Kada kirsti medį ?



 
     Vyresni kaimo žmonės, kurių svirnuose gal tebekabo dvirankiai pjūklai, dar prisimena, o miestiečiai gal bent yra girdėję, kad senovėje žmonės medžius kirsdavo ne bet kada, o nustatytu laiku - žiemą, neseniai pašalus. O prieš griebdamiesi pjūklo net į dangų pasidairydavo: kokia mėnulio fazė?

     Bet šiais laikais, kai medis, kadaise buvęs net ir dvasinė atgaiva, tapo vien materialinė vertybė, klausimo, kada kirsti mišką, koks Aplinkos apsaugos departamento klerkas net nesuprastų ir rimtai atsakytų: kai turėsite leidimą! Toks valdininkų atsakymas turi pagrindą, mat savininkas, kaip žinoma, negali be atodairos šeimininkauti savo miške. Net savo ar senolių sodinto ąžuolo savo kieme nukirsti, jei tas kartais yra įrašytas į saugomų objektų ar sodyba patenka į saugomų teritorijų sąrašus. Tada galima susilaukti rimtų nemalonumų, piniginių baudų.
     Šiuolaikinis praktiškas žmogus senolių teiginį, jog medžiai būdavo kertami žiemą, priima kaip savaime suprantamą: ūkininkai, baigę laukų darbus, turėdavo daugiau laiko darbuotis miške, tai ir mažam vaikui aišku. Be to, anais laikais ir žiemos būdavo panašios į žiemas - su šalčiais, kurie įšalu sukausto dirvožemį, ir galima rąstus arkliais tempti net iš pelkynų, negadinama miško paklotė.
     Toks samprotavimas, be abejo, teisingas. Tačiau žiema žiemai nelygu: medienos ruošą neretai trukdydavo ypač sunkios gamtinės sąlygos - keliai užpustyti, vietomis sniego iki juosmens, o žemė nepakankamai įšalusi. Taigi - priežastis kita. Miško žinovų teigimu, žiemą mediena tvirtesnė, po rudens labiau subrendusi, todėl geriausios kokybės. Senovės žmonės, gyvenę be kompiuterių, tai žinojo.
     Etninės kultūros žinovas Adomas Vitauskas 1940 metais „Gimtojo krašto" leidinyje straipsnyje „Statybinės miško medžiagos apdirbimas" teigė, kad statybinei miško medžiagai paruošti buvo skiriama daug dėmesio, nes nuo kirtimo laiko priklausė medienos stiprumas ir patvarumas. Esą, senieji žmonės visada griežtai laikydavosi iš tėvų perimtų taisyklių, kaip, kuriuo metų laiku ir kurią medžiagą kirsti, kad ji būtų tvirta ir ilgai laikytų. Netgi manyta, jog medienos tvirtumas priklausęs vien nuo kirtimo laiko. Toks tinkamiausias laikas bet kokiai medienai ruošti buvo laikomas gruodžio mėnuo - laikotarpis prieš Kalėdas. Esą „rudenį ir žiemos pradžioj medyje susilaiko daugiau jo kraujo (sulčių arba sakų), mažiau jo nuteka pjaunant ar kertant. Medžio sultys yra jo kraujas, jei jis nubėga, nepasilieka medyje, negauna sudiržti arba susistovėti, tada rąstas bus nestiprus. Pjaunant pavasarį medžio sultys nuteka, nesusimacavoja medyje, jį apninka kinivarpos, jį išgrąžo skylutėmis. <...> Medis greit supūva arba sutreša, nes jo tvirtumas yra nutekėjęs, medis liko minkštas."
     Buvęs ilgametis Purvaičių eigulys Alfonsas Zavadzkis, dabar einantis 82-uosius metus, tą kirtimo laiką gerokai pratęsia. „Geriausias laikas gruodis - kovas, - sako jis. - Tada medis yra subrendęs, pasiruošęs žiemai. Mediena geresnė. Paimk pavasarį - kažkokia minkšta. Prisiminkime kad ir senus budinkus, draskomus, kai padorūs ūkininkai buvo išvežti į sibirus. Seniai statyti, o sienojai, dūmų prisitraukusios lubų sijos - geriausi. Sovietmečiu niekas nebepaisė kirtimo laiko, tiek ir bestovėdavo pastatai. Tiesa, pereita prie skleidžiančių šaltį mūrinukų, bet, žiūrėk, grindys jau ir išpuvusios. Žinoma, neretai grindys ar kiti medienos dirbiniai neilgai tetverdavo ir dėl kitos priežasties: beviršijant socializmo statybos planus tos grindys paklotos iš pusžalių lentų, nesusigulėjusių, tik kelias paras palaikytų džiovyklų krosnyse."
     Ilgametis eigulys Antanas Jurkus, gyvenantis Babrungėnų miškuose, remdamasis girdėtais senų žmonių pasakojimais, tą terminą sukonkretina, tačiau ima ne ikikalėdinį laiką, o vasario mėnesį: „Geresnė mediena kertant vasario mėnesį."
     Buvęs Kulių eigulys ir girininkas Teodoras Jazdauskas, į klausimą, kada kirsti medžius, atsako: „Be kalbų: tinkamiausias laikas - sausis, vasaris, tada mediena geresnė. Medžio gyvybiniai procesai sustoję. O pavasarį teka sultys, jau pjaudamas matai, kad medis tarsi patęžęs. Nuo seno tėvai, seneliai laikėsi senosios išminties, tik šiais laikais pamiršo. Aš kai stačiausi namą, medieną ruošiau vasario mėnesį. Ne taip išpuolė, o specialiai taikiau: vienais metais vasarį kirtau medžius sienojams, kitąmet, vėl vasario mėnesį, - lentoms, staktoms."
     Žurnalistas Mindaugas Bartininkas knygoje „Liaudies meteorologija" atpasakoja lietuviškų kalendorių pradininko, mokytojavusio Rietave, Lauryno Ivinskio paskelbtus bandymus, bylojančius apie rąsto atsparumo priklausomybę nuo nukirtimo laiko:
     „Buvo paimtos keturios vienodo amžiaus, dydžio ir augusios vienodomis dirvožemio sąlygomis pušys. Viena buvo nukirsta gruodžio, antra - sausio, trečia - vasario, ketvirta - kovo mėnesio pabaigoje. Iš jų buvo iškirsti visiškai vienodo storio ir ilgio rąstai, kurie buvo išdžiovinti tomis pačiomis sąlygomis. Po to visi šie rąstai buvo padėti ant specialių trinkų, per vidurį sukrauti vienodo svorio maišai. Rezultatai buvo tokie: pirmosios, tai yra gruodžio mėnesį nukirstos pušies atsparumą įvertinus 100 balų, antrosios, nukirstos sausio mėnesį, buvo 88 balai, trečiosios, nukirstos vasario gale - 80, ketvirtosios, nukirstos kovo gale - 62. Taigi stipriausias rąstas buvo iš pušies, nukirstos gruodį.
     Panašiai buvo patikrinti basliai, pagaminti iš medžių, nukirstų gruodžio ir kovo mėnesiais. Įkalti į žemę pirmieji buvo dar visiškai sveiki po šešiolikos metų, o antrieji lengvai lūžo jau po trejų ar ketverių metų, nors visi jie buvo įkalti į tą pačią dirvą.
     Bandymai daryti ir norint sužinoti, kokiu laiku kirsto medžio mediena yra kietesnė ir mažiau eižėjanti, tai yra kada iš jos pagaminti daiktai mažiau sproginėja. Buvo nukirsti keturi vienodomis sąlygomis augę, vienodo dydžio ir vienodo amžiaus ąžuolai. Kaip ir bandymuose su pušimis, vienas iš jų buvo nukirstas gruodžio, kiti sausio, vasario ir kovo mėnesiais. Iš šios medienos buvo pagaminti vienodo dydžio indai ir statinaičių dugnai. Dugnai, pagaminti iš ąžuolo, nukirsto gruodžio pabaigoje, nė kiek nepraleido vandens, o pagaminti iš kitu laiku nukirstų ąžuolų per tam tikrą laiką permirko. Pagaminti iš sausį nukirsto ąžuolo indai permirko per 48 valandas, iš vasarį - kitą dieną, o iš kovo pabaigoje nukirsto ąžuolo pagamintų indų vanduo pradėjo kapsėti jau po dviejų valandų. Atlikti bandymai parodo, kad gruodžio pabaigoje nukirstų medžių mediena atsparesnė puvimui, stangresnė ir kietesnė nei medžių, nukirstų vėliau, o kovo mėnesį kirsto medžio mediena yra pati prasčiausia."
     Žinoma, bandymai, pavyzdžiui, dėl kuolo patvarumo - nevienadieniai. Žmonės pastebėdavo, kad vieni tvoros kuolai tverdavo vos kelias vasaras, o kiti, įkalti į žemę, laikėsi ir pusantro dešimtmečio. Ir susimąstydavo: kodėl taip? Vargu, ar pagalvodavo, kad tai priklauso nuo medžio nukirtimo laiko, nes juk neprisiminsi, kada kirstais basliais tvėrei tvorą prieš 10 ar 15 metų - ūkininkai užsirašydavo tik karvės, gal dar kiaulės kergimo laiką. Vis dėlto per amžius padarė bendrą išvadą, nesukonkretindami mėnesiais: kirsk medį žiemą, tai yra gruodį, sausį, dar vasarį.
     Įdomų pastebėjimą, prisimindamas Platelių miškų kirtimą prieškario laikais, yra pasakojęs jau minėto babrungėniškio eigulio Antano Jurkaus brolis Vytautas Jurkus. Anot jo, žiemos pradžioje, prieš griebdamiesi pjūklo, senoliai dar ir iš klausos pasitikrindavo, ar jau kirstinas medis - spręsdavo iš jo skambėjimo sudavus per kamieną kokiu pagaliu.
     Tik žiemos metą pripažįsta plungiškis Stanislovas Leliuga, visą amžių dirbęs miškuose ir staliumi. Jis pateikia ir pavyzdį: „Su tėvu vežėm mėšlą daržams. Buvo vasaros pradžia - birželio mėnuo. Užkliuvom už pašaly riogsojusios akmenų krūvos - sulūžo ratas. Nuskubėjau į mišką, nusikirtau beržą, pasidariau rato stebulę, ir darbuojamės ne tik tą, dar ir kitą vasarą. Turėtų tverti bent dešimtmetį, bet po pusantrų metų ta stebulė išsiaižė. Kraipiau galvą, o tėvas paaiškino: iš vasarą kirsto medžio nenorėk patvaraus daikto."
     Senieji žmonės, tikriausiai nė neskaitę tų Lauryno Ivinskio kalendorių, iš didelės praktikos taip ir mokydavo: nekirsk vasarą! Net malkoms - neturėsi kaitros.
     Žinoma, vadinamaisiais senovės laikais ūkininkai nedaug tekirsdavo miško, miško verslu užsiiminėjo kunigaikščiai, grafai - pardavinėjo žydams, kurie plukdė medieną į vokietijas ar anglijas. O šiaip valstiečiui medis buvo reikalingas visų pirma namui, tvartui, svirnui pasistatyti, kuolui nusitašyti, lopšiui pasidaryti. Be abejo - ir kurui, tačiau jam stengdavosi sunaudoti iš pagriovių prisikirstų krūmų virbus.
     Namo statyba būdavo didelis ir svarbus darbas, kuris prasidėdavo nuo tinkamos vietos pasirinkimo. Paskui - mediena. Pirmenybė visada teikiama spygliuočiams - pušims ir eglėms, nes jose esančios dervos stabdo puvimą.
     Bet senoliai sakydavo: žinoti tai - beveik nieko nežinoti. Tiko tik 70-mečiai ar 80-mečiai medžiai, o apskritai, kuo senesni - tuo geriau. „Jaunas medis, - sakydavo, - eina į ūgį, o ne į jėgą. Todėl ir jų metiniai žiedai skiriasi nuo subrendusių medžių - reti, tai yra stori. Jauną medieną naudoti statybose - tik be reikalo rankoms darbą duoti: statinys greitai sunyks."
     Be to, statyboms tiko ne visa šimtametė mediena. Labiausiai būdavo vertinami medžiai, augantys aukštesnėse vietose, kur mažiau drėgmės dirvožemyje. Be to, svarbu, ar, pavyzdžiui, pušis augo palaukėje, ar miško tankmėje. Girios tankmėje augusi pušis laikoma tvirtesnė, patvaresnė ir, be abejo, yra dailesnė, tiesesnė. O palaukėje augusios pušies šerdis, kurios mediena blogesnė, yra didesnė ir visa mediena minkštesnė, jau nekalbant apie tai, kad medis kresnas, netiesus.
     Išsirinkus tinkamą mišką, būdavo laukiama tinkamo meto, tai yra žiemos. Tiesa, kai kur kirtimo laikas buvo nustatomas ir atsižvelgiant į medžio rūšį. Pavyzdžiui, Rusijoje buvo manoma, kad žiemą reikia kirsti tik eglę ir pušį. O drebulę, atvirkščiai - pavasarį ir vasarą. Tada ir jos mediena tampanti ilgaamžė, kaip ir spygliuočių medžių. Taip sakydavo senoliai kai kuriuose Rusijos regionuose. Sunkoka tuo patikėti, nes drebulės mediena lengva, minkšta, naudojama degtukų, celiuliozės pramonei, įrankių, baldų gamyboje, stogų skiedroms, malkoms.
     Statyboms skirtos medienos stengdavosi nepalikti iki pavasario, ypač iki vasaros, kad neprilįstų kinivarpų, o jeigu vis dėlto tekdavę palikti kur miške, tai nulupdavę žievę. Statybvietėje rąstus sukraudavo taip, kad jie vėdintųsi iš visų pusių, ant viršau įrengdavo kokią nors stoginę, apsaugančią nuo tiesioginių saulės spindulių. Taip statybų medžiaga bent vieną sezoną ar ilgiau džiūdavo - „susigulėdavo".
     Matyt, statybose laikantis praktinės amžių patirties taisyklių yra išlikę nemažai šimtamečių medinių statinių. Pavyzdžiui, Plungės rajono Gintališkės sodybos tvartas statytas 1871 metais, tad jam beveik pusantro šimto metų. Tiesa, jo statusas dabar pakitęs - 1970 metais perkeltas į Liaudies buities muziejų, kur apie jį, be abejo, tupinėte tupinėjama.
     Medinė tašytų rąstų Platelių bažnyčia pamažu artėja prie 300 metų jubiliejaus - statyta 1744 metais. Bet savo amžiumi ji nė iš tolo negali varžytis su kai kuriomis Vakarų Europos šventovėmis. Pavyzdžiui, medinė Hedalio bažnyčia Norvegijoje statyta XIII amžiaus pradžioje, tai yra prieš 800 metų. Ten yra ir dar senesnių. O dar senesni - karkasiniai statiniai, pavyzdžiui, porai tokių šventyklų Japonijoje jau gerokai per 1300 metų. Tik tiek, kad galima teigti, jog tai jau ne mediniai pastatai: iš medžio - tik karkasas, o tarpai užpildyti kitomis ilgaamžėmis medžiagomis.
     Taigi žmonės vadovavosi praktiniu patyrimu ir pasiekė statinių ilgaamžiškumo rekordų, iš tinkamai paruoštos medienos tinkamai suręstas ir prižiūrimas namas gali stovėti šimtmečius. Tiesa, ir mokslo vyrai, nelabai pripažindami praktikos reikšmę, kartais griebdavosi tyrinėti medžių kirtimo laiko įtaką medienos patvarumui, dažniausiai siekdami įrodyti, jog įtakos nėra. Kaip tik tokio pavadinimo („Ar turi įtakos kirtimo laikas medžio savybėms?") publikacija buvo išspausdinta miškininkystės žurnalo „Mūsų girios" 1931 metų 1-ajame numeryje. Joje pasakojama apie Šveicarijoje dviejų Ciuricho politechnikumo profesorių Knuchelio ir Gioumano atliktus bandymus, trukusius net 5 metus.
     Bandymams pasirinkti eglė ir kėnis. Kiekvieną mėnesį, maždaug mėnesio vidury, esant tai pačiai mėnulio fazei ir tuo pačiu dienos metu būdavo nukertama po vieną eglę ir vieną kėnį. Kirstini medžiai būdavo iš anksto pasirenkami sveiki ir kuo vienodesnio amžiaus, aukščio, storumo, augę vienodomis sąlygomis. (Taip per metus buvo nukirsti 24 medžiai.) Juos tą pačią dieną nugenėdavo ir supjaustydavo į bandymams reikalingus gabalus. Paskui juos kas mėnesį labai tiksliai matuodavo ir sverdavo. Kaip rašoma publikacijoje, taip profesorius Knuchelis kiekvieną mėnesį nustatė kirsto tiriamo medžio fizines savybes ir palygindamas rezultatus padarė išvadą, kad jos, tai yra medienos tvirtumas ir patvarumas beveik nepriklauso nuo kirtimo laiko.
     Vienas iš dabar kalbintų buvusių miškininkų, išgirdęs apie tokią išvadą, ironiškai paklausė: „Argi matuojant ir sveriant centimetrais bei kilogramais nustatomas medžio tvirtumas, patvarumas? Mano nuomone, sveriant tegalima nustatyti, kaip greitai medis džiūva..." Patikintas, kad bandymus atliko ne bet kas, o profesorius, ir ne bet koks, o užsienietis, šveicaras, pašnekovas prikando liežuvį ir paprašė dėl visa ko nutylėti savo pavardę...
     Bet kol kas atpasakota tik pirmoji bandymo dalis. Ir be profesorių laipsnių žmonėms nuo seno buvo aišku, kad statinio ilgaamžiškumas daugiausia priklauso nuo medienos atsparumo puvimui, kinivarpoms; būtent tai dažniausiai turėdavo galvoje, kalbėdami apie medžio tvirtumą, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo kietos medienos kokiam daiktui gaminti. Kokią įtaką medienos atsparumui kenkėjams turi medžio kirtimo laikas, nagrinėjo antrojoje aprašomo bandymo dalyje profesorius Gioumanas.
     Jis savo tyrinėjimus atliko lauke ir laboratorijoje atskirai su šviežiai nukirstais medžiais, medžiais, išgulėjusiais vienerius metus pastogėje ir vienerius metus išgulėjusiais lauke.
     „Mūsų girių" pateiktame atpasakojime rašoma: „Pirmojoje bandymų serijoje buvo stebėta, kaip vyksta įvairiu metų laiku nukirsto medžio gedimas: a) palikto su žieve ant žemės gulėti, b) pakelto ant padėklų ir c) supjaustyto skersai ir išilgai į gabalus, kurie buvo įkasti apie 60 cm gilumo į žemę. Visų šių stebėjimų glausta išvada tokia: gegužės ir birželio mėnesiais kirsti kėnis ir eglė labai lengvai pasiduoda puvimui, vis tiek kuriuo būdu būtų medis apdirbtas; kitais mėnesiais kirsto medžio atsparumas gedimui priklauso nuo to, kaip medis sunaudojamas: jeigu šviežiai nukirstas medis buvo tuojau supjaustytas ir įkastas į žemę, tai rudens ir žiemos kirtimas pasirodė palankus medžio atsparumui; o medžiui, paliktam su žieve gulėti, žiemos kirtimas pasirodė mažiau palankus." Todėl, turint minty ir dar kinivarpų užpuolimą, daroma išvada, kad medžius (tyrinėjamus egles ir kėnius), kuriuos numatoma palikti ilgiau gulėti su žieve, geriausia kirsti rudenį.
     Tai ne visai sutampa su praktika. Profesorius suprato, kad daryti platesnes išvadas vien iš stebėjimų lauke negalima. Mat medieną ardantiems grybeliams veistis palankiausias laikas vasara ir ruduo, todėl ir medžio infekcijos galimybė didesnė. Tad, samprotavo Gioumanas, galima manyti, kad vasarą kirstas medis genda kur kas greičiau negu žiemą kirstas vien todėl, kad vasarą nukirtus tuojau yra daug galimybių apsikrėsti grybu; žiemą infekcijos pavojus labai mažas, o kol ateina vasara, medis spėja išsigulėti, subręsti ir tuomet jis darosi atsparesnis.
      O ar nėra ir vidinių, glūdinčių pačiame medyje, priežasčių, lemiančių atsparumą infekcijai priklausomai nuo kirtimo laiko? Tam išsiaiškinti buvo atliekami laboratoriniai bandymai su tų pačių 24 medžių, nukirstų skirtingais mėnesiais, pjuvenomis. Jos buvo supilstytos į mėgintuvėlius, po to infekuota vieno ar kito grybo kultūra ir po 3, 6 ir 12 mėnesių patikrintas grybo veikimas. Išvados daromos tokios:
     „Šitie bandymai parodė: 1) kad įvairiu metų laiku kirstas medis nevienodai atsparus grybui ir 2) kad grybams augti klimato sąlygos ne kiekvienu metų laiku vienodai palankios. <...> Todėl laikotarpiu maždaug nuo pusės žiemos ir pusės vasaros eglę ir kėnį kirsti nepatartina, jeigu norima juos geriau išsaugoti nuo gedimo. Lapkričio - gruodžio mėnesiais nukirstos eglės ir kėniai atspariausi grybams, gegužės ir birželio mėnesiais kirsti - labiausiai neatsparūs."
     Taigi čia maždaug ta mintis, jog medžiai kirstini iki Kalėdų.
     Galų gale Ciuricho profesoriai padarė išvadų išvadą, kad „kirtimo laiko įtaka medžio gedimui pasireiškia tik tada, jei medžiui neduodama išsigulėti, bet tuojau nukirtus vartojamas. Šiuo atveju žiemą kirstas medis daug patvaresnis už vasaros kirtimo".
     Dėl įdomumo verta prisiminti, kad kirtimo laikas būdavo siejamas ir su įvairiais papročiais bei tikėjimais. Negalima būdavo, pavyzdžiui, pradėti dirbti pirmadienį - jį laikė nelaiminga diena. Daugelis valstiečių laikėsi ir tokio prietaro: „Jei trys miške apžiūrėti medžiai nepatiko, nekirsk visai tą dieną."
     Stanislovas Leliuga priminė ir dar vieną dalyką: „Mano tėveliai, būdavo, žiūrės ir į mėnulį, kokia jo fazė. Bet aš jaunas buvau, nelabai rūpėjo, neįsidėmėjau, kas ir kaip." Pasirodo, šit kodėl šveicarų mokslininkai medžius bandymams kiekvieną mėnesį kirsdavo esant tai pačiai mėnulio fazei.
     Įvairi kraštotyrinė literatūra beveik vieningai nurodo: medžius statybų medienai reikia kirsti mėnuliui dylant - per delčią ar sengalį. O mėnulio jaunaty nepatartina kirsti medžius trobesiams statyti, nes tokie medžiai būsią nepatvarūs, greit supus, juos ės kirmėlės. Tiesa, kai kuriose Lietuvos vietovėse ši nuostata kiek įvairuoja, atsižvelgiama į medžio rūšį. Pavyzdžiui, kaip Vilkaviškio apylinkėse yra užrašę tautosakininkai, drebulę kaip išimtį patariama kirsti esant mėnulio jaunačiai, tada ji stipri kaip ąžuolas, net stipresnė už ąžuolą, o sengaly nukirstą drebulę esą vabalai suėda. Gal neatsitiktinai Teodoras Jazdauskas lepteli: „Dėl tų mėnulio fazių aš pasakysiu taip: jei pats proto neturi, gali lipti ir į mėnulį... Bet kai kas tiki tų mėnulio fazių įtaka - sodindami daržą ar raugdami kopūstus..."
     Kaip ten bebūtų, įvairūs papročiai ir prietarai senovėje paįvairindavo kaimo žmonių gyvenimą. O ir dabar didelė dalis kirtimų atliekama žiemą. Žiemą, jei ji normali, žemė būna įšalusi ir tvirta, tad lengviau važinėti su sunkiąja technika, ji neklimpsta, be to, kirtavietėse dirbti maloniau darbininkams, nes nėra tiek uodų. Tik poilsio valandėlę kartais miškininkai pakalba ir apie pačios medienos savybes - žiema yra medžio ramybės būsena, kai medis nebeaugina lapų ar vaisių, todėl jo medžiagų apykaita lėtesnė ir mediena patvaresnė. Pakalba... ir vėl puola vykdyti užduočių, nuo kurių priklauso uždarbis.

Česlovas GEDVILAS
2016 m., vasaris

 
 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt