ATSIDŪSĖJIMAS PRIE JĖRUBAIČIŲ ĄŽUOLO KELMO


 

      Žlibinų seniūnijos Jėrubaičių kaimo pakraštyje, beveik ant ribos su Purvaičių kaimu, ilgus amžius stūksojo galingas ąžuolas. Drūtas, didesnio kaip pusantro metro skersmens. Į saugomų gamtos paminklų sąrašą nepateko gal todėl, kad toliau nuo kelio, pamiškėje, tad nelabai kas juo susidomėdavo. Nepuolė prie jo ekskursijos, nebuvo vedami prie jo į Purvaičius užklydę svečiai užsieniečiai ar šiaip atvykėliai. Galima būtų pasiguosti, kad bent vietiniai juo didžiuodavosi, gal net kūrė legendas apie vaidilutes didžiulėje drevėje ar užkastus lobius, bet bėda, kad tų vietinių aplinkui kaip ir nebėra.

Ąžuolų šimtmečiai

      Visą amžių Purvaičiuose ir Jėrubaičiuose gyvenęs ir eiguliu dirbęs Alfonsas Zavadzkis šį ąžuolą pavadino tūkstantmečiu. „Mano eiguvoje buvo, eidamas pro šalį visada aplankydavau jį, pasidžiaugdavau, - pasakoja buvęs eigulys veteranas. - Dar mano jaunystėje žiojėjo nemaža drevė, paskui nuo kažkieno išdykusios rankos išdegė ir joje jau trys keturi suaugę žmonės tilpdavo. Yra tekę ir man nuo lietaus ten slėptis." O jaunystė buvo labai seniai seniai - dabar Alfonsui Zavadzkiui jau 82 metai.
      Kalbant apie žmogų tai solidus amžius, tačiau ąžuolui... Šie medžiai gyvena 500 ir daugiau metų. Ką reiškia daugiau? Pavyzdžiui, visoje Europoje garsiam Stelmužės ąžuolui - apie 1500 metų (kadangi vidus išpuvęs ir pagal rieves ką nors spręsti nebėra galimybės, kai kas lyg niekur nieko prideda dar tūkstantėlį...). Žinoma, su juo lyginti jėrubaitiškį būtų per daug akiplėšiška, eigulys pavadino jį tūkstantmečiu, suprantama, ne turėdamas minty konkretų amžių, o tik norėdamas vaizdingai nusakyti jo senumą. Bet pagal savo apimtį jam, be abejo, galėjai duoti 700 metų - nėra ko čia kuklintis...
      Alfonsas Zavadzkis jau senokai glaudžiasi kitame pakraštyje - Karklėnuose. Ir apskritai aplinkui tuščia.
     Ar ne vieninteliai gyventojai bus netoliese įsikūrę Bagdonavičiai, buvusią Jonavičių ūkio sodybą įsigiję iš Aldonos Riškienės, kuri išsikėlė pas dukrą į Panevėžį.
      Vieną šių, 2016-ųjų, metų žiemos pabaigos rytą po audringos nakties Regina Bagdonavičienė išėjo į kiemą, pakėlė galvą: kokie debesys slenka - kokia bus diena? Ir jaučia, kad kažkas ne taip. Tada atidžiau apsidairė ir vos ne pastėro: taigi čigonų ąžuolo nebėra! Ir basnirčia nuplasnojo į pamiškę - guli galiūnas medis visu ūgiu išsitiesęs ant žemės, savo kūnu nutrėškęs kelis krūmokšnius!


Ąžuolo vardas

      Tiesą sakant, ąžuolas lyg ir neturėjo savo vardo. Kartais žmonės pavadindavo čigonų ąžuolu, bet nežinia, kaip šį žodį rašyti - iš didžiosios raidės ar pakanka iš mažosios, juk niekas taip jo nekrikštijo. O tas žodis prilipo todėl, kad čia dar kolūkiniais laikais buvo pamėgę rinktis po šalį klajojantys šios tautybės neramūs žmonės, nenustygstantys vietoje. Kaip pasakoja Regina Bagdonavičienė, su arkliais ir vežimais traukdami nežinia iš kur ir nežinia kur, be jokių leidimų ar derinimų vasarą įsikurdavo prie šio ąžuolo - visa pieva mirgėdavo palapinėmis, vakarais liepsnodavo laužai, tyloje sklido atvykėlių erzelis.
      Kaimui būdavo neramu, o vaikams - įdomu. Tėvai draudė jiems tabore lankytis, bet kas ten vaikus sulaikys. Šiaip, atrodo, nieko blogo neatsitikdavo. Čigonai rinkdavo skudurus ir kitus atliekamus daiktus, vadinamąsias antrines žaliavas. Už jas duodavo moterims muilo, plonų siūlų, adatų, tapetų, dar šio to. Kartais ateidavo bulvių, rodos, atsiskaitydavo sąžiningai, bet po tokių apsilankymų, žiūrėk, ir pasigendi vištos... Apskritai, taborui išsidanginus kaimas nebepriskaičiuodavo nemažai paukščių, bet gal tai buvo lapių darbas, kas ten bežino.
      Tad neatsitiktinai šį Jėrubaičių ąžuolą žmonės kartais pavadindavo Čigonų ąžuolu. O iš tikrųjų tiktų vadinti Misevičių, kurių žemėje išdidžiai plėtojosi šis medis. Į Panevėžį išsikėlusi Aldona Riškienė prisiminė, kad jų sodyba Nepriklausomybės metais buvusi gražiausia kaime. Gyvenamasis namas labai didelis, su įstiklintomis gonkomis. Daug kitų pastatų: svirnas, lauko virtuvė, du tvartai su daržinėmis, jauja. Žinoma, sodas, nemažas tvenkinys. Nuo vieškelio kelias į sodybą apsodintas liepomis. O nuo svirno iki miško vedė mišrių medžių alėja, jos gale stovėjo atveriami vartai į mišką palei Sausdravo upelį. Vasarą čia lankydavosi daug svečių, kaip sakydavo kaimas, ponų ir ponių, kunigų, jie pro tą ąžuolą eidavo pasivaikščioti per mišką iki Sausdravo, skambėjo dainos.
      Aldona Riškienė primena kažkodėl Plungės rajono savivaldybės istorijoje neskelbiamo fakto, kad būtent šio dvaro šeimininkas Eduardas Misevičius, o ne koks nors kitas Eduardas Misevičius Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Plungės miesto burmistras - miesto Tarybos pirmininkas. Taigi ąžuolas - burmistro, ne kitaip!
      Bet mėgstanti tikslumą buvusi prekybininkė, o dabar kraštotyrininkė Adelė Domarkienė patikslina: „Tas ūkis buvo ne burmistro, o jo žmonos Olimpijos Kripkauskaitės."

Burmistro žmonos šaknys

      Adelės Domarkienės tėviškė - Šarkiuose. Ji, paakinta dotnuviškio žemės ūkio mokslų darbuotojo Prano Rumbučio, kilusio iš Žlibinų seniūnijos, rinko medžiagą knygutei apie savo gimtąjį kaimą, užrašinėjo pasakojimus apie Nepriklausomos Lietuvos laikais jame gyvenusius ūkininkus, jų šeimas, kaupė senas nuotraukas. Lyg savaime kaupėsi medžiaga ir apie gretimą Jėrubaičių kaimą - apie jį irgi išleista knygutė, kažkodėl pasirašyta tik Prano Rumbučio pavarde. Joje plačiau papasakota ir apie Misevičių šeimą. Tarp kitko, Adelė Domarkienė, nors sovietmečiu dirbo prekybininke, yra susijusi su miškais - tėvai Stasys ir Petrė Antanaičiai visą amžių buvo miško darbininkai. Labiausiai Adelei Domarkienei įsiminė, kad jiems tekdavo ruošti kelmus Telšių „Masčio" fabrikui. Vėliau jų sodybą nusipirko minėtasis eigulys Alfonsas Zavadzkis.
      Kaip teigiama Adelei Domarkienei bendradarbiaujant su Pranu Rumbučiu išleistoje knygutėje „Jerubaičių kaimas", Kripkauskų 60 hektarų ūkis buvo vienas stambiausių. Jis plytėjo nuo vieškelio iki Sausdravo upelio, rytuose glaudėsi prie Purvaičių kaimo Jonavičių ūkio (kaip tik jame dabar gyvena Regina Bagdonavičienė).
      Adelė Domarkienė archyvuose, Plungės bažnyčios gimimų įrašų bei tikinčiųjų surašymo knygose, rado nemažai įrašų apie Kripkauskus. Bene seniausias - 1812 metų: „1812.03.17 Antano Kripkovskio ir Barboros Lignarskos šeimoje Jerubaičių kaime gimė sūnus Antonijus...".
      Ankstesnius laikus beatsekti tikriausiai nebeįmanoma. Pagaliau ir nėra tikslo, nes kadaise vienu metu Jėrubaičių kaimo istorija buvo nutrūkusi. Apie labai senus statinius, medžius, sakoma: jie regėjo šalį teriojusius visokius kryžeivius, prisimena Vytautą Didįjį, pergyveno marus ir epidemijas. To nepaneigsi. Čia prisimintina ypač baisi 1710 - 1711 metų maro epidemija. Kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė knygoje „Šimtmečių takais" mini 1721 metų rugpjūčio 17 dieną surašytą inventorizacijos aktą, iš kurio matyti, kad po šio maro Jėrubaičiuose nebuvo likę nė vieno žmogaus. (Netgi Plungėje bebuvę likę 200 gyventojų.)
      Taigi Jėrubaičių ąžuolo sodintojo nebeatseksi. Matyti, jį, dar keli šimtmečiai anksčiau, svetimoje žemėje bus pasėjęs koks užuomarša kėkštas: paslėpė atsargai gilę ir pamiršo. O išdygusio gležno ąžuoliuko neužėjo zuikis ar stirna - iki pašaknų nenugraužė kamieno, nenuskabė viršūnėlės. (Nors dėl tos viršūnėlės būtų galima diskutuoti - atrodo, kaip tik netekę jos medžiai nebesistiebia į viršų, o daugiau jėgų atiduoda drūtam kamienui, šakojasi į plotį ir, svarbiausia, sulaukia kur kas garbingesnio amžiaus nei kokių menkų 500 metų!
      Nenuoramos kėkšto, tuo labiau lakiojusio gal prieš ar aštuonis septynis šimtmečius nebepagausi ir nepaklausi, o apie XIX amžiaus faktus byloja dokumentai.
      Paskutiniai Kripkauskai, valdę Jėrubaičiuose aptariamą didelį, bet jau pradėjusį nykti ūkį, buvo Zenonas ir Skolastika - Olimpija, kurių šeimoje 1900 metais gimė ūkio paveldėtoja Olimpija.

Burmistras

     Olimpija Kripkauskaitė 1918 metais ištekėjo už valstybės tarnautojo Eduardo Misevičiaus (1883-1946), gimusio Šiaulių apskrities Viskantų kaime vidutiniokų valstiečių šeimoje, turėjusių 15 hektarų žemės. Bet šeima, matyt, vertėsi neblogai, nes sūnų leido į mokslus net užsienyje: 1912 - 1914 metais Eduardas Misevičius studijavo Frankfurto universitete komerciją. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nubloškė jį į Rusiją, kur dalyvavo lietuvių pabėgėlių šelpimo draugijos veikloje, susidraugavo su būsimu vyskupu Vincentu Borisevičiumi, dirbusiu pastoracinį darbą su pabėgėliais.
      Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metų pavasarį grįžo į tėvynę, dirbo Valstybės Tarybos raštinės direktoriumi, o 1919 - 1920 metais Vidaus reikalų ministerijos pasų skyriaus viršininku. Nuo 1921 metų skiriamas konsulu Hamburge (Vokietija). Nežinomos pažinties su Olimpija Kripkauskaite aplinkybės, maždaug tuo metu jie sukūrė šeimą - 1923 metais sulaukė pirmagimio Stanislovo, kurį kažkodėl vadino Algiu. 1924 metais Eduardas Misevičius perkeliamas į Daniją (Kopenhagą) vicekonsulu. 1925 metais grįžo į Lietuvą ir dirbo Kaune Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi.
      Po 1926 metų gruodžio perversmo su šeima parvažiavo gyventi į Jėrubaičius. Ūkio sodyba jau prašyte prašėsi atnaujinama. Tuo metu valstybės tarnautojų alga buvo solidi, matyt, Eduardas Misevičius turėjo lėšų ir ėmėsi remontuoti bei perstatinėti pastatus, ręsti naujus, puoselėti aplinką.
      Į buvusį konsulą, nemenką Laikinosios sostinės valdininką atkreipė dėmesį Plungės miesto Taryba - 1930 metų spalio 5 dieną išsirinko savo valdybos pirmininku, tai yra miesto burmistru. Matyt, kaip tik tuo metu pagausėjo svečių išgražėjusioje Misevičių sodyboje Jėrubaičiuose, traukusių ir į Sausdravo paupius pro ąžuolą. 1933 metų rugsėjo 8 dieną už nuopelnus Lietuvai prezidentas Antanas Smetona apdovanojo Eduardą Misevičių Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
      Paskui jis netikėtai vėl iškeliavo iš žmonos tėvų ūkio - 1934 metų pabaigoje tapo Jurbarko burmistru, o jo pareigas Plungėje perėmė Telšių ūkio banko skyriaus vedėjas Kazimieras Augūnas. Eduardas Misevičius burmistru Jurbarke dirbo iki 1940 metų Rusijos okupacijos. O kai Lietuvą okupavo vokiečiai, 1941 liepos 7 dieną vėl buvo išrinktas Plungės burmistru dar vienai kadencijai, tačiau ji tetruko porą mėnesių - jo veikla naujiesiems šeimininkams nepatiko ir rugsėjo mėnesį atleido. Anot Adelės Domarkienės, tų dviejų mėnesių pakako, kad 1944 metais vėl grįžę rusai pavadintų jį „fašistų burmistru".
      Frontui artėjant nepasitraukė į Vakarus, nes, esą, mama sena, žmona skaudžiomis kojomis. Jis rėmė Lietuvos laisvės armijos veiklą, todėl buvo priverstas slapstytis. Vyskupui Vincentui Borisevičiui tarpininkaujant glaudėsi pas Pakutuvėnų bažnyčios kunigą Juozą Olšauską, vėliau pas Viešvėnų kunigą Praną Gustaitį. Enkavedistai Eduardą Misevičių ir kunigą Praną Gustaitį suėmė 1946 metų sausio 18 dieną. Netrukus buvo suimtas ir vyskupas Vincentas Borisevičius. Kalino NKVD Vilniaus kalėjime. Visus tris 1946 metų rugpjūčio 28 dienos sprendimu nuteisė mirties bausme sušaudant. Užkasti Tuskulėnų dvaro parke.

Kaip po maro

      1946 metų vasario 11 dieną buvo suimta ir besislapstanti žmona Olimpija Kripkauskaitė - Misevičienė, nuteista 5 metams, išvežta į Permės srities Solikambumstrojaus lagerį. Paleista 1951 metais, glaudėsi Plungėje, Rietavo gatvėje. Mirė 1958 metų vasario 12 dieną.
      Sūnus Stanislovas karo metais dirbo Plungės savivaldybėje. Užėjus rusų okupantams išėjo pas partizanus. Manoma, kad NKVD galėjo paskleisti klaidingą informaciją, jog jis bendradarbiauja su enkavedistais ir stribais, todėl bendražygiai juo nepasitikėjo ir, matyt, patys nušovė - miške rastas jo lavonas.
      Duktė Darija Misevičiūtė (1928-1986) Telšiuose mokėsi Žemaičių teatre veikusioje aktorinio meno mokykloje, vaidino teatre. Besimokydama Telšiuose 1945 metų rudenį ištekėjo už rusų zenitinės kariuomenės leitenanto Boriso Merkulovo ir išvyko į Leningradą ir Lietuvoje nė karto nebepasirodė. Šeimos šaknimis susidomėjo jos dukra Regina (Misevičių anūkė) - porą kartų lankėsi Plungėje ir, lydima Adelės Domarkienės - Jėrubaičiuose. Jos teigimu, Boriso Merkulovo motina palaikė ryšį su Olimpija Misevičiene dar jai būnant lageryje, šelpė maistu. Ir pati Olimpija Misevičienė porą kartų lankėsi pas dukrą Dariją Ukrainoje, kur gyveno kariškio šeima.
      Sovietmečiu ištuštėjusi Misevičių sodyba ėmė nykti, apgyvendinta visokių perėjūnų ir girtuoklėlių - „socializmo statytojų". Supuvo neremontuojami pastatai, kai kam užkliuvo ir liepų alėja. Galų gale nagus bus prikišę melioratoriai - nebėra nė keliuko į sodybos vietą, nė pamatų akmenų, lygus laukas - lyg ten niekada negyventa, vaikų nekrykštauta. O šios žiemos pabaigoje driokstelėjo ir buvęs sodybos simbolis ąžuolas pamiškėje. Buvusiame ūkyje po sovietų viešpatavimo tuščia kaip po 1710 - 1711 metų maro.
      Kėkšto „sodintas" ąžuolas buvo likęs be šeimininko. Mėgo jo drevėje pažaisti aplinkiniai vaikai, išdykaudami ir ugnį užkurdavo - neatsitiktinai porą kartų medis degė. Tai, be abejo, turėjo įtakos, kad sutrumpėjo jo amžius. Praėjusiais metais bežaliavo viena jo atšaka. Anais laikais ten gyvenę vaikai suaugo, išsikėlė į Purvaičių gyvenvietę, Žlibinus ir toliau. Be abejo, paauglius vos ne kaip magnetas traukė niekieno likusio ąžuolo drevė, karstydavosi į medį. Bet dabar kai kurie iš jų, pakalbinti, kad papasakotų girdėtų įdomesnių faktų, įvykių, istorijų, susijusių su šiuo aplinkinių kaimų galiūnu, išgirdę, jog šiemet jis nuvirto, kažkodėl prityla: ne, ne tik jokių istorijų negirdėję, bet ir apskritai nė apsirikę nenueidavę prie šio medžio, jiems rūpėjęs tik mokymasis septynmetėje mokykloje, o ne žaidimai... Žodžiu, lyg bijotų būti apkaltinti kažkada, prieš keturis ar penkis dešimtmečius išdykaudami drevėje užsikūrę lauželį.
      Artimiausi Misevičių kaimynai buvo Jonas ir Petronėlė Vaitkai bei Antanas ir Stanislava Vaitkai. Ištrėmus Vaitkus jų ūkyje įsikūrė Jėrubaičių eiguva, paskui ten glaudėsi susikūrusi Purvaičių girininkija. Iš tremties grįžęs Vaitkų sūnus Aloyzas Vaitkus, apsigyvenęs Alytuje, paliktuose atsiminimuose rašo, kaip džiugu buvę po tremties vėl įsliuogti į didžiausią gimtinės ąžuolą! Ar ne apie tą patį kalba, nes aplinkui daugiau tokių solidžių ąžuolų nebuvo, bent jau buvęs eigulys Alfonsas Zavadzkis, gyvenęs minimoje eiguvoje Vaitkų sodyboje, neprisimena? Jei taip, tai iš jo galėjo matyti Žlibinų, Medingėnų, Plungės, Stalgėnų bažnyčių bokštus...
      Nugriuvusio ąžuolo kamieno kaip ir nebeliko, tik trūnėsiai. O viduryje - medžio trinka, matyt, kažkieno paslaugiai atitemta atsisėsti užsukus į drevę sau ir svetimam.

Telšių urėdijos ąžuolai - gamtos paminklai

      Ta pačia proga tinka prisiminti iškiliausius Jėrubaičių ąžuolo giminaičius, tuo labiau, kad Telšių urėdija gali didžiuotis: joje yra net 3 iš 12 į Lietuvos gamtos paminklų sąrašą įrašytų ąžuolų: Vieštovėnų kaimo Mingėlos, Plungės Perkūno ir Stirbaičių Žemaitijos nacionaliniame parke. Kaip matyti, visi trys - Plungės rajone.
      Turbūt visiems žinoma, kad seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas - Stelmužės (Zarasų rajone). Jo skersmuo - 3,5 m, apimtis prie žemės 13 metrų (kamienui apimti reikia 8 - 9 vyrų), aukštis - 23 metrai. Priimta teigti, kad jam apie 1500 metų.
      Galime didžiuotis, kad tuoj po jo seka ir yra antrojoje vietoje Mingėlos ąžuolas. (Kai kurie dendrologai atsargesni, jį apibūdina abstrakčiau: vienas didžiausių...) Jo amžius bene perpus mažesnis. Skersmuo 2,5 metro, aukštis - 21 metras. Jis auga Mingėlos kieme, todėl jo vardu ir vadinamas.
      Manoma, jog Mingėlos ąžuolui gali būti 700 metų. Jis be viršūnės, todėl legenda byloja, kad ji buvo nukirsta po žemaičių krikšto 1413 metais, kai buvo kertami šventieji ąžuolai. Šio medžio ilgai niekas nedrįsęs paliesti, tačiau už atlygį nukirsti sutikęs vietos gyventojas Mingėla. Bet ir tai ne visą, o tik jo viršūnę, tačiau vis tiek vėliau jis buvęs už tai nubaustas - paskandintas Minijoje. Kiek tiesos šioje legendoje, nežinia, tačiau kai kas atkreipia dėmesį, jog daugelis senųjų medžių neturi viršūnių. Taip esą ne dėl to, kad kadaise jos buvo nukirstos, o todėl, kad sendamas medis praranda viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas. Senųjų medžių šakų vainiką formuoja apatinės šakos, o buvusio kamieno vietoje atsiranda kiaurymė.
      Pagal kitą sakmę, senovėje tose vietose gyvenęs išmintingas senolis. Vieną kartą jam pasidarė silpna, ir anūkėlis išskubėjo į mišką atsinešti gilių ir išvirti arbatos, kad senelis sustiprėtų. Jam bebėgant užėjo naktis ir vilkai užpuolė vaiką. Rytą žmonės rado sudraskytą berniuką, jo saujoje buvo sugniaužta viena ąžuolo gilė. Tą gilę žmonės pasodinę toje vietoje, kur rado sudraskytą vaiką, ir iš jos išaugęs didžiulis ąžuolas.
      Trečioji legendos versija teigia, kad žemaičių krikšto metu ponai suvarę valstiečius prie Minijos upės ir ten juos apkrikštiję. Ta proga kunigai nutarę nukirsti pagoniško ąžuolo bent viršūnę, nes medis jau tada buvo toks drūtas, kad suprato, jog viso jo įveikti nepavyks. Bet niekas iš valstiečių nenorėjo liesti šventenybės. Vienas ponas nusprendė kirtėją išrinkti burtų keliu: mesti kepurę į žmonių būrį. Ji nukrito kažkokiam Mingėlai ant galvos. Jis turėjo atlikti tą baisų darbą. Šiaip ne taip drebančiomis rankomis nukirtęs viršūnę ropšdamasis žemyn žmogus iškrito iš medžio ir užsimušė. Viršūnės vietoje vėliau buvusi patupdyta koplytėlė.
      Kitas Plungės rajone augantis gamtos paminklu pripažintas ąžuolas - Perkūno Plungės parke. Jo kamieno storis apie 1,6 metro, aukštis 19 metrų. Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda. Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo. Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydamas sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Esą nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu. Kita legenda realistiškesnė, ne taip pritempta: į šį ąžuolą Perkūnas trenkė, kai po žemaičių krikšto prie jo buvo užgesinta šventoji ugnis - dar ir dabar jo kamiene tebesančios žaibo žymės.
      Trečiasis iš urėdijoje esančių gamtos paminklų ąžuolų - Stirbaičių ąžuolas Platelių seniūnijoje. Jo skersmuo krūtinės aukštyje apie 1,4 metro, aukštis - 21 metras. Kaip ir kiti milžinai, išsiskiria galinga laja - labai išsiplėtojęs. Legendų dar neturi, gal todėl, kad yra, kaip ir Jėrubaičių brolis, tolėliau nuo pagrindinių kelių. Žemaitijos nacionalinio parko vyresnysis specialistas Sigitas Kvašinskas vis dėlto papasakoja šiokią tokią istoriją, susijusią su Stirbaičių ąžuolynu. Nepriklausomos Lietuvos laikais, Amerikoje užsidirbęs pinigų, esą nė nematęs tenykštės sodybos, ją nusipirko aukcione Kaune Kazimieras Jarumbavičius dėl ąžuolyno. O įsigijęs buvo maloniai nustebintas pamatęs ne miške, o arčiau sodybos augantį galiūną.
      Sigitas Kvašinskas mini ir Dotkinės ąžuolą Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Jazdauskiškių kaime. Jo skersmuo dar didesnis - 1,68 metro, tačiau Žemaitijos nacionalinio parko specialistai neteikia jo įrašyti į gamtos paminklų registrą, nes jis jau nykstantis, nežinia, ar bepavyks jį išgelbėti.
      Lietuvoje yra ir 14 kitų medžių, paskelbtų gamtos paminklais. Malonu priminti, jog Telšių urėdijoje, tiksliau - vėl Plungės rajone, jų yra net 3: Platelių liepa, Platelių vinkšna ir Raganos uosis, irgi augantis Plateliuose.


Česlovas GEDVILAS


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt