Miškas - tai žmonių gyvenimas




     Kilęs iš tuometinio Žarėnų valsčiaus Saušilio kaimo, kurį dabar dalijasi Telšių ir Plungės rajonai, Teodoras Bumblauskis 1961 - 1969 metais dirbo Telšių miškų ūkyje vairuotoju, meistru, techniniu vadovu, o vėliau tapo mokslininku. 1967 metais baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, 1969 - 1990 metais dirbo Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje. Paskelbė bendrosios ir taikomosios ekologijos, aplinkosaugos, landšaftotyros, biosferos evoliucijos mokslo darbų. 1991 metais apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją ir dirbo Klaipėdos universiteto dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu. Nuo 1992 metų - profesorius.
     Pateikiame Teodoro Bumblauskio prisiminimus ir pamąstymus apie Telšių krašto miškų istoriją. 

     
      Telšių krašto miškų istorija - Žemaitijos kaimų kūrimosi, miško gėrybių naudojimo, žmonių išgyvenimų istorija. Norisi netiesiogiai prisiminti bent kai kurias Telšių miškų urėdijos pradžios ir tolimesnės veiklos detales, jas apmąstyti.
     XVI amžiaus valakų reformos laikais miško kirtavietės, krūmynai buvo atiduodami valstiečiams lažininkams ir taip susidarydavo nauji dirbami laukai, nauji kaimai. Tarp tų kaimų atsirado ir mano gimtasis kaimas Saušilis, kuris kaip rankšluostis padžiautas ant Žemaitijos kalvagūbrio tarp Minijos ir Vilkos upių. Iš šonų kaimą puošia Ariškės, Giralės ir Saušilio miškai.
     XIX amžiuje carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje, tuo pačiu ir Telšių apskrityje miškingumas sparčiai mažėjo. Ne veltui Simonas Daukantas, gyvenęs Telšių apskrityje, 1849 metais skelbia „Pamokimą kaip rinkti medines sėklas", o 1854 metais „Pamokslą kaip gires kirsti, sieti ir dijkti diel alevieno ukinyko". S. Daukanto tuometiniai pamokymai neatsitiktiniai: caro valdžia miškams darė didžiulę neigiamą įtaką, be to, daug žalos miškams 1856 - 1861 metais padarė verpikas vienuolis.         Dėl to carinė imperija, spaudžiama savo pačios neteisingų poįstatyminių gniaužtų, blogėjančios miškų būklės, ne tik panaikino baudžiavą, bet ir pradėjo tobulinti miškų naudojimą, apsaugą.
    Tos naujovės pasiekė ir Saušilio kaimą: buvo įkurta Saušilio eiguva (obchodas), kuri priklausė Varnių dačai (girininkijai). Šios eiguvos „obchodčiku" buvo mano prosenelis. Jis tebuvo baigęs rusų mokyklos 3 klases, bet toje aplinkoje buvo raštingiausias ūkininkas - eigulys. Mokėjo kaligrafiškai rašyti, logiškai dėstyti mintis. Jam teko rašyti nemažai skundų, prašymų net patiems „vaše vysokoblagorodijoms" generalgubernatoriams.
    Prosenelis savo eiguvos miškus prižiūrėti perdavė sūnui - mano seneliui, kuriam teko ir caro valdžiai dirbti, ir Pirmojo pasaulinio karo baisumus iškentėti, ir nuo 1918 metų nepriklausomoje Lietuvoje eiguliauti. Seneliui liūdniausia buvę tai, kad vokiečių okupacijos metu buvo plynai iškirsta Giralė. Mišką kirsti, vežti, žievę lupti buvo varomi kaimo žmonės, kurie eikvojo daug jėgų: daug šaukta, rėkta, net už kelių kilometrų galima buvę girdėti Giralės dejones.
     Pasibaigus Pirmojo pasaulinio karo negandoms, nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje, mano būsimasis tėvas su broliu išėjo į kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prieš lenkus ties Giedraičiais ir Širvintomis. Už tai ne tik buvo apdovanotas, bet ir žemės gavo, vėliau paveldėjo ūkį, pradėjo eiguliauti.
      Lietuvoje buvo rengiami geri miškų ūkio specialistai, bet jų nepakako. Urėdijose eiguliai dirbo pagal tuo metu išsamiai paruoštą „Instrukciją valdžios miškų eiguliams". Be to, eigulius darbui rengė reiklūs girininkai. Eiguliai žinojo, kada ir kaip ruošti dirvą miškui sodinti, kada sodinti savo daigynus, buvo žinoma pavienių nugenėtų augančių eglių neigiama įtaka liemeningumui. Daug kalbėta, kaip reiktų formuoti liemeningus ąžuolus. Jau tada eiguliai didžiavosi elitiniais šimtamečiais medžiais, sakydami, jog prisiglaudęs prie senelio medžio pajunti žmonių ir miškų istoriją, tokią istoriją, koks medžio amžius. Jie privalėjo padėti apželdinti miestelių gatves. Ir šiandien Žarėnuose išliko tėvo sodintų medžių.
     Tada labai didelė atsakomybė teko miško apsaugai. Vieni patys eiguliai surasdavo iškirstų medžių vietas, išaiškindavo vagis, o jei nepavykdavo sugauti jų, tai patys eiguliai pašalindavo likusius kelmus, nes jiems už pavogtus medžius nedovanodavo - tiesiog šalindavo iš darbo. Stebėtina tai, kad tada vienas pats raitas eigulys, turėdamas tik pistoletą, susidorodavo su keliais medžiotojais be leidimų, surašydavo pažaidos protokolus, išprašydavo brakonierius iš miško valdų.
 
Medžių šviesa

      1940 metais rusai okupavo Lietuvą, ir tėvas iš eigulio pareigų buvo pašalintas, o sekančiais metais išvarytas statyti Girulių aerodromo. Vokiečių okupacijos metu buvo pasiūlyta grįžti eiguliauti. Atsisakė, nes rusus ir vokiečius laikė okupantais ir jiems nenorėjo tarnauti. Po Antrojo pasaulinio karo okupantai, įtvirtinę sovietinę valdžią Lietuvoje, už tokius įsitikinimus tėvui nedavė ramybės, varė kirsti ir vežti net už 60 kilometrų Rietavo miškų, išbuožino, o vėliau ištrėmė šeimą į Sibirą.
     Tais metais Telšių krašto, kaip ir visos Lietuvos, miškai buvo tapę lietuvių tautos pasipriešinimo okupacijai sudėtine dalimi. Vyko žūtbūtinės kovos. Nepriklausomos laisvos Lietuvos vardan partizanai miškus apšlakstė savo krauju. Giralėje žuvo trys partizanai, kapavietė nežinoma. Dievo Krėslo miškuose žuvo visas būrys, jo nariai palaidoti Ariškės miške, jau šiais laikais perlaidoti Žarėnų kapinėse.
     Po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai, politiniai kaliniai jau galėjo grįžti į Lietuvą. Bet ne visi: vieniems buvo uždrausta sugrįžti į savo sodybas, o kitiems - į Lietuvą. Okupuotoje Lietuvoje tremtiniai, kaliniai ir jų giminės buvo persekiojami, sunku būdavo susirasti darbo.
     Tėvas taip pat neturėjo teisės grįžti į savo gimtąją eigulio sodybą, kurioje jau nebebuvo kai kurių pastatų, o likusieji gerokai apgriuvę. Sodyba priklausė kolchozui. Būta gero pirmininko, kuris sutiko grąžinti, bet prisaikdino mainais būti kolchozo eiguliu. Kai jau buvo atkurta nuosavybė ir už pastatus sumokėta, sužinojo sovietinis saugumas. Net kelis kartus lankėsi apylinkės pirmininkas su milicininkais, reikalavo grąžinti dokumentus, kaip neteisėtai įsigijus pastatus. Bet buvo prasidėjęs vadinamasis chruščiovinis atlydys, ir saugumas atstojo - paliko ramybėje. O eiguliu labai trumpai teteko padirbėti. Tėvo atmintyje tūnojo Ariškės, Vilkų valstybiniuose miškuose rusų kariuomenės netvarkingų kirtimų metro aukščio kelmai, o čia, kolchoziniuose miškuose, dar didesnė betvarkė. Pavyko atsikratyti to eiguliavimo.
     Toje pačioje sodyboje nuo 1963 metų iki 1992 metų gyveno tėvuko žentas J. Astrauskas, kuris buvo Klaišių eiguvos eigulys. 1992 - 1994 metais tos eiguvos eigulys buvo žento žentas B. Liškus. Taigi šita Saušilio sodyba, išauginusi eigulių plejadą, tarsi sujungė dviejų šimtmečių miškų gyvenimą ir daug įvairiausių istorinių įvykių.
     Beje, ir aš, kilęs iš tų pačių šaknų, buvau miškininkas: 1961 - 1969 metais dirbau Telšių miškų ūkyje vairuotoju, meistru, techniniu vadovu. Dirbdamas miško ruošos meistru privalėjau tapti miškų naikintoju - kirsti ir kirsti. Nuoširdžių žmonių dėka supratau, kaip racionaliai naudoti, tausoti, tiesiog mylėti miškus. Pažymėtina, jog tuo metu Miškų ūkyje dirbo daug sovietinės valdžios persekiotų žmonių.
     Sakoma, kad būtum geras miškininkas, reikia ant kaktos turėti kokybės ženklą. Šį kokybės ženklą matau ant anų laikų Telšių miškų ūkio direktoriaus Benedikto Paulausko, ant Miškų ūkio darbininkų, buvusių nepriklausomos Lietuvos ūkininkų ir daugelio kitų.
     Reikia paminėti tuometinius šio ūkio darbuotojus, kurie tapo institutų, universitetų mokslininkais. Tai biomedicinos mokslų daktaras Zenonas Venckus, biomedicinos mokslų daktaras Valentinas Cirtautas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Teodoras Bumblauskis, tai yra aš, ir kiti.
     Žemaičiai miškus augina, saugoja ir be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Miškas žemaičiams daugiareikšmė nacionalinė vertybė. Miškų grožis - tai stebuklų stebuklas, tai dangaus ir žemės šiluma - įkvepianti, jaudinanti. Miškų oras yra didžiausia brangenybė, nes juo kvėpuoja visi: gyvūnas, medis, žmogus. Kiekvienas Dievo Krėslo, Saušilio, Byvainės eglės spyglys, beržo lapelis, kiekvienas rūko šydas tamsaus miško viduryje ar čiulbantis paukštis pamiškėj, ypač dūzgiančios bitutės, yra mano žmonių gyvenime kaip gėris, grožis, šventė. Įsižiūrėkim į mažytes miško saugotojas skruzdėlytes. Tai sumanumo, ištvermės, didžiulio darbštumo, tiesiog biosocialinio gyvenimo pavyzdys.
    Miškams, kaip ir žmonėms, reikia palankių metų, kad duotų gerą, prasmingą derlių. Tokie metai - tai nepriklausomos Lietuvos metai. Dabartinė Telšių miškų urėdijos darbuotojų karta yra naujų galimybių karta, kurianti naujas vertybes, gražinanti Telšių kraštą.

                                                                 

Profesorius Teodoras BUMBLAUSKIS
2006 m.

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt