Žvėrių respublika ir jos karalius


 

     Jau ne tik Žemaitijoje, bet ir didžiojoje Lietuvos dalyje žinoma buvusi Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkija, vėliau prijungta prie Ubiškės girininkijos. Garsina ją Žvėrinčius. Kas tai, net sunku apibūdinti. Būtų nedidelis zoologijos sodas miške, bet ne zoologijos sodas. Būtų žvėrių draustinis - bet ne draustinis. Būtų gyvosios gamtos kampelis, bet ne. Taikliausią pavadinimą jau senokai sugalvojo kažkuris iš žurnalistų - Žvėrių respublika.
      Apsilankę joje gamtos ir gyvūnijos mėgėjai gali įsitikinti, koks įdomus žvėrių gyvenimas, stebėti, kaip elgiasi grakštus danielius, ant akmenų kabarojasi muflonai, džiaugtis girių milžinais stumbrais, meškinu Timu. Ir dar nemažai kuo. Sako - net ypatinga aura.
      Žvėrinčiaus prižiūrėtojas - medinčius Petras Dabrišius siūlo ne tik susipažinti su laukinės gamtos gyventojais: meška, lūšimis, vilkais, tarpanu, stumbrais, bet ir atsigręžti atgal į gamtą, prisiminti savo šaknis.


Pradžių pradžia

      Telšių urėdijos Žvėrinčius oficialiai atsirado 1996 metais. Žinoma, ne tuščioje vietoje. Visų pirma buvo mintis imtis konkrečių veiksmų faunai gausinti Žemaitijos giriose. Tada būtų galima rengti pelningas komercines medžiokles užsieniečiams.
      1920 metais garsus gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas ir žymus miškininkas profesorius Povilas Matulionis buvo įkūrę Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugiją, bet 1940 metais okupacinė valdžia uždraudė jos veiklą. Po Antrojo pasaulinio karo medžioklės klausimus tvarkė Gamtos apsaugos komitetas. Medžioklės plotai suskirstyti į rezervatus, draustinius, valstybinius ir priskirtinius ūkius, jiems nustatyti skirtingi režimai ir stengtasi sudaryti palankias sąlygas faunai veistis bei... nomenklatūrai medžioti.
      Medžioklė buvo pirminio žmogaus pagrindinis verslas. Vėliau ji tapo didžiūnų privilegija. Europos karaliai turėjo savo girias, su specialiai jiems auginamais elniais, fazanais, kitais gyvūnais ir paukščiais. Mažesniems didikams, kaip, pavyzdžiui, kunigaikščiams Oginskiams, eiguliai specialiai augindavo kiškius, prigaudydavo lapių. O sovietiniais laikais buvo keturi valstybiniai medžioklės ūkiai, kurių, nors tai oficialiai nebuvo įteisinta, svarbiausias tikslas - rūpintis partinių ir valstybinių pareigūnų medžioklėmis: daliai „aukščiausio rango" medžiotojų buvo sudarytos sąlygos, primenančios karališkųjų ir feodalinių medžioklių tvarką. Tiesa, neretai prieita iki absurdo. Pavyzdžiui, pasakojami anekdotai, kad buvęs Sovietų sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas mėgo medžioti lokius ir elnius, bet galų gale tiek nukaršo, jog per medžioklę KGB karininkams tekdavo rišti gyvūnus prie medžių, kad Brežnevas galėtų į juos šaudyti. Kažin, ar daug geriau sekėsi medžioti buvusiam Lietuvos komunistų vadui Petrui Griškevičiui? Aistringas medžiotojas buvo ir Algirdas Brazauskas, irgi mielai leidęs laiką nomenklatūriniuose medžioklės plotuose, bet jis nebuvo iškaršęs - dėl jo nereikėdavo pririšti žvėries prie medžio...
      Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, valstybinį medžioklės valdymą perėmė Miškų ministerija, kuri per savo padalinius vietose vykdė visas valstybinės medžioklės valdymo funkcijas: organizavo Medžiotojų ir žvejų draugijos būrelių sumedžiotų žvėrių eksportą, įkurti komercinių medžioklių plotai. Telšių urėdijoje Miškų ministerija 1992 metų pavasarį patvirtino du komercinių medžioklių plotus - Eigirdžių (dabar Ubiškės) ir Varnių girininkijose.
      Tačiau tais metais komercinės medžioklės urėdijoje nebuvo organizuojamos, nes nebuvo užsakymų - neatsirado pageidaujančiųjų. Nebuvo ir patirtį turinčių darbuotojų.
      1993 metų spalio mėnesį buvo priimti nemažą komercinės medžioklės patirtį turintys medžioklės žinovas Liudas Puskunigis ir jėgeris Petras Dabrišius, kuris buvo, galima sakyti, profesionalus medžiotojas, patirties įgijęs Tian Šanio ir Pamyro kalnuose, paskui šiek tiek padirbėjęs viename medžioklės ūkyje Suvalkijoje. Tą patį mėnesį organizuota pirmoji komercinė medžioklė, kurioje dalyvavo septyni vokiečių medžiotojai. Jie nušovė du elnius ir vieną šerną.
      Bet masiškai užsieniečiai medžiotojai neplūdo, nors prie Miškų ministerijos buvo sukurta įmonė „Unksna", kurios medžioklės biuras užsiiminėjo komercinių medžioklių reklama užsienyje, klientų tiekimu urėdijoms.
      Urėdija pati ėmėsi ieškoti būdų medžioklės reikalams pagerinti, žvėrių populiacijai Žemaitijoje paįvairinti. Tuo tikslu urėdas Bronislovas Banys išsiuntė Ubiškės girininką Petrą Rudnickį stažuotis į Vokietiją. Ten jau nebuvo didelė naujovė aptvaruose auginti danielius ir muflonus. Sugrįžęs Petras Rudnickis apie tai papasakojo urėdijos darbuotojams. Pasvarstęs urėdas Bronislovas Banys pritarė girininko minčiai vokiečių patirtį pritaikyti Žemaitijos miškuose. Taip Petras Rudnickis ant savo pečių užsikrovė papildomą naštą. Visų pirma reikėjo aptverti nemažą - 15 hektarų - plotą danieliams ganytis. Tam pasirinktas miškas minėtuose komercinės medžioklės plotuose Laukstėnų kaime šalia apleistos sodybos, kurioje jau buvo įsikūręs jėgeris Petras Dabrišius. Netrukus iš Panevėžio buvo parvežti keturi danieliai ir paleisti ganytis.
      Danielius - elninių šeimos žinduolis, panašus į dėmėtąjį elnią. Nuo senų laikų įvairiuose Europos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip dekoratyviniai žvėrys, taip pat medžioklei skirtuose miškuose.
      Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje. Feodalų medžioklės miškuose danieliai būdavo veisiami, medžiojami ir vertinami kaip įdomūs medžiojamieji žvėrys.
      Matyt, pirmutinis urėdijos tikslas ir buvo didinti šių elnių populiaciją komercinei medžioklei skirtuose plotuose.
Tokiu būdu Petro Dabrišiaus sodyba Laukstėnų kaime tarp miškų tapo Žvėrinčiaus užuomazga.
      Sakosi jis šią sodybą aptikęs visai atsitiktinai - draugų pakviestas atvažiuoti į medžioklę Žemaitijoje iš Suvalkijos, kur buvo gimęs, augęs ir įsikūręs po klajonių po Vidurinę Aziją. Tik vėliau sužinojęs, jog ši vieta turėjo ypatingą aurą, kuri traukė aplinkinius - čia į šokius paprastoje daržinėje suvažiuodavę žmonių ir iš Telšių. Apie kokią dvasinę trauką sovietmečiu kalbėti netiko, todėl sakydavę: į šokius...

Šernė Jadzė save laikė... ožka

      Kartais Petras Dabrišius pasakoja apie gamtos ir gyvūnijos pomėgį nuo pat vaikystės, kaip dar mokinukas pats išdresavęs šunį, verčiamas gyvenimo, sumedžiodavo lapę, usūrinį šunį. O kartais net atvirauja, kad po tarnybos kariuomenėje, dar sovietinėje, buvo patekęs tarp kailiais spekuliuojančių grupuočių girnų ir gelbėdamas gyvybę turėjo sprukti pas tarnybos kariuomenėje draugą į Ferganą. Ten vertėsi šiuo bei tuo, bet daugiausia laiko medžiokle, savaičių savaites prapuldamas Kirgizijos, tai yra Tian Šanio ir Pamyro, kalnuose. Viename urve buvo įsirengęs savo būstą, kur leisdavo laiką vienatvėje su savo mintimis.
      Grįžęs iš kalnų būdavo supamas įkyrokų draugų, gal todėl ir susidomėjo nuošalia apleista sodyba Eigirdžių miškuose, atvažiavo čia dar kartą ir dar. Palopęs stogą, užkamšęs langus ir sienų plyšius laikinai prisiglausdavo pagyventi, o paskui, susiieškojęs savininkus, oficialiai nusipirko. Kurį laiką dirbo Žemaitijos nacionaliniame parke. Telšių urėdijai nusamdžius jį jėgeriu, galutinai įsikūrė Laukstėnų kaime, kelią į kurį dabar net iš medžio išdrožta rodyklė „Žvėrinčius" rodo.
      Bet kažin, ar būtų prireikę tos rodyklės, jei ne... šernė Jadzė. Danieliams iš medinių karčių aptverta tvora buvo nepatvari, be to, vienas patinas nugaišo, teko ieškoti kito, o gauti ne taip lengva. Nusivylęs Liudas Puskunigis išvažiavo atgal į Suvalkiją. Petras Dabrišius prisipažįsta, jog ir jį buvo apėmusi neviltis. Ir tada...
      Savo knygoje „Vilko kailyje" Petras Dabrišius pasakoja:
      „Kaip tyčia it žaibas iš dangaus netikėtai trinktelėjo siurprizas - vienas miškininkas batų dėžutėje atvežė Petrui (knygoje pasakojama ne pirmuoju asmeniu „aš", o lyg pašalinio stebėtojo - Č.G.) mažytę sprindžio dydžio šernę. Pasirodo, miško kirtėjai rado tarp malkų įstrigusią šerniukę ir pasigailėjo vargšės - ją išgelbėjo.
      Vos Petras išėmė dygliuotąją mažylę iš batų dėžutės ir paleido ją į kambarį, ji atkuto ir ėmė lakstyti kaip kamuoliukas. Kelias dienas ji praleido kambaryje, buvo maitinama ožkų pienu iš vaikiško buteliuko, bet tapo nevaldoma: viską vertė ir kuitė.
      Tuomet Petras paleido ją į tvartą pas ožkas, ji tapo ožkos vaiku ir stebėtinai greitai išmoko žįsti įmotės ožkos pieną. Nuo to maistingo pieno ėmė stiprėti ir... ožkėti. Laikė save ožka ir tapo įkyri lyg uošvė, todėl kažkas šernę praminė Jadze. Ji keliaudavo ir ganydavosi su ožkų būriu, žaisdavo su ožiukais, drąsiai bidzendavo iš paskos. Kai tik paaugo ir sustambėjo, buvo atskirta nuo savo globėjų ožkų ir perkelta į atskirą aptvarą.
      Jadzė sekiodavo ne tik ožkų bandą, bet ir šeimininką Petrą Dabrišių ir tapo visų numylėtine, todėl liūdėti neturėjo kada. Vis dėlto pamažu susilaukė ir savo giminaičių. Kartą paskambino gamtos apsaugos inspektorė, matyt, jau žinanti apie Jadzę ir papasakojo, kad vienoje sodyboje prie Kuršėnų žmonės laiko šernę ir nebežino, ką su ja daryti. Nuvažiavusiam Petrui Dabrišiui pagailo nekaip prižiūrimo laukinio gyvūno, todėl parsivežė į savo sodybą. Paskui dar vienas žmogus atidavė ūkyje užaugintą kelerių metų šernę, nes gaila jam buvę nušauti ją. O į svečius užvažiavęs ūkininkas, pajuokavo: „Tavo kiaulės be paršo", ir davė kuilį.
      Taip dideliame aptvare kartu su baikščiais danieliais, tik retkarčiais pasirodančiais pradėjusiems čia lankytis žmonėms, gausėjo šernų banda, netrukusi sulaukti ir palikuonių. Šios laukinės kiaulės nesislapstė, neretai bidzendavo palei tvorą, kaulydamos kokios daržovės. Buvo ir problema, kai žvėris krimstelėjo pirštą mažametei mergaitei, įkišusiai ranką pro tinklą.
      Ar tik nepuoselėjo Petras Dabrišius minties apie šernų auginimo verslą? Jis pasakodavo, kad, pavyzdžiui, Anglijoje šie gyvuliai auginami fermose, jų priežiūra paprastesnė nei kiaulių, o mėsa labiau vertinama: restoranai perka brangiau. Ir jis jau sulaukiantis pageidavimų pirkti, bet tikriausiai ne mėsai, o auginti egzotikai ar kam.
      Deja, dabar Žvėrinčiuje nebėra šernų: Aplinkos ministro įsakymu uždrausta šernus laikyti aptvaruose dėl afrikinio kiaulių maro, ir jie 2014 metų vasario mėnesį buvo užmigdyti.
      Bet Petro Dabrišiaus galvoje jau sukosi kitos mintys - vilkai, kurie praktiškai ir išgarsino Žvėrinčių. Iki tol ne kažin kas buvo girdėjęs apie ten aptvaruose augančius danielius ir šernus, netgi grybaudami gretimame Kiršių miške nenutuokdavo apie tai.

Kleopatra

      Apie šernę, gyvenančią kartu su ožkomis ir pradėjusią „suožkėti", išgirdo filmų apie gamtą kūrėjas Vytas Jankevičius ir atvažiavo jos filmuoti. Taip Jadzė buvo tapusi kino žvaigžde.
      Petras Dabrišius sakosi jau seniai domėjęsis vilkų gyvenimu, nes pats gyvenęs vos ne vilko gyvenimą, per naktis medžiodamas Tian Šanio ir Pamyro kalnuose. Tad apie vilkus įsikalbėjo ir su Vytu Jankevičiumi, kurį irgi domino šie žvėrys, tačiau natūralioje aplinkoje prie jų pritykinti ir nufilmuoti labai sunku. Suprantama, turima minty ne padaryti vieną kitą kadrą, o nuosekliai pavaizduoti tikrąjį jų gyvenimą. O jei juos įkurdinus besikuriančiame Žvėrinčiuje, kur jau gyveno pulkas šernų ir danielių?! Žinoma, Vytas Jankevičius turėjo savų interesų: galėtų filmuoti vilkiukus nuo pat gimimo - kaip jie auga, kaip elgiasi, kaip bendrauja, kokie jų papročiai. O Petro Dabrišiaus neapleido įkyri mintis, jog būtina užauginti bei puoselėti nykstančius Lietuvoje vilkus, kurių pats Vidurinėje Azijoje yra nemažai nugalabijęs... Petras Dabrišius paaiškina, jog tai daręs kirgizų samdomas, mat ten vilkai išpjauna kalnuose gyvenančius jakus.
      Savo mintis abu vyrai išdėstė urėdui Bronislovui Baniui. Šiam buvo ko pasukti galvą dėl šio sumanymo, atvirai kalbant, atsiduodančio avantiūra. Juk mažai kas žino, kaip auginti vilkus. Urėdas porą savaičių svarstė, kol galop pritarė idėjai. Ją palaikė ir tuometinis Lietuvos generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, skatinęs gerbti gamtą ir girių žvėris.
      Urėdas pažadėjo padaryti aptvarus. Bet kur gauti vilkiukų? Lietuvoje šie žvėrys buvo beskaičiuojami tik dešimtimis, todėl sunku buvo rasti jų irštvą. Vytas Jankevičius ir Petras Dabrišius skambinėjo net į Rusiją ir Vakarų Europos šalis. Pagaliau nugirdo, kad išeitis - vos ne pašonėje: vienas kėdainiškis medžiotojas buvo radęs kilpoje nedidelę vilkę ir ją auginęs kartu su savo šunimis. Matyt, sutarė neblogai, nes vilkė ten net palikuonių sulaukė, žinoma, jau ne vilkų, o vilkšunių. Po derybų, įtikintas kilniu žemaičių sumanymu, medžiotojas atidavė savo globotinę. Pavadino ją Kleopatra.
      Kai Kleopatra apsiprato naujoje vietoje, rūpinantis, kad ji sulauktų grynakraujų palikuonių, buvo nuvežta pas „jaunikį" į Kauno zoologijos sodą. Viskas praėjo sėkmingai, ir po atitinkamo laiko atsirado penki vilkiukai: keturios patelės ir vienas patinėlis. Ta data išliks Žvėrinčiaus istorijoje - 2002 metų gegužės 13-oji. Juos pavadino Egle, Spygle, Pika, Vike ir Šilu. Mieli padarėliai - draugiški, Petras Dabrišius drąsiai galėjo juos imti į rankas, glostyti. Apskritai stengėsi kuo daugiau bendrauti su jais, kad priprastų prie žmogaus, prie aplinkos. Paleisdavo ir į vieną gardą su šunimis arba ožiukais.
      Anot Petro Dabrišiaus, vilkai nepasiduoda dresuojami, todėl jų nematome cirkuose. Pagrindinė priežastis esanti ta, kad jie paniškai bijo žmogaus. Bet mažas vilkiukas, dar nelabai besiorientuojantis pasaulyje, vis dėlto pasiduoda draugystei, tuomet dar galima jį prisijaukinti. Tam tikslui, kad būtų galima kurti filmą apie vilkus, iš pirmosios vados pasirinko dvi vilkaites - Spyglę ir Viką - ir augino savo kieme, o kiti vilkiukai, kol buvo tveriamas pustrečio hektaro aptvaras miške, laikomi ankštokame voljere. Eigulio sodyboje Spyglė ir Vika gyveno kartu su kitais naminiais gyvūnais. Vikos vilkiški instinktai pasirodė stipresni, ji nelabai leidosi į draugystes, nepasidavė dresuojama - bijojo šeimininko ir operatoriaus Vyto Jankevičiaus. Teko ją paleisti į aptvarą prie kitų vilkų. O Spyglė buvo draugiška, pasidavė jaukinama ir filmuojama. Augo ji kieme kartu su šunimi Meškiu. Galima sakyti, jie mylėjo vienas kitą, netgi dalindavosi kaulais, vienas kitą laižydavo ir „bučiuodavo", sekiodavo vienas kitą nuo ryto iki vakaro.
      Tikriausiai būtų ir šeimą sukūrę, bet Petro Dabrišiaus ir Vyto Jankevičiaus tikslas buvo kitas - surasti savo globotinei grynakraujį porininką. Jį, Pilkį, kuriam laikui atsivežė iš Kauno zoologijos sodo. Jis su Spygle greitai susiuostė, ir ši, metusi ilgametį savo draugą Meškį, prigludo prie Pilkio. Jie abu susižvalgė ir puolė atstumtąjį varžovą Meškį - vos pavyko išgelbėti ir žaizdotą atiduoti draugui slaugyti.
      Bet Spyglė taip ir nesulaukė jauniklių su Pilkiu, kuris po rujos buvo vėl išvežtas į Kauno zoologijos sodą. Vilkė, ilgėdamosi jo, ko gero nė nebeprisiminė Meškio. Sodyboje laisvai gyvenančioms ožkoms suaugusios vilkės žvėriški instinktai ėmė kelti pavojų, todėl ji apgaule buvo įviliota į dėžę ir nugabenta apgyvendinti bendrame aptvare. Petras Dabrišius sako, kad Spyglė tai palaikė išdavyste ir labai įsižeidė, kartais net mėgindavo grybštelėti dantimis. Vėliau aptvare ji susidraugavo su kitu vilku ir kasmet sulaukdavo jauniklių.

Vilkų imperijos paslaptys

      Vilkų būrys didėjo. O jų motinai Kleopatrai viskas baigėsi liūdnai. Ji, jau senstanti ir silpstanti, kurį laiką buvo laikoma atskirai, tik vėliau buvo paleista į bendrą aptvarą. Žinoma pavyzdžių, kaip šie žvėrys rūpinasi savo šeima, pasiaukodami saugo motiną su vaikais. Tai giminės pratęsimo instinktas. Tačiau vilkai, kaip ir dauguma plėšrūnų, turi ir kitokių įstatymų - jėgos, konkurencijos. Matyt, Kleopatra tapo konkurente savo vaikų bandoje ir buvo užpulta bei apdraskyta. Matyt, padaryta klaida, neatsižvelgus į tai, kad tuo metu buvo ruja. Teko ją grąžinti į senąjį voljerą. Po kurio laiko, pasibaigus rujai, Petras Dabrišius, apgraibomis iš arti tyrinėjęs vilkų gyvenimą, vėl ją paleido į miško aptvarą - tikėjosi, jog motiną vaikai vis dėlto priims į savo būrį. Bet ten ji neturėjo savo vietos, sunkiai buvo pakenčiama bandos - po trijų mėnesių rasta negyva. Miško žvėrys aršiai gina savo teritoriją, kurioje jie rengiasi kurti savo šeimą, kurioje jie medžioja grobį.
      Į bendrą miško aptvarą iškeldinus Spyglę, jos vietą eigulio sodybos kieme netruko užimti kita gražuolė vilkiukė - Šerkšna. Ji buvo rasta miške, jos motiną tikriausiai nušovus brakonieriams. Petras Dabrišius uždarė ją aptvare su savo globojamų vilkų gauja, kurioje tada jau buvo devyni pilkiai. Žinodamas jų būdą, dėl visa ko pasiėmė šautuvą ir vakare įsikūrė vilkų rezervato vidury. Naktį gauja apsupo Šerkšną ir jau rengėsi ją sudraskyti. Petras Dabrišius šovė į orą, vilkai atsitraukė ir pasislėpė. Sužeistą naująją savo globotinę eigulys pargabeno į savo kiemą.
      Ji ne tik priprato prie Petro Dabrišiaus, bet ir susidraugavo. Prijaukinta Šerkšna būtų galėjusi be vargo peršokti aukštą kiemo tvorą ir pabėgti, bet to niekada nedarė, matyt, eigulys tapo svarbesnis už laisvę. Petras Dabrišius netgi linkęs manyti, kad Šerkšna jį laikė vilku. Anot jo, Šerkšna jį mylėjo, pavyduliavo ir saugojo nuo kitų, ypač nuo... moterų, matyt, laikė jas konkurentėmis. Apskritai, Petro Dabrišiaus nuomone, vilkai daug geriau pažįsta žmones nei žmonės juos. Deja, vilkai gyvena kelis kartus trumpiau už žmones, ir Šerkšna seniai baigė savo amžių.
      Kad Žvėrinčiaus lankytojams patogiau būtų stebėti vilkus ir kitus gyvūnus, girininkija įrengė apžvalgos aikštelę, kuri kartu yra ir pavėsinė.
      Antra vertus, nereikėtų apsigauti retkarčiais matant už tvoros ramiai gulinėjančius ar iš už medžių besidairančius vilkus. Jie tik dieną tokie ramūs, gal net sakytina: bailūs. O naktį tampa gamtos valdovais, ir nepatartina sukiotis jų aptvare: apsups ratu ir kaukdami išlaikys iki ryto, tik auštant dienai nukurnės slėptis. Sudraskyti nesudraskys, bet baimės įvarys kaip reikiant, kai kam gal net į kelnes.
      Šiuo metu aptvare yra penki vilkai. Didinti jų skaičiaus nemanoma, nes labai jau brangiai atsieitų maitinimas, o aptvare patys, aišku, jokio grobio susirasti negali - juk nekiš į jį nosies nei koks zuikis, nei apsirikusi lapė. Vilkų prieauglis išdalijamas zoologijos sodams.

Laukinės avys ir laukinės katės
 

      O Žvėrinčius, kurio oficialus atidarymas įvyko 2002 metų birželio 22 dieną, pamažu plėtėsi, turtėjo naujais gyvūnais. 2004 metais iš Alytaus urėdijos nupirkti 4 muflonai.
      Kas tie muflonai, gyvūnai su labai riestais galingais ragais? Paprasčiausias atsakymas: tai - laukinės avys. Plačiau paaiškina gamtininkas Selemonas Paltanavičius:
      „Laukinės avys (mokslininkai šią dykaragių žvėrių šeimą vadina avinais) mūsų platumose negyveno niekada. Vienintelė Europoje besiveisianti rūšis - muflonas, nuo senovės gana retas, gyveno Viduržemio jūros salose Sardinijoje ir Korsikoje. Prieš 300 metų muflonai įveisti Austrijoje, po to jie buvo platinami daugelyje Europos valstybių. Beveik prieš 40 metų jie įvežti ir į Lietuvą. Pradžioje atgabenti laukiniai avinai iš Ukrainos, Askanija Novos stepių, negalėjo susitaikyti su miškais, jiems visai svetimu biotopu. Išleisti laisvėn, jie greitai išnyko - žuvo, buvo sugauti vilkų. Reikalai pasitaisė, kai muflonus pradėta auginti aptvaruose - čia jiems negrėsė vilkai, visus metus buvo šeriami ir globojami. Savo aptvaruose Lietuvoje dabar juos laiko dešimtys mėgėjų. Tačiau jie nesudaro gausių pulkų, o paprastai įkurdinami kartu su kitais žvėrimis, ypač taikaus būdo danieliais. Bandymai muflonus išleisti į laisvę mūsų krašte tolygūs jų sunaikinimui - vilkai šiuos žvėris aptinka labai greitai ir visus išmedžioja."
      Žvėrinčiuje jie gyvena danielių aptvare, jaučiasi puikiai, tik nelabai duodasi fotografuojami - yra baikštūs, todėl slapstosi. Kartu su jais vienu metu buvo priglausta ir beglobė stirniukė.
      2005 metais urėdijos ir girininkijos pastangomis iš Estijos miškininkų sąjungos lūšyno gautos 4 lūšys - trys patinėliai ir viena patelė. Ji jau pirmaisiais metais papildė bandą trimis lūšiukais. Estijoje šie gyvūnai nuo seno veisiami ir paleidžiami į laisvę. „Kodėl ir mes negalime to daryti?" - gimė mintis žemaičiams. Tuo labiau, kad lūšis - vienintelis iš plėšrūnų, kurios paleidimas į laisvę nekelia didelių rūpesčių. Anot gamtosaugininko ir žurnalisto Andrejaus Gaidamavičiaus, „naminių gyvulių ji nepuola, žmonės jos nebijo. O tie, kurie bijo, bijo tik tol, kol nepamato. O pamatę nustemba: juk tai katė, tokia pat miela savo išvaizda kaip ir naminė, bet didelė slapukė." Išvada - todėl ją pamatyti retai kam pavyksta, nebent gali pastebėti jos pėdsakus - jei sugeba atskirti nuo katės... Juk šis gyvūnas - tai paprasčiausia neprijaukinta katė. Taip jį apibūdino Petras Dabrišius.
      Bet pamatyti ją miškuose sunku ir dėl kitos, visai paprastutės priežasties - katastrofiškai mažai jų belikę. Lūšis Lietuvos miškuose niekada nebuvo labai gausi, o 20 amžiaus pirmojoje pusėje, kai kurių aplinkosaugininkų samprotavimais, buvo visai išnykusios. Nedaug jų buvo ir po Antrojo pasaulinio karo, bet vėliau, pagerėjus žvėrių apsaugai (nuo 1979 metų uždrausta jų medžioklė) bei sumažėjus vilkų, lūšių ėmė daugėti. Daugiausia jų - apie 200 - buvę 1985 - 1990 metais. Po to, gal dėl po revoliucijų prasidėjusios betvarkės (totalinio brakonieriavimo) ir beatodairiško miškų kirtimo (kirtėjų keliamo triukšmo), šių laukinių kačių vėl labai sumažėjo, vėl beskaičiuojamos dešimtimis. Susigriebus 2000 metais jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Joje, išleistoje 2007 metais, teigiama, kad belikę 30 - 40 lūšių. 2010-aisiais Lietuvoje pradėta įgyvendinti Europos Sąjungos finansuojama programa lūšims (ir didiesiems apuokams) veisti nelaisvėje ir išleisti į gamtą.
      Ši misija teko ir Žvėrinčiui. Ji sėkmingai vykdoma. 2011 metais Žemaitijos nacionalinio parko miškuose buvo išleistos pirmosios dvi lūšys, vėliau kasmet po tris keturias, jau ne tik Žemaitijos miškuose. Prieš paleidžiamos jos pratinamos savarankiškai gyventi, į specialius voljerus joms įleidžiama gyvų vištų, triušių, ožiukų - plėšrūnės, jau beprarandančios įgūdžius, pačios turi „pasitiekti" pietus ar vakarienę, tai yra pratintis medžioti. Gyvūnai paleidžiami su siųstuvėliais, todėl žinoma, kur jie keliauja ir įsikuria. Ne visoms patinka laisvė - vienas patinėlis buvo grįžęs į Žvėrinčių. Pasitaiko, kad ir žūva, bet jų populiacija didėja, nes po metų jos atsiveda jauniklių, kurie jau yra tikri miškų gyventojai.
      Į laisvę jau paleistos dvi dešimtys Žvėrinčiuje užaugintų lūšių. Tiesa, ne visos jos gimė čia. Pavyzdžiui, kaip skelbiama Generalinės miškų urėdijos informacijoje, 2015 metų balandžio viduryje į laisvę išleistas Žvėrinčiuje tik išslaugytas, bet gautas iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento specialistų, lūšiukas. Išsekęs ir ligotas, ieškodamas prieglobsčio, pas žmones, gyvenančius sodyboje netoli Kuršėnų, užklydo 2014 metų rugsėjo viduryje. Nepaisydamas šunų, išsekęs ir nuo motinos pasimetęs jauniklis įsitaisė ant bulvių krūvos. Baimindamiesi, kad kas nenutiktų mažamečiams vaikams ar augintiniams, sodybos šeimininkai kreipėsi į medžiotojus. Šie lūšiuką sugavo ir uždarė į narvą, o šeimininkė apie svečią pranešė aplinkosaugininkams. Šie gyvūną apžiūrėjo ir nutarė jį perduoti Telšių Žvėrinčiui, kurio specialistai turi patirties ir erdvų adaptacinį voljerą. Be mamos palikęs pirmametis lūšiukas buvo slaugomas ir gydomas, kol sustiprėjo ir ėmė savarankiškai maitintis.
      Žvėrinčiuje globotas nusilpęs lūšies jauniklis - ne pirmas gyvūnas, radęs čia prieglobstį. Panašiai čia užuovėją buvo radusi vilkaitė Šerkšna, stirniukas, iš gandralizdžio iškritęs gandrų jauniklis ir kai kurie kiti laisvosios gamtos atstovai. Tarp jų - ir kranklys, kurį buvo radusi ir užauginusi viena moteris, o paskui, matyt, nebeapsikentusi jo išdaigų, įpiršo Petrui Dabrišiui. Šis juodąjį paukštį, vadintą Krukiu, įdomiai aprašė savo knygoje „Vilko kailyje". Beje, joje pasakojama ne pirmuoju asmeniu, o trečiuoju, lyg pašalinio stebėtojo - save autorius paprasčiausiai vadina Petru. Be abejo, kai kas pagražinta, bet...

Krukis

      „Kartą į Telšių bažnyčią per pamaldas pro atviras duris įskrido kranklys ir iškart puolė prie aukso - nagais įsitvėrė auksinės aukojimo taurės, paskui prišoko prie monstrancijos kunigo rankose, savo kietu snapu ėmė kapoti auksą, it koks pasiutėlis kirto į kryžių - jį traukė viskas, kas bent kiek žvilga ir blizga. Išsigandę žmonės pradėjo gaudyti kranklį įsiveržėlį, bet nebuvo tokio šventojo Pranciškaus, kuris galėtų nuraminti įsisiautėjusį paukštį. Žmonės rėkė: „Velnias!", mišios pakriko, parapijiečiai puolė gaudyti kranklį, bet niekam nesisekė pačiupti paukštį, o bažnyčioje juk nešaudysi. Maldininkai atvėrė visas duris, ir tik mišioms šiaip taip pasibaigus, - kranklys visaip trukdė ir mėgdžiojo kunigo balsą - pagaliau išskrido.
      Per kitas mišias, kai vėl durys atsidarė ir žmonės ėjo į bažnyčią būriu, kranklys tyliai kartu su kitais maldininkais įkepėstavo į bažnyčią. Atsidūręs viduje, jis vėl ėmė cirkus krėsti - snapu kapojo taures, kirto kunigui į galvą, lindo prie sėdinčių klauptuose ponių su blizgančiais žiedais ir, priskridęs artyn, juos kapojo snapu. Kranklys elgėsi įžūliai ir savivaliavo bažnyčioje kaip savo namuose. Plakė sparnais ir krankė, mėgdžiodamas žmonių klyksmą. Kažkas, gyvenęs prie bažnyčios, nulėkė namo tinklo atnešti, taip parapijiečiai jį pagavo ir išvilko iš bažnyčios ir nebepaleido. Kranklį sugavęs žmogus sumanė juo atsikratyti ir deportuoti į Petro Žvėrinčių. Atvežė Krukį gudruolį į žvėryną kaip eksponatą.
      Iš pradžių Petras kranklį uždarė į narvą, ir kurį laiką jis ten gražiai ir mandagiai elgėsi, taigi Petras sugalvojo paukštį išleisti paskraidyti į laisvę. Štai tuomet vėl sugrįžo blogosios kranklio manieros - jis pradėjo vogti iš lankytojų mobiliuosius telefonus, net blizgančius raktus nunešdavo iš saujos, ir viską slėpė savo slėptuvėje ant namo stogo.. Kartais kokį nusibodusį daiktą grąžindavo - numesdavo ant kelio. Bet ypač jis grėsmę keldavo tuomet, kai išlupdavo degančią cigaretę iš žmogaus rankų ir įkišdavo į Petro namo stogo skiedras, taip sukeldamas gaisro pavojų.
      Kranklys pasitikdavo lankytojus krypuodamas savo dviem kojomis kaip žmogus, lyg koks burtininkas nykštukas, o paskui, nusižiūrėjęs kokį blizgutį, vos ne skutamuoju skridimu praūždavo pro šalį, nugvelbdavo patikusį daiktą, įsikandęs trofėjų, pakildavo aukštai ir erzindavo žmones, snape laikydamas vogtą daiktą.
      Kranklys buvo neeilinis pokštininkas ir mokėjo mėgdžioti paukščių balsus, puikiai sutarė su varnomis. Ir, jei aplinkinių namų šeimininkė virdavo puode mėsą ar kokį dešrigalį atsidariusi langą, gardus kvapas priviliodavo kranklį - jis įskrisdavo vidun, išskėtęs savo didelius sparnus, griebdavo dešrą į snapą ir nešdavosi į mišką. Nutūpdavo kur nors ant kelmelio ir saugiai padėdavo grobį, palūkėdavo, kol mėsa atauš, ir tik tada surydavo.
      Kranklį Petras vadino metalistu, nes jį masino blizgesys, jis vogdavo viską, kas blizga ir spindi. Petras nešiodavosi kišenėje folijos, prašydavo kranklio mainyti į jos gabaliuką kokį vertingą daiktą, ir kartais tai pavykdavo.. Kranklys labai mėgo dėmesį, su juo reikėdavo kalbėtis, jei juo nesidomėdavo - kerštaudavo ir visokiais būdais stengdavosi atkreipti į save dėmesį: kirsdavo žmonėms į galvas, kapodavo geras mašinas, Petrui stogą plėšydavo.
      Kranklys per daug šėliojo, jo bjaurus charakteris nesikeitė, todėl Petras nusprendė jį išvežti į Vilnių vienam kranklių mėgėjui. Krukis kurį laiką pagyveno pas naująjį šeimininką, o paskui atėjo žinia, kad jis išskrido į laisvę ir kažkur dingo."

Žemaitijos simbolis Timas

      Be abejo, šiuo metu didžiausia įžymybė Žvėrinčiuje yra meškinas Timofėjus. Jį urėdija 2006 metų rudenį įsigijo iš Rudaminos paukštyno, o į ten bus patekęs iš vieno Rusijos cirko, kur sunkiai pasidavė dresūrai. Petras Dabrišius pasakoja ir mielesnę versiją: jaunas meškinas ar ne dešimt metų važinėjo dviračiu, bet suaugęs labai pasunkėjo ir pradėjo juos laužyti... Žemaitijoje jis tapo Timu - vardas vos ne malonybinis, tačiau tai nereiškia, kad žvėris tapo naminis ir leistųsi paglostomas. Žvėris yra žvėris. Bet žmonėms jis patinka: jie rinko pinigų, nešė medaus, uogienių. Iš pradžių jis buvo apgyvendintas ankštame metaliniame narve. Įmonėms, organizacijoms, pavieniams asmenims padedant bei 2009 metų pabaigoje Aplinkos ministerijai skyrus lėšų gyvosios gamtos informaciniam centrui sukurti, meškos aptvarui, apžvalgos aikštelei statyti, didžiųjų apuokų voljerams įrengti, iki 2010 metų vasaros prie meškino Timo aptvaro pastatyta meniška ir erdvi aikštelė - regykla. Joje Žvėrinčiaus lankytojai saugiai ir patogiai gali pamatyti, fotografuoti, filmuoti Žemaitijos simbolį. Kai jis retkarčiais pasirodo iš savo namelio...
      Timas laikomas be antkaklio, jam pastatyta medinė trobelė su šieno gultu ir meškinas gali pasivaikščioti po 10 arų miško teritoriją su baseinėliu. Gali sverti apie 500 kilogramų, bet pasverti jį Žvėrinčiuje nėra galimybių.
      Toks galiūnas ir apetitą turi kaip reikiant. Meškinas labiausiai mėgsta medų, gali jo suvalgyti daug. Gal vien dėl jo Petras Dabrišius laiko apie 100 bičių avilių. Mėgsta ir uogienes, tortus. Per dieną suėda kibirą grūdų košės, jo racione - ir 50 kiaušinių. Iš mėsos patiekalų meška pripažįsta tik vištieną. Vaikams kartais būdavo leidžiama pavaišinti Timą saldumynais.
      Iš pažiūros rudoji meška atrodo nepaslanki, tačiau laisvėje trumpą distanciją gali bėgti 50 kilometrų per valandą greičiu - dviračiu nepaspruksi, šuolis - net 8 metrai. Ir meili išvaizda - apgaulinga.
      „Pas Timą eini kaip pas viršininką - kartais pajuokauja Petras Dabrišius. - Priekiu įeini, užpakaliu išeini. Ir būtinai atneši dovanų, nes be jų neišeisi..."
      Jis ne kartą yra pasakojęs ir anekdotinę situaciją, kai ką privertusią ir į kelnes prileisti. Kartą į Žvėrinčių atsibeldė būrelis labai jau energingų žmonių būrelis - matyt, jau pasivaišinusių pakeliui. Vienas tos kompanijos vyrukas juokaudamas numetė Timui kepurę. Meška kaipmat ją sudraskė, pasipiktinusi, kad nevalgomas daiktas, netgi prakaitu dvokiantis, skutus išmetė. Kitas vyrukas nusprendė dar labiau pajuokauti - surinko juos ir nunešė tolėliau buvusiai pirmojo žmonai: jūsų vyrą meška sudraskė... Moteris apalpusi pargriuvo, tik vargais negalais pavyko atgaivinti.
      Kaip žinome, laisvėje meškų Lietuvoje nebėra, Timo gimtinė, manoma, kažkur už Uralo. Petras Dabrišius primena, kad paskutinė Žemaitijoje nušauta daugiau kaip prieš šimtą metų. Nebent užklysta iš kaimynų - Baltarusijos, Latvijos. O Estijoje jų esą jų apie 500 - kur kas daugiau negu Lietuvoje vilkų. Netgi leidžiama per metus nušauti pusšimtį lepečkojų. Jų ten, prie Karelijos pasienio, jau yra sumedžioję bent pora plungiškių.
      Estams jau iškyla taikaus sambūvio su šiais lepečkojais problemų. Apie Estijoje tragiškai pasibaigusius susitikimus su rudosiomis meškomis nepranešama, o, pavyzdžiui, Rusijos miškuose pastaraisiais metais užfiksuojama vis daugiau agresyvių gyvūnų atakų. Kaip maždaug prieš metus skelbė independent.co. uk, meškos buvo užpulta 55 metų paštininkė Natalija Pasternak, vaikštinėjusi miške netoli Tyndos miesto, Amūro regione. Sausas šakas rinkusi moteris nesitikėjo žvėries atakos netoli žmonių gyvenamos vietovės, todėl ne nesisaugojo. Meška užpuolė ir sunkiai sužeidė bei apdraskė moters galvą, rankas, šlaunis. Netekusią sąmonės moterį ji užkasė po lapais. Laimė, jog pagalbos šauksmus išgirdo netoli buvusi kaimynė, kuri iškvietė pagalbą. Skubiai atvykę gelbėtojai nušovė mešką, o sunkiai sužeista moteris rasta užkasta lapų krūvoje. Įtariama, jog agresyvus gyvūnas slėpė kūną, tikėdamasis vėliau moterį suėsti, mat meškos dažniausiai nudobtą grobį paslepia ir laukia kol pašvinks.
      O iš JAV - linksmesnis, netgi įdomus pranešimas. Ten kai kuriose valstijose meškos netgi miesteliuose neboja žmonių ir ieškodamos maisto atliekų rausiasi šiukšlių dėžėse - kaip savotišką gyvenimo būdą pasirinkę kai kurie asmenys Telšiuose ir Plungėje (be abejo, ir kituose išsivysčiusios Lietuvos miestuose). Taigi „The Independent" rašė, kad Floridos valstijoje viena meška, pasisotinusi surastu ėdesiu, prigulė pailsėti į hamaką, rastą privataus namo kieme. „Ji įsiropštė ten kaip kokia turistė, tačiau vėliau kažkas mešką pabaidė ir ji pabėgo", - apie netikėtą įvykį pasakojo hamako savininkas Vincentas Jamesas. Vyras žurnalistams teigė, kad maždaug po pusvalandžio žvilgterėjęs į hamaką, jame vėl išvydo laukinę prašalaitę...
      Tai - kažkur vos ne pasaulio pakraščiuose, o Timas - čia pat. Sako, kad jis dar nepamiršo artistiškų manierų ir kartais lankytojams pasirodyti išlenda iš savo apartamentų pliaukštelėjus rankomis. Tačiau apskritai, matyti, yra didelis tinginys ir žiūrovus retai palepina savo pasirodymu - šiaip daugiau snaudžia savo guolyje.

Miškų girinis - didysis apuokas

      2008 metais iš Kauno zoologijos sodo gautas didysis apuokas.
      Kadaise Lietuvoje didieji apuokai buvo įprasti paukščiai. Čia tikriausiai reikėtų pridėti žodžius „seniai, seniai", nes mūsų protėvių medžiotojų buvo beveik išnaikinti. Net nelabai bežinome, koks tai sutvėrimas. Iš tikrųjų tai didžiausia Lietuvoje besiveisianti pelėda su atsikišusiais plunksnų „ragais".
       Gražiai apie šį paukštį yra rašęs gamtininkas Ričardas Kazlauskas: „Dažnai liaudies pasakose minimas miškinis. Pagrindą jam „atsirasti" tikriausiai davė apuokas. Klaikus jo balsas žiemos ar pavasario naktį: tai ūkčioja, tai nusikvatoja žmogišku juoku. Dabar jau retai kur išgirsi apuoko balsą. Tik vienas kitas išliko didžiosiose mūsų giriose."
      Tai iš knygutės „Jie neturi išnykti". Tarsi papildomas paukščio „portretas" knygoje „Lietuvos girių glūdumoje": „Sengirės glūdumoje, nors ir labai retai, dar galima išgirsti kraupų didžiojo apuoko šauksmą. Ūūūū... ūūūū - storu įspūdingu senolio balsu ūkia apuokas. Tartum visai ne paukštis, o paklydęs žmogus nakties tamsybėje šaukiasi, o gal pats girinis, už pušies kamieno pasislėpęs, vėlyvą keleivį baugina."
      Didysis apuokas įrašytas į pasaulinę Raudonąją knygą ir į Lietuvos raudonąją knygą. Europos Sąjunga finansavo minėtą programą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje". Ją Lietuvoje įgyvendinti ėmėsi ir Telšių urėdija. 2010 metais Žvėrinčius iš Vokietijos, Karlsrūje zoologijos sodo, gavo dar tris didžiuosius apuokus. Pradėti veisti šie didingi ir paslaptingi paukščiai, o 2013 metais pirmieji jie paleisti į laisvę Žemaitijos miškuose. Tai tebedaroma ir pasibaigus programai.
      O dėl įdomumo verta dėmesio publikacija „Dėl apuokų atakų žmonės bijo išeiti iš namų". Ją 2015 metų kovo pradžioje paskelbė www.delfi.lt/grynas:
      „Šiaurinis Olandijos miestelis Purmerend susidūrė su netikėta problema - miestelyje siaučia poravimosi sezonui besiruošiantis apuokas, skelbia bbc.co.uk. Jau rašyta apie JAV Oregono valstijoje siautėjusią pelėdą, kuri vogė bėgiojančiųjų parke kepures, tačiau olandiškasis paukštis kur kas grėsmingesnis - jis puola žmones. Kad grėsmė išties reali, pripažįsta net ir vietos valdžia, o norint apsisaugoti nuo šio paukščio atakų siūloma įsigyti skėčius. Skelbiama, kad per pastarąsias tris savaites dešimtys vietos gyventojų patyrė galvos traumas, kai juos netikėtai naktį užpuolė apuokas. Du bėgikus paukštis užpuolė prieš maždaug savaitę, vienam iš jų prireikė medikų pagalbos - iš viso paukštis prakirto penkias žaizdas žmogaus galvoje. Įprastinį apuoko grobį sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Paskutinis apuoko išpuolis užfiksuotas neįgaliųjų namuose. Šių namų atstovė Liselotte de Bruijn naujienų agentūrai AFP teigė, kad nuo apuoko jau nukentėjo 15 žmonių. „Dieną nėra jokių problemų, tačiau naktį nuo šiol į lauką einame tik su apsauga. Rekomenduojame savo namų gyventojams į lauką eiti su skėčiais, arba galvas užsidengti šalmais, kepurėmis, bet kuo kas padėtų apsisaugoti", - sakė L. De Bruijn. Olandų bankas „Rabobank" neįgaliųjų namams padovanojo skėčių, o kompanijos vienas atstovų vietos žiniasklaidai prasitarė apie ketinimus išsikviesti paukštį pagauti galinčius specialistus. Savo ruožtu vietos valdžia ragina žmones kol kas vengti vaikščiojimų tamsiu paros metu lauke. O pelėdų organizacijos atstovai, paprašyti paaiškinti, kas gali skatinti tokį agresyvų apuoko elgesį, svarstė, kad tai gali lemti du dalykai - šie paukščiai yra veisiami nelaisvėje, be to, artėja jų poravimosi sezonas, kodėl gali būti suaktyvėję paukščių hormonai."

Žemaitukų protėvis - tarpanas

      Gamtininkai skaičiuoja, kad aštuonios Lietuvos vietinės žinduolių rūšys dėl medžioklės, žemdirbystės plėtros ir miškų naikinimo yra išnykusios. Tai tauras, tarpanas, rudasis lokys, ernis, vilpišys, europinė audinė, voverė skraiduolė ir ąžuolinė miegapelė. Žvėrinčiuje užsimota lankytojams bent kelis iš jų pristatyti. Pirmasis - jau aptartas meškinas Timas. O antrasis - tai tarpanas.
      Šis žodis gal prisimenamas tik iš vidurinės mokyklos laikų. Tarpanas - tai nedidelis laukinis arklys. Pilkos spalvos, juodais karčiais, plonomis kojomis, apie 1 m 36 cm aukščio. Lietuvoje lapuočių miškuose tarpanai gyveno jau maždaug prieš 8 tūkstantmečius ir išnyko XVIII - XIX a. sandūroje. Paskutinis laisvėje gyvenęs tarpanas pagautas Belovežo girioje Lenkijoje prieš du šimtus metų.
      2015 metais Telšių urėdija iš vieno Belgijos medžioklės ūkio įsigijo tą neįprastą gyvūną - dvimetę tarpanų patelę. Šis vos ne žaislinis arklys nelepus: laukiniai tarpanai žiemą nebijo šalčio, ėda nukritusius pernykščius lapus, pernykštę žolę iš po sniego, medžių šakeles. Žvėrinčiaus tarpanei pernykščių lapų atsikasinėti iš po sniego nereikia - jai parūpinama šieno.
      Manoma, kad iš tarpanų kilo arklių žemaitukų veislė. Kad Žvėrinčiaus tarpanei nebūtų nuobodu, jai nupirkta draugė žemaitukų veislės kumelaitė. Sugyvena draugiškai. O svarbiausia - nesislapsto nuo lankytojų, kaip tie vilkai, žmones sekiojantys akimis iš už krūmų.
      Bet arklys yra arklys - didesnis ar mažesnis. Nenustebinsi - kas nėra matęs arklio! Tiesa, darbiniai arkliai, matyt, išnyks kaip išnyko tauras, bet į žemaitukus telšiškiai ir plungiškiai gali paspoksoti ir savuose rajonuose. Kas kita dar palyginti neseniai su ką tik paminėtu išnykusiu tauru tapatinti stumbrai, kuriais irgi praturtėjo Žvėrinčius.

Girių galiūnai stumbrai

      Žvėrinčiuje stumbrai atsirado 2015 metais: rugpjūčio mėnesį iš Panevėžio stumbryno atgabenti du jauni stumbrai. Įgyvendinant nepigų Lietuvos aplinkos ministerijos, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos bei Telšių urėdijos projektą „Retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimas", šiems gyvūnams pasitikti buvo iš anksto rengiamasi: tveriamos tvoros, kasami grioviai, tiesiami keliai, statomos pavėsinės ir kiti statiniai. Visu tuo turėjo rūpintis girininkija. Kol kas 50 hektarų aptvare ganosi tik keli stumbrai, retkarčiais tarpusavyje pasigalynėjantys. Atidarant stumbryną buvo minima iki dviejų dešimčių šių gyvūnų - kitų tebelaukiama.
      Stumbrai - stambiausi laukiniai gyvūnai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą.
      Panevėžio stumbryno surinktais duomenimis, iki XVI amžiaus jie buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros ir beatodairiškos medžioklės buvo išstumti į jiems mažai tinkamus miškus. Lietuvoje visi stumbrai išnaikinti iki 1854 metų. O 1919 metais tai atsitiko ir Lenkijoje: Belovežo girioje buvo nušauta paskutinė laisvėje gyvenusi stumbrė.
      1923 metais Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškajai kilmei.
      O 1972 metais pasaulyje jau buvo 1288 grynakraujai stumbrai, nemažai iš jų Belovežo girioje.
      Stumbrų veisimo Lietuvoje galimumas pirmą kartą buvo svarstytas 1966 metais Sąjunginiame pasitarime Maskvoje. Stumbrynui įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas Panevėžio rajone. 1969 metais iš vieno Rusijos rezervato į 50 hektarų plote įrengtus aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai, 1970 metais - dar šeši, 1972 metais - dar du. 1971 metais iš jų gimė pirmasis stumbriukas. Kaip skelbiama, jau 1973 metais 5 stumbrai iš aptvarų išleidžiami į Pašilių mišką. Dar po du išleista 1975 ir 1976 metais. Taip esą Lietuvoje buvo pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Laisvėje gyvenantys stumbrai irgi pradėjo veistis.
      Tokia yra oficialioji informacija apie aptvaruose gimusių stumbrų išleidimą į laisvę. Bet pasirodo, kad jie į laisvę ne specialiai išleisti laisvajai bandai formuoti, o ištrūko patys dėl blogos jų apsaugos.
      Tik po dešimtmečio, prireikus supuvusius medinius aptvarus pakeisti vielos tinklu, žengtas drąsus žingsnis: iš stumbryno buvo išleisti visi stumbrai. Jie apie ketverius metus ganėsi laisvai. Sutvarkius aptvarus, stumbrus bandyta suvaryti atgal į stumbryną, bet dalis jų liko laisvėje...
      Dabar Panevėžio, Kėdainių ir gretimuose rajonuose laisvėje bastosi apie 100 stumbrų.
      Pirmieji stumbrai Lietuvoje buvo sutikti džiaugsmingai, žmonės važiavo žiūrėti jų kaip gyvo stebuklo. Lietuva taps stumbrų kraštu! Šiandien entuziazmo nebeliko, vietoj jo plinta nerimas, kad šie gyvūnai kelia grėsmę, kad jie taps kaip karvės Indijoje, besibastančios miestų gatvėse.
      Didžiausi stumbrų oponentai - Panevėžio ir Kėdainių rajonų medžiotojai ir ūkininkai. Nuo stumbrų kenčia miškas, nes jie skabo šakas, lupinėja medžių žieves ir panašiai. Ūkininkai niršta dėl išgulėtų ir išmindytų javų laukų, šakniavaisių, į kuriuos galiūnai įsisuka rudenį, ir rapsų, kuriuos atsikasa žiemą.
      Atsižvelgdama į tų rajonų gyventojų begalinius skundus ir norėdama pagelbėti žemdirbiams, Aplinkos ministerija ir ėmėsi projekto rengti stumbryną Žemaitijoje (ir Dzūkijoje) - perkelti į jį dalį laisvėje besiganančių ir eibes Aukštaitijoje darančių stumbrų: tegu ir Žemaitija (bei Dzūkija) pasidžiaugia jais! Tačiau kai kurie gamtininkai, netgi dirbantys Aplinkos ministerijoje, samprotauja, jog Lietuvoje stumbrams apskritai per ankšta - kas kita būtų Beloviežo giria. Tad ateitis - nelabai aiški... Pats Petras Dabrišius sako: „Nedidelė, kokių penkių stumbrų, banda laisvai įsitektų Žemaitijoje ir niekam netrukdytų. Bloga, kad visur žiūrima žmonių interesų, o nepaisoma žvėrių. Lietuvoje žvėrys priklauso valstybei, o, pavyzdžiui, gretimoje Latvijoje - nuo Dievo. Negalima su Dievo tvariniais elgtis kaip užsimanius, mes nesame jų savininkai."
      Kai ten bebūtų, bent Žvėrinčiaus lankytojai galės natūralioje aplinkoje pasigėrėti didžiausiais Europos gyvūnais stumbrais, žinoma, jei šie nesislėps nuo vasaros karščių ar žiemos vėtrų kur už medžių guotų...

Medinčiaus sodyba - ir šventykla, ir muziejus

      2005 metais už gyvūnų globą Petras Dabrišius apdovanotas Švento Pranciškaus, gyvūnų globėjo, medaliu. O 2009 metais už ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje bei įkurtą Žvėrinčių paskirta žymaus Lietuvos aplinkosaugininko Viktoro Bergo premija.
      Kaip minėta, pirminis miškininkų tikslas buvo veisti medžiojamuosius žvėris ir paleisti juos į miškus - kad užsieniečiai medžiotojai pažertų krūvą valiutos. Bet pasirodė, jog mūsų miškai vis dėlto per menki didesnei žvėrių populiacijai, ir tikslas pamažu keitėsi, svarbiausias dėmesys imtas skirti edukacinei krypčiai. Danieliai, lūšys ir kiti žvėrys liko gyventi gana erdviuose aptvaruose. Žvėrinčius tapo pažintinę reikšmę turinčiu gamtos kampeliu, čia vis gausiau lankosi ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos moksleiviai bei suaugusieji, net iš užsienio.
      Žemaitijos medžio drožėjai, vadovaujami Stepono Kamino ir Vytauto Savickio, pagamino Žvėrinčiui informacinius skydus, išdrožė skulptūrų, pastatė sūpynes ir kitas priemones vaikų pramogoms, nes vis dėlto dažniausiai sulaukiami lankytojai yra vaikai. Žvėrinčius netapo verslo įmone, jis nepigiai atsieina urėdijai. Ir lankytojų bilietai praktiškai simboliniai. Petras Dabrišius mėgsta kartoti, kad didžiausias atlygis yra spindinčios smalsios vaikų akys.
      Įdomu ir prie Žvėrinčiaus prisiglaudusioje Petro Dabrišiaus sodyboje. Joje Žvėrinčiumi besirūpinantis medinčius (senovėje medinčius turėjo dvi reikšmes: miško sargas, eigulys ir medžiotojas, medėjas) yra įsirengęs savotišką trylikos akmenų šventyklą. Sukurtą pagal šamanų geometriją. Aplink viduryje esantį pagrindinį akmenį ratu išdėstyti mažesni, kurie kiekvienas atitinka vis kitą mėnesį. Petras Dabrišius, šamanizmu domėjęsis Mongolijoje, Tuvoje, teigia, kad žinant gimimo mėnesį tereikia prieiti prie savojo, prisiliesti (vaikams leidžiama ir užsilipti ant jų), ir pasisemsi energijos, regėsi savo ateitį. Visų pirma, matyt, reikia tuo tikėti. Už šio akmenų rato yra gerokai mažesnių riedulių, atitinkančių savaičių skaičių, ratas. Tolėliau už jų pagal keturias pasaulio šalis įrengti aukurai, šalia jų stūkso dar po vieną didelį akmenį.
      Dėmesį patraukia skiedrų jurta, sodybą puošiančios Tryškių seniūnijoje gyvenančio drožėjo Kęstučio Šiušos medžio skulptūros. Į sodybą atkeltas senovinis svirnas, sako, statytas 1885 metais. Buvę savininkai pardavė jį malkoms už tūkstantį litų. Medinčius rengėsi naudoti jį bitininkystės reikmėms, bet dabar bus tapęs ar ne darbo kabinetu su įvairiais eksponatais. Yra ir senovinis skobtinis avilys. O už svirno medinčius yra pasistatęs kelis tokius avilius, kuriuos pats pasigamino. Ten savotiškas avilių muziejus, ten dūzgia daugybė, apie 90, bičių šeimų. Aviliai yra įvairaus senumo, formų, surinkti iš įvairių vietovių, net iš užsienio šalių.
      Po sodybą prieš keletą metų laisvai bindzinėjo ir gulinėjo prijaukinti vilkai. Dabar lankytojus pasitinka ožkos, vištos. Be to, Petras Dabrišius yra įrengęs „gyvąjį kampelį". Jame auga lapės, šeškai, žiurkės, nutrijos, triušiai. Būna ir laikinų gyventojų. Vienas jų - jau aprašytas kranklys Krukis.

Gamta niekam neatleidžia

      Yra glaudęsis ir savotiško charakterio keistuolis briedis, duonos plėšikas. Petras Dabrišius jį taip aprašo:
      „Pasklido gandas, kad Kelmės rajone ūkininkas priglobė jauniklį briedžiuką, jį ganydavo kartu su karvėmis, o šis nevaržomas keliaudavo kur norėdavo... Paūgėjęs jis nutoldavo nuo karvių bandos ir pradėjo bastytis, jį traukė prie kaimo parduotuvės, autobusų stotelės, kur jis, kaip stipruolis plėšikas, pradėjo apiplėšinėti žmones ir grobti duoną. Pasakojo, kad jis vienos moters krepšį perplėšė pusiau ir, radęs duonos kepaliuką, jį sutaršė.
      Žmonės skundėsi dėl jo įkyrumo, tad jį auginęs ūkininkas išvežė žvėrį toli į mišką ir paliko. Keliaudamas pamiške pagal kvapą kitame rajone briedis susirado parduotuvę, ten jėga išplėšė duoną iš nieko neįtariančio rankoje laikiusio kepaliuką žmogaus. Žmonėms nusibodo briedis duonos vagis ir jie sugalvojo pristatyti jį į Žvėrinčių.
      Petras priėmė briedį į aptvarą, bet neilgai jis tepabuvo Žvėrinčiuje ramus - išmoko peršokti dviejų metrų aukščio tvorą ir susirasti parduotuvę, nes jį priviliodavo duonos kvapas. Briedis nenorėdavo sugrįžti į aptvarą, Petras prisiviliodavo jį duonos pluta."
Neapsikentęs Petras Dabrišius atidavė jį kitam šeimininkui.
      Pernai į danielių ir stirnų aptvarą pateko ir du elniai. Iš pradžių bandyta leisti jiems laisvai vaikštinėti po teritoriją, bet jie, namie auginti, nebijo žmonių, norėdami pasikasyti niežinčius ragus ėmė lamdyti lankytojų šonus. Kartais ir už rankinės griebdavo - matyt, buvo pripratę, kad buvusieji šeimininkai ten turėdavo skanėstų... Teko uždaryti į aptvarą.
      Vieną žiemą buvo priglausti barsukai, kurių urvus dėl šiltų orų per polaidžius apsėmė vanduo. Prieglobstį ir tinkamą rūpestį buvo radęs iš lizdo iškritęs gandriukas, kitais metais vis dėlto išskridęs su savo gentainiais. Auginta ir išdykusi beždžionėlė Pupa, patekusi čia iš Pasvalio - ją atidavė prisiimtos atsakomybės pabūgę šeimininkai. Bet dažniausiai žmonės stengiasi atsikratyti savo augintinių neapsikentę jų krečiamomis eibėmis. Taip atsitiko ir su dabar medinčiaus sodyboje įsikūrusiu meškėnu, atvežtu iš Šiaulių: savininkams nepavyko atpratinti jį plėšyti pagalves bei antklodes ir nusprendė atiduoti Petrui Dabrišiui.
      Ant vieno jo sodybos pastato yra plakatas su užrašu, skirtu, be abejo, visiems Žvėrinčiaus lankytojams: „Dievas žmogui atleidžia visada, žmogus žmogui atleidžia kai kada, gamta neatleidžia niekada." Tai amerikiečių filosofo, daugelio įsimintinų sentencijų autoriaus Ralfo Volfo Emersono raginimas nedaryti klaidų, už kurias nebus atleista.
      Petras Dabrišius pasakoja, kad kitose šalyse gyvūnų reikalais rūpinamasi kur kas labiau, ir mini tokį pavyzdį: buvęs atsiųstas šuo net iš Australijos, nors atsiuntimas kainavęs ar ne 5000 eurų - jis buvęs papjovęs kitą šunį ir už tai šeimininkams grėsė milžiniška bauda arba, esą, privalėjo šunį deportuoti iš šalies.
      Apskritai jau plačiai paplitusi nuomonė, kad Telšių urėdijos Ubiškės girininkijos Žvėrinčius - ir pasakų daktaro Aiskaudos rezidencija: čia galima atvežti sužeistus ir nusilpusius, pasimetusius nuo savo šeimos gyvūnus, jais bus tinkamai pasirūpinta, o vėliau paleisti į laisvę.


Česlovas GEDVILAS
2016 m., birželis
A. Morozovo, V. Balkūno, V. Nosevičiaus, D. Sungailos, A.Dačkevičiaus, buvauten.lt, telsiuuredija.lt nuotraukos

 


 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt