UBIŠKĖS GIRININKIJA


 

      Nuo 1957 metų sausio 1 dienos panaikinus Telšių girininkiją, jos bazėje sukuriamos Ubiškės ir Plinkšių girininkijos. Pastarosios pavadinimas (ir ribos) rutuliojosi į Gadūnavo, Nevarėnų, kol galų gale, jau šiais laikais, ji vėl atiteko Telšiams. O Ubiškės girininkija, 1958 metais greta įsteigus Eigirdžių girininkiją, buvo gerokai apkarpyta. Pagaliau 2003 metais Eigirdžių girininkija vėl prijungta prie Ubiškės, kuri tapo viena iš stambesnių darinių urėdijoje: pagal valstybinių miškų plotą užima trečiąją vietą po Platelių ir Varnių girininkijų. Garsina ją ir Žvėrinčius.

Nuo pirmojo girininko

      Naujosios Ubiškės girininkijos girininku buvo paskirtas Aleksas Tomkevičius, padėjėju - Vytautas Krivickas, po pusantrų metų tapęs nuo Ubiškės atrėžtos dar naujesnės Eigirdžių girininkijos pirmuoju girininku.
      Kuriamai Ubiškės girininkijai atiteko 8 eiguvos: Smalkos - eigulys Antanas Usnys, Byvainės - Stasys Kontautas, Gerulių - Feliksas Micevičius, Stonkalnio - Jonas Stanevičius, Nerimdaičių - Leonas Silkinis, Laukstėnų - Aleksas Surblys, Naujikų - Tadas Petreikis, Rainių - Leonardas Rimkus. Dalis jų (Nerimdaičių ir Laukstėnų) netrukus atiteko Eigirdžiams.
      Kiek vėliau buvo prijungta Biržuvėnų eiguva, bet 1965 metais ji perduodama kuriamai Survilų girininkijai. Beje, Biržuvėnai puikus pavyzdys, kaip buvo elgiamasi su eiguvomis (ne kitaip ir su girininkijomis): 1968 metais įsteigiama Biržuvėnų girininkija, ta Biržuvėnų eiguva kartu su Kaunatavos ir Virvytės eiguvomis priskiriama jai; 1975 metais Biržuvėnų girininkija panaikinama, Kaunatavos eiguva grąžinama Ubiškei, o Virvytės - Survilams.
      Tokie perdalijimai buvo vos ne kasdienybė ir nieko jau nebestebino. Įdomesni faktai, kad girininkija būdavo naikinama, tai yra prijungiama prie kitos, o praėjus vos metams vėl atkuriama. Taip atsitiko ir su Eigirdžių girininkija, kuri 1990 metais prijungiama prie Ubiškės, o 1991 metais vėl atkuriama, tai yra vėl atimama.
      Pirmasis Ubiškės girininkas Aleksas Tomkevičius gimė 1928 metais Pakruojo rajone. 1950 metais baigęs Vilniaus miškų technikumą, buvo paskirtas į Žemaitiją: 1950 - 1954 metais dirbo Plungės miškų ūkio Kulių girininku, 1954 - 1956 metais - Telšių miškų ūkio Telšių girininku. Nuo 1957 metų sausio 1 dienos Telšių girininkija panaikinama, jos bazėje atsiranda Ubiškės ir Plinkšių girininkijos. Aleksas Tomkevičius „ištremtas" kurti Ubiškės girininkiją, kuri dar neturėjo nei darbuotojų, nei patalpų, pirmuosius metus glaudėsi privačiame bute. Vieta girininkijos sodybai buvo pasirinkta šalia gyvenvietės, bet už geležinkelio linijos, per kurią arti nebuvo jokios pervažos - tokia tada buvo tendencija: miškininkai privalo būti arčiau miškų... Dabar sodyba privatizuota, joje gyveno vėliau dirbęs girininkas Jonas Norvilas, o dabartinė girininkija glaudžiasi bendrabučio kambarėlyje. Kaip teigiama, girininkas Aleksas Tomkevičius atstatė ir tris eiguvas.
      Aleksas Tomkevičius Ubiškėje dirbo vienuolika metų, paskui išsikėlė į gimtąjį Pakruojo miškų ūkį - buvo techninis vadovas, girininkas. O nuo 1980 metų jis vėl Telšiuose - Telšių miškų ūkio miško ruošos inžinierius. Išėjęs į pensiją (1989 m.) aktyviai dalyvavo Telšių kultūros namų saviveikloje, dainavo vyrų chore.
      1967 metų pabaigoje Aleksui Tomkevičiui išsikėlus į gimtąsias apylinkes, Ubiškės girininkijai laikinai vadovauti patikima vietiniam Jonui Spirgiui. Laikinai, nes buvo miškininkas praktikas, neturėjo jokio specialaus išsilavinimo. Pareigas jis ėjo tik porą mėnesių, kol buvo surastas nuolatinis girininkas Vytas Sauspreikšaitis, o Jonas Spirgys išėjo vadovauti steigiamai Biržuvėnų girininkijai. Irgi laikinai.
      „Nuolatinis" Vytas Sauspreikšaitis irgi neilgai tesėdėjo Ubiškės girininko kėdėje: nuo 1968 metų vasario 1 dienos iki 1969 metų spalio 23 dienos. Jis buvo marijampoliškis, 1953 metais baigęs Vilniaus miškų technikumą ir jau po kelerius metus padirbėjęs girininko padėjėju Jurbarko ir Raseinių miškų ūkiuose bei Kėdainių miškų ūkio Cinkiškių girininku.
      Vytą Sauspreikšaitį pakeitė gretimoje Eigirdžių girininkijoje dirbęs Jonas Norvilas.

Ir ilgas liežuvis kaišiojo pagalius

     Du pomėgius turėjo Jonas Norvilas. Pirmasis - staliaus darbai, medžio meistrystė. Net rengėsi stoti į baldininkų technikumą ar profesinę technikos mokyklą. O tapo girininku. Taigi, antrasis pomėgis susijęs su profesija, tai yra miškais - tapo aistringas medžiotojas. Dabar jau pensininkas, bet ir pameistrauti linkęs, ir medžioklės nieku gyvu neatsisako. Jo buto buvusios girininkijos patalpose svetainės sienas puošia šerno iltys ir keletas elnių ragų, o šalia jų - parodų diplomai.

Pradėjo nuo karstų
      Jo jaunesnysis brolis Justinas Norvilas, irgi miškininkas, dabar dirbantis Telšių miškų urėdijos darbų saugos inžinieriumi, pasakoja: „Jonas, dar 15-metis, padarė tokį puikų stalą, kad visi stebėjomės. Po to Šilalės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dirbtuvėse darė karstus ir duris, žinoma, ir kitką. O 18-metis jau buvo samdomas vyriausiu meistru statant namą. Gerą ranką ir akį turėjo. Reikia tiksliai suleisti medinio namo kampus: koks darbininkas matuoja, po to tašo, vėl matuoja, vėl tašo, dar kartą matuoja... O Jonas tik pažiūrės ir čekšt čekšt - gula rąstas kaip čia buvęs."
      Ir pats Jonas Norvilas neslepia darbinę veiklą pradėjęs dar dorai neapsiplunksnavęs jaunuolis stalių dirbtuvėse. Bet atsitiko nelaimė - nusipjovė kelis kairiosios rankos pirštus. Svarbiausia, kad ir buvo kairiarankis. Beje, toks ir liko, netapo dešiniarankiu.
      „Po sužalojimo besigydydamas ligoninėje susirūpinau savo ateitimi. Išgirdau, kad Kaune yra toks A. Kvedaro miškininkystės technikumas, ir apsisprendžiau pamėginti įstoti, - prisimena Jonas Norvilas. - Prisirinko mūsų apie 130, o priėmė gal tik 60. Mandatinė komisija, be abejo, žiūrėjo, kokie pažymiai, bet domėjosi ir vadinamosiomis politinėmis pažiūromis. Mūsų šeimoje buvome 11 vaikų (o gimė net 15), be to, jau buvau padirbėjęs darbininku - ta prasme proletaras, tinkamas. Tik štai su komjaunimu... Klausia, ar stosiu. Aš galėjau su bet kuo sutikti, kad tik priimtų. Gerai, sakau, stosiu. To pažado, prasidėjus mokslams, aišku, nepamiršo. Visaip išsisukinėjau - kažkodėl netraukė tas komjaunimas. Galų gale kurse belikome tik du ne komjaunuoliai. Sakau: komjaunuoliai turi pavyzdį rodyti, o štai ne vienas iš jų pažangumu velkasi uodegoje, kaipgi taip? Atstojo, gal tokios mano mintys atrodė ereziškos..."

Beviltiškas...

     Partiškumo tema tuo nesibaigė. Baigusį mokslus paskyrė į Telšių miškų ūkį. Buvo tai 1968 metais. Eigirdžių girininkijoje kaip tik reikėjo girininko. Tais laikais į bent kiek viršėlesnius vadovaujančius postus skiriamus asmenis tvirtindavo komunistų partijos rajono komiteto biuras (buvo ir toks, gal vaidinant kažkokią demokratiją).
      „Pasitrainiojau valandą koridoriuje, pagaliau pasikviečia į erdvų posėdžių kabinetą. Paklausia šio, paklausia to, matau, kad ne itin kam ir terūpiu, - pasakoja Jonas Norvilas. - O toks Duoba, buvo jis lyg antrasis, o gal ir pirmasis sekretorius, taigi lyg rajono šeimininkas, be užuolankų pasakė: turėsi stoti į partiją. Sakau, reikės rimtai pagalvoti, juk tai rimtas žingsnis, ne visi tinka į ją... Vėliau Miškų ūkio partinis sekretorius ne kartą laužė mane rašyti pareiškimą, bet paskui, gal pamatęs, kad per susirinkimus nevaldau liežuvio ir neretai kalbu ne tai, kas reikia, atstojo, matyt, nurašė kaip beviltišką. Beviltiškas, bet išdirbau girininku beveik pustrečio dešimtmečio. Ir visko mačiau - ir liūdnų, ir linksmų dalykų. Dabar man kartais net liūdni dalykai atrodo juokingi. Tokie laikai buvo."
      Taigi, Jonas Norvilas tapo Eigirdžių girininku. Praėjusį rudenį pajūryje buvo siautėjęs viesulas, kuris pridarė daug žalos ir Žemaitijos miškams. Tad rūpesčių jaunajam girininkui netrūko. Tuomet girininkijos tvarkėsi kitaip: buvo eiguvos, buvo eiguliai, buvo šiek tiek darbininkų, tik technika miškininkai ne itin galėjo pasigirti. O visus darbus teko atlikti patiems. Į talką Žemaitijai šalinti vėjovartas atvyko brigados iš kitų Lietuvos pakraščių, išvengusių gamtos stichijos - turėjo progą pasiruošti sau medienos. Nuo girininko pečių niekas nenuėmė ir kasdieninių darbų - želdinimo, želdinių priežiūros, jaunuolynų ugdymo. Tik sanitariniams kirtimams kurį laiką rankos buvo per trumpos - juk pasidarbavo vėjai...
      Iškilo problemų dėl žmonos Onos darbo. Ji Žemės ūkio akademijoje buvo baigusi ekonomikos mokslus. „Raudonojo spalio" kolūkis, kurio centras buvo Ubiškėje, lyg pažadėjo ekonomistės vietą. Su Miškų ūkio direktoriumi Jonas Norvilas susitarė, kad bus perkeltas į Ubiškės girininkiją.

Vėjų pagairėje

     Taip 1969 metais Jonas Norvilas tapo Ubiškės girininkijos šeimininku. (Eigirdžiuose po kurio laiko girininkijos vairą perėmė jo brolis Justinas Norvilas.) Išdirbo juo iki 1992 metų pabaigos, paskui dar ėjo žemėlesnes pareigas, galų gale net buvo įsteigęs savo medkirčių brigadą.
      O žmonai darbo kolūkyje taip ir neatsirado - kažkas ten pasikeitė: ar etato nebeliko, ar pirmininkas kažką labiau pažįstamą priėmė. Bet sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsirado gamybos meistro vieta pačioje girininkijoje ir buvo priimta Ona Norvilienė.
      Kokia ta meistro pareigybė? Jonas Norvilas paaiškina su įprastu humorėliu: „Meistras už eigulį aukštesnis - kleimą į medį muša..."
      Ona Norvilienė tose pareigose dirbo net ilgiau už vyrą. Juokaujant galima pasvarstyti, kuris po kurio padu buvo. Neretai įstaigoms už vyrą vadovauja jų žmonos... O ji netiesiogiai tarsi paneigia tokią piktą mintį: „Miškininkystėje moterys buvo laikomos dviem laipteliais žemiau. Kiek žinau, ir dabar jų nedaug. O aš dirbau ir tiek, per laiką visko išmokau."
      Matyt, neįkyrėjo miškai, nes, lyg vyrai į medžioklę, ji pavasariais eidavusi ieškoti ragų. Žinojo, kur ieškoti - netoli šėryklų. Kelis kartus pasisekė.
      Ubiškėje šeima įsikūrė girininkijos kontoros pastate. Jis buvo pastatytas girininkaujant Aleksui Tomkevičiui - Jono Norvilo pirmtakui. Vieta pasirinkta lyg ir protingai, ne gyvenvietėje, o už geležinkelio - tarsi arčiau girių, o iš tikrųjų plynoje vietoje ant šiokios tokios kalvelės, gairinamos vėjų ir triukšmingos dėl pradundančių traukinių. Dabar iš ten į gyvenvietę reikia važiuoti ar ne penkis kilometrus. Laimė, iki parduotuvės ar seniau vaikams į mokyklą tiesiai per bėgius to kelio - tik kelioms minutėms. Vėliau susiprasta (tam didelio proto nereikia), kad vieta pasirinkta ne visai apgalvotai, ir dabartinė girininkijos kontora - jau pačioje Ubiškėje.
      Dabar senąjį girininkijos pastatą, tapusį Norvilų namais, supa lieknos pušys, sodintos dar anuomet. Jos šiek tiek apsaugo sodybą nuo vėtrų ir traukinių triukšmo.
      Tarp kitko, čia apsilankęs Miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas irgi turėjęs nuotykį. Atvažiavo direktorius nauju UAZ-iku ir palikęs jį kieme užėjo į girininkiją.
      „Po kurio laiko išlydžiu vadovą, jau atsisveikinsime, ir staiga matome, kad nebėra svečio naujojo automobilio: bus kas tyliai pavogęs ar vaikigaliai išdykaudami nuvarę - net kūnas pagaugais nuėjo, - pasakoja Jonas Norvilas. - Dabar man jau galas, pamaniau, juk ir taip per savo liežuvį buvau vos ne kaip šapas akyje. Paskui matome, kad mašina ramiausiai kėpso nuriedėjusi į pakalnę, matyt, nebuvo įjungta pavara ar rankinis stabdis neužtrauktas. Laimė, automobilis rimčiau nenukentėjo, atsipirko keliais įbrėžimais."

„Mechanizacija"

     1957 metais įkūrus Ubiškės girininkiją joje buvo net 8 eiguvos. Vėliau tų eiguvų tai dar pridėdavo, tai atimdavo. 1990 metais buvo prijungta visa naikinama Eigirdžių girininkija, tačiau po metų ji vėl atkuriama - Ubiškės teritorija vėl mažėja.
      Taigi, Jono Norvilo valdos tai didėjo (Ubiškės girininkija buvo bene stambiausia Telšių miškų ūkyje), tai mažėjo. Turėjo pavaduotoją, kelis eigulius, miško meistrę (gal technikę), apie dešimt darbininkų, kurių vis mažėjo.
      Susisiekimo priemonė iš pradžių - arkliukas. Tiesa, jis buvo pas netoliese gyvenusį eigulį, juo Jonas Norvilas beveik nesinaudojo, birbdavo savo motoriniu dviračiu. „Paskui nudėvėjau nuosavą motociklą „IŽ-Planeta", tik dar vėliau pagaliau gavau anuomet paplitusį triratį, tai yra su priekaba, masyvų motociklą K-750, vadinamą tiesiog „Emka", - prisimena girių veteranas.
      Labiau jam rūpėjo tikroji technika. „Družbos" medžiams pjauti ir pjaustyti buvo keturios, tad darbininkai pasiskirstydavo į keturias brigadas: viena į vieną mišką, kitą į kitą, trečia į trečią... Medienai traukti turėjo traktoriuką, vėliau gavo vilkiką. Kuriame miške darbininkai priversdavo medžių, ten traktorininkas ir važiuoja. Mišką traukti prikibdavo ir Miškų ūkio traktorius „Belarus". Pati girininkija užsiaugindavo pušies ir eglės daigų, paskui jau gaudavo centralizuotai.
      O kai Jonas Norvilas pasakoja apie darbų mechanizavimą, vos ne juokas ima:
      „Susirinkime Miškų ūkio vadovai ir vyriausieji specialistai rimtais veidais kalba, kad nebegalima dirbti senoviškai, reikia mechanizuotai auklėti, tai yra ravėti, miško kultūras. Lyg nežinotų, jog neturime tam jokios technikos. Aš ir sakau: vienas tegul eina priekyje su paprastu kauptuku rankose, o antras iš paskos birbdamas - ir bus tau mechanizacija... Na, ir kilo triukšmas, pasirodo, aš esąs vos ne kenkėjas, pažangos priešas."
      Gal todėl nelabai nusižengdamas tiesai jis gali sakyti, jog per liežuvį turėjo daugiau papeikimų nei pagyrimų. Kas be ko, kartais susumavus rezultatus ir viską skambiai pavadinus socialistiniu lenktyniavimu, nors to lenktyniavimo nebuvo nė kvapo, girininkija užimdavo prizinę ar net pirmąją vietą Miškų ūkyje, o kartą net Kuršėnų miškų ūkių gamybiniame susivienijime. Suprantama, net rajono laikraštis parašė - trumpai, drūtai. Juk ir žurnalistams jau buvo vos ne koktus tas išpūstas lenktyniavimas. Užtat su kokiu pasimėgavimu aprašė, kaip dėl kažko kilus nesantaikai vienas Ubiškės girininkijos eigulys į kaimyno šulinį įmetė vištą...

„Likau be pagyrimo..."

     „Nelipo prie manęs pagyrimai, - pasakoja Jonas Norvilas. - Kartą radom miške bravorą. Sakau, vežkim į Miškų ūkį. Bet vos pasitraukėm, traktorininkas tą aparatūrą su visu raugu nubildino kažkam į kaimą kiaulėms... Taip ir likau be pagyrimo."
      Jonas Norvilas samprotauja, kad papeikimų būdavo nesunku sulaukti, mat tais laikais viskas buvo tvarkoma pagal instrukcijas, kartais ir absurdiškas: „Matai, kad darant kaip reikalaujama bus ne nauda, o žala. Bet ne - vykdyk, ir viskas. Jei nepaklusi - papeikimas. O jei neprieštarausi, neįrodinėsi savo tiesos, padarysi kaip liepiamas, vis tiek tas pats galas - papeikimas už patirtą žalą..."
      Surimtėjęs Jonas Norvilas prisimena, kad šiek tiek nerimo keldavo metinės revizijos. Specialistai iš Telšių miškų ūkio pasiknaisiodavo popieriuos, paskui burtų keliu pasiskirstydavo, kam į kurią eiguvą vykti pasižiūrėti, ar viskas bent maždaug taip, kaip rodo popieriai: kaip atliekamas miško valymas, šviesinimas. Ne, kelmų neieškodavę, nebent pasitaikydavo netyčia užlipti. Ir jei pasitaikydavo koks skundas. Bet tada kas nors specialiai atvažiuodavo tikrinti.
      Ta proga, įsikalbėjus apie skundus, buvęs girininkas vėl prisimena. Ir vėl, žinoma, juokingąją reikalo pusę: „Buvo toks atsitikimas: eigulys prakalė kelis kubus medienos. Gal viskas taip ir būtų nuplaukę, juk girininkas ir jo pavaduotojas visko negali aprėpti. Bet, matyt, tas eigulys gautu vienokiu ar kitokiu užmokesčiu nepasidalino su darbininkais, ir tie tėkštelėjo skundą. Prasidėjo patikrinimas, eigulys pažemintas į darbininkus, galų gale vėl paskirtas eiguliu - į tolimesnę girininkiją. Pats nemačiau, tik vėliau girdėjau kalbas, kad ten darbininkai tą eigulį, numovę kelnes, tampė pliku užpakaliu per skruzdėlyną..."
      „Kas be ko, - vėl kažką prisiminęs tęsia jis, - nedidelių vagysčių, be abejo, pasitaikydavo ir kitose eiguvose, bet nemanau, kad ten eiguliai veikdavo susitarę su darbininkais, papirkdami juos. Antra vertus, žmonės ne akli, matydavo kažkokius įtartinus dalykus „aukščiau". Pavyzdžiui, Miškų ūkis buvo nurodęs, kiek kuri girininkija gali suvartoti elektros. Susirinkime paaiškėja, kad Ubiškė vėl prasikišusi. Liepia pasiaiškinti, kodėl pereikvojom limitus. Aš ir sakau: iš Varnių girininkijos gavome drėgnas malkas, reikėjo elektros joms džiovinti... Iš tikrųjų nei mes, nei kitos girininkijos negavome tų malkų, tik pasirašėme. Kiti girininkai supratingai patylėjo, o aš, kaip jau įprasta, leptelėjau. Tos malkos iš Varnių girininkijos, matyt, buvo kažkur „išgaravusios", reikėjo jas kaip nors nurašyti ir užglaistyti reikalą, tad ir paskirstė visiems nesamą kurą. Nežinau, ar Miškų ūkio valdžia apie tai žinojo, manau, kad taip. Kaip ten bebūtų, direktorius baisiai supyko ant manęs. Paskui atsileido, specialiai nepriekabiavo."

Trofėjai

     Medalių sakosi turįs tik už medžioklės trofėjus. Žinome, kad medžiotojai, kaip ir žvejai, - nemaži melagiai. Tačiau ragai ant sienų ir diplomai nemeluos.
      Prie šerno ilčių kabantis diplomas skalbia, kad 1998 metų gruodžio mėnesį vykusios parodos „Iš medžioklės istorijos Lietuvoje" organizacinis komitetas apdovanoja Joną Norvilą II laipsnio diplomu už šerno iltis, įvertintas 120,8 balo. Medžiotojo teigimu, didžiausias įvertinimas Lietuvoje 140 balų. Toje pačioje parodoje II laipsnio diplomą pelnė ir tauriojo elnio ragai, įvertinti 190,16 balo.
      Medžiotojas prisimena, kaip sumedžiojo trofėjinius ragus turintį elnią. Rodos, labai paprasta, vos ne kaip garsiajam baronui Miunhauzenui: „Buvo tai Kaunatavos miškuose. Aš taukš - ir patiesiau lapę. Nespėjau dorai nė pasidžiaugti, staiga pro eglaites matau: ateina didžiuliai ragai. Tiesiai į mane. Šoviau ir šokau į šalį, kad iš inercijos nesumindžiotų. Antras šūvis pribaigė žvėrį."
      Ir kiti bei tie patys Jono Norvilo medžioklės trofėjai puikiai įvertinti ir kitose parodose, pavyzdžiui, 2000 metų rudenį veikusioje Baltijos šalių medžioklės ir žūklės trofėjų parodoje tauriojo elnio ragai irgi įvertinti II laipsnio diplomu.

„Niekad nenorėjau būti paskutinis"

     Nuo Tryškių kilęs ir dabar Tryškiuose gyvenantis Pranas Terminas apie pagrindinę savo profesiją sako: esu energetikas. Vis dėlto jo gyvenimas susijęs ne su kokia nemenka miesto įmone, o su kaimu. Dirbo kolūkyje, miškų ūkyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau 26 metai ūkininkauja, bet mielai prisimena su miškais susijusią veiklą. Buvo tai Tryškių geležinkelio stoties medienos sandėlyje ir Ubiškės girininkijoje, kuriai tada vadovavo Jonas Norvilas.
      Paprastai kalbant, Prano Termino specialybė - elektrikas, ir tiek. Jis pats paaiškina kur kas įdomiau:
      „Kur tik koks laidas, tai jau mano sritis, to mane, baigusį septynias klases Tryškių vidurinėje mokykloje, mokė Raseinių profesinėje technikos mokykloje. Ją baigęs dirbau vietiniame Pabalvės kolūkyje. Paskui trejus metus atpyliau su kareivio uniforma Murmansko srity - Kolos pusiasalyje tarp Barenco ir Baltosios jūrų. Įsiminė skurdūs Karelijos kaimai, apaugę piktžolėmis, vasarą uodų ir mašalų spiečius. Tai jau Arktis. Nepasakyčiau, kad klimatas labai atšiaurus, nes, sakė, ten teka kažkokia šiltoji srovė, bet netgi vasarą, žiūrėk, saulė už debesėlio - ir apipila baltom kruopom. O šiauriau tysojo Solovkų salynas, kurio pavadinimas dabar kelia šiurpą visiems lietuviams. Ten buvo sovietinės Rusijos pirmoji koncentracijos stovykla, įkurta Lenino dekretu 1917 metais tuoj po Spalio perversmo. Paskui ji pravertė Stalino režimui masiškai tremiant ten neįtikusių tautų pažangiausius ir darbščiausiusius atastovus. Mes to tada nežinojome. Tiesa, tarnyba nebuvo labai sunki, nepasakiau, dar prieš Raseinių profesinę technikos mokyklą 17-metis Telšiuose buvau baigęs vairuotojų kursus ir kariuomenėje, statybos dalinyje, dirbau šoferiu. Prieš demobilizavimą lankydavosi verbuotojai į didžiąsias Šiaurės statybas, žadėjo gerą uždarbį, bet tėvukai jau buvo seni ir ligoti, įkalbinėjo grįžti namo."
      O namie - tas pats Pabalvės kolūkis. Po kelių savaičių dorai nė kojų neapšilusį vaikiną pirmininkas pasiuntė mokytis energetikos į žemės ūkio pakraipos Šiaulių technikumą, kurio Pranas Terminas tikslaus pavadinimo nė neprisimena, gal tai buvo net ne technikumas, tik profesinė mokykla, o jos išduotas pažymėjimas guli nežinia kur kokiame albume tarp nuotraukų ir kitokių dokumentų, vieno kito garbės rašto. Baigus mokslą paaiškėjo, kad pasitobulinęs energetikas kolūkiui nereikalingas. „Turime gerą elektriką, negi aš dabar jį atleisiu..." - teisinosi pirmininkas, vartydamas jaunuolio siuntimą, ir nesunkiai išleido iš kolūkio pasiieškoti vietos kur nors kitur.
      Įsidarbino Kuršėnų miškų ūkio didžiuliame medienos sandėlyje Tryškių geležinkelio stotyje ir dabar pasidžiaugia, kad taip įsitaisė darbo knygelę - jau nebe kolūkio baudžiauninkas, kur nori, ten gali eiti! O papasakoti lyg ir neturi ko, nes tiek ir tedirbo, trejetą ar ketvertą metų. Na, buvo bokštinis kranas medienai iškrauti ir pakrauti, kitų įrengimų - teko juos aptarnauti. Nelabai terūpėjo, iš kur atvežama mediena, kur išgabenama, kas ją gamina, kas ja naudosis. Tuo labiau kad atsirado kur kas malonesnis rūpestis: susipažino su viena mergina, bebaigiančia agronomijos mokslus. Netrukus sukūrė šeimą ir iškilo buto problema. Su medienos sandėliu, kur nereikėjo po gilius purvynus braidyti, teko atsisveikinti. Išsikėlė į vieną kolūkį Šiaulių rajone - ten žmona pagal paskyrimą gavo darbą.
      Ten ir Pranas Terminas buvo sutiktas išskėstomis rankomis, tapo elektriku, paskui vyriausiuoju energetiku. Ilgai ten dirbo. Rodos, įsikūrė visam laikui, pamažu netgi namą pasistatė. Vis dėlto įkyrėjo.
       „Nei tau šeštadienio, nei sekmadienio, nei nustatytų darbo valandų, - dabar pasakoja Pranas Terminas. - Grįžai vakare namo, jau , žiūrėk, fermoj kas atsitikę. Specialiai man net telefoną buvo įvedę, tais laikais labai retai kur jis tebuvo. O rytą, ketvirtą valandą, atėjusios melžti karvių jau neduoda ramybės melžėjos - kažkas atsitikę su elektra, neveikia melžimo agregatai. Lyg pasityčiojant dar užkrauna runkelių ravėjimo normas. Nėra kada apie daigus tupinėti, nuolat lakstai nuo vienos fermos prie kitos, nuo vieno sandėlio prie kito. Nors ir ne eilinis, o vienas iš vyriausiųjų specialistų, pasijutau vos ne vergas. Ir spjoviau, apsisprendžiau dangintis arčiau tėviškės. Turėjau tikrą darbo knygelę, nebuvau kolūkio narys, todėl nusimesti jungą nebuvo sunku."
      Tik pasiduoti nelabai buvo kur. Gimtosiose apylinkėse praktiškai irgi tik kolūkis ar tarybinis ūkis. Vienas išganymas - miškų ūkis. Į jį ir pasibeldė.
„Čia tau ir atostogos, ir gyvulių galėjai laikyti per daug neskaičiuodamas, o papildomų pajamų šeimai reikėjo, nes augo šeši vaikai", - aiškina Pranas Terminas. Telšių miškų ūkio direktorius tebebuvo Benediktas Paulauskas, Ubiškės girininkijai vadovavo Jonas Norvilas.
      Girininkijai, aišku, jokio energetiko ar kukliau pavadinto elektriko nereikėjo, davė į rankas motorinį pjūklą - ir į miškus! Vadinasi - miško kirtėjas, nors, kaip žinoma, girininkijose etato pavadinimas reikšmės beveik neturėjo.
      „Plynas kirtimas - paskutinė stadija, - kalba Petras Terminas. - Juk viskas prasideda, savaime suprantama, nuo sodinimo. Paskui auklėjimas, valymas, retinimas. Niekas nedavė sėdėti rankas susidėjus, kai nebūdavo kirtimo, kur reikėdavo, ten ir siųsdavo. Ir aš pats niekad nenorėjau būti paskutinis. Nemažai darbininkų ateidavo, išeidavo, o pagrindiniai, ilgiau užsibuvę, buvome tik keli."
      Atrodo, Ubiškės girininkija - vienintelė darbovietė, kurios buvęs darbininkas nekeikia. Girininkas Jonas Norvilas buvęs protingas žmogus, nenusišnekantis, o tai svarbiausia. Esą, būdavo ką pažada, tą ir padaro. Nesiskundžia Pranas Terminas ir aukščiausia Telšių miškų ūkio valdžia. Dūseikiuose pamiškėje turėjo įsigijęs namelį, o urėdas Bronislovas Banys padėjo tvartuką, daržinę pasistatyti - davė medienos.
      Pravertė ir pats pirmasis „diplomas" - vairuotojo pažymėjimas. Apie tai Pranas Terminas pasakoja taip:
„Sužinojęs, kad esu šoferis, Telšių miškų ūkio miško ruošos punkto vedėjas Vaclovas Serva ir sako: še mašiną, nebereikės jos siuntinėti su vairuotoju iš Telšių jūsų darbininkams vežioti. Mat buvo sujungtos Eigirdžių ir Ubiškės girininkijos, miškai išsimėtę, o pjovėjai turėjo tampyti nemenką naštą - motorinius pjūklus, kurių nepaliksi miške, gabentis kuro. Teko žmones vežioti, man už tai pridėdavo atlyginimo, o šiaip nuvažiavęs ir aš griebiuosi pjūklo ar kirvio. Mašina bortinė, GAZ-51. Darbininkus surankiodavau iš kelių vietų. Pora gyveno Ubiškėje, pora prie Dūseikių durpyno, kiti dar kur. Buvo ir visokių perėjūnų, darbininkai keitėsi, todėl vis keisdavosi ir mano maršrutas. Kartais po darbo kirtėjai būdavo įtartinai triukšmingi, bet dar sugebėdavo patys susiropšdavo į kėbulą, tik parvažiavus tekdavo bortą atidaryti... Neblogai pažinojau ir eigulius Petrą Rubežių, Antaną Rūtę, Vaclovą Luinį, Antaną Jonušką. Važiuoji į eiguvą, iš ten kartu važiuoja eigulys, parodyti, kur ir ką kirsti. Kartais vykdavo ir pats girininkas. Todėl ir pažinojau juos."
      Po nepriklausomybės atkūrimo urėdija skatino steigtis miško pjovėjų individualioms brigadoms, buvo naikinamos eiguvos, atsisakyta daugumos darbininkų. Pranas Terminas pasijuto lyg nebereikalingas girininkijai ir nusprendė ūkininkauti. Gavo Europos Sąjungos paramą, jau seniai už ją atsiskaitė. Aišku, piktina žmogų absurdiškai menkos pieno supirkimo kainos. O labiausiai keikia vos ne virtine plūstančius visokius tikrintojus: „Lyg aš pats neišmanyčiau, kaip sėti, kaip pjauti, kaip melžti karves. Svarbiausia, kad ir patys tikrintojai neretai drovisi savo pareigomis. Bet užtat nesidrovi paskui net sąskaitą atsiųsti už sugaištą laiką, nors iš tikrųjų tik gaišina ūkininkus. Matyt, tokia Lietuvos ir Europos Sąjungos, vis plėtojančių biurokratiją, politika."
      Du Prano Termino sūnūs baigė miškininkystės mokslus, kurį laiką dirbo miškininkais, bet paskui spjovė ir dabar užsiima verslu. Pranas Terminas aiškina, jog jiems nepatiko prieš kiekvienus Seimo rinkimus valdžios kurpiami vis nauji miškų ūkio pertvarkymo projektai, iš to kylantis miškininkų netikrumas - ką žinosi, kas kam ten Vilniuje šaus į galvą."


Po nepriklausomybės atkūrimo

     Po nepriklausomybės atkūrimo urėdija dar ryžtingiau ėmė taikyti pažangesnius ūkininkavimo metodus, ieškoma naujų jaunų vadovų. Beveik 23 metus girininkavęs Jonas Norvilas buvo „išleistas į atsargą". Ubiškės girininku paskiriamas iš Šilutės rajono kilęs Stasys Vanagas.
      Jis 1973 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir pradėjo dirbti Rietavo miško pramonės ūkio Kaltinėnų girininko pavaduotoju, bet netrukus buvo pašauktas į kariuomenę. Atitarnavęs gal metus dirbo Šilalės rajono žemės ūkio valdybos vyriausiuoju miškininku, o paskui nuo 1976 metų iki 1992 metų tokias pat pareigas ėjo Telšių rajono žemės ūkio valdyboje. Po to kiek padirbėjęs Telšių urėdijoje inžinieriumi, 1993 metais skiriamas vadovauti Ubiškės girininkijai. Tačiau, matyt, tų teigiamų „naujų vėjų" neįnešė, nes po trejų metų perkeliamas Telšių girininko pavaduotoju, o paskui visai išsikėlė į Šilutės urėdiją.
    Po Stasio Vanago Ubiškės girininku buvo paskirtas palyginti jaunas, bet jau padirbėjęs keliose pareigose Artūras Stankus. Jis mokėsi Viešvėnų aštuonmetėje mokykloje, 1988 metais baigė Kauno miškų technikumą ir tapo Žarėnų girininkijos miško techniku, po kelių mėnesių Telšių girininkijos miško techniku ir tais pačiais metais pašauktas tarnauti kariuomenėje. Po jos dirbo kelių tiesimo ir remonto meistru, miško apsaugos meistru, prekybos padalinio „Ąžuolynas" vedėju. Ubiškės girininku paskirtas nuo 1996 metų kovo 1 dienos. O po dviejų metų tapo Telšių girininku. Paskui „buvo paimtas" į Telšių urėdijos administraciją - dabar jis urėdijos vyriausiasis inžinierius, ant kurio pečių gula visa gamyba.
      Taigi po Jono Norvilo dešimtmečių kas porą trejetą metų vis reikėjo ieškoti naujo girininko. Šį kartą pasirinktas gretimos Eigirdžių girininkijos darbuotojas - žvalgas Petras Mažeika.
      Jo gimtinė - Telšių rajono Juozapavo kaime. 1982 metais baigė vietinę Mitkaičių aštuonmetę mokyklą, 1986 metais - Kauno miškų technikumą ir tapo Eigirdžių girininkijos vyresniuoju techniku miškininku. Tais pačiais metais išėjo tarnauti į kariuomenę.
Atitarnavus darbo šioje girininkijoje, matyt, neatsirado - tapo Mitkaičių kolūkio darbų saugos inžinieriumi, tvarkė ir kolūkio miškus. Kolūkiams iširus atsirado laisva Eigirdžių girininkijos žvalgo vieta. Nuo 1998 metų balandžio 1 dienos Petras Mažeika paskiriamas Ubiškės girininku.
      Nuo 2003 metų birželio 1 dienos sujungus Eigirdžių ir Ubiškės girininkijas, naujajam dariniui vadovauti patikėta didesnę patirtį turinčiam Eigirdžių girininkui Petrui Rudnickiui., o Petras Mažeika liko pavaduotoju.

Girininko poste - pustrečio dešimtmečio

     Petras Rudnickis augo Kiršių kaime šalia Ubiškės, mokėsi Ubiškės vidurinėje mokykloje. Po 8 klasių įstojo į Kauno miškų technikumą, kurį baigė 1981 metais (2008 metais neakivaizdžiai ir Žemės ūkio akademiją). Jaunasis miškininkas gavo paskyrimą į Pakruojo girininkiją, po poros metų pavyko persikelti prie tėviškės - į Eigirdžių girinikiją vyr. techniku, o 1985-aisiais tapo jos vadovu. 2003 metais Eigirdžiai, matyt, galutinai prijungti prie Ubiškės, Petras Rudnickis paskirtas šios padvigubėjusios girininkijos girininku.

Vos ne detektyvinė istorija

     Kaip pasakoja Petras Rudnickis, jo senelis, irgi Petras Rudnickis, medžiodavo su savo ponu, dideliu Juodsodės dvarininku, nors nebuvo jis eigulys ar jėgeris. O paties Petriuko galva vaikystėje buvusi pramušta žvejyba. Bet... nori eiti meškerioti - suskaldyk krūvą malkų. Mielai skaldydavo...
      Tokia įžanga - lyg mėginimas įrodyti didelį gamtos pomėgį. Bet kas iš berniūkščių anais laikais, kai nebuvo viską aukštyn kojomis apvertusių kompiuterių, nesiverždavo prie upės ar ežeriūkščio! O Petras jau buvęs pasirinkęs profesiją. Tėvas duodavo pavairuoti traktorių, vyresnysis brolis baigė Viekšnių profesinę technikos mokyklą ir tapo traktorininku. Ir Petras važiuos į Viekšnius, niekur kitur! Juk ten ir uniforma vos ne kaip kariškio... Mokėsi gerai, todėl direktorė, sužinojusi apie mokinio ketinimus, pasakė: neleisiu! Neleisti, aišku, negalėjo, tik ėmė įkalbinėti tėvus vos ne diržą sūnui paimti...
      Čia Petras Rudnickis papasakoja vos ne detektyvinę istoriją: „Ką daryti? Sumaniau, jog koją kiša per geras pažangumas, reikia blogiau mokytis, tik su blogais pažymiais, anot direktorės bei tėvų, tiksiu ir Viekšniams... Ir pasipylė dienyne net dvejetukai. Galvą turėjau, viską daugmaž mokėdavau, tik specialiai neidavau atsakinėti, atmestinai atlikdavau namų užduotis, mieliau padėdavau tieks, kuriems sunkiau sekėsi... Bet vaiko sumanymai greitai keičiasi. Vienas geras pažįstamas buvo įstojęs į Kauno miškų technikumą. Įsikalbėjome. Jis sakė, jog ten kaip eksperimentą pažangius moksleivius priims be egzaminų. Susidomėjau. O mano dienyne jau nekokie pažymiai. Dabar puoliau kaip reikiant mokytis, bet ne viską pavyko ištaisyti... Be to, paaiškėjo, kad Kauno miškų technikume to eksperimento tais metais nė nebebuvo, teko laikyti egzaminus. Išlaikiau."

„Dešinioji ranka"

     Baigęs technikumą, atlikęs privalomąją karinę tarnybą felčerių batalione, kiek padirbėjęs Pakruojo girininkijoje, Petras Rudnickis parsikraustė į gimtąsias vietas - gavo darbą Eigirdžių girininkijoje. Pareigos - vyr. technikas, o praktiškai - girininko pavaduotojas, padėjėjas ar bent dešinioji ranka. Girininkijoje tada šeimininkavo Justinas Norvilas. Atrodo, sutarė neblogai, nesunkiai pasiskirstydavo darbus. „Dešiniajai rankai" neretai tekdavo ne viena, o abiem rankomis darbuotis. Tuometinis girininkas Justinas Norvilas yra pasakojęs: „Aš sėdžių prie popierių, o Petras kerta medžius. Nemažai miško yra paguldęs." Mat tokia buvo situacija - trūko miško darbininkų, o iš gretimos Ubiškės visą laiką negalima tikėtis pagalbos, tuo labiau kad ir ji nesivartė kaip inkstas taukuose - darbininkų neturėjo per daug, o kartais ir visai striuka būdavo, netgi telšiškė miškininkų valdžia turėdavo įsikišti, norėdama pagelbėti, netgi griebtis gudrybių. Vieną tokį atvejį, tiesa, buvusį gerokai anksčiau, Ubiškėj dar tebešeimininkaujant Vytui Sauspreikšaičiui, pasakojo buvęs buvusios Biržuvėnų girininkijos girininkas Vaclovas Petrauskas:
      „Lyginant su kitomis girininkijomis, darbininkais buvome visiškai apsirūpinę. Dar buvo sezoninių darbininkų, kurie padėdavo sodinti miškus, prižiūrėti daigynus.
      Tačiau tuo džiaugtis teko neilgai. Šalia buvusi didesnė Ubiškės girininkija teturėjo vos porą darbininkų, o gamybos planas gerokai didesnis nei mūsų. Kur kas daugiau turėjo ir nesutvarkytų vėjovartų. Lapkričio pabaigoje pasikvietė mane direktorius Benediktas Paulauskas ir paprašė, kad dalį darbininkų laikinai perleisčiau Ubiškės girininkijai - kol sutvarkys vėjovartas. Atsakiau, kad gyvendami Biržuvėnų girininkijoje vargu ar sutiks. Čia pripratę, čia arčiau į darbą. Bet prieš vėją nepapūsi - pažadėjau pakalbėti, nors širdyje norėjau, kad jie nesutiktų. Vieną pavakarę su eiguliu A. Vaišvila nuvažiavome pas darbininką, kuriam neseniai padėjome atlikti girininkijos pirkios remontą. Šis griežtai atsisakė:
      - Dirbsiu kaip dirbęs čia. Man girininkas tiek padėjo, o dabar mat išvaro į kitą girininkiją!
      Paaiškinau, kad nevarau, bet tokia direktoriaus valia. Kitą dieną pats paskambinau direktoriui ir pasakiau, ką sužinojau. <...>
     Po kelių dienų sužinojau, kad direktoriaus įsakymu miško kvartalas su šio darbininko sodyba perduotas Ubiškės girininkijai. Darbininkas turėjo paklusti. Dabar puikiai suprantu direktorių, kuris norėjo padėti atsiliekančiai girininkijai. O mums darbininkų praktiškai užteko. Girininkija nedidelė, miškai sausi, gamybos planas lengvai įvykdomas."

Pamokos

      Girininkas Justinas Norvilas Telšiuose statėsi kooperatinį butą ir 1985 metais gavo darbą Miškų ūkio administracijoje. Eigirdžių girininku tapo Petras Rudnickis. Ne kas - ir dėl minėto darbininkų stygiaus, ir dėl kai kurių trūkumų, kurių nespėjo pašalinti ankstesnis vadovas, o tuščia kėdė Telšiuose, matyt, negalėjo laukti, nežinia, kada vėl būtų pasitaikiusi proga persikraustyti į miestą.
    Naujasis girininkas, nors ir trūko žmonių, nesicackino su jais, nenuolaidžiavo ir dabar nesidrovi prisipažinti, kad darbininkai, stengdamiesi paniekinti jo valdžią, yra ir piemeniu išvadinę. Pavyzdžiui, miško šviesinimas. Darbininkai pakraščiais pasistengdavo viską atlikti rūpestingai, o toliau... Matyt, ankstesni girininkai priimdami darbus nespėdavo kaip reikiant viską apžiūrėti, eiguliai patingėdavo ar paprasčiausiai nuolaidžiaudavo, o Petras Rudnickis nepatingėjo pereiti įstrižai viso ploto ir atsisakė aktuoti darbininko Prano Čiapo blogai atliktą darbą, tiksliau - neatliktą. Tas net apsiputojo: „Piemuo esi! Visada gerai buvo, o čia, mat, mokysi..." Paskui įsisąmonino, kad atgalia ranka dirbti nebegalės.
      Kita pamoka - labiau sau. Kadangi girininkija dar turėjo kelis arklius, reikėdavo jiems prišienauti pašaro. Vieną dieną vežė šieną į girininkiją. Debesys gąsdino lietumi, todėl dirbo iki išnakčių. Atsidėkojant teko pastatyti butelaitį. Kitą dieną rengėsi vežti šieną kitoje eiguvoje, bet keli darbininkai nepasirodė. Paskui vienas akiplėšiškai teisinosi: „Taisiau sveikatą." Ir ką bepasakysi? Tada nusprendė: daugiau su darbininkais nebegersiu!
      Tuo metu Eigirdžių girininkija, jei Petro Rudnickio atmintis neapgauna, Telšių miškų ūkyje bene daugiausia kirsdavo. O jei kerti - tiek ir sodini. Sodini - turi prižiūrėti. Tad darbininkų trūkstant rūpesčių ne tik pakako, bet galima sakyti buvo per daug.
      Tik metus tepadirbėjusį girininką Telšių rajono karinis komisariatas paėmė į „apmokymus" - kaip buvusį felčerių bataliono kareivį pasiuntė padėti likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius. O girininkijoje tada tebuvo jis ir vienas eigulys, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Felčeriams didesnių darbų neteko - jie matuodavo radioaktyvumą atominės elektrinės teritorijoje ir jos prieigose. Laimė, teišbuvo tik mėnesį, mat kažkam neapsižiūrėjus pateko į latvių pulką, kurio buvimo laikas Černobylyje ėjo į pabaigą. Ir lietuviai įsiprašė kartu paleidžiami. Tai keikėsi rajono komisaras: mes nelengvai sukomplektuojame šauktinius, o jie lyg niekur nieko paleidžia!
      Ar ne kerštaujant po kelių mėnesių Petras Rudnickis vėl prisimintas - dabar rengtasi pasiųsti jį į plėšinius. „Bet aš jau buvau gudresnis, pasimokęs, - šypsosi girininkas. - Pažįstami milicininkai man „užvedė bylą" ir negalėjau niekur išvykti iš rajono, o daktarai „sulaužė" koją..."

Kas eglės viršūnėje...

     1990 metais Eigirdžių girininkija lyg ir netikėtai buvo panaikinta - prijungta prie Ubiškės. Tai lyg pirmoji repeticija prieš galutinai sujungiant. Motyvas gana svarus: vis tiek dauguma darbininkų vežiojami iš pastarosios girininkijos, o ši labai jau nenoromis duoda jų. Tad kam laikyti dvi - ir darbus bus lengviau organizuoti, ir bus sutaupyta administravimo lėšų. Petras Rudnickis tapo techniku. Tačiau 1991 metais Eigirdžių girininkija vėl atkuriama ir jis vėl skiriamas jos girininku. Apie pastarąją reformą jis pasakoja taip:
      „Kitą pavasarį - miško sodinimas. Dirbam išsijuosę. Iš pradžių, lyg ir savaime aišku, sodinam Ubiškės pusėj, paskui, manau, pulsim į Eigirdžius ir palyginti nesunkiai susidorosim. Bet netikėtai girininkas Jonas Norvilas pareiškia: sodinkis pats. Ir nei mašiną duoda sodmenims atsivežti, nei žmonių. Buvau nikstelėjęs ranką, pasiėmiau nedarbingumo lapelį: kad taip - žinokitės! Besilankydamas pas daktarus Telšiuose susitikau urėdą, klausia, kaip vyksta miškasodis. Sakau: nieko nežinau, sergu. Ir paaiškinau situaciją. Urėdija suprato, kad Jonas Norvilas nesirūpina Eigirdžių puse, kad lyg tebėra dvi girininkijos. Ir nusprendė: atjungti!"
      Galutinai šios girininkijos buvo sujungtos 2003 metais. Jų girininku tapo Petras Rudnickis.
      Per trisdešimt girininkavimo metų panašių pamokų būta visokiausių. Kai kurios iš jų tikriausiai rašytinos su kabutėmis. Pavyzdžiui, klausinėjamas apie savo pirmtakus, sako pirmąjį Ubiškės girininką Aleksą Tomkevičių pažinojęs, bet jau kaip Telšių miškų ūkio miško ruošos inžinierių, kuriuo tas dirbo nuo 1980 metų:
      „Tada jis sėdėjo viename kabinete su vyriausiuoju miškininku Alfonsu Butėnu. Buvau gavęs motociklą. Bet davė motociklą ir skyrė tik 20 litrų benzino mėnesiui. Buvo miškasodis, aš tuos 20 litrų per 3 dienas pravažinėjau. Skundžiuosi nerealiai mažu benzino limitu, prašau dar. O Aleksas Tomkevičius sako: „Jaunas esi, matyti, kad dar žalias. Mokykis: vienoj eglėj tau girininko batai, kitoje - benzinas, trečioje..." Ne iš karto supratau, kokie čia juokai, kai man rimtas rūpestis, jei būtume miške, ar tik nebūčiau žvilgterėjęs į eglės viršūnę, kur ten koks bidonas su degalais... Paskui suvokiau mintį: parduok eglę... O kad žalias - tai, matyt, tikrai. Kartą važiuoju tuo motociklu, žiūriu, grioviu teka ar ne dyzelinas. Nulipęs nuo motociklo einu žiūrėti, iš kur tas riebaluotas skystis atvinguriuoja. Upelis atvedė prie netoliese stovėjusio ekskavatoriaus, vykdžiusio miško sausinimo darbus, priklausė jis ne miškininkams, o melioratoriams. Žiūriu, iš ekskavatoriaus nuleista į griovį guminė žarna, ja teka dyzelinas, o ekskavatorininkas ramiai žiūri ir netgi klausia: „Gal tau reikia? Kiek - statinę, dvi?" Paskui paaiškino: „Kuo daugiau saliarkos sudeginu, tuo daugiau galiu užsirašyti atlikto darbo, tuo daugiau uždirbu." O man problema dėl trijų litrų benzino... Deja, dyzelinas motociklui netinka. Nelinko širdis pasinaudoti ir juokais pasakytu inžinieriaus patarimu. Apskritai, buvau prieš visokias machinacijas, prirašinėjimus. O juk ne paslaptis, kad ne vienas prirašinėdamas ne tik pagyrimų ir premijų kaip vadinamojo socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai sulaukdavo, bet ir sėkmingai iškilo karjeros laiptais. Tiesa, būdavo ir priešingai, bet į kalėjimą, rodos, niekas nesėdo, atsipirkdavo žemesnėmis pareigomis kitame miškų ūkyje ar kitoje girininkijoje."

Kasdienybė

     Šiuo metu Ubiškės girininkijoje dirba keturi žmonės: girininkas, pavaduotojas ir du eiguliai. Dar yra keli visoje Lietuvoje pagarsėjusio Žvėrinčiaus darbuotojai, bet jie į gamybą nesikiša - jiems akanka darbo prižiūrėti aptvaruose laikomus danielius, vilkus, stumbrus, mešką ir kitus žvėris bei paukščius, kuriais pasidžiaugti kaip į zoologijos sodą atvyksta nemažai žmonių, ypač vaikų.
      Šį pavasarį girininkijoje pasodinta apie 200 tūkst. daigų. Per metus kertama apie 20 tūkst. kietmetrių medienos. Taip ir sukasi konvejeris: kerti, sodini, prižiūri. O rūpesčių vis daugėja. Naikinant eigulių etatus (kažkada, kol dar nebuvo privačių miškų, ar ne perpus mažesnėje Ubiškės girininkijoje buvo 9 eiguvos) tikinta, kad girininkijoms berūpės tik sodinimas, o visa gamyba rūpinsis urėdijoje specialiai įsteigtus meistrų etatus užimantys specialistai. Jūs tik biržes parodot - ir viskas. Bet ką ten aprėps pora meistrų, ir girininkijoms grįžo ir biržių rėžimas, matavimas, netgi brėžinius patiems tenka daryti. Žinoma, reikia prižiūrėti ir miškakirtę, atsakai ir už sortimentavimą. Petras Rudnickis džiaugiasi bent tuo, kad jau daug metų girininkijoje dirba patikima rangovų brigada.
Šiek tiek laiko atima ir Eigirdžių medžiotojų būrelis, kuriam Petras Rudnickis vadovauja. Be to, girininkija šefuoja Ubiškės ir Tryškių mokyklų jaunųjų miškininkų būrelius.

Česlovas GEDVILAS
2016 m., liepa

 
 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt