Rekviem Šateikių girininkijai



 
     Nuo 2015 metų gegužės 1 dienos panaikinta Telšių urėdijos Šateikių girininkija. Ji buvo įkurta 1922 metais, priklausė Skuodo miškų urėdijai, kurios būstinė glaudėsi Darbėnuose. Girininkija buvo sudaryta iš nusavintų grafo Pliaterio ir kitų stambiųjų savininkų miškų.
     Taigi girininkija gyvavo 93 metus, tiesa, su dešimtmečio pertrauka, kai jos miškai buvo priskirti iš pradžių Plungės, paskui Salantų girininkijoms.
     Dabar Šateikių girininkijos teritorija priskirta Platelių girininkijai.
   Prisimindami girininkijos istoriją pateikiame vieną kitą faktą bei vieną kitą pasakojimą apie buvusius jos girininkus bei kitus darbuotojus.

                                                  Girininkijos istorija prasidėjo nuo grafų Pliaterių

     Pirmasis girininkas - Adomas Sedleckis. Jis kilęs iš Sedlečno dvaro netoli Varšuvos. Gal pagal dvarą - ir žmogaus pavardė, bet tikriausiai atvirkščiai, juk pagal savininkų pavardę ilgainiui vadindavosi dvarai, rūmai. Tikriausiai Adomas Sedleckis buvo nuskurdusių didikų palikuonis, nes į mokslus jį leido grafas Pliateris. Įgijęs miškininko specialybę, Adomas Sedleckis prižiūrėjo ir tvarkė grafo miškus, be abejo, tikriausiai vadinosi urėdu, tais laikais tai nemenkas ponas. Atsikūrusios Lietuvos žemės reformos įstatymu nusavinus didžiąją dalį grafo miškų, jis paskiriamas Skuodo miškų urėdijos Šateikių girininkijos girininku.
     Dirbo juo nuo 1922 metų iki 1927 metų. Po to dar buvo Kretingos urėdijos Vaineikių, Telšių urėdijos Luokės, Tytuvėnų urėdijos Kražių girininkas. 1937 metais išleistas į pensiją.
     Antrasis girininkas - Justinas Rasiukevičius, kilęs iš Žiežmarių. Jis Šateikiuose girininkavo 1927 - 1931 metais, paskui iškilo iki Trakų, Varėnos urėdų pavaduotojo. Vėliau atsidūrė Kaišiadorių urėdijoje jau tik kaip girininkas, o 1937 metų vasarą atleistas iš tarnybos kaip neatitinkantis tų dienų tarnybos reikalavimų. Kas slypi už šių žodžių, neaišku. Įdomu tik tai, kad 1940 metų pradžioje jis pasirodė vėl tinkamas - tapo Seinų urėdijos Kapčiamiesčio girininku. Neatsisakė jo paslaugų nei raudonieji, nei rudieji, po to vėl raudonieji okupantai: girininkavo ar ėjo miško techniko pareigas Šakiuose, Žiežmariuose, Kaišiadoryse, Jurbarke, Trakuose, Antakalnyje. Tiesa, darboviečių sąraše yra nemenka vadinamoji „baltoji dėmė" - tuščias 1947 - 1951 metų tarpas, lyg tuo metu žmogaus nė nebūta. Belieka prisiminti, kad tie metai buvo tremčių ir apskritai aršių sovietinių represijų metai. Juk nebestebina, jog sovietinėse enciklopedijose iškilių žmonių biografijose buvo tokie tušti laikotarpiai. Vėliau paaiškėjo: tuo metu žmogus buvo tremty ar kalėjime.
     Justinui Rasiukevičiui girininkaujant 1929 metais įkurta Plungės urėdija, ir jai iš Skuodo urėdijos perduodama Šateikių girininkija. Tai pirmoji šios girininkijos „reforma". Jų netrūks ir vėliau. Paskutinė įvykdyta (gal paskutinė?..) 2015 metais...
Savotiškai įdomu tai, kad beveik visi miškininkai, ne tik Justinas Rasiukevičius, anuomet būdavo mėtomi vos ne kaip teniso kamuoliukai iš vienos girininkijos į kitą, dažnai vis kitame Lietuvos pakraštyje. Tai antroji neatskiriama vadovavimo Lietuvos miškų ūkiui savybė. Pirmoji, kaip žinome - girininkijų, eiguvų, urėdijų skaidymas ir sujunginėjimas.
     „Teniso kamuoliukai" buvo ir kiti Šateikių girininkai: 1931 - 1936 metais dirbęs Fortūnatas Žiemelis (jis padirbėjo ir Kaišiadorių, Joniškio, Plungės, Prienų, Šiaulių, Kėdainių, Pasvalio, Kretingos, Šilutės miškuose); Edvardas Vielavičius, į Šateikius „nukritęs" tik penkiems mėnesiams, o šiaip vis kilnotas ir kilnotas (1922 - 1931 metais ėjo įvairias pareigas Miškų departamente, paskui dirbo Plungės, Luknėnų girininkijose, Vilniaus, Kretingos urėdijose, Miškų departamento miškotvarkos matininku, o ilgiausiai, nuo 1945 metų iki pensijos 1964 metais, Miško tvarkymo kontoros būrio viršininku); 1937 metais laikinai 5 mėnesius vadovavęs girininkijai Vincas Dobilas (po to dirbo Kuršėnų urėdijos Gedinčių girininkijos, Rietavo urėdijos Kulių girininkijos, Jurbarko miškų ūkio Globių, Jurbarko girininkijų girininku).
     Kitų girininkų „darbo geografija" jau kur kas siauresnė. Tiesa, šeštojo girininko (su laikinaisiais, „pusmetiniais") Kazio Štarolio biografijos datos baigiasi kartu su antrąja sovietine okupacija: dirbo Šateikių girininku 1937 - 1944 metais, ir viskas. Tik žinoma, kad prieš atsikeldamas į Žemaitiją septynerius metus buvo Panemunės urėdijos Apsaugos girininkijos girininkas. O po jo sekusio Prano Narvilo iš Burbaičių kaimo, dirbusio girininku 1944 - 1945 metais, darbo knygelėje iš tikrųjų nedaug tebuvo įrašų: 1950 metais baigęs aukštąjį mokslą ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę, padirbėjo Trakų miškų ūkyje, paskui, po Šateikių, iki pat pensijos beveik pustrečio dešimtmečio buvo Rietavo miškų ūkio vyriausiasis miškininkas.
     Kartais miškininkai keliasi į kitas darbovietes kildami karjeros laiptais. Fabijonui Kungiui, atrodo, buvo atvirkščiai: 1945 - 1947 metais padirbėjęs Šateikių girininku, paskui buvo Plungės girininkijos girininko padėjėjas, žvalgas, eigulys, kol galų gale atleistas kaip nesugebantis ir netinkamas būti net eiguliu.
     Tai vis girininkų biografijų vienas kitas štrichas. Paminėtini ir pačios girininkijos „biografijos" faktai. 1928 metais atlikta pirmoji miškotvarka, sutvarkyti 1944 hektarai Šateikių ūkinio bloko miškų.
     Kaip jau minėta, 1929 metais girininkija priskiriama įkurtai Plungės urėdijai (iki tol priklausė Skuodo urėdijai).
     1936 metais pastatytas girininkijos kontoros pastatas (tada girininkas buvo Fortūnatas Žiemelis).
     Nuo 1945 metų rugpjūčio 1 dienos girininkija priklausė Kretingos miško pramonės ūkiui.
     1947 metų spalio 1 dieną girininkijos miškai perduoti Telšių miškų ūkio Plungės girininkijai, tai yra Šateikių girininkija panaikinta.
     Nuo 1952 metų sausio 1 dienos buvusios Šateikių girininkijos miškus valdė jau Kretingos miškų ūkio Salantų girininkija, kurios girininkai buvo Kazys Ruseckas, o nuo 1953 metų Leonardas Petrauskas.
     1958 metų gegužės 21 dieną atkurta Šateikių girininkija.
     Nuo 1959 metų ji priskiriama atkurtam Plungės miškų ūkiui.
     Iki to laiko padirbėjo dar keli girininkai. Kaip ką tik paminėta, nuo 1947 metų rudens Šateikių miškus valdė Plungės girininkija, kuriai vadovavo Kazys Matiukas. Paskui - Salantų girininkas Kazys Ruseckas, po kurio atėjo Leonardas Petrauskas, tapęs ir atkurtos Šateikių girininkijos girininku (1958 - 1959). Beje, prieš tai jis buvo padirbėjęs ir Telšių miškų ūkio direktoriumi (1950 - 1953), o po Šateikių tapo Telšių autokelių valdybos darbuotoju (atrodo, ten bent atlyginimai buvo padoresni...)
     Nuo šiol prasideda ilgaamžiai girininkai. Ilgaamžiai ta prasme, kad ilgėliau buvo prie girininkijos vairo. Algimantas Varnelis - nuo 1959 metų iki 1968 metų, tai yra beveik devynerius metus. Jis pats, deja, nebuvo ilgaamžis, gal pakenkė kai kurie įpročiai. Prieš paskiriamas į Šateikius dirbo techniku Nidos girininkijoje, o po Šateikių, dar padirbėjęs Telšių miškų ūkio Ubiškės girininko padėjėju, 1978 metų pabaigoje mirė. Tada jam ėjo tik 43-ieji.                                                           

                                                       Antanas Simaitis

     Nuo 1968 metų vasario mėnesio 14 metų Šateikių girininkijai vadovavo Antanas Simaitis. Jis jau šiuolaikinis girininkas. Šiuolaikinis ta prasme, kad arčiau mūsų laikų. Tačiau ir nešiuolaikinis, nes... nesusikrovė turtų, nepasistatė namo Plungėje ar vilos Palangoje. O, rodos, galėjo, tuo labiau, kad ir žmona Ona Simaitienė būtų prikibusi, ji - gydytoja, buvo Plungės ligoninės skyriaus vedėja. Tiesa, sodo namelį susirentė, sako, visai padorų.
     Antanas Simaitis, turėjęs ir antrą vardą - Juozo - staiga mirė 2008 metais dar palyginti jaunas. O jo žmona gydytoja tebegyvena standartiniame bute daugiabučiame name. Net keista, nes anais laikais paprastai statydinosi gydytojai, parduotuvių vedėjai, dėl visų prekių, net tualetinio popieriaus deficito, vartęsi vos ne kaip inkstai taukuose.
     „Nereikėjo nei Antanui, nei man tų turtų, - sako ji, - juk šiame pasaulyje yra kur kas didesnių vertybių. Jis nesinaudojo tarnybine girininko padėtimi, nors alga buvo palyginti maža, tad lyg ir ne nuodėmė būtų buvusi... Nekirto, nepardavinėjo."
     Tiesiog nesuprantama būtų, jei vyro tebegedinti žmona blogai kalbėtų apie jį, tuo pačiu mestų šešėlį savo šeimai. Bet netgi buvęs ilgametis rajono vadovas, tai yra tuometinės partijos pirmasis sekretorius Vincas Ališauskas yra sakęs, kad tas Simaitis tikrai nekorumpuotas žmogus. Taip kalbėdamas tikriausiai žinojo, juk jam būdavo pateikiamos visos saugumo pažymos, tiksliau - beveik visos...
     Gaila, kad Ona Simaitienė nedaug ką gali papasakoti apie vyrą. Buvęs ramus, taikus. O kaip apie girininką - nė tiek. Na, išvažiuodavo apsiavęs kerziniais batais į darbą, per dienas trankydavosi miškuose. Esmė ta, kad girininkas su šeima gyveno ne Šateikiuose, o Plungėje, todėl žmona nedaug težinojo apie vyro darbo kasdienybę. Ji linkusi daugiau kalbėti apie save.
     „Mano biografija gal padėjo Antanui atsikratyti raginimų stoti į partiją, - pasakoja Ona Simaitienė. - Žinoma, ir man pačiai. Kartenos vidurinėje mokykloje nestojau į komjaunimą, todėl kai ką labai užrūstinau: nors buvau mokslo pirmūnė, išdavė charakteristiką, jog netinku studijuoti universitete. Tėvelis ilgai saugojo tą charakteristiką. O aš ką darysiu, teko įstoti. Grįždama iš Vilniaus universiteto priėmimo komisijos su malonumu suplėšiau tą raudoną bilietą."
     Ir paties Antano Simaičio biografija buvo su „baisia" juoda dėme: jo tėvai - tremtiniai. Ne už kokią politiką, juk tėvas tebuvo baigęs 3 pradinės mokyklos skyrius, kokia ten politika! Paprasčiausiai Stalgo kaime turėjo 28 hektarus žemės ir dar per 6 hektarus miško, buvo darbštus, rūpinosi ūkiu, buvo užveisęs sodelį, rankomis išsikasęs du tvenkinius. Už tai 1948 metais šeima ištremta į Buriat - Mongoliją, bet septynmetis Antanukas tremties kančių išvengė: naktį kilus sumaiščiai teta Stefa Ročytė, mamos sesuo, kuri buvo mokytoja, sugriebė jį ir sesutę Genutę už rankų ir išsitempė pas save, paskui slapstė. Laimė, kaimynai neįskundė mokytojos, ir ilgainiui viskas nurimo. O tėvai begrįžo po aštuonerių metų.
                   
  Antanas Simaitis, baigęs Stalgėnų septynmetę mokyklą, 1956 metais pradėjo dirbti vietos kolūkio fermoje apskaitininku, vėliau kolūkio raštinėje, kaip rašė biografijoje, skaičiavo kolūkiečių darbadienius. Paskui įstojo neakivaizdžiai studijuoti Kauno miškų technikume ir įsitrynė dirbti Plungės miškų ūkio Stalgėnų girininkijoje meistru, dešimtininku.
     1964 metais baigęs miškininkystės studijas buvo paskirtas Joniškio miškų ūkio Mūšos girininku. Žmona dar tebesaugo jo ten pelnytus garbės raštus, matyt, sekėsi neblogai. Po trejų metų pasitaikė proga persikelti arčiau tėviškės - atsirado laisva girininko vieta Šateikiuose.
Antanas Simaitis girininkiją perėmė iš girininko Algimanto Varnelio, kuris buvo pažemintas pareigose - perkeltas dirbti Telšių miškų ūkio Ubiškės girininkijos girininko padėjėju (dabar vadintume pavaduotoju). Naujajam girininkui teko girininko padėjėjas Edvardas Beniuševičius, meistras Jonas Vainauskas ir keturi eiguliai: Julius Ladyga, Bronius Burba, Pranas Stuopelis ir Bronius Aleliūnas.
     Daugelis senesnių anų laikų girininkų keiksnoja buvusius savo darbininkus. Antanas Simaitis paliktuose atsiminimų štrichuose - giria: „Girininkijoje dirbo geri miško ruošos darbininkai: motopjūklininkai Leonas Kubilius, Stasys Paulius, Adolfas Songaila, miško ištraukėjai Kazys Jasas, Juozas Gricius, Pranas Girta, Augustinas Vaičius, šakų genėtojai Feliksas Ruginis, Vacys Špogis, Pranas Martinkus, Povilas Kubilius ir daug kitų miško darbininkų."
     Tačiau idilijos, ko gero, būna tik sentimentaliuose romanuose, o gyvenime visko pasitaiko. Ir peršasi išvada, kad ne visi darbininkai buvo tokie geručiai, labiau tikėtina, kad geras buvo girininkas... Tai rodo vien 1977 metais Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus įsakymais už girtavimą skirtos nuobaudos ką tik išgirtiems miško ištraukėjui Pranui Girtai ir miško pjovėjui Leonui Kubiliui.
     Kai Antanas Simaitis atėjo į Šateikius, vyko 1967 metų vėjovartų likvidavimas. Girininkijoje prie miško ruošos darbų talkino Alytaus ir Radviliškio miškų ūkių miškininkai, Šateikių tarybinio ūkio darbininkai, vienas kitas pašalietis, mat buvo galimybė šiek tiek užsidirbti, pasiruošti pigesnės medienos. Praėjusi audra buvo apgriovusi ir pastatus, tad reikėjo ne tik skubėti šalinti vėjovartas, bet ir remontuoti pastatus.
     Be to, 1969 metais buvo pastatytas naujas mūrinis girininkijos pastatas, o suremontuotame senajame name apsigyveno dviejų eigulių šeimos. Dabar šis namas, aišku, privatizuotas, suremontuotas ir paverstas vila naujųjų savininkų vasaros savaitgaliams. Pačiam girininkui, sukūrusiam šeimą, buto Šateikiuose nereikėjo, kasdien motociklu važinėjo pas jauną žmoną į Plungę.
Girininkijos teritorijoje, anot Antano Simaičio, vegetavo didelis šašas - du sovietinės armijos kariniai daliniai. Jų teritorija buvo aptverta trijų eilių spygliuota viela, nuolat saugoma. Miškuose, kur buvo kariniai daliniai, miško ruošos darbams atlikti reikėjo Rajono vykdomajam komitetui pateikti darbininkų ir jiems vadovaujančių darbuotojų sąrašus su nurodyta gyvenamąja vieta, matyt, kad jeigu kas žinotų kur jų ieškoti. Į girininkiją dažnai užsukdavo valstybės saugumo darbuotojai.
     Kariškiai į pelkėtus miškus šalia Šateikių atsibeldė maždaug praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vidury - įrengė raketų bazę. Vakarų Europos palydovai netruko ją iššifruoti, ir po kiek laiko raketos buvo išvežtos, čia įsikūrė jūrų pėstininkai, o vietoj raketų miškuose įrengtas didžiulis amunicijos sandėlis. Čia voliojosi, kartais net mėtėsi įvairiausių sprogmenų, net jūrinių minų, torpedų.
     Tada ypač sustiprėjo šateikiškių ryšiai su kariškiais, kurie pusvelčiui pardavinėjo gyventojams ką begalėjo. Tokia tvarka buvo sovietinėje armijoje. Pagrindinis atsiskaitymo vienetas - butelis degtinės. Jau niekas beveik nebesistebėjo, kad šateikiškiai noriai vilki tada labai madingas jūrinukes. O vasarinė kariškių uniforma tapo gyventojų darbo drabužiais. Šilti karininkų kailinukai tiko ir žiemą. Dažnas vyras avėdavo patvariais kerziniais batais.
     Vogdavo ir įrankius, kurių buvo kariškių techninės pagalbos automobiliuose ir tiko ne tik veržti, kalti, bet ir metalą pjauti, virinti. Sako, kartais kareiviai ir kaimiečiai paragaudavo iš torpedų išleisto techninio spirito. Su nelegaliu verslu užsiimančiais kariškiais laiką leisdavo ne tik kelios linksmo būdo šateikiškės, bet atvažiuodavo panelių ir iš Plungės ar Salantų. Dar sako, kad neretai miestelio gyventojai pasigesdavo vištų, o kartais ir avių - tikriausiai neapsirikta įtarinėjant, kad iš jų kareiviai išsikepdavo šašlykų. O apskritai, atrodo, niekas iš pigaus kariškių turto nepraturtėjo, daug kas lengvai „uždirbtus" pinigus pragerdavo. Dar baisiau, kad ardydami sprogmenis žuvo šeši jauni vyrai, tiesa, jau po Nepriklausomybės atkūrimo, kai bazės jau senokai nebebuvo.
     Kariškiams visiškai išsinešdinus, karinio dalinio teritorija dar ilgai buvo taršos objektas. Miškininkai ilgainiui kur buvo įmanoma apsodino mišku, bet vadinamųjų žaizdų dar liko.
    1982 metais Antanas Simaitis turėjo atsisveikinti su miškininkyste, įsidarbino „Minijos" liaudies kūrybos gaminių įmonėje inžinieriumi technologu, vėliau ūkio skyriaus viršininku, turto apsaugos viršininku - bent nebereikėjo darban brazdėti iki Šateikių.

 

                                                                  Trijų girininkų pavaduotojas

     Antaną Simaitį pakeisti, rodos, neturėjo trūkti kandidatų. Vienas iš tokių - girininko padėjėjas ar pavaduotojas, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, Edvardas Beniuševičius. Jis Šateikiuose dirbo net nuo 1959 metų, atėjo dar vadovaujant Algimantui Varneliui, tad gerokai prieš Antaną Simaitį. Kodėl tada pasirinktas pastarasis?
     Edvardo Beniuševičiaus tėvai Tirkšlių valsčiaus Lielaičių kaime turėjo beveik 40 hektarų žemės (su mišku), augo net penki sūnūs, kurie dirbdavo visus ūkio darbus, samdinių nereikėjo.
     Edvardas Beniuševičius (jam šiemet, tai yra 2015 m., sukanka 90 metų) prisimena, kad nuo pat vaikystės traukdavo miškai, juose ne tik grybaudavo, uogaudavo, bet ir dirbo - ruošdavo ir malkų, ir rąstų. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, kurioje baigė šešias klases, bet Antrojo pasaulinio karo frontui nuslinkus į Vakarus grėsė šaukimas į sovietinę kariuomenę ir gimnazijos teko atsisakyti. Sužinojęs apie organizuojamą statybos batalioną, įsitrynė į jį - vis ne frontas. Teko tvarkyti karo nusiaubtus statinius, rinkti metalo laužą, Šiauliuose tvarkyti geležinkelį. Iš ten norėjo siųsti į Vilnių, o toliau ar ne Berlyno link, todėl pabėgo ir slapstėsi. Tuo metu tėviškės apylinkėse Žemalės girininkijai reikėjo žvalgo, ir girininkas priėmė Edvardą Beniuševičių, mat tas vokiečių okupacijos metais buvo dažnai talkinęs sodinti mišką.
     Paskelbus amnestiją dėl pabėgimo iš statybos bataliono, gavo pasą ir 1945 metais įstojo į Vilniaus miškų technikumą, kaip vos nebaigęs gimnazijos, iš karto į antrąjį kursą. 1947 metais gavo miškininko diplomą ir buvo paskirtas Mažeikių miško pramonės ūkio inspektoriumi. Bet viską sujaukė tėvų ir trijų brolių tremtis į Sibirą, į Irkutsko sritį, ir Edvardui Beniuševičiui dingo ramybė. Dirbo Viekšnių girininko pavaduotoju, Klaipėdos miškų ūkyje inžinieriumi patologu, Šilutės miškų ūkio miškų fondo inžinieriumi. Galų gale tapo Kretingos miškų ūkio Skuodo girininku. Kaip tik tada buvo iškviestas į Vilnių pas ministrą Algirdą Matulionį, kuris pranešė, jog sužinota, kad Edvardo Beniuševičiaus tėvai tremtiniai, todėl jis vadovaujamam darbui netinkamas. Netrukus gavo įsakymą apie paskyrimą Salantų girininko Leonardo Petrausko pavaduotoju.
     1958 metais girininkija buvo reorganizuota, vėl atskirta ir perduota Plungės miškų ūkiui Šateikių girininkija. Jos girininku tapo tas pats Leonardas Petrauskas. Kartu su juo perkeltas ir Edvardas Beniuševičius.
     Leonardą Petrauską, išėjusį Telšių miškų ūkio direktoriumi, pakeitė Algimantas Varnelis, šį - Antanas Simaitis, Antaną Simaitį - Liudas Arlauskas. O Edvardas Beniuševičius vis tebedirbo girininko padėjėju, pavaduotoju bei kitose pareigose. Matyt, „aukščiau" nepamiršta jo biografijos „dėmė" - tėvų tremtis. Antra vertus, kalbama, kad jis buvo per daug linkęs, kaip tada sakyta, kelti savo viršininkų negeroves aikštėn. Aišku, tokie asmenys valdžiai patikdavo, bet tik iki tam tikros ribos, o per daug dideli teisybės ieškotojai galėjo sudrumsti ramybę, todėl į juos rimtai nežiūrėta.

                                                   Girininku pasirinktas mokslų daktaras

     Gal dėl šventos ramybės pasidairyta svetur - kaip tik tada, apgynęs mokslų kandidato disertaciją (dabar vadinamą mokslų daktaro), bedarbis buvo Liudvikas Arlauskas. Tik ar nebus bebėgant nuo vilko užšokta ant meškos, nes jo, panorusio pakeisti iki tol girininkijoje buvusią tvarką, sumažinti kai kurių įsigalėjusių eigulių įtaką kai kas negalėjo toleruoti. Bent taip dabar sako pats Liudvikas Arlauskas, jau beveik septyneri metai pensininkas.
    Jo pavardė nebuvo svetima, kalbama, kad Plungės miškų ūkio direktorius Vytautas Kelerta dar 1966 metais ieškojęs, kuo pakeisti Šateikių girininką Algimantą Varnelį ir tikėjosi paskirti Liudviką Arlauską, kaip tik tada baigusį Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir jau dirbantį Alsėdžių girininko pavaduotoju. Tačiau jaunojo specialisto, kaip prisipažįsta, netraukė Šateikiai, jo nuomone, užkampis, mat pasitaikė vieta Telšių miškų ūkio Pagermantės girininkijoje - vadinamosios Žemaitijos sostinės pašonėje.
     Liudviko Arlausko tėviškė Alsėdžių valsčiaus Skirpsčių kaime. Ten senelis valdė nemažą gabalą žemės, buvo sodininkas mėgėjas, užveisęs beveik šimtą obelų. 2008 metais, jau baigdamas miškininko karjerą, Liudvikas Arlauskas rašė: „Vykdant melioraciją, sovietinė valdžia norėjo sodą sunaikinti, bet aš nesutikau. Prisimenu, atvažiavo Plungės rajono žemės ūkio valdybos viršininkas Guliokas, Lukauskas (vardų neprisimenu) ir aiškino, kad aš nesuprantu komunistų partijos politikos, ir žadėjo pranešti Lietuvos žemės ūkio akademijos vadovybei, nes aš tuo metu buvau Miškų ūkio fakulteto studentas. Bet sodas tada taip ir liko nesunaikintas." Taigi atrodo, kad jis jau tada valdžiai buvo lyg rakštis tam tikroje vietoje...
    Tai netruko paaiškėti vos paskyrus Pagermantės, o vėliau Telšių girininkijų girininku. Koją pakišo, galima sakyti, tikėjimas: kelis kartus pastebėtas bažnyčioje, kurioje trynėsi ir saugumo užverbuoti asmenys, turėję pranešinėti, ką pamoksluose kalba kunigai, kas lanko bažnyčią, ar tarp lankančiųjų nėra moksleivių, komjaunuolių ar, neduok Dieve, mokytojų. O čia - kandidatas į komunistų partijos narius! Ir ne bet kas, o girininkas. Gal Liudvikas Arlauskas turėjo ambicijų pakilti aukštėliau karjeros laiptais, todėl raginamas ir parašė pareiškimą priimti į partiją. Kažkam pranešus, kad jis pastebėtas bažnyčioje, prasidėjo vos ne linčo teismai. Paskui viskas aprimo, lyg ir pasimiršo. Tačiau ambicingas Liudvikas Arlauskas nebuvo linkęs lyg niekur nieko pamiršti. Kai metus pabuvus kandidatu atėjo laikas rašyti pareiškimą priimti jau į tikrus partijos narius, jis atsisakė ir buvo išbrauktas kaip nepateisinęs pasitikėjimo. O netekęs pasitikėjimo asmuo negalėjo vadovauti Telšių girininkijai...
     „Turėjau pažįstamų Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute, ten mane ir priglaudė jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, - prisimena Liudvikas Arlauskas. - Neslėpiau savo situacijos, bet ten nekreipė dėmesio, esą pas juos nemažai tokių... Kartu studijavau Maskvos sąjunginio miškininkystės ir miškų ūkio instituto aspirantūroje. Rengiau disertaciją apie Lietuvos eglynų sortimentinę struktūrą. Bet atėjus laikui ją ginti, vėl iškilo problema: Telšiai atsisakė pateikti charakteristiką - bent tiek galėjo įkąsti. Disertacijos vadovas, rodos, totorių tautybės, sako: neimk į galvą, aš pats parašysiu. 1982 metais Leningrado miško technikos akademijoje mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją sėkmingai apgyniau. Bet netraukė kabinetinis mokslininko darbas, nuo vaikystės mėgau mišką, gamtą. Ėmiau dairytis kokios girininkijos arčiau tėviškės, Žemaitijoje."
     Į aspirantūroje Maskvoje studijavusį, Leningrade apgynusį mokslų daktaro kandidato disertaciją požiūris Lietuvoje jau buvo kitoks, juk kai kas vos nekeliaklūpsčiavo prieš Maskvą kaip kokia davatka prieš šventąjį paveikslėlį. Su Telšiais Liudvikas Arlauskas nebenorėjo turėti reikalų, kreipėsi į Plungės miškų ūkį. Jo direktorius Šarūnas Rekašius pasiūlė Šateikius, bet, anot Liudviko Arlausko, įspėjo, jog ten nebūsią lengva.
     Taip Liudvikas Arlauskas atsidūrė Šateikių girininkijoje, kurios kratėsi prieš 16 metų. Gavo beveik tuos pačius eigulius ir darbininkus nuo Algimanto Varnelio ir Antano Simaičio laikų, žinoma, kai kas buvo išėjęs į pensiją, nebeapsikentus buvo atsikratyta vieno kito darbininko.
     Kažin, ar direktorius Šarūnas Rekašius nesikrimto nagų, nes netrukus Šateikių girininkijoje kilo konfliktas, nuskambėjęs ne tik miškų ūkyje, bet ir plačiau. Jo esmę vargu kas tiksliai beprisimintų (ar norėtų prisiminti...). Liudvikas Arlauskas sako nutvėręs du eigulius pardavinėjant vogtą medieną, žinoma, nepagailėjo piktų žodžių. Vienas iš tų eigulių Kostas Viskontas pasiskundė Rajono partijos komitetui, kad girininkas jį, komunistą, pavadino vagimi. Kaipgi taip galima! Ir dar kas - nepartinis, nepriimtas į partiją Telšiuose. Žodžiu, vos ne užsimaskavęs priešas. Ir ne bet kur, o Šateikiuose, kur yra svarbūs kariniai objektai! O iš tikrųjų, kaip sakosi dabar, girininkas tiek teturėjęs reikalų su kariškiais, kad gal porą sykių įsipylė jų dyzelino.

    Labiau jam teko „bendrauti" su saugumiečiais, mat pats pylė alyvos į ugnį - susidraugavo su Šateikių klebonu Aloyzu Volskiu, kuris iš pažiūros lyg ir tylus, bet buvo nepėsčias, dar tebebūdamas Telšių seminarijos klierikas jau buvo tapęs rakštimi sovietiniam religijos reikalų komitetui. Girininkas neretai užeidavo į kleboniją pabendrauti. Netruko pas girininką prisistatyti saugumiečiai, ne grasindami, o kaip lapės meilindamiesi klausinėjo, apie ką jie kalbasi ilgais vakarais. Visą gyvenimą likęs viengungis Liudvikas Arlauskas atsakydavęs pajuokaudamas: „Klebonas nevedęs, aš nevedęs, taigi apie ką kalbėsim - apie mergas." Beje, viešojoje erdvėje buvo paskleistas teiginys, kad klebonas Aloyzas Volskis prisipažinęs parapijiečiams esąs užverbuotas saugumo ir siūlė kuo mažiau bendrauti su juo. Tai turėjo ypač erzinti čekistus.
     Visokių skundų būta ir vėliau. Kas dėl to kaltas, dabar sunku pasakyti, nes darbininkai lyg ir neturėję ko griežti dantį. „Tik kai jau trečią kartą nutveri darbininką girtą, niekur nebedingsi, rašai raportą miškų ūkio direktoriui, o šiaip švaistytis darbininkais, kad ir nekokiais, dažnai nebetinkančiais nė vietiniam tarybiniam ūkiui negalėjai", - sako Liudvikas Arlauskas.
     Teko sulaukti papeikimų ir iš saviškių - miškų ūkio administracijos. Už ką? Preteksto ilgai ieškoti nereikėdavo. Bet už ką gautas vienas iš jų, sakosi tikrai tada nesupratęs. Kartą beveik slapta atlėkė iš Miškų ūkio nemenkas pareigas ėjęs Eugenijus Barniškis, irgi mokslų daktaras, kyštelėjo nosį į vieną kitą girininkijos mišką, jokių priekaištų neišsakė, bet parvažiavęs į Plungę parašė papeikimą. Jau po visko, tam jau nebesėdint administracijos kėdėje, Liudas Arlauskas esą paklausęs, už ką buvo tas papeikimas. „Aš tik norėjau pagąsdinti, kad turėdamas mokslo laipsnį neišpuiktum ir klausytum", - išgirdo nekalčiausiu balsu ištartą atsakymą. Bet jis nei tada, nei dabar nepykstąs ant Eugenijaus Barniškio, - matyt, iš tikrųjų jie abu buvo... kitokio, aukštesnio mąstymo...
     Liudviką Arlauską palaikė Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas. Taip, kaip tas girgždantis ratas, Liudvikas Arlauskas ilgai riedėjo - vadovavo Šateikių girininkijai 26 metus, kol 2008 metų pabaigoje jau nebe Plungės miškų ūkio, o Telšių urėdo buvo išleistas į pensiją.
     Šiaip girininkijoje didelių sukrėtimų nebuvo. 1991 metais jos teritorija gerokai apkarpyta - Stirbaičių eiguva priskirta įkurtam Žemaitijos nacionaliniam parkui. Kokių ypatingesnių nuotykių kaip ir nebūta, gal todėl, kad ne medžiotojas. O darbai ir rūpesčiai, bent iš pradžių, buvo vis tie patys: miško kirtimo, sodinimo užduotys, miško priežiūra. Nuėjo praeitin rąstų traukimas arkliukais, nepatogias ir besiožiuojančias rusiškas „Družbas" keitė daug patogesni, lengvesni ir patikimesni švediški benzininiai pjūklai, atsirado šiokios tokios padoresnės technikos.
     Prijungimas prie Telšių urėdijos, rodos, formalus dalykas, tik antspaudus pakeisti ir ataskaitas vežti nebe Plungėn, o į Telšius (ir pipirų parsivežti...) Iš tikrųjų kai kas keitėsi iš esmės. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ėmė steigtis įvairiausios privačios firmos, individualios įmonės. Jos, skatinamos urėdijų, ėmėsi ir miško kirtimo. Teigiama, kad Telšių urėdijoje 1996 metų pavasarį praktiškai pereita prie miško kirtimo rangos būdu. Kol Telšiai dirbo, Plungė, galima sakyti, dairėsi į debesis. Tik prisijungus prie Telšių, sukrusta ir Plungės miškuose. O pažanga toliau skverbėsi - samdytos įmonės jau ne tik kirto mišką, bet ir jį sodino, tad išstūmė girininkijų darbininkus. Tuo pačiu atpuolė ir būtinybė turėti eiguvas bei eigulius. Daugumoje girininkijų liko tik girininkas ir jo pavaduotojas.

                                                Paskutinis girininkas

     2008 metų pabaigoje Liudviką Arlauską išleidus į pensiją, jo vietą užėmė ilgametis girininko pavaduotojas Juozas Bernius, kuris skyrėsi ne tik charakterio bruožais, bet ir aistringu pomėgiu medžioti - sakosi į medžiotojų draugiją įstojęs dar studijų laikais. Tėvas Sibire taip pat medžiojęs, sūnus išlaikė aptriušusį jo medžiotojo bilietą.
     Taigi vėl neapsieinama nepaminėjus Sibiro, atrodo, kad vos ne visi Šateikių miškininkai - iš tremtinių šeimų. Bet gal nieko nuostabaus, juk panašiai yra ir kitose girininkijose. Juozo Berniaus tėviškė - Žvainių kaimas Kretingos rajone netoli Salantų. Autobiografijoje su nostalgija rašė apie tą vienkiemį: didelė sodyba su labai dideliu sodu, kuriame buvo daug bičių avilių ir net senų ąžuolų giraitė. Vos ne kūdikystės miškas, gundantis savo paslaptimis, nežemiška trauka. Kruopščiai prižiūrimą sodybą iš vakarų ir šiaurės juosė eglių juostos - saugojo nuo vyraujančių vėjų. Viskas apgalvota, viskas pamatuota.

      Tyvuliavo ir du didžiuliai tvenkiniai, kuriuose pliuškeno sidabriniai karosai, karpiai. Tvarkingi ir darbštūs ūkininkai buvo sovietinės driskių ir girtuoklių valdžios priešai - Juozo Berniaus tėvo šeima buvo ištremta, grįžo tik po dešimties metų, o tėvo brolis buvo politinis kalinys, lageriuose praleido 25 metus.
     Juozo Berniaus tada dar nebuvo, jis gimė jau po visko, 1962 metais. Besimokydamas Salantų vidurinėje mokykloje priklausė jaunųjų biologų būreliui. Ir apskritai mėgo gamtą, kai tik pasitaikydavo proga, sprukdavo į mišką. Rodos, nė galvoti nereikėjo, kokias studijas rinktis, bet... Nuo vaikystės buvo tėvo pristatytas padėti prižiūrint bites, kurių įgėlimo iš pradžių bijojo. O paskui bendravimas, kitaip nepavadinsi, su bitėmis patiko, netgi labai susidomėjo ir svarstė pasiūlymą stoti į Kazanės universitetą, bet nepanoro tiek toli išsitrenkti. Pasirinko miškininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Ją baigęs 1986 metais buvo paskirtas Šateikių girininko pavaduotoju. Ir išdirbo juo daugiau kaip du dešimtmečius, net keista, nekaitaliodamas, kaip dauguma miškininkų, darbovietės, nesigviešdamas girininko vietos kitame Lietuvos pakraštyje.
     Persėdus į girininko kėdę rūpesčiai iš esmės nepasikeitė. Pagrindinius darbus atlieka urėdija savo technika bei samdyti rangovai. Girininkas tik planuoja, kur ir ką sodins, kur ką kirs, kokie miško priežiūros darbai laukia. Ir, žinoma, organizuoja pačius darbus, prižiūri, kaip juos atlieka rangovai. Būna ir smulkesnių vienkartinių darbelių, pavyzdžiui, aptverti skruzdėlyną, ar specialių užduočių, pavyzdžiui, pririnkti putino ar kokių kitokių sėklų.
     O šiaip - lyg ir kasdienybė. Tačiau ji vos ne kaip šventė. Juk yra sakęs žurnalistams, kad mieste jam ima skaudėti galvą. Anoks čia jo pirmasis „didmiestis" Salantai, anokia čia sostinė Plungė! Bet tarp ramybę skleidžiančių medžių - atgaiva, o svarbiausia, niekieno netrukdomas gali ramiai apgalvoti būsimus darbus. Žinoma, nepabėgsi į girią palikęs vadovo kėdę. Kadangi yra medžiotojas, papildoma proga. Nepasiklysta miškuose ir naktį? Juozui Berniui belieka tik šyptelėti. Ne, nėra jis koks Fenimoro Kuperio išgalvotas ar Vladimiro Arsenjevo tikras pėdsekys Dersu Uzala. Nereikia nė į dangų žiūrėti: pasiklausai, kurioje pusėje pro Papievius pradunda traukinys nuo Plungės į Kretingą ar atgal, kur koks jau iš balso atskiriamas šuva loja, ir susiorientuoji.
     Ypatingų, medalių vertų, medžioklės trofėjų neturi. Ir nuotykiai su žvėrimis, kai teko gelbėtis nuo jų, susiję ne su medžiokle. Porą sykių nuo šerno teko keberiotis į medį, ir, žinoma, nulūžus šakai, dribtelėti žemyn, laimė, atrodo, tada šernas labiau išsigando už girininką. Ar nepatiko jo kvapas...
     O apskritai rašyti apie jį dar lyg ankstoka: panaikinus Šateikių girininkiją, tai yra prijungus ją prie Platelių, Juozas Bernius tapo gerokai padidėjusios Platelių girininkijos girininku.

                                                            
                                                                                   

Parengė Česlovas GEDVILAS
(Panaudota Plungės girininkijos sukaupta informacinė medžiaga)
2015 m., gegužė


 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt