SURVILŲ GIRININKIJA


 

      Nuo 1964 metų sausio 1 dienos buvo įsteigta Survilų girininkija. Ji sudaryta iš Varnių girininkijos Pušinės eiguvos, Ubiškės girininkijos Biržuvėnų eiguvos ir Žarėnų girininkijos Lelų eiguvos. Bendras plotas 2570 hektarų. Dabar jos nebėra: 2003 metais ji prijungta prie Varnių girininkijos.

Pirmasis ir vos ne vienintelis girininkas

      Pirmuoju girininku paskirtas Plinkšių girininkijos girininko padėjėjas Jonas Kulpinskas, miškininko kelią pradėjęs nuo miško darbininko.
Jonas Kulpinskas buvo gimęs 1933 metais Raseinių apskrities Viduklės valsčiaus Virgainių kaime. Tėvai - ūkininkai, jie prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlė prie Telšių - į Pagudonės kaimą prie nedidelio žuvingo Gudono ežero.
      Jo tėvas pokario metais dirbo Telšių girininkijos Pamarkijos eiguliu. Įsteigus Nevarėnų girininkijos pirmtakę Plinkšių girininkiją, ši eiguva atiteko jai.
      Sūnus Jonas Kulpinskas mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje, įgijo agronomo specialybę, bet dirbti taip ir nepradėjo - teko eiti į kariuomenę. Atitarnavęs 1958 metų sausio vidury buvo priimtas Plinkšių girininkijoje miško darbininku, o po poros savaičių pasiųstas į Vilniaus miškų technikume veikusius želdinimo meistrų kursus. Tačiau grįžus teko užsiiminėti visai ne miško sodinimu ir priežiūra - tapo... buhalteriu. Vis dėlto kursai nenuėjo šuniui ant uodegos - vėliau tapo žvalgu, techniku, o 1960 metais - girininko Kazimiero Aidiečio padėjėju.
      Dirbdamas neakivaizdžiai mokėsi Kauno miškų technikume, kurį baigęs nuo 1964 metų paskirtas kuriamos Survilų girininkijos girininku. Išdirbo juo iki pensijos - net 35 metus.
      Išėjęs į pensiją, urėdui Bronislovui Baniui pasiūlius, Jonas Kulpinskas ėmė rinkti medžiagą apie Telšių urėdiją nuo pat jos įkūrimo pradžios ir 1999 metais išleido informacinę knygą „Telšių miškų urėdija", kurios, deja, nebepamatė - mirė pakirstas sunkios ligos. Beje, jo knygoje apie Survilų girininkiją, kuriai nuo pat įkūrimo vadovavo pusketvirto dešimtmečio (nelengva visoje Lietuvoje rasti panašų faktą), skirta ar ne mažiausiai vietos...
      Girininkijos istorija, aišku, prasidėjo anksčiau nei jos oficiali įsakymais patvirtinta įsteigimo data. Dar 1963 metais Surviluose prie Telšių - Varnių kelio buvo paskirtas sklypas ir pradėtas mūryti būsimosios girininkijos pastatas. Jo įrengimas užtruko. Tik 1966 metais įvestas telefonas, o elektra tik 1967 metais - pasišviesti tekdavo žibalinėmis lempomis.
      Beje, po poros dešimtmečių buvo pastatytas keturbutis girininkijos pastatas Keguose, jame numatytos patalpos ir girininkijos kontorai, po eilinės miškotvarkos Survilų girininkija net pavadinta Kegų girininkija, tačiau Jonas Kulpinskas nesikėlė iš Survilų į Kegus ir, atrodo, apskritai ignoravo tą „perkrikštijimą", savo knygoje to fakto net nemini. Jį priminė nuo 1980 metų šioje girininkijoje meistru dirbęs Jonas Balnys (dabar jis Ubiškės girininkijos Žvėrinčiaus darbuotojas).

Ką prisimena „vaikščiojančioji enciklopedija"

      Jonas Balnys prisimena eigulius Alfonsą Petravičių (Pušinės eiguva), Anzelmą Jucevičių ir vėliau jį pakeitusį Adolfą Vaišvilą (Biržuvėnų eiguva), Adomą Bubelę ir vėliau jį pakeitusį buvusį darbininką Justiną Bagočių (Lelų eiguva). Pats buvęs girininkas Jonas Kulpinskas savo knygoje apie Telšių urėdiją mini ir daugiau eigulių - dar yra dirbę Rimantas Vaišvila, Vytautas Juška, Juozas Serva, Saulius Serva.
      Jonas Kulpinskas, turėdamas po ranka kai kuriuos dokumentus, išvardija ir nemažai nuolatinių darbininkų. Jonas Balnys remiasi tik savo atmintimi, užtat jis pateikia ir vieną kitą daug pasakančią detalę. Pavyzdžiui, Alfonsas Petravičius eiguliavo net 35 metus - nuo 1951 metų, kai dar nė minties apie būsimą Survilų girininkiją nebuvo. Energingas ir neblogas organizatorius buvęs eigulys Adolfas Vaišvila, bedirbdamas eiguliu nuvažinėjęs ne vieną savo motociklą. Darbininkas Vladas Stankus - buvęs tremtinys. Darbininkas Jonas Rimgaila - irgi tremtinys. O darbininkas Vincas Rupeika turėjo net 11 vaikų.
     Jonas Balnys galėtų didžiuotis savo enciklopedine atmintimi. Telšių urėdijos inžinierius Justinas Norvilas, besirūpinantis darbo sauga ir dar nemažai kuo, pavadino jį vaikščiojančiąja enciklopedija. Jonas Balnys prieš pusketvirto dešimtmečio dirbo tuometinio Rietavo miškų pramonės ūkio Labardžių girininkijoje, bet ir dabar prisimena ne tik ano girininko pavardę, vardą, bet ir gimimo metus. Tad jo žiniomis tikriausiai galima pasitikėti. Jis iš atminties diktuoja Luokėje gyvenančio buvusio Survilų girininkijos miško meistro Jono Butauto, Joną Kulpinską pakeitusio buvusio girininko, įsikūrusio Degaičiuose, Justino Stonkaus, tarp kitko, sovietmečiu negalėjusio švęsti savo gimimo dienos, nes ji - vasario 16-oji ir kitų buvusių bei dabartinių miškininkų telefonų numerius. Tik apie save nelabai ką teturi papasakoti, nebent priminti svarbiausias datas, kurios surašytos ir „Lietuvos miškininkų" žinyne.

Jono Balnio dešimtmečiai

      Jono Balnio tėviškė Telšių rajono Girmantiškės kaime netoli Janapolės. Augo pas senelius sodyboje šalia Tarvydų miško, kuriame praleista nemažai laiko vaikystėje.
      Sakosi, jau nuo penktos klasės svajojęs būti miškininku. Senelės brolis Petras Rekašius buvo eigulys. Jis šias pareigas perėmė iš savo tėvo Aleksandro Rekašiaus. Tačiau neilgai Petras Rekašius dirbo eiguliu: 1951 metais buvo ištremtas į Sibirą. Mat jo sūnus Edmundas Rekašius buvo partizanas, turėjo Lakūno slapyvardį, vadovavo Žarėnų kuopai, kuri bazavosi Dievo Krėslo miške. 1949 metų gegužės pabaigoje jie buvo apsupti. Mūšyje septyni partizanai žuvo, keturi sužeisti pateko į nelaisvę, o kuopos vadui Edmundui Rekašiui su dar vienu partizanu pavyko išsiveržti iš apsupties. Vėliau jis žuvo kažkur prie Medingėnų. Žinoma, saugumiečiai nepaliko tėvo Petro Rekašiaus ramybėje, kol galų gale ištrėmė kaip antitarybinį elementą.
      Petras Rekašius iš tremties buvo paleistas 1959 metais, bet be teisės grįžti į Lietuvą, todėl apsigyveno Sovietske. Paskui pavyko parsidanginti į Tauragę, kur net namą pasistatė. Atvažiuodavo pas giminaičius į gimtąsias vietas. Jau senas žmogus, kankinamas nostalgijos, pasakodavo apie miškus, net veždavosi parodyti, kur jaunystėje vaikštinėjo. Ne viską gerai beprisiminė, nemažai ką painiojo, todėl viskas atrodė dar paslaptingiau ir patraukliau.
      Taigi jaunojo Jono Balnio svajonė būti miškininku - lyg nematomas dinastijos šauksmas eiti protėvių pėdomis. Tačiau jis visko nesuromantina, o paaiškina paprastai: „Nuo vaikystės buvau silpnų plaučių, tėvas sakė, kad sveikiausia būtų darbuotis miškuose." Tai, matyt, ir lėmė: baigęs Janapolės vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno miškų technikumą.
      Mokslas jame užtruko, nes dviem metams buvo paimtas į kariuomenę. Pagaliau 1976 metais įsigijo diplomą. Nuo to laiko praėjo 40 metų, bet Jonas Balnys nesako tiek dešimtmečių dirbantis miškininku, o suformuluoja mintį enciklopediškai tiksliau: „Jau 41-mi metai dirbu miškų sistemoje." Mat gavo paskyrimą ne visai į miškus, o į tuometinio Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Tryškių medienos sandėlį, veikusį Tryškių geležinkelio stotyje - tapo pamainos meistru, rūpinosi krovos reikalais.
      Tik vedybos su mokytoja lėmė darbo biografijos posūkį - atsisakė sandėlio ir įsidarbino Rietavo miško pramonės ūkio Labardžių girininkijoje vyresniuoju miško techniku. Dar ir dabar prisimena tenykštį girininką Antaną Gavelį, kurį vadina smetoniniu, pasižymėjusiu taktiškumu, vidine erudicija.
      Vis dėlto važinėti į Labardžius - ne toks menkas keblumas. Sužinojo, kad gimtosiose vietose, tai yra Survilų girininkijoje, atsirado laisva miško techniko vieta. Surviluose kadaise buvo atlikęs gamybinę praktiką, todėl girininkas Jonas Kulpinskas jį mielai priėmė (nuo 1980 metų lapkričio 1 dienos). Apsigyveno pačiame girininkijos pastate pačiuose Surviluose.
      Lyg teisindamasis, kad gerai prisimindamas datas, telefonų numerius ir dar daug ką, neprisimena jokio verto dėmesio įvykio anuometinėje Survilų girininkijoje, sako: „Pagrindinis mano darbas - po popierius..." Gal ir taip, bet, aišku, tekdavo ir biržes atrėžti, rūpintis miškasodžiu, kleimuoti medžius sanitariniams kirtimams. Netgi šienauti, nes girininkija turėjo kelis arklius, pirmąjį traktorių gavo prieš Jonui Balniui vėl keičiant darbovietę, gal 1986 metais. Girininkas važinėjo galingu motociklu „Dnepr", paskui gavo „viliuką", o Jonas Balnys tenkinosi dviračiu, kad būtų trumpesnis kelias, leisdavosi tiesiai per miškus keliukais, žvėrių ir savo sumintais takais.
      Jonas Balnys vardija tris miškininkų darbo minusus. Jie, beje, visiems žinomi. Tai nemažas krūvis, palyginti menki atlyginimai, darbininkų (jis sako: darbo jėgos) trūkumas. Juos vardija visi miškininkai veteranai. Jonas Balnys pamini dar vieną, be abejo, irgi visiems žinomą, tačiau neakcentuojamą kaip savaime suprantamą: „Ilgas gamybos periodas - ir rezultatais pasidžiaugti iš karto negali, ir klaidas negreit pamatai."
      1986 metais dėl kažkurių priežasčių, rodos dėl šeimyninių aplinkybių, grižo į Tryškių geležinkelio stoties miško medžiagos sandėlį krovos meistru. Lyg ir ramiai dirbo sau devynerius metus, bet tada buvo panaikintas jo etatas - tapo Tryškių girininkijos eiguliu. Po trejų metų panaikintas ir šis etatas. Tada Jonas Balnys įsidarbino eiguliu Eigirdžių girininkijoje, kuri po kurio laiko buvo prijungta prie Ubiškės girininkijos. Čia išdirbęs 16 metų dėl sąnarių ligos pasiprašė perkeliamas į Žvėrinčių, kur mažiau tereikia vaikštinėti.

„Girininkų kalvė"

      Per savo gyvavimo laiką (40 metų) Survilų girininkija didesnių sukrėtimų, tai yra reformų, nepatyrė. Tiesa, ji buvo sudaryta iš trijų eiguvų, tačiau jau 1968 metais Biržuvėnų eiguva perduota sudaromai Biržuvėnų girininkijai. Po 7 metų pastaroji vėl panaikinama, ir Biržuvėnų miškai vėl atitenka Survilams, be to, jiems dar prijungiama Virvytės eiguva.
      Jonas Kulpinskas išvardijo visą būrį nuolatinių darbininkų. Tai nuo pat pradžių dirbę Vladas Stonkus, Justinas Bagočius (vėliau tapęs eiguliu), Jonas Rimgaila, Pranas Marčius, Jonas Šimkus, Petras Raudonis, Vincas Lenkauskas, Antanas Klova, Juozas Rupeikis, Antanas Pocius, Petras Žulkus, Vladas Serapinas, vėliau atėję Vincas Mėčius, Tadas Pliuškys, Zenonas Rekašius, Saulius Daukantas, Vytautas Serva.
Meistrais ar technikais yra dirbę Regina Kulpinskaitė, Jonas Spirgys, Raimondas Dapkevičius, Justinas Stonkus, Virginijus Aleksandrauskas, Aleksas Venckus, Kęstutis Meškaitis, Algis Knašas, Kęstutis Pocius, jau aprašytas Jonas Balnys, Jonas Butautas.
      Survilų girininkiją su jos nepakeičiamu vadovu Jonu Kulpinsku beveik galima pavadinti girininkų kalve, mat net trys jos darbuotojai buvo tapę girininkais. Meistrai ar technikai, vienur pareigos nurodomos vienaip, kitur kitaip, Kęstutis Pocius ir Algirdas Knašas, keisdami vienas kitą, vadovavo Žarėnų girininkijai. Pasakodamas apie tuos laikus Algirdas Knašas net minėjo „Jono Kulpinsko mokyklą". Tiesa, ištrūkę iš jos ir nebejausdami už nugaros Jono Kulpinsko globojančio žvilgsnio bus atleidę vadžias ir gal nukrypę iš kelio - Žarėnų girininko kėdę abu paliko ne visai savo noru...
      Meistrui Jonui Spirgiui irgi teko paragauti vadovo duonos - kurį laiką jis ėjo susikūrusios Biržuvėnų girininkijos girininko pareigas, bet tik laikinai, nes neturėjo jokio miškininkystės išsilavinimo.
      1987 metais meistras Justinas Stonkus skiriamas Survilų girininkijos girininko pavaduotoju. Paskui jis tapo antruoju ir paskutiniu Survilų girininku, tiesa, to karjeros laiptelio teko laukti ilgai, bene vienuolika metų - kol Jonas Kulpinskas išėjo į pensiją. Justinui Stonkui tapus girininku, jo pavaduotoju paskirtas technikas Kęstutis Meškaitis. Jis girininku nebetapo, dabar darbuojasi kažkur Švedijoje.
      Justinas Stonkus gimė dabartinės Varnių seniūnijos Eidžiotų kaime. 1979 metais baigė Janapolės vidurinę mokyklą, 1983 metais - Kauno miškų technikumą ir gavo paskyrimą į buvusio Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Pavenčių girininkiją vyr. techniku. Tais pačiais metais paimtas į kariuomenę, po jos dirbo Telšių melioracijos statybos ir montavimo valdyboje, paskui įsidarbino Survilų girininkijoje meistru, netrukus tapo pavaduotoju, po 11 metų - girininku.
      Į vadovo kėdę Justinas Stonkus sėdo sudėtingu miškininkams laiku. Nelengva buvo likviduoti vėtros padarinius, o paskui dar viena bėda - per sausrą nemažai medžių pažeidė žievėgraužiai. Miškininkai vadavo girias nuo vėjovartų ir vėjolaužų, o dėl kenkėjų tipografų ir graverių pažeistų medžių atsirado ir didelės plynės, nes tik kirtimai galėjo išgelbėti sveikuosius medžius. Girininkijos darbuotojams nebuvo kada skaičiuoti darbo valandų... Svarbu buvo atsodinti mišką, tinkamai prižiūrėti sodinukus. Tuo metu palyginti nedidelėje girininkijoje (apie 1700 ha) per metus buvo pasodinama iki 35 hektarų naujo miško. Tiesa, mažiau beteko kirsti, nes sumažėjo ir girininkijos plotai - nemažai miškų grąžinta buvusiems savininkams ir paveldėtojams. Prižiūrėti privačius miškus teko girininkijoms - papildomi rūpesčiai, nes kai kurie naujieji savininkai buvo linkę, pažeisdami nustatytą tvarką, viską be atodairos kirsti ir parduoti užsieniui, tausojančiam savas girias.
     Girininkijos darbuotojų irgi mažėjo.
      Survilų girininkiją prijungus prie Varnių, jam patikėta vadovauti sujungtoms girininkijoms. Plačiau Justinas Stonkus pristatomas šioje interneto svetainėje Varnių girininkijos istorijos apybraižoje.

Nors miškai amžini...

      Senokai nebėra pirmojo Survilų girininko, netrumpas sąrašas išėjusių Amžinybėn eigulių ir darbininkų, o Jonas Butautas tik šią vasarą „įsidarbino „Sodroje", tai yra pradėjo gauti pensiją. Survilų girininkijos eiguliu, meistru jis dirbo nuo 1992 metų iki pat girininkijos panaikinimo - kol ji buvo prijungta prie Varnių. O miškininko darbo stažas kur kas ilgesnis, nes prieš tai buvo Luokės tarybinio ūkio miško technikas, paskui - Ubiškės miško išvežimo meistras.

„Ruskiukas"

      Jonas Butautas kaip ir neturi tėviškės - tėvų namų, kur gimė. Juk nelaikys lietuvis namais nušiurusio Jerličikos kaimo prie Jenisiejaus upės atšiauriame Krasnojarsko krašte. Iš tų laikų Jonas Butautas prisimena tik vieną kitą nežinia kodėl įstrigusį epizodėlį. Juk jam nebuvo nė penkerių metukų. Žiema, vos ne speigas. Ruseliai vaikai prie Jenisiejaus laksto plikomis rankomis - užsigrūdinę. Ir Jonukas - pirštines šalin. Kitas epizodas - tėvas Antanas Butautas kala karstą mirusiam kaimynui lietuviui. Nebuvo jis koks dailidė, kelios kiek paobliuotos lentos, ir viskas - tremtiniai daugiau ko tikėtis negalėjo. Dar prisimena Jonas Butautas, kaip 1958 metais jau grįžtant iš tremties buvo pasiklydęs Krasnojarsko geležinkelio stoty. Tebebuvo pyplys. Tėvui išėjus paieškoti ko nors nupirkti, slapta išsliūkino ir Jonukas. Pasidairys, ir tiek, juk smalsu. Ir nejučia nuklydo, neberanda kelio atgal. Laimė, viena rusė susiprotėjo, parvedė vaiką prie vagono. Dabar savo tėviške laiko Pašatrijos kaimą šalia Luokės.
      Tėvai nebuvo turtuoliai dvarininkai, bet, matyt, bus kur nagus prikišę. Vaikams, nenulaikantiems paslapčių, nepasakojo - neiškęs neišplepėję, o apie tremtį tada verčiau buvo patylėti, tik dabar ji tapo tarsi pasigyrimas - kaip sovietiniais laikais didelė garbė būdavo rašyti anketose „mažažemio valstiečio vaikas" ar panašiai. Jonas Butautas nesigiria, bet fakto, jog gimė kažkur Sibiro taigoje, iš biografijos, paskelbtos solidžiame biografiniame žinyne „Lietuvos miškininkai", neišmesi.
      Grįžo vos ne ruskiukas, gal vaikai kartais taip ir pravardžiuodavo - puikiai kalbėjo rusiškai, šios kalbos beveik nebereikėjo mokytis Luokės vidurinėje mokykloje. Vos ją baigęs pateko į kariuomenę.
      O grįžus prasidėjo meilės reikalai, netruko susituokti su mokyklos laikų drauge labai gražiu ir patraukliu vardu - Meile. Ji dirbo Luokės pieninėje, žinoma, įsidarbino ir Jonas. Vis dėlto darbas nelabai patiko. Kartą Jonas su Meile apsilankė pas pažįstamą girininką prie Tytuvėnų. Matyt, tas labai patraukliai kalbėjo apie miškus - klausykis jų ošimo, paukščių balsų, vaikštinėk samanotais takeliais, kvėpuok sveiku oru... Užsikepė ir Jonas - įstojo neakivaizdžiai mokytis į Kauno miškų technikumą. Ir nesigaili. Nors, sako, manė, jog profesija amžina - kaip amžinas miškas, gyvenimas parodė: ne visiškai taip.
      Pradedant kažkuriuo kursu reikėjo dirbti pagal pasirinktą specialybę. Pasiprašė priimamas kokiu nors eiguliu ar kuo Luokės tarybinio ūkio direktoriaus. Tas mielai priėmė: vaikinas vietinis, patikimas, be to, mėgstantis sportą, pravers ūkyje ir šiokiems tokiems miškams prižiūrėti, ir šiaip kur, pavyzdžiui, rengiant kokias šventes ir varžybas, kurių anais laikais, vadinamų festivaliais, netrūkdavo. Taip Jonas Butautas 1978 metais tapo Luokės tarybinio ūkio miško techniku.

Tarybinio ūkio miškininkas

      Toks pareigų pavadinimas. Rodos, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi - ar eigulys, ar miškų prižiūrėtojas, ar jų priešgaisrinis sargas. O praktiškai kur kas didesnę laiko dalį tekdavo skirti kitiems dalykams.
      Jonas Butautas pasakoja, kad būdavo tik vienas darbymetis - medelių sodinimas pavasarį. Ūkis kasmet numatydavo apželdinti žemės ūkiui nenaudingus ir neparankius plotus - arba žemė smėlėta, labai jau nederlinga, arba galingai technikai menkuose ploteliuose nebuvo kaip nė apsisukti.
      Apželdinti skirti plotai nebūdavo dideli, tačiau darbas užtrukdavo gal net ilgiau kaip mėnesį. Mat... dažniausiai dirbdavo vienas pats. „Na, kartais leisdavo susirasti pagalbininką kokį pijokėlį... - prisimena buvęs tarybinio ūkio miško technikas. Ir tai suprantama - pavasarį žemdirbiams pats darbymetis, svarbu kuo greičiau pasėti javus ir apie tai raportuoti rajono valdžiai - kad nebūtum linksniuojamas kaip atsilikėlis. O dėl miško... Kaip nors susidoros ir pats Butautas. Juk diktas vyras, neįveikiamas rungtyniaujant dvipūdės kilnotojams, rankų lenkikams, be jo ir virvės traukikai tikriausiai nebūtų nugalėtojai.
      Logiška, kad, be miško sodinimo, turėtų būti ir miško kirtimas, tačiau Jonas Butautas prisimena, jog ūkis savo miškų nekirto, nes jie labai jau menki. Fermoms, daržinėms paremontuoti, kokiam pagalbiniam statiniui suręsti ir šiaip ūkio reikmėms pirkdavosi iš miškų ūkio. Kirsdavo žiemą. Tam būdavo sudaroma šiokia tokia brigada, žiemą būdavo ir atliekamų rankų.
      „Dabar, matau, jau kertami ir tie mūsų tausoti medynai, - su priekaišto gaidele sako Jonas Butautas, bet čia pat lyg ir pateisina: - Na, praėjo trys dešimtmečiai, medžiai, be abejo, subrendo..."
      Taigi žiemą - apsirūpinimas mediena, pavasarį - miškasodis. O ką veikdavo miško technikas vasarą, rudenį? Tarsi būtų priekaištaujama, ar nebus veltui ėmęs atlyginimą, lyg teisindamasis Jonas Butautas sako: „Na, priešgaisrinė apsauga, saugojimas nuo savavališkų kirtimų. Nuolat reikėjo apeiti visus kampelius."
      Vis dėlto neslepia, jog tekdavo laukuose ir prie kombainų stovėti, kad bunkeriai nebūtų ištuštinami kur pakrūmėje, ir prie svarstyklių sandėliuose, dalyvauti visokiausiose darbymečio talkose.

Miškas - tik materialus turtas?

      Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais kaime buvo beatodairiškai griaunama viskas, kas pastatyta, sukurta anksčiau. Visokio plauko rėksniai kolūkiečius ir tarybinių ūkių darbininkus be atodairos vadino baudžiauninkais. Ūkiai tapo galybe žemės ūkio bendrovių, kurios, švelniai tariant nepalaikomos naujosios valdžios, greitai nyko. Buvę „baudžiauninkai" tapo bedarbiai.
      Be vietos liko ir Jonas Butautas. Kur trauks miškininkas? Aišku, visų pirma į urėdiją, kuriai girininkijose dar reikėjo (nebeilgai) ir eigulių, ir vieno kito šiaip darbuotojo. Pasisekė: darbą gavo čia pat po ranka - urėdas Bronislovas Banys paskyrė jį Survilų girininkijos Luokės eiguvos eiguliu, paskui tapo meistru.
      Darbas beveik tas pats, tik mastai didesni. Miško sodinimas, retinimas ir visa kita. Prisidėjo dar nukirstos medienos atleidimas. Tada dar nebuvo visiškai atsisakyta darbininkų. Jais Jonas Butautas nesiskundžia ir paaiškina: „Taip, girininkai paaikčioja dėl buvusių darbininkų, bet jie turi minty sovietinius laikus. Tada kaimo ir gyvenviečių žmonės galėjo spjauti į mūsų reikalavimus ir eiti į kolūkį ar tarybinį ūkį, net įsitrinti į kokią įmonę mieste ar miestelyje. O pirmąjį laisvosios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį buvo vos ne masinis nedarbas, žmonės, atmetus neregėtai greitai gal iš nevilties prasigėrusiuosius, ėmė branginti turimą darbą, kad ir nelengvą miško kirtėjų."
      Pavyzdžiui, kad ir dabar dar tebekrutantis Kostas Kreišmonas. Anot Jono Butauto, jis su arkliu ištraukdavo tiek pat kaip traktorius. Mat darbštus buvo, o svarbiausia - diktas. Rąsto galą į glėbį - ir pakelia. O trumpesnius rąstelius vienas pats įkeldavo į vežimą. Kitas darbštuolis Stanislovas Sirius. Žinoma, jis negalėjo lygintis su Kostu, nes buvo menko kūno sudėjimo. Jonas Butautas dar pamini Romą Stonkų ir, kaip įprasta, priduria: „Ir kiti..." O tų „kitų", matyt, pasitaikydavo visokių. Meilė Butautienė krizendama ištaria vieną pavardę, bet garsiai nepakartoja, abu ima mosuoti rankomis: ne, to nereikia minėti, pijokėlis buvo, ir tiek...
      Iš pradžių girininkijos rūpinosi ir privačiais miškais. Išduodavo leidimus kirsti, tikrino, kad nebūtų savavališkų kirtimų. Neretai būdavo taip: nuvažiuoji, o ten išsijuosę beverčią medžius. Ir net pasipiktina: „Mano miškas, ką noriu, tą darau, keliauk sau!" Iš tikrųjų žmonėms atrodė keistas girininkijų kišimasis, tarsi jos tik priekabių ieškojo. Juk iki sovietinės okupacijos savininkai miškus tausojo, rūpinosi jais, puoselėjo be jokio valdžios kišimosi, nebent tituluoti dvarininkai puotoms Peterburge ar Kaune apmokėti pardavinėjo girias į kairę ir į dešinę, tiksliau - į užjūrius. Bet tikrieji savininkai išmirė tremtyje ar sugrįžę iš jos dėl amžiaus, ir šiais laikais jų palikuonims, dažniausiai įsikūrusiems miestuose ir gal neatskiriantiems uosio nuo klevo, netikėtai kaip iš dangaus nukrito toks turtas. Deja, turtas - tik materialiąja prasme. Ir stengėsi kuo greičiau paversti pinigais. Paskui žmonės priprato prie kontrolės, susitaikė su ja.

Mums nebereikia....

      Luokės eiguliu Jonas Butautas tapo Survilų girininkijai dar tebevadovaujant vos ne amžinajam girininkui Jonui Kulpinskui. Jonas Butautas jį vadina girininku tėvu. Gerai tvarkėsi be pikto žodžio, pasitelkdamas diplomatiją.
      Jonui Kulpinskui išėjus į pensiją girininku paskirtas Justinas Stonkus, vienuolika metų dirbęs pavaduotoju. Tas, anot Jono Butauto, pavadintinas gaspadoriumi, kiek tiesmukiškesnis, kartais nevengiantis ir aštresnio žodžio.
      Kaip Jonas Balnys, taip ir Jonas Butautas neprisiminė kokių įdomesnių nutikimų, vertų dėmesio tykant miško vagių, bravorų savininkų. „Bet nesakau, kad luokiškiai taip jau ir neišsivarvindavo tų velnio lašų, neginsiu jų, - porina jis. - Kartą einame su girininku Justinu Stonkumi palei pelkes, žiūrime, kas čia per monai - jos pabalusios, lyg kas pieno būtų papylęs. Supratome: kažkur yra bravoras. Pasisukioję ir radome. Bet taip ir neišsiaiškinome, kieno jis - juk netykosi dieną naktį..."
      Nepasakoja Jonas Butautas nė apie dantų užkalbėjimą revizoriams, nė apie kartais vaikišką mėginimą apdumti jiems akis ar ką panašaus. Gal Survilų girininkijoje to nebūdavo? „Na, aišku, ištaisydavome pietus, - sako jis. - Ir viskas." Gal kad nebūtų leptelėta kas nereikia, Meilė Butautienė pasufleruoja: „Verčiau papasakok, kokios galingos būdavo miškininkų šventės prie Šatrijos kalno."
      O būdavo... Miškininkų šventes, kuriose dalyvaudavo ištisos šeimos, kaskart rengdavo vis kita girininkija Jų buvo vos ne trigubai daugiau nei dabar, tad tas nemažas organizacinis rūpestis ir noras kuo šauniau pasirodyti, neapsikiaulinti ant jų pečių guldavo retai, gal tik kartą per tokios tradicijos gyvavimo laiką. Galingiausia, anot Jono ir Meilės Butautų, buvusi šventė prie Šatrijos. Taip sako tikriausiai ne vien todėl, kad ją organizavo jų, Survilų, girininkija, bet ir dėl stiprios surviliškių sporto komandos. Tokioms šventėms didelių saviveiklų, aišku, neparengsi, daugiausia vietos užimdavo įvairios varžybos, žaidimai, atrakcijos. Girininkijos vyrai su Jonu Butautu priešaky buvo neįveikiami virvės traukikai, dvipūdės kilnotojai, imtynininkai. Dabar tokių švenčių nebeliko. Jonas Butautas dar pažaidžia krepšinį su luokiškiais, bet paskui, kaip sakosi, dvi savaites negali pajudinti rankų, maudžia petį.
      Ką padarysi, juk jau „įsidarbino „Sodroje". Bet iki to dar porą kartų teko ieškotis darbo, nors jaunystėje, rinkdamasis veiklos sritį, manė, jog miškininko profesija - pastoviausia. Nebeliko eiguvų, nebeliko nė Survilų girininkijos - nuo 2003 metų ji prijungta prie Varnių. Tiesa, Jonas Butautas be darbo neliko - tapo Ubiškės girininkijos miško išvežimo meistru. O nuo 2009 metų nė to etato nebereikėjo. Buvęs miškininkas ėmėsi ūkininkauti.

Česlovas GEDVILAS
2016 m., rugpjūtis

 
 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt