Algirdas Končius





Algirdas Končius - miškininkas idealistas

    Plungės rajone Purvaičių kaime važiuojant žvyrkeliu tiesiai link Medingėnų, pasiekiama kelio dešinėje pusėje stovinti medinė nuoroda link Končių sodybos. Pasukus šia kryptimi, atsiduri dviejų šimtų metų senumo sodyboje, kurios pradininkas - buvęs baudžiauninkas Silvestras Končius. Joje gimė ir fizikas, etnografas profesorius Ignas Končius, vėliau vasaromis pamiškėmis čia bėgiodavo jo keturi sūnūs. Vienas jų - Algirdas Končius, kuriam šiemet būtų sukakę 99 metai, žinomas miškininkas, visuomenininkas, Akademinio skautų sąjūdžio narys. Apie šį garbų žemaitį sutiko papasakoti sūnus - Gintaras Končius su žmona Virginija, pakvietę pasisvečiuoti Purvaičiuose.

 
Gintaras ir Virginija Končiai protėvių sodyboje organizuoja įvairius renginius. D.Šimkutės nuotr.
 Laikė daugybę paukštelių

    Beje, G. Končius su žmona Virginija prieš keliolika metų iš svetimų žmonių atpirkę Končių sodybą, ja dalijais su kitais - kiekvieną vasarą vyksta vaikų bei suaugusiųjų stovyklos, vaidinimai, parodos, koncertai ir kiti renginiai, susibėga Žlibinų bendruomenė.
Dar išlikęs du šimtus metų stovintis, tiesa, jau į žemę pradėjęs smegti     senasis namas, šalia jo - proseneliui Silvestrui Končiui sapne pasirodžiusios Švenčiausios Mergelės Marijos koplytėlė.


  
 Sodybos šeimininkai svajoja pagal išlikusį J. Gimbuto sukurtą projektą atstatyti senąjį namą
   Aplinkinėje erdvėje - iškilę nauji mediniai pastatai, bet šeimininkų svajonė - pagal išlikusį Jurgio Gimbuto sukurtą projektą atstatyti senąjį namą. Protėvių sodyboje savo priešpaskutinįjį - 90-ąjį jubiliejų šventė ir A. Končius, kuris mėgdavo sėdėti po sena obelimi. Jis artimiesiems yra pasakęs: „Gerai, kad Purvaičiai sugrįžo Končiams...". 
   A.Končius gimė 1915 m. Petrograde, į kurį pedagogai tėvai - Marija ir Ignas Končiai pabėgo traukdamiesi nuo fronto. Šeima grįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę - 1922 m. Algirdą tėvai išleido mokytis į Klaipėdą - Vytauto Didžiojo gimnaziją. „Ten jis gyveno pas tėvo brolį - dėdę Petrą Končių. Dėdienė Marija Algirdą labai mylėjo, tačiau jai mirus, Petras vedė tarnaitę, kuri vaikui nepuoselėjo šiltų jausmų. Algirdui įveikti vienatvę padėjo vilkšunis, be to, jis artimai bendravo su žydų tautybės bendraklasiu, kurio tėvas, nebeprisimenu - dirbo advokatu ar daktaru. Lankydamasis pas juos namuose, Algirdas išmoko jidiš kalbą. Laisvalaikiu aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Jis turėjo ir dar vieną pomėgį - augino daugybę paukštelių - laikė 80 - 90 narvelių, - apie tėvo vaikystę, paauglystę pasakojo G. Končius. - Kai baigdavosi mokslo metai, jo bočius Jonas Kentra (mamos tėvas) anūkui parsivežti iš Palangos atsiųsdavo didžiulį vežimą, kad galėtų parsigabenti ir narvelius. Tėvas nuo mažens mėgo gamtą, todėl ir pasirinko miškininko profesiją".
 
A.Končius artimiesiems yra pasakęs: „Gerai, kad Purvaičiai sugrįžo Končiams...". Plungės girininkijos archyvo nuotr.
Miškininkai - inteligentiški

    Šeimai persikėlus į Kauną, A. Končius mokslus tęsė „Aušros" gimnazijoje, kurią baigė 1933 m. Tuo metu Lietuvoje universitete dar nebuvo miškininkystės studijų, tad įstojo į Alytaus miškininkystės technikumą. Tačiau šios mokymo įstaigos diplomu neapsiribojo - norėdamas tapti geresniu šios srities specialistu, 1935 m. išvyko studijuoti į Prahą, Miško inžinierių aukštojoje mokykloje prie Karlo universiteto. Deja, vokiečiams okupavus Čekoslovakiją, A.Končius diplomo nespėjo gauti. Sūnaus teigimu, Čekijoje tėvą iš pradžių rėmė dėdė, vėliau, berods, gavo stipendiją iš Lietuvos. „Daug gabių lietuvių rėmė valstybė, kad jie įgytų išsilavinimą Vakarų šalyse. Taip pat ir mano mama, kuri buvo išvykusi studijuoti į Paryžių, gavo valstybinę stipendiją. Beje, tėvas vienerius metus mokėsi ir Londone. Kiek prisimenu, yra minėjęs, kad baisiai neskaniai ten teko valgyti", - sakė G. Končius.
    A. Končius po studijų Prahoje grįžo į gimtąją šalį, dirbo keliose urėdijose. Kadangi vis dar neturėjo aukštojo mokslo diplomo, 1944 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos - matematikos fakultetą (įgijo miškininko išsilavinimą). Po to pradėjo dirbti šio universiteto prodekanu, vėliau dekanu, vykdė mokslinę veiklą, daug prisidėjo įkuriant Miškininkystės fakultetą. Taip pat dėstė geodeziją ir Buivydiškių žemės ūkio technikume, nes tuo metu visur trūko išsilavinusių žmonių.

   Pasak sūnaus, tėvas buvo idealistas dėstytojas, populiarus tarp studentų, nes su jais lengvai, gražiai bendravo. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip šie dėkoja A. Končiui. G.Končiaus manymu, tėvas neformaliai, šiltai sugebėjo bendrauti su jaunimu todėl, kad ir pats studijų metu tai patyrė. „Yra pasakojęs, kaip studijuojant Prahoje, juos, keturis absolventus, vienas dėstytojas, kurio pavardės nebežinau, pakvietė į restoraną, kad išmokytų, kaip ten elgtis: kaip nusivilkti ir paduoti paltą, kaip išsirinkti staliuką, kaip atsisėsti, kaip valgyti. Tačiau tėvui tą dieną didžiausią įspūdį paliko, kai per salę jiems nešė užsakytą didžiulį fazaną", - įdomų epizodą paminėjo pašnekovas.
    Sūnus spėja, kad būtent dėl patirties užsienio universitete tėvas buvo įsitikinęs ir ne kartą sakė -miškininkai yra vieni iš inteligentiškiausių žmonių. Juo labiau, kad jis pats buvo eruditas - mokėjo septynias kalbas, rašė mokslinius straipsnius, vertė iš čekų į lietuvių kalbą knygas.
    V. Končiuvienė papildė vyrą pridurdama: „Bočius buvo įsitikinęs, kad miškininkų santykis su pasauliu yra konstruktyvus, kūrybiškas ir pagarbus. Būtent tai jis laikė inteligencijos pagrindu."
    Anot sūnaus, tėvas pažinojo daugybę miškininkų, mat daugeliui jų buvo dėstęs, su kai kuriais buvusiais studentais palaikė glaudžius ryšius visą gyvenimą. Vienas jų - plungiškis Juozas Šimkus, kuriam dėl politinių motyvų neleido dirbti miškų žinyboje. Su juo susitikę aptardavo naujienas, „povandenines sroves" - kas darosi ministerijose ir panašiai.
   A. Končius išsiskyrė fenomenalia atmintimi žmonių vardams, pavardėms, veidams. „Pavyzdžiui, važiuodavo į Vilnių, pamatęs tam tikrą sodybą ar kitą jam prisiminimus keliančią vietą, pažiūrėdavo ir sakydavo - ten gyveno toks ir toks miškininkas arba štai eigulys, pas kurį tada lankėmės", - atkreipė dėmesį sūnus.

Rizikavo laisve

    G. Končius atskleidė ir dar vieną sovietmečiu slėptą reikšmingą faktą - tėvas daug studentų apsaugojo nuo ištrėmimo į Sibirą: „Jis artimai pažinojo universiteto sargą p. Zarembą, kartu su juo suorganizuodavo išgėrimą, pakviesdavo į svečius pažįstamą enkavedistą, kuris prižiūrėjo universitetą ir iš jo kabineto tada slapta paimdavo dokumentus, susijusius su kai kurių studentų ištrėmimu ir slapstydavo tuos dokumentus bent jau tol, kol šie gaus diplomą. Šiuo būdu savo laisve rizikavo abu".

 
„A. Končius buvo įsitikinęs, kad miškininkų santykis su pasauliu yra kūrybiškas ir pagarbus", - sakė V.Končiuvienė. Plungės girininkijos archyvo nuotr.
    G.Končius perpasakojo ir kitą iš tėvo girdėtą ne mažiau rizikingą „operaciją" vokiečių okupacijos metu. „Vandos Daugirdaitės-Sruogienės tėvo kaimynas girininkas Poviliukas Vilkus karo metais dirbo kartu su A. Končiumi. Jiedu, sužinoję, kad vokiečiai suiminės profesorius, išgelbėjo rašytoją profesorių Vincą Krėvę išveždami jį į kaimą. V. Krėvė buvo mažiukas, jis persirengė sena moterimi ir kartu su žmona - Marija Ona Krėviene, kuri taip pat persirengė kaimiete, užsimaskavusius sėkmingai išvežė. Paėmę V. Krėvę, nuvyko prie Balio Sruogos namo, deja, pamatė, kad gestapininkai jau jį išveda. O rašytoją V.Krėvę su žmona saugiai nuvežė į kaimą, kur jie slėpėsi, kol praėjo neramumai", - svarbius faktus paminėjo pašnekovas.

Aptardavo šaliai aktualius klausimus

    „Tėvas priklausė tai inteligentų kartai, kuri įgijo išsilavinimą Vakarų Europos universitete. Tai karta, kuri paruošė Lietuvą didžiuliam šuoliui - 1935-1939 metais mūsų šalis pradėjo atsitiesti, buvo pagerėję ryšiai su Europa. Tai buvo ta karta, kuri žinojo, kaip reikia veikti Europoje. Jo tėvas - Ignas Končius priklausė ankstesnei kartai, kuri žinojo, kaip veikti Rusijoje", - pasidalijo reikšminga įžvalga, apibendrinančia ne tik tėvo, bet ir daugelio kitų tarpukario inteligentų įtaką Lietuvos vystymuisi G. Končius. Nenuostabu, kad grįžę iš tremčių ar jos išvengę kai kurie tarpukario inteligentai turėjo įtakos Lietuvos ekonomikai, politikai ir sovietmečiu.
    „Man atrodo, kad tėvas, Tadas Ivanauskas, Antanas Kvedaras, Juozas Matulis, Algirdas Matulionis susitikdavo ir svarstydavo, kaip toliau gyventi. Tai buvo Nikitos Chruščiovo valdymo metais - „atšilimo" laikotarpiu", - paaiškino G. Končius.
    Ir vėliau, kai apie 70 metų sulaukęs tėvas išėjo į pensiją, Druskininkuose, miškininkų namelyje girininkijoje, jis susitikdavo su tuomečiu miškų ūkio ministru A.Matulioniu, kalbėdavosi apie miškus, valdžios atstovas norėdavo išgirsti garbaus miškininko nuomonę svarbiais klausimais.
    „Tėvas turėjo ir daugiau įdomių draugų. Vienas jų - sovietinių laikų ministrų tarybos tarnautojas, prolietuviškas, šaunus, gudrus vyras. Jo sūnus su mano tėvu eidavo pietauti, kad pasimokytų manierų, padiskutuotų. Kitas draugas - Domas Cesevičius - ekonomistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius, 1940-aisiais buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, studijavęs Kelno universitete. Jis buvo ruošiamas pakeisti Antaną Smetoną. Sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio sugrįžo į tėvynę. Sovietmečiu D.Cesevičius buvo vienas geriausių Lietuvos ekonomistų, kai kam rašė disertacijas. Su tėvu susitikę kalbėdavosi ekonominiais klausimais. Kartą pokalbis pasisuko apie Dzūkiją, tėvas klausė: „Ką daryti toliau? Kiek betręštume, žemė vis tiek nederlinga". Tas atsakė: „Jeigu yra kažkas nenaudinga, jokiu būdu negalima tęsti. Juk ten puikiai auga pušynai, tegu jie ir toliau ten auga!". Tėvas šiuo atsakymu buvo labai patenkintas - negalima Dzūkijoje auginti kviečių, kai ten žaliuoja pušynai", - pasidalijo girdėtu pasakojimu sūnus.

A.Končius - kompanijos siela

    Negalėjome sūnaus nepaklausti - ar griežtas buvo tėvas? Nusišypsojęs G. Končius patikino, kad tiek jis, tiek brolis Andrius užaugo „nelupti". „Tik kartą, kai labai nusikaltau, iš kiemo buvau pakviestas į namus - tėvas jau ruošėsi mane lupti, mama susijaudino, o tuo metu laukėme svečių, tad buvo padengtas stalas. Tėvas paėmė diržą, juo plačiai užsimojo ir... viską nuvertė nuo stalo, dėmesys nukrypo į netvarką kambaryje, aš laimingai pasprukau", - juokdamasis prisiminė sūnus.
    Pasak jo, tėvas niekada nenurodinėdavo ką ir kaip daryti - leisdavo rinktis. Žinoma, pasiūlydavo problemos sprendimo būdą, bet nespausdavo, kad privalo būtent taip padaryti. „Dabar gailiuosi - jei būčiau jo dažniau paklausęs, būčiau turėjęs daugiau kelių, daugiau informacijos. Ką siūlydavo? Pavyzdžiui, nueiti į kokį renginį, aš atsisakydavau, vėliau sužinodavau, kad ten buvo įdomūs žmonės, iš kurių būčiau sulaukęs vertingų patarimų, pamokymų", - apgailestavo G. Končius.
    „Aš pagalvodavau: „Iš kur, bočiau, turi tiek jėgų dalyvauti, kažkur eiti?" Pavyzdžiui, renkasi miškininkai, jį pakviečia - reikia nueiti", - šiltai apie uošvį atsiliepė marti.
    Jai pritaria vyras: „Jis būdavo kompanijos siela. Sugebėjo užimti žmones, pastebėti, ar ko netrūksta. Į gimtadienius sukviesdavo svečius, stengdavosi nieko neįžeisti, mokėjo bendrauti, suvaldyti bet kokias situacijas, bet nesiveldavo į tuščius ginčus". Pasak V. Končiuvienės, bočius turėjo puikų humoro jausmą, turėjo ką papasakoti, buvo labai žavus - sugebėdavo pajausti momento žavumą. „Pavyzdžiui, ateina pas mus, dega židinys, užsidega cigarą. Mūsų namuose švęsdavome jo gimtadienius, dažnai nuo brolio dukrų iš Amerikos gaudavo dovanų cigarų, kartą pasiėmė gautą dovaną ir priėjo prie židinio užsidegti, bet paaiškėjo, kad tai rašiklis, apsigavęs ir pats smagiai iš savęs juokėsi. Be to, jis buvo džentelmenas - puikiai mokėjo asistuoti damoms.
    Bočius sakydavo, kad Lietuva - keistas kraštas - konjaką geria su kava, o likerį - su arbata, nes išties kavą reikia saldinti likeriu, o konjaką gerti su arbata", - papasakojo A. Končiaus marti.
    G. Končius, pratęsdamas šį pasakojimą, paminėjo, jog tėvas laikėsi tam tikrų dalykų, kuriuos būtinai turi padaryti - pasveikinti artimuosius, pažįstamus su gimimo, vardo diena. Pavyzdžiui, vardo dienos proga kiekvienai pažįstamai Janinai nupirkdavo po rugiagėlių puokštę, tetai atnešdavo kokį paketėlį su pyragaičiais - mokėjo parodyti dėmesį. Tačiau, kaip pabrėžė sūnus, rodomas dėmesys jokiu būdu nebuvo tuščias - tai buvo jo kultūros dalis.
    „Tai buvo žmogus, kuriuo verta sekti - buvo išsilavinęs, turėjo nepriklausomas pažiūras", - mano V. Končiuvienė, ko gero, šį sakinį pakartotų ir daugelis jo buvusių kolegų, studentų, kuriems teko bendrauti su šiuo garbingu miškininku.

 

A. Končiaus reikšmingiausia veikla

 

  • Parengė ir 1949 m. apgynė diplominį darbą „Auklėjimo kirtimai Lietuvoje".
  • 1972 m. apgynė disertaciją „Miškotvarka Lietuvos TSR kraštotvarkoje. Jo disertacijos esmę sudarė iki tol Lietuvoje mokslo nenagrinėta tema, kurią jis pavadino kraštotvarka. Nurodė miškų vietą, vaidmenį ir funkcijas vykstant urbanizacijos procesui. Pasiūlė rekreacijos ekonominio vertinimo principus, sudarė miško ir vandens telkinių rekreacinių funkcijų vertinimo skalę. Apdovanotas VLŪPP Vyriausio komiteto bronzos medaliu.
  • Daug prisidėjo rengiant Lietuvos miškų kadastrą.
  • Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. Miškininkų žurnaluose: „Mūsų girios", „Girios" publikavo 24 straipsnius, kurių daugelis apie gyvenamosios aplinkos gerinimą, ekonominių gamtos išteklių vertinimą ir pan. Rašė į žurnalus „Mokslas ir technika", „Liaudies ūkis", Mokslas ir gyvenimas".
  • Dalyvavo konferencijose, šiais klausimais rengė tezes.
  • Knygos „Lietuvos TSR miškų ištekliai ir augimvietės" (1972) bendraautorius. Iš čekų kalbos išvertė tris knygas: M.Stinglo „Indėnai be tomahaukų" (1969) ir „Žmogėdrų salos", A.Gaudrovos „Moteris prie vairo" (1985). Iš rusų kalbos išvertė S.F.Flerovo, F.N.Ponomariovos ir kt. „Sanitarinė miško apsauga" (1953), kartu su M.Lukinu - „Miško sėklininkystė" (1950).
  • Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: nuo 1996 m. buvo Lietuvos-Čekijos draugijos narys; priklausė Lietuvos skautų sąjungai; buvo žinomas ir Lietuvos šachmatų federacijoje (1999 m. prisidėjo prie daugkartinio Amerikos turnyro čempiono, išeivio iš Žemaitijos Povilo Tautvaišos jubiliejaus paminėjimo: Plateliuose buvo surengtas jo vardo tarptautinis šachmatų turnyras).
  • Rizikuodamas per sovietinę okupaciją išsaugojo dvi knygas, kuriose profesorius I.Končius suregistravo nužudytų ir ištremtų lietuvių pavardes. Tai pirmosios Lietuvos gyventojų genocido knygos.
  • Dalyvavo ekspedicijose su prof. Tadu Ivanausku: 1948 m. Kara-Kumuose (Turkmėnijoje); 1949 m. - Azerbaidžano pietuose; 1950 m. - Šiaurės Kazachstane.

 

A. Končius Plungės girininkijai 2006 m. liepos 29 d. padovanojo šiuos daiktus:

Lietuvos Miškininkų sąjungos garbės nario pažymėjimą bei ženklelį;
Keletą nuotraukų iš asmeninio archyvo ir kt.


Dalia Šimkutė 2014 08 28

Literatūra:

„Lietuvos miškininkai" (A - L) biografinis žinynas. Sudarytojas Gediminas Isokas. - Vilnius, 1997, p. 631-632.

Povilas Grigola. Algirdui Končiui - 90//Mokslo Lietuva. - 2005, birželio 2-15, Nr. 10.

A. Končius. Žiupsnis prisiminimų apie profesorių Tadą Ivanauską//Girios. - 1982, gruodis 12,

p. 17-18.

 


 

 

   



 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt