Miško žmogus



     Mostaičių girininkas Petras Budvytis pavadino Genovaitę Šleiniuvienę miško žmogumi. Ir jau matai ją, įsikūrusią kur girios viduryje pakrypusioje pirkelėje ar ne ant vištos kojelės. Be elektros, be telefono, kur ir laiškininkas nežino kelio.
     š tikrųjų ji gyvena visai ne miškuose, o Kulių miestelio pakraštyje, prie mažojo tvenkinio. Nėra ji ir kokia atsiskyrėlė, atvirkščiai - ją žino ne tik kuliškiai, bet ir plungiškiai, ir gargždiškiai, kitos aplinkinės vietovės. Tiksliau - žino ir giria jos keptus tortus ir skruzdėlynus. O kai giri darbus, negali negirti ir paties žmogaus.

Svarbiausia - buvimas miške

     Girininkui Petrui Budvyčiui ne tortai rūpi, nors, aišku, neapsieina ir be jų. Jis kalba dalykiškai: „Vien šį 2016-ųjų pavasarį ji viena pati pasodino beveik 10 tūkstančių eglaičių, apsodino iškirstą 3,9 hektaro biržę."
     Šie skaičiai atrodo nemaži, tačiau girininkijos mastu jie nėra tokie jau įspūdingi, nes šį pavasarį girininkijoje iš viso pasodinta beveik 100 tūkst. sodinukų. Girininkas net patikslina: 99,64 tūkstančio. Bet porą savaičių dirbo dvi rangovų brigados, o čia - viena pati moteris per dešimt dienų.
     Tačiau tai iš pirmo žvilgsnio rodo tik moters darbštumą, kuo čia dėtas miško žmogus? Pasirodo, Genovaitė Šleiniuvienė yra ir pagarsėjusi grybautoja, kitos tokios, esą, aplinkui nerasi. Be to, renka ne bet ką - tik baravykus. Pernai rudenį jų pardavė už kelis šimtus eurų, o gal beveik už tūkstantį, tačiau tai jau materialiniai dalykai, ir ne visai padoru juos viešinti. Ji neslepia: „Užpernai, tada dar tebebuvo litai, pardaviau maždaug už 5 tūkst. litų, o tai eurais - vos ne pusantro tūkstančio. Praėjusį rudenį mažiau - trumpesnis tebuvo baravykų sezonas."
     Moteris nesigina: „Taip, tai jau verslas. Bet man svarbiausia - buvimas miške. Štai ir dabar įmaišysiu tešlą skruzdėlynui ir spėsiu nupulti iki tėviškės miškų. Kai kam keista. Pasakysi, jog įdomu pamatyti kokį žvėrelį, išlindusį naują žiedą - dar užjuoks."

Lyg pasiteisinimas

     Rodos, iš tikrųjų nėra dabar, balandžio pabaigoje, miške ką veikti. Juk jau ir žibuoklės nubarstė savo melsvo atspalvio žiedlapius, tik jų mėlynumas ilgai išliks akyse. Ar ne tai svarbiausia? Nužydėjo vištapienės. Ir plukės, savo baltumu puošusios neišvaizdžius pamiškių alksnynėlius - lyg į nedrąsią pavasario žalumą snaigių būtų prikritę - praranda iškilųjį grožį. Taigi lyg ne ką ir bepamatysi.
     Apskritai, kur jūs matėte kaimo žmogų, be tikslo bindzinėjantį po mišką? Juk ne miestietis, šventadienį vienas pats ar su vaikais, anūkais vaikštinėjantis po šilą ir aikčiojantis dėl kiekvieno žiedelio, neretai pavadinimus sumaišydamas, dėl strazdo giesmelės - daugiau giesmininkų gal ir neišvardintų...
     Genovaitė Šleiniuvienė apie tai nekalba ir lyg mėgina pasiteisinti: „Na, pasidairysiu, kur žemuogės žydės..." Taigi miško trauką, gal nenorėdama atvirauti apie savąjį subtilų pasaulio suvokimą, mėgina pasiteisinti materialine nauda, kuri daugmaž visiems suprantama. Tada niekas nesistebės, pečiais netraukys. Ji žinoma ne tik grybautoja, bet ir uogautoja, prirenkanti nemažus krepšelius ar kibirus mėlynių, bruknių, spanguolių. O žemuogės - tik šiaip sau, pasidžiaugti ir paskanauti vasaros kvapų prisigėrusiomis uogomis, tarsi tirpstančiomis burnoje. Gal dabar jau mato, kaip žemuogės išskleis panašius į mažas žvaigždeles žiedus gegužės saulės įšildytose laukymėse, kirtimuose, pamiškėse, atšlaitėse. O vasarą ten bus kvepiantis grožis.

Uogavimas ir grybavimas - tai poilsis

     „Žmonės stebisi, sako: juk pavargsti begrybaudama, beuogaudama. O aš - pailsiu", - teigia Genovaitė Šleiniuvienė ir pati, atrodo, stebisi, kad gali būti kitaip, kad kiti to nesupranta.
     Savo potraukį aiškina paprastai: „Mūsų tėviškė - pagarsėję miškais Mažieji Mostaičiai. Sodyba buvo gal 50 metrų nuo miškelio. Mama pasakojo, kad gimusi buvau labai irzli, o kaimo žmogus neturi kada per daug tupinėti apie kūdikį - nusineša į pamiškę ir ten migdo. Snūsteliu, o mama tuo metu ir pagrybauja, kol vėl išgirsta inkštimą. Gal jau tada viskas ir prasidėjo."
     Nei mama Bronislava, nei tėvas Steponas Viršilai pagal darbą nesusiję su miškais - buvo kolūkiečiai. Mama dirbo kiaulių fermoje, o tėvas Steponas Viršilas buvo „Pergalės" kolūkio traktorininkas. Tarp kitko - garsus net Lietuvoje: daugkartinis Plungės rajono artojų varžybų nugalėtojas, respublikinių varžybų prizininkas. Dabar jau pensininkas, laisvalaikiu ir krepšius pina. Matyt, be darbo negali, augęs našlaitis išmoko darbštumo. Mat jo tėvas Antanas Viršilas žuvo nuo miško kovotojų rankų. Genovaitei Šleiniuvienei nepatogu apie tai kalbėti, o Mostaičiuose gyvenusi eigulio sesuo, paskui - eigulio žmona Benedikta Srėbaliūtė - Vengalienė yra pasakojusi: „Antanas Viršilas, kaip raštingesnis žmogus, pokario laikais buvo pastatytas lyg kaimo seniūnu ar kokiu raštininku. Dabar galima svarstyti visaip, bet juk turėjo kas nors juo būti. Buvo rastas nušautas kraujo klane, o keturi vaikai sukritę ant negyvo tėvo kūno. Liko našlaičiai, nes motinos jau nebebuvo." Tad vienas iš tų keturių niekuo nekaltų vaikų, patyrusių tėvo netekties siaubą, buvo Genovaitės Šleiniuvienės senelis.
     Genovaitė Šleiniuvienė sakosi grybavimo paslapčių sėmusis ne iš kaimo rūpesčiuose paskendusios mamos, tuo labiau ne iš tėvo, kuriam, atrodo, traktorius terūpėjo, o iš Klaipėdoje gyvenusios mamos tetos. Ši, nors jau ir miestietė, bet kilusi nuo Mostaičių miškų, buvo nemenka grybautoja, vis atvažiuodavo ir, žinoma, vesdavosi į miškus mažąją Genutę, vis papasakodavo šį tą apie vieną ar kitą grybą.

Be daržininkės diplomo

     Antra vertus, net būtų keista, jei kaimo vaikai nepažintų miško gėrybių, neskirtų paukščių balsų, nežinotų, kur koks slapukas drevėje lizdą įsitaisęs. Tik paskui, išsikėlus į miestą studijuoti ar šiaip paskendus nesibaigiančiuose kaimo žmogaus rūpesčiuose, tas vaikystės susidomėjimas, sugebėjimas aplinką suvokti kaskart iš naujo, vis šviežiu žvilgsniu prislopsta ar net visai išblėsta. Genovaitei Šleiniuvienei neišblėso. Nuo paauglystės turėjo svajonę stoti į Kauno Mičiurino technikumą studijuoti daržininkystę ir bitininkystę. Bet baigdama vidurinę mokyklą susikirto per lietuvių kalbos egzaminą, o pataisą begalėjo perlaikyti rudeniop. Netrukus jauna ištekėjo, ir visi mokslai pasibaigė.
     Teko dirbti kiaulių fermoje. O iširus Kulių žemės ūkio bendrovei, nenurimstanti moteris stverdavosi tai šio, tai to. Pasiprašė į girininkiją medelių sodinti. Paskui padirbėjo kavinėje. Kurį laiką ūkininkavo išsinuomotoje žemėje, bet dabar, pieno perdirbėjams vos nesityčiojant iš žemdirbių absurdiškomis supirkimo kainomis, atsisakė pienininkystės, belaiko kelias karves praktiškai savo poreikiams. Mėgino užsiimti net daržininkyste - įsirengė šiltnamį agurkams auginti, sakosi iš knygų mokiusis jų priežiūros. Šalia viso to - ir kepami tortai, skruzdėlynai. Jau ketvirtas ar penktas pavasaris sodino medelius.
     Prisipažįsta: „Tas girininkas terliojasi su manimi, ir tiek. Juk turi, atrodo, vykusias dvi rangovų brigadas, kurios kaip mat apsidirba. Bet paprašytas skiria ir man biržę. Matyt, mano darbu patenkintas, bent nėra peikęs. Mano sodinukai prigyja neblogai, nes rūpi ne šiaip atmestinai įkišti daigą, o viską atlikti tvarkingai, jei drėgnesnė vieta, stengiesi aukštėliau, ant kauburiuko pasodinti - kad neužmirktų."

Ir pietų pertrauka - miškui

     Miškasodis - trumpalaikis. Paskui, kol prisirpsta mėlynės, savotiškas atokvėpis. Sakosi, šių uogų, kai jų derlius neblogas, per dieną pasitaiko prisirinkti porą kibirų. Ne su kokiomis „šukomis", o kultūringai. Esą derlingais metais per valandą galima pririnkti apie 3 litrus. Paskui ima masinti raudonskruostės bruknių kekės, vos ne kaip dideli kraujo lašai sublizga spanguolės. Gamta užaugino, Dievas davė - pasiimti bereikia, o nelaukti ranką atkišus kokios pašalpos iš valdžios. Spanguoliaudama nusitrenkia ir į Rietavo urėdiją - vos ne iki Liolių.
     Genovaitė Šleiniuvienė nė nemėgina neigti, kad ir uogavimas, ir grybavimas yra papildomas pragyvenimo šaltinis. „Bet ne tai, ne pinigai svarbiausia, - sako. - Svarbiausia buvimas miške. Dar žemės ūkio bendrovės laikais apie 11 valandą, būdavo, grįžtu apsišėrusi iš fermos, sėdu ant dviračio ir į mišką spėju, kol prieš keturias vėl reikia bėgti prie kiaulių. Ir dabar panašiai. Nežinau, gal keistas žmogus esu, gal kai kam taip ir atrodo, o aš paprasčiausiai be miško negaliu. Be to, yra užsiėmimas ir nelieka laiko tuščioms apkalboms."
     Gal čia visai tiktų publicisto Romo Sadausko lyg mėginti sueiliuoti žodžiai:

„Sutik:
jau seniai tau geriau
tarp medžių
negu tarp žmonių.
Medis niekad tavęs nenuvils,
kai reikės to -
paguos
ošimu, šlamėjimu
ar tiesiog buvimu."

     O tos paguodos Genovaitei Šleiniuvienei vienu metu, pasitraukus iš gyvenimo vyrui, labai reikėjo, būtent miškas, prisipažįsta, padėjo jai viską ištverti. Tad į poetus pretenduojančio publicisto žodžiai nėra tušti, nėra tik dėl gražumo, kaip kai kam gali pasirodyti. Panašiai rašė ir publicistas Vygandas Račkaitis vienoje iš gamtos miniatiūrų: „Kartais tiek nedaug tereikia, kad palengvėtų širdis. Užtenka pažvelgti į vasaros saulę sugėrusį lapą, į vaivorykštės spalvomis sutviskusį rasos lašelį, į skrendantį paukštį... Ir ateina džiaugsmas, pajunti vienybę, tą sunkiai nusakomą ryšį su gimtuoju kraštu, su žeme, su medžiais."

Kompasas galvoje. Ar širdyje?

     Kaimo vaikai nuo mažens žinodavo, o smalsesni miestiečiai iš knygų mokėsi: raudonviršio ieškok po drebule ir beržu, baravyko - po pušimis, eglėmis, ąžuolais, kazlėkų - po pušimis, rudmėsių - po pušimis, eglėmis. Šios senos tiesos, patvirtintos mikologų, neneigia ir Genovaitė Šleiniuvienė. Bet ji sako:
     „Į aukštuosius, tai yra tikrus, suaugusius miškus einu tik pasivaikščioti. O norint gausiau prisigrybauti, reikia landžioti po jaunus eglynėlius. Kur 2004 metais sodinom, pernai jau buvo baravykų. Mažai kas pagalvoja, kad ten jų galėtų dygti, todėl esu be konkurencijos. Turiu dvi tris vietas ir ten kas porą dienų užsuku - negrįžtu tuščiomis, pasitaiko per dieną net po 40 kilogramų baravykų pririnkti, neperaugusių, rinktinių. Išsirengiu į mišką paprastai rytą, karvutes apėjusi."
     Pati sakosi žiemai grybų nesūdanti ir nekonservuojanti: „Nelabai mėgstu valgyti, man labiau patinka grybauti. Todėl raudonviršius atiduodu tėvukams. Ne visada jie ir betelpa į mano kraiteles... Kartą užėjau jų kaip pabertų, parvažiavusi nupasakojau vietą pažįstamiems, tie pavakary nuskubėjo ten, bet nieko neberado..."
     Taigi grybautojų, kaip ir uogautojų, aplink Kulius netrūksta, privažiuoja ir iš Klaipėdos. Genovaitė Šleiniuvienė neslepia, švelniai tariant, nesidžiaugianti jais. Ne dėl konkurencijos, nes Dievo dovanų miškuose netrūksta, tereikia mokėti, ir netingėti, jas pasiimti: „Nepatinka miesto žmonių šūkavimas. Ateini pailsėti, o čia turgus." Neretai žmonės ūbauja pasimetę vieni nuo kitų ar visiškai pasiklydę. Moteris sako, jog ne kartą teko gelbėti tokius nelaimėlius, išvesti iki keliuko ar net pavežėti iki kažkur jų pasilikto automobilio. Ji pati sakosi niekada nepasiklystanti, bet paaiškinti negali: „Lyg savaime randu kelią, tartum koks nematomas kompasas galvoje būtų."
     Nuo senovės būta pastebėjimų apie būsimą grybų derlių. Kai kur Lietuvoje teigdavo: „Jei Kūčių vakarą daug žvaigždžių ir jos aiškiai šviečia, tai tais metais bus daug grybų. Jeigu per Kalėdas nėra žvaigždžių, tai nebus grybų, o bus uogų ir riešutų." Tai, suprantama, pasakėlės, kurios būdavo sekamos ilgais vakarais tais laikais, kai nebuvo televizorių ir kompiuterių, o pakulų verpėjos vietoj elektros pasišviesdavo balanomis. Kur kas rimtesnis liaudies išminties rinkėjų Ubiškėje, netoli Žemaitijos sostinės, užrašytas pastebėjimas: „Jei anksti, dar vasario viduryje barsukas iš olos išlenda, daug ir stambių grybų turėsime." Rodos, kuo čia dėtas barsukas. Žvėrelis nemiega, kai žemę atleidžia, o tada ir grybienos siūleliai anksti pradeda tvirtėti, plėstis, žada gerą grybų derlių. Bent taip būdavo seniau, o dabar apskritai žiemų kaip ir nebelikę ir nebeaišku, kada tam barsukui keltis...
     Genovaitė Šleiniuvienė sakosi turinti savus pastebėjimus: „Baravykų bus, kai daug sniego, su pūgomis. Šią žiemą nei daug sniego nebuvo, nei pūgų didelių, bet užteko kritulių. Vidutiniškas baravykų derlius bus." Matyt, ir kitų grybų.

Česlovas GEDVILAS
2016 m. balandis

 

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt