VARNIŲ GIRININKIJA


 

     Išlikusi senovės romantika dvelkianti 1933 metų nuotrauka: Varnių girininkas Liudas Rekašius - dailioje brikelėje, prie kojų įsitaisęs, atrodo, nemenkas šuo, o šalia, matyt, rūpestingai prižiūrimos kumelės strypčioja baltakaktis kumeliukas.
      Bet Liudas Rekašius, miręs tremtyje Sibire, nebuvo pirmasis Varnių girininkijos, įkurtos nuo 1920 metų sausio 1 dienos, girininkas. Ši data įteisinta Lietuvos Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos Miškų departamento 1919 metų gruodžio 5 dienos aplinkraščiu Nr. 5155, kuriuo nuo 1920 metų sausio 1 dienos Lietuvos miškai paskirstyti 80-čiai girininkijų. Telšių urėdijoje jų buvo 4: Tverų, Varnių, Platelių ir Alsėdžių - Kretingos (Telšių girininkijos tada dar nebuvo).


Iš kelių dešimtmečių - tik viena nuotrauka

     Tada sudarytos Varnių girininkijos bendras plotas buvo 4000 hektarų. Jiems prižiūrėti numatyti 9 eigulių etatai, tai yra girininkija suskirstyta į tiek eiguvų. Pirmuoju girininku, kaip rodo algalapiai, paskiriamas Gabys Taranavičius. Jis galėjo dirbti iki 1927 metų, kuriais atlikta pirmoji miškotvarka. Po jos Telšių urėdijoje girininkijų padaugėjo iki septynių, jų plotai sumažėjo, Varnių girininkija beturėjo 2100 hektarų. Girininku jau dirbo Henrikas Drazdauskas. Deja, daugiau žinių apie abu šiuos pirmuosius Varnių girininkus neišliko, jie net nepateko į „Lietuvos miškininkų" žinyną, nes archyvuose neaptikta patikimų duomenų.
     Keli sakiniai teišliko ir apie trečiąjį Varnių girininką Liudą Rekašių. Nei kur tėviškė, nei kur mokėsi. Varnių girininkijai jis vadovavo ilgokai: nuo 1929 metų iki 1941 metų birželio 15 dienos. Pastaroji data daugumai lietuvių įsiminusi - masinių trėmimų pradžios diena. Liudas Rekašius, kaip ir dauguma tuometinių girininkų, be abejo, buvo Šaulių sąjungos narys ar net skyriaus vadovas, todėl pateko į pirmuosius ešelonus Sibiran. Ten nežinomomis aplinkybėmis ir mirė jaunas 1944 metais (buvo gimęs 1904 metais). Liko tik nuotrauka...
      Po to ruseliai okupantai tik savaitę bešeimininkavo Lietuvoje. Užėjus vokiečiams, girininku paskiriamas 1939 metais baigęs Alytaus miškų mokyklą, buvęs kariūnas aspirantas (1939 - 1940 m.) Juozas Žybartas. Varniuose jis dirbo iki 1943 metų, po to tapo Rokiškio urėdijos Juodupės girininku - iki 1944 metų. Tolimesnis jo likimas nežinomas, tačiau kalbant apie girininką ir buvusį kariūną pastaroji data, žyminti antrąją Rusijos okupaciją, daug ką pasako...
      Po to Varnių girininku dirbo Jonas Rekašius. Ne, jis, matyt, nebuvo joks tremtinio Liudo Rekašiaus giminaitis, paprasčiausiai bendrapavardis. Apskritai Varnių, Rietavo, Plungės miškininkų gretose anais ir jau šiais laikais buvo ne vienas Rekašius, kurių nesiejo jokia giminystė. Kartais ir vardai atitikdavo.
      Jonas Rekašius nuo 1930 metų buvo Tauragės urėdijos Užakmenės girininkas, urėdijos buhalteris. Varnių girininku jis tapo 1943 metais ir dirbo tikrai ilgai, ypač turint minty neramius pokario metus - iki 1963 metų rudens, kol jį nuo spalio mėnesio pakeitė Adolfas Šabanas.
      1951 metais girininko pavaduotoju buvo paskirtas ką tik baigęs mokslus alytiškis Antanas Simanavičius. Jo sūnus telšiškis Gediminas Simanavičius prisimena Joną Rekašių buvus smetoninį girininką, gal lenkiškos kilmės. Ar bent persisunkusį lenkybe - išdidų, gal kiek niekinamai žvelgiantį į aplinkinius. Bent taip atrodė vaikinukui Gediminui Simanavičiui, su tėvais gyvenusiam girininkijos patalpose Ožtakių kaime. Ten būta nemažo ūkio, priklausiusio Stankui. Sovietinė valdžia, aišku, trėmimais susidorojo su ūkininko šeima, pastatus nacionalizavo ir įkurdino girininkiją. Kažkaip išlikusi savininkų atstovė Stankutė glaudėsi svirne.
      Gedimino Simanavičiaus duomenimis, Jonas Rekašius turėjo sukaupęs didelę gintaro kolekciją, kurią vėliau, parduodamas ar dovanodamas, perleido Palangos gintaro muziejui.


Buvo tokia... Luokės girininkija


     Jono Kulpinsko knyga „Telšių miškų urėdija" laikytina oficialia Telšių urėdijos istorija. Deja, joje vos užsimenama ir atskirai nenagrinėjama ilgokai gyvavusi Luokės girininkija.
      Nepriklausomoje Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo nusavinta, žinoma, atlyginant, nemaža dalis stambiųjų dvarininkų žemės ir miškų. Nuo 1920 metų įteisintos 80 girininkijų labai išpampo, ir teko didinti jų skaičių. 1927 metais įvyko pirmoji miškotvarka, kuria Telšių urėdijoje atsirado ir Luokės girininkija. Jai teko dalis Telšių ir Varnių girininkijų miškų.
      Deja, net vyresnieji Luokės gyventojai nebegali pasakyti, kur buvo girininkijos patalpos. Iš Luokės kilusi Regina Stonkutė - Žukienė seniau rašytuose atsiminimuose, paskelbtuose „Žemaičių žemėje", išvardijo vos ne kiekvieną miestelio namą iki 1934 metų gaisro ir po jo, nurodo, kur kokio žydo kokia parduotuvė buvusi, kur veikė karčema ar dar kas, kur bazavosi savivaldybės administracija, policija, mini pieninę, karšyklą, gaisrinę, tačiau apie girininkiją nė neužsimena. Tad visai tikėtini besidominčio miškų istorijos faktais Jono Balnio, dabar dirbančio Ubiškės girininkijos Žvėrinčiuje, duomenys, jog Luokės girininkijos kontora buvo Gudiškės kaime ūkininko Felikso Reikausko troboje.
       Netrumpa Luokės girininkų rikiuotė. Žinoma, jog bene pirmasis (nuo 1927 metų) - Leonas Rudaitis. Jis kilęs iš Vilkaviškio rajono, 1921 metais buvo baigęs Panevėžio miškų technikų kursus. Po Luokės nuo 1928 metų dirbo Veisiejų, Šėtos, Dieveniškių, Braziūkų, Lukšių, Būdų girininku, Kauno lentpjūvės direktoriumi.
      Tas pats Jonas Balnys girdėjęs, jog po to girininkas buvęs Alūzas, deja, duomenų pateikėjas nė jo vardo neprisiminė.
      Užtat tiksliau žinoma, kad 1930 metais, matyt, kažkiek ir iki to laiko, Luokės girininku dirbo iš Lenkijos atsikėlęs Adomas Sedleckas, kilęs iš Sedlečino dvaro netoli Varšuvos. Šeima už skolas prarado dvarą, ir Adomas gyveno pas grafą Pliaterį, kuris leido jį į mokslus. Baigė 4 klases, įgijo miškininko specialybę ir dirbo pas Pliaterį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą su Pliateriu atsikėlė į Lietuvą - prižiūrėjo grafo miškus. 1922 - 1927 metais buvo Šateikių girininkas, iš ten ir paskirtas į Luokės girininkiją. 1930 metais tapo Tytuvėnų urėdijos Kražių girininku.
      Toliau iš „Lietuvos miškininkų" žinyno aiškėja, kad 1930 - 1937 metais Luokės girininku dirbo Petraitis Jonas, Vinco ar... Petrėtis Jonas, Vinco: ta pati biografija išspausdinta dviejose vietose su kiek skirtinga pavarde. Iš neretai klystančio žinyno aiškėja, jog Jonas Petraitis (Petrėtis) kilęs iš Kėdainių apskrities, 1929 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir dirbo girininku be girininkijos Pakruojo urėdijoje. Po Luokės buvo Kaišiadorių urėdijos Darsūniškio girininkas, Joniškio urėdo pavaduotojas, nuo 1945 metų - Joniškio urėdas (urėdiją performavus į miško pramonės ūkį - jo direktorius).
      1937 - 1938 metais Luokėje girininkavo Albinas Kantvydas (Kazlauskas). 1933 metais baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą dirbo Plungės urėdijos vyresniuoju eiguliu, girininku, o 1936 -1937 metais Joniškio urėdijos girininku be girininkijos, kol gavo girininkiją Luokėje. Čia tedirbo gal metus, nes įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nuo 1943 metų dirbo Naujosios Vilnios urėdu, 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
      Albinui Kantvydui (Kazlauskui) įstojus į Lietuvos žemės ūkio akademiją, jo vieton buvo paskirtas Petras Pajaujis. Miškininku jis tapo 1922 metais baigęs miškų technikų kursus Panevėžio miškų mokykloje. Dirbo Jurbarko urėdijos Montvilų girininku, Rietavo urėdijos girininku be girininkijos, girininku Utenos urėdijoje, Medingėnų girininkijos, tada priklausiusios Telšių urėdijai, girininku. 1938 metais paskiriamas Luokės girininku. Čia dirbo iki 1943 metų, po to Jurbarko girininku, o 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Detroite (JAV).
     Žinios apie sekantį girininką Ildefonsą Matuzonį „Lietuvos miškininkų" žinyne telpa į du trumpučius sakinius: „1940 Pamerkio miškų urėdijos vyresn. eigulys. 1943 - 1944 Telšių miškų urėdijos Luokės girininkas".
      Antrajam pasauliniam karui baigiantis nuo 1944 metų Luokės girininku tapo Stasys Simonavičius, kilęs iš Žagarės valsčiaus. 1942 metais baigė Vilniaus vidurinę miškų mokyklą ir dirbo Šaukėnų urėdijoje girininku be girininkijos, iš ten buvo atkeltas į Luokės girininkiją. Čia dirbo iki 1946 metų, po to buvo Klaipėdos miškų ūkio Juodkrantės, Priekulės, Kretingos miškų ūkio Klaipėdos girininkas, Plungės rajono žemės ūkio valdybos specialistas, administruojantis kolūkinius miškus, paskui - Kuršėnų miškų ūkyje.
      Po Antrojo pasaulinio karo miškus administravo Miško pramonės komisariatas, kuriam priklausė Vyriausioji miškų valdyba. Vietoj nusistovėjusių urėdijų atsirado miško pramonės ūkiai. Vėliau, nuo 1947 metų spalio 1 dienos dauguma jų pertvarkoma į miškų ūkius, be žodžio „pramonės". Ir Telšių miškų pramonės ūkis tampa paprastu miškų ūkiu. Įsakyme išvardintos jam priklausančios girininkijos, tarp jų - ir Luokės. Girininkas - Anicetas Paulauskas. Daugiau duomenų apie jį nerasta. Ir apskritai po 1951 metų reorganizavimo Luokės girininkijos nebeliko.
      Dauguma jos miškų priskirta Varnių ir Telšių girininkijoms.

Biržuvėnų girininkija

      Ta pačia proga pasakytini keli žodžiai ir apie šalia Luokės esančių Biržuvėnų buvusią girininkiją, veikusią kur kas vėliau (1968 - 1975 m.).
       Apie Biržuvėnų miškus ir iš jų plotų sudarytą Biržuvėnų eiguvą, paskui - girininkiją tikriausiai būtų galima parašyti vos ne romaną. Be abejo, ji nuo 1920 metų priklausė tada įkurtai Varnių girininkijai. Nuo 1964 metų Biržuvėnai atiduoti kuriamai Survilų girininkijai. 1968 metais ji atskiriama ir, pridėjus dvi eiguvas iš Ubiškės girininkijos, įsteigiama atskira Biržuvėnų girininkija.
      Jos kontora įsikūrė Biržuvėnuose iš Luokės tarybinio ūkio išprašytame kambarėlyje.
      Naująją girininkiją sudarė trys eiguvos: Biržuvėnų, Virvytės ir Kaunatavos. Eiguliai buvo Adolfas Vaišvila, Anzelmas Jucevičius, Tadas Petreikis.
      Girininkijai iš pradžių vadovavo buvęs Survilų girininkijos technikas Jonas Spirgys, bet jis neturėjo miškininko išsilavinimo, todėl tik laikinai - kol į girininkus, galima sakyti, pats įsipiršo Vladislovas Petrauskas.
       Jis 1968 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir buvo paskirtas Radviliškio miško pramonės ūkio Radvilionių girininko pavaduotoju. Padirbėjęs vos kelis mėnesius, nusprendė, jog šios pareigos jam per menkos, nuvažiavo į ministeriją ir pasiprašė girininkijos. Buvo pasiūlytos kelios laisvos vietos, jis pasirinko Žemaitiją ir tais pačiais 1968 metais tapo Biržuvėnų girininkijos vadovu.
      Tačiau neišdirbo nė dviejų metų. Vos apšilęs kojas ėmė ieškoti būdų kilti aukščiau. 1969 metais jis tampa Lietuvos inspekcinės miško patologų grupės vyr. miškininku patologu: ne tau kas nors nurodinėja, neretai ir absurdiškai, bet tu pats gali šokdinti ne tik girininkijas, bet ir miškų ūkius. Neretai atvykdavo darbo reikalais ir į Telšius, tačiau, sako, be reikalo nieko nešokdindavo, buvo protingas ir išmanantis praktinius girininkijų reikalus specialistas.
       Apie savo karjerą jis atvirai papasakojo atsiminimuose, kurie pateikti šiame Telšių urėdijos interneto svetainės puslapyje, pavadinimu „Biržuvėnų girininkija". Šiuose atsiminimuose Vladislovas Petrauskas įdomiai papasakojo apie girininkijos kasdienybę, paviešindamas puikiai žinomus, tačiau viešai neskelbiamus taurelės kilnojimo dalykėlius, santykius su Miškų ūkiu ir kitų įstaigų vadovais, apie eigulius, vieną kitą darbininką, miško techniką Petrą Remėzą, kuris buvo dešinioji girininko ranka.
      Biržuvėnų girininkijoje, gyvavusioje septynerius metus, yra buvę nuolatiniai darbininkai Jonas Šimkus, Vaclovas Gustys, Stasys Jokubauskas, Jonas Paulauskas, Kazys Jablonskis ir kiti. Vladislovas Petrauskas mini tik porą - mėgėjus išgerti ir keliančius šeimoje konfliktus, kuriuos jaunajam girininkui su eiguliais tekdavo vykti slopinti.
      Vladislovui Petrauskui tapus patologu ir išsikėlus iš Biržuvėnų, girininku 1969 metais paskiriamas iš Kretingos rajono kilęs Feliksas Stonkus, ką tik baigęs Kauno miškų technikumą. Jis vadovavo šiai girininkijai, kol ji buvo panaikinta. Po to buvo Telšių miškų ūkio Nevarėnų girininkas, Šiaulių miesto apželdinimo tresto agronomas.
      1975 metų rudenį Biržuvėnų girininkija panaikinama, Biržuvėnų eiguva grįžta Survilų girininkijai, o šią 2003 metų vasarą prijungus prie Varnių girininkijos, pastarajai po daugelio metų vėl grįžta ir Biržuvėnai. Reikia tikėtis, pačioms girioms šių peripetijų poveikis, aišku, neigiamas, nebuvo didelis.

Siurprizai - jau kasdienybė

     Bet grįžkime prie pačios Varnių girininkijos, kurios irgi laukė siurprizas. Po eilinės reformos nuo 1957 metų sausio 1 dienos buvo įkurtas Rietavo miškų ūkis. Telšių miškų ūkio Varnių girininkija kartu su girininku Jonu Rekašiumi perduota Rietavui.
      Tuo metu Varnių girininkiją sudarė šios eiguvos: Pušinės (eigulys Alfonsas Petravičius), Feliksavo (Liudas Burgys), Tarvydų (Liudas Stonys), Pareškečio (Jonas Rupšys), Tetervinės (Zenonas Rekašius), Pavandenės (Petras Tekorius), Pagirgždučio (Adolfas Urniežius), Karklėnų (Juozas Dumulis), Peplių (Antanas Geštautas) ir Rutelių (Antanas Baranauskas).
        Netruko paaiškėti, kad minėtoji 1957 metų reforma nelabai vykusi, kaip sakoma, tarp mūsų kalbant, visai nereikalinga, todėl 1962 metais vėl daroma reforma ir Varnių girininkija grąžinama Telšių miškų ūkiui. Tiesa, eiguvų jau bebuvo mažiau: Pušinės, Feliksavo, Tetervinės, Pagirgždučio, Tarvydų. Po netrukus įvykusios dar vienos šiokios tokios reformos, atsirado ir Pareškečio eiguva (eigulys Vladas Vaišė).
     Kaip tik tuo metu, 1963 metų spalio mėnesį Jonas Rekašius išleidžiamas į pensiją, o girininku paskiriamas „ateivis" - Kulių girininkas Adolfas Šabanas. Su miškais, keliais arkliais ir vežėčiomis, pora motorinių pjūklų jam atitenka ir nemažas būrys nuolatinių darbininkų. Tai Petras Kniura, Pranas Marčius, Vladas Stankus, Zenonas Fabijonavičius, Vaclovas Vasiliauskas, Juozas Abromavičius, Ignas Adomauskas, Leonas Kairys, Antanas Vaitkus, Vaclovas Rekašius, Pranas Rekašius, Jonas Rimgaila, Bronislovas Laurinavičius, Viktoras Stulginskas, Leonas Dužinskas, Jonas Mažukna, Vladas Jonušas. Gal buvo ir daugiau, nes jie kasmet, kartais ir po kelių mėnesių, keitėsi, jų pavardės gal „paskendo" kur dokumentuose. Be to, būta ir sezoninių darbininkų.
      Nuo 1964 metų įsteigus Survilų girininkiją, jai buvo perduota Varnių girininkijos Pušinės eiguva, kuri begrįžo varniškiams tik 2003 metais. Užtat su didelėmis „palūkanomis" - visa Survilų girininkija!
      Bene skaudžiausi Varnių girininkijai metai buvo 1967-ieji. Tada ji padalyta vos ne perpus ir įsteigta Šilų girininkija, gyvavusi iki 1978 metų, kol vėl buvo prijungta prie Varnių. Nežinia, kokį efektą davė tie beprasmiai junginėjimai, nebent užtikrino algą kabinetuose įsikūrusiems ir tik vaikystėje bemačiusiems tikrą mišką visokio plauko funkcionieriams, vos ne kasmet pasiūlantiems vis naujus būdus kaip efektyviau tvarkyti miškų ūkį. Už tai gal ir mokslinius laipsnius, už kuriuos ir dabar, būdami pensininkai, gauna priedus, pelnė.
      Visą šį laiką, kurio iš šių dienų pozicijų nepavadinsi kitaip, kaip ar ne tyčia sudaroma maišatimi, Varnių girininkijai teko vadovauti Adolfui Šabanui. Jis buvo gimęs Šiaulių rajono Raudėnų apylinkėje. 1946 metais baigė Kuršėnų vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus miškų technikumą, bet po poros metų su tėvais buvo ištremtas į Buriat - Mongoliją. Tremtyje išbuvo 9 metus.
      Grįžęs iš tremties vis dėlto baigė Vilniaus miškų technikumą ir 1957 metais buvo paskirtas Telšių miškų ūkio Plinkšių girininkijos buhalteriu, paskui - girininko padėjėju. Nuo 1958 metų tapo Kulių girininku, nuo 1963 metų - Varnių girininku.
      1969 metais jis paskiriamas Telšių miškų ūkio techniniu vadovu, vėliau dirbo medienos išvežimo meistru, medienos išvežimo baro viršininku. Po jo mirties artimieji stalčiuose rado 7 garbės raštus.

Šilų girininkija

     Negalima nepasakyti bent kelių sakinių ir apie ką tik paminėtą 1967 metais atsiradusią Šilų girininkiją. Jai atiteko Varnių girininkijos Šilų, Feliksavo ir Tarvydų eiguvos, kurioms tuo metu vadovavo eiguliai Vladas Vaišvila, Liudas Burgys ir Vaclovas Rekašius. Nebuvo girininkija labai maža, bet veikė tik vienuolika metų, dirbo tik vienintelis girininkas, todėl istorija nebus ilga.
      Ir jos pradžia šiek tiek kitokia nei kitų kaip inkubatoriuose anais laikais veisiamų girininkijų. Kaip pasakoja buvęs Šilų eigulys Juozas Adomauskas, dirbęs jau panaikinus Šilų girininkiją, pamiškėje buvo pastatytas dviaukštis mūrinis kelių butų gyvenamasis namas miško darbininkams. Esant beveik tuščioms patalpoms buvo paranku steigti naują girininkiją. Taip ir padaryta: kompaktiškesnę teritoriją bus lengviau ir efektyviau administruoti!
      Bet to efektyvumo teprireikė dešimtmetį - nuspręsta, jog ekonomiškiau ūkininkauti didelėse teritorijose, bus sutaupyta lėšų - nebereikės mokėti atlyginimą girininkui ir kokiam techniniam darbuotojui.
      Girininkijos jau seniai nebėra, o pastatas tebestovi, bet prieangis jau nugriuvęs, vietoj langų stiklų - nepermatoma plėvelė. Atrodytų, jog čia niekas nebegyvena. Bet prie visai baigiančio savo dienas tvarto rupšnoja šyvis, tai yra baltas arklys. Pro aplūžusias duris išslenka ir jo savininkas, pasirodo, čia gyvenantis. Tai Jonas Gruinius. Jį kaip vos ne keturis dešimtmečius dirbusį miško darbininku mini buvęs ir dabartinis Varnių girininkai Valdas Praspaliauskas bei Svajūnas Rimgaila.
       Rodos, nemažai galėtų papasakoti apie buvusią Šilų girininkiją šis tų dienų liudininkas, tačiau bet ko paklaustas kratosi: "O ką aš žinau." Kada atėjo darbininku į eiguvą? - "O ką aš žinau..." Iki kurių metų dirbo? - "O ką aš žinau... Gal iki nepriklausomybės atgavimo... O ką aš žinau, gal ilgiau..." Padedant žmonai pavyksta išsiaiškinti tik tiek, jog jam teko dirbti vadovaujant trims girininkams. Matyt, tai buvo Šilų girininkas Antanas Simanavičius, paskui Varnių girininkai Aloyzas Butikis ir Valdas Praspaliauskas.
      Varnių girininkiją padalijus į dvi dalis, Varnių girininkijai liko vadovauti Adolfas Šabanas, o Šilų naujadarui - jo pavaduotojas Antanas Simanavičius.
      Antanas Simanavičius buvo gimęs 1922 metais Alytaus rajone. 1951 metais baigė Vilniaus miškų technikumą ir nuo to laiko dirbo Varnių girininko pavaduotoju - 16 metų laukė sau girininkijos. Sulaukęs jos, tarnybą baigė tragiškai - 1978 metų vasario 2 dienos rytą buvo rastas pamiškėje ant arimų negyvas. Gal naktį išėjęs apžiūrėti miškų ar šiaip pasivaikščioti pavargo, sušlubavus širdžiai prisėdo pailsėti ir sušalo.
      Apie girininkiją šį bei tą puikiai prisimena minėtasis girininko sūnus Gediminas Simanavičius. Anot jo, girininkija buvo nedidelė, be to, sausa, dirbk ir norėk. Mišką kirsdavo tik žiemą, ir tai palyginti nedaug: dvi tris biržes vidutiniškai po hektarą. Iš pradžių buvo trys arkliai, vienu žiemą važinėjo girininkas, kiti du - „juodadarbiai", traukdavo medieną. Žinoma, prireikus būdavo įkinkomas ir girininko Bėris. Tų arklių išlaikymas, rodos, reikalavo ne taip menkų pastangų - reikėjo sušienauti pašarą, tam augindavo net avižų, kuldavo.
      Nuo šienavimo niekur nedingsi, nors atrodytų, kad miškininkai turi tik kirst, sodinti ir prižiūrėti mišką. Bet buvo ir tikrai pašalinių darbų. Šilų girininkijoje didelio medžioklės aistruolio, Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovo Telšių miškų ūkio direktoriaus Benedikto Paulausko pastangomis atsirado žuvivaisos tvenkinys. Žinoma, direktoriui nedaug tų pastangų tereikėjo - įsakė, ir tiek, o jūs rūpinkitės, saugokit nuo brakonierių. Tiesa, nors laikai buvo kur kas alkanesni nei dabar, brakonierių nedaug pasitaikydavo. Žuvys - karosai, lydekos - buvo auginamos įžuvinti Telšių rajono vandens telkinius, kad turėtų kur pamurksoti žvejai mėgėjai.
      Gediminas Simanavičius, dabar pedagogas, kalba miškininkų terminais. Pasirodo, jis pats vos netapo miškininku. Su eiguliais eidavo į mišką apmatuoti supjautų malkų, rąstų, rėžti biržių. Pirmadieniais girininkijoje vykdavo gamybiniai pasitarimai, bet čia su reikalais eiguliai užsukdavo ir šiaip, todėl Gediminas Simanavičius visus juos puikiai pažinojo. Anot jo, buvo Feliksavo, Tarvydų ir Šilų eiguvos, kurioms vadovavo Vladas Vaišė, Liudas Burgys ir Vaclovas Rekašius. Vienas iš paminėtųjų per daug mėgo taurelę, todėl vietoj jo buvo paskirtas darbininkas Zenonas Pabijonavičius, o dar vėliau šio pareigas perėmė sūnus Petras Pabijonavičius, dabar dirbantis Telšių urėdijoje miško ruošos meistru. O Liudui Burgiui išėjus į pensiją, jo pareigas perėmė Justinas Rekašius. Deja, vėliau, jau pensininkas, jis sulaukė tragiško likimo - 1992 metais žuvo nuo plėšikėlio Antano Varnelio rankos. Plėšikaudamas Antanas Varnelis įvairiose Lietuvos vietose nužudė 6 žmones, dar kelis sužalojo, bet tikriausiai ir po šimtmečių nebus suromantintas kaip Tadas Blinda...
      Šilų girininkijos administracinio pastato aplinka daug metų būdavo pripažinta gražiausia Telšių miškų ūkyje, mat ir pats girininkas Antanas Simanavičius, ir jo žmona Teodora, dirbusi girininkijoje buhaltere (prieš tai tokias pat pareigas ėjo Varnių girininkijoje) labai mėgo puošti, gražinti sodybą. Deja, dabar pastatas tapęs išdaužytais langais, nors, rodos, yra ir šeimininkas, vos ne vaiduoklių buveine.
      Tarp kitko, prakalbus apie langus be stiklų, uždengtus plėvele, girininko sūnus Gediminas Simanavičius prisiminė savotiškai įdomų faktą. Pastato pirmajame aukšte gyveno girininko šeima, o antrajame aukšte buvo raštinė ir dar laisvas kambarys, kuriame darbininkai šiltoje patalpoje taisydavo nuolat besiožiuojančius rusiškus motorinius pjūklus. Tie kaip neina, taip neina. Įsiutęs su „Družba" dirbęs Aleksas Kauneckas kad svies šalin išsuktą žvakę, ta pataikė į langą dvigubais stiklais. Suskambo šukės. Pirmasis stiklas visai sudužo, o antrajame buvo pramušta daili apvali skylė. Sako, to antrojo stiklo niekas ilgai nekeitė - laikė kaip savotišką atminimą apie rusiškos miško pjovimo technikos antikokybę...
      Po girininko Antano Simanavičiaus mirties ir Šilų girininkija buvo panaikinta - lyg ji būtų buvusi įsteigta specialiai jam. Per jos gyvavimo laiką įveisti 136 hektarai miško kultūrų, 0,5 hektaro maumedžių sėklinė plantacija, išugdyta 140 hektarų jaunuolynų. Tai nuveikė darbininkai Vaclovas Vasiliauskas, Jonas Jokša, Zenonas Fabijinavičius, Jonas Jonika, Aleksas Kauneckas, Justinas Rekašius, Bronius Laurinavičius, Jonas Martinkus, Stefa Karbauskaitė. Tarp jų dabartinio buvusios girininkijos pastato šeimininko nėra - matyt, dėl tam tikro polinkio jį priimdavo tik sezono metu.
      1978 metų liepos mėnesį Šilų girininkija panaikinama - ji vėl prijungta prie Varnių.


Girininkų stažas - ir 3 mėnesiai, ir 20 metų

     Adolfui Šabanui tapus Telšių miškų ūkio techniniu vadovu, nuo 1969 metų vasario 1 dienos jo pareigas perėmė meistras Vacys Jankauskas. Bet jis tada dar neturėjo miškininko išsilavinimo, todėl tik laikinai - trims mėnesiams, po to buvo grąžintas meistru. Vėliau, padirbėjęs Molėtuose, Skuode, Rietave, Žemaitijos nacionaliniame parke, iškilo iki Rietavo urėdo, kuriuo dirbo nuo 1997 metų iki pensijos.
      Nuo 1969 metų gegužės 7 dienos Varnių girininku paskiriamas Antanas Dirsė. „Lietuvos miškininkų" žinyne informuojama, kad jis, jei tai tas pats asmuo, kilęs iš Anykščių rajono, 1952 metais baigė Vilniaus miškų technikumą ir dirbo Klaipėdos statybinių konstrukcijų gamykloje, Mažeikių miškų ūkyje, Mažeikių autokelių eksploatavimo valdyboje, Mažeikių elektrotechnikos gamykloje. Apie Varnių periodą, kuris ne taip trumpas (5 metai), net neužsimenama.
      Jį pakeitęs Aloyzas Butikis dirbo Varnių girininkijos vadovu jau tikrai solidų laiką - dvidešimt metų. Šioje girininkijoje po tiek laiko šeimininkavo tik jis ir kur kas anksčiau Jonas Rekašius. Aloyzas Butikis galėjo ir antrą tiek girininkauti, bet... Jo gimtinė - Varnių apylinkės Ungurių kaime, taigi vietinis, ne iš kokių anykščių ar kupiškių atsidanginęs. 1969 metais baigė Kauno miškų technikumą ir dirbo Radviliškio miško pramonės ūkio Liepynės girininkijos miško techniku. Po tarnybos kariuomenėje tapo Telšių miškų ūkio Varnių girininkijos meistru, paskui „Žemės maitintojos" kolūkio miškininku. Nuo 1974 metų - Varnių girininkas. Dar būdamas vos 45-metis žuvo (nuskendo savo sodybos tvenkinyje).
      Aloyzui Butikiui žuvus, jo pareigas nuo 1994 metų perėmė pavaduotojas Valdas Praspaliauskas. Po kelerių metų darytoje nuotraukoje matyti tuometinis Varnių girininkijos kolektyvas, nusifotografavęs prie Lūksto ežero. Tai eigulys Klemensas Rubavičius, eigulys Petras Pabijonavičius, eigulys Juozas Adomauskas, meistras Romualdas Verikas, girininko pavaduotojas Vygandas Tekorius, eigulys Romualdas Dobrovolskis ir girininkas Valdas Praspaliauskas, kuris dabar apie šiuos buvusius eigulius atsiliepia labai šiltai. Pavyzdžiui, Klemensas Rubavičius buvęs gamtos fanatikas, net su medžiais kalbėdavęsis...
      Dėl apmaudaus neapsižiūrėjimo atsitikus nemaloniems dalykams, Valdas Praspaliauskas 2003 metais buvo perkeltas eiguliu į Žarėnų girininkiją, o 2007 metais perėjo dirbti į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, dabar jis šios agentūros Kontrolės departamento patikrų vietoje Telšių skyriaus vyriausiasis specialistas.
      Nuo 2003 metų birželio mėnesio Varnių girininku tapo Justinas Stonkus, išugdytas Survilų girininkijoje, kurioje dvylika metų dirbo girininko pavaduotoju. Prieš tai, 1979 metais baigęs Janapolės vidurinę mokyklą, o 1983 metais - Kauno miškų technikumą, buvo dirbęs Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Pavenčių girininkijoje, tarnavęs kariuomenėje, po kurios įsidarbino Telšių melioracijos statybos valdyboje. Iš ten jį priėmė pavaduotoju Survilų girininkas Jonas Kulpinskas. Šiam išėjus į pensiją, perėmė jo pareigas, o Survilų girininkiją prijungus prie Varnių, tapo jos girininku.
      Justinas Stonkus Varnių girininkijai vadovavo iki 2014 metų. Tada, motyvuodamas sveikatos būkle, atsisakė pareigų, gyvena  Degaičiuose, užsiima privačia miškininkyste.
      Jį pakeitęs dabartinis Varnių girininkas Svajūnas Rimgaila vienas iš jauniausių Telšių urėdijoje. Jis, galima sakyti vietinis, gimė Kegų kaime, mokėsi Žarėnų vidurinėje mokykloje, 1992 metais baigė Kauno aukštesniąją miškų mokyklą ir dirbo eiguliu Žarėnų girininkijoje, paskui girininko pavaduotoju, Telšių urėdijos miško ruošos inžinieriumi.


Gyvenimas su medžiais


     Nedaug beliko senesnių laikų, kurie, beje, istorijai įdomiausi, darbininkų, eigulių, girininkų. Kiek jie būtų galėję papasakoti! Išlikusieji - vos ne ant pirštų suskaičiuojami. Šilų kaime gyvena 21 metus eiguliu dirbęs Juozas Adomauskas. Jis dar nė pensijos negauna. Užtat jo dėdė Antanas Adomanskas, dirbęs sezoniniu miško darbininku, o dabar, netekęs sveikatos, besiglaudžiantis pas sūnėną Juozą Adomauską, jau ilgaamžis - jam 82 metai.

Kokia čia „Družba - 2" ?

     Juozo Adomausko sodyba Šilų kaime apaugusi lieknu pušynu. O juk kadaise čia buvo jo tėvų ariama žemė. Tiesa, nedaug, apie 7 hektarus, tad negrėsė nei tremtys, nei ryšiai su partizanais.
      „Tai aš sodinau šias pušis", - didžiuodamasis sako Antanas Adomanskas, mėgindamas pažvelgti pro pirkios langelį, už kurio siūruoja akivaizdus jo darbo įrodymas - pušynas. Atsirado jis, matyt, maždaug 1952 metais, kada Antanas Adomanskas pradėjo dirbti šioje Šilų eiguvoje, priklausiusioje Varnių girininkijai, tada pagal kažkieno užgaidą vėliau atsiradusios Šilų girininkijos dar nebuvo.
      „Man dar teko dirbti su „Družba -2", - rimtai aiškina Antanas Adomanskas. Šiaip jau žmonės tokio motorinio pjūklo nė negirdėję. Pasirodo, tai paprasčiausias dvitraukis pjūklas, o pavadinimą jam sugalvojo šmaikštūs darbininkai vėliau, jau atsiradus „Družbai-4", „Družbai-8".
      Padieniu miško darbininku Antanas Adomanskas prasistumdė apie 12 metų - kol Žarėnuose buvo pastatyta mūrinė vidurinė mokykla. Tada įsitaisė ten kūriku, darbas ten ne padienis, o sezoninis - šiokia tokia alga užtikrinta. Tiesa, ne visai nutraukė ryšius ir su girininkija, kurį laiką buvo miškų priešgaisrinis sargas. Ir šiaip prikibdavo eiguvoje, pavyzdžiui, rinkti kankorėžius sėklai, nes vienas kitas rublis kišenėje ne pro šalį. Kam juos išleisdavo, nežinia, tikriausiai ne saldainiams panelėms pavaišinti, nes taip ir liko viengungis - iš pradžių mama visaip kratėsi marčios, o paskui jau niekas nebežiūrėjo į senbernį, tuo labiau, kad sunegalavo kojos, dabar jau prirakintas prie vežimėlio.
      Tapusį neįgaliu dėdę priglaudė savo tėvų sodyboje tebegyvenantis sūnėnas Juozas Adomauskas. Kieme prie senove dvelkiančio namo net keli rudeninių gėlių kerai svyruoja, bet įėjus į pirkią jaučiasi, kad trūksta moteriškų rankų. Pasirodo, ir Juozas Adomauskas liko viengungis, matyt, irgi mama neleido parsivesti į namus kokios svetimos mergos, kuri gali sumanyti įvesti savo tvarką... Tarp kitko, Varnių girininkijoje apskritai būta nemažai darbuotojų, dėl kažkurių priežasčių nesusiradusių žmonų, kad ir jau minėtasis eigulys Klemensas Rubavičius, kuris esą su medžiais kalbėdavęsis - irgi nugyveno nevedęs.

Darbininkai nebuvo blogi

     Juozas Adomauskas paaiškina, kodėl jo pavardė šiek tiek skiriasi nuo tėvo brolio. Pasirodo, klebonas apsirikęs vieną raidę ne tokią įrašė, ir tapo Juozas tarsi kitas žmogus. Tačiau gyvenimas nuo to nepasikeitė. Mokėsi Žarėnų vidurinėje mokykloje, sėkmingai ją baigė, bet toliau kažkodėl nesimokė. Sako, jog mama jau ligota buvo, reikėjo jo pagalbos namie.
    Pasidavė į miškus, kurių aplinkui netrūko - padėdavo sodinti, kirsti.
      Paskui tapo Šilų eiguliu.
   „Varnių girininkijoje 1979 metais atliko praktiką Kauno miškininkystės mokyklos moksleivis Petras Stancelis, - pasakoja Juozas Adomauskas. - Tuo metu Šilų eiguva buvo be šeimininko, tad eiguliu paskyrė praktikantą. O apskritai tokia ta ir praktika: davė į rankas „Družbą", ir praktikuokis... Aš buvau jo porininkas. Puikiai sutarėme. Jis vertė medžius, skersavo, aš genėjau. Patys ir traukdavome rąstus su arkliu. Kai jis baigė savo stažuotę ir išvažiavo tęsti mokslų, girininkas Aloyzas Butikis užšnekino mane eiti jo vieton. Nedrąsu buvo man, ne taip seniai tebaigusiam vidurinę mokyklą jaunuoliui, ryžtis, juk reikės nurodinėti kur kas vyresniems ir patirtį turintiems darbininkas. Bet girininkas padrąsino, ir ėmiausi. Eiguva nedidelė, jei gerai prisimenu, tik apie 300 hektarų. Jos kontorėlė buvo gal prieš dvylika metų atsiradusios ir prieš metus vėl dingusios Šilų girininkijos pastate. Vėliau, jau šiais laikais, mano valdos net kelis kartus padidėjo - gal iki poros tūkstančių hektarų. Mat prisidėjo buvę kolūkiniai miškai."
      Jam 1979 metais perėmus eiguvą dvitraukiai pjūklai jau buvo pakeisti „Družbomis", paskui atsirado ir „Huskvarnų" - jau kitas reikalas. Bet medieną iš pradžių traukdavo tik arkliais.
      Juozas Adomavičius pasakoja turėjęs dvi kirtėjų brigadas po tris žmones. Mini darbininkus Aleksą Kaunecką, Vytautą Bukauską, Joną Gruinių, Joną Sungailą, Vaclovą Vasiliauską, Joną Martinkų. Vėliau pradėta nebesilaikyti skirstant darbininkus į darbus eiguvų principo - kur reikėjo, ten siuntinėjama, taigi jie tapo tiesiogiai nebepavaldūs eiguliui.
      Apskritai visi darbininkai buvę neblogi, tik provokuojamas apie savavališkus kirtimus, tai yra apie miško vagystes, prasitaria, kad kaip tik vienas darbininkas Barstegų kaimo miškuose buvo iškirtęs nemažą kiekį medienos - apie 50 kub. metrų, bet jo pavardės nenori sakyti: išaiškinus vagystę žmogus atsiskaitė, nebėra čia ko. Na, nelabai mėgo darbininkai šalmų, bet ne dėl aplaidumo, o todėl, kad labai jau nepatogu buvo: vasarą prakaitas iš po jų žliaugė, žiemą plikos galvos po jais šalo. Rodos, eiguliui kas, jei suaugusiam žmogui nerūpi saugoti savo sveikatą ar net gyvybę, tegu. Bet irgi - ras kokie tikrintojai saugumo taisyklių pažeidimą, tuoj ir eiguliui per kišenę, tai yra nepamirš skirstant ketvirčio premijas.

Pareigos

     Juozas Adomauskas mėgina nusakyti, kokios buvo eigulio pareigos. Prižiūrėti eiguvą, kad nevogtų medžių ir taip toliau. Bet tai labai abstraktu. Na, medžių kleimavimas sanitariniams kirtimams, kvartalinių linijų valymas, kanalų, kurių buvo keli kilometrai, priežiūra, skruzdėlynus aptverti, kenkėjų gaudykles kabinti...
      Rodos, ir viskas, svarsto buvęs eigulys. Ne, prisimena, žiemą rinkdavo kankorėžius, didžialapių liepų sėklas. Paskirdavo eiguliams surinkti po kelis kilogramus, ir sukitės kaip norit - patys rinkit ar samdykit, girininkija apmokės.
      Žiemą, pirmąjį ir antrąjį ketvirtį, ir beržines šluotas rišdavo, vantas. Vantų užsisakydavo pirtys, o šluotų - buvę buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai, matyt, šaligatviams, nedideliems kiemams šluoti.
      Kalbėdamas apie šluotas Juozas Adomanskas sukikena, prisiminęs atsitikimą, kuris jam atrodo juokingas dėl užsakovų visiško nenusimanymo apie tuos šlavimo įrankius: „Buvo užsisakę, rodos, kelmiškiai buitininkai. Surišau kelis šimtus pagal savo praktišką išmanymą, juk standartų nebuvo. Šluotų „galvos" kuo didesnės, o kotai ne per stori, gal kokių 6 centimetrų, kad nebūtų bereikalingo svorio. Atvažiuoja atsiimti, manau, pasidžiaugs, greitai ir gerai surišau, o jie: „Čia ne šluotos! Kotai ploni - neįkiši medinio koto. Šįkart paimsime, bet kitą partiją padaryk kaip reikia." Kaip reikia, nelabai žinojau, supratau, jog pageidauja storais kotais, lyg labai svarbu, storesnį ar plonesnį pagalį įkiši... Surišau, kaip jie norėjo. „Va dabar kitas reikalas", - pasidžiaugė atvažiavę užsakovai, nors menkokos šluotų „galvos" nebent voratinkliams graibyti tetiko. Iš tokių papildomų, pašalinių darbų dar paminėčiau eglių žievės lupimą pavasarį po sanitarinių kirtimų. Tai būdavo kailių raugyklų užsakymas, bet retas, o paskui tas žieves, matyt, pakeitė visokios chemijos, mūsų paslaugų raugykloms nebereikėjo."
       Per tas smulkmenas Juozas Adomauskas vos nepamiršo pagrindinių darbų, gal kaip savaime suprantamų - kirtimo ir sodinimo, priežiūros. Prieš kertant plotai, kaip žinoma, paruošiami - iškertamos linijos, lenkia eigulys pirštus, stulpeliai įkasami. Dabar jų jau nebereikia, papurškei dažų ant medžių kamienų, ir viskas. Plyniems kirtimams jau atsirado miškų ūkio brigados. Sodinimas - irgi didelis darbas, su keliais savais darbininkais neišsiversi, reikėdavo kviestis talkon darbininkų šeimas, šiaip pamiškių gyventojus. Pamiškių gyventojos ir daigynėlį prižiūrėdavo.

Ppipirų pasitaikydavo retai

     Juozas Adomauskas dar prisimena prieš Aloyzą Butikį buvusį girininką Antaną Dirsę. „Diktas vyras buvo" - tik tiek. O ką galėtų papasakoti apie Butikį, kuriam vadovaujant ilgiausiai teko eiguliauti? „Na, geras buvo, pusės blogo žodžio nepasakysi", - irgi tik tiek.
      Bet pripažįsta, kad pipirų, nors ir retai, pasitaikydavo sulaukti - tai iš vieno ar kito girininko, tai iš Telšių miškų ūkio, vėliau - urėdijos. Tų revizorių iš Telšių būdavę visokių. Labiausiai bijodavę vyriausiojo miškininko Alfonso Butėno ir inžinieriaus Vaclovo Medžiaušio. Apie pastarąjį šmaikštuoliai net dvieilį buvo sukūrę:
           Atvažiuos Medžiaušis, -
           Tai tikrai nedžiaukis!
     Apie tas revizijas, iš anksto žinomas ar netikėtas, Juozas Adomauskas pasakoja taip:
      "Atvažiuoja telšiškiai, visas būrys, sugriūna į girininkiją ir puola į popierius. Visada taip. Ir visur. Tik, girdėjau, vienas mūsų ministras, Algimantas Matulionis, trankydamasis po Lietuvą, elgdavosi kitaip: tas - pirmiausia į miškus, kartais ir be palydos, vos ne slapta. Yra buvęs ir Varniuose, net Šiluose, bet tada aš dar nedirbau. Žinoma, ir tuometinio Telšių miškų ūkio tikrintojai užsukdavo į miškus, bet pirmiausia pasižiūrėdavo į dokumentus. Kas planuota per ketvirtį ar pusmetį padaryti? Kas padaryta? Tik po to: „Na, o dabar parodykit..." Pasirinkdavo lyg atsitiktinai kokį plotą ir važiuoja. Ir eigulį pasiimdavo, bent iš pradžių, kol eiguvos tebebuvo tikros, o ne formalios, o eiguliai lyg ir savo teritorijų šeimininkai. Aišku, visada rasdavo prie ko prikibti, bent jau vieną kitą pastabėlę patėkšti, kartais, mums iš praktiškos pusės jos atrodydavo nei šiokios, nei tokios. Žinoma, nebūdavo viskas idealu, juk darbininkus sunku priversti labai stropiai dirbti. Tad pasitaikydavo, kad kartais tekdavo paraudonuoti. Rimtesnių pažeidimų nepasitaikydavo, nebent, ką tik pasakojau, tas darbininkas buvo pakišęs kiaulę - išsikirtęs apie 50 kubinių metrų medienos, bet tik tą vieną atvejį dabar, iš staigiųjų, ir teprisimenu. Ne, ne revizija tai išaiškino, mes patys. O komisijos vakarop susėsdavo prie stalo aptarti patikrinimo rezultatų, kartais „aptarinėdavo" ar ne iki vidurnakčio. Mes ten nedalyvaudavome. Mes turėdavome savų švenčių. Kad ir miško sodinimo pabaigtuvės. Susinešdavome kas ką, ir tiek, iki garsesnių dainų neprieidavome..."
      Gal karčiausi pipirai buvo tai, kad savininkams grąžinus miškus, jų plotai eiguvose smarkiai sumažėjo. Pradėta jas stambinti, naikinti. Juozas Adomauskas išsilaikė iki 1999 metų, išdirbęs eiguliu 21 metus.

Iš kur medžių kojos dygsta?

     Yra buvusių girininkų, kurie nepasakytų, nė kada įkurta jo girininkija. Tiek juos tedomina istorija. Suprantama, būtų naivu tikėtis, kad kiekvienas knaisiotųsi archyvuose, ieškodamas vadinamųjų Smetonos laikų faktų. Bet jiems, bent taip atrodo, neįdomu net pakalbinti buvusį eigulį, darbininką apie praeitį, kurie apie miškus linkę kalbėti su nostalgija, ne vien remdamiesi kietmetriais, sortimentais ir panašiai. Kitas girininkas net patingės perskaityti jo girininkijos istorijos juodraštį, bent užmesti akį, ar ten nėra akivaizdžių riktų. Ir neapkaltinsi - tai nėra jų pareiga. Paprasčiausiai jiems neįdomu.
      O buvęs Varnių girininkas Valdas Praspaliauskas turi net atskirą nuotraukų albumėlį. Ne, nėra jame kokių archyvinių istorijos faktų, paprasčiausiai užfiksuotos jo vadovavimo laikų girininkijos gyvenimo akimirkos. Čia įkurtuvės naujame girininkijos pastate, čia buvę įdomūs eiguliai Romualdas Verikas ir Juozas Adomauskas, čia nuvežta į pamiškę žvėreliams pašaro, čia susitikimas su Varnių vidurinės mokyklos jaunaisiais miško bičiuliais, čia visas girininkijos kolektyvas prie Lūksto ežero...

Kas kokiame uokse peri ?

     Valdas Praspaliauskas mielai prisimena, kaip tapo miškininku. Sakosi, nuo mažens žiūrėjęs į miškus. Nors nė žiūrėti nebuvo ko - gyveno pamiškėje gimtajame Paškuvėnų kaime. Kas nulaikys vaikus nuo iškylų pasiklausyti paukščių čiulbėjimo pavasarį, nuo gundančių nepaprastai aromatingų žemuogių, nuo grybavimo rudenį, karstymosi po lazdynus riešutų pasiraškyti? Žinoma, niekas ir nelaikė, anuometiniai vaikai, ypač kaimo, nesėdėdavo dyki, nuo mažens būdavę pratinami prie darbo. Tėvas jį vesdavosi į mišką malkų kirsti, mama pasiųsdavo žemuogių ar mėlynių parinkti, nuklydusios karvės ieškoti, po lietaus parnešti grybų pasidžiovinti. Kas be ko, berniukas tuo pačiu iššniukštinėdavo, kas kur kokiame uokse peri, kur kieno ola, kas įsikūręs išsiraustame urvelyje.
      Tėvas nebuvo miškininkas, dirbo Kaunatavos tarybinio ūkio fermos vedėju. Tad nepasakysi, kad miško potraukis - iš jo ar motinos Marcelės, irgi fermos darbuotojos. Tarp kitko, anot Valdo Praspaliausko, tėvas Petras buvo Nepriklausomos Lietuvos karys, o Antrojo pasaulinio karo metais grįžę ruseliai paėmė jį į savo kariuomenę - teko nueiti pėsčiomis iki Berlyno, o paskui ir grįžti pėsčiomis namo. Naktį eina, dieną miega. Pasiekęs Lietuvą besvėręs apie 45 kilogramus.
      Sakosi ypač domėjęsis paukščiais. Net kaimo žmonės suopį ar nendrinę lingę visi iš įpratimo vadina tiesiog vanagu. Arba kuosą - varna. O juk tai ne tie patys paukščiai. Kai besimokant ar ne šeštoje klasėje mokytojas atsinešė knygą „Lietuvos paukščiai" ir paprašė vaikų išvardinti pažįstamus sparnuočius, Valdas Praspaliauskas atpažino apie pusantro šimto iš maždaug trijų šimtų.
       Klajonės paslaptingais miško pažinimo takais, patirtos nepakartojamos pamokos leido turiningiau pažinti aplinką, ir dabar pasaulis, gamta tikriausiai yra kur kas patrauklesni, nei daugeliui kitų žmonių, vaikystėje neišmokusių gėrėtis miško balandžio uldėjimu, atskirti, pavyzdžiui, kuosą nuo varnos, be pirmųjų pavasario gėlių šalpusnių ir žibučių, neskaitant, žinoma, naminių snieguolių, žinoti, kad beveik kartu pražįsta ir vištapienė.
      Gamtos pažinimu stengėsi sudominti ir savo vaikus. Dukra Valdonė prisimena, kad tėtis kur veždamasis vyresniąsias dukras pamato skrendantį paukštį ir tuoj klausia: ar pažįstate jį? Ne visada atspėdavome, tada imdavo aiškinti jo savybes, kaip atskirti iš silueto, skrydžio būdo. O kokia gardi būdavusi jo parnešta po medžioklės apšalusi laputės duona - kur kas gardesnė už mūsiškę, pirktą parduotuvėje... Ūgtelėjusios suvokė, jog tai būdavo tėčio užkandai rytą pasiimta ir nesuvalgyta ta pati duona


Už pažadą mokytis - nemenkos pareigos

     Dar vaikigalis Valdas kartais dalyvaudavo ir medžioklėse. Žinoma, tik kaip varovas, neatstūmė jo žymus tuometinis medžiotojas Alfonsas Dauginis. Įdomūs buvę jo pasakojimai apie nuotykius miške, susitikimus su žvėrimis.
      Valdą Praspaliauską domino ne tik paukščiai, nors jiems teikė pirmenybę, ne tik žvėrys, bet ir medžiai. Kaip sakoma, iš kur jiems kojos dygsta: kaip jie užauga tokie dideli, kiek metų gyvena ?
      Bet baigus Kaunatavo aštuonmetę ir Telšių 6-ąją vidurinę mokyklą, medžiais domėtis nebuvo kaip - paėmė į kariuomenę. Po jos - kur eis, žinoma į miškus, nors ten atlyginimai buvo palyginti menki. 1986 metais pasibeldė į tuometinio ilgamečio Telšių miškų ūkio direktoriaus Benedikto Paulausko duris. Tas mielai priėmė, gal todėl, kad kaip tik dėl menkų atlyginimų trūko darbuotojų. Buvo priimtas ne kokiu darbininku, o Varnių girininkijos vyr. miško techniku. Už tai turėjo pažadėti sudijuoti miškininkystę. Vyr. technikas - tik pareigų pavadinimas, o praktiškai - pavaduotojas (pavaduotojo etatas buvo įvestas tik po metų). Žinių spragas padėjo užpildyti Žemės ūkio akademija, kurioje iš karto ėmėsi neakivaizdžiai studijuoti miškininkystę.
      Varnių girininkas tuomet buvo Aloyzas Butikis. Patyręs miškininkas, jis dvidešimt metų vadovavo girininkijai, kol atsitiko tragiška nelaimė - mėšlungiui sutraukus koją, 1994 metais nuskendo savo sodybos tvenkinyje. Valdas Praspaliauskas sakosi, kad dar būdamas „žalias" daug ko išmoko iš šio patyrusio vadovo. Pavyzdžiui, padėjėjas Valdas Praspaliauskas atrėžė biržę, bet paaiškėjo, kad neatitinka plotas. Tuomet girininkas, matyt, tikrai perpyko, pats ėjo permatuoti. Bet pykčio užanty nesinešiojo ir niekada neprimindavo šio apmaudaus įvykio.
      Aloyzas Butikis buvo didelis gamtos mylėtojas, net medžioklėje jam esą rūpėdavo ne nušauti, o pasigėrėti žvėrimi. Tada dideli miškininkų priešai buvo briedžiai, kurie nuskabydavo jaunų medelių viršūnes, ir šie žūdavo. Iš lūpų į lūpas sklandė pasakojimas, kaip kartą medžioklės metu susitikęs gražuolį briedį ne už šautuvo griebėsi, o už kepurės - pamosavo ja: eik sau!
      Valdas Praspaliauskas irgi buvo tapęs medžiotoju, bet su metais azartas išblėso, nesigiria kokiais nors rimtesniais trofėjais, tik pamini, jog jo nušauto stirnino ragai įvertinti bronzos medaliu. Panašiai įvertintos ir šerno iltys.


Girininko dienos

     Girininkijos technika tuomet tebuvo 3 arkliai ir ratinis traktorius. Arkliais traukdavo dvimetrę malkinę medieną, o 6 metrų ilgio rąstus - traktoriumi. Tiesa, dar buvo automobilis GAZ 52, bet jis tikro darbo nedirbo - vežiodavo darbininkus į kirtavietes, parveždavo degalų, per miškasodį atbogindavo daigus iš savo medelyno.
      Žuvus Aloyzui Butikiui, Valdas Praspaliauskas, jau bebaigiąs neakivaizdines studijas Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, tapo Varnių girininkijos girininku. Tuo metu jau pradėta atsisakyti darbininkų girininkijose, tuo pačiu ir eiguvų - visus didžiuosius darbus ėmė vykdyti urėdijos brigados. Rodos, darbo sumažėjo. Antra vertus, vos nepadvigubėjo girininkijos girių plotai, mat buvo prijungti iširusių Pavandenės tarybinio ūkio, Justo Paleckio, „Žemės maitintojos" kolūkių miškai. Eiguliams viską apeiti praktiškai tapo nebeįmanoma, tuo netruko pasinaudoti piktavaliai.
      Valdas Praspaliauskas ir jo bendradarbiai netruko atkreipti dėmesį: kaip čia yra, kad vagiama ne gera mediena, o daugiau sausuoliai? Paaiškėjo, jog juos naudojo degtindariai, palei upeliūkščius ar prie šaltinėlių įsirengę bravorus...
      Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus grąžinti nuosavybę buvusiems šeimininkams ar jų palikuonims, Varnių girininkijos administracijai, įsikūrusiai ūkininko Stankaus pastate, grėsė likti benamei, todėl dar Aloyzo Butikio laikais Telšių urėdija tame pačiame Ožtakių kaime ėmėsi statyti nemenką pastatą. Užbaigtas jis buvo ir įkurtuvės atšvęstos jau vadovaujant Valdui Praspaliauskui. Prabėgus keleriems metams, paaiškėjo, kad girininkijos administracijai, besusidedančiai iš kelių darbuotojų, tokių patalpų nereikia - pastatas perleistas Varnių regioniniam parkui, o trys miškininkai glaudžiasi kitame šio parko pastate - kartu su parko administracija.
      Girininkijoje gamindavo 2 metrų ilgio malkinę medieną, 6 metrų rąstus ir stiebus, kuriuos veždavo į Telšių miško ruošos punkto galutinį sandėlį - estakadą, kur juos skersuodavo į sortimentus. Šiame ruošos punkte nuo buvo sudarytos kompleksinės brigados plyniems kirtimams kirsti.
      Bet dar buvo darbininkų ir girininkijose. Valdas Praspaliauskas sakosi jų, su traktorininku, turėjęs gal šešis. Nei giria, nei labai peikia, bet vis dėlto prisimena ir tokių faktelių: „Kartais susidarydavo įspūdis, kad jie ateina darban tik pailsėti, o visas jėgas skiria savo namų ūkiui, iš kurio ir vertėsi. Nesakau, kad pas mus, tai yra miškuose, dirbo patys blogiausi žmonės. Juk panašiai anais laikais darbo metu ilsėdavosi ir statybininkai, o pavakary skubėdavo mūryti privatininkų namelius. Ten sunkiai dirbdavo, bet užtat ir uždirbdavo dvigubai. Ar ne panašiai ir girininkijose, nėra ko čia stebėtis. Pats nemačiau, bet žmonės juokėsi, kad vienas darbininkas pietų metu kąsdamas kiaušinį užmigo... Gal nepersūdė aštrialiežuviai pasakodami tą atsitikimą... O kai ką ir pats esu patyręs. Rytą nuvežu su GAZ-52 darbininkus miškan į kirtavietę. Per pietus užsukęs pasižiūrėti, kaip sekasi, nerandu darbo pėdsakų. Koks galas, nejaugi bus susimetę į kokią pamiškės sodybą ir bešvenčią? Pasirodo, jie čia pat, ne nuo girininko, o nuo uodų ir bimbalų apsikrovę šakom, ilsisi.
      Valdui Praspaliauskui atėjus į girininkiją, dar tebebuvo Feliksavo, Tarvydų, Šilų, Pagirgždutės, Pareškečio, Tetervinės eiguvos. Paskui ėmė jų mažėti. Pavyzdžiui, 1999 metais bebuvo du eiguliai: Romualdas Dobrovolskis ir Petras Pabijonavičius, ir tie patys jau ne kaip eiguvų vadovai, o įvairių sričių girininko padėjėjai.
      2003 metais po apmaudaus nesusipratimo, dėl kurio Valdas Praspaliauskas sakosi nebuvęs kaltas, jis perkeliamas eiguliu į Žarėnų girininkiją. O paskui perėjo visai į kitą darbą, dabar jis - Nacionalinės mokėjimų agentūros Kontrolės departamento patikrų vietoje Telšių skyriaus vyriausiasis specialistas. Bet, žiūrėk, vis ir beprisimenąs miškininko darbą, sutiktus žmones, buvusius bendradarbius.
      Pavyzdžiui, koks įdomus buvo eigulys Klemensas Rubavičius. Jis dirbo Pavandenės tarybinio ūkio eiguliu, iširus kolūkiams atėjo į girininkiją. Nevedęs nugyveno gyvenimą, tad žmonės juokaudavo, kad jo žmona - tai gamta. Taip, tas pats, kuris esą kalbėdavosi su medžiais. Matyt, kas bus nugirdęs girioje kalbantis pačiam su savimi ir paleidęs gandą. Bet ir jis pats nesigynė, esant geram ūpui kartais rimtu veidu samprotaudavo, jog medžiai yra gyvi padarai, tik reikia mokėti suprasti juos. Atėjęs į girininkiją netruko pritapti joje, tapo savotišku medžiotojų autoritetu, laikėsi medžioklės tradicijų, todėl jam buvo patikėta organizuoti komercines medžiokles užsieniečiams (Miškų ministerijos nurodymu, Telšių urėdija komercinėms medžioklėms buvo išskyrusi plotą ir Varnių girininkijos Pagirgždutės miške).
       Įdomūs buvę ir eigulys Juozas Adomauskas, dabar tebegyvenantis Šiluose (jau šiek tiek aprašytas šioje apybraižoje), Žarėnuose gyvenantis Petras Pabijonavičius, eigulio pareigas perėmęs iš savo tėvo Zenono Pabijonavičiaus.

Eigulio pareigas perėmė iš tėvo

      „Eigulio pareigas perėmė iš tėvo..." Tie buvusio girininko Valdo Praspaliausko žodžiai sudomina: ar nebus ir čia miškininkų dinastija? Bet, gaila, ne - Zenono Pabijonavičiaus tėvai buvo valstiečiai, o iš jo šešių vaikų tik sūnus Petras susigundė miškais. Neatrodo, kad ir šio atžalos ruoštųsi miškininkauti, kai esą patrauklesnių ir pelningesnių užsiėmimų. O miško romantika, gamtos potraukis? Apie tai šiuolaikiniam jaunimui tarsi gėda net prasitarti - mirtinai užjuoks.
      Matyt, ne kažkieno išgalvotų romantikų skatinamas darbuotis į girininkiją atėjo ir Zenonas Pabijonavičius, o bėgdamas nuo Žarėnų tarybinio ūkio, kuriam priklausė ir jo gimtasis Vertininkų kaimas. Kelios kaimo sodybos glaudėsi prie nemenko Pareškečio miško, susiliejančio su Rešketėnų, Tarvydų miškais. Pagal pastarąjį vadinosi ir tenykštė Varnių girininkijos eiguva - Tarvydų.
      Varnių girininkijai tuomet vadovavo dar vadinamasis smetoninis girininkas Jonas Rekašius. Tai jis, galėjo būti kokie 1953 - 55 metai, priėmė Zenoną Pabijonavičių nuolatiniu miško darbininku. Ir, matyt, nenusivylė, įvertino jo darbštumą, pareigingumą ir vėliau, gal po kokių septynerių metų, paskyrė jį Tarvydų eiguvos eiguliu vietoj jau gerokai prasigėrusio žmogaus.
      Girininkai keitėsi, ir prie visų Zenonas Pabijonavičius, kaip sakoma, buvo savo vietoje. Po Jono Rekašiaus girininkijos vadovu tapo Adolfas Šabanas. Ar ne jo iniciatyva netrukus buvo sudaryta atskira Šilų girininkija, kuriai priskirta ir Tarvydų eiguva. Girininku tapo Antanas Simanavičius. Eigulio darbe atsirado tik vienas pasikeitimas: pirmadieniais į pasitarimus tekdavo vykti jau nebe į Varnius, o į Šilus. Bet ne amžinai - po vienuolikos metų Šilai vėl prijungti prie Varnių. Vėl niekas nesikeitė, tik kontoros vieta... Varnių girininkas tada jau buvo Aloyzas Butikis.
      Apie pastarąjį sūnui Petrui yra pasakojęs tokį atsitikimą:
„Girininkija tada jau turėjo nenaują bortinį automobilį GAZ-51, kuris buvo naudojamas ir kam nors gabenti, pavyzdžiui, sodinukams į sodimvietę, ir darbininkams į mišką nuvežti bei parvežti, ir kaip transporto priemonė pačiam girininkui. Nenaujas bebuvo, dar ar ne kiauru duslintuvu - iš tolo, net už miško, girdėti jo blerbimas. Kartą darganotą dieną permirkę darbininkai susikūrė laužą pasidžiovinti, o kad būtų šilčiau ir iš vidaus, buvo pasirūpinę stipresnio gėrimo. Bijoti netikėtai užkluptiems nebuvo ko - iš toli išgirs girininko sunkvežimį. Tad drąsiai kilnoja stiklinaitę: „Sveikas Jonai" - „Į sveikatą" - „Sveikas, Petrai." Ir netikėtai išgirsta už pečių svetimą balsą - Aloyzo Butikio: „Į sveikatą." Pasirodo, girininkas tąkart sumanė atvažiuoti į kirtavietę dviračiu. Teko tada eiguliui paraudonuoti."
      Zenonas Pabijonavičius sūnui yra pasakojęs apie senus, patyrusius eigulius. Savęs, matyt, nelaikė tokiu, nors miške išdirbo per 30 metų, iš jų gal pustrečio dešimtmečio eiguliu. Esą, seniau eiguliai ieškodavo medžių vagišių paslėptų kelmų ne akylai tyrinėdami miško paklotę, o žvelgdami į viršų: laja gožia dangų ir netikėtai prošvaistė - vadinasi, ten neseniai augo medis, ten ieškok kelmo. Bet laikai keitėsi, keitėsi eigulių darbo pobūdis, į tuos kelmus nelabai bebūdavo kreipiama dėmesio, nebent revizoriai netyčia užkliūtų už jų...
      Petras Pabijinavičius prisiminė ir įdomesnį atsitikimą iš tėvo eiguliavimo laikų: „Kaip žinoma, tada pagrindinė „technika" buvo arkliai. Nemenkas rūpestis buvo metus miško darbus prišienauti jiems pašaro. Didžiąją dalį šieno suveždavo į eigulių daržines, o kas netilpo - krovė į didžiulius kūgius tiesiog miško pievoje - žiemą pasiims. Kartą darbininkai pradėjo per didelį kūgio pagrindą, pritrūko šieno jam užviršuoti. Eigulys nebepatikrino, taip ir užsimiršo. Žiemai persiritus į antrąją pusę, kai ištuštėjo daržinės, atvažiuoja pašaro. Kažkodėl arklys baidosi, vos ne atbulas traukiasi. Netikėtai šast iš kūgio žvėris su šeriais - ar ne prikeltas iš snaudulio šernas. Pasirodo, per speigus jis sumaniai įsitaisė sau gūžtą šiene..."
      Petrui Pabijonavičiui, eiguliu tapusiam gerokai vėliau, nebeteko nei šienauti, nei miško traukti arkliais. Bet apsieiti su arkliu mokėjo. Šeimoje augo šeši vaikai, todėl, kaip ir daugeliui kaimo žmonių, teko verstis iš pagalbinio ūkio - augintis ne tik bulvių, kitų daržovių, bet ir vieną kitą jautuką ar bekoną, skirtus parduoti. Eiguliui prie miško buvo lengviau - pakako ganyklų, pašaro. Žinoma, dirbti teko nemažai, vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo ir jo nesikratė. Tėvas, važiuodamas su arkliu į mišką, pasiimdavo ir Petrą - iš pradžių šiaip, kaip į iškylą, o paskui padėti darbuotis.
      „Miške užaugau, gamtoje, - sako Petras Pabijonavičius ir, tarsi pratęsdamas mintį apie gamtą, samprotauja: - Seniau girininkas turėjo motociklą, važinėjo plerpdamas ir skleisdamas benzino dvoką. O po miškus - vis su eiguliu, arklio traukiamu vežimu. Čia tau ir paukščių giesmelės, ir koks žvėrelis bešuoliuojąs skersai samanoto keliuko, ir girios kvapai. - Ir, nors dar nesenas, užbaigia vos ne kaip pensininkas: - Nebe tie miškai, nebe tas miškininko darbas..."
       Baigęs vidurinę mokyklą Petras Pabijonavičius kažkodėl niekur neįstojo mokytis, todėl jį tuoj nusigriebė Karinis komisariatas: prieš kariuomenę pasiuntė į DOSAAF (Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti) vairuotojų kursus. Būsimuosius kursantus pamokė, kad išmintinga būtų tuoj pat kur nors įsidarbinti: tada gaus šiokią tokią stipendiją, be to, pagal anuometinę tvarką, tarnybos kariuomenėje laikas jau bus įskaičiuojamas į darbo stažą. Petras įsidarbino savoje Varnių girininkijoje miško darbininku.
     Sakosi, kad atitarnavęs kariuomenėje nebesirengė grįžti į Miškų ūkį, jau dairėsi kokio darbo kur mieste, bet jį susirado girininkas Aloyzas Butikis ir pasiūlė eiti eiguliu toje pačioje Tarvydų eiguvoje: tėvas jau buvo pensijoje, o jį pakeitęs žmogus, matyt, neturėjo pašaukimo. Ir darbas, ir visi miškai Petrui Pabijonavičiui nuo vaikystės buvo puikiai žinomi, apeiti su tėvu, šiaip išlandžioti, todėl sutiko.
      Prisimena pirmąjį savarankišką miškasodį: „Šiek tiek jaudinausi, bijojau, kad pirmasis blynas neprisviltų. Susikviečiau aplinkui pamiškėse gyvenančius žmones, jau pensininkus patyrusius buvusius miško darbininkus. Patiko jų neatmestinis požiūris į darbą. Džiaugiausi, kad medeliai puikiai prigijo. O vėliau per 15 metų su darbininkais, turiu minty nuolatinius, gana jaunus, visko pasitaikydavo, tekdavo ir pakariauti. Bet nebeilgai - atsirado rangovai, girininkijų darbininkų po truputį atsisakoma. Ir eiguvų - jos stambinamos. Nebeapeisi, nesužiūrėsi, keitėsi eigulių, kaip ir apskritai girininkijų, darbo pobūdis."
      Nebelikus eiguvos, Petras Pabijonavičius buvo paskirtas urėdijos medienos realizavimo baro meistru.

Darna su mišku

      Apie girininką Justiną Stonkų ne kartą rašė Telšių rajono laikraštis. Buvo proga: paaiškėjo, kad jo gimimo diena ypatinga - vasario 16-oji. Bent pora rašinių ir pavadinta taip: „Vasario 16-oji girininką aplanko kasmet per gimtadienį" ir „Lydimas Vasario 16-osios". Aišku, pretekstas svarus, tačiau pats Justinas Stonkus supranta, kad tai, jog 1964 metais gimė būtent tokią dieną, yra atsitiktinumas, o ne koks jo nuopelnas. Kas kita, kad vis pasitaikydavo ir gyvenimiška proga, pavyzdžiui, apdovanojimas ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą", pirmavimas įveisiant naują mišką žemės ūkiui netinkamuose plotuose, aukščiausios - pirmosios kvalifikacinės girininko klasės suteikimas...

                                             
      Taigi Justinas Stonkus nesureikšmina savo gimtadienio. Nebent tiek, kad žmonai Astai bent vienais metais nereikėjo sukti galvos, lakstyti po parduotuves renkant dovaną Justinui - dovanojo Lietuvos tautinę vėliavą. Jis netgi prisipažįsta nežinojęs, kaip ir dauguma anuometinio jaunimo, kas ta Vasario 16-oji:
      „Kai mokiausi Kauno miškų technikume, vienas kurso draugas tą dieną lyg tarp kitko užsiminė, jog reikėtų išgerti kokį vyno butelį. Pamaniau: va kur bičiulis, prisiminė mano gimtadienį! Nesusipratimas netruko paaiškėti - pasirodo, draugas turėjo minty niekur neviešinamą Lietuvos nepriklausomybės šventę ir užsidegė entuziazmu: "Tad dviguba proga, ko tu nesakei!" Jie, kauniškiai, buvo labiau pasikaustę, garsėjo maištingumu, o mes, kaimiečiai, snūduriavome užliūliuoti sovietinių istorijos vadovėlių..."
       Justinas Stonkus prisimena, kaip kartais po jo gimimo dienos apsukrūs vyrukai lyg tarp kitko pasidomėdavo, kokia proga buvusi šventė. Rodos, kas čia tokio, o dabar aišku, jog tie vyrukai, be abejo, buvo susiję su saugumu.
      O sovietinei imperijai jaučiant savo galą ir iš paskutiniųjų stengiantis užgniaužti vis dažniau prasiveržiančias ir stiprėjančias protesto akcijas, prieš vasario 16 dieną ypač atidžiai buvo sekamas bet koks gyventojų sujudimas. Ir Telšių partkomas, vadovaujamas tokio Česlovo Sabanskio, aišku, vykdydamas Vilniaus nurodymus, siuntinėdavo vadinamąjį aktyvą budėti, kad, neduok Dieve, kas neiškeltų Rainių miškelyje ar kur kitur tikrąją Lietuvos vėliavą. Tokiomis sąlygomis Justinui Stonkui afišuotis apie savo gimtadienį, aišku, netiko. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visi pažįstami, gal perskaitę apie girininko gimtadienio datą, tarsi atkuto: „O, Vasario 16-oji!"

Įvertinimas

     O juk svarbiausia ne gimtadienis, atsitiktinumo dėka sutampantis su iškilia valstybės švente, o darbai. Bent seniau taip sakydavo. Vien tai, kad Justinui Stonkui suteikta pirmoji - aukščiausia - girininko kvalifikacinė klasė, daug pasako. Jai gauti, be darbo stažo, vertinama miško želdinimo, ugdomųjų ir pagrindinių kirtimų darbų kokybė, miškų apsauga nuo neteisėtų kirtimų ir kitų pažeidimų, kaip laikomasi aplinkosaugos reikalavimų ir kita.
      Žinoma, atsižvelgiama ir į visuomeninę veiklą, asmenines savybes. Dar Justinui Stonkui tebevadovaujant Survilų girininkijai, pavaldiniai džiaugėsi jo tiesiu būdu, paprastumu ir draugiškumu. Ir energingumu. Eigulys Jonas Butautas tada juokavo: „Kai mūsų girininkas pasileidžia per mišką, vos spėji įkandin." Šios savybės, matyt, nepasikeitė ir vėliau.
      O eilutė apie miško apsaugą nuo neteisėtų kirtimų? Žmona Asta Stonkienė, pedagogė, juokauja, kad vyras net buvo pramintas sekliu Morka - pagal Džanio Rodario pasaką „Čipolino nuotykiai", kurioje morka pagal jai vienai pastebimais ženklais sugebėjo sekti kitų persekiojamų daržovių pėdsakais. Tiesa, persekiojamieji sugebėjo pasprukti nuo nevykėlio seklio. O nuo girininko Justino Stonkaus sunku būdavę miško vagims išsisukti.
        „Važiuojam, - prisimena Asta Stonkienė, - motociklu miško keliuku, o Justinas jau ir dairosi: anądien šių vėžių nebuvo. Kas čia ko ieškojo, pasekim, ar ne prie medienos rietuvių sukta. Ne kartą taip pavogtus rąstus rado - atsekė iki piktadario daržinės."
Žmonai prasitarus apie seklio Morkos nuotykius, ir pats Justinas Stonkus prisimena:
      „Ypač daug vagysčių buvo dar tebedirbant Survilų girininkijoje. Kartą svetimas žmogus net mėgino akiplėšiškai prekiauti valdiška mediena. Birbiu motociklu. Buvo gal šeštadienis. Žiūriu, stovi miškovežis. Ko? Vairuotojas ramiai aiškina: „Mes iš Šiaulių, atvažiavom medienos vežtis." - Kokios medienos?" - „Iš vieno žmogaus pirkom, va stovi jis už rietuvės." Apsidairom, o to žmogaus jau nė kvapo - nukūrė, pamatęs mane, girininką. Kitą kartą buvo toks įvykis. Irgi dar Survilų girininkijos laikais, gal 1988 metais. Eigulio Rimanto Vaišvilos eiguvoje aptikom, kad išpjauta nemažai pušų. Aišku - vietinių vagišių darbas. Sakau eiguliui: „Tu pasėdėk prie butelio su vienais, su kitais, kas nors girtas ką nors ir prasitars." Kurį laiką, gal savaitę, eigulys vaikštinėjo įtartinos būsenos, bet vieną dieną raportavo: „Žinau kas!" Taip ir išsiaiškinom piktadarius."
      Svarbu ir meilė miškui, kuri kvalifikacijos anketose nevertinama, nes nėra kaip išmatuoti. Iš tikrųjų, kaip ją įvertinti? Veiksnių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, dirbdamas girininku galybę laiko praleisdavo giriose, rodos, turėjo pabosti kasdieniniai rūpesčiai miške. O, žiūrėk, ir šeštadienį ar sekmadienį nenustygsta namie - jau ir traukia, būdavo, paklajoti po girias. Nuklysta į plotus, kur kadaise dirvonavo apleista nenaši žemė, o dabar siūruoja eglės, pušys. Traukia ir sengirės. Jose tarsi dingsta kasdieniai rūpesčiai, ir mintys šviesesnės, ir būtis.

Nulėmė pažintis su girininku

     Kaip ir dauguma miškininkų, Justinas Stonkus savo profesijos pasirinkimą sieja su tuo, kad vaikystę praleido tarp miškų. Jo tėviškė Eidžiotų kaimas - prie Pušinės miško. Ten ir uogos, ir riešutai, ir grybai. Ir paukščių čirenimas, ir paslaptingas medžių ošimas - vis naujas, vis kitoks. Kur dar susitikimai su netikėtai užkluptais miško žvėreliais, viliojantys jų pėdsakų takai žiemą!
      Tėvas Antanas Stonkus buvo traktorininkas. Gana murzina profesija, ypač dirbant tuometine rusiška technika, kuri šiaip lyg ir patvari, asfaltų jai nereikia, tačiau turėjo nemalonią savybę - visos tarpinės praleisdavo tepalus. Vaikui dėl to - kas, mechanizatoriai atrodė dar patrauklesni tepaluotomis ne tik rankomis, bet ir kakta ar skruostais. Tokius vairuotojus rodė tuometiniai filmai. O apie traktorininkus ką ir bekalbėti.
       Tačiau poveikį turėjo ir Survilų girininkija, kurios centras buvo vos už kelių kilometrų. Beveik neturinčios technikos girininkijos sunkiai versdavosi be kolūkių pagalbos. Survilams dažniausiai talkindavo tarybinio ūkio traktorininkas Antanas Stonkus, todėl jis buvo gera pažįstamas su girininku Jonu Kulpinsku, susidraugavo, netgi bičiuliavosi, neretai ir šiaip apsilankydavo. Todėl ir sūnus Justinas Stonkus gerai pažinojo girininką.
      Vaikinukas tikrai gerai mokėsi Janapolės vidurinėje mokykloje, bet, matyt, netraukė kiurksojimas prie vadovėlių, be kurių ir gerą galvą turėdamas neapsieisi, nenustygo be konkrečios veiklos. Reikėjo apsispręsti, kokį rinktis kelią. Tėvas atkalbinėjo nuo tepaluotos profesijos, o girininkas vardijo savo darbo pliusus. Jam užsidegus kalbant netgi minusai atrodė kaip romantika. Ir Justinas Stonkus, baigęs aštuonias klases, nuvežė dokumentus į Kauno miškų technikumą.
      Jį 1983 metais baigęs, gavo paskyrimą į Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Pavenčių girininkiją - tapo jos vyr. techniku, o praktiškai - girininko pavaduotoju. Tačiau neilgai tedirbo - tą patį rudenį buvo paimtas į kariuomenę, kur porą metų teko gyventi taikantis prie rusiškos kariuomenės tvarkos, daug kur atsiduodančios absurdu.
      O grįžęs kažkodėl nepasuko į miškus - gal dėl ilgesnio rublio įsidarbino Telšių melioracijos valdyboje. Ten jį susirado tuometinis Telšių miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas: „Nei šis, nei tas, kad kvalifikuotas miškininkas dirbtų melioratoriumi. Mums reikia Survilų girininko Jono Kulpinsko pavaduotojo. Rodos, pažįstami esate, juk pats iš tų vietovių kilęs. Turėtumėte sutarti."
      Justinas Stonkus mielai sutiko, nors atlyginimas lyg ir mažėlesnis buvo. Matyt, iš tikrųjų traukė miškai.

Tikroji pradžia - Surviluose

     Beveik 12 metų išdirbo nepakeičiamo girininko Jono Kulpinsko pavaduotoju. Neliko nepastebėtas, sakosi, kad buvo siūlyta eiti girininkauti į Nevarėnus. Bet nesusigundė vadovo pareigomis. Mat su žmona, pedagoge Asta, gyveno Survilų girininkijos pastate, kur kūrėsi ilgam - remontavosi valdišką būstą, puoselėjo aplinką, kad gražu būtų ir patiems, ir pašaliniams. O vieną kartą atsisakęs kur nors dangintis, buvo paliktas ramybėje - daugiau, rodos, nebesulaukė pasiūlymų viršininkauti.
     Bet gyvenimo ratas sukasi. Po 35 vadovavimo tai pačiai girininkijai metų Jonas Kulpinskas, pradėjus šlubuoti sveikatai, išėjo į pensiją. Savo pareigas nedvejodamas pasiūlė perleisti pavaduotojui. Urėdija tai mielai patvirtino.
      Justinas Stonkus Survilų girininkijai vadovavo penkerius metus, kol 2003 metais ji buvo prijungta prie Varnių. Matyt, Justinas Stonkus urėdijoje buvo vertinamas, nes jam patikėta vadovauti naujajam dariniui, tai yra Varnių girininkijai. Ne juokas vien pagal dydį. Justinas Stonkus sako, jei neapsirinka, kad iš tuomet Lietuvoje buvusių beveik 400 girininkijų ji buvo tarp 13-os didžiausių. Beveik kaip buvęs Varnių rajonas, kuriam vadovavo komunistų partijos komitetas su keliomis dešimtimis klapčiukų ir vykdomasis komitetas. O girininkas - vos ne vienas pats, tik keletas darbuotojų. Aišku, darbų apimtis nepalyginami mažesnė, bet..
      Varnių girininkija buvo turėjusi savo administracinį pastatą, bet, keleriopai sumažėjus darbuotojų, po taupumo sumetimais įvykdytų mainų glaudėsi (ir glaudžiasi) po vienu stogu su naujadaru - Varnių regioniniu parku. Jo direktorė Irena Zimblienė žurnalistams yra sakiusi seniai pažįstanti girininką kaip dalykišką ir kultūringą žmogų, dažnai girdėjusi kieme jo skardų balsą rikiuojant darbus.
      O juk nelengva buvo pelnyti to parko teigiamus atsiliepimus. Girininkijos miškininkai turi labai apdairiai šeimininkauti, nes čia didžiulės Varnių regioninio parko valdos. Jose - Šatrijos, Sprūdės, Moteraičio, Žąsūgalos, Vembutų ir kiti piliakalniai, 17 ežerų ir ežerėlių. Su tuo susiję įvairiausi ūkinės veiklos apribojimai.
      Beveik netikėtai 2014 metų pabaigoje Justina Stonkus įteikė pareiškimą atsisakąs girininko pareigų, Aplinkiniai sako, jog motyvavo sveikatos būkle. Jis pats neneigia, bet patikslina: „Dėl neadekvačių darbo apimčių. Juk prijungus Survilų girininkiją plotai labai padidėjo. Prašiau palikti papildomą eigulio etatą, bet į tai neatsižvelgta. O nuo to - ir problemos su kojomis, sąnarių ligos."

Faktai lieka faktais

     Justinas Stonkus miškuose dirbo per tris dešimtmečius. Sakoma, kad norint pažinti žmogų ir teisingai aprašyti jo gyvenimą reikia su juo suvalgyti pūdą druskos. Ar bent vyriškoje kompanijoje ištuštinti vos ne visą dėžę stipresnio gėrimo - gal tada atsivertų, išsipasakotų gyvenimo kelyje pasitaikiusius nuotykius. Ir linksmesnius, ir kartais gal liūdnokus. Bet pirmajam variantui jau šaukštai po pietų, o antrasis, aišku, nepriimtinas. Belieka remtis vienur kitur paviešintomis oficialiomis žiniomis. Tiesa, girininkas yra sukaupęs net už anksčiau aprašytą Valdą Praspaliauską daugiau nuotraukų albumų. Fotografuodavo pats, fotografuodavo žmona Asta, kurią, gal svarbiausia, galima pavadinti ir archyvų tvarkytoja - neišsimėtė nuotraukos.
      Vienas iš paviešintų ir nuotraukoje užfiksuotų faktų: Lietuvos generalinės urėdijos vadovas Benjaminas Sakalauskas įteikia Justinui Stonkui ženklą „Už nepriekaištingą tarnybą". Buvo toks vajus lenktyniauti netinkamose žemės ūkiui plotuose kuo daugiau įveisti naujo miško. Per 10-metį iki 2012 metų šioje srityje Telšių urėdija tapo lydere - įveisė 1000 hektarų. Net ketvirtadalis - 250 hektarų - įveista Varnių girininkijoje. Įveisti - viena, paskui reikia želdynus prižiūrėti, saugoti. O pajėgos girininkijoje bebuvo nedidelės, galima sakyti menkos: pavaduotojas Romualdas Verikas ir eigulys Vygandas Tekorius.
      Be įprastinės veiklos, miškininkai nemažai dėmesio skiria ir rekreaciniams objektams. Kaip tik Justino Stonkaus laikais buvo įrengtas Jomantų miško pažintinis takas.
      Dėl per didelio darbo krūvio ir su tuo susijusios sveikatos būklės 2014 metų pabaigoje atsisakė iš darbo.

Miškas - ne tik medžiai...


     Justinui Stonkui pasitraukus, Varnių girininku buvo paskirtas Telšių urėdijos miško ruošos inžinierius Svajūnas Rimgaila.
      Apie jį, jo darbą, rūpesčius ir problemas dalykiškai yra rašiusi žurnalistė Danutė Jackutė. Čia ir pateikiame jos rašinį „miškai - ne tik medžiai...", publikuotą 2015 metų rugsėjo mėnesį.

Daug išleidžia naujam miškui

     „Kalvotojoje Žemaitijoje" apie Varnių girininkiją ne kartą rašyta, nes joje ne paprasti miškai, o išsimėtę jų masyvai, įeinantys į Varnių regioninio parko valdas. Todėl miškininkai turi šeimininkiškai ūkininkauti, 35 draustiniuose laikytis įvairių ūkinės veiklos apribojimų, o į Biržulio botaninį - zoologinį ir Stervo gamtinį rezervatą geriau nė kojos nekelti. Varnių girininkija neturi savo pastato, o glaudžiasi po direkcijos stogu. Girininkas Svajūnas Rimgaila tokia kaimynyste nesiskundžia, nes su direkcijos vadove Irena Zimbliene ir specialistais puikiai sutaria.
      „Medžius nukirsti gali bet kas, net ir iš gatvės atėjęs", - įsitikinęs Svajūnas Rimgaila. Miškininkui svarbi visa aplinka - tai, kas yra miške: medžiai, žolinė augmenija, vabalai, paukščiai, žvėrys.
      Su girininku keliaudami po Varnių girininkiją ne tik išvydome, kaip prižiūrimas ir ugdomas miškas, bet ir prisiminėme skaudžius mūsų tautai istorinius įvykius.
      Kalbant apie girininkiją ir miškus, pirmiausiai kyla klausimas dėl medienos - kiek ir kokios iškerta bei parduoda, nes tik iš gautų pajamų už parduotą medieną yra išlaikomas valstybinis miškų sektorius.
      Svajūnas Rimgaila sakė, kad miškai užima apie 16,5 tūkst. hektarų, iš kurių 6,5 tūkst. hektarų sudaro valstybiniai. Nors plotas didelis, bet Varnių girininkijoje per metus iškertama ir parduodama tik apie 7 tūkst. kubinių metrų medienos. Per 2015 metus girininkijai perduota apie 1500 hektarų netinkamų ūkininkauti žemių, todėl varniškiai miškininkai kasmet pasodina apie 50 hektarų naujo miško ir patiria didžiausių įveisimo, priežiūros ir ugdymo išlaidų.

Rūpestis dėl pušies jaunuolynų

      Sustoję Pareškečio kaimo miške, kalbėjomės apie apsaugą pušies jaunuolynų repelentais, kuriais reikės artimiausiu metu apdoroti per 30 hektarų. Girininkas pasidžiaugė, kad Telšių urėdijoje plečiasi miško sodmenų su uždara šaknų sistema auginimas. Šiemet puikiai girininkijoje auga konteineriuose užaugintų pušelių sodinukai. Tiesa, jie auga ne atvirame, o 1,3 hektaro tinklo tvora aptvertame plote. Šalia paruoštas dar 2,6 hektaro plotas, kuriame pušis sodins kitais metais. Jį taip pat apjuos vielos tinklu. Nors tai brangu, vieno hektaro aptvėrimas atsieina apie 1300 eurų, tačiau nauda akivaizdi. Taip pušaitės apsaugomos nuo didėjančios mūsų miškuose briedžių populiacijos.
     Svajūnas Rimgaila parodė šalia prieš šešerius metus pasodintą 4 hektarų pušyną ir apgailestavo, kad briedžiai gerokai pakenkė jauniems spygliuočiams. Žvėrys apgraužė pušų žievę, nuskabė pušelių viršūnes ir šoninius jaunus ūglius. „Būtumėte matę, kaip pavasarį atrodė pušynas. Dauguma kamienų baltavo. Pakanka briedžiui grybštelėti žievę ir pažeistas spygliuotis ateityje tiks tik kurui. Be to, pažeistoje medienoje ilgainiui išplinta puvinys. Per porą trejetą naktų briedis gali sunaikinti metų metus puoselėtą mišką", - kalbėjo girininkas. Šiemet ketina šį plotą purkšti repelentais „Trico", kurie turėtų apsaugoti nuo žvėrių daromos žalos. Tik Svajūnas Rimgaila dvejojo efektyvumu, nes priemonė nauja, dar mažai naudojama, be to, jos ir galiojimo laikas trumpas, taip pat purškimui turi reikšmės temperatūra ir oro drėgmė.

Genetinis eglės medynas

     „Miškai turi ūkinę reikšmę, todėl svarbi medienos kokybė, jos tūriai ir kiti rodikliai. Ir visi jie nulemti genetiškai. Todėl pagal tam tikrus rodiklius valstybiniuose miškuose įteisinti genetiniai draustiniai. Eglės genetinis medynas Varnių girininkijoje įkurtas 1985 metais ir užima 5 kvartaluose per 245 hektarus", - pasakojo Svajūnas Rimgaila, rodydamas Pušinės miške augančias egles.
      Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo neišsiskiriantys medžiai, tačiau girininkas paaiškino, kad draustiniuose ne tik saugomi unikalūs vietinės kilmės medžių rūšių genotipai, bet ir renkamos sėklos miško sodmenims auginti. Pušinės miške galima sodinti tik genetiniame draustinyje išaugusių eglių sodmenimis, o pastaruosius dar išveža ir į kitus Žemaitijos zonos miškus. Kadangi eglyne auga ir kitokie medžiai, tai mišką ne tik saugo, bet ir kerta. Tačiau galimas tik atrankinis, mažesnę vertę turinčių medžių kirtimas. Be to, kerta ir saugomas egles, pasiekusias gamtinę brandą, nes tik tokiu būdu surenkami kankorėžiai.

Naujoje vietoje - ne naujokas

      Svajūnas Rimgaila miškininkystėje sukasi jau trečiąjį dešimtmetį, o Varnių girininkijoje - tik pirmus metus. Baigęs 1992 metais Kauno aukštesniąją miškų mokyklą, vėliau Aleksandro Stulginskio universitete miškininkystę, sugrįžo į gimtinę ir daugiau nei dešimtmetį dirbo Žarėnų girininkijoje eiguliu, girininko pavaduotoju. Po to vienuolika metų Telšių miškų urėdijoje prabėgo dirbant inžinieriumi ir besirūpinant miško ruoša, miškotvarka bei kitais ūkiniais reikalais.
      Varnių girininkijoje girininkas pradėjo dirbti pernai gruodžio mėnesį ir, kaip sakoma - nauja šluota gerai šluoja. „Nenoriu kritikuoti anksčiau dirbusio girininko. Jis labiau rūpinosi medienos gamyba, o mano pagrindinis uždavinys - pasivyti ugdant jaunuolynus. Važinėdamas matau įveistus miškus, kuriuose reikėjo išretinti beržus prieš penkerius metus. Jie per tankūs, todėl neužaugs gera mediena", - vaikščiodamas po sužėlusius jaunuolynus kalbėjo Svajūnas Rimgaila.
Kaip pastebėjo girininkas, anksčiau ir reikalavimai būdavo kiti. Reikėdavo pagaminti popiermedžių, dabar klientai nori geresnės medienos, todėl stengiamasi atidžiau ugdyti jaunuolynus. „Šimto kvadratinių metrų plote galima palikti 24 medžius. Jei jie augs rečiau, labiau šakosis, nukentės prekinė išvaizda", - paaiškino girininkas, paklausus, kodėl paliktas toks tankus jaunuolynas.


Svarbi visa aplinka

    Pasak girininko, gamtoje visi turi išgyventi. Burnojęs briedžius, kurie kenkia pušynams, jis atlaidžiai kalbėjo apie Pušinės miško pelkėtoje vietoje šeimininkaujančius bebrus. Girininkas saugo ir uoksinius medžius, kuriuose peri geniai, juodosios meletos ir kiti paukščiai, įsikuria voverės. Girininkijos miškuose Svajūnas Rimgaila aptiko apie 40 tokių medžių. Be to, jis rūpinasi ir Pušinės miške žuvusių partizanų atminimu, ketina atstatyti griūvančius kryžius.
     Pušinės miške vykusias kovas mena išlikę 6 kryžiai. Apie čia kovojusius ir žuvusius partizanus galime rasti informacijos knygoje „Už laisvę ir tėvynę", kurią išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Svajūnas Rimgaila apie tuos įvykius girdėjo dar vaikystėje ir paauglystėje iš senelio, Keguose gyvenusio Felikso Rimgailos, kuris pažinojo daugumą čia kovojusių partizanų.
      Dar tvirtai tebestovi paminklas, įamžinęs Šatrijos rinktinės operatyvinio skyriaus viršininko Zigmo Tomkaus žuvimo vietą. Partizanui Alfonsui Urbonavičiui - Strūnai atminti pastatytą paminklą paslėpė sparčiai augančios eglės, todėl jas ruošiamasi praretinti.
      Girininkas džiaugėsi miškininkais, kurie čia dirba daugiau nei po du dešimtmečius. Kol keliavome po miškus su Svajūnu Rimgaila, jo pagalbininkai pavaduotojas Romualdas Verikas ir eigulys Vygandas Tekorius, palinkę prie dokumentų ir kompiuterių, rūpinosi planais, vertinimais ir kitokia apskaita, tarsi patvirtindami seną patarlę, jog vienas lauke - ne karys.


Česlovas GEDVILAS
2016 m., spalis

 


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt