Naujienos


NE MIŠKININKŲ PRADĖTA REFORMA NIEKO GERO NEŽADA

 

 

 

 

 

Profesorius, habilituotas biomedicinos ir miškotyros mokslų daktaras, pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos ministras Vaidotas Antanaitis į Lietuvą šiandien žiūri ir mato iš šono. Nepasakytum, kad ramiai.

Urėdus rinko širdimi

     Profesoriui svarbu ir tai, kas šalia, ir kas vyksta valstybėje, kokie pokyčiai ar reformos. O labiausiai rūpi tie, kurie miškus puoselėja, tie, su kuriais darbuodamasis praleido keturiasdešimt šešerius metus. Laukdami nelauktos reformos, jo mokiniai jau ne pirmas mėnuo vis mini profesoriaus vardą, sakydami, kad kartu su pirmuoju ministru Vaidotu Antanaičiu pradėjo kurti šalies miškų ūkį. Pradėti pradėjo, o ar kurs toliau, nebežino.

     Pirmasis ministras jų nepamiršo. Prisipažįsta, kad labai mėgo darbą su studentais, su aspirantais. „Žmogus daug gauna iš tėvų, mokytojų, dar labiau jį praturtina geri mokiniai. Jie verčia pasitempti, pačiam lavintis, judėti į priekį", - sako pašnekovas.

     Tapęs miškų ūkio ministru, V. Antanaitis pasikliovė savo mokiniais. Daugelis buvusių studentų dirbo miškuose, atkūrus nepriklausomybę ir pertvarkius miškų ūkį, tapo urėdais. Į klausimą, kaip iš būrio miškininkų atsirinko urėdus, sako, kad viską lėmė darbo kokybė, pasišventimas. „Labai nedidelis būrelis žmonių buvo, tad visi vienas kitą puikiai pažinojome. Nuotolio nebuvo - dūšią jautei širdimi", - prisimena buvęs ministras. - Bepigu buvo dirbti, kai įgavome tikrą laisvę, urėdai tapo tikrais šeimininkais, o ne popieriniais".

Žaibiška miškų reorganizacija

     Kovo 11-osios išvakarėse Vaidotui Antanaičiui paskambino profesorius Vytautas Landsbergis, priminė, kad televizija rodys Gražinos Ručytės- Landsbergienės ir Agnės Marcinkevičiūtės sukurtą dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos. Psichologinis karas". Jame - Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo istorija, jos kūrėjai.

     Dar nematęs filmo, pirmasis miškų ūkio ministras prisiminė, kaip važiavo į Maskvą derėtis, kaip netikėtai buvo paskirtas ministru, kaip ėmėsi darbo.

     „Miškų ūkio reorganizaciją padarėme žaibiškai. Ir anais laikais buvo daug nesutarimų. Tarp vadinamųjų gamtosaugininkų ir miškininkų. Vadovavomės auksine mintimi - viskas, kas miške, turi priklausyti miškininkui. Padarėme, kad neliktų jokių nereikalingų tarnybų, jokių šiaučių, jokių kriaučių... Įsteigėme nacionalinius parkus, užvaldėme visas saugomas teritorijas - didelio triukšmo nebuvo, nors sena nomenklatūra buvo labai stipri, - prisimena pašnekovas. - Dabar neįveiktumėme. Greičiausiai ir dabar miškininkus paguldys ant menčių..."

Ne miškininkų pradėta reforma

     Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomos Lietuvos metais kiekvienam ministrui leido tvarkytis taip, kaip jis išmano. „Šiandieninė reforma pradėta ne miškininko. Ir net ne miškininko vaiko, - liūdnai sako V.Antanaitis. - Jei kas nepavyks, jie greitai išsižadės tos reformos. Nemaloni situacija. Miškininkystė - savita šaka. Žemės ūkyje - metai, dveji ir jau matai rezultatą, o miškuose jo reikia laukti iki šimto metų. Dauguma miškininkų savo darbo ir nebepamato... Jie savotiški, atsidavę... Ant jų sprando prisodinta visa eilė ne miškininkų. Visa „šerenga". Visų kitų, ne specialistų... Juokingi stačiai tų „specialistų" pagrindai. Vietoj 42-jų padaryti vieną urėdiją. Žinia, kad miškų ūkis geresnis, kuo jis efektyvesnis. Vienas iš rodiklių - prižiūrimas plotas, darbininkų, tenkančių 1000 ha, skaičius. Pažangiausias tvaraus, nepertraukiamo, pastovaus miškų ūkio vystymo pavyzdys - Vokietija. Eikime Vokietijos keliu".

Kas verčia daryti reformą?

     V. Antanaitis prisimena ne vieną norą reformuoti miškų ūkį. Kuo miškų pertvarka gali būti tokia patraukli ne miškininkms? „Daug kam rūpi prikišti nagus prie nukirsto medžio. Jei ne prie medžio, tai miško gabalą atsiriekti.., - sako eksministras. - Kai pradėjome miškų ūkį tvarkyti, atsisukome į Skandinviją. Galvojome, kad skandinavai nori padėti jaunai šaliai. Kilo mintis prie Baltarusijos sienos statyti medienos fabriką. Latvius, estus pakviesti. Vieni nepajėgtume aprūpinti mediena tokio fabriko. Būsimam naujam konkurentui projektą padarė veltui. Daugiausiai šoko į akis kas? Švedai. Nustebome, išgirdę tokius neigiamus atsiliepimus. Tada ir lietuviai prieš šoko. Taip fabriko ir neatidarėme. Buvo baisus skandinavų pasipriešinimas - jie bijojo net mažiausios konkurencijos. Supratome, kad jie nori ne pagelbėti, o biznį padaryti..."

     V. Antanaičiui atrodo, kad miškų ūkio reformos istorija gali būti gėdinga.

     „Įstatymai artėja prie tarybinių. Ne visi, - pastebi pašnekovas. - Esu tikras, kad jeigu susodintume diskusijai tokią komandą - vienoje pusėje girininkai, urėdai, miškininkai, kitoje tie, kurie nori steigti vieną valstybinę įmonę iš asmeninių interesų, pastarųjų argumentai mūsų neįtikintų. Sklinda kalbos, kad ir užsieniečiai dalyvauja tame žaidime. Kalbama, kad dalis miško supūdoma, tad pirmiausia reikia kirsti pabrendusius miškus. Metama ir tokia korta, kad miškininkai, turėdami išskirtinę teisę, ne viską paima iš miško, ką galima paimti. Ar bus blogai? Žiūrint kas bus palikti dirbti. Jei liks vyresnio amžiaus žmonės, tausos mišką. Seni specialistai - aukso fondas. Kuo ilgiau dirba, 40-50 metų, tuo didesnė patirtis, suvokimas. Miškas auga šimtą metų, o miškininkų šimtamečių nėra..."

Miškininkai - provincijos inteligentai

     Profesorius neneigia, kad miškininkai dirba nevienodai. „Pas vieną tvarka miške - nereikalingo medžio nepamatysi, kirtavietės atželdintos, kvartalinės linijos kaip miško keliukai... Jei naujosios reformos šalininkai vadovausis politine valia (jie tą skelbia, ir premjeras taip pat), tai lengvai viskas subyrės. Visada atsiras avantiūristų. Viena urėdija visoje Lietuvoje - tik anekdotas. Gal ir šešėlinė ekonomika čia įsikišus, korupcija... Miško reikalai labai specifiniai. Miškininkai - provincijos inteligentai. Pašaliniai žmonės nelabai ką išmano. Daugiausiai miškų ūkyje turi veikti savikontrolė. Patys augina, kerta, parduoda. Kaip sustyguosi, taip ir grosi vėliau, - įsitikinęs V. Antanaitis. - Daug laiko reikia, kad pasikeistų žmonių mentalitetas. Auga kita, labai daug ir labai greitai žadanti karta. O labai greitai, ypač miškuose, nebūna. Rimtesni mėginimai reorganizuoti miškų ūkį buvo trys. Dar prie Vagnoriaus... Ypač draskėsi Laisvosios rinkos institutas. Lyg sau. Klausiau, vaikeliai, kas už Jūsų stovi - patys vieni nedrįstumėte ir nesugalvotumėte... Dabar vėl... Ministro pavedimas. Politinė valia. Kvailesnio paaiškinimo negali būti. Ką reikia dengti politine valia? Politinis požiūris buvo reikalingas 1990-ųjų kovo vienuoliktąją. Politinė valia gali būti labai protinga: prezidentas Smetona tvarkė Lietuvą geriau, negu dabar yra. Pradėjo nuo nieko - mokytojų nebuvo, mokyklų nebuvo, pramonės nebuvo... Buvo du žmonės su galvom - Smetona ir Ministras pirmininkas Tūbelis. Ir visi signatarai buvo su galvom. O dabar? Kas? Kaip suvaldyti vieną įmonę? Žalia gatvė korupcijai. Darbų kokybė, efektyvumas sumažėja. Įmonė taps biurokratinė - apaugs ataskaitomis ataskaitėlėmis, patikrinimais, patikrinimėliais..."

     Beveik prieš dvidešimt metų, 1998-aisiais, iškilūs Lietuvos miškų specialistai, Lietuvos miškų sąjungos prezidiumo posėdyje pasirašė kreipimąsi, kuriame teigiama: „Nuomonė, kad valstybinius Lietuvos miškus galėtų tvarkyti viena centralizuota įmonė, vsiškai nepriimtina. Toks totalinis centralizavimas ir monopolistinės įmonės su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis įkūrimas ne tik neprisidėtų prie valstybinio miško ūkio plėtros, bet pažeistų šimtmečiais susiformavusias Lietuvos valstybinio miško ūkio tradicijas, paremtas savarankiškomis įmonėmis (nežiūrint, kaip jos kada nors vadinosi), sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamas socialines, ekonomines bei aplinkosaugines pasekmes".

Valdžia - Dievo duota

     Į klausimą, ką pasakytumėte savo mokiniams, dabartiniams miškininkams, profesorius ilgai neatsako. Ramiai mąsto, neskuba, pasveria kiekvieną mintį.

     „Neklausyti negalima. Valdžia nuo Dievo duota..., - po ilgos pauzės šypsodamasis prataria profesorius. - Pirmiausia noriu kreiptis į vyresniosios kartos miškininkus. Jūsų sukaupta patirtis, žinios leidžia vertinti ir dabartinę reformą. Jūs matėte, kad ne visos reformos būna sėkmingos. Sėkmingiausios būna tada, kai jos deramai išanalizuojmos, labai kvalifikuotai paruošiamos, kai jas vykdo tikri specialybės žinovai. Deja, apie šią reformą taip kalbėti sunku. Tenka priminti, kad reformos rengėjų laukia didelė atsakomybė ir nuolatinis atsiskaitymas visuomenei".

 

Rasa Liškauskaitė

 

Šaltinis: http://miskininkas.eu/2017/03/15/ne-miskininku-pradeta-reforma-nieko-gero-nezada/

 

 
 

 

2017 03 16


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt