Stalgėnų girininkija



     Stalgėnų girininkija įkurta 1958 metų gegužės 2 dieną - tai jos gimtadienis. Būtų galima švęsti, tačiau nešvenčiama. Ne todėl, kad kaip tik per įkurtuves, vykusias po poros mėnesių, tada atsitiko tragiškas dalykas. Paprasčiausiai nėra tokios tradicijos. Be to, žiūrint platesne prasme reikėtų suabejoti šia data. Juk prieš tai toje pačioje vietoje buvo Luknėnų girininkija, įsteigta 1931 metų gegužės 1 dieną. O prieš tai buvo Plungės girininkija, įkurta, kaip žinome, 1921 metais. O prieš tai... Taip, iki tol šie bei kiti aplinkiniai miškai priklausė kunigaikščiams Oginskiams ir kitiems savininkams.

Pirmieji girininkai

    Teigiama, kad kunigaikštis Mykolas Oginskis jaunystėje girininko nesamdydavo, o laikydavo kelis žvalgus, kurie turėjo prižiūrėti ir saugoti miškus, kleimuodavo medžius ir, kas be ko, girtaudavo. Tada buvo pasikviestas iš Poznanės kilęs, Vokietijoje aukštuosius miškininkystės mokslus baigęs Vladislovas Pšibilskis. Jis apmatavo miškus, sudrausmino žvalgus ir eigulius, kurių buvę net 24, rūpinosi želdinimu, net buvo įveisęs pušyną, kurio sėklos buvusios iš Austrijos. Miškai kunigaikščiui pradėjo duoti pelną. 1920 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės valdžiai nusavinus kunigaikštienės Marijos Oginskienės miškus, Vladislovas Pšibilskis išvyko gyventi į Poznanę. Jo pareigas perėmė kunigaikštienės orkestrantas, baigęs Drezdeno konservatoriją, Jonas Petkūnas. Jis tapo pirmuoju įkurtos Plungės girininkijos, tuo pačiu ir Stalgėnų miškų girininku.
     Išlikusi sena nuotrauka, kurioje užfiksuoti keli Plungės girininkijos eiguliai Stalgėnų miške 1926 metų kovo 4 dieną. Ją Plungės girininkijai paskolino kopijai pasidaryti Plungės bažnyčioje tarnavęs kunigas vienuolis Saulius Paulius Bytautas. Jo duomenimis, nuotraukoje užfiksuoti Plungės girininkijos eiguliai Aleksas Rimeikis, Simonas Norvainis, Stasys Bytautas, Viržuvis ir Petrulevičius. Tačiau matyti ne penki, o šeši asmenys, be to, neaišku, kuris yra kuris. Atpažįstamas tik dešinėje sėdintis Stasys Bytautas - kunigo Sauliaus Pauliaus Bytauto dėdė, tai yra tėvo brolis.
     Siekiant sudaryti sąlygas labiau saugoti, prižiūrėti, puoselėti miškus ir apskritai geriau, racionaliau, ekonomiškiau tvarkytis, girininkijas pradėta smulkinti. Taip 1931 metais įkurta Luknėnų girininkija, kuriai atiteko Plungės girininkijos Stalgėnų, Juodeikių, Repšaičių, Pyvorų, Reksčių miškai, taip pat kai kurie Mižuikių girininkijos miškeliai. Luknėnų ūkiniame bloke dar 1928 metais buvo atlikta miškotvarka. Aplinkinės ribos matuotos teodolitais ir astroliabijomis su žiūronais, vidaus situacija fiksuojama busoline nuotrauka. Aplinkinių ribų kampuose supilti riboženkliai, vadinti kapčiais.
     Pirmuoju Luknėnų girininku paskirtas Miškų departamento miškotvarkos matininkas Edvardas Vielavičius. Jis buvo kilęs iš Rokiškio. Baigęs Panevėžio miškų technikų aštuonių mėnesių kursus, 1922 - 1931 metais ėjo įvairias pareigas Miškų departamente, kol buvo paskirtas Plungės girininku. Tačiau juo išdirbo tik 14 dienų - nuo 1931 metų liepos 1 dienos iki tų pačių metų liepos 14 dienos. O nuo liepos 15 dienos tapo naujosios Luknėnų girininkijos girininku. Luknėnuose nebuvo nė kontoros - pasakojama, kad kabinetą Edvardas Vielavičius buvo įsirengęs įsigytame savo name Plungėje, dabartinėje J. Tumo - Vaižganto gatvėje Nr. 36.
     Dėl nežinomų priežasčių po pusšeštų metų jis perkeltas į Šateikių girininkiją, o iš ten po pusmečio paskirtas Miškų departamento miškotvarkos matininku. 1941 - 1943 metais dirbo Vilniaus miškų urėdu. Plungėje tebeturėjo namą ir ūkį, todėl ieškojo vietos Žemaitijoje: 1943 metais kurį laiką padirbėjęs Kretingos urėdo pavaduotoju, išsirūpino paskyrimą į Plungę girininku be girininkijos. Karui baigiantis, bijodamas raudonųjų okupantų represijų ir, matyt, slapstydamasis pasitraukė iš namų, įsitaisė Kaune miškų ūkio gamybos tresto užmokesčio skyriaus viršininku, o paskui tapo Miško tvarkymo kontoros viršininku. Namą Plungėje sovietinė valdžia 1945 metais konfiskavo, jame apsigyveno buvę Edvardo Vielavičiaus samdiniai.

Luknėnų girininkas - Gedimino ordino medalininkas

     Edvardą Vielavičių iškėlus į Šateikius, jo vietą užėmė Kostas Starinskas. Jis, 1933 metais baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, buvo paskirtas į Tauragės miškų urėdiją vyresniuoju eiguliu. Paskui pašauktas atlikti karinę tarnybą. Po jos 1935 metų pabaigoje paskiriamas III eilės girininku į Rietavo urėdiją, iš ten - į Luknėnus. 1942 - 1943 metais dirbo Plungės urėdo pavaduotoju, o karui baigiantis apdairiai emigravo į Vokietiją.
     Trečiasis, priešpaskutinis, Luknėnų girininkas - Petras Jagminas. Jis buvo gimęs 1899 metais Rioglaičių kaime netoli Šiluvos. Tėvai neturtingi valstiečiai, tarnavę dvaruose. Tėvas buvo žinomas savo apylinkių kaimo daraktorius, sodininkas.
     Petras Jagminas, baigęs Raseinių gimnazijos keturias klases, dirbo įvairiausius darbus: tarnavo Skaraitiškės dvare raštininku, sandėlininku, dirbo pradinės mokyklos mokytoju. Baigęs Dotnuvos žemės ūkio technikumo girininkų ir vyresniųjų eigulių (žvalgų) vieno mėnesio kursus, nuo 1925 metų iki 1963 metų dirbo valstybinėje miškų žinyboje vyresniuoju eiguliu, girininko padėjėju, girininku, miškų ūkio inžinieriumi, miškų inspektoriumi. Už nuopelnus Lietuvai Vasario 16-osios proga 1939 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas Tytuvėnų urėdijos vyresnįjį eigulį Petrą Jagminą apdovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gedimino ordino trečiojo laipsnio medaliu.
     Plungės urėdijos Luknėnų girininku jis dirbo nuo 1943 metų gegužės mėnesio iki 1944 metų spalio mėnesio - kol buvo paimtas į rusų kariuomenę. Laimė, išliko, grįžęs po karo dirbo Tytuvėnų miškų ūkyje. 1963 metais išėjo į pensiją. Mirė 1971 metais.
     Jis dar jaunystėje pradėjo domėtis krašto paminklais. Padubysių archeologinių, istorinių, gamtos paminklų tyrinėjimas tapo didžiuoju pomėgiu, kuriam jis paskyrė didelę savo gyvenimo dalį. 1930 -1940 metais bendradarbiavo Valstybinėje archeologijos komisijoje, laisvalaikiu rinko duomenis apie archeologinius paminklus, žinias pateikdavo Vytauto Didžiojo muziejui. Iki Antrojo pasaulinio karo aprašė 50 archeologinių paminklų. Dar uoliau tame bare dirbo 1960 - 1969 metais: detaliai inventorizavo 246 kultūros paminklus, užrašė 60 padavimų ir pasakojimų apie piliakalnius, pilkapius, akmenis, medžius, rašė Tytuvėnų urėdijos girininkijų istoriją. Buvo apdovanotas Lietuvos TSR Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos, Gamtos apsaugos draugijos, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos atminimo ženklais.
     1944 metų pabaigoje - 1945 metų pradžioje girininkavo Mickevičius. Po karo Luknėnų girininkija buvo panaikinta, jos miškai vėl priskirti gretimoms girininkijoms, didžioji dalis jų - Plungės girininkijai. Motyvas tas pats: siekiama sudaryti sąlygas labiau saugoti, prižiūrėti, puoselėti miškus ir apskritai geriau, racionaliau, ekonomiškiau tvarkytis...

Eigulių šeimos

   Neilga Luknėnų girininkijos istorija, todėl atsirado vietos paminėti ir eigulius, tarp kurių yra ir tikrai vertų dėmesio. Pavyzdžiui, Stalgo eiguvai vadovavo net 38 metus (1923 - 1961) Aleksas Rimeikis. Jo brolis Pranas Rimeikis 1928 - 1938 metais dirbo Repšaičių eiguvoje, o vėliau, nuo 1944 metų iki pensijos - Juodeikių eiguvoje vietoje mirusio eigulio Petro Bertusevičiaus. Kitų eiguvų eiguliais dirbo Simonas Norvainis (1937 metais išėjęs į pensiją), Kostas Bernotas, Feliksas Bytautas ir jį pakeitęs Vaičikauskas, Povilas Rusys.
Atkreiptinas dėmesys, kad jau antrą kartą minima Bytautų pavardė. Ją būtų galima minėti bent šešetą kartų. Tai išskirtinė miškininkų šeima.
     Kunigo Sauliaus Pauliaus Bytauto pateiktais duomenimis, Domininkas Laurynas Bytautas buvo miškininkas, kur dirbo - nežino. Šio miškininko sūnus Domininkas Bytautas, gimęs 1843 metais Kaltinėnuose, ėjo tėvo pėdomis: 1905 - 1914 metais buvo eigulys Alksnėnuose, 1914 - 1923 metais - Stalge. Mirė 1923 metais, palaidotas Stalgėnuose.
     Jo keturi sūnūs - Feliksas (1905 - 1989), Stanislovas (1906 - 1936), Vladislovas (1908 - 1957) ir Vaclovas (1910 - 1964) - irgi buvo eiguliai, dirbo Plungės ir Rietavo urėdijų miškuose. Vienuolis kunigas Saulius Paulius Bytautas yra Vladislovo Bytauto sūnus.     Įsidėmėtina ir Rimeikių pavardė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant raudonosioms ordoms, į Vakarus pasitraukęs Plungės ir Telšių girininkas Aleksandras Tenisonas Čikagoje išleistuose atsiminimuose mini Aleksandrą Rimeikį. Jis, gimęs Užventyje dvaro matininko šeimoje, kariavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo patekęs į nelaisvę. 1921 metais grįžo į Lietuvą ir 1923 metais pradėjo dirbti Telšių urėdijos Stalgo eiguvos, tada dar priklausiusios Plungės girininkijai, eiguliu. Paskui eiguva priklausė Luknėnų, po karo - Kulių, Plungės, Stalgėnų girininkijoms. Aleksandras Rimeikis valstybės miškų apsaugoje išdirbo 38 metus, 1961 metais išėjo į pensiją, mirė 1965 metais. Eiguliais dirbo ir du jo broliai. Miškininkas buvo ir jo sūnus Napoleonas Rimeikis.
             

        Napoleonas Rimeikis - jau sovietmečio laikų žmogus, gimęs 1947 metais. Baigęs Rietavo tarybinio ūkio - technikumo agronomijos skyrių, buvo pašauktas į kariuomenę, po jos pradėjo dirbti miško techniku Beržoro girininkijoje, vėliau tas pačias pareigas ėjo Stalgėnų girininkijoje. 1971 metais neakivaizdžiai baigė Kauno miškų technikumą. 1973 - 1992 metais dirbo Plungės rajono žemės ūkio valdybos miškininku, paskui iki pensijos Plungės rajono savivaldybės žemėtvarkininku.
     Aleksandro Rimeikio brolis Pranas Rimeikis, gimęs 1901 metais, jaunystėje dirbo pas ūkininkus, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po tarnybos dirbo Vieštovėnuose pas ūkininką Pranciškų Meškauską ir 1928 metais vedė jo dukrą Zuzaną. Po vestuvių buvo paskirtas Plungės urėdijos Plungės girininkijos Repšaičių eiguliu (1931 metais eiguva priskiriama įsteigtai Luknėnų girininkijai). 1938 metais buvo atleistas, tačiau ne už blogai vykdytas tiesiogines pareigas ar dar ką, o už tai, kad nepadėjo policijai sutramdyti turguje besimušančių ūkininkų. Tai rodo, jog neatsitiktinai miškininkai dėvėjo vos ne kariškas uniformas, net su antpečiais - jie paprastai priklausydavo šaulių organizacijai ir privalėjo padėti palaikyti viešąją tvarką. Besimušantys ūkininkai buvo eigulio pažįstami ir jis nenorėjo kištis į jų ginčą, todėl neteko darbo ir turėjo išsikraustyti iš Repšaičių eiguvos valdiškos sodybos.
        
     1944 metų vasarą revizijos metu staiga mirė Juodeikių eigulys Petras Feliksas Bertusevičius. Tuo metu Plungės girininku dirbo Prano Rimeikio žmonos giminaitis Povilas Meškauskas. Jis rekomendavo urėdui Jonui Navikui Juodeikių eiguliu paskirti Praną Rimeikį. Taip jis grįžo į tarnybą ir išdirbo iki pensijos. 1963 metais perdavė eiguvą savo sūnui, irgi Pranui. Mirė 1989 metais.
     Pranas Rimeikis jaunesnysis gimė 1932 metais Juodeikių kaime. Bebaigiančiam Plungės vidurinę mokyklą Plungės miškų ūkio direktorius buvo pažadėjęs, jog priims į darbą miškininku, todėl išvažiavo mokytis į Vilniaus miškų technikumą. Jau buvo sukūręs šeimą, gal todėl baigęs tik vieną kursą mokslą metė, grįžo į namus ir pradėjo dirbti miško darbininku. 1963 metais Stalgėnų girininkas Algirdas Stonkus jį paskyrė Juodeikių eiguvos eiguliu - vietoj tėvo. Eiguliu išdirbo iki pensijos.
     Pranas Rimeikis (vyresnysis) Juodeikių eiguliu buvo paskirtas vietoj revizijos metu staiga nuo širdies smūgio mirusio Petro Felikso Bertusevičiaus. Šio tėvas Feliksas Bertusevičius Juodeikių eiguliu dirbo dar M. Oginskio laikais, atsikėlęs iš Vilniaus krašto ir turėjęs „lenkiško kraujo". Po jo mirties eiguvą perėmė sūnus Petras Feliksas Bertusevičius, prieš tai vertęsis siuvėjo amatu, net septynerius metus tarnavo siuvėju kariuomenėje. Pradėjęs eiguliauti siūdavo tik namiškiams. Buvo baigęs pradinę mokyklą, tačiau mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas, labai gražiai rašė, pavyzdingai tvarkė eiguvos dokumentus. Perstatė gyvenamąjį eiguvos namą, nes senasis buvo labai apgriuvęs. Į eiguvą dažnai atvykdavo urėdas Jonas Navikas su dviem vokiečių karininkais, medžiodavo tetervinus, stirnas.
      Mirė Petras Feliksas Bertusevičius staiga 1944 metų birželio 10 dieną, būdamas 63 metų amžiaus. Tą dieną eiguvoje buvo atliekama revizija. Joje dalyvavo Luknėnų girininkas Petras Jagminas, eiguliai Aleksandras Rimeikis ir Povilas Rusys. Atradus savavališkai nukirsto medžio paslėptą kelmą staiga sukrito ir mirė.

Tragiškos įkurtuvės

     Matyt, „siekiant sudaryti sąlygas labiau saugoti, prižiūrėti, puoselėti miškus ir apskritai geriau, racionaliau, ekonomiškiau tvarkytis", 1958 metų gegužės 2 dieną įsteigta Stalgėnų girininkija, kuri buvo sudaryta iš keturių eiguvų: Stalgėnų (eigulys Aleksas Rimeikis), Pyvorų (Stasys Brukauskas), Užluknės (Povilas Rusys) ir Jankaičių (Antanas Šiaulevičius).
     Naujoji girininkija iš pradžių priklausė Rietavo miško pramonės ūkiui, o po pusmečio prijungta prie naujai įkurto Plungės miškų ūkio. Tada, 1959 metais, atlikta pirmoji miškotvarka - sutvarkytas 2174 hektarų plotas.
     Tragiškai baigėsi naujosios girininkijos įkurtuvės pirmajam girininkui Albinui Ivanauskui. Jis, matyt, kilęs iš Dzūkijos, nes mokėsi Alytaus gimnazijoje, o 1929 metais baigė Alytaus miškininkų mokyklą.
     Per neilgą gyvenimą jo darbo knygelėje galybė įrašų: 1929 - 30 m. - Panemunės urėdijos vyresnysis eigulys, 1930 m. - girininkas be girininkijos, 1930 - 1936 m. - Jurbarko urėdijos Montvilių III eilės girininkas, 1936 - 1937 m. - Jurbarko urėdijos Pašaltuonių girininkas, 1937 - 1938 m. - Jurbarko urėdijos girininkas be girininkijos, 1938 m. - Trakų urėdijos girininkas be girininkijos, 1938 - 1940 m. - Šiaulių urėdijos Verbūnų girininkas, 1940 - 1943 m. - Švenčionėlių urėdijos Januliškių girininkas, 1943 m. - Kazlų Rūdos urėdas, 1945 - 1946 m. - Kazlų Rūdos miško pramonės ūkio techninis vedėjas.
     Čia staiga darbo biografija nutrūksta, ar nebus tai susiję su politiniu kalinimu ir sibirais? Naujus įrašus galima daryti tik po devynerių metų: 1955 - 1958 m. - Telšių miškų ūkio Stumbrės girininko padėjėjas ir pagaliau nuo 1958 metų gegužės mėnesio - Rietavo miškų ūkio (paskui Plungės miškų ūkio) Stalgėnų girininkas. Per girininkijos įkurtuves Stalgėnuose išnuomotame name nukrito nuo laiptų ir sunkiai susižeidė stuburą, tad praktiškai nedirbo.
Jį pavadavo laikinai paskirtas eiti pareigas Algirdas Stonkus. Jis tebuvo baigęs vidurinę mokyklą ir dirbo šioje girininkijoje žvalgu, bet susiklosčius minėtoms aplinkybėms beveik netikėtai tapo girininku. Po 40 metų, 2006 metais, Plungės girininkijai jis pateikė atsiminimų apie savo girininkavimą.

Iš Algirdo Stonkaus atsiminimų

     "Gimiau Plungės rajono Gondingos kaime. Mokiausi Stonaičių pradinėje mokykloje, 1956 metais baigiau Plungės vidurinę mokyklą. Ir pradėjau dirbti Telšių miškų ūkio Plungės girininkijoje darbininku, priešgaisriniu sargu. Aukštesnių pareigų laisvo etato šioje girininkijoje nebuvo, todėl girininkas Kostas Gliožeris patarė vykti į Rietavo miškų ūkyje steigiamą Stalgėnų girininkiją. Jos girininku buvo paskirtas Albinas Ivanauskas, o aš įsidarbinau žvalgu. Jam susižeidus ir sergant (mirė 1959 metų kovo mėnesį), aš nuo tų metų sausio 1 dienos laikinai buvau paskirtas Stalgėnų girininkijos girininku.    Iš pradžių girininkijai priklausė keturios eiguvos, tačiau įkūrus Plungės miškų ūkį jam buvo perduotos tik Stalgėnų ir Užluknės eiguvos, o Pyvorų ir Jankaičių eiguvos liko Rietavo miškų ūkyje. Aš Plungės miškų ūkio direktoriaus Kosto Gliožerio paprašiau, kad prie sumažėjusios Stalgėnų girininkijos prijungtų kaimynines Milašaičių ir Vainaičių eiguvas, tačiau direktorius nesutiko, net pagrasino mūsų girininkiją visai panaikinti. Vis dėlto kovo mėnesį girininkija padidėjo: jai buvo perduotos Juodeikių (eigulys Pranas Rimeikis) ir Stalgo (Zenonas Petreikis) eiguvos. Aš nuo kovo vidurio buvau patvirtintas girininku.
    Išgirdęs, jog miškų ūkis gaus lėšų, paprašiau, kad jas skirtų Stalgėnų girininkijai statyti. Iš pradžių direktorius Kostas Gliožeris nė girdėti nenorėjo. Jis siūlė remontuoti senąją Stalgo eiguvos pasodą ir ten įkurti net urėdijos kontorą, nors ten rudenį ir pavasarį privažiuoti tebuvo galima traktoriumi. Aš buvau nužiūrėjęs 4 ar 5 hektarų sklypuką tarp girininkijos miško, Luknos upelio ir kelio į Luknėnus. Tą vietą ir pateikiau direktoriui. „Tai kolūkio žemė, kas tau ją duos", - vėl prieštaravo jis. „Aš paprašysiu", - nenusileidau.
   Kolūkio pirmininkas Julius Niedvaras sutiko be didesnių įkalbinėjimų. Tada Kostas Gliožeris pareikalavo tai patvirtinančio dokumento, skubino. Atnešiau tą dokumentą. Žemės tvarkytojas Apolinaras Šliuoža pasakė, kad tą nedidelį žemės plotą rajono valdžia gali perduoti be Vyriausybės potvarkio ir greitai sutvarkė perdavimo dokumentus. Kai Kostas Gliožeris pareikalavo projekto, aš pats nubraižiau sklypą su girininkijos ženklu - dviem vėliavėlėmis. Greitai iš direktoriaus gavau savo „projektą" su ministro Algirdo Matulionio parašu, patvirtinančiu tą statybą. (Mūrinis dviaukštis girininkijos pastatas, kuriame buvo du butai ir patalpos raštinei, buvo pastatytas 1964 metais. - Č.G.)
    Taigi viskas išsisprendė paprastai ir greitai, nekainavo nė puslitrio (tai yra mažiausia kaina tvarkant tokius reikalus). Neminėsiu net to dažnai kartojamo žemaitiško užsispyrimo - užteko noro pradėjus tęsti iki galo, turėti savo nuomonę, jos nekaitalioti, neatsisakyti. Užteko savarankiškumo bei jaunystės entuziazmo, nors trūko gyvenimo patirties. Pats suprojektavau ir ūkinį pastatą.
    Miškai buvo drėgni, į Užluknės mišką įvažiuoti tegalėjom tik gerai išdžiūvus ar pašalus. Ėmiau taisyti kelius. „Praktiški" viršininkai mane puolė, kam žvyrą pilame ne ten, kur sukrauta mediena. Jai išvežti man, lyg keršydami, atsiųsdavo mašinas lyjant ir dar liepdavo iš kolūkio gauti traktorių joms traukti iki pravažiuojamo kelio. Tai, aišku, visiškas kelių gadinimas. Už tai pykdavo ūkių vadovai. Pradėjau kasti griovius, rengti pralaidas.
    Atsisakiau plynų kirtimų - medienos prisirinkdavome iš sanitarinių, ugdomųjų ir kitų rinktinių kirtimų."

Mokslo darbuotojo karjerą baigė epigramomis

     Dirbdamas girininku Algirdas Stonkus studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. Jo oficialioje biografijoje parašyta: „Nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. išėjo mokslinių atostogų. Nuo 1966.01.25 perkeliamas inžinieriumi į Druskininkų miškų ūkį."
     Druskininkuose jis ilgai neužsibuvo - persikėlė į Vilnių ir įsidarbino Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos Darbo mokslinio organizavimo ir ekonominių tyrimų laboratorijoje. 1969 - 1977 metais „Mūsų girių" žurnale buvo išspausdinta 17 jo publikacijų: „Šis tas apie miško ruošos darbų ekonomiką ir organizavimą", „Mažosios kompleksinės brigados patirtis", „Mokėkime pasirinkti medienos traukimo būdą", „Racionalizuojant miško ruošos darbus", „Lietuvos TSR miškų ūkio intensyvumas", „Telšiečių darbo stilius", „Ūkininkavimo intensyvumo nustatymo klausimu" ir kitos. 1977 metais Miško pramonės ir miškų ūkio mokslinė techninė draugija išleido Algirdo Stonkaus beveik šimto puslapių brošiūrą „Miško ruošos organizavimo klausimai".
     Pats Algirdas Stonkus apie išėjimą minėtų mokslinių atostogų, tai yra apie išsikėlimą iš Stalgėnų girininkijos, rašė taip: „Nebloga vieta, sodyba patiko ir kitiems, norintiems be vargo gauti tai, ką padarėme mes. Buvau „išgyvendintas", „aukščiau sėdintys" pabūgo, kad galiu pretenduoti į jų kėdes (baigiau LŽŪ akademiją)."
     Atrodo, ne savo noru išėjo ir iš Darbo mokslinio organizavimo ir ekonominių tyrimų laboratorijos. Jis teigė buvus kažkokių intrigų ir rašė: „Mane su išradimais ir profesinėmis publikacijomis pripažino neatitinkančiu vyresnio inžinieriaus pareigų reikalavimų ir...1978.05.11 „išgyvendino" iš miškininkų. Ten žodžiais griežtai smerkiant girtuoklius ir sukčius stojo remti kaip tik tokius, kurie dorojo tokius, kurie doru darbu ir iniciatyva visuomeninėje veikloje tebuvo nepilnaverčiais „bandomaisiais triušiais".     Nesklandus ir ne visai aiškus paskutinis sakinys. Aišku tik viena - autoriaus nestokota pagiežos už jam padarytą tikrą ar tariamą skriaudą. Tikriausiai jau tapęs bedarbiu jis ėmėsi kurti kandžius ketureilius, pavyzdžiui:

Jie darbą moksliškai organizavo,
Ką vienas dirbo, dešimt plagijavo.
Tą vieną kaip netikusį tuojau jie išprašys,
Kai dešimt disertacijų jiems parašys.
Jei panašias epigramas rašė dar tebedirbdamas, tada aišku, kad negalėjo pritapti...
Tarp kitko, vienas kitas sueiliuotas posmelis patraukia dėmesį, pavyzdžiui:
Iš prigimties buvau aš lyrikas,
Bet vyrai juokės: tai nevyriška.
Iš nevilties likau satyrikas,
Lai vyrai džiaugias - tai juk vyriška.

     Apskritai Algirdas Stonkus buvo nenuorama, daug kuo domėjosi - netgi fotografija. Dabar net penkiametis pyplys mobiliuoju telefonu gana padoriai nufotografuoja kad ir gandrus lizde, o anuomet tai buvo laikoma menu. Ir gyvenimo pabaigoje iš Vilniaus atvažiavęs į Plungę fotografuodavo įvairius renginius, dažniausiai sporto. Prieš metus mirė.

Girininkai keitėsi vienas po kito

     Po Algirdo Stonkaus Stalgėnų girininku nuo 1965 metų rugsėjo 1 dienos paskiriamas Aleksas Jonikas. Jis buvo kilęs nuo Varnių, 1949 metais, besimokantis Varnių progimnazijos 5 klasėje, su tėvais buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, mat šeima turėjo 32 hektarus žemės. Grįžęs iš tremties dirbo Rietavo miško pramonės ūkio Kulių meistrijoje, paskui Plungės miškų ūkio Purvaičių girininkijoje žvalgu, meistru. Miško darbus buvo tekę dirbti ir Sibire - kirto mišką, krovė vagonus. 1965 metais neakivaizdžiai baigė Kauno miškų technikumą ir iš karto buvo paskirtas Stalgėnų girininku. Juo išdirbo lygiai 8 metus, paskui buvo perkeltas į Kretingos miškų ūkių gamybinį susivienijimą tiekimo ekonomistu.

     Nuo 1973 metų rugsėjo 1 dienos iki 1975 metų kovo mėnesio girininkijai vadovavo Pranas Rudys. Baigęs Kauno miškų technikumą. Prieš atkeliamas į Stalgėnus dirbo Kretingos miškų ūkių gamybinio susivienijimo vyresniuoju inžinieriumi technologu, dešimtininku. Jo tėvas irgi buvo miškininkas - Rietavo miško pramonės ūkio Kulių meistrijos meistras, o nuo 1959 metų - Mostaičių girininkijos eigulys.
     Tik porą metų (1975.03.03 - 1977.03.01) girininku tedirbo ir Adomas Lekavičius, kurį vyresnieji plungiškiai labiau prisimena kaip autoinspektorių. Kilęs iš Telšių rajono Saušilio kaimo, kur jo tėvas ilgus metus buvo eigulys. Adomas Lekavičius, 1959 metais baigęs Vilniaus miškų technikumą, dirbo Ignalinos miškų ūkio miško apsaugos inspektoriumi, inžinieriumi, Šilutės miškų ūkio Juknaičių girininku, Šilutės rajono gamtos apsaugos inspektoriumi, kol susigundė girininko vieta Stalgėnuose. Tačiau čia pyragai nelaukė. Yra išlikęs Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus 1977 metų vasario 18 dienos įsakymas, kuriame konstatuojama, kad Stalgėnų girininkijos miško pjovėjas Albertas Petreikis per tų matų sausio mėnesį padarė 13 pravaikštų, girtuokliavo darbe. Vasario mėnesį vėl girtuokliavo, darė pravaikštas, net iškviestas į girininkiją pasiaiškinti atvyko neblaivus. Darbininkui - griežtas papeikimas, bet nemalonu ir girininkui. Be abejo, toks faktas - ne vienintelis, juk Stalgėnai anais laikais plačiai garsėjo savo „Stalgėniške". Ir ką tu padarysi darbininkui: nubausti gali tik papeikimu, nes iš darbo neišmesi - kur gausi kitą darbininką? Adomas Lekavičius spjovė į miškininkystę ir įsidarbino Plungės milicijoje autoinspektoriumi, kurių baudos pažeidėjams buvo tikrai veiksmingos, neretai nutverti pažeidėją būdavo ir pelninga. Čia tau ne miškuose ieškoti kokio paslėpto kelmo! Vėliau dirbo Kvėdarnos apylinkės milicijos įgaliotiniu.     Sekantis girininkas Alis Gaudiešius buvo iš garsaus Kulių girininkijos eigulio Antano Gaudiešiaus šeimos, kurios visi trys sūnūs yra miškininkai. Vienas iš jų - Alis. Jis 1981 metais baigė Kulių vidurinės mokyklos 8 klases, 1973 metais - Kauno miškų technikumą, 1981 metais - Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Dirbo Kretingos miškų ūkio Darbėnų girininkijos vyr. techniku, paskui Stalgėnų girininku. Kolūkių griūtis buvo dar tolokai, tad dorų darbininkų ir net eigulių kaip trūko, taip trūko. Matyt, neapsikentęs girininkas 1979 metais parašė raportą Miškų ūkio direktoriui, kad eigulys Zenonas Petreikis, dirbęs dar nuo Algirdo Stonkaus laikų, „pradėjo sistemingai girtuokliauti, blogai atlieka savo pareigas, rugsėjo 6 dieną 10 valandą buvo pasigėręs, tą dieną visai nedirbo ir neįvykdė girininko duotų užduočių". Už tai eiguliui buvo pareikštas griežtas papeikimas, neskirta premijinė priemoka ir įspėtas, jog pasikartojus panašiems atvejams bus sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo. Deja, to neprireikė - ateinančiais metais Zenonas Petreikis tragiškai žuvo.
     O girininkas Alis Gaudiešius, padirbėjęs tik kiek ilgėliau kaip penkerius metus, 1982 metų pabaigoje išėjo į karinę tarnybą valstybės saugumo kariuomenėje, kuri daugiausia saugojo kalinius. Jis dirbo Šilutėje. Po dešimtmečio, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vėl metėsi į miškininkystę - įsidarbino Šilutės miškų ūkio Saugų miško ruošos punkte pameistriu, vėliau tapo urėdijos miško apsaugos inžinieriumi.
     Nuo 1983 metų girininkijos vairas porai metų buvo perduotas Antanui Galdikui (gal labiau tiktų sakyti ne vairas, o vadelės, nes miškuose vis dar dažniau tekdavo vadelioti arklius, nei vairalazdėmis vairuoti traktorių...) Jo gimtinė - Irkutsko srities Šamankos kaime. Žodis „gimtinė", matyt čia irgi netinka, gimimo vietą tremtyje vadinti gimtine ar tėviške - liežuvis neapsiverčia. Šeimai grįžus į Lietuvą, 1976 metais baigęs Kauno miškų technikumą, dirbo Kretingos miškų ūkio Vėžaičių girininkijos techniku, tarybinio ūkio skyriaus ūkvedžiu, o nuo 1983 metų Stalgėnų girininku. Jo laikais buvo pastatytas šešių butų gyvenamasis namas girininkijos darbuotojams ir ūkinis pastatas. Vis dėlto, matyt, nesisekė - po poros metų išėjo į Plungės karinį dalinį sandėlininku. Net keista, kad net trys paskutinieji Stalgėnų girininkai miškininkų uniformas keitė į milicininkų ir kariškių, tiesa, Antanas Galdikas, matyt, be uniformos.

Afganistano karo dalyvis griebėsi tvarkos

     Priešpaskutinis Stalgėnų girininkas - Petras Staupelis, dirbęs nuo 1985 metų iki 1995 metų. Jis gimė 1960 metais Kretingos rajono Laumalių kaime. 1979 metais baigęs Kauno miškų technikumą buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę, tarnavo tankistu, dalyvavo karo veiksmuose Afganistane.
     Grįžęs iš kariuomenės pradėjo dirbti Kretingos miškų ūkio Darbėnų girininkijoje eiguliu, po trijų mėnesių buvo paskirtas to paties miškų ūkio Mikoliškių girininko pavaduotoju. Sakėsi ten įgijęs daug praktinių ir gyvenimiškų įgūdžių, nes girininkas Jonas Mažonas tėviškai globojo savo pavaduotoją, nesavanaudiškai perteikė darbo ir gyvenimo patirtį..
     1985 metų rugsėjo 1 dieną paskirtas Plungės miškų ūkio Stalgėnų girininku. Girininkija buvo labai apleista, pašlijusi darbo drausmė, paplitęs girtuokliavimas. Per pirmuosius tris mėnesius girininkijos miškuose sunaikino 26 naminės degtinės bravorus. Už tai jaunajam girininkui buvo įvairiai grasinama, kaimynas bandė net su peiliu užpulti.
     Girininkiją sudarė keturios eiguvos:
1. Juodeikių (eigulys Rimeikis Pranas, Igno. Jam išėjus į pensiją, eiguva 1993 metais buvo perduota Algirdui Jašinskui);
2. Stalgėnų (eigulys Jurgis Žibinskas);
3. Repšaičių (eigulys Juozas Urbonas, o jam išėjus į pensiją buvo paskirtas Artūras Petkinis);
4. 1991 metais atkurta Užluknės eiguva. Jos eiguliu paskirtas buvęs Plungės rajono žemės ūkio valdybos miškininkas inžinierius Jonas Vainauskas.
   Girininko Petro Staupelio iniciatyva rekonstruotas Algirdo Stonkaus laikais pastatytas girininkijos pastatas: pristatytas dviejų aukštų priestatas, įrengtas patogus butas girininkui, erdvi raštinė. Be to, pastatytas garažas su kalve traktoriui laikyti ir remontuoti. 
     Po dešimties metų Petras Staupelis buvo perkeltas į Plungės medienos išvežimo barą jo viršininku. 2000 metų kovo 31 dieną buvo panaikinta Plungės urėdija, medienos išvežimo baras perėjo Telšių urėdijos žinion. Po poros metų Plungės medienos išvežimo baras buvo visai panaikintas, Petras Staupelis perkeltas į Telšių medienos išvežimo barą meistru, o reorganizuojant gamybą atsisakius šio baro, jis dirbo urėdijos vyresniuoju gamybos meistru.

Profesiją nusimatė dar šeštokas

     Paskutinis Stalgėnų girininkas Vygantas Mikutavičius pasakojo niekada nesidomėjęs rašytojais, rašiusiais vaizdelius apie gamtą, kaip Gediminas Isokas, Michailas Prišvinas ar Vitalius Biankis. Tačiau gamtą mėgęs, tik ne iš knygų, o praktiškai. Dažnai po pamokų tuometinėje Plungės IV vidurinėje mokykloje, būdavo, pasiims šunį ir trauks klajoti po aplinkinius miškus, kurie buvo tolokai. Ir vasarą, ir žiemą. Tiesa, priklausė mokyklos jaunųjų gamtininkų būreliui, tačiau lygiai taip pat dalyvavo krepšinio ir futbolo komandose, ne kartą teko žaisti mokyklos ir rajono rinktinėse.
     Nepasakysi, kad meilė gamtai ir miškininko profesijai - iš tėvų. Nebent tiek, kad jo senelis, Amerikoje anglių kasykloje užsidirbęs pinigų, Žarėnų valsčiuje nusipirko per 40 hektarų žemės ir miško, kuriame leido visiems medžioti, esą jis žvėrių neauginęs, jie ne jo, ateiną ir vėl išeiną. Tas leidimas, anot senelio ir tėvo, išgelbėjo šeimą nuo tremties. Ten pamedžioti atvažiuodavęs vienas aukštas pokario komunistų veikėjas, jis ir išbraukęs Mikutavičius iš tremiamųjų sąrašo. Tėvas per 40 metų dirbo „Linų audinių" fabrike pameistriu, meistru. Tiesa, mama jaunystėje dirbo pas dėdę Varnių girininkijos eigulį: sodino mišką, ugdė jaunuolynus ir... prižiūrėjo dėdės asmeninį ūkį, žodžiu, labiau buvo ne miško darbininkė, o dėdės tarnaitė. O ištekėjusi atsikėlė į Plungę ir 35 metus išdirbo „Linų audinių" fabrike.
     „Jau nuo šeštos klasės žinojau: būsiu miškininkas, - sako Vygantas Mikutavičius. - Tada dar nebuvo tų kompiuterių ir interneto, iš kurio viską apgraibomis gali sužinoti, bet kažkur, gal „Girių" žurnale, susiradau žinią apie Girionis, priėmimo sąlygas ir baigęs aštuonias klases išvažiavau ten."
     Girionys - tai Kauno A. Kvedaro miškų technikumas. Kad būtų lengviau įstoti, plungiškis pasirūpino siuntimu iš Didvyčių kolūkio. Tikriausiai pravertė, nes, matyt, norėta dalį stojančiųjų „atsijoti": viena dėstytoja gąsdino: kur jūs, miestiečiai, lendate, darbas sunkus, čia jums ne asfaltai, visą laiką su auliniais batais."
     1987 metais baigė technikumą ir pradėjo dirbti Didvyčių kolūkyje inžinieriumi landšaftininku, tačiau po kelių mėnesių buvo pašauktas į būtinąją tarnybą kariuomenėje. Atitarnavęs vėl grįžo į Didvyčius - turėjo atidirbti už siuntimą... Teko prižiūrėti 1500 hektarų miškų. Kolūkio pirmininkas Juozas Šlepetis paskyrė jį ir priešgaisrinės apsaugos viršininku. Žinoma, teko prikibti ir prie ūkio darbų. Ne su pieštuku registruojant, pavyzdžiui, į lauką atvežtas mėšlo priekabas, o iš tikrųjų dirbti per šienapjūtę ant daržingalio, rudenį kelti atsiklojėjusius linus.
     Dėl to ne vienas buvęs kolūkio miškininkas skundėsi, esą tokie pašaliniai darbai rodo atsainų požiūrį į miškus. Vygantas Mikutavičius vos nenustemba: „Juk per darbymetį visi specialistai būdavo pasitelkiami - ir agronomai, ir buhalterijos darbuotojai... Pravertė ir priešgaisrinės apsaugos viršininko (nors pavaldinių neturėjau) pareigos - taip lengviau ir artimiau susipažinau su žmonėmis, mat kas kiek laiko reikėdavo apvažiuoti visas sodybas, patikrinti, ar tvarkingos krosnys, dūmtraukiai, žaibolaidžiai. Duodamasis po miškus, kurie tęsėsi vos ne iki Platelių, ir sodybas nuvariau du kolūkio motociklus, tiesa, ne kokias EMK-as, o „Voshod", bet vis šis tas."
     Dirbdamas Didvyčiuose įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto neakivaizdinį skyrių.     Netrukus prasidėjo kolūkių griūtis, tiksliau - beatodairiškas jų griovimas. Plungės girininko Algimanto Krajino pakviestas pradėjo dirbti Plungės girininkijos miško techniku, o 1994 metų rudenį buvo paskirtas girininko pavaduotoju. Jis su malonumu prisimena Milašaičių eigulį Apolinarą Drakšą, kuris niekada nestokojo patarimų, pasižymėjo humoru. Neblogai pažinojęs ir Vainaičių eigulį Juozą Beivydą, Šliuožių eigulį Adomą Simutį.
     Neprabėgus nė metams Plungės urėdijos urėdo Adomo Kubiliaus įsakymu Vygantas Mikutavičius buvo paskirtas Stalgėnų girininkijos girininku. Pavaduotoju ten dirbo Juozapas Jonauskas, miško technikas buvo Ignas Saudargas, Stalgėnų eiguvos eigulys Jurgis Žibinskas, Užluknės eigulys Jonas Vainauskas, Juodeikių eigulys Pranas Rimeikis, Repšaičių eigulys Artūras Petkinis. Girininkijos valstybinių miškų plotas - 2454 hektarai, be to, reikėjo prižiūrėti ir buvusio Milašaičių tarybinio ūkio, „Minijos" kolūkio miškus, kurių susidarė per 1600 hektarų. Metinis kirtimo fondas tada buvo 5 - 7 tūkst. kietmetrių medienos. Buvo išugdoma vidutiniškai po 35 hektarus jaunuolynų, pasodinama po 30 hektarų naujų miškų. Girininkijoje dirbo 16 nuolatinių darbininkų.
     Girininkija turėjo tris traktorius T-40 su medienos traukimo įranga, vieną traktorių vilkiką DT-55 ir... du arklius. Irgi su medienos ištraukimo įranga - pasigamintais specialiais vežimais. Arkliai gelbėjo dar ilgokai, kol galiausiai vienas per neapsižiūrėjimą persiėdė, išpampo ir nugaišo. Po kiek laiko teko atsikratyti ir nusenusiu antruoju - išvežti į Kretingą, kur tikriausiai pateko į lapyną. Technika irgi buvo ne pirmos jaunystės, todėl dažnai gedo, reikėjo remontuoti, o urėdijos sandėlyje detalių ne visada būdavo, tad, kaip ir kitiems girininkams, teko būti ir mechaniku, ir tiekėju. Užtat pats girininkas laigė su nauja „Niva".
     „Ilgamečiai girininkai važinėjo su senais automobiliais, o aš, vos apsiplunksnavęs, - su naujutėliu", - sako Vygantas Mikutavičius. Sako ne pasigirti norėdamas, o užklaustas, ar daug papeikimų per 20 girininkavimo metų sulaukė. „Nė vieno, bent jau neprisimenu, - atsako. - Nors buvo toks revizorius „kirvis", kuris kibo ir dėl vieno per arti eglių palikto beržo. Ir pagyrimų nesivaikiau, bet gal didžiausias pagyrimas ir buvo tas automobilis. Nesunkiai įvykdėme miško kirtimo užduotį. Urėdas Adomas Kubilius ir klausia, ar galėčiau dar kirsti, matyt, kitos girininkijos nesusidorojo su užduotimis. Sakau: juokų darbas, ir savo planą viršijome vos ne dvigubai. Už tai Adomas Kubilius ir skyrė girininkijai naują automobilį."
     Netrukus etatai pradėjo „tirpti". Išėjus į pensiją ilgamečiam jau ne kartą minimam Juodeikių eiguliui Pranui Rimeikiui, jį pakeitė Algirdas Jašinskas. 1997 metais išėjo į pensiją Stalgėnų eigulys Jurgis Žibinskas, o 1999 metais Užluknės eigulys Juozas Vainauskas. Vietoj jų niekas nebebuvo priimtas - girininkijoje su girininku liko penkiese.
     Dar sparčiau etatų ėmė mažėti 2000 metais panaikinus Plungės urėdiją ir jos girininkijas prijungus prie Telšių urėdijos. Eigulys Algirdas Jašinskas pervedamas dirbti į medelyną. Liko keturiese. Galų gale nuo 2006 metų girininkijos pastatas visai ištuštėjo - liko girininkas su pavaduotoju Juozapu Jonausku. Žinoma, dėl eiguvų naikinimo nėra kalta Telšių urėdija, prie kurios prijungti Plungės apylinkių miškai. Tiesiog keitėsi ūkininkavimo organizavimas, vis daugiau darbų atliko samdytos rangos brigados.
     Beje, dėl privatizavimo sumažėjo ir pačių miškų: iš buvusių 2454 hektarų valstybinių miškų 2004 metų pabaigoje liko 1961 hektaras. Tiesa, urėdo įsakymu prie Stalgėnų girininkijos prijungiama 312 hektarų Kulių girininkijos miškų.
Įprasta girininkų klausti, ar jie medžiotojai. Atsakymai paprastai būna dvejopi, visiškai priešingi. Vieni didžiuodamiesi rodo trofėjus ir pasakoja įvairiausius nuotykius, kiti sakosi nė vištos negalintys papjauti. Vygantas Mikutavičius atsako netikėtai: „Dešimt metų buvau medžiotojų būrelio narys, bet ne karto nebuvau medžioklėje, nė šautuvo neturėjau, kol galų gale susiprato mane išbraukti iš sąrašų."
     Girininkija daug metų bendradarbiaudavo su Stalgėnų pagrindinės mokyklos moksleiviais. Jie kasmet sukaldavo ir kitaip pagamindavo nemažai inkilų, kurie paskui per inkilų kėlimo šventę iškeliaudavo į miškus. Būdavo rengiamos išvykos į miškus ir žiemą - su vaišėmis žvėreliams. Tačiau 2015 metais bendradarbiavimas užgeso. Viena iš priežasčių - tas Vilniaus siekimas „sudaryti sąlygas labiau saugoti, prižiūrėti, puoselėti miškus ir apskritai geriau, racionaliau, ekonomiškiau tvarkytis": jau kuris laikas sklido kalbos apie urėdijų ir girininkijų skaičiaus mažinimą, jas naikinant. Tad galvos buvo užimtos kitkuo, ne kažkokiomis draugystėmis su mokinukais...

Pavaduotojo stažas

     Stalgėnų girininkija negali pasigirti aukštais kalnais, išskirtinesniais medžiais, kokiais paminklais. Telšių urėdijos interneto tinklapyje prie šios girininkijos nurodytos tik kelios žymesnės vietos: nelabai kam girdėtas Luknos akmuo, Stalgėnų piliakalnis, Vieštovėnų alkakalnis. Kungių miške 1956 metais buvo sušaudyti keturi partizanai - tai primena pastatytas kryžius. Na, dar dvi juodojo gandro lizdavietės, bet jų propaguoti nedera, nes negalima trikdyti šių saugomų paukščių ramybės.
     Galima pajuokauti, kad yra dar vienas įdomus faktas - Stalgėnų girininko pavaduotojas čia dirba net 27 metus, gerokai ilgiau už girininką Vygantą Mikutavičių. Tai Juozapas Jonauskas.
     Savotiškai įdomu, kad kai kurie jų biografijos faktai turi panašumų. Abu augo ant Plungės grindinio gretimose gatvelėse netoli Babrungo upės, abu vaikystėje mėgo bastytis po aplinkinius miškus: Vygantas Mikutavičius - su savo šunimi, Juozapas Jonauskas - su klasės draugais. Abu, baigę tik 8 klases, pasuko į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą.
     Juozapas Jonauskas dešimčia metų vyresnis, ir jų keliai artimiau susipynė tik Stalgėnuose. Baigęs miškininko mokslus Juozapas Jonauskas pradėjo dirbti Plungės girininkijoje vyr . techniku. Bet neilgai: jau po metų buvo paskirtas Purvaičių girininku.
     Nepatraukė jaunojo girininko Purvaičiai. Autobusas pravažiuoja porą kartų per dieną, arti nėra nė parduotuvės ar pašto, jau nekalbant apie kultūros namus. O gal svarbiausia - kažkas buvo ne taip su darbuotojų santykiais. Juk išėjus į kitą darbą girininkui, aistringam medžiotojui Aleksandrui Grigaičiui, ten vadovai keitėsi kas porą metų.
     Juozapui Jonauskui girininkaujant buvo remontuojamas vienos eiguvos namas. Dviejų galų. Tai reiškia, kad jame galėjo apsigyventi dvi miškininkų šeimos. Tai būdavo labai aktualu, nes vis trūko padorių darbuotojų. Vyrauja nuomonė, jog anais laikais žmonės visomis išgalėmis stengėsi pasprukti iš kolūkių, tad daug ką priglausdavo miškų ūkis. Kodėl vis dėlto girininkai skųsdavosi jiems tekusiais darbininkais? Juozapas Jonauskas bene pirmasis iš daugelio kalbintų miškininkų nurodo pagrindinę priežastį: „Bėda ta, kad girininkija neskirdavo sodybinio žemės sklypo - vadinamųjų arų, kurie buvo labai didelė paspirtis užsiauginant daržovių, kokį gyvulį ne tik maistui, bet ir parduoti, apsirūpinant pienu. Todėl darbštesnieji išeidavo į kolūkius, kur gaudavo 60 arų, ganyklą galvijams, pievos pasišienauti, neretai ir kokias patalpas gyventi. Eiguvose likdavo daugiausia tie, kuriems beveik niekas nerūpėjo, tik taurelė. Kas kita, kai prasidėjo kolūkių griūtis ir valstiečiai buvo palikti likimo valiai prie suskeldėjusios geldos - su tais trimis hektarais. Tada jau galėjai pasirinkti darbininkų. Tačiau po kurio laiko ir girininkijose jų nebereikėjo..."
     Tų laikų Juozapas Jonauskas sulaukė jau Stalgėnuose. Purvaičiuose susiklostė nekokie darbo santykiai, ir jis pasiprašė skiriamas Šarkių eiguliu vietoj išėjusio į pensiją Kazio Griguolos. Tuo metu mėgino įvesti tvarką gerokai apleistoje Stalgėnų girininkijoje buvęs Afganistano karo dalyvis Petras Staupelis. Jam prireikė pavaduotojo, ir atvažiavo į Šarkius kalbinti Juozapą Jonauską. Tas nedvejodamas sutiko, juk Stalgėnai - tai tau ne Purvaičiai, kurių pavadinimas kilęs nuo, be abejo, purvo.
     Taip, Stalgėnai iš tikrųjų garsėjo namine degtine. Jų daryklas be gailesčio naikino girininkas Petras Staupelis, statines šaudydavo medžiokliniu šautuvu, daužė kirviu. Tose akcijose teko dalyvauti ir pavaduotojui. Atrodė, kad kovojama su vėjo malūnais, tačiau poveikį, matyt, turėjo - Stalgėnai neteko seniai prilipusio negarbingo vardo. Juozapas Jonauskas sakosi ir dabar kartais užeinąs rūdžių baigiamas suėsti statines, iš seniau paliktas likimo valiai.
     Ištuštėjo ir pačios girininkijos. Rankų darbą vis labiau keičia moderni technika, atstojanti dešimtis darbininkų. „Prisimenu, - kalba Juozapas Jonauskas, - dar Purvaičiuose eigulys Kazys Griguola pasakodavo apie užsieniuose esančią miško techniką, esą traktorius vilkikas pats rąstus su didžiuliais metaliniais nagais apglėbia ir pakrauna į priekabą. Daug kas negalėjo patikėti, kad taip bus ir Lietuvoje. Nieko nuostabaus, kad netikėjo, juk atrodė, jog galingojoje Sovietų sąjungoje net matavimo juostos nesugebama pagaminti - vienas du ir atmatavai 6 metrų ar kito reikiamo ilgio rąstą. Mes turėdavome paprastą metro ilgio lazdą, ją ir dėliodavome... Tiesa, be motorinių pjūklų „Družba", pradėjo atsirasti ir skandinaviškų. Jie buvo lengvi ir patogūs, tačiau susidarė nuomonė, kad labai nepatvarūs. Kodėl? Mat į juos buvo pilamas paprastas „Žigulių" tepalas, gerai dar, jei ir tokio gaudavome, o reikėjo specialaus."
     Girininkas su pavaduotoju buvo pasiskirstę „šefuojamomis" eiguvomis, šių nebelikus - tiesiog miškais. Tačiau automobilis - tik vienas. Pavaduotojas, kaip ir kitose girininkijose, važinėjo nuosavu transportu.

X X X

     Pagal naujausias nuostatas girininkijų plotas buvo per mažas, todėl urėdijoje atlikta jų reforma. Nuo 2015 metų rugpjūčio 1 dienos Stalgėnų girininkija panaikinta - jos miškai išdalyti Plungės, Mostaičių ir Kulių girininkijoms. Paskutinis Stalgėnų girininkas Vygantas Mikutavičius perkeltas dirbti Telšių urėdijos miškų apsaugos inžinieriumi.

 

Pranas RADIKAS

Česlovas GEDVILAS

2006 - 2015 m., rugpjūtis

 

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt