EIGIRDŽIŲ GIRININKIJA


 

      Eigirdžių girininkijos, kaip ir daugelio jos sesių, tik vardas belikęs. Ji įkurta 1958 metų vasarą ir, po truputį kaitaliojant girininkus, beveik ramiai, be didesnių sukrėtimų, gyvavo daugiau kaip tris dešimtmečius, kol 1990 metais staiga prijungiama prie gretimos Ubiškės girininkijos. Tai būta vienos iš paskutinių sovietinių miškininkystės reformų. Po metų, pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru dirbant Vaidotui Antanaičiui, Eigirdžių girininkija vėl atkuriama.
       2003 metais ji vėl prijungiama prie savo kaimynės Ubiškės girininkijos. Matyt, jau galutinai.

                                                                  OFICIALIOJI INFORMACIJA                                     
                                                          (Iš Jono Kulpinsko „Telšių miškų urėdijos")

      „Eigirdžių girininkija įkurta 1958 metų birželį, sujungus Nerimdaičių (eigulys Leonas Silkinis) ir Laukstėnų (eigulys Aleksas Surblys) eiguvas iš Ubiškės girininkijos bei Pavirvytės (eigulys Rapolas Dzindzelieta) eiguvą iš Tryškių girininkijos. Girininkas - Vytautas Krivickas, žvalgas - Alfonsas Kirkilas (prieš tai buvęs Ubiškės girininkijos meistru).
      Nuolatiniai miško darbininkai - Antanas Vytartas, Domas Norvilis.
      Po 1959 metų miškotvarkos girininkija suskirstyta į 4 eiguvas: Nerimdaičių - eigulys Leonas Silkinis, Pavirvytės - Rapolas Dzindzelieta, Laukstėnų - Aleksas Žakas, Kiršių - Aleksas Surblys.
      Bendras plotas 2060 hektarų.
      1959 metais Eigirdžių apylinkės Kiršių kaime (19 km nuo Telšių) skiriamas sklypas girininkijos statybai.
      1961 metais girininku skiriamas Viktoras Bielskis. 1968 metais jis atleidžiamas, girininku skiriamas Jonas Norvilas, meistre - Eleonora Juknelytė.
      Eigirdžių girininkijos girininkais dirbo:
                Vytautas Krivickas (1958 - 1961 m.),
                Viktoras Bielskis (1961 - 1968 m.),
                Jonas Norvilas (1968 - 1969 m.),
                Bronius Skališius (1969 - 1977 m.),
                Juozas Kasparavičius (1977 - 1978 m.),
                Justinas Norvilas (1978 - 1985 m.),
                Petras Rudnickis (1985 - 2003 m.).
      Technikais yra dirbę Alfonsas Kirkilas, Eleonora Juknelytė, Adelė Šimkienė, Stasys Pagojus, Arvydas Pakalniškis.
      Eiguliai: Leonas Silkinis, Aleksas Surblys, Rapolas Dzindzelieta, Aleksas Žakas, Kazys Kačerauskas, Alfonsas Mažeika, Jonas Šiaulys, Vincas Čiapas, Petras Spalvys, Vytautas Ukrinas, Artūras Albrikas, Vaclovas Vitkus, Kęstutis Rudnickis.
      Darbininkai: Pranas Čiapas, Petras Čiapas, Vincas Čiapas, Juozas Šidlauskas, Steponas Krasauskas, Antanas Vytartas, Domas Norvilis, Jonas Raudys.
      1990 metais Eigirdžių girininkija panaikinama: ji prijungta prie Ubiškės girininkijos, tačiau 1991 metais vėl atkuriama ir Petras Rudnickis vėl skiriamas girininku.
      Į 2000-uosius Eigirdžių girininkija įžengia tokios sudėties: girininkas - Petras Rudnickis, girininko pavaduotojas - Arvydas Pakalniškis, miško meistras - Vaclovas Vitkus, eiguliai Jonas Balnys ir Kazimieras Kačerauskas."
      Jono Kulpinsko istorijoje nėra paskutinio fakto - apie galutinį Eigirdžių prijungimą prie Ubiškės, nes autorius 1999 metų pabaigoje mirė. Ir iš jo paminėtų buvusių eigulių, darbininkų gal tik koks penketas šešetas belikęs.
      Vienas iš jų - Pranas Čiapas.

                                                                SVEIKŲ VYRŲ NUODĖMĖS

      Pranas Čiapas, galima sakyti, Eigirdžių girininkijos vienmetis. Aišku, ne pagal gimimo metus. Kur jau ten: juk gimė jis 1931 metais. (Tiesa, Upynos seniūnija nurodo 1934 metus. Ir net vardą patikslina: Pranciškus. Bet kadangi ne šventasis, visi paprasčiausiai vadindavo Pranu.) Kalba eina apie tai, kad jis pradėjo dirbti Eigirdžių girininkijoje vos ją įsteigus. Netgi anksčiau...
      „Dar prieš tai kokius metus dirbau Tryškių girininkijos, priklausiusios Kuršėnams, Pavirvytės eiguvoje, - prisimena. - Kuriant Eigirdžių girininkiją, mus prijungė prie jos. Buvo tai prie Krivicko. Išdirbau daugiau kaip 40 metų - iki pat nepriklausomos Lietuvos susitvėrimo."

Pradėjo nuo durpynų

      Kažkur tikriausiai dūlėja dokumentai, iš kurių būtų matyti, kada tiksliai Pranas Čiapas atėjo į miškus. Bet viską pasako žodžiai „prie Krivicko". Tai pirmasis Eigirdžių girininkas Vytautas Krivickas, dirbęs 1958 - 1961 metais. O Lietuvos valstybė buvo atkuriama 1990 - 1991 metais. Taigi ir susidaro daugiau kaip keturi dešimtmečiai.
      Jo tėviškė - Trimėsėdžio kaimas tarp Nerimdaičių miškų. Neramu ten buvo pokario laikais. Prano Čiapo visas mokslas - dvi klasės Nerimdaičių pradinėje mokykloje. Vieną rytą susirenka mokinukai ir išgirsta: „Bėkit sau namo, pamokų nebus - mokytoją paėmė."
      Vokiečių laikais tėvai dirbo Birbiliškės dvarininko Kontrimo ūkyje. Anot Prano Čiapo, nemenko būta ūkio, ar ne 80 hektarų žemės ir miško. Užėjus rusams dvaras buvo išdalintas bežemiams. 15 hektarų teko ir Čiapams, auginusiems septynis vaikus. Pranas Čiapas sako, kad ne visi jos gviešėsi: „Juk ją nelengva apdirbti, nemažai prakaito tenka išlieti, o ne visi buvo linkę prie darbo." Bet tikriausiai būta ir kitos priežasties: anuomet žmonių moralė buvo kita - nenorėjo svetimo. O gal paprasčiausiai baidėsi: kaip skelbė užjūrio radijas, už savaitės kitos ateis amerikonai, išlaisvins šalį, ir žemė vėl bus atimta, dar ir per nagus gausi.
      Amerikonai neatėjo vaduoti Lietuvos nei po savaitės, nei po metų, nei po pusės amžiaus, bet žmonės žeme neilgai džiaugėsi: ruselių valdžia davė, ji ir atėmė, suvarydama valstiečius į kolūkį - ir žemę, ir padargus, ir prasigyventus gyvulius. Iš pradžių spaudė prievolėmis, Pranas Čiapas prisimena, kad reikėjo atpilti ne tik nemažai grūdų, bet teko nešti į Mitkaičius net kiaušinius, sviestą. O paskui pakvipo ir Sibiru.
      Pranas Čiapas iki kariuomenės dirbo lauko darbus su arkliais: arė, akėjo, šieną grėbė, vežė. Prisimena: „Kai iš Nevarėnuose įsikūrusios mašinų ir traktorių stoties atvažiavo pirmasis vikšrinis traktorius, žmonės į jį žiūrėjo vos ne ant kelių suklupę ir pranašavo: nebebus derliaus, ta degalais dvokianti geležis savo vikšrais pagadins mūsų žemę..." Ir kaip pirštu į akį. Ne, traktoriai ženkliau nepagadino dirvožemio, bet derliai tikrai būdavo menki. Matyt, dėl „pažangaus" kolūkinio ūkininkavimo. O atlyginimas - dar menkesnis.
      Atėjus šaukimo į rusų kariuomenę metui, ne vienas jaunuolis pasitraukė į miškus, kur paguldė galvą. Bendraamžiai ragino ir Praną slėptis, bet šis, ne kokio dvarininko sūnus, blaiviai įvertino padėtį. Teko tarnauti prie Juodosios jūros, Latvijoje, vienoje Estijos saloje, galiausiai Ukrainos Donbase.
      Po kariuomenės buvo proga atsikratyti kolūkio jungo. Pirmininkas Pranas Jonkus ragino: eik mokytis į traktorininkus Nevarėnų mašinų ir traktorių stotyje. Jaunuolis lyg būtų nieko prieš, bet iki Nevarėnų 8 kilometrai, samdykis kokį butą, maistas kainuos. Nusprendė iš pradžių pasidairyti kitur. Per vasarą dirbo Dūseikių durpyne, kuris šiuo pigiu kuru aprūpindavo Dūseikių plytinę. Vedęs perėjo į Pabalvės durpyną - arčiau Tryškių, nes žmona Kazimiera gretimame Dirmeikių kolūkyje fermoje kiaules šėrė. Įsikūrė žmonos tėvų troboje, bet iš ten iki Pabalvės geras kelio galas, todėl ėmė ieškotis kito darbo.

Girininkai keliais sakiniais

      „Žmona dirbo fermoje, bet aš į kolūkį nėjau, kračiausi visomis keturiomis. Pasidaviau į miškus. Po metų ar dviejų, 1958-aisiais, mus nuo Tryškių perdavė Krivickui", - pasakoja Pranas Čiapas. Perdavė Krivickui, reiškia, kad prijungė prie jo vadovaujamos Eigirdžių girininkijos.
      Pranas Čiapas iš eilės išvardija visus girininkus, su kuriais teko dirbti. Netgi vardus, nė vieno nesupainiodamas. Pirmasis - Vytautas Krivickas, paskui Viktoras Bielskis, Jonas Norvilas, Bronius Skališius, Juozas Kasparavičius, Justinas Norvilas ir pagaliau į pensiją išleido Petras Rudnickis. Ir apie kiekvieną prideda kokį sakinį, nusakantį kokią ryškesnę savybę. Tiesa, kalba apdairiai, nes visų paslapčių išduoti nedera. Bet žodis po žodžio:
      „Vytautas Krivickas buvo iš tremtinių. Pasitaikydavo, kartu paimdavom taurelę... Mėgo tada pasakoti apie tremtį, o šiaip, suprantama, nesigirdavo. Mums iš šalies įdomu buvo klausytis apie svetimą Jakutijos pasaulį. Bet baigė ne visai gerai: pinigus paėmė, o darbų neatliko. Tai, rodos, vadinama prirašinėjimu. Revizija patikrino ir išmetė iš girininkų. Tai prie jo statėme girininkijos pastatą prie Tryškių kelio, iki tol ji glaudėsi kambarėlyje Eigirdžiuose. Po jo - Viktoras Bielskis. Tas ilgiau išsilaikė. Būdavo, pasisakai: vakar, girininke, padauginau, šiandien nekaip jaučiuosi. Tas į moralus nesileisdavo: na, pabėgėk, parnešk buteliuką sveikatai... ir man ne pro šalį... Bet ir jis blogai baigė: slapta nuo darbininkų pardavė kažkam dvi traktoriaus priekabas rąstų. Žmonės matė, kad vežė, niekas lyg ir nesislapstė, bet mums buvo keista, kad rąstai imti ne iš vienos krūvos, kaip paprastai daroma, o po truputį iš kelių vietų. Kodėl? Pamanėme: aišku, vagių darbuotasi! Ėmėmės aiškintis, atvyko milicija, ir paaiškėjo, jog... medieną pardavė pats girininkas su eiguliu. Jei darbininkai būtų žinoję ar net po taurelę gavę, nebūtų nė šuo sulojęs... Abu buvo atleisti iš darbo. Rodos, vagystė - nusikaltimas, bet į kalėjimą niekas nesėdo, užglaistė tuomet paplitusiu žodžiu „grobstymas", girininkas net gavo darbą kažkur kitur, tiesa, jau tik pavaduotojo.
      Taip tada būdavo. Iš Eigirdžių buvo išspirtas, nepaisant to, kad laukė nebaigtos tvarkyti 1967 metų rudens vėtros padarytos vėjovartos. Buvo pastatytas Jonas Norvilas - tiesiai iš miškininkystės technikumo, be jokios praktikos. O girininkijoje - būriai talkininkų, su savo technika suvažiavusių iš kitų Lietuvos pakraščių pasigaminti vėjovartų medienos - ją reikėjo kuo skubiau sudoroti, kol neužpuolė kinivarpos. Tačiau mes dorai nė nepažinome jo, tik spėjome suprasti kai kurias jo savybes, iš kurių sprendėme: bus mūsų žmogus! Gal praėjus tik metams ar pusantrų išsikėlė į gretimą Ubiškės girininkiją. Ubiškė - gyvenvietė už kelių kilometrų, ten buvo apylinkės ir kolūkio centras, kelios dešimtys namukų, taigi lyginant su mūsų vienišu girininkijos pastatu pamiškėje ten vos ne miestas. Įsiprašė į tą vos ne miestą, matyt, dėl jaunos žmonos, kuri ten ieškojosi darbo.
      Mūsų girininku tapo pavaduotojas Bronius Skališius. Dar jaunas, lyginant su manimi vos ne piemuo. Lyg ir ne viršininkas: išgėręs su darbininkais eidavo imtynių. Ūmokas: kažkas užplauks jam ir bara mus išsijuosęs lyg už nieką. Nėr ko slėpti - ir mes paišdykaudavom, ne visuomet norėjoms prisipažinti ką ne taip padarę. Kas be ko, pramuši kam kokį rąstą ar malkų, ir kaip neišgersi ne iš savo kišenės! Galėjom spardytis, nes niekas nebesiveržė braidyti po miškus, pagąsdindavome: „Eisim į kolūkį", nors iš tikrųjų niekas nesiveržė ir į tuos varganus kolūkius, tik vėliau sustiprėjusius. Net nučiupę girtus, nemetė lauk - iš kur gausi kitą? Kartą vos neįkliuvom Telšių miškų ūkio inžinieriui Vaclovui Medžiaušiui. Tas, girdėjom, buvo griežtas vyras, pamatę jį spėjom butelį paslėpti. Nežinia, ar jis užuodė, ar įtarė ką nors. Po išgertuvių dirbdavom, lyg jausdami kaltę, išsijuosę, užduotis, rodos, įvykdydavom. Po Skališiaus trumpai dirbęs Juozas Kasparavičius (jaunas mirė nuo plaučių uždegimo) net nebardavo, o lyg geruoju sakydavo: „Tai ryt, vyrai, našiau padirbėsim." - „Žinoma, girininke!"
      Po Broniaus Skališiaus ir Juozo Kasparavičiaus pastatė Jono Norvilo brolį Justiną Norvilą. Tas buvo tropnas, po septynerių metų užleidęs vietą savo padėjėjui Petrui Rudnickiui. Dabar jis kažkurios srities inžinierius."
      Baigęs apibūdinti buvusius girininkus, Pranas Čiapas atsidūsta: visokių buvo.

Ir pabarimai, ir pagyrimo raštai

      Tiesioginis Prano Čiapo viršininkas buvo eigulys Alfonsas Mažeika, bet daugiau apie jį nepasakoja, mat tekdavo dirbti įvairiose eiguvose. „Iš eigulių tik laukstėniškis Aleksas Žakas buvo negeriantis", - sako. Tai tarsi apibendrinimas. Tikriausiai per griežtas, antra vertus, kas iš sveikų vyrų nepaima vieną kitą burnelę...
      Tik vieną eigulį vos ne atvirai keikia, tiesa, ne už visuotinę sveikų vyrų nuodėmę. Už kitką: „Niekaip negalėjau atleisti Pavirvytės eiguliui Rapolui Dzindzelietai. Suėdė mano sveikatą. Buvo balandžio pradžia. Dorai nė nepasitaisęs nuo gripo atėjau į darbą. Eigulys pristatė grabalioti iš vandens ir sniego pliurės pagalius malkoms. Sakau: palaukim gegužės, išdžiūs, tada be vargo sutvarkysime. Bet tas užsispyrė: ne, daryk kaip sakau! Gal trūko medienos iki plano, gal bijojo kokios revizijos. Sušlapau, sušalau, ir viskas baigėsi tuo, kad atsidūriau ligoninėje su pleuritu, paskui devynis mėnesius gydžiausi Romainių sanatorijoje. O eigulys už plano įvykdymą gal gavo dešimties rublių premiją..."
      O vienas eigulys, Simonas Pašilis, miške žuvo. Buvo tai Broniaus Skališiaus laikais. Nelaimė įvyko tarpiniame medienos sandėlyje iš priekabos kraunant rąstus. Kad sparčiau vyktų krova, eigulys pats pribėgo atkabinti trosą, ir vienas rąstas kliudė jį...
      Apskritai nelaimių, ne tokių tragiškų, pasitaikydavo ne viena. Pačiam Pranui Čiapui buvo koja lūžusi. „Dar ir dabar likę gelžgaliai, - sako jis, - daktarai nesiėmė jų pašalinti. Nelabai ir trukdo." Labiau trukdo kitkas. Miškininkų kardu genėjant smulkesne šakas, viena jų spriegė į akį ir išmušė.
      Pasirodo, darbininkų būta nemažai. Pranas Čiapas kažkodėl sako labai tikslų skaičių: 24. Jonas Kulpinskas „Telšių miškų urėdijoje" išvardija tik 8 pavardes. Kuris neteisus? Pasirodo, priežastis labai paprasta. „Dirbom žiemą ir vasarą, o dokumentuose rodydavo kaip sezoninius, kuriems nepriklausė atostogos. Pagąsdinom: eisim į kolūkį! Vaikiškas tai gąsdinimas - kas matė anais laikais atostogas kolūkyje? O girininkijoje ir arklį galėjai išsilaikyti, ir dar šis tas nubyrėdavo, netrūko ganyklų gyvuliams, buvo kur pasišienauti. Bet mūsų žodžiai paveikė: dauguma tapome nuolatiniais darbininkais. Paskui, mechanizuojant miško kirtimą ir apskritai vis daugiau darbų perimant pačiam Miškų ūkiui, darbininkų ėmė mažėti, kol galų gale belikome dviese. Aš buvau tarp ilgiausiai išsilaikiusių. Per tuos metus, kaip pasakojau, ir traumų esu patyręs, ir barti gavęs, bet turėjau ir visokių garbės ir padėkos raštų."
      Tarp darbininkų - net kelios Čiapų pavardės. Kartu su Pranu dirbo brolis Petras, kiti Čiapai - kelintos eilės pusbroliai.

                                                          ENCIKLOPEDINĖS ŽINIOS APIE GIRININKUS

      Pirmasis Eigirdžių girininkas - Vytautas Krivickas, gimęs 1930 metais Kėdainiuose. Matyt, tėvai buvo arba inteligentai, arba darbštuoliai ir jau 1951 metais buvo ištremti, žodžiu, sovietinių okupantų didžiausi priešai ir 1941 metais birželio mėnesį ištremiami į Jakutiją. Kartu su jais - ir sūnus Vytautas.
      Tremtyje Vytautas Krivickas, matyt, greitai pramoko europiečiams svetimos rusų kalbos, įstojo į Jakutsko miškų technikumą ir 1956 metais jį baigė.
      Tais pačiais metais grįžęs į Lietuvą gavo darbą Kvėdarnoje - tapo girininko padėjėju. Po metų (1957) toms pačioms pareigoms paskiriamas į Telšių miškų ūkyje kuriamą Ubiškės girininkiją, o 1958 metais tampa besikuriančios Eigirdžių girininkijos vadovu.
      Neilgai jis teišbuvo Eigirdžiuose: jau nuo 1961 metų jis Raseinių miškų ūkio Vadžgirio girininko pavaduotojas, nuo 1964 metų iki pensijos - Raseinių miškų ūkio statybos inžinierius, kelių meistras. Bedirbdamas baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją.
      Jo darbo metais prie Kiršių miško palei senąjį vieškelį į Tryškius pastatytas girininkijos pastatas.
      Vytautą Krivicką pakeitė iš Kelmės rajono kilęs Viktoras Bielskis. Jis 1957 metais baigė Vilniaus miškų technikumą ir buvo paskirtas Kuršėnų miškų ūkio Užvenčio girininkijos meistru. Paskui padirbėjo Pajūrio miškų ūkio Tauragės girininko pavaduotoju, Eičių girininko pavaduotoju. Po to 1961 metais atkeltas girininku į Eigirdžius. Dirbo čia iki 1968 metų. Po to tapo Kuršėnų miškų ūkio girininko pavaduotoju, Mažeikių miškų ūkio Balėnų girininko pavaduotoju, o karjerą baigė Tauragės miško ruošos dešimtininku.
      Trečiasis girininkas - Jonas Norvilas. Lietuvos miškininkų bibliografiniame žinyne skelbiama:
      „Gimė 1945 metų rugpjūčio 13 dieną Klaipėdos rajono Misgirių kaime. Mokėsi Judrėnų vidurinėje mokykloje. 1968 metais baigė Kauno miškų technikumą. 1968 - 1969 metais Telšių miškų ūkio Eigirdžių girininkas. 1969 - 1994 metais Ubiškės girininkas." Plačiau jis pristatomas Ubiškės girininkijos istorijos apybraižoje.
      Įsikūrus nuošalesnėje nuo gyvenviečių vietoje girininkijos pastate, kilo problemų dėl žmonos darbo, todėl pasitaikius progai Jonas Norvilais įsidarbino Ubiškės girininkijoje. Vietoje jo paskiriamas girininko padėjėju dirbęs Bronius Skališius.
      Jis buvo iš Skuodo rajono, 1959 metais baigęs tenykštę Gėsalų septynmetę mokyklą, dirbo kolūkyje traktorininku. Paskui mokėsi Kauno miškų technikume, kurį baigęs tapo Eigirdžių girininko padėjėju, o 1969 metais - girininku. O nuo 1977 metų turėjo tenkintis Mitkaičių kolūkio miškininko apželdintojo pareigomis. Iširus kolūkiams, dirbo Eigirdžių agrofirmoje, paskui ėmėsi ūkininkauti.
      Maždaug metus tetruko Juozo Kasparavičiaus girininkavimas - susirgo žmogus plaučių uždegimu ir palyginti jaunas mirė. Jį laikinai pavadavo technikas Stasys Pagojus.
      1978 metais Eigirdžių girininku tampa Justinas Norvilas. Tai anksčiau čia dirbusio ir išsikėlusio į Ubiškę Jono Norvilo brolis. Justinas Norvilas gimė 1954 metais, 1969 metais baigė Judrėnų aštuonmetę mokyklą, 1973 metais - Kauno miškų technikumą, 1991 metais - Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Nuo 1973 metų dirbo Rietavo miško pramonės ūkio Jūros girininko padėjėju, nuo 1976 metų - Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo Vėžaičių girininkijos vyr. techniku, nuo 1978 metų - Luokės tarybinio ūkio miško techniku. Tais pačiais metais buvo paskirtas Eigirdžių girininku, kuriuo dirbo septynerius metus, po to perėjo į Telšių miškų ūkio administraciją. Plačiau apie jį pasakojama šios apybraižos pabaigoje.
      Tada girininko pareigos patikėtos Petrui Rudnickiui. Jis gimė 1962 metais Telšių rajono Girkantiškės kaime, mokėsi Ubiškės vidurinėje mokykloje. 1981 metais baigė Kauno miškų technikumą ir pradėjo dirbti Pakruojo miškų ūkio Pakruojo girininkijos vyr. techniku, 1983 metais toms pačioms pareigoms perkeltas prie tėviškės - į Eigirdžių girininkiją. Nuo 1985 metų paskirtas jos girininku. 2003 metais Eigirdžių girininkija prijungta prie Ubiškės girininkijos, o Petras Rudnickis tapo gerokai padidėjusios Ubiškės girininkijos vadovu. Plačiau jis pristatomas pastarosios istorijoje.

                                                                         KERŠAS GYVENIMAS

      Dabar Telšiuose įsikūręs Kazys Kačerauskas iki pensijos dirbo eiguliu Eigirdžių girininkijoje. Jo tėviškė beveik ten pat - Trimėsėdžio kaime. Aplinkui girių netrūko: Nerimdaičių miškas, Birbiliškės miškas, Užupės miškas, Karalienės miškas... Tačiau jų nepalyginsi su Irkutsko srities taiga, kur, dar būdamas paauglys ir pusbernis, šeštadieniais po darbo išsirengdavo pusantros paros medžioklėn, vietinių gyventojų patartas medžiuose žymėdamas nueitą kelią - kad nepasiklystų grįždamas. Gal tai ir lėmė, jog nesusigundė žadamais gerais uždarbiais vario rūdos kasykloje Karagandos srity - vos dieną ištvėrė šachtoje po žeme, kur jautėsi tarsi palaidotas.

Kur meškos žiemoja

      Kazio Kačerausko tėvai Jonas ir Marcijona Kačerauskai visą amžių, galima sakyti, buvo kumečiai. Savo žemės neturėjo, tad bernavo pas stambų ūkininką Viktorą Stulpiną Žalšilės kaime netoli Nerimdaičių. Matyt, kaimo pavadinimas pagal žalią šilą. Ponas buvo bevaikis, tikriausiai ir giminaičių neturėjo, todėl pasenęs ir pasiligojęs paprašė dorų Marcijonos ir Jono Kačerauskų nukaršinti, už tai užrašydamas jiems savo ūkį. Dvaras neišsiskyrė prašmatniais rūmais, bet nebuvo menkas - beveik 100 hektarų žemės.
      Kai Rusija 1940 metais okupavo Lietuvą, teoriškai dvarininkas Viktoras Stulpinas nebebuvo savininkas. Bet Rusijos jėga primestai valdžiai šie teisiniai niuansai - nė motais. Kazys Kačerauskas tada tebebuvo pipiras, aišku, nieko dorai neprisimena, bet tėvai yra pasakoję, kad jų ponas tik per plauką neatgulė Rainių duobėje kartu su kitais kankiniais. Mat 1941 metų birželio antrojoje pusėje buvo gavęs įsakymą prisistatyti į Telšių NKVD - jo, be abejo, laukė kalėjimas. Viktoras Stulpinas apsimetė sergąs, nors suprato, jog nuo NKVD taip primityviai neišsisuks. Jo laimei, prasidėjo karas, okupantams ir jų parankiniams jau kitkas rūpėjo. Vienas iš rūpesčių buvo traukiantis likviduoti Telšių kalėjime laikomus inteligentus, Šaulių sąjungos narius, ūkininkus - jie naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją buvo nuvežti į Rainių miškelį ir žiauriai nukankinti.
      Gal tais pačiais 1941 metais ponas Viktoras Stulpinas mirė sava mirtimi, ir buvę kumečiai Kačerauskai jau faktiškai tapo dvarininkais. Bet neilgai tuo džiaugėsi: 1944 metais sugrįžo ruseliai su dvokiančiais autais ant kojų ir raudonais skarmalais rankose virš galvų, ir netrukus žemė iš ūkininkų atimama. Stambesnieji žemdirbiai pateko į „liaudies priešų", tai yra tremiamųjų sąrašus, smulkesnieji suvaryti į kolchozus.
      Jonas ir Marcijona Kačerauskai užaugino net 8 vaikus: keturis sūnus ir tiek pat dukterų. Kazys, gimęs 1939 metais, buvo jauniausias. Anuomet motinos, pagimdžiusios ir užauginusios septynis ir daugiau vaikų, bent formaliai buvo gerbiamos - apdovanojamos Motinos šlovės ordinu. Teko jis ir Marcijonai Kačerauskienei. Gal todėl šeima nebuvo įtraukta į pagrindinį tremiamųjų sąrašą. Bet motinų apdovanojimo nuostatuose buvo teiginys: pagimdžiusioms ir dorai išauklėjusioms... O dora prie kiekvienos santvarkos suprantama kiek skirtingai. Deja, du sūnūs, kaip „tėvynės išdavikai", matyt, už ryšius su partizanais, buvo gavę po 25 metus nelaisvės ir išsiųsti į kasyklas Karagandos srity, kur veikė didžiulis kalinių lageris.
      Todėl šeima nelaikyta patikima, ir 1951 metų rudenį į duris pasibeldė stribai, vadovaujami kažkokio ruselio: ruoškitės! Ir ruselis kariškis, ir vietiniai stribai buvo žmogiški - net padėjo pasiskersti kiaulę, susisūdyti mėsą. Atrodo, Kačerauskai buvo neplaninė šeima - pas ją trėmėjai prisistatė neradę kažkurių sąrašuose buvusių ūkininkų, besispyriojančių stotį į kolūkį, o trėmimai buvo kaip planinė ekonomika...
      Šeimoje bebuvo penki asmenys, nes du sūnūs kalėjo lageriuose, o trys dukterys jau buvo ištekėjusios ir gyveno atskirai. Stribai jauniausiam Kaziui pašnibždėjo: „Bėk, mes nematysim."
      „Bet kur aš bėgsiu nuo šeimos, juk man ėjo tik vienuolikti metai, tebuvau pradėjęs ketvirtą klasę Nerimdaičių pradinėje mokykloje", - dabar sako Kazys Kačerauskas.
      Taip tėvai, Kazys, vienas jo brolis ir viena sesuo iš Telšių geležinkelio stoties atsidūrė miškų ūkio gyvenvietėje Irkutsko srityje prie Angaros intako Akos. Dabar ten, pastačius Bratsko hidroelektrinę, tyvuliuoja jūra. Tėvas, dar Lietuvoje pramokęs statybininko amato, dirbo prie statybų, motina šiaip visokius darbus. Žiemos gerokai šaltesnės negu Lietuvoje - juk vis dėlto Sibiras. Paplitęs amžinasis įšalas, bet vasaros palyginti šiltos, motina net pomidorų augindavo.
      Kazys, baigęs 5 klasę, dirbo su traktoriumi - miško vilkiku. Savotiškai nepaprastu - gazogeneratoriniu, kūrenamu mažomis beržinėmis pliauskomis. Lietuvoje mažai bėra mačiusiųjų tokį „technikos stebuklą". Iš pradžių buvo padėjėjas, o paskui be jokių kursų tapo vilkiko mašinistu.
      Dabar Kaziui Kačerauskui atrodo, kad ir to vargo didelio nebuvo. Tėvas šieno vežimą išmainė su čigonu - ir kur tik jų nebūna! - į dvivamzdį šautuvą ir laisvu laiku išsirengdavo į medžioklę. Be kelių kurtinių ir tetervinų negrįždavo, to grobio netrūko. Kaip ir uogų - tiesiog raudonuote raudonavo laukinių serbentų krūmai, spanguolių kilimai. Tiesa, aplink gyvenvietę žvėrys buvo iššaudyti ir išbaidyti, ūgtelėjęs šautuvą perėmė Kazys ir su draugais iš vakaro išsirengdavo medžioklėn toliau - su nakvyne. Pušų, kedrų, eglių, kėnių plotus keitė kadagynai, kiti krūmynai, užleisdami vietą pelkynams. Ką ten kalbėti apie kelius - nuklysdavo ir iki vietų, kur net takai pasibaigia. Kad nepaklystų, palikdavo žymes medžiuose ar įbesdavo aukštesnį pratašytą kuoliuką. Užtat tuščiomis negrįždavo.

Kelio beieškant

      Sunkesnis kelias nei iš medžioklės buvo kelias į tikruosius namus - į Lietuvą. Neiškentusi mama pabėgo iš tremties, įsikūrė tėviškėje, kur tuo metu gyveno jos sesuo. Nežinia, kaip ten buvo, kad viskas pasibaigė laimingai, o juk galėjo būti teisiama ir gauti papildomų kančių. Stalinui mirus, tremtinių gyvenimas tapo laisvesnis, matyt, komendantas buvo doras žmogus, nepakėlė triukšmo dėl bėglės. Vėliau tas komendantas tapo paprastu traktorininku. Motinos pėdomis pasekė ir tėvas.
      Tėvai Jonas ir Marcijona, gal užgrūdinti tremties, tapo ilgaamžiai: dar atšventę auksines vestuves, tėvas sulaukė 85 metų, o mama net 95 metų amžiaus. Tarp kitko, mama tekėjo 16-metė, o tėvas buvo dvigubai vyresnis - jam ėjo 32-ri metai.
      Kazys Kačerauskas Sibire sulaukė, kol buvo oficialiai paleistas, pas tėvus į Žalšilę grįžo 1958 metais ir ėmė dairytis, ko stvertis. Pasirinkimo kaip ir nebuvo - tik varganas Nerimdaičių kolūkis. Mama ir sako: ką čia veltui brisi purvą, važiuok į Karagandą. Mat ten gyveno nuteistieji Kazio broliai ir gyrėsi, kad vario rūdos kasyklose užkala neblogą pinigą. Jie jau buvo paleisti iš lagerio, bet be teisės grįžti į Lietuvą.
      Susigundė 19-metis Kazys ir su seserimi vėl išsitrenkė iš namų. Bet Karagandos kasyklose ištvėrė tik vieną dieną, praktiškai su broliais tik pasižiūrėjo, kas ir kaip. Ir pasibaisėjo: ilgiausi tuneliai, pneumatinių kūjų triukšmas, dulkės, 8 valandos po žeme! O čia dar patarimas ilgomis kartimis vis pastuksenti į tunelio lubas ir šonus: ar nėra kur atskilęs ir tiek besilaikantis uolienos luitas - nuo sprogdintojų sukeltos bangos ir virpesių gali užgriūti...
      Geriau jau, broleliai, juoda duona, o ne čia kiauras dienas būti palaidotam po žeme, nusprendė Kazys Kačerauskas ir vėl pardūmė į Lietuvą. Pasidavė pas melioratorius - kloti vamzdelius. O rudenį buvo paimtas į kariuomenę.
      Ir vėl - į pasaulio kraštą: per visą Sibirą buvo nutrenktas į Sachalino salą. Iš vienos pusės Totorių sąsiauris, iš kitos Ochotsko jūra. Gera tik tai, kad tarnyba pasitaikė puiki, kurios galėjo pavydėti kiekvienas kareivis - pateko į virėjų mokyklą. Po to maitino divizijos štabą aptarnaujančią kuopą. Net po kariuomenės dar kelerius metus pasiliko Sachaline. Mat ten sukūrė šeimą - vedė baltarusę Sofiją, kilusią iš Bresto, o į atšiaurią salą padirbėti atvykusią pagal verbuotę.
      Su žmona parvažiavęs į tėviškę, dirbo Nerimdaičių kolūkyje traktorininku, tačiau netruko susikirsti su pirmininku Pranu Jonkumi ir išsidangino darbininku į Joniškėlio plytinę. Po trejeto metų parvažiavusį atostogų Kazį Kačerauską pirmininkas prišnekino grįžti: aš pasikarščiavau, tu pasikarščiavai, pamirškim, juk vyrai, ne bobos esam. Jei pirmininkas žeminosi, tai ir traktorininkas nesiožiavo - sukirto rankomis.

Miško vingiais

      Kaip tapo eiguliu?
      „Aišku, ne iš karto eiguliu, iš pradžių irgi traktorininku, - sako Kazys Kačerauskas. - Rudeniop vieną penktadienio pavakarę sėdim, gurkšnojam, užsikąsdami į rajono laikraštį „Komunizmo švyturys" suvyniotais pjaustytais lašinukais. Ir atsitiktinai akys užkliuvo už skelbimo: Eigirdžių girininkijai reikalingas traktorininkas. Nejučiomis susidomėjau, o vienas bičiulis skatina: „Gera vieta! Ilgai nežiopsok, nes niekas tavęs nelauks, ten jau eilutė bus!" Susigundęs pirmadienį nuo pat ryto numinu dviračiu į girininkiją. Kabinete girininko nėra. Žiūriu, kieme vaikštinėja jaunas vyrukas, vos ne piemuo. Pasirodo, tai ir buvo labai jaunatviškai atrodantis girininkas Bronius Skališius. Gerai sako, ateik. Duosim vilkiką, tiesa, jis senas, bet tikimės gauti naujesnį. Darbas - traukti mišką - man žinomas iš Irkutsko laikų, tik traktorius, nors ir senas, jau padoresnis, nebe malkomis kūrenamas. Po metų ar poros kraunant rastus medienos sandėly žuvo Kiršių eigulys Simonas Pašilis, ir pastatė mane vietoje jo. Girininkija buvo įsikūrusi tame pačiame Kiršių kaime dar naujuose statiniuose prie senojo Tryškių kelio nuo Šiaulių - Palangos plento, o eiguva, kurioje apgyvendino mano šeimą, glaudėsi prie miško Laukstėnų kaime - greta dabartinio Žvėrinčiaus. Dabar tame sename eiguvos name įsikūręs „Miško žiedas" - tokia užeiga."
      Kazys Kačerauskas pasakoja, kad tuometiniai eiguliai nebuvo kokie ponai, dirbdavo kartu su kitais darbininkais, o už papildomą atlyginimą privalėjo ne tik kai kuriuos pirminius apskaitos dokumentus tvarkyti, išduoti medieną klientams ar Miškų ūkio transportininkams, bet ir atžymėti plynų, einamųjų kirtimų biržes, pagal miškotvarkos projektus vykdyti miško ugdymo, valymo, retinimo darbus, prižiūrėti kvartalines linijas, jau nekalbant apie miškasodžio talkų organizavimą - tekdavo pasitelkti ne tik darbininkus, bet ir jų šeimos narius, samdyti pamiškių gyventojus.
      Papildomų rūpesčių kėlė ir eiguvoje buvęs eglių daigynėlis - ravėti jį lysvėmis irgi išdalindavo darbininkų moterims. Kartais eiguliui, neatitraukiant darbininkus nuo kitų darbų, tekdavo ir kenkėjų gaudykles kabinti, ir inkilus kelti, rinkti eglių kankorėžius, liepų, gudobelių sėklas.
      Iš darbininkų jam pirmiausia ateina į galvą motopjūklininkų Juozo Šidlausko, Danieliaus Raudžio, miško traukėjų Prano Čiapo ir Antano Lukšo, šakų genėtojo Vinco Čiapo pavardės. Esą jie labai gerai dirbo, jokios kontrolės kaip ir nereikėję. O kiti darbininkai - vos ne perėjūnai.
      Apie pirmąjį 1958 metais įkurtos girininkijos vadovą Vytautą Krivicką Kazys Kačerauskas net negirdėjęs. O antrojo girininko Viktoro Bielskio, dirbusio 1961 - 1968 metais (Jono Kulpinsko knygoje „Telšių miškų urėdija" kažkodėl nurodyta: 1964 - 1968 m.), žino tik pavardę dėl vienos žmonių vis atpasakojamos situacijos. Nerimdaičių girininkijoje kvartalinės linijos vietoje darbininkai rengė kelią medienai išvežti. Viena smalsi moterėlė, eidama pro šalį, paklausė: „Ką čia darot?" Girininkas Viktoras Bielskis juokais atsakęs: „Kelią į Rygą." Moteris tokią svarbią naujieną paskleidė visame kaime, ir taip tas miško keliukas išliko Rygos kelio pavadinimu. Taigi visaip patenkama į istoriją, kartais užtenka tik pajuokauti.
      O prie paskutinių dviejų Eigirdžių girininkų darbo biografijų, anot Kazio Kačerausko, ir jis, eigulys, yra prikišęs nagus. Po Broniaus Skališiaus, išėjusio apželdintoju į Mitkaičių kolūkį, girininku dirbo Juozas Kasparavičius, bet neilgai, gal tik metus - staiga mirė.
      „Tada, sužinojęs, kad Eigirdžiuose reikia girininko, pas mane užsuko Ubiškės girininkas Jonas Norvilas. Jis seniau buvo vadovavęs Eigirdžių girininkijai, be to, Eigirdžių ir Ubiškės girininkijos gretimos, būdavo tai sujungiamos, tai vėl skaidomos, abu buvome medžiotojai, todėl gerai pažinojome vienas kitą. Sako: tu sutari su Miškų ūkio direktoriumi Benediktu Paulausku, o mano brolis Justinas trinasi Luokės tarybiniame ūkyje miško techniku, pašnekink direktorių, kad priimtų jį Eigirdžių girininku, - pasakoja Kazys Kačerauskas. - Anoks ten mano sutarimas su direktoriumi. Paprasčiausiai vienos šventės metu užstalėje paporinau linksmą anekdotą, nuo to laiko kai tik koks susiėjimas, direktorius vis: na, Kazimierai, skelk kokį juokelį. Nuvažiavome, pakalbėjome, ir Justinas Norvilas tapo mano viršininku. Menkas čia mano trigrašis, ir be manęs tikriausiai būtų priėmę... Nieko blogo apie jį negaliu pasakyti. Dabar jis dirba Telšių urėdijoje kažkurios srities inžinieriumi."
      Panašiai kalba ir apie paskutinį girininką Petrą Rudnickį. Tas net buvęs lyg jo mokinys - besimokydamas Kauno miškų technikume Eigirdžiuose atliko praktiką. O baigęs mokslus buvo nudangintas miško techniku į Pakruojo girininkiją. Jo tėvai, gyvenę kaimynystėje, esą paprašę, kad Kazys Kačerauskas pašnekintų savo girininką Justiną Norvilą priimti jų sūnų kokioms nors pareigoms - būtų arčiau namų, o ne kažkur Pakruojyje. Anot Kazio Kačerausko, taip Petras Rudnickis tapo Eigirdžių girininkijos techniku, o po poros metų girininku. 2003 metais Eigirdžius vėl prijungus prie Ubiškės, Petras Rudnickis tapo pastarosios girininku.
Per gyvenimą būta ir linksmų, ir liūdnų dalykų, tiesiog pavaliūkavimų, netrūko ir užstalės dainų tai kurio darbininko gimtadienio, tai sutiktuvių, tai išleistuvių į pensiją, tai krikštynų proga. Didesnių konfliktų su valdžia nepasitaikė, nors iš Kazio Kačerausko pasakojimų susidaro įspūdis, kad kartais miškininkai vos ne kaip mokinukai mėgindavo ne visai rimtais būdais suktis iš keblių situacijų, norėdami išvengti pipirų dėl blogai atliktų ar nespėtų atlikti darbų:
      „Lankosi kartą revizuodamas girininkiją nemažas šiška iš Miškų ūkio. Gerbiamas žmogus, neviešinkim jo pavardės, girininkai, atrodo, jo prisibijojo. Apžiūrėjo vienus barus, kitus, lyg ir viskas vos ne puiku, bet užsiminė, kad paskui norės užsukti į dar vieną vietelę. O ten kažkas ne visai tvarkingai padaryta, girininkas nenori svečio vežti ten, sukdamasis iš padėties paprašė manęs, mirktelėjęs akimi, organizuoti pietus. Neprisimenu, kas ten buvo, nes ne mano eiguvoj. Šokau į girininkijos darbininkų keturbutį namą Laukstėnų kaime pas gerą šeimininkę. To gerumo, žinoma, tiek ir tereikėjo, girininko mirktelėjimas reiškė viena: svarbiausia, kad nepritrūktų stipresnių lašų. Nepritrūko: kai susėdome prie stalo, tai prie jo ir visos revizijos pasibaigė, neberūpėjo kažką dar apžiūrėti."
      Bet tik pasakose viskas gražu ir paprasta. Visuotinai buvo paplitęs principas „Netepsi - nevažiuosi".
      „Žiūrėk, ir skambina direktorius ar tiesiai man, ar per girininką perduoda: „Kazimierai, užvažiuos pas tave vienas žmogus, atleisk jam kelis kubus medienos. Na, ne malkų, žinoma, juk ne mažas esi..." Tie keli kubai - tai penki, tai dešimt. Be jokių dokumentų. Matyt, Miškų ūkis pagal nerašytas taisykles privalėjo atsilyginti už paskyras technikai ar dar kam. Iš pradžių vykdžiau nė nesusimąstydamas, - atvirai pasakoja anų laikų eigulys. - Bet nuskrebus karšinčiui Brežnevui, atėjo Andropovo laikai. Tas mėgino bent šiokią tokią tvarką kęžtančioje šalyje įvesti griežtindamas administracines priemones. Kai kurios dabar atrodo juokingos. Gal prisimenate kovą prieš nedarbines pajamas, pavyzdžiui, už laisvu laiku išskaptuotą ir turguje parduotą medinį šaukštą. Baimė net, kaip pasakojo automobilininkai, būdavo pavėžėti pakeliui kad ir pažįstamą žmogų - būsi apkaltintas uždarbiavimu. Net parduotuvėse būdavo tikrinama, ar pirkėjas tuo metu neturi būti darbo vietoje. Na, manau, kad jau taip, tai už tą medieną, išduodamą be jokių dokumentų, tikrai galiu nekaltas pakliūti. Į Sibirą nebesinorėjo patekti, todėl atsisakiau iš eigulių, per daug neaiškindamas tikrųjų priežasčių. Kas galėjo pamanyti, kad ir tas Andropovas taip greitai nuskribs, juk būčiau sau dirbęs ir toliau."
     Ir pasidavė žmogus vėl į melioraciją, dirbo Nevarėnų aikštelėje. Darbas buvo šiek tiek susijęs su miškininkyste: kirto trasas per krūmynus ir miškelius melioracijos grioviams. Paskui sėdo į ekskavatorių - rovė kelmus. Tuo pačiu išdavė paslaptį, kaip kompensuodavo pagal telefono skambučius išduodamus rąstus: kanalų trasų mediena buvo neplaninė, kiek reikėjo, tiek ir užpajamuodavo. Bent taip pasakoja Kazys Kačerauskas.
     Atkūrus Lietuvą grįžo į tėviškę, atsiėmė žemę - ūkininkaus. Bet koks ten ūkininkas iš eigulio ir traktorininko, o svarbiausia - žemės, išsidalijus su broliais ir seserimis, tiek ir beliko. Todėl apsidžiaugė, išgirdęs, kad girininkas Petras Rudnickis vėl ieško eigulio: „Pareik, iš karto gali kraustytis į buvusią savo buveinę."
      Šį kartą - iki pat pensijos. Darbas tas pats, tik valdos gerokai padidėjo, nes beliko du eiguliai: Jonas Balnys ir Kazys Kačerauskas. Tad ir papasakoti ką nors naujo lyg ir neturi. Tik nejučiomis užsimena, kad jau prieš darbo pabaigą buvo gavęs girininkijai nebereikalingą arklį. Kumelė buvo retoka - kerša, tai yra su baltomis dėmėmis. Urėdas norėjęs padauginti šią veislę, bet, deja, palikuonims to keršumo neliko...


                                                                 MIŠKE GIMĘS, Į MIŠKĄ ŽIŪRI...

      Šeštasis, priešpaskutinis, Eigirdžių girininkas - Justinas Norvilas. Tai jį darbininkas Pranas Čiapas pavadino tropnu. Tiesa, šis žodis turi bent dvi reikšmes. Pirmoji: tinkamas, geras; antroji: keistas, įdomus, neįprastas. Be abejo, darbininkas, vienaip ar kitaip apibūdinęs beveik visus buvusius girininkus, turėjo minty pirmąją reikšmę.

Brolio pėdomis

      Lietuvos miškininkų biografiniame žinyne yra pagrindiniai duomenys apie Justiną Norvilą: gimė tada, mokėsi ten, dirbo ten... Bet juose nerasi nieko, kurie patvirtintų jo žodžius: „Už mane motina gavo aukso žvaigždę." Jis turi minty, kad augo itin gausioje šeimoje, kurioje buvo vienuolika vaikų. Jis dešimtasis, todėl mama buvo apdovanota Motinos didvyrės ordinu, kurį daug kas vadino motinos didvyrės aukso žvaigžde - mat buvo penkiakampės žvaigždės formos. Tik to aukso ne kažin kiek, pavyzdžiui, 1975 metais kaldintuose ženkluose - apie 4,5 gramo aukso ir apie 11,5 sidabro, o sovietinės imperijos ekonomikai visai nusistekenus tų brangiųjų metalų gal apskritai tik imitacija beliko. „Lyg ir kuriozas, bet iš kolūkio kontoros su apdovanojimu grįžusi mama pamatė trobą... be stogo: tą dieną praūžęs viesulas nusiaubė mūsų namus", - sako Justinas Norvilas.
      Jis pasakoja, kad besimokant Klaipėdos rajono Judrėnų septynmetėje mokykloje, jo artimiausias draugas rašinėliuose ir anketoje „Kuo būsiu?" rašydavo būsiąs zootechnikas. Justinas nenusirašinėjo nuo bičiulio, sakosi visada tikinęs: būsiu miškininkas! Mat, kaip sako, gyveno miško apsupty. Tėvai buvo įsigiję žemės rėžį tarp miškų, o vidury įsikūrę sodybą. Tad visai tinka žodžiai „Miške gimęs, miške augęs, į mišką žiūri". O gal, atmetus visas poezijas, pagrindinę įtaką turėjo tai, kad devyneriais metais vyresnis brolis Jonas, iš pradžių metęsis tai vienur, tai kitur, mokėsi Kauno miškų technikume. Tad ir jis įstojo ten.
      Baigęs mokslą, vos vos padirbėjęs Rietavo miško pramonės ūkio Jūros girininko padėjėju, buvo paimtas į kariuomenę. Po jos dirbo Vėžaičių girininkijos, Luokės tarybinio ūkio miško techniku. O 1978 metais tapo Eigirdžių girininkijos, kuriai anksčiau buvo vadovavęs tas pats vyresnysis brolis Jonas, girininku.
      Situacija susiklostė nekokia: dėl vienokių ar kitokių priežasčių išėjo iš darbo trys ar keturi darbininkai, liko, kaip sako Justinas Norvilas, keli latrai. Girininkija turėjo masalą darbininkams privilioti - keturbutį namą, tačiau susidomėjusiųjų „kontingentas", švelniai tariant, įtartinas. Ateidavo pijokėliai, nes padorūs žmonės, aišku, turėjo savus butus ar namus ir daugiabutis kaime nerūpėjo. Pagelbėdavo darbininkais brolis, girininkavęs gretimoje Ubiškėje - ten nemenka gyvenvietė, tad su žmonėmis nebuvo taip striuka.
      Iš „technikos" Justinas Norvilas mini tik... du arklius. Vėliau gavo traktorių - vikšrinį. Šiaip technika atvykdavo iš Miškų ūkio, bet ir ji nevaliodavo visko apdirbti, tad teko prašinėti iš gretimų kolūkių ir tarybinio ūkio. Kartais, kai žemdirbiams ne darbymetis, iš ūkių suvažiuodavo traukti medienos keturi penki traktoriai su savais darbininkais. Ūkiai jiems, aišku, užrašydavo darbadienių, bet ir mes turėdavom atsiskaityti, o tuometinė atsiskaitymo forma - viena... „Tam, o ne pardavinėti, kiekvienoj troboj - samagonas, - sako Justinas Norvilas. - Todėl vis loterija: ar neįvyks nelaimė?
      O nelaimingų atsitikimų girininkijoj yra buvę. Nebūtinai dėl girtavimo, bet vis dėlto... Buvo žuvęs eigulys Simonas Pašilis, darbininkai Pranas Čiapas ir Steponas Krasauskas nusilaužę koją. Vėliau, jau girininku dirbant Petrui Rudnickiui, Pranas Čiapas ir akies neteko.
      „Trūkstant darbininkų, šeštadieniais rengdavome visų darbuotojų talkas, o pavaduotojas Petras Rudnickis, prispyrus bėdai, neretai dirbdavo už darbininką: aš popierius tvarkau, o jis medžius kerta. Nemažai Petras taip yra papildomai užsidirbęs", - tuos laikus prisimindamas pasakoja Justinas Norvilas.
      Papildoma kapeika niekam nebuvo pro šalį. Ir pats girininkas Justinas Norvilas, kaip ir dauguma jo kolegų, vertėsi pagalbiniu ūkiu - augino gyvulius. Turėjo motociklą IŽ-56, bet juo retai važinėjo, šiaip jau - arkliu, kurį stengėsi kaip reikiant prižiūrėti: kad tiktų ir pas panas nujoti, ir būtų galima į plūgą kinkyti. Tiesa, pas panas važiuoti jau nebeteko - buvo vedęs, netgi reikėjo galvoti apie dviejų dukrelių ateitį - kur ir kaip patogiau jas leisti į mokyklą, todėl statėsi kooperatinį butą Telšiuose. Rodos, butas nepaprastas - devynaukštyje name, bet kai apsigyveno jame, nesidžiaugė - dėl statybininkų broko.
      Lietuvos miškininkų žinyne rašoma, kad per 7 jo darbo metus Eigirdžių girininkijoje įveista 85 hektarai miško kultūrų, nusausinta 1050 hektarų girininkijos miškų. Be abejo, Justinas Norvilas galėtų pažerti kur kas daugiau skaičių. Bet jam atrodo kur kas svarbesni žmogiškieji santykiai:
      „Girininkui tekdavo ir testamentą žmonėms rašyti, ir dalyvauti krikštynose, vestuvėse, ir taikyti susipešusias šeimas. Žodžiu - tik naujagimio priimti neteko... Buvo toks darbininkas šakų genėtojas Jonas Lukšas. Gana rėksminga jo žmona Ona išvijo Joną iš namų. Atsitiko tai per tuomet vyrų labai mėgtą Kovo 8-ąją. Nebeprisimenu, gal jis pamiršo pasveikinti žmoną, bet tikriausiai per anksti kažkur prisišventė... Teko skubėti taikyti. Sugraudinom ją - ir žodžiais, ir taurele - ir viskas pasibaigė gerai. O apskritai moteris buvo nepėsčia. Kartą Jonas Lukšas nepasirodė darbe. Sutikau Lukšienę, ta sako, kad vyras susižeidęs, lyg įsikirtęs į koją. Apie rimtesnį susižeidimą darbe būčiau girdėjęs, sakau, gal namie kas atsitiko, ar tik ne buitinė trauma? Kad pakels Ona vėjus: jūs norit numuilinti, aš skųsiuos, rasiu kelią į Telšius! Telefonu informavau vyriausiąjį miškininką Alfonsą Butėną. Jis: ką nori tą daryk, bet kad nebūtų gamybinės traumos! Mat už tuos dalykus griežtai spaudė Kretingos miškų gamybinis susivienijimas, kuriam tada priklausėme. Mums dideli nemalonumai, o žmogui skirtumas nedidelis, juk kalba nėjo apie invalidumą ar ką nors panašaus. Ką darysiu - susitariu su eiguliu Kaziu Kačerausku, pasiimame butelį ir važiuojame pas Lukšus. Šiaip ne taip susitarėme. O tos traumos tiek ir tebuvo - po poros dienų Jonas Lukšas jau atėjo į darbą."

Sodyboje - kaip botanikos sode

      Susirūpinęs dukrelių ateitimi ir besistatydamas kooperatinį namą Telšiuose, Justinas Norvilas 1985 metais gavo darbą Telšių miškų ūkio administracijoje - tapo miestiečiu ir jau pagalvodavo apie kolektyvinį sodą, kur atsigautų ištrūkęs iš miesto „dėžutės". Bet buvo ir didesnis rūpestis - šaltas butas su vos ne skersvėjais. Namo gyventojai skundėsi, rašė raštus, rodos, net Maskvą pasiekė, gavo šiokią tokią kompensaciją, bet nuo to nepasidarė šilčiau...
      Dar Miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas ten, kur dabar yra urėdijos centras, buvo sumanęs įkurti miškininkų gyvenvietę. Apsisprendęs vietoj sodo namelio statytis gyvenamąjį namą, ten gavo sklypą ir Justinas Norvilas. Vieta dėkinga - pamiškėje, šalia „Masčio" fabriko įkūrėjo Mykolo Augustinavičiaus 28 hektarų ąžuolyno, šiais laikais grąžinto jo anūkams.
      Dar nė nebaigę įsirengti sodybos, Justinas ir jo žmona vaistininkė Nijolė Norvilai ėmė galvoti apie namų aplinką, apželdinimą. Susidomėjo retais, Lietuvoje mažai paplitusiais augalais, ir dabar sodyba - tarsi botanikos sodas. Nuo ko viskas prasidėjo, apie augalų puoselėjimą tegul pasakoja pats Justinas Norvilas:
      „Mano visas gyvenimas susijęs su medžiais, ne tik jų kirtimu, bet ir sodinimu, priežiūra, apsauga. Ir miškų technikume, ir neakivaizdžiai studijuodamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvau susipažinęs su dendrologija, turėjau ir praktinės patirties. Bet sodybos apželdinimas - tai specifinė sritis, nors ne vienas pasako: ko čia daug galvoti, sodink ir tiek. Tik vėliau pamato, kad daug ką ne taip padarę: tai ne tokius augalus pasirinkę, tai ne tokią vietą sodyboje skyrę. Aš visų pirma susidomėjau apželdintojais, turinčiais praktinę patirtį.
      Toli ieškoti nereikia. Visų pirma garsiojo mūsų Degaičių parko puoselėtojas Adolfas Kišonas. Jis ne tik davė patarimų, bet ir dovanojo 20 ar 30 augalų. Kitas entuziastas dendrologas - Vaclovas Momkauskas nuo Žemaičių Kalvarijos.
      Žodžiu, pasidarė įdomu. Rudenį džiaugiesi gavęs retesnį augalą, o pavasarį rūpestis: ar prigis, ar atsigaus? Neslėpsiu, kelios dešimtys augalų dėl įvairių priežasčių pražuvo. Rudenį parsiveždavau po kelis sunkvežimius eglių šakų aprišti. Žiemos šiltėja, bet, žiūrėk, koks jautresnis medelis ar krūmas ir apšalęs. Dabar jau būtų galima galvoti, kad ne toks jau didelis ir nuostolis, nes jau reikia retinti, bet gaila - pats sodinai...
      Kokie augalai auga sodyboje? Visus išvardinti būtų sunkoka. Pradėkim nuo seniausių. Visų pirma tai ginkmedis - iš mamutų laikų. Maniškis jau daugiau kaip dviejų metrų aukščio. Paskui paminėčiau tulpmedį. Įdomi katalpa - greit auga, lapai labai dideli - 20 - 30 centimetrų. Kasmet tenka genėti, nes šakos per metus užauga iki trijų metrų.
      Iš spygliuočių, be abejo, eglės, kėniai, kadagiai, sekvoja, metasekvoja. Sekvoja gyvena 4 - 6 tūkst. metų, užauga iki 120 metrų aukščio. Metasekvoja šią žiemą šiek tiek apšalo. Mat rudenys šilti, medžiai ilgai vegetuoja ir nespėja pasirengti žiemai. Tai ypač aktualu jautresniems, kilusiems iš kitų kraštų augalams.
      O štai abelijos krūmas, skleidžiantis pakalnučių kvapą, kuris ypač stiprus žydint (žydi beveik mėnesį nuo gegužės antrosios pusės). Dabar, birželio antrojoje pusėje, žydi puošnioji kolkvicija, pražydo kalikantas. Puošnusis kalikantas - reto grožio krūmas sodriais tamsžaliais lapais, kurie, be kita ko, dar ir maloniai kvepia. Tačiau dar gražesni yra kalikantų žiedai - tamsios bordo spalvos, stambūs (iki 5 cm skersmens), tarsi aksominiai, išsiskleidžiantys birželio - liepos mėnesiais.
     Turiu kelių rūšių magnolijų, citrinvytį, kartuolių. Kartuolė - tai jau vijoklinis augalas. Toliau ląstūnė, ant tvoros štai lipa smaugikas. Laipiojanti hortenzija irgi gana aukštai įsilipusi...
      Galėčiau dar minėti eleuterokoką, hamamelį, kurių pavadinimai daugumai gal nieko ir nesako. Apskritai sodyboje auga apie 170 rūšių ir formų augalų. Kad ir vakarinė tuja - yra 13 ar 14 atmainų. Eglių turiu 8, kėnių - 7, pušų - 4, guobų - 3 atmainų. Pavyzdžiui, tujos. Kai pirkėjo paklausiama, kokios jis norėtų, dažniausiai atsako: tuja yra tuja, ką čia besirinksi. Visų pirma reikia nepamirši paskirties, gyvatvorei ar šiaip, nes jos yra koloninės ir kūginės. Eugenijus Barniškis, urėdijos medelyno viršininkas, turi jų net kelias dešimtis rūšių ir formų, ir dar vis atvažiuoja pas mane pasipjauti šakelių vegetatyviniam dauginimui. Palaikom ryšį su juo.
      Su žmona vasarą važiuodavome pasižiūrėti į Klaipėdos, Šiaulių, Kauno botanikos sodus, pas privačių kolekcijų savininkus - vis pamatai kažką naują, ką galim taikyti savo sodyboje. Ji - beveik 40 arų, jau pilna augalų. Viską reikia apeiti, prižiūrėti, rudenį apraišioti. Dabar jau lyg ir mažiau bekreipiu dėmesio, gal pasenau... Jau nebe vaikai tie mano medžiai ir krūmai, kas gyvens - išgyvens. Vienus kitus dar nupurškiu nuo kenkėjų, bet, pavyzdžiui, kėniai jau gana aukšti - nebenupurkši. Taigi nepigus hobis įdedamo darbo prasme, brangoki ir patys augalėliai ir, kaip ir viskas, vis brangsta. Nepigus malonumas.
      Reikia ir supratimo. Su žmona nusiperkame turguje, parsivežame ir vaikštome nusitvėrę: kur sodinti? Kaimynai pamatę mus taip maklinėjančius tikriausiai stebisi... Vis svarstai - kur jį patupdyti? Šiek tiek nusimanau, dar knygą pasiimu paskaityti apie augimo sąlygas, koks dirvožemis tinkamesnis, ar augalas ūksminis, ar mėgstantis šviesą. Kol mano augintiniai buvo maži, daug svarstyti netekdavo: yra kokių trijų metrų tarpas - užteks vietos. O dabar, kai per 15 - 20 metų suaugo - ankštoka. Manau, kad dabar augalų pats gražumas... kad sustotų, nebeaugtų. Bet augs. Ką darysi, teks ne tik genėti, bet ir retinti."

Česlovas GEDVILAS
2016 m., birželis


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt