Dyburių sielininkai


  

    Dyburiai - kaimas prie Minijos upės greta Plungės rajono Aleksandravo gyvenvietės, įsikūrusios šalia Šiaulių - Palangos kelio. Bet Lietuvoje Dyburiai plačiau žinomi gana garsiu didžiausios Žemaitijos upės kanjonu - siauru ir giliu slėniu su kerinčia kranto atodanga. Kaip tik šioje vietoje Minija, padariusi porą vaizdingų kilpų, gana staigiai, todėl veržliai leidžiasi nuo Vakarų Žemaitijos aukštumų ir toliau jau ramiau skuba į Nemuno glėbį.
    Šis vaizdingas kanjonas, kai į jį žiūri nelengvai įsiropštęs į aukštą dešinįjį krantą, prisimintinas todėl, kad dyburiškė Malvina Vilkienė yra pasakojusi apie sielių plukdymą Minijos upe. Šiaip dauguma iš mūsų esame skaitę ar girdėję šį verslą gyvavus tik Neries ir Nemuno upėse. 

Prielaidos

    Malvina Vilkienė buvo gimusi 1920 metais, todėl turėjo ką prisiminti. Prisiminė, ir kaip jos bendraamžiai bei jų tėvai kadaise plukdė sielius nuo Liepgirių iki Kartenos. Dabar moteris jau mirusi, laimė, kad aleksandraviškė aktyvi kraštotyrininkė Veronika Simutienė dar 2003 metais buvo užrašiusi jos prisiminimus.
    Veroniką Simutienę domina viskas, kas susiję su aplinkinių Aleksandravo vietovių istorija, todėl susidomėjo ir Dyburių sielininkais. Be to, jos vyras Adomas Simutis buvo eigulys, o sielininkai ir eiguliai savotiškai susiję per medžius. Tad kraštotyrininkė dabar svariai papildė Malvinos Vilkienės duomenis.
    Veronika Simutienė pasakoja, kad 18 amžiuje Vakarų Europoje pradėjo smarkiai kilti ekonomika, reikėjo vis daugiau žaliavų. Ėmė trūkti ir grūdų. Pajutus jų poreikį ir tikintis pelningo verslo, Lietuvoje ėmė sparčiai kurtis dvarai, tam panaudojant ir specialiai įsteigto fondo paramą. Dvarams atitekdavo vadinamoji karališkoji (valstybinė) žemė, buvo perkami ir smulkieji ūkiai.
    Kaip teigia istorijos šaltiniai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1914 metais net 86 procentai gyventojų gyveno kaimuose, bažnytkaimiuose ir mažuose miesteliuose. Ūkininkams priklausė tik pusė visos žemės, o dvarininkai, sudarę vos 4 procentus žemės savininkų, valdė 36-40 proc. visos žemės. Rusų valdžia ir bankai buvo pasisavinę apie 10 proc. viso Lietuvos ploto.
    Mykolo Krupavičiaus vadovaujama Žemės reformos komisija 1922 metais pateikė įstatymą, pagal kurį buvo konfiskuojami rusų užgrobti plotai bei privačių savininkų žemė, viršijanti 80 hektarų. (Vėliau šis plotas buvo padidintas). Buvo nusavinami ir miškai, viršijantys 25 hektarus. 

Kelmai kelmuoti...

    Ši reforma buvo kritikuojama dėl to, kad žemės nusavinimas neva prieštarauja Katalikų bažnyčios principams, pats M. Krupavičius net išvadintas komunistu. O juk jis buvo kunigas, prelatas. Be to, įstatymas numatė kompensuoti už žemę.
    Dvarininkai turėjo teisę pasirinkti, kurioje vietoje pasilikti paliekamus 80 hektarų. Aišku, dažniausiai rinkosi prie dvaro centro, stengėsi atsikratyti nuošaliau esančių plotų ir labiau nutolusių menkaverčių miškų. O svarbiausia - dvarininkai turėjo teisę išsikirsti nusavinamus miškus. Naujakuriams beliko kelmai, kuriuos, ruošdami dirvą, jie rovė malkoms bei dervai varyti, medžio angliai degti.
    Taigi prasidėjo miškų „šienapjūtė" panašiai kaip jau šiais laikais po antrojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais. Paklausa buvo - Vakarų Europai ir arčiausiai Lietuvos esančiai Vokietijai, tai yra Karaliaučiaus kraštui, reikėjo medienos - ir rąstų, ir vadinamųjų popiermalkių.
    Atsirado darbo ir šiokių tokių papildomų pajamų ir kirtėjams, ir vežėjams. (Kaip minėta, netgi kelmai nėjo perniek, o buvo kruopščiai sunaudojami.) 

Užuodė pelningą verslą

    Sukruto ir dyburiškiai bei aplinkinių kaimų sunkiai besiverčiantys smulkieji ūkininkai - buvo proga prasimanyti vieną kitą papildomą litą.
    Miško ruošos darbus vykdydavo apsukrūs žydai, žmonių kažkodėl vadinami mažybiniu vardu - žydeliais. Reikia manyti, kad tai nebuvo niekinimas. Dyburiuose pas Juozapą Stončių buvo apsistojęs žydas pavarde Šerūnas. Nepėsčio būta žmogaus. Atliekamu nuo miško ruošos laiku jis užsiimdavo įvairiais amatais. Jis daug kam buvo įskiepijęs švediškų veislių obelų, dar iki šiol vadinamų Šerūninėmis, išmokė ir kitus ūkininkus skiepyti vaismedžius.
    Pakvipus litais už miško ruošą, Šerūnas Pakutuvėnų kaime iš Stepono Meškausko išsinuomojo žemės plotelį ant Minijos kranto laikinam medienos sandėliui. Ten ūkininkai suveždavo miško medžiagą, o samdyti darbininkai paruošdavo popiermalkes plukdyti - paleisdavo Minijos upe Klaipėdos link. Dabar buvusioje Meškauskų sodyboje plyti tušti numelioruoti laukai. 

Sielininkai

    Plaukiančius rąstigalius pakrantėmis lydėdavo darbininkai, vadinami sielininkais. Jie turėjo ilgas kartis, kurios baigėsi būsoku, tai yra metaliniu smaigu ir kabliu. Tomis ilgomis kartimis sielininkai prireikus pastumdavo ar pritraukdavo plaukiančią medieną, kad neįstrigtų pakrantėje ar nesusikimštų užkliuvę kur už akmenų, sudarančių upės slenksčius.
    Prie Dyburių Minija gana srauni, nes vaga siauroka, o vandens kritimas didelis, nes čia baigiasi Vakarų Žemaičių aukštuma. Vis dėlto kaip tik čia, upės kilpose, rąstai dažnai įstrigdavo - susidarydavo kamščiai, kuriuos žmonės vadino springiniais. Jais, pasakojama, laisvai būdavo galima pereiti nuo vieno kranto į kitą. Tų kamščių išardyti sielininkai nepajėgdavo, turėdavo kviestis talkon visus kaimo vyrus.
    Lydintys sielius darbininkai kas keliolika ar keliasdešimt kilometrų keisdavosi. Pavyzdžiui, dyburiškiai paimdavo sielius iš narvaišiškių Liepgirių punkte prie Kazimiero Šleiniaus malūno ir lydėdavo iki Kartenos. K. Šleiniaus malūnas buvo netoli dabartinio Liepgirių tilto. Važiuojant nuo Plungės link Kretingos jau netoli Aleksandravo asfaltą kerta Minijos upė. Nuo to tilto į dešinę, kai nežaliuoja medžiai ir visko neužgožia lapai, galima matyti to malūno sodybos liekanas - dviaukštį pastatą, vietinių gyventojų vadintą gandrine. Pirmajame aukšte buvo laikomos kiaulės, o antrajame ūkininkai galėdavo susikrauti grūdų maišus, kol ateidavo eilė malti. 

 
Sielininkai prie Minijos. Atpažintas tik stovintis pirmasis iš kairės dyburiškis Juozapas Kukulskis. V.Simutienės asmeninio archyvo nuotr.
Pro malūnų užtvankas

    Pakutuvėnų - Narvaišių - Liepgirių -Dyburių kaimų ruože ant Minijos buvo trys vandens malūnai. Veronika Simutienė turi įvairių duomenų apie juos.
    Pirmiausia malūną, kartu ir lentpjūvę bei vilnų karšyklą, Pakutuvėnų kaimo gale įsitaisė toks vokietis Ensuldas, atsidanginęs, matyt, nuo Karaliaučiaus. Pas jį tarnavo už berną ar gizelį Kazimieras Šleinius, kuris greit perprato visus mechanizmus. Vaikinas buvęs sumanus, sumetė, kaip galima daug ką patobulinti ir sėkmingai įgyvendino. Netrūko, matyt, sumanumo ir gretinantis prie šeimininko dukters.
    Ensuldui patiko jaunasis padėjėjas: ne tik dukrą išleido už jo, bet nepagailėjo ir kraičio - padėjo Kazimierui Šleiniui nebrangiai nusipirkti nedidelį malūną Narvaišiuose. Jis buvo gerokai sukežęs, bet tai nebaugino naujojo savininko - netruko sutvarkyti. Bet nelabai ilgai ten šeimininkavo - pardavė tokiam Širviui. Mat pats nužiūrėjo geresnę vietą Liepgiriuose - netoli minėto Liepgirių tilto. Ten jis pasistatė modernų malūną, įsirengė lentpjūvę bei vilnų karšyklą, net elektrą įsivedė. Dabar tik „Gandrinė" ir bematyti nuo Liepgirių tilto - kitkas sudegė kolūkių laikais, matyt, kolūkių specialistams per sudėtinga buvo tinkamai prižiūrėti elektros įrenginius.
    Aišku, malūnų užtvankos trukdė sielininkams. Žydai sutardavo su savininkais - gal už atlygį duodavo leidimą praardyti užtvankų pylimus ir praleisti sielius. Vėliau tas užtvankas užtaisydavo.
    Bene 1924 metais profesorius Ignas Končius keliavo Minijos pakrantėmis tyrinėdamas koplyčias ir koplytstulpius. Be abejo, jis matė medienos plukdymo žymes.
    Atsiminimų knygoje „Mano eitasis kelias" apie kelionės pabaigą prie Gargždų malūno samprotauja, jog nekoks ten vaizdas dėl „prie pertvertos upės suplūdusių begalybės „popierinių rulių". Tai eglinių rąstų nulupta žieve gabalai, atplukdyti nuo pat Žarėnų, į užsienį leisti popieriui gaminti... Kad ir išleidžia malūnas tas „popirmalkes", lieka jų ant dugno nuskendusių, prisisunkusių vandens ir pasunkėjusių. Jų visoje vagoje matai, jau apie Karteną ir aukščiau. Matai ir užkliuvusių už akmenų ar nepakankamai akylų „varovų" jų nepajudinusių iš karklynų ar iš pakraščių kerų". 

Nelengvas papildomas uždarbis

   Į medienos surinkimo aikšteles ilgesnius ar trumpesnius rąstus suveždavo samdyti ūkininkai, kurie turėjo arklių. Nelengvas tai darbas, todėl jo imdavosi tik smulkieji ūkininkai, kurie nepragyvendavo iš žemės ūkio.
    Veronika Simutienė prisimena, ir kaip jos bočius Antanas Špogis, apsivilkęs ilgą burką, išsirengdavo vežti rastų iš kirtaviečių. Tiesa, tai buvo ne Dyburiuose, o Repšaičiuose - Veronikos gimtinėje už Stalgėnų. Negrįždavo tris keturias dienas, o namiškiai nekantraudami laukdavo: kad tik neatsitiktų kas!
    Profesorius Ignas Končius toje pačioje knygoje rašė, kad palei Liepgirių tiltą, kuris, ledonešio ar potvynių nuneštas, kelis kartus yra keitęs savo vietą, apačioje prie senkelio aptikęs daug krikštų. Jie būdavo statomi tose vietose, kur važiuojantieji "nusisukdavo sprandus, sulaukdavo staigios netikėtos mirties". O keliaudamas su rąstais kaip tik lauk tokios nelaimės - žūti be Paskutinio patepimo!
    Beje, labiau nutolusieji nuo Mažosios Lietuvos gal nelabai bežino, kas yra profesoriaus minimi krikštai. Tai iš storos lentos išpjauti saviti ornamentai, sibolizuojantys širdį, gėlę, žirgą, paukštį, žvaigždutes, kryželius ir kitką. Vėliau krikštus ėmė keisti koplytėlės medžiuose, koplytstulpiai.
    Beje, Veronika Simutienė sako, kad tai buvę paprastučiai iš lentelių sukalti kryželiai, ji pati, maždaug 1960 metais, atsikėlusi gyventi į šias vietoves, keletą jų mačiusi., tik profesorius, gal dėl solidumo ar skambuvo pavadinęs krikštais. Tiesa, gal tais laikais, kai jis keliavo paminijais, ten dar buvo ir tikrų krikštų.
    Rąstai Minijos upe buvo plukdomi maždaug nuo 1920 metų iki 1946 ar 1948 metų. Vėliau sielininkus pakeitė sunkvežimiai, miškovežiai ir geležinkelio vagonai.

 

Česlovas GEDVILAS

2015 m. sausis

 
 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt