Naujienos


MIŠKININKAS, KURIS NEBIJO KALBĖTI

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

     „Laba diena! Jums skambina pensininkas, buvęs miškininkas. Aš norėčiau Jums padovanoti savo knygas, nes galvoju, kad Jūs ten rasite atsakymus į savo klausimus". Žinant kelias miškų srities specialistų paskutinių metų publikacijas, nutariau, kad aš taip pat galiu tikėtis pastabų apie tai, kad nesuprantu, ką kalbu, ir kvietimo paskaityti minėtas knygas bei pasimokyti. Bet man patinka skaityti knygas ir mokytis, todėl sutikau susitikti.
Tačiau pirmieji žodžiai, kuriuos Janis Počs pasakė po susipažinimo buvo „Aš jumyse matau drąsų žmogų...". Supratau, kad į pasimatymą esu pakviestas ne kaip oponentas, o kaip bendramintis. Tą patvirtina, kaip dovana gautos knygos - „Sprendimas neskundžiamas" (2013) ir „Mano gyvenimo miškas" (2016).
      Perskaičius knygas, supratau, kiek vertinga, bet kartu ir šiurkšti ši dovana - J. Počs be jokios diplomatijos aprašė savo požiūrį į įvykius, kurie darė poveikį Latvijos miškų ūkininkavimui, retkarčiais rašytojas labai aštrus, kad tai išgirdusios aplinkosauginės organizacijos, ar miškų srities atstovai iš susierzinimo gali ir užsirūstinti, pavyzdžiui: „Aš su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas tarybiniais laikais sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20-dešimt metų. Deja tokia yra kapitalizmo esmė. Visko pagrindas pinigai. Taip jau atsitiko, kad į Latvijos miško savininko kėdę pasodino ožį, kurį paskyrė sodininku, ir visa tai nutiko. Miško teisės aktai tapo pritaikyti miško išparceliuotojų interesams". Ir tą rašo vyras, kuris nėra „žaliasis", bet visą savo darbinį amžių atidavė miškams."
      Ne, J. Počs knygos nėra tik seno žmogaus nusišnekėjimas apie dabartinę santvarką. Knyga „Mano gyvenimo miškas", tai atsiminimai apie miškui paskirtą amžių. „Sprendimas neskundžiamas" - knygos stuburas - medienos brokerių tarnybos atnaujinimas ir panaikinimas, tai kruopščiai dokumentuotas istorijos liudijimas, kuris leidžia plačiau pažiūrėti į miškų sistemos vystymąsi po Latvijos nepriklausomybės atgavimo.
      Pavyzdžiui, knygos aprašymai leidžia nujausti, kad valstybinė miško tarnybos reforma yra tik paskutinis etapas grandinės, kuri nukreipta į tai, kad sumažintų Latvijos miškų valdymo kontrolę, pabloginant valstybės esamų duomenų bazės kokybę. Jau su VMD (Valsts meža dienesta - Valstybinė miškų tarnyba) atkūrimu tai nuolat ir tikslingai silpninama, mažinant eigulių skaičių, vis tolinant tarnybą nuo miško, „2012 metais įkūrus VMD (Valstybinė miškų tarnyba) , paliko tik jos pavadinimas, generalinis direktorius, antspaudas ir vėliava. Pati tarnyba yra „pasodinta ant kelmo" nukertant pagrindinį kamieną ir šaknis, panaikinant girininkijas ir eigulius".
      1999 m. likviduotas Miškotvarkos institutas: „Instituto veikla trukdė naujos miško politikos formavimui, kurioje įdėtas nekontroliuojamas miško naudojimas ir vadovaujančios institucijos AB „Latvijos Valstybiniai Miškai" nuosavybė į miškus ir pelną".
      Jei kritikuosi AB „Latvijos Valstybiniai Miškai", tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir sakys, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša. „Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna" mūsų pirmojo susitikimo metu kalbėjo J. Počs.
      J. Počs knygoje randami patvirtinimai, kad LVM (Latvijos Valstybiniai Miškai) įkūrimas padarė ne tik priešpriešas šioje srityje, vykdomas prastumiant sprendimus, išsisukant nuo diskusijų su visuomene net ir ta visuomenės dalimi, kuri dirbo miško apsaugoje. Ir miškų konsultacinės tarybos vaidmuo nėra pasikeitęs iki šiol: „Interviu R. Stripnieks pareiškė, kad projektas apsvarstytas ir palaikytas miškų konsultacinės tarybos, kurioje yra visos šią kryptį atstovaujančios asociacijos. Su visais suderinta (akivaizdu, užkulisių pilkieji kardinolai neturėjo prieštaravimų) ir miškininkai yra dalyvavę, - jeigu kaip dalyvavimą būtų galima užskaityti šokiruotų generalinių girininkijų atstovų - vyr. girininkų dalyvavimą jau paruošto projekto prezentacijoje..."
      Pranašiškas buvo Latvijos Universiteto profesoriaus G. Libermanis interviu 1999 metais: „Akcinės bendrovės tikslas yra pelnas. Tokia yra šios ūkininkavimo formos varomoji jėga. Ir jokie įrašai įstatuose esmės nepakeis. Rūpestis apie miškų išsaugojimą ateinančioms kartoms neįeina į akcinių bendrovių motyvaciją. O be motyvacijos nebus veiksmo."
      22-u septintojo Seimo deputatai pateikė Satvermes (Konstituciniam teismui) prašymą ir prašė pripažinti AB „LVM" įkūrimą neatitinkantį įstatymams ir neteisėtu nuo pat pradžios. Konstitucinis teismas (Satvermes) pripažino, kad MK (Ministrų kabinetas) veikė atbuline eiga, pirmiausia išleido įsakymą apie įkūrimą dar nepriėmus įstatymų, kuriais reikėtų remtis, tačiau teismas procesą nusprendė užbaigti.
      Sprendimas neskundžiamas. AB „LMV" ir toliau tęsia ūkininkavimą valstybiniuose miškuose, visuomenės interesus, gamtos apsaugą vertinant žemiau, negu pelną. VMD ( Valstybinė miškų tarnyba) ir toliau varginama, silpninant miškų priežiūrą, kuo toliau, tuo tuštesnės tarnybos duomenų bazės. „Ar tai normalu, kad AB „Latvijos Valstybiniai Miškai" uždirba milijonus ir su jais svaidosi į dešinę ir į kairę, remia tuos, kuriuos reikia ir kurių nereikia, o VMD smunka į skurdą" - klausia J. Počs.
     Neabejotinai yra klausimų, dėl kurių J. Počs ir aš turiu skirtingą nuomonę. Pavyzdžiui, jis nurodo, kad daug medžių supūna saugomose teritorijose. Pasikalbėjus, galima rasti vieną sprendimą. Bet pasisakymuose apie saugomas teritorijas J. Počs sutinka, kad rezervatai turi išlikti ir kad pakelėse nebūtų vykdomi plyni kirtimai, juos reikėtų pakeisti rinktinais. Protu suvokiama, kad galima apsaugoti gandro lizdą, upės slėnį ar kitą ypatingą objektą ar saugomą teritoriją, bet ne mišką, kaip Latvijai būdingą ekosistemą. Baisu net pagalvoti, kad miškas toks, kokį matom šiandien, paliktų tik draustiniuose. Baisu net pagalvoti !
     Nors pas mus yra skirtinga gyvenimo patirtis ir skirtingas požiūris į mišką, tačiau su baime galvoju, kas laukia Latvijos miškų ateityje, jeigu vienintelis miško vertės matavimo vienetas bus pinigai, ta baimė mus vienija ir liepia J. Počs skambinti man ir kviesti į pokalbį.
     Žinau, žinau - kiekvienos srities vyresnės kartos atstovai galvoja, kad „kai mes augome, tai taip nebuvo", tačiau jaunesnė karta galvoja, kad vyresnieji kolegos yra nutolę nuo kasdienės realybės. Nors senoji karta yra nusipelniusi mūsų pagarbos visais atvejais, o miškų srities ypatingai - J. Počs ir kiti bendraminčiai daug metų buvo liudininkai to, kaip mišką įtakojo žmonių sprendimai, ir jie skirtingai nuo mūsų savo akimis yra matę, kad šie sprendimai turi ilgalaikį poveikį. Be to didele apimtimi. J. Počs ir ankstesnių kartų nuopelnas yra tas, kad šiuo metu galime garsinti tai, kad Latvija yra miškų kraštas. Tai ne AB „Latvijos Valstybiniai Miškai", ne šių dienų miško politikos ir ne Žemės ūkio ministerijos nuopelnas! Ir tai yra būtent tai, dėl ko skaudu skaityti J. Počs ir jo bendraamžės miškininkės Aijas Ziedres pabaigos žodį knygoje „Sprendimas neskundžiamas". „Atleiskite tie, kurie gyvensite su Latvijos miškais po daugelio dešimtmečių, mes nespėjome ir nesugebėjome juos išsaugoti tokius, kokius gavome iš savo tėvų".
     Štai šiurkščiai taiklus to paaiškinimas, ką reiškia tvarus ūkininkavimas miške ir tuo pačiu atsakymas į J. Počs užduotą klausimą „Ką Jūs bandote pasiekti?" Aš noriu pasiekti tai, kad man ateinančioms kartoms nereikėtų sakyti „Atsiprašau".

 

Vertimas iš Latvių kalbos „Mežkopis, kurš nebaidas runat".
(http://vkerus.blogspot.lt/2017/01/mezkopis-kurs-nebaidas-runat.html )

 
 
2017 02 27


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt