PLUNGĖS GIRININKIJA


 

      1921 metais buvo nusavinti kunigaikščių Oginskių miškai ir įkurta Plungės girininkija. Tada prasidėjo jos šių laikų istorija.
      Ne iš karto buvo paskirtas girininkas - valdžia nusavintus kunigaikščio miškus prižiūrėti patikėjo... pačiam kunigaikščiui, tai yra jo žmonos Marijos turto administratoriui Jonui Petkūnui. Atrodo, jam buvo pasiūlytos girininko pareigos, bet jis nesutiko viso kunigaikščių turto valdytojo pareigas keisti į menkesnes.
      Tad praktiškai girininkija savo veiklą pradėjo tik 1923 metais, kai iš Telšių atvyko paskirtas girininkas Aleksandras Tenisonas. Nebuvo nė kontoros - Aleksandras Tenisonas ją įsteigė Stalge šalia Stalgėnų. Vėliau Plungės girininkija išaugo iki urėdijos, kuri savo gyvavimą baigė jau šiais laikais įsiliedama į Telšių urėdiją.

Miškų vedėjas Vladislovas Pšibilskis

      Plungės girininkijai priklausė ne tik Oginskių, bet ir kitų savininkų miškų, tačiau pagrindiniai masyvai - kunigaikščių. Kaip jie tvarkėsi su savo miškais, gana įdomų vaizdą galima susidaryti iš Plungės Oginskių dvaro prievaizdu dirbusio Bronislovo Zubavičiaus prisiminimų, kuriuos jis parašė 1938 metais paragintas profesoriaus Igno Končiaus. Šių prisiminimų rankraštis saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje, o Žemaičių dailės muziejus bei Plungės girininkija turi jų kopiją.
      Prisiminimuose daugiausia gyvai pasakojama apie kunigaikščius ir dvaro tarnautojus. Čia pateikiama ištrauka apie kunigaikščio Mykolo Oginskio girininką, vadintą tai miškų vedėju, tai feršteriu, Vladislovą Pšibilskį (stilius ir kalba gerokai taisyti):
      „Kunigaikštis, kol jaunas buvo, miškų vedėjo nesamdė. Laikė kelis žvalgus, ir tie važiuodavo kleimuoti (žymėti) miško. Jie, nors kunigaikštis algą ir mokėdavo, dažniausiai savo pereigų sąžiningai nevykdydavo, važinėdami po kaimus įprasdavo girtuokliauti. Tada kunigaikštis nusprendė samdyti feršterį. Bet žvalgai ir eiguliai, kurių buvo 24, feršterį dažniausiai išėsdavo iš šių pareigų - pradės susitarę meluoti, prikalbės visokių dalykų kunigaikščiui, ir šis feršterį pašalina iš darbo.
      Vieną kartą kunigaikštis Vokietijoje pasamdė aukštuosius mokslus baigusį miškininką lenką poną Pšibilskį iš Poznanės. Neilgai trukus miško tarnautojai, kaip jiems buvo įprasta, vėl pradėjo feršterį skųsti kunigaikščiui. Pšibilskis, būdamas energingas, supratęs miškininkų intrigas, sušaukė visus eigulius, žvalgus, savo padėjėjus raštininkus ir pasakė: jei kuris be mano leidimo nueisite pas kunigaikštį, tai pašalinsiu iš tarnybos.
      Kartą pašaukė kunigaikštis vieną iš miško žvalgų pas save, o šis sako, kad neis, nes jei eis, jį feršteris iš darbo pašalins. Po to kunigaikštis dar kelis miškų žvalgus ir eigulius pakvietė, ir visi patvirtino, kad tikrai feršteris prisakė be jo leidimo neiti pas kunigaikštį. Pastarasis tai palaikė didžiausiu įžeidimu, pasivadino Pšibilskį ir paklausė, ar tikrai šis miškų darbuotojams nurodė, kad jie neturi teisės eiti pas kunigaikštį, kol negaus feršterio leidimo. Feršteris atsakė, kad tikrai taip. Tada kunigaikštis sušuko, kad dvare jis yra nebereikalingas ir gali dangintis lauk. Bet feršteris, turėdamas geležinę valią, neklauso - važiuoja, miškus matuoja kaip matavęs. Važiuoja vieną dieną, antrą, trečią...
      Ketvirtą dieną grįžta iš miško pavargęs, o žmona sako, jog buvo atėjęs kunigaikščio budintysis griežikas pranešti, kad kunigaikštis kviečia ateiti. Kai jis nuvyko pas kunigaikštį, tas jam į rankas įdavė voką, kuriame buvo įdėta 500 rublių dovanų. Paėmęs paketą, feršteris kunigaikščiui pasakė nepaklausęs jo ir neišvažiavęs, nes žinojęs, kad kunigaikščio kaprizai praeis ir jis įsitikins, jog miškų tarnautojai feršterį skundžia norėdami kunigaikščio mišką naikinti ir girtuokliauti. Po to paaiškino miško darbuotojams uždraudęs eiti pas kunigaikštį negavus feršterio leidimo, kad šie šmeižtais neužsiiminėtų ir kunigaikščio neklaidintų. Taip jaunasis feršteris liko Plungėje.
      Po šio įvykio jokiomis melagystėmis miškų tarnautojai nebeužsiiminėdavo. Vadovaujant feršteriui, jie padarė miškų planus, sutvarkė miškų ūkį, gaudavo leidimus parduoti medieną užsienio šalių pirkliams. Greitai kunigaikštis iš miško pradėjo gauti dideles pajamas. Kol nebuvo to feršterio, keli valsčiai vis vogdavo mišką iš Plungės dvaro. Dabar panašių dalykų nebebūdavo.
     Pagal planą tais laikais buvo leidžiama kirsti tik 60-ąją dalį turimo miško. Iš Peterburgo kasmet atvažiuodavo visos Rusijos imperijos vyriausiasis miškų vedėjas. Tam svečiui feršteris iškeldavo didžiausias vaišes, duodavo ir didžiausius kyšius, todėl Plungės dvaras nebijodavo kirsti daugiau - nebuvo pavojaus, kad už tai jam paskirs bausmę. Dėl tokio apsukrumo ir atsidavimo dvarui feršteris iš visų dvaro tarnautojų buvo labiausiai kunigaikščio gerbiamas."
     Ta pagarba, anot prisiminimų autoriaus, pasireikšdavo ir neįprastai. Kunigaikštis žiemą per šventes, dažniausiai per Tris Karalius, visiems dvaro tarnautojams duodavo dovanų, kurios būdavo išdėliotos ant kelių stalų. Kunigaikštis su kunigaikštiene prieina, būdavo, prie miškų vedėjo ir sako: „Prašau, pone Pšibilski, už mane padėti mano žmonai išdalinti dovanas." Tokio dėmesio esą labai pavydėdavo advokatas ir kontrolierius ir širsdavo.
      Vladislovas Pšibilskis 1903 - 1904 metais 6 - 8 hektarų plote Vainaičių miške įveisė pušyną, kurio sėklos buvo iš Austrijos. Apie jo rūpinimąsi miškais savo prisiminimuose rašė ir Aleksandras Tenisonas, nuo 1923 metų vadovavęs Plungės girininkijai: „Vainaičių eigulį (turimas minty Aleksas Budzinskis - Č.G.) kunigaikščio girininkas Pšibilskis buvo nusiuntęs į Austriją, į miškų želdinimo ir kelmų rovimo kursus. Iš Austrijos parsivežė arklinę kelmų rovimo mašiną ir Plungės miškuose Budzinskis vadovavo kelmų rovimo darbams. Kelmus plytoms deginti naudodavo Olgopolio dvaro (Plungės dvaro palivarko - Č. G.) plytinėje."
      Įkūrus valdišką Plungės girininkiją, dauguma kunigaikščio Oginskio eigulių perėjo į Valstybės miškų tarnybą. Be minėto Alekso Budzinskio, kaip griežti ir drausmingi tarnautojai ilgai buvo prisimenami eiguliai Bytautas, Norvainis, Rimeikis, Spiridavičius, Kubeckis. Išlikusi ir saugoma Žemaičių dailės muziejuje Simono Norvainio nuotrauka rodo, kad eiguliai anuomet buvo nemaži ponai, verti aplinkinių pagarbos. Simonas Norvainis nuo pat jaunystės buvo kunigaikščio Oginskio medinčius Pivorų miškuose. Gyveno savo sodyboje, turėjo apie 19 hektarų žemės. Į pensiją buvo išleistas 1937 metais. Galėjo būti gimęs 1877 metais. Senatvėje gyveno Rietave. Eiguliu dirbo ir jo sūnus Vladas Norvainis.

Palikimas

      Ta pačia proga verta dėmesio ir ištrauka apie medžiokles, nes joms iš anksto rengtis, kad kunigaikštis ir jo svečiai liktų patenkinti laimikiais, irgi buvo miško tarnautojų rūpestis. Boleslovas Zubavičius rašė:
      „Prieš Mykolo Oginskio vardines eiguliai eiguvose paskelbdavo, kad gyventojai suneštų į dvarą savo namuose auginamus zuikius. Atnešdavo apie 150 gyvų zuikių. Už tai gyventojams duodavo virbų vežimą, po 50 kapeikų už kiekvieną zuikį. Eiguliai kiekvieną pavasarį iš lapių olų pririnkdavo apie 15 mažų lapiukų. Po to eigulys Budzinskis juos iki Mykolinių šerdavo. Tam jis iš dvaro gaudavo grūdų. Lapiukus šerdavo miltų koše ir pienu, kartais dvėseliena. Tai, kad žvėrys yra auginami medžioklėms, dvaras slėpdavo.
      Mykolinių dieną anksti iš ryto į medžioklės vietą paslapčia skryniose atveždavo lapes ir zuikius. Iš dvaro paimdavo apie 60 varovų su tarškynėmis. Kai svečiai, gavę medžioklės vedėjo nurodymą, sustodavo, pasigirsdavo pirmojo trimito garsai, kiškius ir lapes, laikytus atokiau nuo visų akių, iš skrynių paleisdavo, varovai, barškindami tarškynėmis, pradėdavo eiti medžioklėje dalyvaujančių svečių link. Zuikiai ir lapės taip pat palengva pradėdavo bėgti link svečių, o šie, juos pamatę, šaudo. Ir koks būdavo svečio užsiganėdinimas, jei jam pavykdavo nušauti dvi ar tris lapes, 5 - 6 zuikius. Žodžiu, visi likdavo patenkinti. <...>
      Aš per Mykolines eidavau prižiūrėti varovų, kad nepagadintų medžioklės. Vos ne kas dešimtas iš varovų būdavo eigulys ir žiūrėdavo, jog varovai nenueitų į priešingą pusę. Pasibaigus varymui (tai visada vykdavo 10 valandą rytą), visi svečiai apstodavo kunigaikštį ir prašydavo, kad būtų dar vienas varymas. Bet kunigaikščio skryniose jau tuščia, tad nebėra ką varyti, o juk paslapties neatskleisi... Tada kunigaikštis ir sako: „Matote, aš gal ir sutikčiau, bet kunigaikštienė laukia visų prie pusryčių stalo. Taigi negaliu." Ir visi važiuodavo į rūmus."
      Apie tas medžiokles yra išlikę ir čia jau minėto Oginskių eigulio Alekso Budzinskio, tarp kitko, už nuopelnus Lietuvai 1931 metais apdovanoto Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu, pasakojimai, užrašyti Aleksandro Tenisono. Aleksas Budzinskis pasakojo panašiai kaip ir Boleslovas Zubavičius, tačiau teigė, kad varymų būdavę ne vienas, o keli, zuikiai ir lapės iš skrynių būdavę išleidžiamos ne iš karto visos, o po kelias. O juk abu buvo tų įvykių dalyviai. Taigi, atsargiai: prisiminimai! Ypač jei jie skelbiami po 30 ar 50 metų. Žinoma, šiuo atveju ne taip svarbu, kiek tų varymų būdavo. Keblumų iškyla mėginant nustatyti Plungės girininkijos istorijai svarbesnius faktus.
      Medžioklės - tai tik viena iš kunigaikščių pramogų. Daug lėšų reikėjo rūmams statyti, puotoms, kelionėms į Peterburgą, orkestrui, parko ir jo gėlynų priežiūrai, parodoms. O pajamos - tik iš miško, nes žemės ūkis kunigaikščiams nesisekė ir buvo nuostolingas. Todėl ir duodavo kyšius Rusijos imperijos vyriausiam „miškų vedėjui", kad šis leistų kirsti vis daugiau ir daugiau miško.
     Apgailėtiną kunigaikščių Oginskių miškų palikimą vos pradėjęs Plungėje girininkauti pamatė ir Aleksandras Tenisonas. Atsiminimų knygoje „Žemaitijos girių takais" jis vaizdingai rašo:
      „Važiuoju vieškeliu per Vainaičių miško masyvą. Prie abiejų kelio pusių ošia brandūs medynai, pasistiepusios dailios pušys ir eglės. Niekur jokio kirtimo, jokios išlendančios į vieškelį biržės nematyti. Sveikas nepaliestas medyno plotas ištisus tris kilometrus. „Kokie gražūs miškai, kokie platūs medynai man tenka globoti!" - džiūgauju, visai nenujausdamas, kad už 150 - 200 metrų nuo kelio tik sėklinės pušys bestovi, dar viena kita vėjo aplaužta kulisa stovi, o kiek tik akys užmato - vis jaunuolynai, atžalynai ir vėl jaunuolynai. Brandūs medynai palei vieškelį ir Vainaičių miško masyvo pakraščius buvo kunigaikščio palikti pravažiuojančių keleivių akims muilinti: kokie gražūs, brandūs medynai, kokie neaprėpiami turtai tie kunigaikščio miškai! O iš tikrųjų to didžiojo masyvo vidurys iki Jėrubaičių kaimo buvo jau gerokai prieš I pasaulinį karą nuplaukęs gražuolės Minijos vandenimis į Prūsus."

Jonas Petkūnas - muzikantas, administratorius, girininkas...

      1902 metais paskutinis Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis mirė. Dvaras liko jo žmonai Marijai Oginskienei. Bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ji turėjo pasitraukti iš Rusijos imperijos, nes, matyt, nebuvo jos pilietė; ji kilusi iš Poznanės, kuri tada įėjo į Prūsijos, kariaujančios su Rusija, sudėtį. Turto, tuo pačiu ir miškų, administratoriumi tapo buvęs dvaro orkestro muzikantas Jonas Petkūnas.
      Plungės viešosios bibliotekos fonduose saugoma Jono Petkūno paso kopija, iš kurios aiškėja, kad jis buvo gimęs Kaune 1879 metais. Baigęs Drezdeno konservatoriją, grojo Oginskių dvaro orkestre. Mykolui Oginskiui mirus, orkestras ėmė nykti: vieni muzikantai visai išvyko iš Plungės, kiti susirado vienokį ar kitokį užsiėmimą čia pat. Jonas Petkūnas liko dirbti dvaro tarnautoju, bet muzikos nemetė. Mirus kunigaikščiui Mykolui Oginskiui ir užsidarius dvaro muzikos mokyklai bei iširus orkestrui, Plungėje susibūrė vietos kamerinės muzikos grupė. Jai priklausė ir Jonas Petkūnas, kuris aktyviai dalyvavo ir lietuvybės vakaruose. Jis matyti ir 1909 metais susikūrusio Plungės bažnyčios choro nuotraukoje, priklausiusioje klebonui Vincentui Jarulaičiui, dabar saugomoje Žemaičių dailės muziejaus fonduose.
      Plungės girininkijos istorijai jis įdomus tuo, kad, kaip teigia kai kurie šaltiniai, buvo paskutinis Oginskių dvaro girininkas ir pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Plungės girininkijos girininkas - bent jau neoficialus. Tiesa, tą faktą ne visi patvirtina, dažniausiai jis vadinamas Marijos Oginskienės turto administratoriumi, ir tiek. Kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, pažinojusi Joną Petkūną ir bendravusi su juo, gavusi iš jo nemažai Oginskių laikų dvaro tarnautojų nuotraukų, atkakliai vadino jį tik buvusiu orkestrantu, muzikantu ir, atrodo, niekur neužsiminė apie jo girininkavimą.
      Šilutėje gyvenanti jo anūkė Eugenija Murauskienė, 2015 metais dovanojusi Plungei, savo senelio ir mamos miestui, keliasdešimt magnolijų, tų laikų, aišku, neprisimena, bet teigia, kad jos motina Janina Petkūnaitė - Juraškienė sakiusi, jog Jonas Petkūnas buvo ne tik muzikantas, bet ir girininkas. Kad jis Pirmojo pasaulinio karo metais dirbęs kunigaikštienės Marijos Oginskienės girininku, mini savo atsiminimuose ir prelatas Jonas Pukys, kuris tada plėtojo labdaros veiklą Plungėje ir susitikdavo su Jonu Petkūnu. (Prisimintina, jog prelatas Jonas Pukys - ne tik dabartinės Plungės bažnyčios, bet ir bažnyčių Stalgėnuose, Pakutuvėnuose statytojas. Už plačią energingą veiklą jis pateko į Sibiro lagerius.) Vis dėlto reikia manyti, kad Povilas Pukys labdaros kaupimo ir skirstymo reikalais susitikdavo su Jonu Petkūnu ne su kaip girininku, o kaip su M. Oginskienės turtų valdytoju. Antra vertus, to turto ne kas ir bebuvo, rūmuose šeimininkavo vokiečiai, tad praktiškai kunigaikštienei liko tik miškai, kuriuos paprastai administruoja ne kas kitas, o girininkas.
      Atkakliai ne girininku, o administratoriumi Jonas Petkūnas vadinamas ir Mokslų Akademijos archyvuose saugomame rankraštyje „Istorija Plungės padangės", kurio kopiją irgi turi Plungės girininkija, nes ten daug rašoma apie Plungės miškus 1920 - 1922 metais. Tai pasakojimas apie Plungės šaulių, tiksliau - jų vadovo Kazio Budgino veiklą, o dar tiksliau - tos veiklos, kartais net donkichotiškos, išaukštinimas. Skaitinėjant juos susidaro savotiškai įdomus vaizdas apie besikuriančios Lietuvos valdžios peripetijas.
      1920 metais vos susibūrusios Plungės šaulių sąjungos valdybos pirmininkui Kaziui Budginui kyla įtarimas, kad buvę M. Oginskienės miškai kertami masiškai be jokių leidimų. Į posėdį lapkričio 8 dieną jis pasikvietė kunigaikštienės įgaliotinį Joną Petkūną. Tas parodė 1919 metų gegužės 13 dieną išduotą Žemės ūkio ministerijos leidimą kirsti 120 dešimtinių miško. Tačiau tų metų rudenį, spalio 8 dieną, buvo surašytas aktas apie Plungės dvaro miškų ir kitų neariamų plotų perėmimą valdžios priežiūron. Akte pažymėta, kad kirtimas turi būti sustabdytas, kol iš Miškų departamento bus gautas naujas leidimas. Pagaliau 1919 metų gruodžio mėnesį Jonas Petkūnas gavo miškų inspektoriaus Jonavičiaus telegramą, kad leidžiama kirsti, bet nebe 120, o 100 dešimtinių.
      Po 1920 metų lapkričio 8 dienos posėdžio Kazys Budginas, pasipiktinęs, kad taip lengvai dalijami leidimai, anot jo, niokoti miškus, lapkričio 15 dieną nuskubėjo į Kauną. Miškų departamento vadovas Povilas Matulionis pasakė, kad, rodos, leidimas nėra išduotas. Pasižiūrėjo į knygas: iš tikrųjų - yra minėtasis 1920 metų gegužės 13 dienos leidimas, bet jis, kaip irgi minėta, atšauktas. Departamentas apie tai Kaziui Budginui išdavė pažymą. Įsidėmėtina - jos data lapkričio 15-oji.
      Tas džiūgaudamas grįžo į Plungę, viską paaiškino Telšių apskrities karo komendantui Steponui Rusteikai, kuris sustabdė kirtimus. Tačiau neilgam: netrukus Telšių urėdas Zenonas Giniotas iš Žemės ūkio ministerijos gavo raštą su tų pačių Miškų departamento vadovų parašais, jog Kaziui Budginui lapkričio 15 dieną išduota pažyma neteisėta, nes paskui jie radę leidimą, išduotą Plungės dvaro savininkei kirsti mišką. Ir prašoma netrukdyti tai daryti.
      Tada atkaklusis Kazys Budginas - vėl Kaunan. Miškų departamente jis paprašo parodyti prie leidimo pridėtus planus, kuriuos miškus Plungės dvarui leidžiama kirsti. Jų nerandama... Peršasi išvada, kad galima kirsti kur nori ir tuo pačiu ką nori ir kiek nori.
      Grįžęs Plungėn Kazys Budginas sušaukė posėdį, kuriame Jonas Petkūnas parodė reikalaujamus brėžinius. Tačiau posėdžio dalyviai teigė, kad kertami ir tie miškai, kurie nėra pažymėti leidimų brėžiniuose. Jonas Petkūnas esą paaiškinęs, kad ganykloms - pastauninkams leidimo nereikia. Posėdžio dalyviai ironizavo, kad taip galima bet kokį miško kampą pavadinti ganykla ir kirsti net 90 centimetrų storio ąžuolus, be to, kai kuriose Plungės giriose esą medžiai kertami ištisai, neaplenkiant ir 10 - 15 centimetrų storio eglaičių - specialiai naikinami miškai.
      Visa tai buvo užprotokoluota, ir 1921 metų kovo 16 dieną Kazys Budginas dar su vienu atstovu nuvažiavo į Telšių apskrities posėdį. Ten išgirdo, kad plungiškiai šauliai... pavėlavo: vakar tas klausimas esąs jau apsvarstytas apskrities valdyboje. Apskrities valdybos pirmininkas J. Galminas išdėstė, jog buvo vakar atvažiavę Jonas Petkūnas, urėdas Zenonas Giniotas ir Plungės valsčiaus viršaitis Jonas Salys. Dalyvaujant apskrities viršininkui jie nutarę, kad Plungės kunigaikštienės M. Oginskienės miškai yra tvarkomi labai gerai, komisija siūlo tuos miškus palikti savininko priežiūrai dar mažiausiai dviem metams. Toks nutarimas jau išvežtas į Žemės ūkio ministeriją.
      Kazys Budginas protestavo, net kvietėsi atstovus iš Kauno. Vienas toks, anot „Istorijos Plungės padangės", miškų inspektorius kažkoks vokietis atvažiavo 1921 metų balandžio mėnesį. Jis tik papriekaištavo Plungės šauliams, kad šie kišasi ne į savo reikalus, ir net atsisakė vykti pasižiūrėti situacijos į miškus, mat ir kartu dalyvavęs urėdas Zenonas Giniotas sakė: netikėkite, pone inspektoriau, miške yra geriausia tvarka.
      Po to - dar ilgokos peripetijos. Kazys Budginas laišku vėl kreipėsi į Steigiamojo seimo narį Povilą Kuzminskį. Atrodo, miškų tvarkymo reikalai buvo svarstomi Seime, ir situacija pamažu gerėjo. Tam įtakos gal turėjo savo atkakliais žygiais ir Plungės šauliai. Plačiau tai aprašyta šiame Telšių miškų urėdijos interneto puslapyje rašinyje „Ryžtingi šauliai išsaugojo Plungės girias".
      1923 metais Plungės girininku paskirtas Aleksandras Tenisonas apie reikalų perėmimą atsiminimuose rašo taip:
      „1923 - čių metų pavasarį buvau paskirtas Plungės girininku. Kai per Šv. Jurgį atvykau į Plungę perimti girininkiją, labai nusivyliau. <...> Namas, kuriame gyveno ligšiolinis girininkas, buvo miesto ribose ir buvo numatytas grąžinti savininkei kunigaikštienei. (Lietuvos įstatymai numatė galimybę grąžinti išlikusį turtą repatrijavusiems asmenims. Matyt, ir kunigaikštienė buvo pareiškusi norą grįžti, bet kažkodėl to noro nebuvo lemta įgyvendinti - Č.G.) Jame gyveno dabartinis girininkas, kartu kunigaikštienės turtų Plungėje globotojas. Jis pareiškė, kad pasiliekąs kunigaikštienės įgaliotiniu ir į miškų Departamento paskirtą jam tarnybą kitoje urėdijoje nevyksiąs. Apgailestavo, kad girininkijos būstine man teks pačiam pasirūpinti."
      Taigi net nemini Jono Petkūno pavardės, bet aišku, kad tai jis, tas pats kunigaikštienės įgaliotinis, užėmęs abejas pareigas. Matyt, nepaisant šaulių skundų, jam vis dėlto buvo patikėta ir toliau prižiūrėti nusavintus Marijos Oginskienės miškus, gal net buvo paskirtas pirmuoju įsteigtos Plungės girininkijos girininku. Tai prisiminimų pabaigoje lyg patvirtina ir Aleksandras Tenisonas: „Pasiįdomavau dar apie Šerūną ir pas buvusį girininką Petkūną, Plungės dvaro įgaliotinį." (Šerūnas - tai bemokslis kaimietis iš Jėrubaičių, po trijų dešimtmečių bylinėjimosi laimėjęs bylą prieš Oginskius, neteisėtai užgrobusius jo tėviškę.)
      Po to Jonas Petkūnas vertėsi šiuo bei tuo, o ištikimas liko muzikai.

„Biografinė anketa"

      Taigi Plungės girininkija formaliai įkurta 1921 metais, bet praktinė jos veikla prasidėjo 1923 metais, kai atvyko iš Telšių atvyko paskirtas girininkas Aleksandras Tenisonas ir ėmė ieškoti patalpų kontorai ir sau gyventi.
      Girininkija priklausė Telšių urėdijai. 1924 metais, įkūrus Rietavo miškų urėdiją, jai buvo priskirta ir Plungės girininkija.
      1928 metais atlikta pirmoji miškotvarka. Sutvarkytas 2071 hektaro Plungės ūkinis blokas. Miškotvarkos darbai atlikti pagal pirmąjį miškų tvarkymo laipsnį. Aplinkinių sienų kampuose supilti ežiaženkliai.
      1929 metais įsteigta Plungės miškų urėdija. Plungės girininkija iš Rietavo urėdijos perduota Plungei.
      Per 16 metų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį nuo Plungės miškų urėdijos įsteigimo Plungės girininkijoje pasikeitė net aštuoni girininkai. Trumpiausiai - tik 14 dienų - girininkavo Edvardas Vielavičius, ilgiausiai - beveik šešerius metus - Chrizostomas Rinkevičius. Du girininkai - Aleksandras Tenisonas ir Feliksas Mikuckis - Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus.
      1931 metų liepos l dieną įsteigus Luknėnų girininkiją, Plungės girininkijos plotas sumažėjo.
      Nuo 1945 rugpjūčio 1 dienos iki 1947 metų rugsėjo 30 dienos girininkija priklausė Rietavo miško pramonės ūkiui.
      1947 metų spalio 1 dienos iki 1958 metų gruodžio 31 dienos girininkiją valdė Telšių miškų ūkis.
      Tai buvo pokaris, represinės valdžios struktūros trėmė gyventojus į Sibirą, įskųstuosius esant tarybų valdžios priešais siuntė į lagerius. Per 1947 - 1950 metus Plungės girininkija neteko 4 eigulių, Telšių miškų ūkis - 24 žmonių.
      1947 metais girininkijos plotas buvo 8912 hektarų, dirbo 20 eigulių. Tai buvo Šateikių, Platelių, Stalgėnų ir Plungės apylinkių miškai.
      1952 metais girininkijos plotas beliko 7499 hektarai, jis padalintas į 14 eiguvų. Šateikių ir dalis Platelių apylinkių miškų perduota Salantų girininkijai, o prie Plungės girininkijos prijungti Alsėdžių apylinkių miškai.
      1954 metais girininkija sudaryta iš 19 eiguvų. Jai priskirti Kulių apylinkių miškai, o iš Alsėdžių apylinkių miškų sudaryta Alsėdžių girininkija.
      Tais pačiais metais panaikinama Prūsalių eiguva, o 1955 metais - ir Vieštovėnų eiguva.
      1957 metų sausio 1 dieną įsteigtam Rietavo miškų ūkiui perduodamos Mižuikių ir Užluknės eiguvos.
      Tais pačiais 1957 metais vėl atkurta Kulių girininkija, jai grąžintos Karklėnų, Gedgaudiškės, Šimulių, Daugėlų, Peklinės, Jurkiškių, Reksčių eiguvos.
      1959 metų sausio 1 dieną įkurtas Plungės miškų ūkis.
      Plungės girininkiją tuo metu besudarė penkios eiguvos: Gondingos, Lekemės, Milašaičių, Šliožių ir Vainaičių. Netrukus panaikinta Vainaičių eiguva, girininkijoje liko keturios eiguvos. Girininkijai (2427 ha) priklausė Alkšės, Kalniškių, Klecių, Gondingos, Lekemės, Milašaičių, Noriškių, Pakutuvėnų, Paminijų, Sruojos ir Šliožių miškai.
      Iki 1990 metų girininkijos plotas mažai keitėsi. Lekemėje pastatytas keturių butų namas miško darbininkams. Suremontuoti eiguvų gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai. Visi girininkijos miškai buvo pirmos grupės.
      2000 kovo 1 dieną panaikinus Plungės urėdiją, Plungės girininkija kartu su kitomis priskirta Telšių urėdijai. Pradėtos stambinti eiguvos.
      2004 metais panaikinama Purvaičių girininkija - jos miškai priskirti Plungės girininkijai.
      2015 metų rugpjūčio 1 dieną prie Plungės girininkijos prijungiama trečdalis panaikintos Stalgėnų girininkijos miškų.

Girininkijos kontoros

      Pirmajai girininkijos kontorai patalpas Aleksandras Tenisonas pasirinko ne Plungėje, o, kaip ir dera, tarp miškų - Stalge. Dabar pirmosios girininkijos pastato vietoje nė pamatų nebėra.
      Vėliau girininkijos kontorai patalpos buvo nuomojamos privačiame Laurinkaus name Plungėje, J. Tumo -Vaižganto gatvėje. Dabar toje vietoje yra dėvėtų rūbų parduotuvė, o kadaise statoma buvo ir plungiškių žinoma kaip „Eglės" parduotuvė.
      Paskui 4 - 5 metus ji buvo Tamošauskienės name, o 1942 metais - Senamiesčio aikštėje, name, kur dabar yra knygynas. Miško pramonės girininkija buvo Rietavo gatvėje Budgino name, o 1949 - pas eiguliu dirbusį Antaną Garjonį.
      1952 metais pastatyta girininkijos kontora su girininko butu J. Tumo - Vaižganto gatvėje. 1959 metais įkūrus Plungės miškų ūkį, girininkijos kontorai patalpos buvo nuomojamos pas buvusį girininką Kazį Matiuką, nes girininkijoje įsikūrė Miškų ūkio raštinė. 1962 metais buvo pastatyta erdvi miškų ūkio kontora Rietavo gatvėje, o girininkijos kontora perkelta į senąsias patalpas J. Tumo - Vaižganto gatvėje. Panaikinus Plungės urėdiją, Plungės girininkijos raštinė perkelta į ištuštėjusias buvusias urėdijos patalpas Rietavo gatvėje.

Pirmasis girininkas

      Kaip minėta, pirmasis iš tikrųjų dirbęs girininkas buvo Aleksandras Tenisonas. Gana išsamiai apie jį pasakojama Čikagoje leisto žurnalo „Girios aidas" 1989 metų numeryje „Lietuvių miškininkų išeivių vardynas":
      „Jis nebuvo lietuviškos kilmės, bet Lietuvą pamilo, tapo jos patriotas ir sąžinigai jai tarnavo. Jo tėvas buvo Mikel Tenison, o motina Maria Irmei. Mikelio tėvai į Latviją atvyko iš Estijos, kai rusų caro valdžia davė veltui didelį miško plotą. Atvyko su žmona, vaikais ir broliu, pasistatė palapinę ir ėmė kirsti mišką. Rudenį jau buvo pastatyta rąstų troba peržiemoti, o po kelerių metų ten įkurtas gražus vienkiemis su pastatais ir išartomis dirvomis. Vienkiemis vadinosi „Lampmėžos". Tame vienkiemy 1898 m. kovo 21 d. gimė ir Aleksandras Tenisonas. Jo tėvas Mykolas rusų armijoj buvo užsitarnavęs vyr. puskarininkio laipsnį, tai, kaip smarkus vyras, buvo paskirtas žvalgo pareigoms į Telšių miškų urėdiją, Varnių girininkiją. Po metų buvo perkeltas į Tverų miškus ir čia be pertraukos ištarnavo kaip girininkas iki 1930 m., kada išėjo į pensiją.
      Aleksandras Tenisonas su tėvais iš šiaurinės Latvijos atvyko į Lietuvą 1902 metais, teturėdamas 4 metus. Tėvai apsigyveno valdinėj pasodoj Pušinėje, vėliau Zarūbų kaime prie Šlapgirio Tverų valsčiuje, senųjų Lietuvos karališkųjų girių pašonėj, kur „medžiai veržėsi į trobą". Tai buvo tipinga prie didžiųjų Žemaitijos girių vietovė. Toje pamiškės pasodoj ir augo Aleksandras. Šiuose namuose prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia lankydavosi atostogų metu, čia suaugo su Žemaitija ir jos miškais. Jis juos pamilo ir saugojo tol, kol buvo priverstas apleisti kraštą.
      A. Tenisonas mokėsi Tverų pradžios mokykloje, kurią baigęs 1908 m. įstojo Rygoje į rusų gimnaziją, kurią labai gerais pažymiais baigė 1917 metais. Tais pačiais metais įstojo į Petrogrado universitetą, kur fizikos ir matematikos fakultete studijavo gamtos mokslus. Kilus Rusijoj revoliucijai ir susidarius nepakenčiamoms sąlygoms, studijas nutraukė ir pėsčias per Estiją ir Latviją 1918 m. kovo mėnesį grįžo pas tėvus į Tverus. 1918 m. vasarą kurį laiką tarnavo vokiečio apskrities miškininko įstaigoje. <...>
Pradėjus tvertis lietuviškoms mokykloms, mokytojavo Tverų pradžios mokykloj, o 1919 - 20 m. buvo jau mokytojas Telšių gimnazijoje, kur dėstė matematiką. Tačiau sunkiai susirgęs mokytojo darbą turėjo palikti. 1921 - 22 m. tarnavo Telšių komendantūroje kaip raštininkas pas komendantą Stepą Rusteiką. <...>
      Išėjęs iš komendantūros nutarė eiti savo tėvo pėdomis, t. y. tapti girininku. Su girininko darbu jau neblogai buvo susipažinęs beaugdamas tarp girių ir stebėdamas savo tėvą, einantį girininko pareigas. Kiek pasiruošęs pas miškų inspektorių Stasį Vaiciekauską, išlaikė girininko egzaminus ir nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas girininku be girininkijos į Telšių miškų urėdiją. Nuo 1923 m. balandžio 23 d. jau paskiriamas Plungės girininku, o nuo 1931 m., jam pačiam prašant, jau perima Telšių girininkiją, kurioje ištarnavo iki 1944 m. spalio 7 dienos.
      Gyvendamas ir dirbdamas Žemaitijoje, pamilo šį kraštą, pamilo Lietuvos miškus, pamilo to krašto žmones, pamilo girininko darbą. Jis buvo darbštus ir pareigingas girininkas, savo darbą atlikdavo kuo pavyzdingiausiai. Nepriklausomos Lietuvos laikais tas darbas buvo malonus, miško ošimas teikė nusiraminimą."
      Atsidūręs emigracijoje Aleksandras Tenisonas savo atsiminimuose „Žemaitijos girių takais" pateikė nemažai įdomių istorijų iš Stalgėnų, šalia kurių buvo girininkijos kontora, apylinkių.
      Plačiau jis pristatomas publikacijoje „Aleksandras Tenisonas ir jo palikimas Plungės girininkijoje" bei jo laiškų apžvalgoje „Medumi kvepianti praeitis".

Girininkų „šachmatų lenta"

      Aleksandrui Tenisonui pasiprašius į Telšius, Plungės girininku nuo 1931 metų gegužės 1 dienos buvo paskirtas Edvardas Vielavičius. Tačiau jis tedirbo dvi savaites, nes prireikė vadovo naujai įkurtai Luknėnų girininkijai, o Edvardas Vielavičius jau turėjo šiokį tokį patyrimą - 1922 metais buvo baigęs 8 mėnesių miško technikų kursus Panevėžio miškų technikume, po to ėjęs įvairias pareigas Miškų departamente. O po Luknėnų jis dar dirbo Šateikių girininku, Miškų departamento miškotvarkos matininku, Vilniaus miškų urėdu, karo metais - Kretingos urėdo pavaduotoju, Plungės urėdijoje girininku be girininkijos, po karo - Kauno miškų ūkio gamybos tresto darbo užmokesčio skyriaus viršininku, Miškotvarkos kontoros būrio viršininku.
      Galima sakyti, ne ką ilgiau dirbo ir jį pakeitęs Narcizas Vaseris - tik pusšešto mėnesio, ir pasiprašė perkeliamas į Kuršėnus. Tačiau plungiškiams miškininkams jis gerai žinomas, nes vėliau, nuo 1950 metų iki pensijos (1962 m.) su pertraukėle vadovavo Alsėdžių girininkijai. Be to, jis yra dirbęs Telšių miškų ūkio vyriausiuoju miškininku (1947 - 1950 m.).
      Tada nuo 1931 metų lapkričio 1 dienos iš Kuršėnų atkeliamas Evaldas Dornas - jo paties prašymu: matyt, bus susikeitęs su Narcizu Vaseriu. Evaldas Dornas buvo baigęs Panevėžio miško technikų mokyklą, dirbęs girininku Skuodo ir Kuršėnų urėdijose. Plungėje jis girininkavo iki 1933 metų gegužės 1 dienos - tada vėl įvyko savotiški mainai: buvo paskirtas Kretingos urėdijos Vaineikių girininku vietoj tenykščio Kazio Simaičio, kuris savo noru atsikėlė į Plungę Evaldo Dorno vieton.
      Taigi sekantis Plungės girininkas - Kazys Simaitis. Jis gimė 1889 metais Radviliškio rajone, 1906 metais išvyko į Rusiją. 1918 metais grįžo į Lietuvą, lankė girininkų kursus Šiaulių miškų urėdijoje, mokėsi girininkų kursuose Dotnuvos žemės ūkio technikume. Dar tebesimokydams nuo 1921 metų jau dirbo Šiaulių urėdijos Šakynos girininku, paskui aštuonerius metus Telšių urėdijos Žarėnų girininku, kol atsidūrė minėtuose Vaineikiuose. Ten, matyt, nelabai patiko, nes padarė šachmatų rokiruotę į Plungę - arčiau neoficialios Žemaitijos sostinės Telšių.
      Ir Plungėje užsibuvo tik porą metų - 1935 metais atsidūrė Dzūkijoje, tapo Jiezno girininku. Bet po trejų metų jis vėl Žemaitijoje - Telšių urėdijos Medingėnų girininkas. Karo metais teko padirbėti Telšių lentpjūvėje ir užsiimti kitais darbais. Pokario metais dirbo Tverų, Tryškių girininkų padėjėju.

Feliksas Mikuckis

      Sekantis Plungės girininkas - Feliksas Mikuckis, dirbęs nuo 1935 metų gegužės 21 dienos iki 1938 metų lapkričio 1 dienos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje artėjant „raudonajai ordai" pasitraukęs į Vakarus. Apie jį platokai rašoma minėto išeivijos lietuvių žurnalo „Girios aidas" 1989 metų numeryje (paskutiniame), kuris skirtas lietuvių miškininkų išeiviams":
      „Feliksas Mikuckis gimė 1906 m. spalio 2 d. Palangoje, Kretingos apskrityje. 1925 m. pabaigė Kretingos progimnaziją, o 1929 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją. Tų pačių metų rudenį įstojo į Aukštesniąją miškų mokyklą Alytuje, kurią baigė 1931 m. birželio mėnesį. <...>
      Atlikęs karinę prievolę 1932 m. kovo 25 d. Miškų departamento buvo paskirtas girininku be girininkijos į Pajūrio urėdiją Tauragėje, o 1933 m. kovo 26 d. buvo perkeltas girininku be girininkijos į Plungės urėdiją. 1934 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Alsėdžių girininkijos girininku Telšių urėdijoj, 1935 m. gegužės 21 d. buvo perkeltas į Plungės urėdiją Plungės girininkijos girininku. Tose pareigose išbuvo iki 1938 m. lapkričio mėnesio.
      1938 m. rudenį, atsidarius Dotnuvos žemės ūkio akademijoj miškininkystės skyriui, F. Mikuckis įstojo ten, norėdamas daugiau papildyti savo turimas miškininkystės žinias ir įsigyti aukštojo mokslo diplomą. Perkėlus miškininkystės mokslus į Vilnių, ten atsirado ir F. Mikuckis. Vilniuje studijavo gana rimtai, buvo darbštus ir rūpestingas studentas. 1942 m. birželio 13 d. studijas sėkmingai baigė, parašė diplominį darbą, išlaikė baigiamuosius egzaminus ir gavo diplomuoto miškininko titulą.
      Kaip diplomuotam miškininkui, mokančiam slavų kalbas, Miškų departamentas pasiūlė perimti miškų urėdiją Vilniaus krašte, tačiau tų pareigų jis atsisakė. Tada buvo paskirtas urėdu į Zarasų urėdiją. Tuo metu kraštas buvo vokiečių okupuotas ir urėdo pareigos nebuvo lengvos, nes vokiečių pareigūnai atvykdavo su įvairiausiais reikalavimais, kuriuos, kad ir nenoromis, reikėjo tenkinti. Urėdas neblogai kalbėjo vokiškai, tai sugebėdavo kartais vokiečius pareigūnus įtikinti, kad nuo kai kurių reikalavimų atsisakytų. Zarasų urėdu išbuvo iki 1944 m. liepos 1 dienos.
      Frontui artėjant, iš Zarasų su šeima persikėlė į Plungę. Čia, kaip jis pats rašo, „pats save paskyriau Plungės miškų urėdu, nes urėdas Navikas jau buvo išbėgęs". Plungės urėdijoj išbuvo iki 1944 m. spalių 15 dienos. Priartėjus frontui prie Plungės, 1944 m. spalio 16 d. urėdiją apleido ir pasitraukė į Vokietiją."
      Vokietijoje tų pačių metų rudenį tapo Dinkelsbuchlo miškų urėdo pavaduotoju, o 1949 metais išvyko į Australiją. Mokėjo rusų, lenkų, ukrainiečių, vokiečių, anglų kalbas, todėl perbėgėlių stovykloje dirbo vertėju. Paskui dešimt metų teko dirbti uosto darbininku, ir 1962 metais išvyko į JAV, ten gavo darbo Devio universiteto sodininkystės skyriuje.

Paskutinis „smetoninis", pirmieji „sovietiniai"

      Paskutinis „smetoninis", tai yra prieškario laikų Plungės girininkas - Chrizostomas Rinkevičius. Jis buvo kilęs nuo Kazlų Rūdos, 1937 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir buvo paskirtas girininku į Rietavo urėdiją.
      Nuo 1938 metų lapkričio 1 dienos paskiriamas Plungės girininku. Juo dirbo iki 1944 metų. Po to girininkavo Rietavo urėdijos Žadvainių girininkijoje, paskui dirbo Kauno miškų kombinato Pravieniškių miško sandėlio vedėju, o 1946 metais išsiųstas į Komijos ATSR Uchtos lagerį, lyg pasityčiojant vadintą darbo stovykla.
      Po devynerių metų grįžęs dirbo šaltkalviu, staliumi Kauno įmonėlėse, Raseinių medžioklės ir gamtos apsaugos inspektoriumi, Raseinių miškų ūkyje dešimtininku, girininko padėjėju, statybos techniku, Anykščių miškų ūkio Ramuldavos girininko padėjėju, girininku. 1990 metų sausio 9 dieną dalyvavo ir kalbėjo Plungės urėdijos Miškininkų sąjungos atkuriamajame susirinkime.
      Kitas girininkas, šiek tiek padirbėjęs 1944 metais, - saviškis, kilęs iš Vieštovėnų kaimo Povilas Meškauskas. 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakultetą ir buvo paskirtas į Plungės urėdiją - girininku be girininkijos. Paskui kelis mėnesius padirbėjo Vilniaus miškų inspektoriumi ir vėl grįžo į Žemaitiją - tapo Plungės girininku. Neilgam - jau nuo 1945 metų skiriamas Baisogalos urėdo pavaduotoju, po kelių mėnesių - Mažeikių miško pramonės ūkio miškų ūkio sektoriaus viršininku. Nuo 1947 metų dirbo įvairiuose miškų ūkiuose vyresniuoju miškininku, girininku, miško kultūrų inžinieriumi. Tarp kitko, sovietiniais metais turėjo mokytis iš naujo, nes vokiečių laikais baigtas mokslas nebuvo pripažįstamas - gal per geras, nesugadintas marksizmu...
      Po karjeros laiptais palypėjusio Povilo Meškausko atsiunčiamas Vincas Vaitiekūnas. Plungės girininkijai, tada priklausiusiai Rietavo miško pramonės ūkiui, jis vadovavo 1945 - 1946 metais. Gimė Pakruojo rajone, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1941 metais baigė Vilniaus vidurinę miškų mokyklą ir buvo paskirtas į Pakruojo urėdiją girininku be girininkijos. 1942 - 1945 metais dirbo Telšių urėdijos Tryškių girininku. Iš Plungės išsikėlė į Šiaulių miško pramonės ūkį - dirbo inžinieriumi, vyr. miškininku.
      Ilgėliau padirbėjo Kazys Matiukas: nuo 1947 metų spalio 1 dienos iki 1952 metų gruodžio 31 dienos. Kilęs iš Rokiškio rajono, nuo   1926 metų dirbo Telšių urėdijoje vyresniuoju eiguliu. 1941 -1944 metais buvo Telšių urėdijos Medingėnų girininkas. Po karo dirbo Plungės girininkijos miškų ūkio sektoriaus techniku, žvalgu, gamybos meistru, nuolatiniu miško darbininku, eiguliu Žarėnų, Alsėdžių, Kulių, Plungės girininkijose.

Antanas Milkus

      Tik porą metų (1953 - 1955) Plungės girininkijai vadovavo Antanas Milkus. Baigęs Kauno mokytojų seminariją, jis mokė vaikus Jurbarko rajono Šimkaičių progimnazijoje. Paskui sumanė stoti į Vilniaus miškų technikumą, kurį baigęs nuo 1951 metų rugsėjo mėnesio dirbo Telšių miškų ūkyje Telšių girininko padėjėju, miško apsaugos inspektoriumi. Neilgai: nuo 1952 metų sausio 1 dienos jis Plungės girininko padėjėjas, dar po metų - jau girininkas.
      Pasakojama, kad buvo veiklus ir griežtas vadovas, visus darbus reikalavo atlikti laiku ir gerai, nesusidorojančius, nepareigingus darbuotojus griežtai baudė, pavyzdžiui, buvusį girininką ir girininko padėjėją pažemino pareigose iki miško darbininkų. Tiesa, kai kas čia įžvelgia nesveiką polinkį. Aukštesnei valdžiai, matyt, patiko vos ne kariška drausmė ir nuo 1955 metų paskyrė jį Kretingos miškų ūkio direktoriumi, kuriuo, jau pasikeitus tų pačių pareigų pavadinimui, išdirbo iki 1991 metų - į pensiją išėjo jau būdamas nebe direktorius, bet urėdas. Ir Kretingoje pasižymėjo veiklumu, buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, renkamas miesto direktorių tarybos pirmininku.
      Apie darbą Plungės girininkijoje Antanas Milkus pasakojo gana patraukliai, netgi linksmai:
      „Atvykau iš Telšių su šeima į naują pastatytą girininkijos pastatą J. Tumo - Vaižganto gatvėje, kuriame buvo raštinė ir du butai darbuotojams. Dar buvo ūkinis pastatas ir nemažas žemės sklypas. Arklininkas Jonas Pečiulis stropiai prižiūrėjo kumelaitę Aguoną, ir tik jis vienas galėjo ją pakinkyti, o kitų žmonių neprisileisdavo. Kartą iš Stalgėnų man teko pareiti pėsčiomis, nes tos Aguonos niekaip negalėjau pakinkyti.
       Su vienintele susisiekimo priemone - vežimu tekdavo važinėti į miškus nuo Platelių iki Kulių. Ypač tos kelionės padažnėdavo pavasarį - prasidėjus želdinimo darbams. Girininkijos plotas buvo didžiausias Telšių miškų ūkyje, nes siekiant sutaupyti lėšas buvo prijungta Kulių girininkija.
      Darbuotojai buvome šie: girininkas, pavaduotojas Kazimieras Ruseckas, vėliau Alfonsas Jakutis, buhalteris Kazimieras Jurgulis, meistras Grigaliūnas, žvalgai Anicetas Srėbalius, Juozas Ivanauskas ir net 19 eigulių - tiek tada buvo eiguvų. Eigulių gretose buvo vienintelė labai energinga ir stropi moteris - Aniceta Maziliauskienė.
      Miškui sodinti buvo ruošiamos eglių ir pušų sėklos paprastoje džiovykloje - jaujoje pas miško darbininką Kauną Plokštinės miške, netoli Babrungėnų. Eiguliai turėjo savo daigynėlius, kuriuose augino eglių, pušų ir kitų medžių daigus.
      Miško ugdymo darbų pagrindiniai įrankiai buvo kirvis ir dvirankis pjūklas. Pagrindinius kirtimus atlikdavo Miško pramonės ūkis ir išveždavo medieną „gazo generatorinėmis" mašinomis. Girininkijos darbininkai paruošdavo malkas, kurias gyventojams pardavinėdavo Kuro kontora.
      Tuo metu buvo stengiamasi respublikoje padidinti miškų plotus, todėl ypač didelį dėmesį ministerija skyrė daigų sodinimo kokybei, kasmet tikrindavo sodinamus plotus, ar nėra prirašinėjimų. Ministerijos ir Miškų ūkio atstovai dažnai tikrindavo ir atiduodamų pramonės ūkiui biržių kirtimo kokybę. Pažeidėjai buvo baudžiami didelėmis baudomis, kildavo daug nesutarimų, konfliktų. Mes, girininkijos darbuotojai, buvome visi jauni, energingi, draugiški, stengėmės įvykdyti planus, gauti premijas. Aš už pirmąją premiją nusipirkau radijo aparatą „Rekord". Tai buvo pirmasis pirkinys. Atlyginimai maži, todėl teko verstis ūkiškai, pirkome karvę, auginome daržoves."

Neatlaikę įtampos

      Antanui Milkui išvykus atkelti Kretingos miškų ūkį, Plungės girininku nuo 1955 metų vasario 1 dienos buvo paskirtas Kostas Gliožeris, kilęs iš Kretingos rajono. 1940 metais jis baigė Kretingos gimnaziją, o pačioje 1943 metų pabaigoje Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakultetą ir vis po trumpą laiką dirbo Vilniaus miškų urėdijos eiguliu, vyr. inspektoriumi, Mažeikių urėdijos Sedos girininku, 1944 metais - net Kretingos urėdu.
      Sovietmečiu buvo paskirtas Kretingos miško pramonės ūkio miškų ūkio sektoriaus viršininku, paskui Kretingos girininku, Kretingos miškų ūkio vyresniuoju miškininku, po to penkerius metus vadovavo Kretingos miškų ūkiui.
      Kaip žinoma, pokario metais mokslas, įgytas vokiečių laikais, nebuvo pripažįstamas, todėl Kostas Gliožeris įstojo mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto neakivaizdinį skyrių. Kartoti mokslą nebuvo sunku, papildomai tereikėjo išmokti malti liežuviu apie socializmo teorijas ir vadinamąjį mokslinį materializmą, todėl dauguma neakivaizdininkų, anksčiau baigusių Miškų mokslų fakultetą, laikydavo iš karto dviejų kursų egzaminus, tad vietoj šešerių metų mokėsi tik trejus. Tarp kitko, jo kurse buvo ir jau aprašytas Povilas Meškauskas, Plungės girininku dirbęs 1944 metais.
      1955 metais, dar nebaigęs pakartotinų studijų, iš Kretingos miškų ūkio direktoriaus kėdės buvo perkeltas į Plungės girininko kėdę. Be kėdės, paveldėjo ir kumelę, su kuria važinėjo jo pirmtakas Antanas Milkus. Tai apie Kosto Gliožerio bričką prisimena ilgus metus Plungės miškų ūkyje buhaltere dirbusi Romanija Rimkienė. Esą, arkliui ant kaklo užmaudavo skambalą, atrodė, kad važiuojant skambėdavo visas miestelis, gražu būdavę. Kaimynų vaikai prašydavę girininko, kad pavažinėtų su brička. Kartais pavažinėdavęs.
      Tai jo laikais girininkijoje įkurtas medelynas.
      1959 metais buvo įkurtas Plungės miškų ūkis. Jam vadovauti patikėta tam pačiam Kostui Gliožeriui. Rūpesčių netrūko, nes vyko nesibaigiančios reformos. Įsteigtos visai naujos Beržoro ir Purvaičių girininkijos, atkurta Platelių girininkija.
      Tarp kasdieninių rūpesčių - vos ne kriminalas: iš Miškų ūkio seifo per pietus dingo pinigai darbuotojų algoms mokėti. Nors direktorius nuo pat ryto buvo išvykęs, kaip prisimena tuometiniai darbuotojai, į Plokštinę, prokuratūra ne kartą kvietė į apklausas ir jį. Prasidėjo revizijos, o revizija ne revizija, jei ko nors neranda. Direktorius buvo atleistas iš darbo, išsikėlė gyventi į Palangą pas motiną ir, pakrikus nervams, nusižudė.
      Po jo dirbusio girininko Jono Surblio karjerą, matyt, sužlugdė taurelė. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją dirbo Rietavo miškų ūkio Kvėdarnos girininku. Tada, 1957 metais, jam buvo patikėtos Plungės girininko pareigos. Po poros metų buvo pažemintas iki Mostaičių girininkijos techniko, paskui dar dirbo Plungės miškų ūkio inžinieriumi, Plungės rajono žemės ūkio valdybos miškininkų grupės inžinieriumi, galiausiai „Minijos" liaudies kūrybos gaminių įmonėje statybos darbininku. O jaunystėje buvo sportininkas - Lietuvos jaunių šuolių į aukštį čempionas, aktyvus saviveiklininkas. Vėliau viskas pradėjo griūti, iširo šeima. Bandė gydytis nuo alkoholizmo, bet nepavyko...

Numizmatas

      1961 - 1974 metais Plungės girininku dirbo Vladislovas Lapinskas. Gimęs 1936 metais Kretingos rajono Rūdaičių kaime ir baigęs Kretingos vidurinę mokyklą studijavo miškininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Po studijų 1959 metų rugpjūčio mėnesį pradėjo dirbti Plungės miškų ūkyje kadrų ir miško apsaugos inspektoriumi ir jau pirmąją savaitę pagarsėjo kaip „kirvis".
      Tokia jo „reputacija" ypač sustiprėjo vėliau, jau dirbant girininku, mat jis dėl ligos ar iš nusistatyto principo neturėjo ne vienam miškininkui kenkusio polinkio į taurelę. Pasakojama, jį nervino, kad kai kurie Miškų ūkio kontoros darbuotojai, ypač moterys, neretai bindzinėja nenusitverdami darbo, todėl pats savo elgesiu juos specialiai erzino. Buvę ir tebesantys miškininkai net pakalba, jog Miškų ūkis džiaugęsis, kai Vladislovas Lapinskas išėjo į Melioracijos statybos ir montavimo valdybą etatiniu profsąjungos pirmininku.
      Tas nusistatytas principas, aišku, daug kam nepatiko. Vladislovo Lapinsko amžininkai pasakoja įvairių situacijų, dabar atrodančių net anekdotiškomis, kaip jis, girininkas, patraukdavo per dantį nevengusius išgerti savo pavaldinius eigulius. Pavyzdžiui, iki šiol progai pasitaikius prisimenamas toks atsitikimas. Vyksta girininkijos darbuotojų susirinkimas. Jam užtrukus pravėrusi duris kyšteli galvą girininko žmona Lapinskienė: „Vladai, ar nebus apsirgęs mūsų veršis, ką daryti, kad negeria?.." O tas atsako: „Užmauk eigulio kepurę, tai ir gers kaip sveikas, pamatysi." Visi nusikvatojo, nors kai kam gal labiau tiko paraudonuoti...
      Girininko pavaduotoju dirbęs Pranas Puplauskas yra prisipažinęs, kad jo santykiai su Vladislovu Lapinsku susiklostę nekokie, gal tai turėjo įtakos Pranui pereiti dirbti į prie Rajono žemės ūkio valdybos steigiamą miškininkų grupę kolūkių ir tarybinių ūkių miškams prižiūrėti. „Buvo jis savotiškas žmogus, - sako Pranas Puplauskas. - Neretai susiginčydavome: aš įsitikinęs, kad ką nors reikia daryti taip, o jis būtinai kitaip. Kieno teisybė, dabar sunku bepasakyti, gal kartais ir be reikalo įsižeisdavau, mat buvau vyresnis už jį, o jis vos ne kaip su piemeniu..."
      Vladislovo Lapinsko jau nebėra - mirė 2007 metais, bet Plungės girininkijai yra palikęs 2004 metais rašytus prisiminimus. Juose yra įdomių, konkrečių pastebėjimų ir apie darbo pradžią vos iškeptam miškininkui tapus Plungės miškų ūkio inspektoriumi, ir prisimenama viena kita įsiminusi diena jau dirbant girininku:
      „Darbinę veiklą pradėjau 1959 metų rugpjūčio 1 dieną Plungės miškų ūkyje kadrų ir miško apsaugos inspektoriumi. Įsiminė pirmoji darbo diena, tiksliau - savaitė. Mat kaip išėjau į darbą pirmadienį, taip begrįžau šeštadienį. Į GAZ-53 sunkvežimio kėbulą įmetė „Minsk" motociklą, skirtą nuvežti Beržoro girininkijai; įlipo Bronius Kondratas, Beržoro girininkas, ir aš, šviežiai iškeptas inspektorius. Šalia vairuotojo įsitaisė mūsų Miškų ūkio direktorius Konstantinas Gliožeris. Motociklas buvo iškrautas Beržoro girininkijoje, paežerėje išgertas šampano butelis, o mane nuvežė į Šateikių girininkijos Stirbaičių eiguvą (eigulys Vacys Vasiliauskas): turėjau užduotį apmatuoti „valdiškus" avižų pasėlius ir gyventojų bei miško darbininkų vadinamuosius „arus" - apsėtus žemės sklypelius, daržus". Šateikių girininkas Leonardas Petrauskas tuo metu atostogavo. Iš atostogų į darbą nebegrįžo, nes iš tikrųjų apsėti ir, kaip dabar pasakytų, deklaruoti plotai labai skyrėsi...
      Kita įsimintina diena, jau iš tikrųjų viena, 1961 metų sausio 5-toji ar 6-oji. Tai buvo algų mokėjimo diena. Švietė saulė, buvo sniego, bet ramu, nepustė. Direktorius Konstantinas Gliožeris tarnybiniu automobiliu „Moskvič" važiavo į Beržoro girininkijos Plokštinės mišką, kur jau buvo įsikūręs karinis dalinys, rausęs ir betonavęs šachtas raketoms. Pakvietė ir mane. Vizito tikslo nepamenu, o gal nė nežinojau. Gal dėl ribų nustatymo, o gal dėl savavališkų kirtimų. Ten mes prabuvome iki pietų. Valgėme karinio dalinio valgykloje dovanotus kareiviškus pietus. Papietavę grįžome į Plungę. Tuometinės Komjaunimo gatvės pradžioje mus sustabdė ūkvedys Antanas Bukartas ir pranešė, kad iš kasos dingo parnešti iš banko pinigai ir kad milicija jau buvusi. Kasininkė Danutė Pocienė, grįžusi po pietų, radusi atrakintą seifą... be pinigų.
      Tardymas nieko neišaiškino, bet pavasarį prasidėjo revizija ir rasta įvairių pažeidimų. Miškų ūkio ministerijos kolegija Konstantiną Gliožerį atleido iš direktoriaus pareigų. O tardytojai dirbo toliau, atrodo, buvusiam direktoriui grėsė byla dėl kyšininkavimo ir laisvės atėmimas, tai yra kalėjimas. Atleistas iš darbo Konstantinas Gliožeris apsigyveno Palangoje, kur motinos vardu buvo pasistatęs namuką. Jo nervai, matyt, nebeatlaikė ir jis pasikorė.
    Po poros metų nuo darbo pradžios buvau paskirtas Plungės girininkijos girininku, juo išdirbau 13 metų. Buvau apdovanotas ženkleliu už 10 metų nepriekaištingo darbo miškų apsaugoje.
      Anuo metu viskas buvo daroma pagal planą. Ne tik miško apsaugos, priežiūros, ugdymo darbai, bet ir miško kirtimas: pateikti valstybės ūkiui nustatytą kiekį padarinės medienos, kad būtų ką skirstyti... pagal planą. Visiems tiems ir dar neišvardintiems darbams Plungės girininkijoje radau vieną darbininką. Iš keturių eigulių du mėgėjai stipriųjų gėrimų, o iš likusių dviejų vienas buvo vienarankis. Reikėjo arba bėgti, arba imtis griežtų priemonių. Darbo metu girtaujantis Lekemės eigulys Kazys Černiauskas buvo atleistas, supuvęs eiguvos pastatas perstatytas iš remonto lėšų ant naujų pamatų, perkeltų tolėliau nuo asfalto. Vėliau buvo suremontuoti visi 4 girininkijai priklausantys pastatai.
      Miškų ūkis savo jėgomis Lekemės kaime statė keturių butų namą - girininkiją, kur planuota perkelti girininkijos kontorą iš Plungės. Tačiau 1968 metais praūžusi audra pakoregavo tą planą: du butai buvo atiduoti kranuotojams, du girininkijos darbininkams. Taip buvo išspręstas darbininkų klausimas. Girininkija gavo net traktoriuką DT-20, pritaikytą miškui traukti. Planus vykdėme pusėtinai, gal net geriau nei pusėtinai.
      Ministras Algirdas Matulionis propagavo tūrio ugdomuosius kirtimus pagal vokiečių mokslininkų sugalvotą metodą, specialiai dėl to vykdavo į girininkijas. Teko imtis ir tų vadinamųjų tūrio ugdomųjų kirtimų - kirsti visokias „šiukšles". O iš jų „padaryti planą" ne taip lengva. Pripratau. Dabar galima teigti, jog geresnio metodo subrandinti Antrojo pasaulinio karo audrų apniokotus Lietuvos miškus nė nebuvo. Viena abejonė: ar ne veltui iš kailio nėrėmės dirbti tausojant miškus, kai dabar kertama ir vagiama vos ne iš eilės."
      Grįžtant prie paskutinių cituotų eilučių reikia priminti, jog jos rašytos 2004 metais, dabar situacija yra pasikeitusi.
      Matyt, Vladislovas Lapinskas buvo labai reiklus girininkas. Teigdamas, kad tik du eiguliai buvę ne girtuokliai ir iš tų pačių vienas - vienarankis, jis, be abejo, minty turėjo Gondingos eigulį Valerijoną Paulauską, kuris dar jaunystėje neteko rankos. Jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą, į Tugano miškų ūkį. Jo direktorius, esą, yra pasakęs, kad su dvidešimčia tokių Paulauskų be jokio vargo visus planus įvykdytų. Tai buvo rusų viršininko komplimentas lietuviui tremtiniui. Iš Vladislovo Lapinsko Valerijonas Paulauskas panašaus komplimento nenusipelnė... Antrasis nesupeiktas, bet ir nepagirtas eigulys, suprantama, buvo Milašaičių eigulys Apolinaras Drakšas, išdirbęs apie keturis dešimtmečius, apdovanotas daugybe padėkos, garbės raštų, jo eiguva nuolat turėjo „Puikios kokybės eiguvos" vardą.
      Žinoma, kad eiguliams, kaip ir daugumai darbininkų, prie butelio nereikėjo čiulptuko. Antra vertus, butelis tada buvo tarsi valiuta, su kuria galėjai kiaurai eiti (doleriai buvo uždrausti, jų turėti -nusikaltimas, mat kvepėjo spekuliacija, kuri dabar iškilmingai vadinama sumaniu verslu). Girininkai kažkaip turėjo atsilyginti už atsargines detales - pirmininkui leisdavo papildomai pasikirsti miško, o kokiam mechaninių dirbtuvių vedėjui tetiko puslitris, nes rubliais atsiskaitinėti už sukombinuotus daiktus buvo neįprasta, pasiūlęs jų likdavai net nesuprastas. Esmė ta, kad tą butelį padėdavai ir išgerti... Eiguliai irgi turėjo neplanuotų išlaidų, kurioms jokių fondų niekas neskirdavo.
      Buvęs Vladislovo Lapinsko pavaduotojas Pranas Puplauskas, tremtinių sūnus, pats buvęs politinis kalinys, prisimena: „Tėvas Buriat-Mongolijoje pietryčių Sibire dirbo miškų ūkyje. Jie irgi sodindavo miškus, nors aplinkui ir taip neaprėpiami taigos plotai. Pasakojo: stačiai šalia kelmo prakapstys duobutę, ir viskas, augdavo. Lietuvoje buvo reikalaujama paruošti dirvą daigui sodinti. Taip buvo reikalaujama iš Miškų ūkio vyriausiojo miškininko, tas reikalavo iš girininko, o girininkas - iš eigulio. Eigulys ką darys - eina ne pas pirmininką, o pas traktorininką. Sutaria, kad tas dideliu plūgu praars vagas, o ant išverstos velėnos bus galima besti sodinukus. Sutarė, kaip ir dera, „uždėjo antspaudą" - tai yra išgėrė butelį ar daugiau ir, kadangi buvo jau pavakarys, išsiskirstė: traktorininkas - traktoriumi, eigulys - pėsčiomis, jau gerokai pasvirduliuodamas. Kur buvęs, kur nebuvęs, važiuoja mūsų girininkas ir čiumpa už pakarpos: „Ką, vėl darbo metu girtuokliauji! Nieko nebus, teks atleisti." Eigulys vos ne ant kelių klaupiasi. „Gerai, pasigailėsiu, bet... Girdėjau, senose Lekemės sodybose žmonės dar turi smetoninių monetų - parūpink." Nežinau, kaip viskas bepasibaigė, ar eigulys parūpino tų monetų. Žinojom, kad Vladislovas Lapinskas renka jas. Kai kas kreivai šyptelėdavo, esą tai vos ne spekuliacija, nors šiaip ta veikla vadinama gana garbingais vardais - kolekcionavimu, numizmatika.)"
     Matyt, vargšas eigulys negavo kokios numizmatams vertingos monetos arba paskui dar ne kartą pakliuvo neblaivus - buvo atleistas... O Vladislovas Lapinskas neslėpė polinkio kolekcionuoti, netgi didžiavosi. Ta aistra prasidėjusi dar mokykliniais metais nuo kelių monetų - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeštokų, bei keliolikos pašto ženklų. „Netapau jokia įžymybe, nes tam reikėjo turėti maišą pinigų arba bent gyventi stambesniame kultūros ir ekonominio gyvenimo centre, kaip Vilnius, Kaunas ar bent Klaipėda, - jau būdamas pensininkas rašė jis. - Bet tas pomėgis padėjo naudingai pasikeisti rublius į litus be didesnių nuostolių." Neturinčiam reikalų su numizmatika ar filatelija ir terenkančiam, pavyzdžiui, degtukų dėžučių etiketes sunku suprasti paskutinį sakinį. Matyt, kažkas panašaus į aukso supirkimą. O paskui, pasibaigus visokių talonėlių ir „vagnorėlių" laikams, parduodi jau už litus.
      Dar pašnekama, kad Miškų ūkio kontora apsidžiaugusi, kai Vladislovas Lapinskas susigundė vadovaujančiomis pareigomis melioratorių profsąjungoje. Ne todėl, kad būtų buvęs blogas žmogus, o todėl, kad... Dabar kalbinami buvę jo kolegos ar pažįstami sunkiai įvardina tą „todėl". Na, buvęs šiek tiek kitoks žmogus, ir tiek. Kitiems gal nepatiko, kad mėgdavo visus kritikuoti, patraukti per dantį. Gal neatsitiktinai, sako, ne jis bijojęs Miškų ūkio kontoros darbuotojų, o šie - jo. Kai bijai, neretai ir nemėgsti... Kontoros darbuotojai negalėjo mėgti žmogaus, lyg specialiai linkusio vis paerzinti. Esą net kokią ataskaitą pristatydavo likus tik penkioms minutėms iki darbo laiko pabaigos. Ūkio kontoros moterys (ir ne tik jos) linkusios būdavo į darbą ateiti vėliau, pietauti ilgiau, iš darbo išsprukti anksčiau. O čia - lauk to Lapinsko! Nelaukti negalima, juk paskutinė diena ataskaitai ar šiaip popieriukams įsegti į kokią bylą - anais laikais popieriukams buvo skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei dabar. Nepalauksi - paskųs direktoriui, kad darbo valandoms nepasibaigus neberado jų. Kur tu mėgsi tokį žmogų!
      Gal todėl su pasigardžiavimu būdavo garsiai ar puse lūpų pasakojamos vos ne anekdotiškos situacijos - ir tikros, ir išgalvotos. Viena iš tokių - tikra, nes ją, primygtinai prašomas, prisiminė tas pats buvęs girininko pavaduotojas Pranas Puplauskas. Kartą Vladislovas Lapinskas ėmė ir užrakino girininkijos kabinete buhalterijos darbuotoją Svetlaną Fiodorovą, esą kitaip neprivertęs jos laiku padaryti kažkokią pažymą ir apskritai daugiau laiko skirti darbui, o ne šiaip nežinia kam. Ji buvo Plungėje įsikūrusio rusų karinio dalinio karininko žmona, gal ir pavaidindavo: kas aš! O gal nieko panašaus, gal girininkas paprasčiausiai neapsižiūrėjęs užrakino kabinetą. O jis - gana aukštame antrajame aukšte, pro langą neiššoksi. Teko atitempti ilgas kopėčias ir išlaisvinti nelaimėlę. Vienas iš gelbėtojų ir buvo Pranas Puplauskas, tačiau jis sakosi neprisimenąs, jis ar kas kitas atitempė tas kopėčias, tik prisipažįsta tada tikrai jam pasitaikę ten būti. Smulkiau pasakoti nenori, gal jam nepatogu leptelėti kokį netinkamą žodį apie girininką, su kuriuo dirbdamas pavaduotoju nelabai sutarė.
      Buvusi Plungės miškų ūkio medienos ruošos punkto buhalterė, vėliau pasinešusi į kraštotyrą Apolonija Girdžiūnienė sako: „Man jis buvo simpatiškas. Bet aš su juo reikalų kaip ir neturėjau, retai susitikdavome. Žinoma, visokias kalbas, kad jis truputį kitoks, girdėdavau. Labai pasisakė prieš girtavimą, buvo kritiškas, lyg patiko pasijuokti iš kitų... Tikriausiai pelnytai, bet kam tai patiks?" Apolonija Girdžiūnienė priminė, kad jis buvo miškininkų partinės organizacijos sekretorius ir apskritai linkęs į panašią veiklą, nes girdėjusi, jog dar studentaudamas buvęs komjaunimo sekretorius.
     Tačiau Miškų ūkyje, kaip ir daugelyje nelabai didelių įmonių bei organizacijų, partinių organizacijų sekretorių darbas buvo visuomeninis - tiesiog papildoma našta. Vladislovui Lapinskui pasiūlė apmokamą panašų darbą - Melioracijos statybos ir montavimo valdybos profsąjungos komiteto pirmininko. Ir sutiko. Bet... po metų nebeišrinko (pareigos buvo lyg ir renkamos, nors kokie tie rinkimai sovietmečiu būdavo, vyresnieji prisimena. Vadinasi: „nebepastatė"). Peršasi išvada, kad Vladislovui Lapinskui pritrūko demagogijos, būtinos partiniame ir profsąjungų darbe, sakėsi neturėjęs dabartinių Seimo narių „patirties". Po to trejus metus dirbo Plungės duonos kombinate laboratorijos vedėju, apie trejus metus Šienainio bokštų gamybos ir montavimo tresto sargybos viršininku.

Direktorius, trenkęs durimis

      1975 - 1986 metais Plungės girininkas buvo Antanas Gailius.
     Varkalių gyvenvietės šalia Plungės gyventojai, paklausti, ar nežino, kur gyvena Antanas Gailius, pasitikslina: „Ar tas medžiotojas?" Ir tada net nustemba: „Kaip nežinosi!"
      Iš tikrųjų jis ne tik medžiotojas, bet ir buvęs girininkas, ir buvęs Plungės miškų ūkio direktorius. Dabar jau pensininkas. Tik medžioklės, matyt, nemeta, jei kaimynai jį labiausiai pažįsta kaip medžiotoją. O darbo girininku, ypač direktoriumi, nelinkęs prisiminti: „Trenkiau Miškų ūkio duris ir daugiau nenoriu turėti jokių reikalų!"
      Įėjęs į butą, iš karto supranti: ne, kaimynai nepamelavo - tikrai pataikei ten, kur norėjai: ant sienos kabo didžiuliai tauriojo elnio ragai, atitinkantys, kaip patvirtino ekspertai, aukso medalio reikalavimus. Taigi esi vos ne pas profesionalų medžiotoją. Bet Antanas Gailius šiek tiek nuvilia: „Ne, aš nenušoviau to elnio..."
     Istorija, rodos, paprasta. Plungės medžiotojų ir žvejų draugija buvo gavusi licenciją nušauti vieną taurųjį elnią. Kaip ją pasidalyti? Kaip tik buvo Antano Gailiaus 50-mtmetis. Ta proga nuspręsta licencija skirti jam. Tiesa, situacija ne medžiotojui atrodo šiek tiek kebloka: o jei elnias neišbėgs į Antaną Gailių nei per šią, nei per kitas medžiokles per visus metus? O kiti medžiotojai šauti negali, jiems lieka tik pavėpsoti. Nepanaudota licencija grąžinama, o elnias išdidus toliau sau laigo po miškus - bent jau iki kito sezono.
      Prieš medžioklę Plungės rajono medžioklės žinovas purvaitiškis Aleksandras Grigaitis pasakė: į tą žvėrį gali šauti bet kuris, o ragai atiteks jubiliatui. Ir atsitik taip, kad elnią paguldė pats Aleksandras Grigaitis. Gal ir skaudama širdimi trofėjinius elnio ragus (kas galėjo žinoti, kad pasitaikys tokie puikūs) atidavė Antanui Gailiui - licencijos šeimininkui, taigi būdamas padorus laikėsi duoto žodžio. Matyt, ir Antanui Gailiui netrūko padorumo - nors atvykęs ekspertas įvertino, kad ragai atitinka aukso medalio reikalavimus, dokumentų, patvirtintų antspaudais, taip ir nesusitvarkė, o be jų negalėjo dalyvauti parodose arba, pavyzdžiui, parduoti į užsienį už valiutą.
      Iki aukso trofėjų - ilgas kelias. Prasidėjo jis prieš 77 metus Ukmergės rajone. Tėvai persikėlė į Žemaitiją, į Salantus, todėl Antanas Gailius jau čia baigė 8 klases. Jis negali pasigirti, kad nuo septynerių ar net penkerių metų su tėvu darbuodavosi miške ar net eidavo medžioti. Ne, šeima buvo toli nuo tų dalykų. Tad kaip Antanas Gailius tapo miškininku?
      Tuo metu tėvai vėl persikraustė - šį kartą netoli, į Ylakius gretimame Skuodo rajone. Tėvas, kurio žodis šeimoje buvo svariausias, nusprendė, kad sūnui nebeverta tęsti mokslą vėl kitoje bendrojo lavinimo mokykloje, verčiau iš karto įsigyti specialybę. Tada, 1953 metais, vyresnieji žmonės dar nebuvo pamiršę vadinamųjų Smetonos, tai yra prezidento Antano Smetonos valdymo, laikų, kai prestižiškiausios profesijos buvo provizoriaus, mokytojo, o su mažesniu išsilavinimu - miškininko. Todėl tėvas sūnui parinko pastarąją profesiją, ir Antanas Gailius įstojo į Vilniaus miškų technikumą.
     Jį baigęs trejetą metų dirbo žvalgu Mažeikių miškų ūkyje. Nors nebuvo miesto vaikas, tai, galima sakyti, buvo pirmoji tikra pažintis su miškais. Tikriausiai čia suprato neapsirikęs paklausydamas tėvo rinkdamasis profesiją. Ta pažintis, matyt, buvo sėkminga, ir 1960 metais tapo ką tik atkurtos po eilinės reorganizacijos Kretingos miškų ūkio Mikoliškių girininkijos girininku, pakeitęs nė metų neišdirbusį pirmąjį girininką Juozą Kumpį. Girininkija buvo nemaža, 22-jų metų vaikinui patirties - ne kas, bet jaunumas padėjo viską įveikti, atsakomybės našta jauniems pečiams nebuvo sunki. Bent jau nesulinko: atvirkščiai, 1964 metais buvo paskirtas Plungės miškų ūkio techniniu vedėju.
     Štai čia pajuto, kur pipirai dygsta. Techninis vadovas - visai ne koks mechaninių dirbtuvių vedėjas ar mechanikas. Tikriau būtų pasakius: miškų ūkio visos gamybos vadovas, kuriam priklausė miško kirtimas ir visa kita gamyba, tai yra miško ruoša. Lyg direktoriaus pavaduotojas tiems reikalams. (Vyriausiasis miškininkas, kurį būtų galima vadinti kitu pavaduotoju, rūpinosi miško sodinimu, tai yra atkūrimu, ugdymu ir panašiais dalykais.)
     Planai buvo nemaži. Darbo ypač padaugėdavo po kas keleri metai pasikartojančių stipresnių vėtrų, po kurių atsirasdavo galybė vėjovartų. Laiku su jomis nesusidorosi, prasidės kenkėjų invazija. Taip ir būdavo, nes šioks toks miškininkų techninis aprūpinimas tada vos prasidėjo. Ir tas pats... Anot Antano Gailiaus, girininkai skųsdavosi, kad rusiški benzininiai pjūklai labai jau nepatikimi. Apie „Družbą - 4" kandūs miškininkai juokaudavo, jog skaičius 4 reiškia, kad iš dešimties šiaip ne taip veikia keturi...
      Vis dėlto šie pjūklai, pakeitę rankinius dvitraukius, buvo didelis palengvinimas darbininkams. O arklių miškui traukti eiguvos dar negreit galėjo atsisakyti, nors po kosmosus jau skraidė gagarinai. Žodžiu: parodomoji didybė ir praktiškasis skurdas. Kaip juokavo vienas kito miškų ūkio girininkas, linkęs paimti taurelę ar šiaip nebijantis gauti į kailį iš savo vyresnybės, diegiant techninę pažangą reikia vienam eiti priekyje su rankiniu kauptuku, o kitam iš paskos birbiant... Jis kalbėjo apie miško sodinimą, sodinukų ravėjimą. Kirsdamas mišką nepabirbsi, nebent arklioką gali labiau paniukinti.
      Žinoma, miškų ūkiuose ir girininkijose buvo jau ir šiokios tokios technikos. O ji turi vieną pagrindinę savybę - genda. Ypač rusiška. Nespėsi apsisukti, o jau sutrupėjo koks guolis, varva tepalas - tarpinė pramušta. Rodos, kas tas guolis ar tarpinė, smulkmena, ir tiek. Tačiau planinės socialistinės ekonomikos sąlygomis tai buvo beveik neišsprendžiama problema.
      „Pagal techninį aprūpinimą miškų ūkiai buvo skurdžiai, palyginus su kolūkiais, jau nekalbant apie garsėjusią Dirbtinių odų gamyklą ar Šienainio bokštų gamybos ir montavimo kombinatą. Ir eidavome vos ne elgetaudami su atkištu delnu pas kokių dirbtuvių vedėjus, kolūkių pirmininkus, gamyklų direktorius, - su apmaudu pasakoja Antanas Gailius. - Ir po tuometinę „plačiąją tėvynę" ieškodavome ryšių, pažinčių. Anuomet žurnalistai tai vadino vos ne tautų draugystės konkrečiu pavyzdžiu... Aš pats važiavau net į Brianską parvežti guolių, tarpinių, dar kažko. Turėjau komandiruotę, buvau pasiųstas dėl visų, bet aišku, kad savam miškų ūkiui teko daugiausia..."
     Plungės miškų ūkis tuo metu priklausė Kretingos miškų gamybiniam susivienijimui, kuris materialiniu aprūpinimu ne ką tepadėdavo, o ko jau ko - užduočių negailėdavo. Matyt, plungiškiai susidorodavo, nes Antanas Gailius sakosi griežtų papeikimų neprisimenąs. Tačiau vis dėlto dirbti nebuvo lengva.
      „Tuo metu Plungės miškų ūkio direktorius buvo Algirdas Žilinskas - jau trečias per mano dešimties metų darbo laiką. Jis konfliktavo su Kretingos gamybiniu miškų susivienijimu, - pasakoja Antanas Gailius. - Kai nesutarimai, nejučiomis ir priekabių kartais specialiai paieškoma. Aš atsidūriau tarsi tarp kūjo ir pjautuvo: tarp susivienijimo ir miškų ūkio direktorių. Esant tokiai atmosferai dirbti kebliau, pradėjau galvoti: kam tos mano pastangos... Kaip tik atsirado laisva Plungės girininko vieta, nes girininkas Vladislovas Lapinskas susigundė siūlomomis Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininko pareigomis. Aš buvau dirbęs Mikoliškių girininku, tad darbas žinomas, rūpintis vienos girininkijos reikalais kur kas lengviau nei atsakyti už viso miškų ūkio gamybą."
      Taip Antanas Gailius 1974 metais vėl tapo girininku. Žinoma, ir Plungės girininkijoje kepti balandžiai neskraidė. Tuo labiau, kad aplinkiniai kolūkiai jau buvo sustiprėję, kolūkiečiai, ypač mechanizatoriai, jau ne taip blogai uždirbdavo. Todėl girininkijoje labai trūko darbininkų, tiksliau - nebuvo iš ko pasirinkti.
      „Girininkijoje kaip ir nebuvo darbininkų. O darbus padaryti reikia: sodinti, kirsti, jaunuolynus ugdyti, vėjovartas šalinti, - kalba veteranas. - Išvyti nesunku, kur kitą rasi... Darbininkas - ne tarnautojas, papeikimu nepagąsdinsi. Ir kokiu garbės raštu nesuviliosi, sakys, tuo popiergaliu užpakalį pasišluostyk. Dauguma, jau nusijotų iš įvairių darboviečių, dirbti nenorėjo, o dėl atlyginimo nesidrovėjo šokti į akis. Todėl galėjau tik eiguliais pasidžiaugti. Blogesniais jau buvo Vladislovas Lapinskas atsikratęs, o aš ir dabar mintyse geru žodžiu miniu Valių Paulauską, Apolinarą Drakšą, Adomą Simutį."
      Matyt, neatsitiktinai Antanas Gailius samprotauja, jog dabar, palyginus su anais laikais, girininkui bepigu. Užduotis turi, bet praktiškai privalo tik kontroliuoti, kaip kirtimo ar sodinimo darbus atlieka centralizuotai urėdijos nusamdyti rangovai.
      Po beveik dvylikos metų Antanas Gailius nespjovė į atsiradusią galimybę vėl palypėti karjeros laiptais - tapo šeštuoju nuo 1959 metų atkurto Plungės miškų ūkio direktoriumi. 1981 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą. Tačiau teorija labai skyrėsi nuo praktikos. Ir toliau vyko nepamatuotas reformos. Buvęs direktorius jau ne pirmasis sarkastiškai atsiliepia apie jas: „Ateina į ministeriją koks karjeristas ar šiaip gerokai nutolęs nuo gyvenimo praktikos. Gauna algą, o kadangi, matyt, turi sąžinės, imasi imituoti veiklą. Stambina girininkijas, bet jau po kelerių metų lyg iš dangaus nukritę pamato, kad nebeįmanoma smulkmeniškai kontroliuoti visko, tad vėl smulkina. Dar po kiek laiko susigriebia: reikia taupyti mokos fondą, tad vėl stambina. Tikriausiai ir pagyrimų, premijų sulaukia, bet kokiu atveju nukentėdavo girininkijos, eiguvos. Gal dabar yra optimaliausias centralizuotas valdymas, jei vėl kas nesumanys pirma mažinti urėdijų, girininkijų skaičių, paskui didinti. Arba atvirkščiai, iš pradžių didinti, paskui mažinti, rezervų yra..."
      Neilgo, tik kelerių metų, jo direktoriavimo metu Plungės miškų ūkis, kaip minėta, priklausė Kretingos gamybiniam miškų susivienijimui, kuris, anot Antano Gailiaus, labiau rūpinosi Kretingos miškų ūkiu, o ne visu susivienijimu - gautas paskyras technikai, atsarginėms detalėms, medžiagoms pasiimdavo sau, tad kretingiškiai, esą, prisipirko technikos, o kiti miškų ūkiai liko skurdžiai.
      Prisipažįsta: būta ir nervų tampymo, ir nemigos. Bet Antanas Gailius nelinkęs plačiau kalbėti apie darbą Plungės miškų ūkyje: „1990 metų rudenį atsisakiau direktoriaus pareigų. Išėjau, ir nebenoriu turėti su Plungės miškų ūkiu jokių reikalų!"
      Trenkęs Miškų ūkio durimis, su miškais neatsisveikino - ėmėsi su mediena susijusio verslo. O sulaukus pensijos beliko medžioklė, kurios ir iki šiol, jau solidaus amžiaus, neatsisako. Paklaustas, kada paskutinį kartą buvo medžioklėje, netikėtai atsakė: „Vakar vakare." O buvo balandžio vidurys ir kaip tik dar vakar krito šlapdriba.
      Ant sienos sukabinti medžioklės trofėjai. Daugiausia stirninų ragų. Yra kiaunės, usūrinio šuns, slankos iškamšos. Kabo ir... įspūdingi archaro ragai, bet tai jau, kaip sakoma, iš kitos operos: ne šeimininko sumedžioti kokioje ekspedicijoje, o geologo brolio parvežti dovanų iš Vidurinės Azijos. Antanas Gailius atkreipia dėmesį į stirnino ragus, kurie pašaliniam stebėtojui lyg niekuo nesiskiria nuo kitų eksponatų. „Tai pirmasis trofėjus, - sako, - pirmasis mano nušautas žvėris."
      Tai atsitikę gal 1967 metais. O medžiotojas jis jau nuo 1963 metų, tada buvo Mikoliškių girininkas. Per tą laiką būta įvairiausių medžioklės nuotykių, jiems išpasakoti reikėtų prisėsti ne prie vieno butelio.
      „Purvaičiuose yra stirninas partrenkęs mane, - prisimena. - Užėjom būrį stirnų, norim išvaryti ant laukiančių medžiotojų. Netikėtai pergąsdintas stirninas kad šoks per eglaites beveik tiesiai ant manęs, aš pargriuvau, o šautuvas ar ne dešimt metrų nulėkė į šoną. Bet viskas baigėsi laimingai: nei aš buvau sužeistas, nei šautuvas nenukentėjo. Kitą kartą atsargiai sekiau sužeistą šerną, o jis buvęs pasislėpęs žabų krūvoje - kad šoks ant manęs. Laimė, spėjau nušauti. O didžiausias mano matytas šernas svėrė per 400 kilogramų. Buvo tai irgi Purvaičių miškuose. Stovim prie keliuko, vienoj pusėj vienas miškelis, kitoj kitas. Prieš mane - Plungės ūkinių prekių parduotuvės vedėjas Vulfas Zalkanovičius. Staiga per kelią šoka didžiulis šernas, o Vulfas nustėręs net šautuvo nepakelia, matyt, išsigando. „Kodėl nešovei? - klausiu. „Kaip galėjau šauti, kad jo galva viename miške, o uodega kitame" - atsitokėjęs juokauja Zalkanovičius, o balsas dar dreba. Nušovė kiti medžioklės dalyviai, galėjome apžiūrėti iš arti, todėl ir sakau, kad svėrė vos ne pusę tonos."
      Bet apskritai per pusšimtį metų trofėjų lyg ir ne taip daug. Matyt, nesivaikė jų skaičiaus, nesivaikė medalių ar prizų. „Kai buvau medžiotojų ratelio vadovas, neretai pagalvodavau: geriau kad nenušautų, verčiau žvėris tegul puošia girias", - sako.
      Girininkai beveik automatiškai tapdavo medžiotojų būrelių vadovais. Antanas Gailius buvo ir viso rajono medžiotojų vadovas - Medžiotojų ir žvejų draugijos rajono skyriaus pirmininkas. Tiesa, tos pareigos anuomet buvo visuomeninės, tad ir valdžios nedaug tedavė, jos, ko gero, daugiau turėjo pavaldinys - rajono medžioklės žinovas. Vėliau šios dvi pareigybės yra sujungtos.
      O dabar šautuvo nepadeda į šoną ir todėl, kad medžioklė - vos ne priverstinė galimybė garbaus amžiaus žmogui kuo ilgiau pabūti gamtoje: „Vakar tykojom šernų. Žmonės skundžiasi, kad jie išknaisioja pievas, išrenka jau pasėtus žirnius. Ir važiuojam baidyti. Sėdim, laukiam. Lyja, sninga. Ir pagalvoji: koks velnias sumanė tas medžiokles. Matyt, esame tapę fanatikais. Antra - kai yra žmonių skundas, nevažiuoti negali. Rengiamės ir šįvakar vykti."
      Pokalbis vyko 2015 metais.
      Po Antano Gailiaus Plungės girininkija buvo patikėta buvusiam Plungės „Minijos" liaudies kūrybos gaminių įmonės baldų cecho meistrui Algirdui Pėteliui. Matyt, žmogus buvo ieškantis savo vietos. Baigęs Lazdijų rajono Kalvarijos vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. 1976 metais pradėjo dirbti Šalčininkų rajono žemės ūkio valdybos miškininku, paskui tokias pat pareigas ėjo Kupiškyje. 1983 metais lyg ir netikėtai tapo Plungės „Minijos" liaudies gaminių įmonės baldininku. Vis dėlto po poros metų grįžo prie pagrindinės savo profesijos - įsidarbino Plungės girininkijoje vyr. techniku, o 1986 metų pradžioje paskiriamas girininku.
      Matyt, girininkijos gamybinių užduočių vykdymas buvo ne prie širdies - 1988 metais Algirdas Pėtelis perėjo dirbti į Plungės medelyną meistru. Gal tikėjosi tapti jo vadovu, nes ilgametis medelyno puoselėtojas Liudas Kniūkšta jau galvojo apie pensiją. Tačiau šios vietos prireikė kitiems, ir Algirdui Pėteliui teko pereiti dirbti Plungės urėdijos miškų inžinieriumi, paskui tapo Telšių urėdijos miško kultūrų inžinieriumi, miškotvarkos inžinieriumi.
      Nuo 1988 metų gegužės 1 dienos Plungės girininku paskirtas Lietuvos žemės ūkio akademijos absolventas, jau padirbėjęs Vl. Rekašiaus kolūkio miškininku ir Plungės girininkijos vyr. techniku, Algimantas Krajinas. 2008 metais jis parašė atsiminimus apie tuometinę girininkiją, jos darbuotojus. Pavadintini jie „Girininkija amžių sandūroje".

Girininkija amžių sandūroje

      Algirdui Pėteliui išėjus į Plungės medelyną, beveik netikėtai teko perimti girininkiją ir imtis vykdyti medienos ruošos planus, rūpintis traktorių ir pjūklų remontu, vargti su išgeriančiais darbininkais. Iš Algirdo Pėtelio perėmiau seną automobilį GAZ-69, su kuriuo iš pradžių ir važiuoti beveik nemokėjau.
      Pavaduotoja atsiuntė Danutę Kubilienę, dirbusią Plungės miškų ūkyje inžiniere ir kadrų inspektore. Priešingai visų prognozėms, gerai sugyvenome, tik dėl politikos labai ginčijomės, mat tuo metu buvo prasidėjęs Sąjūdis, Žaliųjų judėjimas. Visi viskuo domėjomės, visur norėjome dalyvauti.
      Girininkijoje, be girininko ir pavaduotojos, dar dirbo keturi eiguliai. Girininkijos plotas ir eiguvų ribos beveik nesikeitė. Milašaičių eiguvai priklausė šiaurinė Milašaičių miško dalis, Vainaičių - pietinė to paties miško dalis ir Lekemės miškas. Aplink Plungę išsidėstę miškeliai: Gondingos miškas, Noriškiai, Kalniškiai ir Kripo girelė priklausė Gondingos eiguvai, o Pakutuvėnų ir Šliožių miškas prie Karklėnų - Šliožių eiguvai.
      Dar teko kelerius metus dirbti su senaisiais eiguliais. Du iš jų - Apolinaras Drakšas ir Juozas Beivydas - gyveno valdiškose eiguvų sodybose, o Valerijonas Paulauskas ir Adomas Simutis nuosavose sodybose arti savo prižiūrimų miškų. Taip tada buvo įprasta, kad eiguliai turėjo gyventi miške arba bent jau netoli savo prižiūrimų plotų. Valdiškas pasodas buvo turėjusios visos keturios Plungės girininkijos eiguvos.
      Tuo metu garsiausias buvo Milašaičių eigulys Apolinaras Drakšas. Daug kas jį pažinojo, nemažai kam buvo pagelbėjęs. Mokėjo ir valdžiai įtikti, ir miške gerai tvarkėsi. Turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo labai įtaigiai pasakoti apie visokius nutikimus miške. Klausytojai prisijuokdavo iki ašarų. Pasakodavo apie buvusius girininkus Matiuką, Milkų, apie visokius darbininkų ir kitų eigulių nuotykius. Tais laikais buvo daug geriama, o per tuos gėrimus visko pasitaikydavo.
      Vainaičių eigulys buvo Juozas Beivydas. Gudrus, vis pasidomėdavo, kokie padarinės medienos likučiai. Geras organizatorius, tik kad taurelė neretai pakišdavo koją. Jo ir brolis, ir tėvas, ir senelis buvo eiguliai Karklėnų miškuose.
      Šliožių eigulys tuomet buvo Adomas Simutis. Jis, kaip ir kiti vyresniosios kartos eiguliai, nebuvo baigęs jokių miškininkystės mokslų. Kai Plungės urėdiją 2000 metais prijungė prie Telšių, suprato, kad valdžia ilgai nebelaikys jo, ir pats pasiprašė atleidžiamas, jei bus išmokėta kompensacija. Urėdas sutiko, ir netrukus Adomas Simutis buvo atleistas. Dar neturėjo 60 metų, atrodė sveikas ir tvirtas, darbavosi savo ūkyje, tačiau po kelerių metų, vos sulaukęs pensijos, netikėtai mirė. Ir atleistas iš pareigų kartais pagelbėdavo miške, domėjosi urėdijos naujienomis. Tiesa, dar tebedirbdamas buvo gavęs porą papeikimų, tačiau pykčio nelaikė.
      Adomą Simutį pakeitė Žemės ūkio universiteto auklėtinis Martynas Burvys, Plungės girininkijoje atlikęs praktiką ir kelis mėnesius padirbėjęs Šateikių girininkijoje.
      Puikus žmogus ir eigulys buvo Gondingos eiguvos šeimininkas Valerijonas Paulauskas. Jaunystėje netekęs rankos, iškentėjęs tremtį. Buvo jau pensininkas, ir nebesutiko ilgiau bedirbti. Jį pakeitė Kazys Jurevičius, vėliau - Audrius Tirevičius.
     Yrant kolūkiams, urėdijų kontrolei buvo perduoti ir buvę kolūkiniai miškai. Plungės girininkijai buvo priskirti Alksnėnų, Aleksandravo, Nausodžio („Socialistinio kelio") ir dalis Grumblių kolūkio miškų (kitą dalį prižiūrėjo Žemaitijos nacionalinis parkas). Kartu į girininkijas atėjo dirbti ir buvę kolūkių miškininkai (tik diplomuoti specialistai). Tai buvo 1992 metais. Vygantas Mikutavičius, dirbęs Didvyčių kolūkio miškininku, buvo paskirtas Plungės girininkijos techniku (vėliau tapo Stalgėnų girininku). Rimantas Kleinauskas, buvęs Grumblių kolūkio miškininkas, buvo priimtas dirbti eiguliu. Jam teko Grumblių ir Alksnėnų buvusių kolūkinių miškų priežiūra.
      Privatizavimo pradžioje nebuvo atskiros privačių miškų tarnybos, tad girininkijos specialistams reikėjo teikti paslaugas ir privačių ar privatizuojamų miškų savininkams, dažniausiai žymėti medžius sanitariniams kirtimams ar ribinėse linijose. Buvo su pretendentais, netikėtai atgaunančiais tėvų ar senelių nuosavybę, tarsi iš dangaus nukritusią, ir visokių nesusipratimų. Neretai giminės atvirai pešėsi dėl turto, niekaip negalėdavo susitarti tarpusavy dėl sklypų ribų, o kalti likdavo girininkijos darbuotojai.
      Kiek vėliau, baigęs Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, į girininkiją atėjo dirbti Audrius Tirevičius, prieš tai dvejus metus po mėnesį čia atlikęs praktiką.
      Tad girininkijos darbuotojai buvo dar jauni ir linksmi žmonės, mėgstantys savo darbą, bet kada be išsisukinėjimų galintys pavaduoti vienas kitą. Griežtas, netgi piktokas, energingas ir greitas Vygantas Mikutavičius, negalintis nusėdėti be darbo. Paslaugus, sumanus, geranoriškas, pasižymintis subtiliu humoru Rimantas Kleinauskas. Labai šnekus, darbštus ir ūkiškas Audrius Tirevičius. Kolektyve pritiko ir daug vyresnė pavaduotoja Danutė Kubilienė. Atrodo, ir jai patiko dirbti su jaunais žmonėmis, bet sukakus pensiniam amžiui iškart išėjo į pensiją - užleido vietą jauniesiems kolegoms.
      Danutei Kubilienei išėjus į pensiją, 1994 metais Vygantas Mikutavičius buvo paskirtas girininko pavaduotoju, o Rimantas Kleinauskas paaukštintas miško techniku. Po metų, kai Vygantui Mikutavičius buvo paskirtas Stalgėnų girininku, Rimantas Kleinauskas tapo pavaduotoju, o techniko vietą užėmė Audrius Tirevičius.
      Šiems darbuotojams dar teko dirbti su senaisiais eiguliais. Nors ir Rimantas Kleinauskas, ir Audrius Tirevičius, o vėliau ir Martynas Burvys iš pradžių irgi buvo priimti eiguliais, bet juos nuo senųjų eigulių skyrė ne tik jaunas amžius ir išsilavinimas. Jie ir gyveno ne prie miško, ir jų eiguvų plotai dažnai keitėsi, ir darbas jau visai kitoks buvo. Dažnas iš senųjų arkliu važinėjo, o jie mašinomis nuo jaunų dienų lakstė. Eigulio darbą, palyginti mažai pasikeitusį per daugelį dešimtmečių, pakeitė ar visai sunaikino įvairūs reorganizavimai, galingos technikos atėjimas į mišką, kirtimų ir medienos išvežimo centralizavimas, mobiliųjų telefonų ir kompiuterių atsiradimas.
      Vietoje pasiligojusio Milašaičių eigulio Apolinaro Drakšo, kuris pasiprašė atleidžiamas iš darbo, buvo priimtas Petras Akunis. Prieš tai jis kelis mėnesius jau buvo dirbęs miško darbininku. Kai Vainaičių eiguliui Juozui Beivydui atėjo pensinis amžius, jis eiguvą iš karto užleido sūnui Rimantui. Abu šie eiguliai turėjo spec. vidurinį išsilavinimą, nors ir ne miškininkystės. Jiedu išdirbo po kelerius metus. 2000 metais Plungės urėdiją prijungus prie Telšių, po įvairių reorganizavimų jie gana greitai buvo atleisti.
     2002 metais buvo pertvarkytas medienos išvežimas. Kiekvienoje girininkijoje buvo paskirtas žmogus, atsakingas už medienos išvežimą ir jos apskaitą, o eiguliai tuo nebesirūpino, nebent per „išvežėjo" atostogas ar jam paprašius pagelbėti. Tai buvo naujovė, kuri pasiteisino. Eiguliai galėjo planuoti savo darbus, žinodami, kad jų nesutrukdys netikėtai atsiųsti miškovežiai. Kai neveždavo medienos, talkininkaudavo kitiems eiguliams, pavyzdžiui, padėdavo atrėžti biržes. Atsakingu už medienos išvežimą buvo paskirtas Audrius Tirevičius, prieš tai išėjęs į privačių miškų tarnybą, bet ir vėl grįžęs į girininkiją.
      2004 metų balandžio 1 dieną buvo sujungtos Plungės ir Purvaičių girininkijos. Prieš sujungimą abi girininkijos, privatizavus nemažą dalį jų valdytų miškų, turėjo maždaug po 1700 ha ploto. Reorganizavimo metu iš Purvaičių girininkijos Keturakių ir dar vienas miškas buvo perduoti Žarėnų girininkijai. Pakutuvėnų miškas iš Plungės girininkijos buvo perduotas Šateikių girininkijai, o kiek vėliau Karklėnų miškas - Kulių girininkijai. Bendras sujungtos girininkijos plotas po pakraščių „atraižymo" liko per 2700 hektarų.
     Iki reorganizavimo ir Plungės, ir Purvaičių girininkijose dirbo po 4 žmones, po sujungimo liko 5. Pavaduotoju buvo paskirtas buvęs Purvaičių girininkas Darius Bertašius, eiguliais - Martynas Burvys ir buvęs Purvaičių girininko pavaduotojas Zenonas Stonys, eiguliu medienai realizuoti - Audrius Tirevičius. Buvęs Plungės girininkijos girininko pavaduotojas Rimantas Kleinauskas buvo perkeltas pavaduotoju į Beržoro girininkiją, buvęs Purvaičių eigulys Algis Selenis perkeltas į Telšių girininkiją, o buvęs Purvaičių girininkijos medienos „išvežėjas" Svajūnas Stankus atleistas.
      Netrukus centralizavus medienos išvežimą, girininkijoje liko 4 darbuotojai. Audrius Tirevičius perėjo į Telšių medienos išvežimo barą ir pradėjo vežti medieną iš Telšių urėdijai priklausančių Plungės rajono girininkijų.
      2007 metais girininkijoje iš keturių darbuotojų liko tik du. Zenonas Stonys buvo atleistas šalių susitarimu nuo metų pradžios, o Darius Bertašius perėjo į Urėdijos medienos ruošos, prekybos ir techninį padalinį. Jiedu su Rimantu Kleinausku ėmė vadovauti medkirtės darbui ir medienos ištraukimui urėdijos medvežėmis. Belikus dviem darbuotojams, girininkijos skirstymas eiguvomis tapo beprasmis.
      Girininkijos darbuotojams liko miško ruošos kontrolė, kai kerta rangovų įmonės, ir medienos apskaita, išskyrus tuos atvejus, kai kirto medkirtė. Taip palaipsniui didelė dalis miško ruošos darbų buvo centralizuota.
      Šiuo metu, prijungus Stalgėnų miškų, girininkijoje yra trys darbuotojai: girininkas, pavaduotojas ir eigulys.

Eksponatai primena ilgametį eigulį

Eigulių dinastija

      Vienas iš atsiminimuose „Girininkija amžių sandūroje" su pagarba minimų ilgamečių eigulių - Valerijonas Paulauskas.
      Plungės girininkijos patalpose įsteigtame nedideliame buvusios Plungės urėdijos ir dabartinės Telšių urėdijos istorijos muziejuje sukaupta nemažai medžiagos apie urėdijos ir girininkijų darbuotojus, įvairios miškininkystės literatūros bei miškų darbuotojų įrankių, jau nueinančių praeitin. Net kelis eksponatus yra dovanojęs Valerijonas Paulauskas, 29 metus išdirbęs Gondingos eiguvos eiguliu, deja, dabar jau miręs (mirė 2010.09.18). Tarp dovanotų įrankių - kleimas, kuris priklausė jo tėvu Petrui Paulauskui. Iš to matyti, kad šioje šeimoje būta miškininkų dinastijos. Tai patvirtina ir Valerijono Paulausko pasakojimas, užrašytas dabartinio Plungės girininkijos girininko Algimanto Krajino 2003 metų pabaigoje. Daug ką yra pasakojęs Valerijonas Paulauskas ir bendraudamas su žurnalistais 2006 metais.
      Jau Valerijono Paulausko senelis Juozapas Beniušis buvo eigulys - eiguliavo Darbėnų valsčiaus Vaineikių girininkijos Butkiškės eiguvoje (dabartiniame Kretingos rajone).
      Vėliau toje pačioje eiguvoje tarnavo eiguliu jo sūnus Petras Paulauskas - Valerijono Paulausko tėvas.
      O šio net keturi sūnūs buvo eiguliai, tarp jų - ir Valerijonas. Jo vyresnysis brolis Juozapas dirbo tos pačios girininkijos Degimų eiguvoje. Jis buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, žuvo 1945 metais. Vietoj jo pareigas perėmė brolis Petras, irgi vyrėlesnis. O jaunesnis brolis Povilas trejus metus dirbo eiguliu Vaineikių girininkijos Kūlupėnų eiguvoje.
      Tad Valerijonas Paulauskas nuo mažens buvo supamas kalbų apie miškininkystės reikalus, eiguvų rūpesčius. Ir pats nuo 12 metų dirbo miške, padėdavo tėvui žymėti numatytus kirsti medžius. Tėvui mirus, 1948 metais perėmė jo eiguvą.
      Tad penkis dešimtmečius jo gyvenimas susijęs su miškais - Lietuvoje, Sibire, vėl Lietuvoje. Kai 2006 metais teko lankytis jo sodyboje pamiškėje, prižiūrimoje dukros ir žento, stebino gausybė inkilų - šeimininkui šiek tiek pasufleruojant suskaičiavome irgi apie penkias dešimtis. Zylėms, varnėnams, pelėdoms. Ir bent kelias lesyklas, kur žiemą čirškauja paukšteliai. Mums jie vos ne bevardžiai, o šeimininkas ne tik iš dydžio, plunksnų spalvos, bet ir iš skrydžio, elgesio galėjo atskirti. Arba miške gulintis apgraužtas eglės ar pušies kankorėžis. Ką apie juos pasakysi? Dažnas nieko negalės pasakyti, o nusimanančiam aišku: čia voverės apgraužtas eglės kankorėžis, o šis - iš pradžių apgraužtas voverės, paskui miškinio pelėno, o tas - tik pelėno apgraužtas. Poetiškai kalbant, paslaptingas girių gyvenimas - tarsi atversta knyga.
       Valerijonas Paulauskas išsaugojo nuotrauką, darytą 1936 ar 1937 metais, kurioje tarp Kretingos miškų urėdijos Vaineikių girininkijos tarnautojų yra ir jo tėvas Petras Paulauskas.


Prisiminimų nuotrupos

      Nedaug Valerijonas Paulauskas beprisiminė apie darbą Nepriklausomybės metais tarpukario Lietuvoje - iki sovietinės okupacijos. Juk ne koks vyras tebebuvo, galima sakyti: 15-metis piemuo, tiesa, jau eigulio neetatinis pagalbininkas. Kažkodėl jam itin įstrigo kova su savavališkais kirtimais, miško vagystėmis ir revizijos siekiant išsiaiškinti, ar eiguliai sąžiningi, ar nenuolaidžiauja pažeidėjams. Juk sovietmečiu viskas apsivertė aukštyn - ir materialinės, ir dorovinės vertybės, kurių beveik nebeliko. Todėl krito į akis kontrastas.
      Valerijonas Paulauskas yra pasakojęs:
      „Antano Smetonos laikais eiguvų revizijų metu savavališkų kirtimų ieškodavo dvi dienas. Girininkas, žvalgas ir visi girininkijos eiguliai šukuodavo miško kvartalą po kvartalo kaip per medžiojamų žvėrių varymą. Dažniausiai ką nors rasdavo - bent vieną kelmelį, kartais net penkis ar kiek. Kelmus skaičiuodavo nuo 6 cm skersmens, jį pervesdavo į apytikrį skersmenį krūtinės aukštyje ir taip apskaičiuodavo medienos tūrį. Jei miške rasdavo kokią skiedrelę, tai eigulys vos ne keliais šliaužiodavo, ieškodamas kelmo. Kartais eiguliai susitardavo, kad vienas pas kitą „nematys" pasitaikiusio kelmo. Bet dauguma eigulių, gal saugodami savo tarnybos vietą, bet tikriausiai pagal moralės principus dirbo sąžiningai, miškavagiai tai žinojo ir į tas eiguvas nelįsdavo. Tose eiguvose revizoriai retai rasdavo paslėptų savavališkų kirtimų pėdsakų. Tikrintojai dirbdavo visą dieną su pertraukėle papietauti, bet apie degtinės gėrimą per ją nė kalbos negalėjo būti. Beje, eiguliai visada būdavo uniformuoti."
      Valerijonas Paulauskas pasakojo, kad stačiam miškui žymėti, tai yra žymėti numatytiems parduoti medžiams buvo naudojamas numeratorius ir kleimas, kurį įmušdavo girininkas. Rašydavo, ar medis sausas, ar lūžęs, ar virtuolis. Pagal tai buvo nustatoma medienos kaina. Malkoms ir rąstams žymėti buvo naudojamas kitoks kleimas.

Saugumiečių akiraty

      Daugelis Paulauskų šeimos narių buvo ne tik eiguliai, bet ir muzikantai, sudarę lyg šeimos kapelą, grojusią vestuvėse, vakarėliuose. Valerijono klausė armonika, brolio Silvestro - akordeonas, brolis Juozas griežė smuiku, o mušti būgną bet kas pasisiūlydavo.
     Bene 1945 metais atsitiko nelaimė - kuliamoji nutraukė kairiąją ranką. Todėl per daug nesielvartavo, kai rusų kareiviai, kurie viską be atodairos glemžė, atėmė armoniką. O pats išmoko apsieiti ir viena ranka - visus darbus padarydavo, netgi pameistraudavo.
      Pokario metais Paulauskų šeimą nuolat sekė saugumiečiai, įtardami, kad jos nariai, dirbdami eiguliais, negali nepalaikyti ryšių su partizanais.
      Iš tikrųjų taip ir buvo, todėl prie sodybos kariškiai nuolat rengdavo pasalas, tykodami, kada kas užeis, su kuo namiškiai susitiks. O svarbiausia - Valerijono brolis Juozas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, buvo „kažkur dingęs". Jis pasitraukė pas partizanus ir žuvo toli nuo gimtinės. Saugumiečiai iš pradžių to, matyt, nežinojo.
       Tie ryšiai - ne itin kokie ypatingi. „Maisto duodavom, kokį surastą ginklą..." - pasakojo Valerijonas Paulauskas, o žmona Anastazija užsiminė, kad neretai ir patys užklydėliai, nesisakydami, nei kas jie, nei iš kur, nesidrovėdavo pasiimti lašinių, kad ir paskutinių, rūbų - nesupaisysi, kas klajodavo po miškus.
      Tėvą Petrą Paulauską enkavedistai yra ne kartą sulaikę, tardę ir sumušę. Neišvengė suėmimų ir Valerijonas. O tikroji kančia, galima sakyti, prasidėjo 1951 metų rudenį - Valerijonas su žmona Anastazija, besilaukiančia kūdikio, brolis Silvestras ir sesuo Stanislava buvo ištremti į Tugano miškų ūkį Tomsko srityje.

Sibiro taigoje

      Taigos platybė ir didybė. Tačiau, aišku, ne romantika tremtiniams rūpėjo. Tugano miškų ūkyje žmona dirbo valytoja, o Valerijonas sargu, kūriku, be to, nors ir vienarankiam, tekdavo ir vagonus krauti.
       Darbštūs žmonės niekur neprapuola. Valerijonas Paulauskas ten net pagyrimo raštą yra gavęs. „Nebuvo lengva", - tiek tepasakė jis.
      Žmona Anastazija Paulauskienė buvo kur kas šnekesnė, net prisipažino turinti aprašiusi tremtį:
      „Kartais pasiskaitau ir apsiašaroju... Kalbos nemoki. Šaltis. Badas. Tuoj gimė pirmoji dukrelė... Paskui prakutom, net buožėmis lietuvius vadindavo tenykščiai rusai. Jie tik vieną kitą vištą augindavo, kokį paršiuką, kuris kriuksėdavo čia pat pirkioje po stalu. Paskerdžia ir suvalgo su kaimynais, užgerdami balzgana namine degtine, paskui dairosi, kada pas kurį kitą kaimyną bus skerstuvės... O mes ir tvartelį susirentėm, mėsos išsirūkydavom - rusai net seilę varvindavo, kaip katinai vaikštinėdami aplinkui."
Valerijonas Paulauskas pasakojo: „Tugano miškų ūkis buvo labai didelis, eiguliai net savo eiguvos pakraščių nežinodavo. Miškas buvo traukiamas arkliais, o anksčiau, dar prieš mums atvažiuojant į tremties vietą, jaučiais. Jau mums ten gyvenant buvo gautas pirmasis Tugano miškų ūkyje traktorius-vilkikas."
      Valerijonas Paulauskas minėtam urėdijos muziejėliui 2002 metais, be keleto eigulių naudotų prietaisų, yra perdavęs kelias nuotraukas iš darbų Tugano miškų ūkyje: prie ūkio kontorėlės vatinėmis apsirengusiems darbininkams ir darbininkėms paskirstomi darbai, rankomis ridenami rąstai į malkomis kūrenamą sunkvežimį, miškų ūkio darbuotojai prie gauto pirmojo vilkiko. Daugumoje jų - ir Valerijonas Paulauskas. Gaila, nuotraukos nuo laiko pagelto ir išbluko. Bet apskritai viskas kaip ir sovietinėje Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo - ir miško traukimas arkliais, ir rąstų ridenimas į nežemas priekabas. Ir malkomis varomi sunkvežimiai kurį laiką važinėjo.

Prie tremtinio krūtinės medaliai netiko...

      1958 metų vėlyvą rudenį grįžo į Lietuvą. Beje, galėjo parvažiuoti dar pavasarį, bet kam būtų lietuviai: jau pasisodinta keliolika arų bulvių, kelios lysvės svogūnų - negi paliksi derlių...
      Ir namie niekas išskėstomis rankomis nelaukė, tremtinio gimtuosiuose Vaineikiuose kratėsi. Laimė, tuometinis Plungės miškų ūkio direktorius Kostas Gliožeris, anksčiau dirbęs Kretingos miškų ūkyje ir pažinojęs Valerijoną Paulauską, įdarbino jį Gondingos eiguvos eiguliu. Iš pradžių gyveno miškų ūkio išnuomotame bute, vėliau nusipirko lūšnelę prie Noriškių miško, vietoj jos pasistatė padorų namą.
      Gondingos eiguvos eiguliu buvęs tremtinys išdirbo beveik tris dešimtmečius. Bet pasakojo labai trumpai: „O, kiek aš miškų esu pasodinęs." Jis mielai prisiminė, kaip žmonės prieškario laikais tausojo miškus - net turėdami nuosavą, kurui žabų ir sausuolių eidavo į valdiškus miškus. Mat, anot Valerijono Paulausko, be kirvio galėjai rinktis malkų kiek nori. Todėl girios buvusios švarios - vos ne kaip parkai.
      Senasis eigulys, kalbėdamasis su žurnalistu, prisiminė, kaip 1961 ar 1962 metais buvo sodinamas miškelis už „Linų audinių" fabriko. Tai buvęs Plungės girininkijos 11 kvartalas, įėjęs į Kaušėnų kaimo teritoriją. Tuomet vadinamosios Plungės jūros dar nebuvo, Valerijonas Paulauskas į tą vietą per Babrungą nuvažiuodavęs arkliu. (Beje, jis niekada nevairavo automobilio, vietoj skiriamo motociklo išsiprašė leidimo laikyti arklį - tais laikais tam net specialaus pažymėjimo reikėję.) Ten buvo plika vieta, tik į „Linų audinių:" pusę augo eglynėlis. Buvo pasodintas atskiras maumedžių plotelis, sodinami kaštonai, eglės, uosiai. Uosiukus augino daigynėlyje Noriškių miške. Darbams vadovavo pats vienų garbinamas, kitų apvagintas Miškų ūkio direktorius Kostas Gliožeris. Bet... atsirado Plungės jūra, ta teritorija buvo prijungta prie miesto, želdinių niekas nebeprižiūrėjo. Per miškelio vidurį iškirsta plati juosta elektros linijai. Galima sakyti, kad puoselėtų želdinių nebeliko, tik pavieniai medžiai. Ir savaime atželiantis šioks toks miškelis, kurį iš vienos pusės riboja Plungės jūra, iš kitos - kolektyviniai sodai, nuo buvusių „Linų audinių‘ - raguva. Toks požiūris į medį. Tarp kitko - ir į žmogų. Valerijonas Paulauskas, net tremtyje gavęs garbės raštą, kuriuo galbūt užpakalį nusišluostė, Lietuvoje nėra gavęs jokio medalio, nors vien Gondingos eiguliu dirbo 29 metus: „Netiko prie tremtinio krūtinės..."

Zuikis te palaukia medžiotojo...

      O apskritai nuo paauglystės vos ne penkis dešimtmečius miškuose dirbęs Valerijonas Paulauskas galėjo didžiuotis nė karto rimčiau nesirgęs - nė ligoninėj netekę gulėti, nė vaistų vartoti: „Jei peršalai, koks gripas ar sloga - išgėrei šimtą gramų su avietėm, palindai po patalais, ir rytą esi sveikutėlis." Tiesa, paskutiniaisiais metais gerokai pasiligojo. Miškų veteranas išgyveno daugiau kaip 85-erius metus.
      Įprasta manyti, kad visi miškininkai yra medžiotojai. Iš tikrųjų viskas, ko gero, atvirkščiai. Tokia nuomonė susidarė pakalbėjus ne tik su Valerijonu Paulausku, bet ir ne su vienu kitu eiguliu (buvusiu, nes jų pareigybė panaikinta kartu su eiguvomis kaip atgyvena...), girininku. Valerijonas Paulauskas pagal pareigas kurį laiką turėjo šautuvą, bet... „Man gyvuliukų baisiai gaila..." - sakė jis. O žmona Anastazija juokėsi: „Kartą pietaujam, žiūrim - už tvarto zuikis. Sakau, eik, nušauk, dar įjunks obelis graužti. O jis: palauk, papietausiu, tada. Lyg tas kiškis lauktų jo."
      Valerijonas 2002 metais girininkijos muziejui dovanojo kelis senoviškus miškininkų naudotus prietaisus. Vienas jų - jau minėtas kleimas, kuris priklausė jo tėvui. Darytas kalvėje. Jo numerius reikėdavo keisti kas 2 metai. Kleimus surinkdavo iš eigulių, išveždavo į Kretingą ir vėl parveždavo su jau pakeistais kitais numeriais. Dabartiniai numeriai 0 ir 1 tikriausiai reiškia 1940 ir 1941 metus. Tie numeriai buvo skirti tik rąstams ir malkoms žymėti.
      Antrasis dovanotas įrankis - žerglės. Ne visiems girdėtas žodis, taip anuomet vadinosi didelis medinis slankmatis medžio storiui matuoti. Sakė, kad juo ir medžių aukštį nustatydavo.
      Ir trečiasis prietaisas - markiratorius, kuriuo dabar būtų galima ženklinti nuo 1 iki 99. Sakė, kad buvo galima ženklinti net iki 10000, tačiau kažkur pradangino numerius.

Eigulio stažas - 43 metai

      Antrasis iš paminėtų ilgamečių eigulių - Apolinaras Drakšas, kurio stažas dar didesnis, tiesiog rekordinis.
      Per savo amžių Apolinaras Drakšas dirbo net su aštuoniais savo tiesioginiais viršininkais. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad buvo vos ne perėjūnas, ieškojęs lengvesnės duonos. Tačiau viskas vos ne atvirkščiai, mat tie visi vadovai - Plungės girininkijos girininkai. Priėmė girininkas Kazys Matiukas, jį pakeitė Antanas Milkus, vėliau - Kostas Gliožeris, Jonas Surblys, Vladislovas Lapinskas, Antanas Gailius, Algirdas Pėtelis ir pagaliau Algimantas Krajinas. Dauguma jų palypėjo karjeros laiptais, kai kas sulaukė pensijos, treti pakeitė darbą dėl kitų aplinkybių. Tik Apolinaras Drakšas nedarė karjeros: visą amžių buvo eigulys - net 43 metus.
      Apolinaro Drakšo tėvų biografija anais, sovietiniais, laikais buvo labai paranki: Antanas ir Zuzana Drakšai tarnavo pas ūkininkus, dažnai kraustydamiesi iš vienos vietos į kitą. Gyveno Vieštovėnuose, Vitkuose, Pakapinėje, Žlibinuose, Grigaičiuose, Purvaičiuose. Tai vis - Plungės rajono vietovės.
      Taigi ir Apolinaras kartu kėlėsi iš vieno kaimo į kitą - vis į kitą ūkį. Netgi į pradinę mokyklą pradėjo eiti Vitkuose, o baigė ją Žlibinuose. Ir tai - visi jo mokslai. Dirbo pas tėvus, kurie tuo metu gyveno Purvaičiuose, Končių ūkyje, vėliau išgarsėjusiame tuo, kad čia buvo garsaus kraštotyrininko, etnografo profesoriaus Igno Končiaus tėviškė.
      Drakšo tėvams gyvenant Grigaičių kaime Apolinaras susipažino su būsima žmona Veronika, kurios brolis Juozas Ivanauskas dirbo miško žvalgu. Gal tai turėjo įtakos Apolinarui Drakšui pasirenkant miškininko užsiėmimą. Iš pradžių buvo miško darbininkas, o 1949 metų vasario 1 dieną paskiriamas Plungės girininkijos Paminijų eiguliu - pakeitė ten dirbusį ir iškeltą į Kreiviškių eiguvą Joną Balčiūną.
      Matyt, pataikė atsisėsti į savo kėdę, o svarbiausia buvo pareigingas, mokėjo neįkyriai pareikalauti drausmės iš darbininkų, sutelkti juos sąžiningam darbui. Jau ateinančiais metais Telšių miškų ūkio, kuriam tada priklausė Plungės girininkija, direktoriaus Benedikto Bružės įsakymu po planinių eiguvų revizijų Apolinarui Drakšui pareiškiamas pagyrimas. Ateinančiais metais vėl - Telšių miškų ūkio direktoriaus Leonardo Petrausko įsakymu dėl pavasarinės eiguvų revizijos rezultatų Paminijų eiguliui pareiškiama padėka su pagyrimu (būta ir tokio neįprasto skatinimo!).
      Neilgai teužsibuvo Paminijyje Apolinaras Drakšas. 1952 metais išėjus į pensiją Milašaičių eiguliui Juozui Liaugminui, atsirado laisva vieta toje vienoje didžiausių Plungės girininkijos eiguvų. Jai vadovauti paskiriamas padėkų ir pagyrimų susilaukiantis Apolinaras Drakšas - susitvarkys. Tada Milašaičių eiguvai priklausė apie 220 ha Vainaičių, 215 ha Užkastinės, 120 Milašaičių ir 50 ha Jėrubaičių miškų - ne kiekvieną dieną ar savaitę apeisi. Tuo labiau, kad eigulių pareigybė nuo Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Šiukštų laikų buvo iš esmės pasikeitusi. Eiguliai jau - nebe paprasti (ir grėsmingi) miško sargai, o gamybos organizatoriai, dažnai kleimą padėję į šalį prikimbantys per darbymetį darbininkams. Darbininkų, iš pradžių besidarbavusių dvitraukiais pjūklais ir kirviais, talkon pasitelkusių tik kokį arkliuką, buvo ne kažin kiek, gal keturi penki, tik per darbymetį daugiau. O tų darbymečių niekada netrūko: tai kirtimas, tai sodinimas, tai priežiūra ir taip toliau, tik sukis.
      Tapęs Milašaičių eiguliu Apolinaras Drakšas persikėlė į Milašaičių miškuose buvusį eiguvos namą, kuris irgi turi ilgoką istoriją. Apolinaro Drakšo sūnus Zigmas sako, kad ant kamino buvęs užrašas 1907. Reikia manyti, kad pats namas pastatytas dar bent metais anksčiau. Statytas jis Oginskių laikais specialiai miškų prižiūrėtojams. Taigi sovietų laikais visaip niekinamų kunigaikščių turtas ilgai pravertė. Jau šiais laikais eiguvos namas buvo privatizuotas, paskui parduotas, ir jame dabar - kaimo turizmo sodyba.
      Čia gimę ir miškų aplinkoje augęs sūnus Zigmas prisimena, kaip tėvas, įsidėjęs į kišenę ar maišelį kokios užkandos pietums, per dienas prapuldavo giriose. Parsirasdavo kvepiantis žalio medžio pjuvenomis, spygliuočių sakais. Kokia gardi būdavo tėvo kartais nesuvalgyta ir vėl parsinešta aplamdyta duonos riekė, aplipusi spygliais! Sakė, jog tai laputės duona, ir mažajam Zigmukui atrodė, kad ji nepalyginamai gardesnė už parduotuvėje pirktą ar namie keptą. Kartais parnešdavo tetervino uogyčių, kurios, kaip paaiškėjo ūgtelėjus, buvo kadugio vaisiai. O zuikio kopūstų jau pats sugebėdavo rasti. Geriausia jų savybė, kad nereikia rauginti - iš karto gali ragauti...
      Ūgtelėjusį sūnų eigulys vis dažniau pasiimdavo su savimi į mišką. Laputės kepyklos nerado, tetervinų tik balsų girdėdavo. Užtat tėvas patikėdavo kleimą įmušti į pažymėtą medį. Vėliau kviesdavosi ir į sodinimo talkas. Dar vėliau, jau paaugęs ir beveik kaip svečias iš mokslų apsilankęs tėviškėje, ėmė suvokti ir dalykus, kurie vaikystėje prasprūsdavo be rimtesnio dėmesio.
      Pavyzdžiui, tėvo sugebėjimas iš pašaliniam nepastebimų ženklų atsekti, kur yra pasidarbavęs miško vagis. Gerai užmaskuotų kelmų ieškojo ne po kojomis, o žvilgterėjęs aukštyn. Iš lajos, tai yra šakų ir lapų suvokdavo: čia neseniai augo dar vienas medis, čia ieškok paslėpto kelmo. Sovietinė valdžia viešpatavo dar palyginti neilgai, bet kaimo žmonės jau buvo spėję įsisąmoninti iš pirmo žvilgsnio lyg ir gražų lozungą, kad dabar savininkų nebėra, dabar viskas priklauso liaudžiai, dabar pats esi viso savininkas. Tad buvo šioks toks pasiteisinimas atėjūnų valdžios nuskurdintiems valstiečiams, ne iš gero gyvenimo tapusiems vagimis: jei liaudies, tai ir tavo, gali imti be jokios graužaties. Ir klestėjo grobstymas, tarp jų - ir miško. O kentėdavo girininkai, sulaukę papeikimo ir netekę šiokios tokios premijos. Vis dėlto kalčiausi likdavo žemiausieji - eiguliai. Išeitys būdavo dvi. Sąžiningoji - užregistruoti kelmą. Arba nesąžiningoji - dar labiau jį užmaskuoti...
     Vėliau, įsibėgėjus melioracijai bei po viesulų, pridariusių galybę vėjovartų, medžių per akis atsirado ne tik kurui, bet nebuvo didelė problema gauti ir geresnės, vadinamosios padarinės medienos kokiam medinio namo apatiniam vainikui pakeisti, naujoms gegnėms ir vagystės išnyko. Žinoma, iki pat sovietmečio pabaigos žmonės širdyje nelaikė nuodėme slapta nusileisti kokį medį.
Bet sūnus neprisimena, kad tėvas būtų ką nors plačiau pasakojęs apie savo darbą ar rūpesčius, kurių, be abejo, netrūko. Artimiau pažinojusieji Apolinarą Drakšą buvę bendradarbiai sako jį turėjus puikų humoro jausmą, mokėjusį labai įtaigiai pasakoti apie visokius nutikimus miške - klausytojai prisijuokdavę iki ašarų. Turėjo žmogus pasakotojo talentą.
      Sūnus Zigmas Drakšas neprisimena, kad tėvas būtų kiek plačiau pasakojęs apie nuožmius pokario laikus. Ypač kentėjo gyvenusieji pamiškėse. Arba eiguliai. Na, naktimis apsilankydavę vieni, dienomis - kiti. Ir vieni ir kiti - ginkluoti. Ir vieni, ir kiti vis ko nors reikalavo. Vieni žmogiškiau, kultūringiau, kiti - grasindami. Bet Apolinaras Drakšas išvengė areštų ir tremčių. O svainiui - žmonos Veronikos broliui jau minėtam Juozui Ivanauskui ne taip pasisekė, jis buvo areštuotas ir patekęs į kalėjimą. Išsisuko, matyt, padedant giminaičiui sovietiniam veikėjui Kaziui Preikšui.
      Sūnus Zigmas Drakšas sako, kad kažkur jo namuose guli ar ne pusė stalčiaus tėvo pelnytų garbės raštų. O kiek dar padėkų, neužrašytų ant puošnių blankų, tiesiog pareikštų Miškų ūkio direktorių įsakymuose ir nugulusių į archyvus. Tačiau juose tikriausiai yra ir užfiksuotų pražangų. Buvę girininkai ne vienas mini, jog labai lengva būdavo sulaukti papeikimo - vos ne už nusičiaudėjimą. Vienas papeikimas krito į akis, tiesa, ne už nusičiaudėjimą... 1955 metų kovo mėnesį Telšių miškų ūkis gavo anoniminį pranešimą, kad eigulys Apolinaras Drakšas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, pardavinėja pievas (matyt, leidžia nusišienauti miško pieveles - Č.G.), malkas, nelegaliai įsigijo statybinės medžiagos (matyt, jau tada buvo pradėjęs ręsti savo namuką Plungėje, ir kai kam tai užkliuvo - Č.G.)
      Patikrinimo išvados tokios: dalis faktų pasitvirtino, eiguliui pareikštas papeikimas. O po trijų mėnesių įsakyme „Dėl eiguvų revizijų" Apolinarui Drakšui - lyg niekus nieko vėl padėka. Beje, nė vienas miškininkas kažkodėl neužsiminė, kad ir pagyrimus tais laikais buvo galima lengvai pelnyti. Atrodo, Apolinaras Drakšas ir miške gerai tvarkėsi, ir valdžiai mokėjo įtikti - be to niekada neapsieisi...
      Jo eiguva beveik visą turėjo Puikios kokybės eiguvos vardą - tikriausiai ne už mokėjimą įtikti. Padėjo dešimtmečių patirtis ir tuo įgytas autoritetas, darbštumas. Sūnus Zigmas sako, kad tėvas, gyvendamas Milašaičių eiguvoje, augino daug gyvulių, mat miškuose pakako ganyklų, pašaro žiemai, be to, miškininkams niekas nenormavo gyvulių skaičiaus (kolūkiuose būdavo leidžiama turėti tik vieną karvę, veršelį, gal porą ožkų...). Todėl kapeikų šeimoje netrūko, vaikai be vargo galėjo eiti mokslus, turėtas ne tik dviratis, netgi tais laikais prabangos dalykas - automobilis. O labai mylimas arklys - beveik dėl malonumo.
     Apolinaras Drakšas Milašaičių eiguliu dirbo iki 1992 metų - iki pensijos. Mirė 1996 metais.

Pranas RADIKAS
Česlovas GEDVILAS

2016 m., vasaris


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt