girininkas Ričardas Akulevičius priėmė jį eiguliu. Yra juokavęs, kaip pravertė jo kalvio profesija. Girininkas laikė ožką ir paprašė Mižuikių eigulio Romano Galdiko nukarpyti jos nagus. Tas nelabai žino, iš kurio galo prieiti... Kreipėsi į Antaną Gliožį, kuris turėjo patyrimą drožti arklių kanopas. Tik taip buvo įvykdytas girininko prašymas, kuris tolygus įsakymui...      Arba Vladas Žvilius. Jis užaugo devynių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. 1984 metais baigęs Endriejavo vidurinę mokyklą, buvo paskirtas Daugėlų eiguliu, o po trejeto metų iškilo iki Mostaičių girininko pavaduotojo, neakivaizdžiai mokėsi Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ūkio fakultete. Nuo 1999 metų dirbo Privačių miškų tarnybos konsultantu, tos pačios Mostaičių girininkijos eiguliu, paskui buvo Kulių girininkijos eigulys, Stalgėnų girininkijos eigulys.
     Vladas Žvilius, gimęs 1965 metais, dar prisiminė, kaip tekdavo vakaroti prie žibalinės lempos ar žvakės. Mat - užkampis. Kažkada, tuoj po priverstinės kolektyvizacijos, Didžiųjų Mostaičių žemės, be abejo, priklausė kokiam kolūkiui, kurių tuomet buvo pristeigta vos ne kiekviename kaime. Keliu, vedančiu į Mostaičius, net arkliu sunku buvo pravažiuoti, o žemė šlapia, molinga, kolektyviai ūkininkauti nesisekė. Tuometinė valdžia nusprendė, kad verčiau Mostaičius perduoti Miškų ūkiui, ir tesižino. Taip, kaip karčiai juokaudavo, jie buvo visai atskirti nuo pasaulio ir, galima sakyti, užmiršti. Gretimų kaimų gyventojai su pašaipėle sakydavo apie mostaitiškius: „Apie juos nieko nežinom, jie miškams priklauso". Plačiau apie tą buvusį užkampį yra papasakojęs rašinyje „Mostaičių pagalbinis ūkis" buvęs šio ūkio sąskaitininkas Zigmas Srėbalius, o Vladas Žvilius tik pasakojo, kad vienas nagingas žmogus, toks Jurgis Žilius, vėliau dirbęs medienos perdirbimo ceche gaterininku, buvo sumanęs kažkokiu būdu gaminti mostaitiškiams elektrą, bet jo užmojai liko neįgyvendinti - elektrifikavimas pagaliau pasiekė ir Mostaičius.

Poetiškai apie eigulę

     Jurkiškių eiguva nuo seno turėjo valdišką pasodą Mažųjų Mostaičių kaime. Joje gyveno eiguliai Antanas Kirklys ir Jonas Galdikas.
     Eiguva nuo pat 1921 metų priklausė Mižuikių girininkijai, po Antrojo pasaulinio karo - Kulių girininkijai, porą metų net Plungės girininkijai, paskui vėl Kuliams, kol pagaliau atiteko Mostaičiams ir galų gale, kaip ir kitos eiguvos, buvo visai panaikinta. Tiesa, tas panaikinimas prasidėjo kur kas anksčiau: šios eiguvos nebebuvo nuo 1976 metų, o paskui 1991 metais vėl atgimė.     Be paminėtų Antano Kirklio ir Jono Galdiko, eiguliu visą dešimtmetį dirbo Pranas Rudys, o atgimusiai eiguvai nuo 1991 metų vadovavo Peklinės eigulio Antano Rupšio žmona Jadvyga Rupšienė. Apie šią miškininkų šeimą kiek pompastiškai yra pasakojusi žurnalistė Roma Trečiokienė „Žemaičio" laikraštyje 1999 metais:
     „Braidydami po miškus, kartais sutinkame eigulio uniforma apsirengusį vyrą, bet pamatę tokią uniformą vilkinčią moterį, ne vienas imtume akis trinti. Gal kur kitur ši profesija ir sijonuota, tik ne Žemaitijoje. Kiek teko girdėti, Plungės urėdijos Mostaičių girininkijoje dirba vienintelė eigulė - Jadvyga Rupšienė. Net pačią šalčiausią dieną ji įkaitusi, įraudusiais skruostais brenda per mišką, vis užmesdama akį į seniau lankytas vietas - neįmanoma juk kasdien apibėgti 600 hektarų.
     Žemaitijos žemė - ne Dzūkijos smėlynai, kur į dangų vainikus įrėmusios pušys debesis gano. Čia daug pelkių ir durpynų, todėl ne kiekvienas medis tokioje žemėje šaknis įleidžia. Radę kalvelę, kitą gražesnį lopinėlį, miško darbininkai nedidelį ąžuolyną pasodina, bet kiek Žemaitijoje tų ąžuolų prisodinsi? Todėl dažniausiai visas pelkes, kampelius ir užkampius eglynais užkaišo.
     Antanas Rupšys savo žmoną Jadvygą vestuvėse „užsigrojo". Jis ir šiandien daug kur laukiamas svečias - muzikantas, dainininkas. Sutiko eigulys ją, kilusią nuo Šilalės, vienose vestuvėse ir prisišnekino į žmonas. Keturis vaikus užaugino, į mokslus išleido, o dabar Antano brolio sūnų globoja. Visi muzikalūs: kas groja, kas dainuoja, todėl ir koncertuose, ir vestuvėse būdavo drauge. Vaikams po kitus miestus išsibarsčius, Antanas Rupšys lanko bažnyčios chorą. Jų jaukiuose namuose daug kas prisiglausti gali. Čia gyvena ir šeimininko tėvas, ir jau penktus metus nuo lovos nesikelianti tolima giminaitė.
     Žmonės sako: kas medį glosto, tas kitam per veidą nekirs. Matyt, gamta juos išmoko gerumo, kantrybės ir meilės. Eigulė mus tikino: kas gražu - į namus neparsineši. Argi paimsi su savimi pavasario darbuose paskendusį skruzdėlyną, besikvatojančią gegutę ar savo žiedų kvaitulyje paskendusią ievą?
     Kas, jei ne gamta išmokė Jadvygą Rupšienę kantrybės. Negi lengva: 10 hektarų nuosavos žemės, 4 melžiamos karvės, būrys bekonų, pulkas paukščių, o namuose - keli ligoniai, kurie be moters net neįsivaizduoja savo kasdienybės. Atsipūtusi po vaikštynių po snieguotą mišką, ji tuoj puola prie nesibaigiančių darbų. Lovą pasiekia pusiaunaktį, o keliasi penktą ar šeštą ryto, kad prieš issprukdama į mišką po namus galėtų apsisukti.
     Ilgi bei sunkūs batai, šilta striukė, storos pirštinės ir... kasdien numinti kilometrai. Gan dažnai tenka apžiūrėti ne tik savo, bet ir vyro eiguvas, todėl nueitų kilometrų dar padaugėja. O baimė? Juk miškuose ne tik pūkuoti kiškučiai laksto, bet ir vilkai, ir gyvatės gyvena.
     „Ar gyvačių nebijau? - nustemba nuo tokio klausimo Jadvyga Rupšienė. - O ko jų bijoti? Balandžio, gegužės mėnesiais per dieną po kokias penkias pamatai. Va, kai šernas per kojas trukteli...
     Pasirodo, gerai įmitęs šerniokas pernai išvertė Jadvygą Rupšienę iš kojų. Net pati nesuvokė, iš kur jis atsirado ir tiesiai prie jos - kai brūkštelėjo šonu, moteriai net žadą atėmė. Sakėsi jokio žvėries nebijanti, bet tas nutikimas ją apstulbino. Ne kartą teko ir vilkę su vilkiukais sutikti - pasitraukia iš kelio ir laukia, kol ta žvėrių šeimyna praeis. Vilkai bijo žmonių. O briedžiai ar elniai jau daug drąsesni. Gal dėl savo didybės, o gal iš smalsumo nepuola į šoną eigulę pamatę, o šakotais ragų vainikais nešini išdidžiai praplaukia pro šalį.
     Negi ši profesija moteriška? Neatsakiusi į klausimą eigulė nusijuokia. Esą, gal reikėtų teirautis jos vyro Antano, kuris miškams atidavė 35-erius savo gyvenimo metus ir pats įkalbėjo žmoną eiguliauti..."

Srėbalių eiguva

     Ne, ji vadinosi kitaip: Mižuikių eiguva. Ji, kaip ir Jurkiškių eiguva, 1921 - 1944 metais priklausė Mižuikių girininkijai, paskui Kulių, Plungės, net Endriejavo (Rietavo miškų ūkio) girininkijoms.
     Pokario metais (1946 - 1949) eiguliu dirbo Anicetas Srėbalius, jį pakeitė brolis Stasys Srėbalius. Tad ar ne Srėbalių eiguva? Bet tai nieko ypatingo, Plungės miškų ūkyje yra buvę ištisų miškininkų dinastijų. Kur kas įdomiau, kad ir visą nelabai jau gražaus pavadinimo kaimą būtų galima vadinti Srėbalių, mat šią pavardę turėjo bent kelios žmonių šeimos, visiškai ne giminės.
     Eigulių Srėbalių giminės šaknys nuo seno - Mižuikių kaime. Apie tai byloja ir senoviško namo sena nuotrauka. Tas namas tebestovi, tiesa, pastaraisiais metais gerokai rekonstruotas. Įdomu tai, kad taip jau sutapo, jog ir šiais laikais jame gyveno eigulys - iš Klaipėdos atsikėlęs Gintaras Vagnorius, iškilęs iki dabartinio girininko pavaduotojo.     Aptariamų Srėbalių šeimoje užaugo šeši vaikai. Vyriausiasis Anicetas, gimęs 1922 metais, visą gyvenimą dirbo Kulių apylinkių miškuose. Iš pradžių, nuo 1948 metų, Kulių girininkijos Mižuikių eiguliu, o paskui iki pensijos Plungės, Kulių girininkijose žvalgu, girininko padėjėju, vyr. techniku.
     Tėvas Justinas turėjo 9 hektarus žemės, bet garsėjo kaip puodžius. Jam 1936 metais mirus, amatą perėmė sūnus Anicetas. Srėbalių žiesti puodai buvo platokai žinomi. „Pardavinėti juos buvo mūsų, moterų, pareiga, - pasakoja Aniceto sesuo, dabar gyvenanti Plungėje, 90-metė Benedikta Srėbaliūtė - Vengalienė. - Turgaus dieną pasikinkome arkliuką ir dar tamsoje traukiame ne tik į Kulius, Plungę, Kretingą, bet ir į Gargždus, net į Laukuvą. Dardi ir vis būgštauji, kad arklys nepasibaidytų, puodų nesudaužytų. Visko pasitaikydavo... Brolis Anicetas verslu nesiskųsdavo - net dviratį nusipirko. O tai anais laikais buvo kur kas didesnis dalykas nei dabar koks padėvėtas automobilis."
     Anicetui Srėbaliui sekėsi ne tik puodus žiesti, bet ir eiguliauti, vis kilo tarnybos laiptais. Eiguvoje jį 1949 metų pabaigoje pakeitė brolis Stasys, iki tol dirbęs miško darbininku. O laikai buvo neramūs - juk tai pirmieji pokario metai, vadinamosios klasių kovos metai. Apie ją daug knygų parašyta, ir jaudinančių, ir sukrečiančių. Eigulių sesuo Benedikta Srėbaliūtė - Vengalienė visa tai ne iš knygų skaitė. Atrodo, prisimena taip, lyg vakar viskas buvę:
     „Galima sakyti, patys savęs bijojome... Šmėstelėjo pro langus svetimas žmogus, ir nutirpsti - tie ar anie... Tiesa, partizanai, tada vadinti miškiniais ar tiesiog banditais, mūsų neliesdavo, buvome susidraugavę. Vis dėlto... Kartą sekmadienį užėjo trise, kiek išgėrę, ir prikibo prie brolio Aniceto: „Ko tu vis į tuos Kulius eini, tikriausiai apie mus pranešinėji! Ištaškysim visus!" O juk Anicetui, dirbusiam eiguliu, apylinkėje visokių reikalų buvo. Patikėjo ar ne partizanais pasivadinę žmonės, bet nieko, nuleido šautuvus - gal tik pagąsdinti norėjo, kad iš tikrųjų neišduotume. O kitą dieną po pietų girdime: šaudo netoliese. Ir po kiek laiko parveža negyvus du iš vakarykščių „svečių". Pasirodo, jie netolimoje kaimynystėje užkandžiavo prie butelio. Žmonės pasakojo, kad į tą sodybą užsuko mokesčių inspektoriai, lydimi stribų, ir atsitiktinai užklupo puotautojus. Du nušovė, o vienas, iššokęs pro langą, pabėgo.
     Pokary buvo ir „kitos pusės" aukų. Vienas iš tokių - kaimo seniūnas Antanas Viršilas. Buvome perspėję, kad miško kovotojai rengiasi jį nušauti. Bet neišsisaugojo - buvo rastas nušautas kraujo klane, o keturi vaikai sukritę ant negyvo tėvo kūno...
     Dar prisimenu tokį susitikimą su vienais ir su kitais. Kartą pavakary užėjo stribai, kaip įprasta - užgėrę, kiek pakamantinėjo mus ir įsitaisė naktį ant tvarto tykoti, ar neateis partizanai. Ir tikrai: beldžiasi jie. Mums skruzdės per kūną laksto - kas dabar bus! Iš tos baimės tylim, laukdami, kada prasidės susišaudymas, o mums jau vienaip ar kitaip galas - laukia arba kulka, arba Sibiras. Bet nieko. Pasirodo, stribai ant šiaudų dar ištuštino butelį ar kelis naminukės ir kietai sumigę viską pražiopsojo. Rytą pareikalavo pusryčių ir išstypino savais keliais. Mes, aišku, nė mur mur apie tai, kad buvo užsukę partizanai."     Anicetą pakeitęs brolis Stasys Srėbalius Mižuikių eiguliu išdirbo 15 metų. Žmona Jaruslava, bėgdama „toliau nuo kolūkio", įsidarbino Kretingos lapyne. Paskui ją 1964 metais į Kretingą išsikėlė ir Stasys Srėbalius - pradėjo dirbti eiguliu tenykščiame miškų ūkyje Kartenos girininkijoje, paskui Jokūbavo girininkijoje. Visą tarnybos laiką pasižymėjo pareigingumu, darbštumu, yra pelnęs daug paskatinimų ir apdovanojimų, o 1986 metais pelnė geriausio Lietuvos eigulio vardą. Į pensiją išėjo 2003 metais, miškų žinyboje išdirbęs daugiau kaip 50 metų. Mirė 2015 metais.
     Mižuikiuose jį pakeitė irgi vietinis Vaclovas Mikalauskas. Baigęs 4 klases Mižuikių pradinėje mokykloje, padėjo ūkininkauti tėvui. Paskui bėgdamas nuo susikūrusio „Pažangos" kolūkio, išėjo dirbti miško darbininku girininkijoje. Ten po kelerių metų buvo paskirtas eiguliu. Prisiminė kitus kolegas eigulius. Pats turėjęs penkis ar šešis darbininkus, tekę dirbti įvairius miško darbus.
     Vaclovas Mikalauskas eiguliu išdirbo ar ne dvylika metų. Po jo eiguvą valdė Povilas Petreikis, Antanas Rupšys, Romanas Galdikas, Viktoras Kononovas, jau minėtas kalbant apie Daugėlų eiguvą Antanas Gliožys ir pagaliau Gintaras Vagnorius - dabartinis girininko pavaduotojas.

„O paties medelio nepasiklausi..."

     Gintaras Vagnorius - miestietis, augęs ir aštuonias klases baigęs Klaipėdoje, o suaugęs beveik tiesiogine žodžio prasme pabėgęs į Mostaičių miškus. Vaikystėje su gamta bendravo tik tėvo nusivežtas į mišką uogauti, grybauti. Bet buvo širdy kažkoks nenusakomas potraukis grožio, harmonijos, ramybės. Per televiziją prikritęs žiūrėdavo labai geras rusiškas laidas iš Maskvos apie gyvūniją ir keliones po egzotiškus savo gamta pasaulio kraštus. Mintis apie slėpingą ir jaudinančią užmiesčio aplinką mėgindavo surikiuoti raštu popieriuje. Jo rašinėliai apie rudenį po kojomis raminančiai šiugždančius lapus, pavasarį besikalančius pirmuosius snieguolių, šalpusnių ar žibučių žiedelius, vasaros žolynų kvepėjimą mokykloje buvo įvertinami penketukais - geriausiais pažymiais pagal tada buvusią paprastą ir aiškią penkiabalę vertinimo sistemą. Stalčiuje pamažu kaupėsi atvirukų su gamtos vaizdais, lentynėlėje - knygų apie gamtą ir... fantastikos.
     1986 metais baigė Kauno miškų technikumą ir buvo paskirtas Šilutės miško pramonės ūkio Norkaičių girininkijos eiguliu, tačiau tais pačiais metais paimamas į kariuomenę. Grįžusį įdarbino tos pačios girininkijos medelyno meistru. Gyveno kelių butų girininkijos name. Norėjosi vienumos, o čia teko net su kaimynų vištomis kariauti - kad jos neslampinėtų ir neterštų bendro kiemo, Gintaras Vagnorius jį vielų tvorele atitvėrė. „Man atrodė gražu, kultūringa ir švaru, bet kilo konfliktas su kaimynais", - sako jis.
     Taip lašas po lašo... Vis aiškiau kristalizavosi kažkur giliai nuo seno glūdėjusi pusiau slapta svajonė įsikurti kur nors nuošaly - kad smalsios aplinkinių akys nesekiotų tavo žingsnių ir gal net minčių... Tam, matyt, pritarė ir žmona - ėmė šeima vartyti skelbimus laikraščiuose. Susidomėję važiavo vienur, kitur, bet vis kas nors netiko. Pagaliau susigundė senovine Srėbalių sodyba miškuose Mižuikių kaime - ta pačia, kurioje kadaise gyveno eiguliai Anicetas ir Stasys Srėbaliai. Tiesa, namas prašėsi gero remonto, reikėjo gerų rankų ir aplinkai sutvarkyti.
     Tai Gintaro Vagnoriaus negąsdino. Vėliau ši jo sodyba apžiūroje yra užėmusi I vietą Kulių seniūnijoje, pelniusi ne vieną padėkos raštą kaip pavyzdingai tvarkoma.
     Taip buvo vėliau. O prieš pirkdamas Gintaras Vagnorius iš pradžių apdairiai atvažiavo į Plungės urėdiją pasidomėti darbo perspektyvomis. Urėdas Eugenijus Barniškis sutiko jį vos ne išskėstomis rankomis: „Reikia, reikia mums jaunų specialistų!" Kaip tik esanti laisva eigulio vieta, be to, esą planų steigti lyg medžioklės ūkį - reikėsią jėgerio. Tačiau kol vyko derybos su sodybos paveldėtojais, kol buvo tvarkomi pirkimo dokumentai, paskui kraustomasi, tos eigulio vietos nebeliko... Šnipštas teišėjo iš kažkieno fantazijų apie medžioklės ūkį. Gintarui Vagnoriui nebeliko nieko kito, kaip sutikti dirbti miško darbininku. 
   Girininkas Petras Budvytis prisimena, kad naujasis darbininkas pasiprašė dirbti ne brigadoje, o atskirai - vienas pats, nors miške tai neparanku, našumas mažesnis ir uždarbis menkesnis. Gintaras Vagnorius arkliu ir traukdavo mišką, tai yra vilkdavo rąstus. „Kadangi buvau menkas vyras, tų jėgų ne kas, nužiūrėjau, kad girininkija turi dviratį padargą rąstams arkliu vilkti, miškininkų vadinamą tiesiog patranka, tačiau jos nenaudoja, - pasakoja jis. - O daiktas patogus, juo dirbdavome Šilutės miško pramonės ūkyje. Rąsto galas pakeliamas specialia rankine gerve - tad ir vienas pats gali susidoroti. Vėliau su krūmapjove retindavau jaunuolynus, nes nemėgau bendro darbo. Rodos, kas čia tokio - nusitvėrei miškapjovę ir rėžk iš peties, žinoma, atsižvelgdamas į rekomendacijas ir normatyvus. O juk ne visai taip... Kurį medelį palikti, kuris geriau augs - juk jo nepasiklausi... Arba randi įdomų medį - stengiesi išsaugoti."
     Paskutiniai sakiniai verčia suklusti: matyt, miškininkas savaip jaučia aplinką, gamtą, kuri jam - vos ne gyvas sutvėrimas su visais savo augalais ir savo paslaptimis, neįkandamomis žmogui. Ir į savo sodybą iš miško yra prisitempęs retesnių medžių. O ant ąžuolo stuobrio patupdė plastmasinę pelėdą, nusipirktą Rietavo turguje. Gal banalu, bet gražu, Gintaro Vagnoriaus sodyboje tinka.
     Gal po septynerių metų pagaliau atsirado eigulio vieta. „Toks tas eigulio ir darbas... Na, kartu su girininku ar pavaduotoju rėždavome biržes, - santūriai kalba Gintaras Vagnorius. - Per miškasodį ir eigulys ieško žmonių, kurie sutiktų patalkinti. Kultūroms prižiūrėti vėlgi reikia papildomų rankų ieškoti. Arba sėkloms rinkti - irgi samdai. O šiaip, kadangi trūko darbininkų, eini ir į gamybą."
     O dar vėliau Gintaras Vagnorius buvo paskirtas girininko pavaduotoju vietoj per dažnai į stiklelį žvilgčiojusio asmens. Dabar prisidėjo ir popierizmo, o šiaip ir girininkas, ir eigulys, ir pavaduotojas, esą, dirba tą patį darbą.
     Girininkai tylomis tikriausiai keiksnoja vis gausėjantį popierizmą, kažkur „aukštuose" kabinetuose prisigalvojamus vis naujus betikslius, kartais absurdiškus, reikalavimus. Gintaras Vagnorius, tebūdamas pavaduotojas, gal pamiršęs pasakyti, jog „tai ne spaudai", ištaria garsiai: „Sumanyta reikalauti biržėse apskaičiuoti kiekvieno medžio tūrį - rodos, kito darbo nebedirbk... O šiaip senoviškai tebedirbam. Kad ir su tais kleimais - skandinavai jų kada jau nebenaudoja, medžius žymi dažais. Ir miško sandėliuose medieną tebekleimuojam... Tiesa, tose Skandinavijos šalyse buvo net neįsivaizduojama, kad kas galėtų vogti, nebent dabar, kai lietuvių ten privažiavo... Bet kas iš to kleimo rąsto gale - nupjovei trinkelę, ir viskas. Tiek to. Bet kam imamasi reikalauti viešai nurodyti, pavyzdžiui, juodųjų gandrų lizdo ar koplytėlės koordinates? Juk atvirkščiai - reikėtų nedrumsti tų retų paukščių ramybę. Ir nenurodyti kelio koplytėlių plėšikams."

Peklinės eiguva

     Paskutinė buvusi eiguva - Peklinės. Kiekvienas, panūdęs nagrinėti šio pavadinimo kilmę, lengvai gali tapti toponimikos mokslininku - juk čia nė nagrinėti nėra ko. Vis dėlto dabartinis Mostaičių girininkas Petras Budvytis dėl įdomumo pateikia ir savo versiją, tiksliau - girdėtą iš vietinių senolių. Iš Didžiojo tyro žydai kadaise rovę kelmus ir virę dervą, terpentiną. O kur ne mūsų tikėjimo žydai, ten mums - visokie velniai. O dar naktimis negęstančios dervos krosnys, toli skleidžiančios ugnies atšvaistus - kuo ne pragaras, tai yra pekla!
     Apie eiguvos pasodą miškai buvę pragariškai drėgni, pro šalį tekėjo Trumpė bei daug bevardžių upelių. Žinoma, buvo daug klampių raistų ir raistelių. Prie Trumpės upelio tilto stovėjo kryžius. Pasakojama, kad šv. Velykų rytą vienas mostaitiškis, dviračiu važiuodamas į Prisikėlimo pamaldas pro kryžių, norėjo jį pagarbinti nukeldamas kepurę, tačiau viena ranka nesuvaldė provėžotame ir šlapiame kelyje dviračio ir nuvirto į pilną vandens pakelės griovį. Nelaimėliui vietoj pamaldų teko grįžti namo... Taigi vėl - ar tik ne peklos kipšas nagus bus prikišęs?
     Eiguva iki Mostaičių girininkijos įsteigimo beveik visą laiką priklausė Kulių girininkijai - tik 1954 - 1956 metais ją valdė Plungės girininkija.
     Nuo 1944 metų net du dešimtmečius eiguliu dirbo Stasys Žilius, paskui dešimtmetį Povilas Petreikis, prieš tai buvo girininkijos žvalgas, Mostaičių pagalbinio žemės ūkio ūkvedis.
     Trečiasis eigulys - Zigmas Srėbalius, kurio oficialus vardas Antanas Zigmontas. Jis yra parašęs Mostaičių pagalbinio žemės ūkio istoriją, kuri kartu yra lyg ir Mostaičių istorija, bei pasakojimą apie Mostaičių medienos perdirbimo cechą, tačiau apie save pateikė tik anketinius duomenis.
     Jo tėviškė - Didieji Mostaičiai. Baigęs 8 klases buvo paskirtas „Pergalės" kolūkio V brigados, tos pačios, kuri paskui buvo perduota Plungės miškų ūkiui ir tapo pagalbiniu žemės ūkiu, brigadininko padėjėju kolūkiečių darbadienių apskaitai tvarkyti.
     1956 metais buvo pašauktas į rusų kariuomenę. Dalinys, kuriame tarnavo, buvo dislokuotas netoli Murmansko. Tuo metu tarnybos laikas šiaurėje buvo 2 metai, tačiau atitarnavus metus dalinys perkeliamas į Leningradą, čia teko atitarnauti dar 2 metus.
     Grįžęs iš kariuomenės buvo paskirtas Mostaičių pagalbinio žemės ūkio sąskaitininku, kuriuo dirbo kol šis ūkis buvo panaikintas. Tada tapo Plungės miško ruošos punkto dešimtininku. O dar po poros metų - Peklinės eiguliu. Juo išdirbo ketvertą metų, paskui buvo perkeltas į Mostaičių medienos perdirbimo cechą. Ten dirbo, kol cechas buvo uždarytas, tai yra iki 1999 metų gruodžio 31 dienos.
     Po Zigmo Srėbaliaus gal pusmetį Peklinės eiguliu padirbėjo Romanas Galdikas, po jo vairą perėmė Antanas Rupšys - jau aprašytos Jadvygos Rupšienės vyras.
     Antanas Rupšys, gimęs 1938 metais, baigė Kulių vidurinę mokyklą ir gyvendamas pas tėvus Didžiųjų Mostaičių kaime dirbo kolūkyje. Pramoko groti akordeonu, trūba ir greit pagarsėjo kaip muzikantas - grodavo vakarėliuose, vestuvėse ir užsidirbdavo ar ne daugiau kaip kolūkyje už darbadienius... Muzika padėjo ir pašauktam į kariuomenę - grojo karių meninės saviveiklos ansamblyje, dūdų orkestre.
     1962 metais grįžęs iš kariuomenės pradėjo dirbti Mostaičių pagalbiniame žemės ūkyje (buvusioje kolūkio brigadoje) darbininku, sąskaitininku. Ir, žinoma, grojo Miškų ūkio kaimo kapeloje, kuriai vadovavo buvęs Plungės gamtos apsaugos inspektorius Steponas Slušnys. Kapeloje grojo Plungės medelyno vedėjas Liudas Kniūkšta, Plungės miškų ūkio direktorius Vytautas Kelerta, inžinierius Jonas Surblys, Pranas Staškus, Vincas Bieliauskas ir kiti muzikantai.
     Plungės miškų ūkis Antaną Rupšį 1963 metais pasiuntė mokytis į Kauno miškų technikumo vienerių metų eigulių kursus. Juos baigęs buvo paskirtas meistru į Mostaičių girininkiją. Girininkas tada buvo Kazimieras Draugelis, o jo pavaduotojas - Petras Grigaliūnas. Šiam išėjus į pensiją, jo vieton 1973 metais buvo paskirtas Antanas Rupšys ir dirbo pavaduotoju iki 1980 metų. Paskui dar porą dešimtmečių padirbėjo Peklinės eiguliu.
     Tuo metu buvo daug sodinama miško kultūrų, nes po 1968 metų audros Žemaitijoje likviduojant vėjolaužas buvo iškirsti dideli plotai miškų, kuriuos reikėjo atsodinti. Daug apsodinta ir žemės ūkio veiklai netinkamų plotų.
     Taigi girininkijoje ir eiguvose atsirado daug darbų, reikėjo daugiau darbininkų. Jų pagausėjo pagaliau panaikinus tą Mostaičių pagalbinį ūkį. Bet... įkurtas Mostaičių medienos cechas, ir daugelis puolė ten lengvesnio darbo ir didėlesnio uždarbio - girininkijoje darbininkų vėl ėmė trūkti.
     Antanas Rupšys yra išvardinęs ne tik buvusius girininkus, eigulius, bet ir darbininkus. Žinoma, ne visus, o labiausiai to vertus. Tai, anot jo, Kazimieras Gaudėšius, Juozas Vileika, Kostas Grigalauskas, Kazys Dausynas, Simonas Vaišnoras, Kostas Žilius, Pijus Etminas, Kazys Kazlauskas, Kazys Mikalauskas, Edvardas Šlymas, Kazimieras Vičius, Juozas Petravičius, Kostas Jonušas, Stasys Milašius, Jurgis Srėbalius, Benas Stonkus, Benas Stonkus, Jono, Leonas Milius, Pranas Grigalauskas, Juozas Alsys, traktorininkas Jurgis Žilius, kurio portretas, beje, buvo patekęs į Plungės miškų ūkio turėtą garbės albumą.
     Po Antano Rupšio Peklinės eigule dar padirbėjo dabartinio Mostaičių girininko Petro Budvyčio žmona Vida Budvytienė.

Pirmasis Mostaičių girininkas

     Pirmuoju Mostaičių girininku nuo pat girininkijos įkūrimo, 1958 metų birželio 1 dienos, buvo paskirtas Kazimieras Draugelis, gimęs 1906 metais Vilkaviškio apskrityje. Tačiau žemaičiams - nesvetimas: prieš atkeliamas į Mostaičius dirbo Kulių girininku, o nuo 1933 metų buvo dirbęs Plungės urėdijoje vyr. eiguliu, girininku.
     Apie jį jo duktė Nijolė Draugelytė - Baltmiškienė, remdamasi dokumentais ir mamos pasakojimais, 2004 metais parašė pluoštelį atsiminimų. Jai, gimusiai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, matyt, ypač įsiminė mamos pasakojimas apie pirmąsias karo dienas:
     „Mama pasakojo, kaip užėjus karui šeima iš Utenos važiavo į tėvuko tėviškę. Pasikinkę arklį, į vežimuką susikrovė ką begalėjo ir ant viršaus mane užkėlė, o patys ėjo pėsčiomis. Nakvodavo kur pakliuvo: daržinėse, net vežime lietui lyjant. Pasakojo, kad atvažiavus į tėvuko tėviškę visai netoli ėjo frontas, tad naktimis teko miegoti bulvių rūsyje. Kai visai netoli sprogo bomba, rytą pamatė didelę duobę ir į rūsio duris įstrigusias skeveldras. Vis dėlto likome gyvi, ir pastatai nesudegė."
     Kazimieras augo su keturiomis seserimis ir dar keturiais broliais, taigi buvo devyni vaikai. Į mokslus buvo išleistas tik jis vienas. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, o po tarnybos kariuomenėje tęsė mokslą Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje. Ją baigęs 1932 metais gavo paskyrimą į Žemaitiją - tapo vyresniuoju eiguliu, o kiek daugiau kaip po pusmečio - girininku be girininkijos.
     Tačiau 1935 metais Kazimieras Draugelis paliko Žemaitiją - paskiriamas girininku Jurbarko urėdijoje, paskui perkeliamas į Švenčionėlių, Utenos urėdijas, o pokario metais - į Prienų urėdiją.
     „Visą laiką gyvenome tarp miškų, - rašė atsiminimuose duktė Nijolė Draugelytė - Baltmiškienė. - Baisūs buvo laikai. Jau mokiausi 5 ar 6 klasėje. Atsimenu, kad naktimis bijodavome laukan išeiti: tai šen, tai ten šūviai girdėjosi. Jaunimas slapstėsi miškuose nuo kariuomenės, tad visko pasitaikydavo. Prisimenu, gyvendama Purvės girininkijoje, priklausiusiai Prienų urėdijai, dalyvavau keturių jaunuolių laidotuvėse. Juos partizanai sušaudė, mat buvo kaimo aktyvistai. Daugiau manęs į laidotuves nusivesti negalėjo. Iki pat šių dienų stengiuosi nuo to išsisukti."
     Anot jos, kai atsirado galimybė iš Purvės išvykti, kad ir į Plungę, Kazimieras Draugelis tuo su džiaugsmu pasinaudojęs. Taip vėl atsidūrė savo pirmojoje darbovietėje: nuo 1954 metų lapkričio mėnesio dirbo Plungės girininkijos girininko pavaduotoju. Po poros metų buvo paskirtas Kulių girininku. Netrukus įkūrus Mostaičių girininkiją, prireikė jai vadovo. Juo pasirinktas Kazimieras Draugelis.
     Anot Nijolės Draugelytės - Baltmiškienės, tėvą aplenkdavo solidesni apdovanojimai, nes nebuvo partijos narys. Liko tik pora garbės raštų: už gerą darbą saugant gamtos turtus, aktyvų gamtos apsaugos idėjų propagavimą ir už aktyvų dalyvavimą visuomeninėje sanitarinėje apžiūroje. Už ilgametį, sąžiningą darbą buvo apdovanotas Darbo veterano medaliu.
     Dirbo iki 1970 metų pabaigos - jau ir būdamas pensininkas.
     Nijolė Draugelytė - Baltmiškienė rašo: „Tėvukas mėgo mišką. Laisvalaikiu eidavom su juo pasivaikščioti. Mes, vaikai, žinojom visus miško kampelius. Prisikasę eglaičių, pasodinome Mostaičių girininkijoje gyvatvorę. Mokė mus auginti mišką, kartu su darbininkais sodindavom medelius. Buvo medžiotojas ir fotografas. O mama labai mėgo gėles, kur tik gyvenom, atsimenu, visada žydėjo gėlynai."

Antrasis girininkas Pranas Radikas prisimena...

     Kazimierą Draugelį pakeitė Pranas Radikas, kuris vėliau dirbo urėdijoje inžinieriumi, ekonomistu, o nuo 2004 metų balandžio 1 dienos tapo Telšių urėdijos metraštininku: rinko medžiagą Plungės miškų ūkio, vėliau tapusio urėdija, istorijai. Tad ir apie darbą Mostaičių girininkijoje yra parašęs išsamesnius prisiminimus.

„Kuriozas dėl buto“

     Prieš perimdamas Mostaičių girininkiją, kartu su Plungės miškų ūkio vyriausiuoju miškininku Adomu Kubiliumi, kurį gerai pažinojau dar iš vidurinės mokyklos laikų, nuvažiavau į ją psižvalgyti. Girininkija buvo tarp atsiliekančių, vis neįvykdanti užduočių. Girininkas, jau pensininkas, prie nuolatinio „linksniavimo" buvo pripratęs.
     Girininkiją periminėjau beveik mėnesį, nes buvo labai daug medienos ir miške, ir tarpiniuose sandėliuose. Miško sandėliuose buvo net 60 kietmetrių likvidinių žabų, pagamintų dar prieš 1967 metų audrą. Reikėjo išmatuoti visą medieną, įvertinti jos kokybę, nustatyti tikrą reikalų būklę.
     Žmona su dviem vaikais buvo likusi tėviškėje Vaineikiuose. Girininkijoje laisvų patalpų nebuvo, teko nuomotis butą Kuliuose. Buvęs girininkas Kazimieras Draugelis žadėjo išsikelti į remontuojamą butą Peklinės eiguvoje, bet darbai buvo sustoję. Todėl man teko užsiimti ir kapitaliniu remontu. Suremontavus butą maniau greit persikraustyti, tačiau atsitiko kuriozinis dalykas: į jį be leidimo įsikėlė daugiavaikė eigulio Povilo Petreikio šeima, gyvenusi to paties namo kitame bute. Teko remontuoti ir antrą butą, po to trečią - girininkijos pastate buvusį girininko butą savo šeimai. Kapitalinio remonto darbai dėl prasto tiekimo ir kvalifikuotų darbininkų trūkumo vyko vangiai. Tik kitų metų vasaros pabaigoje atšventėme įkurtuves.

Pavaduotojas Petras Grigaliūnas

     Girininko pavaduotoju dirbo Petras Grigaliūnas - girininko Kazimiero Draugelio bendraamžis. Labai taktiškas, darbštus ir nuoširdus darbuotojas.     Užaugo gausioje dvylikos asmenų šeimoje Pakruojo rajone. Tėvų ūkį paveldėjo Petro brolis Baltrus su žmona Prane. Po karo, kai prievarta kuriamo kolūkio centrui prireikė šios tvarkingos sodybos, okupacinė sovietinė valdžia juos ištrėmė į Sibirą.
     Petras Grigaliūnas 1930 metais Šiauliuose baigė pienininkų kursus ir buvo paskirtas Kulių pieninės vedėju. Iš Šiaulių į Kulius atvažiavo dviračiu. Čia aktyviai dalyvavo Šaulių organizacijos veikloje.
     1931 metais susituokė su kuliške siuvėja Kazimiera Gudaite, kuri irgi buvo aktyvi skautė, šaulė, tai, matyt, ir suartino juos. Apskritai kuliškiai šauliai buvo veiklūs, rengdavo įvairius vakarus, vaidinimus.
     Tačiau tada Kuliuose Petras Grigaliūnas ilgai neužsibuvo: 1934 metais Šiauliuose baigė buhalterių kursus ir iki 1939 metų dirbo Kauno „Spindulio" spaustuvės buhalteriu, paskui iki karo pabaigos - Jonavos mėsos kombinato buhalteriu, net direktoriumi.
     Paskui jis vėl Kuliuose: 1944 - 1945 metais dirbo valsčiaus sekretoriumi, 1945 - 1950 metais Kulių kooperatyvo pirmininku.
     Po to persimetė į miškų žinybą: buvo Kulių, Telšių, vėl Kulių girininkijų buhalteris, Mostaičių pagalbinio žemės ūkio vedėjas. Girininko pavaduotoju dirbo nuo 1961 metų iki 1974 metų, kol išėjo į pensiją.
     Abu su žmona Kazimiera buvo aktyvūs saviveiklininkai - šoko Kulių pagyvenusių žmonių šokių ratelyje.

Žmonės

     Kitas artimiausias mano pagalbininkas girininkijoje buvo miško technikas Antanas Rupšys. Irgi labai darbštus ir atsakingas darbuotojas, savo darbinę veiklą pradėjęs Mostaičių pagalbiniame žemės ūkyje sąskaitininku.
     Girininkijoje buvo keturios eiguvos. Tuo metu eiguliais dirbo: Antanas Šleinius - Daugėlų eiguvoje, Pranas Rudys - Jurkiškių eiguvoje (beje, jo sūnus, irgi Pranas Rudys, nuo 1973 metų rudens kurį laiką dirbo Stalgėnų girininku), Vaclovas Mikalauskas - Mižuikių eiguvoje, Povilas Petreikis - Peklinės eiguvoje. Įdomi detalė: eigulių šeimos buvo gana gausios - Vaclovas Mikalauskas ir Povilas Petreikis augino po septynis vaikus, Antanas Šleinius keturis.
     Tuo metu girininkijoje dirbo dešimt nuolatinių darbininkų. Tai ištraukėjai arkliais Kazimieras Dausynas, Edvardas Dovidavičius, Benediktas Stonkus, Feliksas Žvilius, pjovėjai motoriniais pjūklais Kostas Grigalauskas, Algirdas Zimkus, Pranas Grigalauskas, šakų genėtojas Kazys Kazlauskas, darbininkas Edvardas Šlimas ir miško ištraukėjas Simonas Vaišnoras.
     Tai buvo girininkijos kolektyvas, kurį reikėjo nuteikti rimtam darbui, kad nebūtume vis peikiami kaip atsilikėliai, nesugebantys dirbti.
     Visų pirma ėmėmės planavimo - metinę 5000 kietmetrių užduotį pasiskirstėme ketvirčiais: I - 3000 kietmetrių, II - 500 kietmetrių, III - 500 kietmetrių, IV - 1000 kietmetrių. Dėl pirmojo ketvirčio eigulys Povilas Petreikis replikavo: „400 kietmetrių per mėnesį neįvykdydavome, o čia - 1000 kietmetrių... Niekaip neįveiksime."
     Priminiau, kad žiema - pats miško kirtimo laikas, o vasarą - šienavimas, kiti žemės ūkio darbai, atostogos. Čia paaiškėjo, kad darbininkai atostogų nebūdavo išleidžiami. Atostogos būdavo įforminamos, bet atostogauti neleisdavo, nes reikėjo „vykdyti planą". Nusprendėme pamėginti tokią praktiką išgyvendinti.
     Ir iki tol darbininkai buvo suskirstyti į brigadas, bet jokio brigadinio darbo nebuvo, dirbo kaip kas norėjo: miško traukėjai tik traukė medieną į tarpinius sandėlius, o medžius kirto vienas miško pjovėjas. Dabar darbininkus suskirstėme į mažąsias kompleksines brigadas po tris žmones. Sutarėme, kad pagamintą medieną priimsime tik tarpiniuose sandėliuose ir apmokėsime brigadai, o jos nariams atlyginimas bus skaičiuojamas pagal jų pačių nusistatytus koeficientus - koks tavo indėlis, tiek ir gausi.

Kur dingo 22 hektarai miško?

     1971metais Plungės miškų ūkyje vyko miškotvarka. Mostaičių girininkijoje dirbo taksuotojas Algimantas Paulaitis, o Kulių - Jonas Šečkus, vėliau tapęs Platelių girininku.
     Taksuotojas pareiškė, kad Mostaičių girininkijoje trūksta 22 hektarų miško kultūrų. Atvažiavęs vyriausiasis miškininkas Adomas Kubilius aiškino nesuprantąs, kaip gali trūkti šitiek želdinių. Beliko kraipyti pečiais.
     Tik vėliau man paaiškėjo šio nesusipratimo priežastys. O buvo taip. Meistrui Antanui Rupšiui, kuris miškų technikume buvo baigęs vienerių metų miško meistrų kursus, liepiau miškotvarkos medžiagoje pažymėti praėjusių metų pakeitimus. Po kiek laiko pasiteiravau, kaip sekasi. Antanas pasakė, kad pasodinto 10 ha eglaičių sklypo neįmanoma pažymėti, nes toje vietoje jau sužymėti ankstesnių metų želdiniai. Tada suglumau aš: sklypą parinkau ir išmatavau aš pats, jokių želdinių ten nebuvo. Planšete pažymėta, kad iškirstų vėjovartų plotuose yra pasodinti eglių sodinukai. Pasiteiravus Antano, kaip buvo matuojami sklypai, atsakė, kad rumbus nustatinėjo „ant balso", o atstumus matavo žingsniais. Manau, kad tokio matavimo netikslumas ir buvo pagrindinė želdinių trūkumo priežastis.

Diagnozė: kumelė - sangvinikė...

     Panaikinus Mostaičių pagalbinį žemės ūkį (jo kontora jau anksčiau iš privataus namo buvo perkelta į mūsų girininkijos administracinį pastatą), visos jo materialinės vertybės buvo perduotos Mostaičių girininkijai. Buvo likviduojama arklių ferma: veisliniai arkliai - eržilas ir kumelės buvo parduoti vienam kolūkiui, o likusius arklius bandėme nupenėti ir parduoti į Olandiją.
     Mostaičių kaimo žmonės stengėsi įsigyti nuosavus arklius, tačiau Miškų ūkis jiems jų nepardavė. Tada jie stengėsi nusipirkti Luokės turguje prastus arklius, o paskui iškeisti į geresnius likviduoto padalinio arklius.
     Mes tam neprieštaravome, nes buvome suinteresuoti, kad žmonės, turėdami arklius, dirbtų miške. Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo generalinį direktorių A. Milkų įtikinome, jog ne visus arklius įmanoma nupenėti. A. Milkus buvo ūkiškas ir supratingas žmogus ir pareikalavo iš mūsų arklių išbrokavimo aktų. Juos surašė Kulių veterinarinės apylinkės veterinaras. Aktuose buvo juokingų diagnozių ir išvadų, pavyzdžiui: „Kumelė sangvinikė. Jei eina, negalima sustabdyti, jei sustoja - nepajudės nors užmušk. Mušama spardosi." Dėl šitokios išvados A. Milkus nieko nesakė, bet prikibo prie kitos: „Kumelė pilnapadė". „Ką, - stebėjosi, - argi negalima nupenėti pilnapadžio arklio?" Išbrokuotus gyvulius išvežė į Kretingos lapyną.

Sumanumas padėjo išsisukti

     O darbai girininkijoje vyko sklandžiai. Medienos per metus kirtome po 5000 kietmetrių, todėl gaudavome 40 proc. premiją, o girininkijos, kurios gamino mažiau, gaudavo tik 20 procentų.
     1972 metų pavasarį pasodinome 60 ha miško, 1973 metais - 50 hektarų. Džiaugėmės, kad pasodinti medeliai prigijo. Vėliau kasmet sodindavome po 30 - 35 ha miškų.
     Tuometinio Plungės miškų ūkio direktoriaus Algirdo Žilinsko Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo vadovai nemėgo, todėl sužinoję, kad kai kuriose girininkijose silpnai rėžiamos ateinančių metų biržės, iškvietė iš Miškų ūkio ministerijos komisiją šiems darbams patikrinti. Atvyko Miško eksploatavimo valdybos viršininkas Antanas Milutis, Miško kultūrų ir miško apsaugos valdybos vyresnysis inžinierius Michailas Rusakas bei Miško naudojimo skyriaus viršininkas Jonas Šatkus.
     Revizijai rengėmės ir 1976 metų biržių atrėžimo medžiagą buvome sukomplektavę. Ten įdėjome ir vieną einamųjų metų (1975 m.) biržę - apie 450 kietmetrių juodalksnyną, kurį jau buvome pradėję kirsti, bet paskui kirtimą nutraukėme ir biržę palikome 1976 metams. Mat pirmąjį ketvirtį viršijome biržių tūrį, todėl nesinorėjo per daug viršyti metinę užduotį. Juodalksnynas buvo kampuotas, tad ir biržės brėžinys kiek panašėjo į lėktuvą.
Revizorius, mano nuostabai, paprašė šių metų (1975) kirtimo medžiagos. Greitai ištraukiau iš 1976 metų kirtimų dokumentų krūvos „lėktuvą", pridėjau prie kitų dokumentų ir padaviau tikrintojui. Jis pažiūrėjo, patikrino „aritmetiką" ir pasakė: „Gerai. O dabar duokite kitų metų kirtimo medžiagą." Jau nejuokais išsigandau, bet paėmęs „lėktuvą" pridėjau prie kitų dokumentų ir padaviau. Revizorius vėl pažiūrėjo, pabalansavo, gal kas sukėlė jam įtarimą, grąžindamas sako: „O dabar dar kartą duokite šių metų biržes." Vėl pakartojau „operaciją" ir svarstau, kaip čia įtikinamiau paaiškinti situaciją. Vos nepradėjau aiškintis, bet revizorius, paėmęs brėžinį, tarė: „Aš noriu pamatyti šitą biržę." „Gerai, - sakau. - Kaip tik praeitą savaitę Baranauskas žiūrėjo", - meluoju. Antanas Baranauskas, buvęs Plungės miškų ūkio direktorius, tada dirbo Kretingos susivienijimo vyr. inžinieriumi. O revizorius pasitikslina: „Ar tą biržę žiūrėjo vyriausiasis inžinierius?" Atsakiau, kad tikrai taip, nes trauktis nebebuvo kur. Tada jis numojo ranka: „Ką aš ten antrą kartą tą biržę bežiūrėsiu." Taip ir išsisukau iš gana keblios padėties, nors iš nedidelės avantiūros, kai dabar pagalvoju, galėjo kilti didelis skandalas.
     Kitose girininkijose revizoriai nustatė daug trūkumų, Miškų ūkio direktorius Algirdas Žilinskas buvo atleistas iš darbo. Jį pakeitė buvęs Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo profsąjungos komiteto pirmininkas Šarūnas Rekašius. Jis buvusiose arklidėse įkūrė medienos perdirbimo cechą. Man direktorius primygtinai siūlė pereiti dirbti į Miškų ūkį inžinieriumi. Po ilgokų svarstymų sutikau. Girininkiją perdaviau neseniai baigusiam Lietuvos žemės ūkio akademiją Algirdui Jurevičiui."

Paviliojo Žemaitijos miškai

    Praną Radiką pakeitęs Algirdas Jurevičius Mostaičiuose dirbo neilgai - mažiau nei pusantrų metų. Apie save jis 2008 metais rašytoje išplėstinėje informacijoje papasakojo ir konkrečiai, ir vaizdingai, beveik vien dėl to čia jis ir prisimenamas:
     „Gimiau 1954 metų lapkričio 29 dieną Vilkaviškyje, kurio rajonas mažiausiai miškingas Lietuvoje.
Vaikystėje su mišku susidurdavau tik atostogaudamas pas tėvukus netoli Šešupės. Dviračiais važiuodavome grybauti į miškelius šalia šios upės. Ten augo baravykai. Netoli Vilkaviškio buvo toks užsitraukęs ežeriukas. Vadindavome jį liūnu. Ten tarp beržiukų ant liulančių kiminų gerai dygo lepšės. Į didesnius miškus, kurie buvo toliau nuo namų, negalėdavau nuvažiuoti, nes buvo tokie laikai, kai visoje gatvėje tebuvo du ar trys lengvieji automobiliai.
     Paskata pasirinkti miškininko profesiją buvo kaimynystėje namą pasistatęs ir gražiai aplinką besitvarkantis Marijampolės miškų ūkio Paežerių girininkas Bronislovas Klimas.
     Paduodant prašymus į buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą buvau atkalbinėjamas atsisakyti šio fakulteto, nes čia didelis konkursas, o mechanizacijos ir hidromelioracijos fakultetuose konkurencijos beveik nebuvo. Egzaminus sėkmingai išlaikiau ir buvau priimtas.
1974 metais du mėnesius dirbau studentų darbo ir poilsio stovykloje Jakutske. Ten pamačiau Sibiro miškus.
     Priešdiplominę praktiką atlikau Šilutės miškų ūkio Pagėgių girininkijoje. Ten pamačiau dar vokiečių sutvarkytus miškus ir girininko pastangas kiek galima geriau tą tvarką palaikyti.
     Per skirstymą galėjau rinktis Jonavos miškų ūkį arba Kretingos miškų ūkio gamybinį susivienijimą. Pasirinkau Žemaitiją, o nuvykęs ten nuo 1977 metų gegužės mėnesio buvau paskirtas Plungės miškų ūkio Mostaičių girininku. Girininkija šlapoka, bet labai kompaktiška.
     Iš Mostaičių persikėliau į Purvaičių girininkiją, dirbau techniku. Ten susipažinau su labai įdomiais žmonėmis. Giliai atmintin įstrigo eigulio Kazimiero Griguolos pasakojimai apie Rusijos kasyklose praleistus metus, eigulio Vinco Čiutos prisiminimai apie badavimą tarnaujant 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje."
     Algirdas Jurevičius teigė Mostaičių girininko pareigų atsisakęs „savo noru per prievartą", esą girininko kėdės prireikę Miškų ūkio direktoriaus klasės draugui.
     Vis dėlto paviliotas Žemaitijos miškų čia pritapo. Ketvertą metų padirbėjęs Purvaičiuose Algirdas Jurevičius buvo paskirtas Miškų ūkio inžinieriumi. Panaikinus Plungės urėdiją, dirbo Telšių miškų tarnybos inspektoriumi konsultantu, Šiaulių regiono aplinkos departamento inspektoriumi, Plungės aplinkos apsaugos agentūros inspektoriumi.
     Ne ką didesnį pėdsaką paliko ir po jo neilgai padirbėdavę Ramutis Vladas Skudra, po kelerių metų irgi išėjęs į aplinkosaugą - į Skuodo aplinkos apsaugos agentūrą, Ričardas Akulevičius, girininko duoną mielai iškeitęs į darbą Klaipėdos apželdinimo treste, Vilmantas Šakalys, vos po metų perėjęs į sakinimo meistriją. Dabartinis girininkas Petras Budvytis, aprodydamas savo valdas, kas keli šimtai metrų pro mašinos langą rodo: „Šitą eglyną sodinau aš darbo pradžioje - žiūrėkite, koks miškas užaugo, o tą plotą - Kazys Draugelis ar Pranas Radikas, čia vėl aš..." O Jurevičiaus, Skudros, Akulevičiaus net neprisimena, nors ir jiems dirbant, be abejo, buvo ir sodinama, ir kertama, tik per trumpą laiką ne ką spėjo nuveikti.

Girininko stažas - jau 27 metai

Pirmieji žingsniai

     Pagaliau nuo 1988 metų Mostaičių girininku buvo paskirtas Petras Budvytis. Tad dabar jo girininko stažas jau 27 metai, o apskritai miškininko - dar didesnis, nes Kauno miškų technikumą baigė ir pradėjo dirbti 1982 metais.
     Kodėl pasirinko miškininko profesiją? Iš didelės meilės gamtai, miškams?
     „Kas be ko, nebuvo svetimi miškai, - samprotauja veteranas girininkas. - Juk augau kaime prie Minijos ir Palos upių, į mokyklą Medingėnuose keturis kilometrus droždavau pėsčiomis. Įlendi, būdavo, į mišką grybų, uogų - pririnkdavau jų ir tetai, ji atvažiavusi, būdavo, jau laukia. O kodėl rinkaus tą, ne kokią kitą specialybę? Aštuonias klases baigęs paauglys ne ką dar orientavausi. Kaip ir daugumą berniūkščių, traukė technika, todėl apsisprendžiau mokytis mechanizacijos Rietavo technikume. Tačiau užkliuvo regėjimas, dėl jo nebūčiau galėjęs gauti vairuotojo profesionalo teisių, todėl nepriėmė. Antroje mano galimų profesijų nerašyto sąrašo vietoje buvo miškininkystė, todėl įstojau į Kauno miškų technikumą."
     Jį baigęs tapo Purvaičių girininkijos techniku. Ten buvo ne tik atlikęs gamybinę praktiką, bet ir jos metu padėjęs girininkui, aistringam medžiotojui Aleksandrui Grigaičiui tykoti vilkus, pjaunančius Daugėdų gyventojų gyvulius - tada Aleksandras Grigaitis nušovė du pilkius.
     O techniku Purvaičiuose Petras Budvytis tepadirbėjo 8 mėnesius - buvo pašauktas į kariuomenę. Po tarnybos joje darbo šioje girininkijoje buvusiam jaunajam specialistui neatsirado. Tada laikinai įsidarbino Plungės remonto mechaninėje gamykloje autokaro vairuotoju. Laikinai, nes miškininkystės nenorėjo atsisakyti, net mėgino stoti jos neakivaizdžiai studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Nuvežė dokumentus, o ten: dirbi ne pagal profilį.
     Bet rankų nenuleido, vis domėjosi galimybėmis gauti kvalifikuoto darbo Miškų ūkyje. Išgirdo, kad Stalgėnų girininkas beveik iš naujo komplektuoja savo kadrus, ir nuvažiavo pasidomėti. Ir grįžo jau girininko pavaduotojas.
     Per trejetą metų įgijo patirties, sakosi, neretai rodęs ir gal perdėtos iniciatyvos, todėl nieko nuostabaus, kad 1988 metais buvo pasiūlyta vadovauti Mostaičių girininkijai, kurios girininkai tuo metu keitėsi vienas po kito.

Protinga kumelė ir gendanti technika

     1988 metai - tai jau beveik šie laikai. O miškuose, nors girininkijos jau ir turėjo nemažai technikos, vis dar gelbėjo ir arkliai. Mostaičiuose tada dar buvo du. Jie buvo pilnateisiai darbininkai: veždavo malkas, trumpuolius, buvo siunčiami, kur su kokiu vilkiku sunku apsisukti ar paprasčiausiai neekonomiška. Net rąstus traukdavo: ant vadinamosios „patrankos" - dviejų ratų su ašimi - užkelia vieną rąsto galą, ir kumelė tempia sau. Paskutinį iš tų dviejų arklių likvidavo jau Telšiai, tai yra Plungės urėdiją jau prijungus prie Telšių.
     Petras Budvytis vos nesusižavėjęs prisimena kumelę Aitrą, tiksliau būtų - jos prižiūrėtoją. Arklio vardą prisimena, o to žmogaus pavardės - ne. Gal todėl, kad visi jį vadino Kaščėjumi - vienos pasakos veikėju. Jis Klaipėdoje lyg milicijoje buvo dirbęs, bet ten iškrėtė kažkokią šunybę ir papustė padus - spruko į Mostaičių miškus, prisiglaudė pas vieną moterėlę. Matyt, slapstėsi: pamatys ateinantį kokį žmogų, ir - į mišką. Eigulys šiaip ne taip prisišnekino jį - buvo priimtas darbininku, pasirodė besąs labai darbštus žmogus. Jam buvo patikėta kumelė, su kuria jis, galima sakyti, tiesiog susibičiuliavo. Paskui žmonės stebėjosi Aitros ir Kaščėjaus draugyste, jie vos ne iš vienos lėkštės valgydavę: Kaščėjus tenkinasi žuvies konservais, ir Aitra tą patį valgo... Apskritai, kumelė buvusi labai protinga: vieną kartą parodysi, kur vinguriuoti tarp medžių, ir to užtekdavo, jau žinodavo kelią. „Na, Aitra, einam", - ir pati eina, aplenkdama su pakrautu vežimu kiekvieną medį, jau nė vadelioti nereikia.
     Kur kas daugiau vargo buvo su didžiausia žmogaus pagalbininke - technika, kurios per laiką susikaupė nemažai, nepalyginsi su, pavyzdžiui, septintuoju dešimtmečiu: bene keturi miško vilkikai, dar pora traktorių, plūgas dirvai ruošti ir kita. Visa ja turėjo rūpintis girininkija. Tačiau technika - ne kumelė Aitra. Technika turi savybę gesti, ypač padėvėta, o ieškant atsarginių detalių reikėdavo kančių kelius nueiti, baladotis ne tik į aplinkinių kolūkių mechanines dirbtuves, bet trankytis ir po visą Lietuvą, nusidanginti iki Baltarusijos ar Ukrainos. Todėl, būdavo, vilkikas dieną dirba, tris - stovi. Tokie rūpesčiai slėgė visų anuometinių girininkų pečius.
     „Beieškant detalių ar ko miškui betekdavo gal 10 - 15 procentų mano darbo laiko, nes buvai ne miškininkas, o lyg tiekėjas, tiesa, tas žodis nelabai tinka, nes iš tikrųjų buvai kaulytojas, vaikštinėjantis su atkišta ranka", - sako Petras Budvytis. Dar sunkiau su technikos atnaujinimu.
     Suprantama, kas tau žiūrės į tuščią ranką... Girininkas vos vos praskleidžia užuolaidą į anuometinio materialinio aprūpinimo užkulisius. Visur reikėjo „pyrago". Be to, nori ką gauti - ieškok grynųjų pinigų... Buvusi net taksa nustatyta. Girininkas neteigia, kad tuos pinigus pasiimdavo Miškų ūkio direktorius ar urėdas - jis juos veždavo į Kauno ar kokį kitą technikos susivienijimą.
     Dabar girininkijos nebeturi nei technikos, nei darbininkų, nei eigulių. Tiesa, prijungus didelę dalį buvusios Stalgėnų girininkijos, Mostaičiuose vėl įvestas vienas eigulio etatas, bet iš tikrųjų jį užimantis Nerijus Bužas atlieka ne eigulio, o vieno iš pavaduotojų darbą. Tad dabar girininkijoje belikę trys darbuotojai: girininkas, pavaduotojas ir eigulys. Pagrindiniai darbai (biržių rėžimas, medienos kirtimas, sodmenų išauginimas, miško sodinimas ir kiti) atliekami centralizuotai. Bet prie to centralizuoto darbo reikia stovėti prisistojus. Jei dirba urėdijos miškakirtė ar kita technika - viskas tvarkoj. Bet jei koks urėdijos samdytas rangovas... Kadangi darbininkų Lietuvoje jau trūksta, rangovas miškui sodinti neretai juos surenka vos ne nuo gatvės - ir žinokitės. Tenka, anot girininko, kaip pirmokus mokyti sodinti, vos ne kaip kastuvą į rankas paimti... „Kartais suįžūlėję net daigus paslepia, atseit pasodino, - sako Petras Budvytis. - Tad kaip nestovėsi prisistojęs."

Miško keliai

     Ar ne buvęs Mostaičių kaimynės - Kulių girininkijos - girininkas Teodoras Jazdauskas, perfrazavęs vieną posakį, yra sakęs, jog tas ne girininkas, kuris nėra gavęs papeikimų... Petras Budvytis prisimena tik vieną, susijusį su Mižuikių eiguliu Antanu Gliožiu. Šis, išrašęs važtaražtį, išdavė 30 kub. metrų medienos Priekulės pieninei. Gal po poros mėnesių į Plungės urėdijos buhalteriją pareina pinigai iš Priekulės, o nėra jokio važtaraščio. Pasirodo, eigulys bus pametęs ir nutylėjęs. Ką tu iš eigulio paimsi, o Petrui Budvyčiui ir jo pavaduotojui Algimantui Simėnui už silpną pavaldžių darbuotojų kontrolę urėdas Adomas Kubilius parašė po papeikimą.
     Tokių nuobaudų, be abejo, galėjo būti kur kas daugiau. Kartą tas pats Adomas Kubilius net pareikalavo: „Rašyk pasiaiškinimą!" O kas seka po pasiaiškinimo - aišku... Buvo taip. Vienos kelių organizacijos vykdytoja, gal „medžiodama" trūkstamų darbų, ėmė šnekinti girininką nutiesti į sunkiai pasiekiamą miško kvartalą padoresnį kelią - nebrangiai padarysianti. Ten kelio tikrai reikėjo, ir Petras Budvytis sutiko.
     O kai nuvežė sąskaitą į urėdiją, Adomas Kubilius pašėlo: „Kas čia per savivalė! Kas čia urėdas - aš ar tu! Nemokėsiu!"
     Petras Budvytis nesiskubino rašyti reikalaujamo pasiaiškinimo: gal per porą dienų urėdas atvės, ir viskas gerai pasibaigs. Panašiai ir buvo - po kelių dienų atvažiuoja Adomas Kubilius į girininkiją: „Na, rodyk tą savo kelią!" Apžiūrėjęs pakeitė toną: „Kelias tikrai reikalingas, bet juk reikėjo iš pradžių su manimi suderinti..."
     Kaip bepostringausi dėl Peklinės pavadinimo, bet kelių Mostaičiuose tikrai nebuvo. Automobiliu galėjai nuvažiuoti tik iki Mostaičių medienos cecho - nei į šoną miškan niekur nepasuksi, nei toliau į priekį prasibrausi. Petras Budvytis džiaugiasi, kad negailint „pyragų" pavyko išsikovoti lėšų net 30 kilometrų miško kelių įrengti: „Buvo projektas numelioruoti dalį Mostaičių žemių. Žmonės, pasitelkę vadinamuosius žaliuosius, priešinosi, nes manė, kad nelikus jų ar jų tėvų buvusių ūkių ribų, sunkiau bus susigrąžinti žemę. Ir atkovojo. O mes pasiekėme, kad valdžia leistų numatytus pinigus panaudoti keliams."
     Šiuo metu girininkijoje yra 90 kilometrų automobiliu pravažiuojamų kelių.

Svetimi žmonės miške

     Girininkas sako, kad darbo pradžioje turėjęs vargo dėl naminės degtinės gamintojų miškuose. Pamažu jie išnyko - gal kieno nors globojami jie patogiai įsitaisė savo ūkiniuose pastatuose ir ramiai sau darbuojasi, juk apsijuoktum, jei imtum tvirtinti, jog pelningas naminės degtinės verslas išnyko. Jo atstovai pastaruoju metu buvo, be abejo, ir yra, labai išradingi. Raugą užraugdavo ne kur miške, o dviratėse statinėse vandeniui vežioti į ganyklas, prikabinamose prie traktoriaus. Raugui pasiekus kondiciją, su visais prietaisais atvažiuoja kur į pamiškę, vienas du išvarvina, ir kitą dieną berandi ugniavietės bei brogos liekanų - gaudyk vėją laukuose. Paskutinį kartą toks „verslininkas" buvo pakliuvęs prieš kelerius metus. Ne vietinis - iš gretimo rajono Tilvikų gyvenvietės. Dabar jau ramu.
     Idiotiška būtų šiais laikais ieškoti kokio slapta nupjauto medžio kamieno, užmaskuoto samanomis. Juk rietuvės gatavos medienos guli palei miško keliukus ar net didesnius kelius! Atrodo: kraukis ir vežkis.
     „Ė, ne taip yra, - prieštarauja Petras Budvytis. - Esame sutarę su medžiotojais, šiaip žmonėmis, kad praneš pastebėję kur svetimus asmenis kraunantis medieną. Tiesa, kaimas ištuštėjęs, nebent rudenį dažniau grybautojų pasipainioja. Bet juk iš miško reikia išvažiuoti į pagrindinius kelius. Šit ir aš pro savo namų langus matau, kokios mašinos rieda į Plungės - Vėžaičių plentą. Žinoma, jei kas į lengvojo automobilio priekabą prisimes trumpuolių malkoms ar kam...
     Bet yra pakliuvęs vagišius ir su automobilio priekaba. Toks ten ir vagišius - vietinis, kuliškis sumanė parsivežti kuolų tvorai. Kartą skambina man vėlų vakarą, jau sutemus: „Rodos, kraunasi tavo malkas." Šoku į mašiną ir lekiu. Dar iš tolo išjungiu šviesas ir judu iškišęs galvą pro langą. Belikus puskilometriui visai sustoju, klausausi. Barška. Paskambinu policijai ir laukiu. Jei tuoj užklupsiu, sakys: „Šiaip mankštinuosi, nė nesirengiu tų tavo medgalių vežtis." Ir teisėjai, jei byla patektų į teismą, apsimestų tuo patikėję, girdėjau, taip yra buvę... Reikia, kad baigtų krautis. Išgirdęs vagišiaus automobilio burzgimą, važiuoju priešais. Žmogus, supratęs, kad įkliuvo, pasuko stačiai per pievas. Kur tu pabėgsi su priekaba nuo mano visureigio. Pasirodo, žmogus pažįstamas, tik keliolika pagalių tvorai įsimetęs. Rodos, smulkmena, bet paleisti neišeina, juk jau ir policija iškviesta. Iš tikrųjų smulkmena ir tebuvo, tiek tos baudos ir tepriskaičiuota. Bet paaiškėjo, kad ir priekaba neregistruota... Taip žmogus dėl smulkmenos gerokai nukentėjo. Įvykis plačiai skambėjo Kuliuose - buvo gera pamoka kitiems."

Medžiotojo paporinimai

     Petras Budvytis yra buvęs ir vietinio medžiotojų klubo „Ąžuolas" vadovas, dabar vairą perdavęs Tomui Meškauskui. Tad kaip nepakalbėsi su žmogumi, medžioklės krikštą gavusiu dar Kauno miškų technikumo laikais gamybinės praktikos metu Purvaičiuose, apie nuotykius su žvėrimis. Jų per tiek metų, aišku, būta daugybė, ir, atrodo, Petras Budvytis linkęs apie juos kalbėti ir kalbėti - kam būtų medžiotojas! Ir ne šiaip sau, o turintis selekcininko kvalifikaciją.
     Sakosi per gyvenimą nušovęs apie 20 briedžių ir gal 40 elnių. Tarp dar neišdovanotų ragų yra ir medalių vertų. O vilkus pavykę nušauti tik du. Ir vis - su nuotykiais.
     „Prie Kulių vilkas sudraskė telyčią. Žmogus paprašė atvažiuoti padėti plėšrūną nubausti, kad neįjunktų į gyvulius. Šalia telyčios liekanų įsirengėm šiokius tokius bokštelius. Vakare sutemus nuvažiuojam. Užėjo didelė nesibaigianti liūtis - buvo ar ne spalio 10 diena. Nesinori nė nosies kišti laukan į lietų. Sėdim mašinoje, tuštinam pusbuteliuką.
     Po kurio laiko sakom: reikia pašviesti. Ir aiktelėjom - nebėra tos telyčios! Šokom ieškoti ir radom - ar dar prieš mums atvažiuojant, ar tą pusbuteliuką tuštinant už krūmų pasitempę. Šviečiam į pamiškę - blizga akys. Bėga ar ne penki vilkai. Šaunu ir vieną sužeidžiu. Antras šūvis - bet jau toli, nebepataikiau. Suieškojom tą sužeistą plėšrūną. Jauniklis. Dar gyvas, bet gaila šovinių, skandinam griovyje ir atitempiam prie „Nivos". O čia staiga jis atsigavo ir šiepiasi. Bet pabėgti nebeturėjo jėgų - kirvio pentimi pribaigėme."
     O į vieną vilką apmaudžiai prašovęs, nė dabar dorai nesuvokia, kaip tai galėjo atsitikti, matyt, iš jaudinimosi. Buvo tai prie Luknėnų siaurame miškelyje medžiojant šernus. Petras Budvytis - varovas. Per pirmąjį varymą nė vienas šernas neišbėgo. Rengiamasi antram varymui. Stalgėnų girininkas Petras Staupelis sako: „Dabar aš eisiu varyti, o tu su šautuvu pastovėk su vilniškiais ponais ant linijos." Pasirinko tinkamiausią vietą. Šuo skalija - kažką varo. Mato Petras Budvytis, kaip kaimynas ėmė mosikuoti rankomis, lyg ką norėdamas pasakyti. Ir iššoko vos ne greta, vos už kokių 20 metrų visai ne šernas, o vilkas. Petras Budvytis šauna - pro šalį. Antrą kartą - vėl pro šalį, nors šaulys buvo geras. Lyg kokie kerai.
     O šuo skalija. Medžiotojas skubiai įsideda šovinius ir laukia. Išbėgo šernas. Ir iš karto nesunkiai pataikė.
     Daugiausia nutikimų būta kaip tik su šernais.
     „Dirbau tada dar pavaduotoju Stalgėnuose, medžiodavom Purvaičiuose. Dievo stalo miške sužeidė didelį šerną. Aš su savo šuniuku - varovas. Su eiguliu Kaziu Griguola einam ieškoti. Paršas įlindo į jaunuolyno tankumyną - nei pralįsi, nei pamatysi. Gal tik pusantro metro tematyti. Gelbėjo landus šuniukas - pradėjo loti ant žvėries. Skverbiuosi artyn. Šernas pajuto mane ir įniršęs puls. Nė pats nesuvokiau, kaip gaiduką nuspaudžiau, o taikytis ne kiek to laiko tebuvo. Vis dėlto nušoviau. Išėjau perbalęs - juk visaip galėjo baigtis.
    Kitą kartą, jau Mostaičiuose dirbant, skambina iš Stalgėnų: nerandam šerno, atvažiuok. Net šautuvo nepasiėmiau, nė šuns. Einam pėdsakais dviese. Įkišu galvą į eglynėlį, o ten - šerno užpakalis. O kas būtų buvę, jei būtų galva atsigręžęs į mane... O dabar - pabėgo, ir tiek. Netoli tenurisnojo - iki gilaus griovio, ir nebeišlipa, mat griovys status, o žvėris sužeistas, jau kiek nusilpęs. Atsipalaidavę einam grioviu jam iš paskos. O tas, mums priartėjus, apsigręžia ir puola mus atakuoti. Nė patys nepajutom, kaip iššokom stačiais kelių metrų aukščio krantais iš griovio... O šernas - kur bedings, atskubėję medžiotojai nušovė jį."
     Iš Petro Budvyčio ir kitų medžiotojų pasakojimų susidaro įspūdis, kad pavojingiausias žvėris - šernas, su juo dažniausiai pasitaiko įvairiausių nuotykių, nuo jo net į medį tenka šokti.
     „Na, visokių nutikimų ir kiškius ar lapes medžiojant pasitaiko, - sako girininkas. Kartą nušoviau elnią ir tik po kurio laiko ramus einu prie jo. O tas netikėtai pašoko ant kojų ir nebėga šalin, o žirglioja tiesiai į mane. Laimė, šautuvo nebuvau palikęs..."
                                                                                           

Pranas RADIKAS
Česlovas GEDVILAS

2015 m., lapkritis

 
 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt