ŽARĖNŲ GIRININKIJOS MIŠKUOSE


 


     Matyt, Žarėnų girininkija, vėliau buvusi bene didžiausia Telšių urėdijoje, suformuota 1922 metais. Jai atiteko dalis miškų iš Tverų, Varnių, Telšių ir kitų girininkijų, įsteigtų anksčiau.
      Kai kas mėgina piršti mintį, kad ir Žarėnų girininkija įsteigta pačioje pradžioje - kartu su kitomis pirmosiomis. Deja, nei Miškų departamento 1919 metų gruodžio 5 dienos aplinkraštyje Nr. 5155 dėl urėdijų ir girininkijų sudarymo, nei 1921 metų dokumentuose greta Telšių, Alsėdžių, Varnių, Tverų ir Kretingos girininkijų ji neminima.
      Apskritai Žarėnų girininkijos prieškario laikus dengia šiokios tokios ūkanos. Pavyzdžiui, monografiją „Žarėnai" rengę mokslo vyrai yra paskelbę, kad „1918 - 1940 m. - Lietuvos nepriklausomybės laikais Žarėnuose veikė valsčiaus ir girininkijos (Medingėnų) įstaigos...". Atsieit, Žarėnuose buvo ne Žarėnų, o Medingėnų girininkijos kontora. Tas įterpinys skliausteliuose rimtoje monografijoje sudaro šiokią tokią painiavą, nes, pavyzdžiui, po 1927 metais atliktos pirmosios miškotvarkos Telšių urėdija buvo suskirstyta į 7 girininkijas: Telšių, Alsėdžių, Luokės, Žarėnų, Tarvydų, Varnių ir Medingėnų, tad aišku, kad buvo, bent jau nuo tada, atskiros Žarėnų ir Medingėnų girininkijos. (Pastaroji 1930 metais perduota Rietavo urėdijai.)

 

Pro praeities ūkanas

     Kam Žarėnų girininkijai priskirti miškai priklausė iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, išvardinti sunku - savininkų bus nemažai. Didžiausi tų apylinkių dvarininkai buvo Underavičiai: jiems priklausė apie 850 hektarų žemės (su miškais ir vandens telkiniais). O sudarytos girininkijos bendras plotas net 1820 hektarų. Gal neatsitiktinai, anot profesoriaus Česlovo Kudabos, vyskupo ir literatūros klasiko Motiejaus Valančiaus į Žarėnus „pasiųstas" Palangos Juzė bažnyčios šventoriuje stebėjosi: „Dėl ko čia atmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti." Atsakė: „Ar nežinai, mūsų parakvijoj kur kalnelis, ten dvarelis. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim."
      Taigi, anot buvusio Survilų girininko Jono Kulpinsko parengtos Telšių miškų urėdijos istorijos, Žarėnų girininkija įkurta 1922 metais. Pirmasis girininkas - Kazys Simaitis, prieš atkeliamas į Žemaitiją dirbęs Seinų urėdu. 1938 metais jis iškeltas girininku į Dzūkų urėdiją, o prieš Antrąjį pasaulinį karą vėl grįžo į Žemaitiją - dirbo minėtos Medingėnų girininkijos, jau priklausiusios Rietavo urėdijai, girininku.
      Atrodo, Žemaitija, turėjusi daug miškų, neturėjo... savų miškininkų vadovų - jie vis buvo atsiunčiami iš kitur. Taip Kazį Simaitį 1930 metais pakeitė iš Biržų apskrities kilęs Kazys Maldutis. Jis buvo baigęs Panevėžio miškų technikų mokyklą ir dirbo girininku Marijampolės urėdijoje. Telšiuose užsibuvo tik porą metų - 1932 metais išsikėlė į Šiaulių urėdiją, kur sulaukė ir pokario laikų. Dabartinis girininkas Vidas Bagdonas saugo tų metų girininkijos darbuotojų nuotrauką.
      Kazį Maldutį pakeitęs Kazys Juodis Žarėnuose užsibuvo ilgiau - iki pat 1939 metų pabaigos. Miškininko diplomą jis įsigijo 1931 metais ir prieš atvykdamas į Žemaitiją vadovavo Raudondvario urėdijos Lapių girininkijai. Po Žarėnų ir per Antrąjį pasaulinį karą dirbo girininku Nemenčinės ir Kėdainių urėdijose.
      Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir karo metais (1940 - 1945) Žarėnų girininkas buvo Adolfas Andrašiūnas, kilęs iš Pakruojo rajono. Jis 1939 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir iš karto paskiriamas Žarėnų girininku. Paskui, jau sovietmečiu, iškeliamas į Joniškio miškų ūkį.
      Adolfo Andrašiūno niekas nebepakeitė: 1945 metais Žarėnų girininkija buvo panaikinta, jos miškai paskirstyti Telšių, Alsėdžių, Varnių, Plungės girininkijoms.
      Žarėnų girininkija buvo atkurta nuo 1952 metų sausio 1 dienos po eilinio reorganizavimo pokario laikais jau antrą kartą naikinamos Alsėdžių girininkijos bazėje.
     Girininkiją sudarė net 15 eiguvų: Gerulių - eigulys Feliksas Micevičius, Byvainės - Stasys Kontautas, Stonkalnės - Jonas Vargalis, Smalkos - Antanas Usnys, Dievo Krėslo - Vincas Venckus, Vilkų - Jonas Vermauskas, Saušilio - Pranas Lekavičius, Kereliškės - Kazys Dapšys, Lelų - Vincas Šapalas, Biržuvėnų - Liudas Stonys, Žarėnų - Stasys Dargis, Medingėnų - Vincas Baltrimas, Keturakių - Vincas Čiuta, Jomantų - Jonas Šimkus, Paminijų - Apolinaras Drakšas.
      Negana to, gal po pusantrų metų, pertvarkant Telšių girininkiją, Žarėnams atiteko dar kelios eiguvos: Eivydų - eigulys Juozas Austys, Alsėdžių - Aleksas Surblys, Lieplaukės - Alfonsas Venckus, Džiuginėnų - Domas Motuzas, Užgirių - Stasys Aleksandravičius.
Kadangi Žarėnų girininkija sudaryta Alsėdžių girininkijos bazėje, kontora liko Alsėdžiuose - tuose pačiuose, kur prieškario metais buvo net Telšių urėdija. Žodžiu, būtų galima sakyti, kad tik pavadinimas pasikeitė. Iš tikrųjų labai skyrėsi ribos. Alsėdžių girininkas buvo Narcyzas Vaseris. Jis liko girininkauti ir toliau, tik, žinoma, pareigų pavadinimas pasikeitė...
      Narcyzas Vaseris buvo žemaitis - iš Ylakių valsčiaus. Mokėsi Telšių gimnazijoje, o 1923 metais baigė Panevėžio miškų technikų kursus ir pradėjo girininko kelią. Jo darbo knygelėje buvo nemažai įrašų, tiesa, dalis jų - tik dėl darboviečių pavadinimų pasikeitimo, pavyzdžiui, ta pati Alsėdžių girininkija priklausė tai Telšių, tai Plungės miškų ūkiams.
      Baigęs Panevėžio miškų technikų kursus buvo paskirtas Skuodo miškų ūkio Grūšlaukės girininku. 1931 metais paskiriamas Plungės girininku, tačiau čia užsibūna tik ketvertą mėnesių: nuo 1931 metų lapkričio mėnesio jis jau girininkauja Kuršėnuose, kur sulaukė Rusijos invazijos ir lyg paaukštinamas pareigose: 1940 metų rugpjūčio mėnesį paskiriamas Mažeikių urėdo pavaduotoju.
      Paskui vėl nesuprantamas viražas, jau tvarkantis kitiems okupantams: 1943 metų rugpjūčio mėnesį paskirtas Kuršėnų urėdijos Raudėnų girininku, bet po poros mėnesių atleidžiamas.
      1944 metais jis - vėl Mažeikių urėdo pavaduotojas, o nuo 1945 metų rugpjūčio mėnesio - Telšių miško pramonės ūkio miškų ūkio sektoriaus viršininkas, laikinai einantis Telšių miškų ūkio direktoriaus pareigas, Telšių miškų ūkio vyriausiasis miškininkas.
      Nuo 1950 metų rudens Narcyzas Vaseris dirbo Alsėdžių girininku, nuo 1952 metų Žarėnų girininku, nuo 1954 metų - vėl Alsėdžių girininkas, kuriuo būdamas ir pensijos sulaukė.
     Kaip matyti iš šių įrašų darbo knygelėje, 1954 metais vėl buvo atkurta Alsėdžių girininkija ir jos girininku vėl tapo Narcyzas Vaseris. O Žarėnų girininku nuo 1954 metų kovo vidurio paskirtas Vladas Stanevičius, girininkijos kontora persikėlė iš Alsėdžių į Žarėnus, tiksliau šalia Žarėnų - į Paplienijos kaimą.
      Vladas Stanevičius, kelmiškis, 1942 metais baigė Vilniaus vidurinę miškų mokyklą ir buvo paskirtas į Telšių urėdiją girininku be girininkijos. Girininkiją pagaliau gavo 1944 metais Rietavo urėdijoje, o 1950 metais iškilo iki Telšių miškų ūkio vyriausiojo miškininko. Po to jis - Žarėnų girininkas, juo dirbo nuo 1954 metų pavasario iki 1958 metų gegužės 31 dienos. Po to nuėjo vadovauti atkurtai Telšių girininkijai (panaikinta ji buvo mažiau nei prieš pusantrų metų...)
     Vladą Stanevičių pakeitė buvęs Alsėdžių girininko padėjėjas Petras Tumosonis, kilęs iš Lazdijų rajono. 1940 metais baigęs Vilniaus vidurinę miškų mokyklą, dešimt metų girininkavo Šilutės miškų ūkyje, paskui - Šiaulių miškų ūkyje. 1958 metais buvo atkeltas į Alsėdžius girininko pavaduotoju, o nuo 1958 metų birželio 1 dienos iki 1970 metų lapkričio 23 dienos Žarėnų girininku. Kaip pažymima biografiniame žinyne „Lietuvos miškininkai", yra pelnęs vyriausybinių apdovanojimų.
      Žarėnų girininkija pamažu „tirpo" - nemažai miškų atrėžta atsikūrusiai Alsėdžių girininkijai, paskui, 1958 metais, - atkurtai Telšių girininkijai, o 1959 metais - sudarytam Plungės miškų ūkiui. 1960 metais bebuvo 6 eiguvos: Dievo Krėslo - eigulys Vincas Venckus, Vilkų - Jonas Vaičiulis, Saušilio - Pranas Lekavičius, Kereliškės - Kazys Dapšys, Lelų - Adomas Bubelė, Žarėnų - Stasys Dargis. Dabar eiguvų kaip ir nebėra, bet iki to būta dar nemažai „žaidimėlių" su jomis. Pavyzdžiui, 1963 metais panaikinama Žarėnų eiguva, o 1992 metais - vėl atkuriama, Dievo Krėslo eiguva 1987 metais panaikinama, o 1991 metais vėl atkuriama...
      1970 metų pabaigoje Petrui Tumosoniui išėjus į pensiją, Žarėnų girininku skiriamas Kęstutis Pocius. Buvo jis, galima sakyti, vietinis, jo tėviškė Plauskinių kaimas už kelių kilometrų nuo Žarėnų. 1968 metais baigė Kauno A. Kvedaro miškų technikumą ir buvo paskirtas meistru į Telšių miškų ūkį. Paskui tapo girininku ir dirbo juo dešimt metų. Deja, Liaudies kontrolės komitetas išaiškino nemažai trūkumų, ir nuo 1980 metų balandžio mėnesio buvo atleistas. Po jo girininku paskirtas Algirdas Knašas.

 

Kasdienybė linksmesniu žvilgsniu

     Algirdas Knašas - devintasis, priešpaskutinis, Žarėnų girininkijos girininkas. Baigęs Viešvėnų aštuonmetę mokyklą, mokėsi Šilutės profesinėje technikos mokykloje ir tapo staliumi dailide. Įsidarbino Kauno ketvirtojoje statybos valdyboje, bet neilgai trukus pašaukiamas į kariuomenę. Atitarnavęs dirbo Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje metalo frezuotoju, neakivaizdžiai baigė vidurinę mokyklą ir Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, 1976 - 1979 metais dirbo Telšių miškų ūkio Survilų girininkijoje techniku, 1980 - 1991 metais Žarėnų girininku, po to girininko pavaduotoju privatiems miškams tvarkyti, Valstybinės miškų tarnybos Miško kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio padalinio vyresniuoju specialistu. 2014 metais išėjo į pensiją.

Jono Kulpinsko mokykla

      Kelios eilutės - ir, rodos, visa biografija. Už tų eilučių - geroka jau nueito gyvenimo dalis. Gal ne itin kuo išsiskyrusio. Gimė kaime šalia Viešvėnų gana gausioje šeimoje - užaugo aštuoni vaikai. Tad kur ten sieksi aukštesnių mokslų, prieinamiausia mokslo įstaiga - profesinė technikos mokykla. Taip ir tapo dailide, dirbo Kaune, buvo įrašytas į eilę butui gauti.
      „Bet, matyt, buvau kažkoks nesusitupėjęs, - kalba Algirdas Knašas. - Po kariuomenės nebevažiavau Kaunan, nors buvau gavęs pranešimą, jog beveik priėjo eilė butui - gausiu, jei grįšiu į tą Statybos valdybą. Vėjai galvoje tebesisukiojo. Ir dar meilės reikalai... Pasilikau tėviškėje, įsidarbinau Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje."
      Buvo pažįstamas su Survilų girininku Jonu Kulpinsku. Tas kartą lyg netikėtai pažadėjo: „Ką ten knisiesi mieste su tomis metalo drožlėmis. Priimsiu tave į girininkiją, čia tau tikri nemokami kurortai ir nemokami paukščių koncertai. - Čia jau girininkas, aišku, juokavo, bet rimtai pridėjo: - Viena sąlyga - turi stoti mokytis miškininkystės."
      Algirdas Knašas įstojo neakivaizdžiai mokytis Kauno A. Kvedaro miškų technikume. Dar jo nebaigusį, laikydamasis duoto žodžio, Jonas Kulpinskas priėmė jauną vyrą miškų techniku. Praktiškai tapo girininko padėjėju, nes pavaduotojo etato tada nebuvo.
      „Gerokai pralamdė jis mane, dar žalią miškininką, daug ko išmokė, - prisimena Algirdas Knašas. - Iki tol nebuvau pratęs dirbti su popieriais. Sykį davė surašyti atliktos inventorizacijos aktą. Nužiūrėjau į ankstesnės revizijos formuluotę ir bendrąją dalį nupyškinau, tik patikrinimo faktus paėmiau iš užrašų. Paduodu, o girininkas tik žvilgterėjo ir numetė: „Rašyk iš naujo. Kad man rytą būtų ant stalo!" Vos ne pusę nakties tikrinu, pakeičiu vieną kitą žodį. O Jonas Kulpinskas vėl tik užmetė akį, nė neskaitė: „Negerai. Pataisyk." O aš nebeišmanau, ką taisyti. Pasirodo, komisijos sudėtį negalvodamas nurašiau iš ankstesnio akto, o nepažiūrėjau į įsakymą dėl jos sudarymo - viena pavardė skyrėsi. O buvo ir taip, kad mes su girininku kelias naktis ieškojome buhalterijos klaidos - kažkur trūko vienos kapeikos. Neguodė ne mintis, jog ir tikriems buhalteriams taip yra pasitaikę, nelinksmino nė šmaikštus, ne mūsų sugalvotas, pažadas už tą vieną kapeiką atiduoti visą rublį, užuot knisusis kelias naktis."

Kaip atsisėdo į girininko kėdę

      Dar nebaigusiam technikumo netikėtai buvo pasiūlyta vadovauti Šilų girininkijai (tai buvo dalis Varnių girininkijos), nes tenykštis girininkas sunkiai susitvarkąs. Kaip pats pasakoja, Algirdas Knašas pabūgęs imtis atsakomybės: „Jei anas nesusitvarko, tai kur jau man, visai žaliam."
      Jau baigus Kauno A. Kvedaro miškininkystės technikumą Telšių miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas vėl prisiminė jį - prireikė girininko Žarėnuose. Ankstesnį girininką Kęstutį Pocių reikią atleisti, nes Rajono liaudies kontrolės komitetas, gal kieno užsiundytas, nustatė kažkokių trūkumų. Algirdas Knašas, per daug nesiveržiąs karjeros laiptais, vėl abejoja, nes ši girininkija dar didesnė už Šilų... Tačiau direktorius nebuvo linkęs įkalbinėti: „Aš su tavim daug nesicackinsiu. Jei nesutiksi, daugiau niekada nieko nebesiūlysiu."
      Taip Algirdas Knašas 1980 metų balandžio viduryje atsisėdo į Žarėnų girininko kėdę. Tiesa, prieš tai dar buvo pristatytas Telšių rajono Komunistų partijos pirmajam sekretoriui Petrui Nagliui. Tas pasidomėjo darbo biografija, šeimos socialine kilme. Išgirdęs, kad tėvai teturėjo šešis hektarus žemės, lyg nustebo: „Tai kodėl tu ne komunistas?" Algirdas Knašas nepasimetė rajono cariuko akivaizdoje: „Ruošiuosi juo tapti, dabar studijuoju įstatus."
      Girininko kėdė buvo ne Žarėnuose, o šalia jų - Paplienijos kaime prie Plinijos piliakalnio, buvusio ištremtų Underavičių dvaro senoviniame pastate. Ten apsigyveno ir Algirdas Knašas su šeima, tačiau po kelių mėnesių persikėlė į išsinuomotą butą Žarėnuose, kur patogiau buvo ir žmonai, dirbančiai medicinos felčere, ir mažamečiams vaikams. Bet „ūkis" liko prie Plinijos piliakalnio. Tik ūkininkauti nelabai sekėsi, pavyzdžiui, bulvių nė kasti nereikėję - tai atliko šernai... Buvo pasodinęs kelias vagas jų ir svainiui, o grąžinti nėra ko. Iš gyvulių buvęs „ūkininkas" mini tik aviną, kuris labai mėgo badytis, Algirdas Knašas sakosi ne kartą gavęs iš jo į užpakalį po tokį smūgį, kad vos nenuriedėdavo. O avino paišdykavimas su meistrais buvęs iki ašarų juokingas. Įlūžo girininkijos ūkinio pastato lubos. Per pietus meistrai susėdo ten pat lauke ant Minijos kranto ir užkandžiauja, gėrėdamiesi ramia upės tėkme. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė nutrūkęs avinas, nusitaikė vyrams iš už nugaros ir šiek tiek įsibėgėjęs kad tvos vienam! Kiti stebisi, ko tas netikėtai šoko nuo skardžio ir jau kepurnėjasi vandeny. O avinas tuo tarpu kiek atsitraukęs vėl taikosi - jau antrajam. Buvo juokinga, bet juoktis nederėjo, kad neįžeistum žmonių.

Pažintis - nuo klumpių

      Tuo metu buvo keturios eiguvos, pavadintus pagal didžiuosius miškų masyvus. Klaišių eiguvai vadovavo Justinas Astrauskas, Dievo Krėslo - Vincas Venckus, Kereliškės - Kazys Dapšys, Vilkų - Laurynas Urnikis. Tiesa, didesniuose ir mažesniuose kabinetuose eksperimentuojant eiguvos buvo tai smulkinamos, tai stambinamos, vienu metu girininkijoje jų bebuvo likę dvi.
      Ilgiausiai eiguliu bus išdirbęs Vincas Venckus - nuo 1952 metų, tai yra nuo pat to laiko, kai po Antrojo pasaulinio karo panaikinta girininkija buvo vėl atkurta. 1987 metais Dievo Krėslo eiguva panaikinama ir Vincas Venckus atleidžiamas. Taigi eiguliavo jis bent 35 metus. (Po trejeto metų eiguva buvo vėl atkurta, bet eigulys jau kitas - S. Kiela.)
      Gal dėl ilgo stažo Vincas Venckus labiausiai ir įsiminė Algirdui Knašui. Buvęs jis tropniausias iš visų eigulių. Bet tikriausiai patraukė tai, kad jis buvo linksmas žmogus, mėgo bendrauti, visur turėjo pažįstamų. Kažkodėl jis nusprendė, kad jaunajam girininkui būtina įsitaisyti medines klumpes, kurias išskaptuosiąs meistras Petras Gustys, gyvenantis trobelėje Rimučių palaukėje. Ne šiaip meistras, žymus tuo, kad drožęs klumpes net „Lietuvos" ansambliui. Kad jau taip, kur ten atsisakysi - davėsi nuvežamas eigulio, prisimatavo. Paskui abu važiavo atsiimti ir atsiskaityti. Negi ims meistras užmokestį iš girininko? „Aplaistė", ir tiek. Apskritai, anuomet žmonės buvę nuoširdesni negu šiandien Kas išleisdavo apsilankiusį svečią nepavaišinęs, ne tik girininką?
      Girininkas tuo metu, jau kosmoso amžiuje, neturėjo jokio valdiško transporto, tik savo asmeninį dviratį. Pagal nuostatus priklausė arklys, bet negi laikysi jį Žarėnuose, o tvartas - Paplienijoje? Todėl naudodavosi eigulių paslaugomis, o į Telšius su ataskaitomis, į pasitarimus ar šiaip iškviestas važiuodavo autobusu.
      Bet ir Vincas Venckus, nors ir laikomas labiausiai patyrusiu, yra apsikvailinęs. Vieną žiemą pasisamdė būrį talkininkų miško kirtėjų. Tai nuleis medžių, per savaitę ar ne metų užduotį įvykdys! O vyrai nepatyrę, verčia kaip papuolė. Būtų nieko, bet kaip tyčia netikėtai pridrėbė sniego - nei įbrisi, nei įvažiuosi. Ilgai girininkija vargo, kol ištraukė tą medieną.
      Ir apskritai vargas su tuo miško traukimu, nes iš pradžių girininkija nė traktoriaus neturėjo. Tekdavo prašinėti vietinių ūkių - tuo paprastai užsiimdavo tas pats Vincas Venckus. Kolūkio pirmininkas pasiunčia kokį vikšrinį traktorių, o kur tu juo tarp medžių pasisukiosi.

Pagrindinė jėga

      Kiek prisimena Algirdas Knašas, medienos gamybos planai buvo palyginti nedideli. Bet turint minty, kad dirbo ne šiuolaikiniai miško kombainai, o darbininkai ir arkliai, suprantama, jog rūpesčių pakako. Algirdas Knašas atpasakoja, kaip viename pasitarime Telšiuose dėl mechanizacijos diegimo miško darbuose liežuvio nevaldantis Ubiškės girininkas Jonas Norvilas rimtai pasiūlė sodinant medelius vienai moteriai eiti priekyje su kastuvu, o kitai iš paskos ir birbti lyg motoras... Na ir užsirūstino Telšių miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas, ilgai neturėjo akies ant šio girininko. Ne trumpiau sklandė ir tas anekdotinis pasakojimas, kažkieno paslaugiai išplatintas ir kituose miškų ūkiuose.
      Taigi su tuo birbimu... Netgi „Družba 4" sunkiai birbė, tiksliau - sunkiai užsivesdavo, netgi būdavo juokaujama, kodėl ji pažymėta ketvirtuoju numeriu - nes tik kas ketvirtas šis motorinis pjūklas veikdavo. Juokai juokais, bet girininkui įtarimą pradėjo kelti tai, kad šie pjūklai ypač gedo Alekso Trikšio rankose. Paskui kiti darbininkai papasakojo, kad nervingas Trikšys neužsivedančią „Družbą" neapsikentęs kartais trenkdavo į medį, ir žinokitės. Vėliau pradėtos gauti skandinaviškos „Huskvarnos". Jos ne tik patogesnės, bet ir brangesnės, todėl, kad darbininkai jas labiau tausotų, buvo laikomasi nuostatos: supjauni 6 tūkst. kub. metrų medienos - ir pjūklas tavo, tai yra nurašomas. Bet Aleksui Trikšiui „Huskvarna" nebebuvo patikėta.
      Be ne itin teigiamai įvertinto šio miško pjovėjo, buvęs girininkas mini darbininkus Česlovą Lučinską, Antaną Sivickį, Steponą Darbutą, jo sūnų Juozą Darbutą, Aleksandrą Rubežių. Pastarasis daug kam įsiminė tuo, kad išgėręs mėgdavo patriukšmauti, laimė, tik liežuviu - iškeikdavo visus, pradedant eiguliais, girininku, Miškų ūkio vadovais ir baigiant Lietuvos, net Maskvos valdžia.
      Algirdas Knašas pasakoja, kaip pačioje darbo Žarėnuose pradžioje, vos perėmęs girininkiją, Ariškės miške užtiko į dvi grupes susispietusius darbininkus bedainuojančius. Vieno, tokio Gendvilo, nugaroje iš striukės dūmelis bekyląs - drabužis jau liepsnojo, darbininkui nieko nejaučiant. Aišku, kitą rytą pasikvietė visus į kontorą ir kaip reikiant išbarė, negailėdamas ir grasinimų. Daugiau ne ką ir tegalėjo padaryti - dorų darbininkų trūko, o naminės degtinės galėjai gauti ant kiekvieno kampo.
      Darbininkams talkino arkliai. Ką čia naujo apie juos pasakysi - tiko ir kaip transporto priemonė, ir buvo pagrindiniai miško traukėjai. Bet Algirdas Knašas randa įdomių faktų. Toks Juozas Darbutas yra dirbęs ir šakų genėtoju, ir su motoriniu pjūklu, bet labiausiai jį traukė arkliai - įsitaisė miško traukėju. Kartą atskuba vos ne uždusęs: „Girininke, nugaišo arklys. Kaip? Ogi taip: važiuoju aš su rogėmis, važiuoju, staiga krito - ir negyvas." Suprantama, reikia akto, kitaip nenurašysi. „Gerai, - sutinka Darbutas ,- kas reikia tai reikia, tvarką mes žinome."
      Atvažiuoja girininkas su veterinarijos gydytoju: tikrai, prie rogių guli negyvas arklys. Bet pasirodo, atvežtas iš kolūkio arklidės... Be abejo, suprato tai ir ūkio veterinaras, tačiau iš Juozo Darbuto kišenės atsiradus buteliui, atsirado ir aktas. Žmogus jis, anot Algirdo Knašo, buvo pusė čigono, mainikavo arkliais, seną gyvulį kolūkyje išmainydavo į jauną, tiesa, dar netinkamą dirbti - dar nekinkytą. Juozas Darbutas iš karto - joti. Aišku, krisdamas įsitaisydavo ne vieną guzą.
      Pagaliau girininkija gavo pirmąjį traktorių MTZ su treliavimo įrenginiu rąstams vilkti. „Tada jau visai kas kita", - ir dabar dar džiaugiasi Algirdas Knašas. Ir vėl randa, ką plačiau ir įdomiau papasakoti. Tas „technikos stebuklas" buvo patikėtas Aleksui Kirkučiui, gyvenusiam miškuose Kereliškės eiguvoje, ten ir traktorių savo kieme po darbo laikė. Buvo jis žmogus ramus, tvarkingas, bet, matyt, nelabai geros galvos - įstojo į vienintelę tuometinę partiją, nors neaišku, kam ji darbininkui reikalinga. O kartą užgėręs galvą visai pametė: užsiutęs ant priekaištaujančios žmonos ėmė po daržą važinėti su užpakaly pritvirtinta metaliniu treliavimo skydu - galima įsivaizduoti, kas beliko iš burokų ir bulvių. Neliko skolinga ir žmona - plytgaliu išdaužė traktoriaus langą ir išplasnojo skųstis į Telšius pas Miškų ūkio vyriausiąjį miškininką Alfonsą Butėną.
      Tas išsikvietė girininką: „Kas ten pas tave per komedijos? Nuvažiuok, išsiaiškink ir sutaikyk, nes jei ta boba nueis į partkomą, visiems mums klius." Algirdas Knašas nusigavo į Kereliškę. Kirkutienė, aišku, iš karto paleido liežuvį - ar ne pusė miško skambėjo. Girininkui nebeliko nieko kito, kaip pagrasinti: „Pranešiu milicijai, kad Kirkutis neblaivus važinėjo su traktoriumi. O be traktorininko teisių kam jis man bereikalingas - iššvilpinsiu lauk, eikit sau kolūkį." Tada moteris apsiramino, abu, nors ir šnairuodami vienas į kitą, nuėjo atstatinėti išlaužytų bulvienojų... Vėliau iš kažkur gavo traktoriaus stiklą, padažinėjo įlenktas skardas.

Miškų paslaptys

      Dievo Krėslo eigulys Vincas Venckus, kurio arklinio transporto paslaugomis dažniausiai pasinaudodavo Algirdas Knašas, nelaikęs valdiško arklio, ne kartą buvo atkreipęs dėmesį į išlikusias šiokias tokias bunkerio liekanų žymes. „Tai partizanų žeminės... - paslaptingai pranešė eigulys. - Oi, kas čia dėjosi 1949 metų gegužės mėnesį, kiek kariuomenės buvo atvaryta saujelei partizanų apsupti."
      Vietiniai žmonės žinojo apie ten vykusias kautynes, bet nederėjo garsiai apie jas kalbėti. O prie taurelės Vincas Venckus neiškęsdavo nepapostringavęs girininkui apie partizanų veiklą ir žūtį, gyrėsi, kad jo šeima buvusi jų rėmėja, tekdavę gabenti maisto ar perduoti kokią žinią.
      Dabar oficialiai skelbiama, jog 1949 metais Telšių apskrities teritorijoje veikė šešios Žemaičių apygardos partizanų kuopos, tarp jų - ir Žarėnų. Saugumui, padedant keliems agentams, pavyko nustatyti, kad Žarėnų kuopos partizanai dislokuojasi Dievo Krėslo miške.
      Auštant 1949 metų gegužės 21-osios rytui MGB vidaus kariuomenės 32-asis šaulių pulkas blokavo šį miško masyvą ir po kurio laiko aptiko partizanų stovyklą. Ginkluoto susirėmimo metu žuvo septyni, paimti į nelaisvę keturi partizanai.
      Žuvo kuopos vadas Aloyzas Mažutis, kilęs iš Kretingos apskrities, kuopos vado pavaduotojas Raimundas Bijeika, gimęs Smilgių kaime, Petras Bartkus iš Saušilio kaimo, jo sesuo Teodora Bartkutė, mokytoja Irena Belazoraitė, janapoliškis Antanas Parimskis, Juozas Greivys iš Smilgių kaimo.
      Į nelaisvę pateko sunkiai sužeistas į galvą ir nugarą Stasys Rekašius, gimęs Saušilio kaime, Bronius Vaišė iš Krėpštų kaimo, sunkiai sužeista į koją Sofija Baginskytė - Rekašienė iš Daukantų kaimo, taip pat Stasys Mockus.
      Iš apsupties išsiveržė Edmundas Rekašius ir Steponas Rekašius.
      Iš partizanų paimta 18 ginklų, 2 radijo imtuvai, 280 šovinių, kitos amunicijos.
       Žuvusiai partizanei Irenai Belazoraitei tebuvo aštuoniolika metų, kitiems - nuo dvidešimties iki dvidešimt penkerių.
      „Istoriko" svetainėje internete paskelbti vienintelio Lietuvos nepriklausomybės sulaukusio tų kautynių dalyvio Stasio Mockaus prisiminimai:
      „1949 metų kovo mėnesį ištrėmė mano šeimą. Man nebuvo kito kelio, tik įsitraukti į partizanų gretas. <...> Išėjus į partizanus, iki 1949 metų balandžio mėnesio gyvenome bunkeryje Saušilės miške. Vieną dieną ten, prie miško, sutikome du stribus, su jais susišaudėme, abu juos nukovėme, bet tame bunkeryje toliau gyventi nebegalėjome, tai persikėlėme į Dievo Krėslo mišką.
      Gegužės 20-osios vakarą į mūsų stovyklą Dievo Krėslo miške užsuko ryšininkas, šios eiguvos eigulys Vladas Bidva. Buvo šilta gegužė, miškas jau gražiai sužaliavęs. O Bidva mus perspėjo niekur neiti, nesirodyti, nes esą apylinkėje sklinda kalbos, kad bus didelis žmonių trėmimas. Tą naktį niekur ir nėjome. O labai ankstų rytą pirmoji atsikėlė partizano Bartkaus sesuo - ėmėsi ruošti pusryčius. Ji pastebėjo stovyklą besupančius rusų kareivius ir puolė į palapines žadinti partizanų. Mes tuoj pat pašokome, susirinkome reikalingiausius daiktus ir ėmėme trauktis iš stovyklos, kaip atrodė, į saugiausią pusę. Bet jau ir ten buvo apsupta. Aišku, kad kažkoks išdavikas okupantams buvo viską pranešęs. Ten įvyko pirmasis susišaudymas. Mūsų buvo dešimt gerai ginkluotų vyrų ir trys moterys, tai mes tą pirmą rusų būrelį labai greitai atmušėme ir prasiveržėme tolyn. Per Dievo Krėslo mišką skubiai traukėmės tolyn, praėjome savo senąjį bunkerį, o pagrindinis mūsų tikslas buvo kirsti liniją, skiriančią Dievo Krėslo miškus nuo Vilko miškų, ir pasitraukti tenai. Tačiau pasiekus tą liniją mus ir ten pasitiko rusų kareiviai. Mes iš pradžių dar tikėjomės, kad buvo išduota tik stovyklos vieta, bet, pasirodo, visas Dievo Krėslo miškas buvo iki galo apsuptas. Buvo suvažiavę daugybė sunkvežimių su kareiviais ir minosvaidžiais, atvaryti net šarvuočiai. Kai sėkmingai pasitraukėme iš stovyklos, dar girdėjome, kaip dvi valandas rusai, bijodami prieiti artyn, pylė iš visų ginklų į mūsų tuščias palapines.
      Mūsų būrys vorele artinosi rusų atkirstos linijos link. Šalia manęs, kiek priekyje, ėjo mokytoja Irena Belazoraitė. Staiga ji krito, tik pamačiau ant nugaros besiplečiančias raudonas kraujo dėmes. Skubiai teko trauktis ten, kur tankiau. Tame tankumyne nusprendėme kaip galima geriau užsimaskuoti ir laukti vakaro - prisidengus tamsa prasiveržti bus lengviau. Bet kur tau - pilnas miškas kariuomenės su šunimis, kurie ėmė užuosti mūsų pėdsakus ir vesti kareivius į mūsų tankumyną. Visą dieną teko atsišaudyti. Sekėsi gerai - niekas iš partizanų nebežuvo, o kelis rusus nušovėme, dar daugiau prišaudėme jų šunų, vedančių kareivius mūsų pėdsakais.
      Jau ir vakaras buvo nebetoli, sustiprėjo viltis sulaukti tamsos. Tik staiga iš visų pusių šaukdami, rėkdami mūsų tankų eglynėlį ėmė šturmuoti nesuskaičiuojama daugybė rusų kareivių. <...> Mes buvome priversti atsišaudydami trauktis į ramesnę pusę. Traukėmės per nedidelėmis eglaitėmis apaugusią pelkę. <...> Kai jau atrodė, kad sėkmingai praėjome pelkę, pataikėme į vietą, kur prie keliuko rusai jau buvo spėję išsikasti net apkasus. Iš apkasų jie mus ėmė apmėtyti granatomis ir apšaudyti minosvaidžiais. O iš pelkės pusės irgi ant kulnų lipo rusų automatininkai. Toje vietoje mane ir sužeidė. Netekau sąmonės ir atsibudau tik mašinoje. Taip atsidūriau Telšių saugumo požemiuose..."
     Čekistai partizanų kūnus išvežė į Žarėnų miestelį, numetė prie stribyno. Paskui užkasė nežinomoje vietoje. Telšiškiai Romualdas Jonušas su broliu Alfredu, talkininkaujant gyvam išlikusiam partizanui Stasiui Mockui, keletą metų naršė miškus, kol atrado partizanų užkasimo vietą. 1999 metais partizanai palaidoti Žarėnų kapinėse.
      Kitą rytą po Dievo Krėslo kautynių buvo suimti partizanų rėmėjai bei ryšininkai, tarp jų ir Dievo Krėslo eigulys Vladas Bidva. Jis pateko į Balchašo molibdeno rūdos kasyklas. Buvo ištremta ir šeima. Į Lietuvą grįžo 1958 metais, apsigyveno pas gimines Šilutės rajone.
      Dabar prie atstatytos žeminės ir partizanų žūties vietos vedantį keliuką rodo informacinis ženklas. Įamžinant partizanų atminimą rėmė Telšių urėdija ir dabartinis girininkas Vidas Bagdonas. Girininkaujant Algirdui Knašui, dar iki Atgimimo laikų, apie tai ir... pagalvoti buvo pavojinga.

Žmonės yra žmonės...

      O šiaip Algirdas Knašas prisimena linksmesnius dalykus, tiksliau - visur įžvelgia įdomesnį niuansą, išsiskiriantį iš kasdienybės rutinos: kas pirmadienį rengtų pasitarimų su eiguliais apie kasdieninius savaitės darbus, pamokymų iš įvairių tikrintojų, pipirų iš urėdijos vadovų ar vyresniųjų specialistų.
      Pavyzdžiui, šit kaip prisimena vadinamųjų geografinių kultūrų diegimą girininkijoje:
      „Plungiškis Eugenijus Barniškis, dirbęs Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto Platelių miškų tyrimo punkto vedėju, užsimojo ištirti, iš kurio Lietuvos geografinio regiono atvežtos eglės geriausiai augs. Nenorėjau tų bandymų įsileisti į Žarėnų girininkiją, nes žinojau: tuoj pradės važinėti mokslininkai, atitrauks nuo pagrindinių darbų - papildomas rūpestis, ir tiek. Sakau: nėra pas mus tinkamos augimvietės. Bet Eugenijus Barniškis pagal dirvožemių žemėlapius pats susirado Vilkų miške, suderino su urėdija. Apsodinome po atskirą plotelį iš 40 Lietuvos vietovių sėklų išaugintais pikirantais. Ne šiaip sau sodinome, o kruopščiai lygiuojant eiles, vienodais atstumais, tam turėjo virvę su vėliavėlėmis - perkeli ją, ir žinai, kur kišti daigą. Atvežiau naminės degtinės, o tie mokslininkai neragavę mūsų ruginės - apspango ir vos nesupainiojo, kur ką pasodinę... „Palaistytos" žemaitišku gėrimu, eglaitės gražiai prigijo, užaugo puikus medynas. Kiekvienas medelis turėjo savo numerį, mokslininkai, būdavo, važiuoja, matuoja. Skirtumai iš skirtingų urėdijų sėklų užaugusių miško plotelių akivaizdūs. Paskui tas Platelių tyrimo punktas dingo, bet mokslininkai ir toliau važinėjo į Žarėnus. Aną savaitę, nuvežęs žvėrims pašaro, vėl sutikau juos - ėmė skiepus iš našiausių eglių."
      Pati girininkija sodindavo kasmet 20 - 30 hektarų miško - daugiau negu iškirsdavo, mat būdavo apsodinamos pievos prie miško sodybų, kurių tada dar buvo pilna. Sodindavo, aišku, kastuvėliais, sodinimo mašina atsirado jau gerokai vėliau, bet ir ji tiko tik ne kirtavietėse.
      Paplienijos dvaro girininkijos pastato viename gale tebegyveno į pensiją išėjęs buvęs girininkas Petras Tumosonis (girininkavo 1958 - 1970 metais). Algirdas Knašas įsikūrė Žarėnuose, kur vėliau ir namą pasistatė, bet „ūkį" tebeturėjo Paplienijoje, todėl su vienu iš savo pirmtakų ne taip retai susitikdavo, tačiau pasakoja tik kuriozinius dalykėlius. Pavyzdžiui, kaip kartą autobusu grįžtant iš pasitarimo kartu važiavo ir Petras Tumosonis su buvusiu Vilkų eiguliu Jonu Vaičiuliu. Šie išsiplepėjo, kad parvažiuoja iš Medžiotojų ir žvejų draugijos, atsisakę medžioklinių šautuvų, tai yra atsisveikinę su medžioklėmis. Ta proga kaip reikiant paėmę. Atėjus laikui buvusiam girininkui išlipti, pradėjo, kaip sakoma, atsibučiuoti, bet, pasirodo, dar nebuvo spėję visko labai svarbaus pasakyti vienas kitam - net autobuso tarpdury buvęs girininkas tebekalba. Vairuotojas, gal netyčia, o gal neapsikentęs, uždarė duris ir suspaudė žmogų, tam net piniginė iškrito, ją vėliau grąžino Algirdas Knašas.
      Po Petro Tumosonio girininku dirbo (1970 - 1980 metais) Kęstutis Pocius - tai iš jo Algirdas Knašas perėmė girininkiją. Jie tarsi susikeitė vietomis: Žarėnų girininkas, įkliuvęs Liaudies kontrolei, skiriamas Survilų girininkijos techniku, o buvęs Survilų technikas Algirdas Knašas - Žarėnų girininku. Taigi Kęstutis Pocius paskirtas į Survilus, tačiau Žarėnuose turėjo pasistatęs namą, todėl Algirdas Knašas neretai matydavo jį. Bet bendrauti nelinko širdis. Mat buvęs girininkas buvo iškrėtęs kiaulystę: dėl kažkurios priežasties trūkstant medienos, norėdamas kompensuoti tą trūkumą, paskubomis bet kaip priguldė medžių, vienas miško pjovėjas naujajam girininkui pasakojęs, kad vertę medžius net naktimis... O dabar reikėjo juos sudoroti.
      Iš pradžių naujasis girininkas važinėdavo arkliu su eiguliu Vincu Venckumi ar su kitais eiguliais. Arba nuosavu dviračiu, bet dažniausiai pėsčiomis. Tik gal po trejų metų girininkija gavo motociklą su priekaba. Vėliau praturtėjo - važinėjo „Zaporožiečiu", kurį padovanojo uošviai. Dar paskui įklimpo į nuosavo namo statybą Žarėnuose. Tas namas pravertė ir girininkijai: čia Algirdas Knašas persikėlė jos kontorą, ir prireikus grąžinti buvusiems savininkams Paplienijos dvaro pastatus, urėdijai nekilo didelių problemų. O kol statėsi, ne itin sulaukė paramos iš Miškų ūkio. Ne dėl piktos valios, o todėl, kad įstatymai neleido skirti nusipirkti didėlesnį kiekį medienos. Kartą pataikė sukiotis Miškų ūkio direkcijoje, kai ten kažką tikrino nemenkas pareigas Miškų ūkio ministerijoje ėjęs valdininkas. Norėdamas padėti Algirdui Knašui, direktorius Benediktas Paulauskas pamokė: „Prašyk jo." Vyresni žmonės puikiai prisimena, kaip sovietmečiu apskritai buvo su tomis statybomis. Iš statybininkų ar vairuotojų galėjai pusvelčiu gauti ko tik reikia: ir plytų, ir cemento, ir perdangos plokščių, bet... be dokumentų. „Esu dokumentų pirkti važiavęs ir į Ukrainą", - prisipažįsta Algirdas Knašas.
      Sutardavo su Miškų ūkio vyriausiuoju miškininku Alfonsu Butėnu, nors tas buvo gana reiklus, gal todėl kai kas sakydavo, kad priekabus. Be abejo, sulaukdavo iš jo kritinių pastabų ir Algirdas Knašas. Bet po vienos planinės revizijos pasirodė, kad ir jis žmogus kaip žmogus. Revizijoje dalyvavo vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas, inžinierius Eugenijus Milašius, Ubiškės girininkas Jonas Norvilas, dar kažkas. Su Jonu Norvilu eidamas per Klaišių mišką Algirdas Knašas pamatė didžiulius elnio ragus su kaukole - net savo akimis nepatikėjo. Matyt, nerūpestingų medžiotojų ar kokio brakonieriaus buvo sužeistas, pabėgo, o paskui nugaišo. Užsivertė ant pečių ir nunešė į arčiausiai buvusią motopjūklininko Antano Sivickio sodybą.
      Po revizijos pavakary susėdo vyrai prie stalo aptarti rezultatų. Jonas Norvilas ir sako: „Kokius ragus Algirdas rado!" Ir papasakojo apie juos, gal kiek net pagražindamas. Mato Algirdas Knašas, kas suklusęs vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas net iš veido pasikeitė: „Aš po miškus kiek vaikštau, o nesu radęs." Juokaudamas girininkas susilažino: jei laimėsi - ragai tavo. (Lažybų esmę Algirdas Knašas nutyli.) Ir pralaimėjo.
      „Po to Alfonso Butėno požiūris į mane, jaučiau, pasikeitė. Visi esame žmonės..." - samprotauja buvęs girininkas, vis stengdamasis prisiminti ką nors įdomesnio, gal net šokiruojančio.
      Tačiau veteranai, net po 35 metus išdirbę Telšių miškų ūkio vadovais direktorius Benediktas Paulauskas ir vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas 1987 metų pabaigoje išėjo į pensiją. O Algirdas Knašas tebuvo baigęs Kauno miškų technikumą, ir tą patį - neakivaizdžiai. „Po technikumo net be egzaminų galėjau stoti į Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, - lyg apgailestauja, o gal šiaip prisimena. - Praktikus keitė diplomuotiškesni specialistai. Atidžiau paieškojus, girininkijoje rasta kai kurių trūkumų, pastebėta padarytų klaidų. Po nuosavybės grąžinimo, padidėjus privačių miškų plotams, buvau paskirtas girininko padėjėju privatiems miškams tvarkyti. Paskui dar ilgokai dirbau Valstybinės miškų tarnybos vyresniuoju specialistu. Ir jaučiu nuoskaudą. Vieną savaitę dalyvauju pasitarime, rodos, viskas normalu, o kitą savaitę lyg niekur nieko, diena dienon sukakus pensiniam amžiui išleidžiamas į pensiją, tai yra atleidžiamas iš darbo. Ir nei tau kokios išeitinės išmokos, nei tau ačiū, nors miškininku ir miškų tarnyboje išdirbau beveik keturis dešimtmečius. Svarbu ne ta išeitinė pašalpėlė, ne kokia gėlytė, o atsainus požiūris į žmogų... Dabar esu pensininkas, gyvenu Telšiuose, už sūnų, kur kas aktyvesnį medžiotoją už mane, nuvežu į miškus žvėrims maisto. Taip ir aną savaitę sutikau Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto darbuotojus, besirengiančius pjauti eglių skiepus vadinamųjų geografinių kultūrų plotuose."

40 metų miškuose

      Klaišių kaime šalia Žarėnų už Minijos upės (ten ji dar tik pirmuosius vingius daranti upelė) gyvenantis Antanas Sivickis - jau pensininkas. Iš pažiūros to nebūtų galima tvirtinti: tebėra žvalus, energingas, nesikratantis ir visuomeninės veiklos Žarėnų seniūnijoje. Nejučiomis kyla mintis: tikriausiai tam įtakos turėjo miškai, kuriuose jis darbavosi keturis dešimtmečius: uodė eglių ir pušų kvapus, klausėsi medžių ošimo, gėrėjosi paukščių balsais, džiaugėsi aptikęs žvėrelių pėdsakus. Jis pats nekalba taip pompastiškai. Juk miško ir apskritai kaimo žmonės prie viso to yra taip pripratę, kad net nebeatkreipia dėmesio.

Tėvo „šokoladas"

      Ne, net knygų apie gamtą neskaitinėjo, jokiuose gamtininkų būreliuose nedalyvavo, paukščių stebėjimu ar panašiais dalykais neužsiėmė. Žinoma, dar vaikigalis (mokėsi Žarėnų vidurinėje mokykloje) su broliais sukaldavo inkilų varnėnams, keldavo juos į tėviškės sodybos medžius. O šiaip traukė kitkas, ir baigęs vidurinius mokslus vos netapo radijo remontininku - įstojo į Šiaulių radiotechnikos technikumą, mat užkampio vaiką (rodos, koks ten užkampis Klaišiai, vos šeši kilometrai nuo Žarėnų, tačiau tada dar nė elektros nebuvo - pamokas ruošdavo prie žibalinės lempos) domino technika. Tačiau tuo visi mokslai ir pasibaigė - 1969 metais buvo paimtas į kariuomenę, kur turėjo reikalų su šiokiomis tokiomis raketomis - tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje.
      Po kariuomenės pasuko kita kryptimi - pasidavė į žemės ūkį: įstojo į Rietavo žemės ūkio technikumą, kurį baigęs tapo agronomu, dirbo Plungės rajono Šateikių tarybiniame ūkyje, Telšių rajono Mitkaičių kolūkyje.
     Sušlubavus garbingo amžiaus tėvų sveikatai, turėjo viską mesti ir parsikraustyti pas juos į tėviškę. Tėvai turėjo 33 hektarus žemės - nemenki buvo ūkininkai. Ir ūkis senas, deja, ant namo kamino ar kur kitur nebuvo užrašo, kada senelis jį statydino. Antanas Sivickis skaičiuoja taip: „Mano tėvas Aleksas mirė 89 metų, o senelis net 102 metų. Ir aš jau keli metai pensininkas. Tad, skaityk, namui bus pora šimtų metų, ne mažiau."
      Sovietinės okupacijos metais darbštiems ūkininkams prasidėjo neramios dienos, nemažai kam - ir tragiškos. Saugodamasis gresiančios tremties į sibirus, tėvas Aleksas Sivickis slapstėsi, neretai namai likdavo visai tušti. Atrodė, išsislapstė, bet... Ūkininkus, kurie iš karto nebuvo patekę į tremiamųjų sąrašus, okupacinė valdžia spaudė apdėdama juos nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis, vadintomis pyliavomis - nuo žodžio „atpilti" - atpilti grūdų, pieno, bulvių... Išliko duomenų, kad 1947 metais vienam ūkiui vien žemės mokesčio vidutiniškai reikėjo mokėti po 5 tūkst. rublių. Jų vertę palyginti su neseniai buvusiais litais, tuo labiau dabartiniais eurais, sunku. Praktiškai minėta suma tuometinėmis kainomis prilygo vidutiniam metiniam tarnautojo atlyginimui. Nuo vieno žemės hektaro reikėjo pristatyti 50 litrų pieno, 40 kilogramų grūdų ir 40 kilogramų bulvių. Jei hektarų, pavyzdžiui, dešimt, viskas skaičiuojama jau tonomis. Be to, reikėjo atiduoti kiaušinių, vilnų, šieno ir kitų produktų normas. Turintiems didesnius ūkius ir įtrauktiems į "buožių" sąrašus ūkininkams (1947 metais vidutinis "buožė" valdė vos 18 hektarų) mokesčių ir pyliavų normos buvo du kartus didesnės.
      1949 metais, norėdami suvaryti žmones į kolūkius, okupantai vėl padidino mokesčius. Neatidavusiems prievolių grėsė ne tik vadinamasis išbuožinimas, tai yra turto konfiskavimas ir tremtis, bet ir kalėjimas. Neįstengusių sumokėti mokesčių ir pristatyti pyliavų ūkininkų gyvuliai ir namų apyvokos daiktai buvo aprašomi ir atimami, nepaliekant net paskutinės karvės. 1949 metais tokių "skolininkų" buvo apie 30 tūkstančių.
     Tarp jų pateko ir Aleksas Sivickis. Buvo išvežtas į Archangelską. O kai pagaliau ištinusį nuo bado paleido, grįžo vėl gyvuliniais vagonais. Parsikrapštęs iki Šiaulių prie vieno namo rado bulvių lupenų - jos buvusios kaip šokoladas... Grįžęs vis tiek kolchozan nėjo - dirbo miškuose. Aišku, tada dar su dvitraukiu pjūklu.

Šalia eigulių plejados

      Tėvams padėti tėviškėn 1976 metais parsikraustęs Antanas Sivickis į vietinį tarybinį ūkį eiti nenorėjo, todėl pasiprašė į miškus. Žarėnų girininkas tada buvo Kęstutis Pocius. Jis naują žmogų pasitiko išskėstomis rankomis, bet nei kokio specialisto, net eigulio vietos tuomet neturėjo, pasiūlė kol kas padirbėti motopjūklininku, kurio girininkijai verkiant reikėjo. Antanas Sivickis nesikratė to darbo, net į kursus prie Kauno išvažiavo. Mat atrodė: būsi pats sau šeimininkas miške, niekas tau nekvaršins galvos. Juk kolūkyje taip: prisigeria traktoristas, o galvą dėl nepadarytų darbų skauda agronomui.
      Antanas Sivickis prisimena eigulius Justiną Astrauską, Kazį Dapšį, Lauryną Urnikį. Kadaise eiguvų būta net 15, paskui jų sumažinta iki kelių, vienu metu bebuvo likusios tik dvi. Dauguma anų laikų miškininkų su nostalgija vos ne sielvartauja, kad neliko eiguvų - nebėra kam prižiūrėti ir tvarkyti miškus. Antanas Sivickis atvirkščiai, net pasvarsto, kam tie eiguliai buvę reikalingi, ne ką jie teveikdavę, kai kurie buvę visai abejingi girininkijos reikalams. Jis pasakoja, kaip vienas eigulys atvežė sodinti ar ne dešimteriopai daugiau daigų negu reikėjo tam plotui. Atlikusius, didžiąją dalį, - į Miniją...
      Bet apskritai su eiguliais jis beveik neturėjo reikalų, mat darbai buvo rikiuojami ne pagal eiguvas. Girininkijoje tuo metu buvo du motoriniai pjūklai, todėl buvo dvi brigados, kurias siuntinėdavo po visą girininkiją, kartais į tolių toliausiai - į patį pakraštį.
      Gal todėl iš eigulių tik apie Justiną Astrauską turėtų daugiau ką papasakoti. Mat tas buvo kaimynas, gyveno už kelių šimtų metrų su Klaišiais besiribojančiame Saušilio kaime. Jo sodyba anksčiau priklausė Bumblauskiui, Justino Astrausko uošviui - irgi eiguliui. Įdomiausia, kad to Bumblauskio senelis dar carinės Rusijos laikais tarnavo obchodčiku - taip tada vadinosi eiguliai, pagal eiguvas - obchodus. Paskui jo pareigas, dar prie caro ir jau prie Antano Smetonos, ėjo tėvas. Po to - jau minimas Bumblauskis, kurį rusų okupantų valdžia 1940 metais iš eigulio pareigų pašalino, o po karo išbuožino ir ištrėmė. Parsiradęs iš tremties sunkiai, vos ne apgaule begalėjo grįžti į gerokai nuniokotą gimtinės sodybą ir dar kurį laiką dirbo kolūkio eiguliu.
      Taigi, tapęs Bumblauskio žentu Justinas Astrauskas kartu tapo eigulių plejados, kurios šaknys siekia carinės Rusijos laikus, nariu. Negana to, Justino Astrausko žentas B. Liškus tą plejadą pratęsė: Justinui Astrauskui išėjus į pensiją, perėmė iš jo eiguvą.
      Antano Sivickio „brigadoje" dirbdavo 3 - 4 darbininkai, tai yra tiek žmonių aptarnaudavo jo „Družbą" - šakų genėtojai, rąstų traukėjas su arkliu. Visų pirma prisimena Aleksą Rubežių. Gal todėl, kad mėgdavo taurelę. Bet kas į ją spjaudavo? Retas. „Bet su tuo Aleksu, buvo jis šakų genėtojas, - vos ne juokai. Iš ryto žmogus kaip žmogus. Bet po kurio laiko jau lyg linksmiau kalba, o paskui ir vėjus pradeda paistyti. Ir nepastebėdavome, kada spėdavo apsvaigti, matyt, turėdavo įsikišęs į kišenę kokį pusbutelaitį,- pasakoja Antanas Sivickis. - Žmogus jau miręs, nenoriu apkalbėti, išėjo iš kalbos, tai ir prasitariau. O šiaip žmogus kaip žmogus, padirbdavo kaip ir kiti, tik kartais baimė imdavo jam nelabai tvirtai mosuojant kirviu."
      Anot Antano Sivickio, vos ne kiekvienas žmogus turi savotiškų bruožų, kurie pašaliniams atrodo keisti, jei visa žmonija būtų vienoda, pasaulis taptų nuobodus. Pavyzdžiui, Česlovas Lučinskas. Jis, miško traukėjas, valdė girininkijos arklį, bet juo važiuodamas darban ne visada paimdavo pavežėti kitus darbininkus. Užeina koks naravas, panašiai kaip arkliui, - ir neima. Antaną Sivickį, pro šalį važiuodamas, visada pasisodindavo. Gal norėdavo kaip su išprususiu žmogumi pasikalbėti, nes domėjosi per rusišką televiziją, kas dedasi pasaulyje. Buvo šiek tiek neprigirdintis, be to, nelabai suprato „ruskai", todėl klausdavo: „Ne visai supratau, ką ten kalbėjo apie Vietnamą - tai amerikonai bėga nuo ruskių?" Arba: „Va, anądien rodė gražuolių konkursą tose europose - ar ten mergos tikrai viešai išsirengia vos ne plikos, ar tai tik rusų propaganda?"

Visų miškų neiškirsi...

      Tas pavežėjimas Antanui Sivickiui labai praversdavo, nes nelengva buvo tampyti rytą ir vakare kartais vos ne dešimtį kilometrų sunkų motorinį pjūklą „Družba" - miške juk nepaliksi. Tiesa, turėjo ir savo arklį, bet jį naudojo tik pašarui galvijams susišienauti, daržui susiarti, bulvėms išvagoti. O važiuoti žiemą būdavo savotiška kebeknė: šunkeliais iki asfalto per sniegą ratais nedardėsi (ir svietas užjuoktų), kinkaisi bėrį į roges, o ant pliko asfalto jos netinka - vėl bėda.
      Paskui „Družbą" pakeitė „Huskvarna". Šis skandinavų motorinis pjūklas buvo ne tik patogesnis ir pjauti medį, ir genėti, bet ir kur kas lengvesnis.
      Pasirodė, kad ir miško darbininkams niekas didelių pinigų į kišenes neįversdavo. Įkainiai buvo maži, pasirašai už algą, o kai gauni lyg ir skaičiuoti nėra ko... Antanas Sivickis įtarė, kad girininkas Kęstutis Pocius sukčiauja, netgi pasiprašė uždarbį pervesti į taupomojoje kasoje atidarytą sąskaitą, bet nuo to atlyginimas negalėjo padidėti, nebent nebeliko, jau pasirašius algalapyje, neoficialių atskaitymų grynaisiais tai šiam, tai tam, tai už tą, tai už aną. Žmonės vertėsi pagalbiniu ūkiu ir... „Visi samagoną virėm, - sako buvęs motopjūklininkas. - Iš to žmonės gyveno, bekurdami šviesų komunizmą."
      Girininką Kęstutį Pocių pakeitė buvęs Survilų girininkijos technikas Algirdas Knašas. Antanas Sivickis jį vadina paprasčiausiai Algiu, mat buvo draugai, net šeimomis bendravo. Tiesa, žmonos kartais jau ir pabambėdavo, pamačiusios grįžusių namo vyrų įtartinai blizgančias akis...
      O dabartinį girininkijos šeimininką Vidą Bagdoną atvirai giria, nors, rodos, nebūtų ko - juk pensininkui jis nebe viršininkas... „Tas - tai tikras girininkas, - sako. - Puoselėja gamtą."
     Žodžiai „Nebe viršininkas" tiko ne tik prieš porą metų Antanui Sivickiui išėjus į pensiją - jau kur kas anksčiau. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje urėdija, siekdama miško kirtėjų efektyvesnio darbo, didesnės jų atsakomybės, skatino kurtis individualias įmones. 1996 metų pavasarį urėdija beveik visiškai perėjo prie miško kirtimo darbų rangos būdu. Tada individualią įmonę įkūrė ir Antanas Sivickis. Panašių įmonių buvo pridygę kaip grybų po lietaus, nemažai jų dėl vienokių ar kitokių priežasčių žlugo, užsidarė. Antanas Sivickis su savo vyrais darbavosi 18 metų - iki pat pensijos, kol 2014-aisiais apsisprendė: visų miškų neiškirsi... Ir nepasodinsi.
      Tai - pajuokavimas. Iš tikrųjų tikriausiai pavargo, nes rūpesčių pakako. Turėjo mažą autobusiuką savo darbininkams vežioti po visą urėdiją. O tie rytą: „Sustok prie parduotuvės, reikia duonos nusipirkti pietums." „Ne, - sako Antanas Sivickis, - aš paskui pats nupirksiu." Žinojo, su kuo turi reikalų, kokios „duonos" jiems reikia... Ant pečių gulė nemaža atsakomybė - ir už sutarties vykdymą, ir darbų kokybę, ir, pagaliau, už darbų saugą. Svarbiausia, į ką kreipė dėmesį urėdijos ar Valstybinės darbo inspekcijos atstovai - ar darbininkai dėvi šalmus, juk kitką sunku patikrinti, nebent ar visi pasirašę darbo saugos žurnale. O tų šalmų žmonės nelabai mėgo, net traukdavo per dantį porą darbininkų, kurie neatsikalbinėdami vykdė reikalavimą: „Tie tai ir miega su šalmais." Ačiū Dievui, per 18 metų nepasitaikė nelaimingų atsitikimų.
      Antanas Sivickis su savo įmone ne tik kirto miškus, bet ir sodindavo. Kiek iškirto - nebepasakytų. O kiek pasodinta, mėgina skaičiuoti. Prisimena, kad jo žmonės kasmet pasodindavo vidutiniškai 140 tūkst. daigų. Į hektarą - po 3,5 tūkst., tad maždaug po 40 hektarų, o per 18 metų susidaro apie 700 hektarų. Žinoma, tas skaičiavimas - tik apytikris, nes dalis daigų eidavo neprigijusiems ar sunykusiems sodmenims papildyti, o ten aritmetika kitokia, kiekvienam plotui skirtinga.
      Kirtėjų brigada buvo daugmaž pastovi, o medeliams sodinti porą dešimčių talkininkų laikinai pasitelkdavo iš visų Žarėnų ir jų apylinkių. Dauguma - atsitiktiniai žmonės, bet tarp jų buvo nemažai ir su miškais susijusių. Pavyzdžiui, medelių sodinimo talkos nuotraukoje arklį vadelioja daigus atvežęs Povilas Milius - jo tėvas Juozas Milius, gyvenęs Dievo Krėslo miškuose netoli buvusių partizanų žeminių, visą amžių išdirbo miškuose.
      O pirmasis Antano Sivickio sodintas miškas - tėvų žemėje, dar dirbant motopjūklininku. Girininkas Kęstutis Pocius visoms darbuotojų šeimoms buvo išdalijęs normas, be pagrindinio darbo, dar pasodinti po kelis hektarus miško - panašiai kaip kolūkiuose būdavo dalijamos normos ravėti burokus, kukurūzus, rauti linus. Sodindamas eglaites tėvų žemėje net nepagalvojo, jog kada nors jos taps jo nuosavybe. Dabar šiam miškui jau keturi dešimtmečiai, maloniai siūruoja suaugusios lieknos eglės, nors iki brandaus amžiaus dar trūksta.
     Apie nuotykius Antanas Sivickis lyg ir neturi ko papasakoti - juk į mišką eidavo ne nuotykių ieškoti, o dirbti. Netgi su kokiu plėšrūnu nepasitaikė susidurti akis į akį. Apskritai, juk tų plėšrūnų tiek ir tėra: šernas ir vilkas. Apie vilką nė klausti nereikia, tas žvėris nuo motorinio pjūklo ausis rėžiančio birbimo ir vyrų alaso sprukdavo kuo tolyn. O gal kur užlindęs už eglaičių ir stebėdavo jo karalijon įsibrovusius žmones ? Kas žino - nepamatysi. Tik žiemą sniege pasitaikydavo jų pėdsakų.
      Dar ir dabar vos nesusigraudina prisiminęs, kaip Antanavo miške neapsižiūrėję nupjovė sausuolį medį, kuriame buvo voverių lizdas. Jame rado kelis voveriukus. Pasidaliję vyrai parsinešė namo - gal iš gailesčio, kad neprapultų, bent taip manė, gal vaikams pasidžiaugti. Antano Sivickio namuose vikrus žvėrelis, aprūpinamas net riešutais, gyveno porą metų, bet paskui susižeidė ir nugaišo. Nuo to laiko nebeimdavo į namus jokio laukinių gyvūnų jauniklio, nors yra ne kartą pasitaikę pamatyti gulinti stirniuką. Atrodė, kad likęs be mamos, bet išmintingesni žmonės sakė, kad mama tikriausiai kur nors netoliese sukiojasi.
      Yra radęs elnių, briedžių ragų, bet tik po vieną šaką, kabinti ant sienos ir didžiuotis nelabai tiko.
Žmona Irena Sivickienė vadovavo Žarėnų senjorų klubui. Ji rašydavo projektus lėšoms gauti įvairiems renginiams, organizuodavo išvykas, talkas bažnyčios aplinkai tvarkyti. Deja, visai neseniai staiga mirė. Dar spalio mėnesį minint Pagyvenusių žmonių dieną gausiai į Žarėnus suvažiavę garbingi svečiai, kolegos iš kitų vietovių džiaugėsi jos energija ir sumanumu, dar gruodžio mėnesį per adventinę popietę žarėniškiai klausėsi jos dvasingų žodžių - ir nebėra žmogaus... Dabar klubo pirmininko pareigos patikėtos vyrui Antanui Sivickiui, kuris, atrodo, jų nesikratė, nes visada talkindavo žmonai. Kaip buvęs miško darbuotojas pasidžiaugia, kad senjorai pavasariais rengia talkas miškui sodinti - girininkas Vidas Bagdonas specialiai skiria jiems atskirą plotą. Tiesa, tas plotas nedidelis ir senjorų talka labiau simbolinė, tačiau jie gali jaustis prisidedą prie girių, kurios oš jau po mūsų, puoselėjimo.

Dešimtasis girininkas

      Buvusį girininką Algirdą Knašą 1991 metų pavasarį, prasidėjus nuosavybės grąžinimo įkarščiui, kiek pažeminus pareigose ir bepatikėjus rūpintis privačiais miškais, girininkijos vadovu paskiriamas pavaduotojas Vidas Bagdonas, girininku tebedirbantis ir dabar - jau 26-ti metai: ilgiausiai iš visų buvusių Žarėnų girininkijos girininkų per visą jos vos ne šimtmečio istoriją. O juk vos netapo mokslininku, gal metus net dirbo Mokslų Akademijos Geografijos skyriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.

Luokė - Kaunas - Vilnius - Žarėnai

      Prieš tai, žinoma, buvo gimtojo Baltakiškės kaimo prie Luokės aplinkos pažinimas. Vaiką ypač traukė gretimo Guivėnų miško paslaptys, jo gyventojai. Laisvesniu metu neretai ilgam prapuldavo miške, žinojo, kur koks paukštis lizdą susisukęs, išmoko skirti ne tik jų balsus, bet ir iš skrydžio atskirti juos. Neatsitiktinai ant jo stalo nuolat gulėjo įžymaus gamtininko Tado Ivanausko knygos apie paukščius ir gyvūnus. Vėliau kurį laiką net buvo Lietuvos ornitologų draugijos narys, kol paskui šį susidomėjimą užgožė kiti dalykai, kaip, pavyzdžiui, dabar garsiųjų arklių žemaitukų auginimas, bitininkystė.
      Tuo labiau netrūko interesų jaunystėje, mokantis Luokės vidurinėje mokykloje, kurioje jis prisimenamas ir kaip aktyvus sportininkas. Gavus atestatą buvo ko pasukti galvą. Labiausiai masino Tado Ivanausko knygų kurstomas susidomėjimas gyvūnijos pasauliu, bet sakosi realiai vertinęs galimybę patekti į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą dėl labai didelio konkurso. Kita artimesnė polinkiams profesija - miškininkystė, todėl pasirinko Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Jį baigė 1984 metais.
     Perspektyviu studentu buvo susidomėjęs profesorius Gediminas Pauliukevičius, vadovavęs Mokslų Akademijos Geografijos skyriaus miškų ūkio ir kraštovaizdžio ekologijos laboratorijai. Jis pasiūlė Vidui Bagdonui tęsti studijas Mokslų Akademijos Geografijos skyriaus stacionarioje aspirantūroje.
      Ją baigęs po trejų metų tapo šio skyriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Laukė didesnė ar mažesnė mokslininko karjera. Tačiau, atrodo, Vido Bagdono nelabai domino labai jau kabinetiškai skambantys gamtinės aplinkos racionalaus naudojimo ir ekologinės apsaugos tyrimai.
      Naivu būtų manyti, kad tik jau tapęs moksliniu bendradarbiu tai suprato. Dar bebaigiant Žemės ūkio akademiją kildavo pasvarstymų, ką rinktis: akademinę ar praktinę veiklą? Tos mintys vis keisdavusios viena kitą. Mokantis aspirantūroje pasitaikė perskaityti Hermano Hesės knygą „Stiklo karoliukų žaidimai", kurioje nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas, bandoma sutaikyti materialinius ir dvasinius būties aspektus. Vidui Bagdonui nusvėrė praktinė veikla... Bene svarbiausia tai, kad abu su žmona yra iš kaimo ir didelio miesto sumaištyje nematė gilesnės prasmės. Gyvenimas eina, anot Vido Bagdono, kaip matricoje - visi uoliai stovi eilėse prie visko: prie gydytojų kabinetų, valgyklose, autobusuose, parduotuvėse, kino teatruose ir - nieko... Baisiausia, kad tai lyg tampa normalu. O praktiniu požiūriu - vien vykimas į darbą kiek užtrukdavo: iš kooperatinio buto Pašilaičiuose iki darbovietės reikėjo važiuoti pusantros valandos, tiek pat sugaišti grįžtant.
      Apsisprendė bėgti nuo miesto sumaišties: pasiieškoti darbo vienoje iš tėviškių - žmonos Teresės prie Visagino ar jo paties prie Luokės. Atvažiavo į Telšius. Nežinia, ką pagalvojo Miškų ūkio direktorius Bronislovas Banys apie iš sostinės besidanginantį mokslininką, bet jam reikėjo girininko pavaduotojo Žarėnuose, ir priėmė. Buvo tai 1988 metais. O 1991 metų kovo 1 dieną buvo paskirtas girininku.

Arklys - jau egzotika

      Parsidangino į girininko Algirdo Knašo minėtą seną pastatą buvusiame Underavičių dvare Paplienijos kaime. Jį, ištuštėjusį ir visokių perėjūnų apniokotą ištrėmus savininkus, girininkijos reikmėms buvo pritaikęs dar Vladas Stanevičius, girininkavęs 1954 - 1958 metais. Paskui ten įsikūrė girininkas Petras Tumosonis, vėliau - Kęstutis Pocius. Pastarojo būta ne pėsčio - iš karto pasistatė savo namą Žarėnuose ir dėl patogumo persikėlė pas save girininkijos kontorą. Po jo dvare Paplienijoje šeimininkavo Algirdas Knašas - irgi kol susimūrijo nuosavą namą ir, kaip ir jo pirmtakas, persikėlė ten ir girininkijos kontorą. Atsikėlus Vidui Bagdonui, namas buvo tuščias.
      Bet atėjo laikas grąžinti nuosavybę, ir teko ieškoti kitų patalpų. Girininkija maždaug 1995 metais prisiglaudė Žarėnuose seniūnijos patalpose. Visą laiką nuomininkas nebūsi - urėdija gal 1997 metais nupirko namelį Minijos gatvėje. Rodės, tereikia paremontuoti, bet atplėšus vieną kitą lentą pasirodė pūzrai. Išmintingiausia buvo nugriauti iki pamatų ir suręsti naujas sienas, todėl persikraustyta ir įkurtuvės atšvęstos tik 1999 metų rudenį.
      Vidas Bagdonas ta proga vienu kitu sakiniu užsimena ir apie savo persikraustymą iš Vilniaus. Paklausė tada Miškų ūkio direktoriaus, ar negautų mašinos šiokiam tokiam turtui pardanginti, bet paaiškėjo, kad ūkis panašioms buitinėms reikmėms nieko doro neturi. Tai anaiptol nereiškia skurdo. Priežastis paprasta - visas dėmesys buvo skiriamas gamybos technikai ir priemonėms. Dar 1968 metais įsteigiamas miško ruošos punktas, apie kurį yra pasakojęs ilgametis jo vedėjas Vaclovas Serva. Didelė paspirtis miško ruošai buvo 1985 ir 1987 metais įsigyti čekiški traktoriai LKT-80. Prie jų buvo sudarytos kompleksinės brigados, kurios kasmet pagamindavo ir ištraukdavo maždaug po 5 tūkst. kubinių metrų stiebų. Jau anuomet šios brigados dirbo švediškais „Husgvarna" ir „Jonsered" motoriniais pjūklais. Mediena į 1983 metais įrengtą galutinio sandėlio skersavimo estakadą iš tarpinių sandėlių buvo gabenama ZIL-131 automobiliais, mediena į automobilius pakraunama trosiniais įrengimais. O po nepriklausomybės atkūrimo pradėta pirkti kur kas našesnės skandinaviškos miško ruošimo technikos.
      Taigi galinga moderni technika buvo koncentruojama centre, kuri su priskirtomis brigadomis ir nudirbdavo pagrindinius miško ruošos darbus girininkijose. Todėl Vidas Bagdonas neaimanuoja dėl technikos trūkumo: „Visus pagrindinius darbus atlikdavo urėdijos kompleksinės brigados, o mums belikdavo smulkmenos." Toms smulkmenoms dar buvo keli darbininkai. Apie girininkijoje turėtą traktorių T-40 užsimena tik tarp kitko, prisiminęs Algirdo Knašo įdomiai apibūdintą traktorininką Aleksą Kirkutį. O arklį prisimena vos ne kaip egzotiką. Po miškus davėsi dviračiu, į Telšius vykdavo nuosavu automobiliu „Niva". Tik 1992 ar 1993 metais girininkija gavo UAZ-iką, kuriuo naudojosi girininkas ne tik kaip susisiekimo priemone, bet ir, pavyzdžiui, daigams atsivežti bei kitkam.
      Vidui Bagdonui tapus girininku, bebuvo dvi eiguvos: Klaišių ir Vilkų. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio ministras profesorius Vaidotas Antanaitis pradėjo miškų ūkio reformą. Tarp kitko, vienas iš užsibrėžtų tikslų buvo atgaivinti eigulių prestižą, turėtą prieškario laikais. 1991 metais vėl atkuriamos Dievo Krėslo ir Kereliškės eiguvos. Apskritai, Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais daugelio aktyvistų galvose vyravo idiliška nostalgija sunaikinti viską, kas padaryta sovietmečiu ir atkurti vos ne Antano Smetonos laikų Lietuvą. Bet gyvenimas ėjo į priekį, profesorius Vaidotas Antanaitis netrukus išvyko ambasadoriumi į užsienį, o naujas darbų organizavimas parodė, kad eiguvos lyg ir visai nereikalingos.

Istorijos kruopelytės

      Vidui Bagdonui teko bendrauti su savo pirmtakais Kęstučiu Pociumi, Algirdu Knašu. Iš seniau Žarėnuose dirbusių girininkų buvęs susitikęs tik su Adolfu Andrašiūnu. Tiesa, labai seniai ir ne Žarėnuose, o Joniškio miškų ūkio Satkūnų girininkijoje, kur Vidas Bagdonas, Žemės ūkio akademijos studentas, 1982 metais atliko praktiką. Priimdamas praktikantą, Adolfas Andrašiūnas pasidomėjo, iš kur tas. Išgirdęs, jog nuo Luokės, gyvai atsiliepė: „A, aš tame pašaly, Žarėnuose, buvau girininkas. Dar prieš karą ir karo metais. Mielai prisimenu žemaičius." Tada Vidas Bagdonas nė nepamanė, kad ir jam teks girininkauti Žarėnuose, ir daugiau nemėgino kamantinėti veterano. O jau įsikūręs Žarėnuose iš vienos moters girdėjo vos ne susižavėjusį atsiliepimą apie Adolfą Andrašiūną: „Nepėsčias buvo vyras, jau anais laikais turėjo motociklą, tai buvo retenybė, vos ne stebuklas. Apsukrus buvo žmogus."
      Vidas Bagdonas platesnės erudicijos, jį domina ne tik gamyba, bet ir girininkijos istorija. Netgi prasitaria norįs kada nors kontoroje įsteigti kokį muziejėlį, galbūt neįrengtame pastato antrajame aukšte, kur buvo numatytos gyvenamosios patalpos girininkui. Eksponatų kol kas nėra daug, bet jau šis tas. Pavyzdžiui, girininkas rodo iš kaimyno gautą jo tėvų miško padalijimo planą. Rodos, visa tai su girininkija nesusiję, bet Vidas Bagdonas atkreipia dėmesį į prierašą apačioje ir parašą. Prierašas skelbia, jog plane nubrėžtos sklypų ribos atitinka tikrovę ir tai girininkas Adolfas Andrašiūnas patvirtinąs savo parašu. „Matote, kokias galias, net notarines, turėjo anuometiniai girininkai", - sako Vidas Bagdonas.
      Jis rodo ir kitą stendelį - su keliomis 1930 - 1932 metų nuotraukomis. Jas gavo iš tuo metu dirbusio eigulio Vinco Kulevičiaus dukters Birutės Rekašienės. Mat vienoje nufotografuoti tų laikų Žarėnų girininkijos darbuotojai, tarp kurių yra ir jos tėvas, ir girininkas Kazys Maldutis. Kai kas yra suabejojęs tuo, bet Vidas Bagdonas sako: „Vinco Kulevičiaus duktė amžiną atilsį Birutė Rekašienė, per kurios malonę gavau tas nuotraukas, negalėjo suklysti, nes Kazys Maldutis ir Vincas Kulevičius buvo labai geri bičiuliai ir kai apie 1932 metus girininką iškėlė bene į Šiaulius, tai tas kartu pasiėmė ir eigulį ir ten kartu dirbo kokius 7 metus. Netikiu, kad tėvas nebus tiksliai apibūdinęs, kas tose nuotraukose. Bet ką gali žinoti..."
      Kitoje nuotraukoje sodinamas ąžuoliukas tikriausiai girininkijos įkurtuvių proga name Telšių gatvėje, tai galėtų būti apie 1930 metus. Dabar to ąžuolo nėra, matyt, ironizuoja Vidas Bagdonas, sukūreno sovietiniais laikais. O namas tebestovi, dabar jame įsikūrusi užeiga.
      O viena nuotrauka, galima sakyti, primena anuomet vyravusią „technologiją" - matyti būrys gana puošnių miško sodintojų su kapliais. „Tada ne sodindavo, o sėdavo mišką, - paaiškina Vidas Bagdonas, - bet žemę įdirbdavo primityviais kapliais." Kas toje nuotraukoje (ir kitose), nebėra kam beatpažinti... Niekam nerūpėjo išklausinėti, užrašyti, o atmintis labai nepatvarus dalykas. Ta proga Vidas Bagdonas sako: „Girininkas Kęstutis Pocius buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija, daug žinojo. Gaila, anksti mirė."
      Vidas Bagdonas gailisi, kad tada plačiau nepakamantinėjo tos „vaikščiojančios enciklopedijos" - per darbinės veiklos pradžios rūpesčius ne tai rūpėjo. Netgi fotografavimą buvo užmetęs. O juk su fotoaparatu nesiskyrė nuo jaunystės. Buvo jį išmaudęs ir Sibiro upėje už Baikalo. Tai Jakutijoje. Pateko ten, į angliakasių miestą Neriungrį, 1983 metais su studentų statybiniu būriu susipažinti su tenykšte miškininkyste, pamatyti svetimų kraštų ir, žinoma, užsikalti šiek tiek pinigų. Bet ta „praktika" su miškais neturėjo jokio ryšio, studentai paprasčiausiai tai griovius kasė, tai mokyklos rūsį lygino, nes dėl blogų pamatų ant amžinojo įšalo vienas galas buvo iškilęs, kitas sukritęs, tai tvorą aplink mokyklą rentė - kad meškos negalėtų patekti į jos teritoriją. Laisvalaikiu su vietiniais turistais plaukė slenkstėta upe, per vieną slenkstį ištiko bėda - valtis su visa manta vos nenuskendo.
      Dabar jau gal dešimtmetis vėl nesiskiria su fotoaparatu. Kai kurios jo nuotraukos pretenduoja į meninį lygį.

Laisvalaikis - žemaitukams

      Bet didžiausias girininko pomėgis, net susižavėjimas - auginti žemaitukų veislės arklius, net surengė kelias respublikines varžybas prie Žarėnų. Apie tai „Ūkininko patarėjas" 2011 metais rašė:
      „Telšių urėdijos Žarėnų girininkijai vadovaujantis Vidas Bagdonas žemaitukais susidomėjo prieš dešimtmetį, paakintas šios veislės arklių augintojo Aloyzo Jonučio iš Varnių. „ Arkliams abejingas nebuvau nuo vaikystės, tėvas su jais dirbdavo, o aš padėdavau. Konkrečiai žemaitukais susidomėjau prieš aštuonetą metų, sutikęs jų auginimo entuziastą Aloyzą Jonutį iš Varnių. Pasiūlė nusipirkti, įsigijau tada eržiliuką, o dabar mano banda išaugo, - pomėgio pradžią prisiminė Vidas Bagdonas. Augintojas mano, kad potraukis arkliams neblėsta todėl, kad šie gyvūnai yra supratingi, o žemaitukai traukia dar ir savo įspūdinga praeitimi. - Į arklių auginimą esu tiek įsijautęs, kad jau sunku ir įvardyti tikrąsias išeities pozicijas, paaiškinti, kodėl jie taip traukia. Mano akimis, arkliai labai protingi gyvūnai, todėl jie man ir įdomūs. Rinktis žemaitukus paskatino ypatingas jų veislės likimas, gimęs noras prisidėti prie tos veislės išsaugojimo. Juk ne kartą šie arkliai jau buvo beišnykstantys. Tai vienintelė ne išvesta, o per šimtmečius susiformavusi veislė Lietuvos teritorijoje, manau, tai išskirtinis reiškinys. Į kitas veisles nesidairau, reikia būti šiek tiek ir patriotu", - sakė žemaitukų augintojas.
      Po 1831 metų sukilimo žemaitukų likimui kilo realus pavojus, šis smulkus arklys mažai kam berūpėjo. Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis carinės Rusijos spaudoje 1860 metais paskelbė straipsnį, pradėdamas jį teiginiu, kad su šiuo nedideliu, tvirtu, protingu arkliu lietuviai nugalėjo kryžiuočius, o dabar žemaitukų veislei gresia išnykimas. Irenėjaus Oginskio darbą tęsė jo sūnūs Bogdanas ir Mykolas, jie įsteigė šių arklių kergimo punktų, parengė ir išplatino žemaitukų augintojams skirtas instrukcijas. Oginskių dėka žemaitukai dalyvavo užsienyje rengiamose parodose, o 1883 metais Plungės dvare buvo įsteigtas pirmasis žemaitukų žirgynas. Po Antrojo pasaulinio karo žemaitukams vėl iškilo pavojus, nes dauguma šios veislės arklių buvo išvežta į Vokietiją.
       Ir galų gale naujas žemaitukų nykimo etapas prasidėjo suirus kolektyvinei santvarkai - 1993 metais šalyje bebuvo likę vos 30 suaugusių šios veislės arklių ir 12 kumeliukų. Tada ir kilo nauja entuziastų banga, užsimota išsaugoti žemaitukų veislę ateities kartoms. Prie tokių entuziastų save priskiria ir Vidas Bagdonas.
      Paklaustas, ar šis darbas atliekamas norint pasipelnyti, ar iš idėjos, žarėniškis sakė, kad naudos iš pomėgio jokios, tik dvasinis pasitenkinimas. „Jokios materialinės naudos ši veikla neatneša, tai pasakys kiekvienas, kas žemaitukus augina. Nors mes ir dalyvaujame veislių išsaugojimo programose, per metus už arklį gauname tik 600 litų su trupučiu, tačiau kas tai yra prieš visas išlaidas? Gerai, kad aš turiu savo arklidę, o jei neturėčiau, vieno arklio išlaikymas per mėnesį kainuotų 300 litų. Tačiau per metus - 12 mėnesių, taigi iš programos gauni už du mėnesius, o likusį laiką vertiesi kaip išmanai, - žemaitukų auginimo „buhalteriją" atskleidė Vidas Bagdonas. Kasmetės žemaitukų varžybos taip pat prisideda prie veislės populiarinimo."
      Vidas Bagdonas net ir tos paramos atsisakė, nes norėjo atsikratyti įvairių reikalavimų, o dirbti tik savo malonumui - lyg pailsi po darbo. Šiek tiek laiko tenka skirti ir bitininkystei.

Česlovas GEDVILAS
2016 m., balandis


 

 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt