Nevarėnų girininkija veterano akimis



     Kazimieras Arlauskas - bene seniausias žmogus Nevarėnuose ir jų apylinkėse. Seniūnijos darbuotojams nereikia nė popieriuose raustis, tikriausiai jau mintinai žino jo gimimo datą: sveikino su 70, 75, 80, 85 metų jubiliejumi. Šiemet jam sukaks 89 metai. Nemažą dalį jų praleido darbuodamasis Nevarėnų girininkijos, net kelis kartus keitusios savo pavadinimą, miškuose - buvo miško technikas, o išėjęs į pensiją dar kelerius metus dirbo eiguliu.

Miglota girininkijos pradžia

     Kazimieras Arlauskas šią girininkiją prisimena kaip Gadūnavo.
    „Gerai prisimenu ir pirmąjį girininką Aidietį, tarp kitko, mano bendravardį Kazimierą, - pasakoja ir gyvenimo, ir darbo miškuose veteranas. - Nors su juo neteko dirbti, bet pažinojau. Jis gyveno ir savo raštinę turėjo Taučių kaime šalia Gadūnavo, berods, iš Genčiausko nupirktoje sodyboje, gal kilometras ar pusantro nuo Gadūnavo. Atėjo jis iš Sedos girininkijos, o kilęs buvo iš Rytų Lietuvos, ar ne nuo Švenčionių. Nežinau, ar valdžiai neįtiko, ar traukė gimtieji kraštai - po kelerių metų išsikėlė į Zarasų miškus. Nors medinis namukas nedidelis, bet jame tilpo ne tik kontora, bet ir girininko bei pavaduotojo butai. Vėliau, įsidarbinęs girininkijoje, viename iš tų butų gyvenau ir aš. Pagal Gadūnavą ir girininkija gavo pavadinimą, ne kitaip. Juk ir kolūkius dažniausiai „krikštydavo" pagal gyvenvietes ar didesnį kaimą, kur iš tremtinių atimtame name įsikurdavo kontora."
     Vis dėlto Nevarėnų girininkija atsirado ne Gadūnavo, o Plinkšių pavadinimu. Plinkšiai visų pirma prisimenami kaip dvaras, kurį valdė grafai Pliateriai. Dvarui priklausė apie 8000 hektarų dirbamos žemės ir apie 4000 hektarų miškų, kurių didžioji dalis susikūrus nepriklausomai Lietuvai buvo nusavinta. Nuo tada beveik visą laiką tuos miškus valdė Sedos ir Telšių girininkijos. Sovietmečiu, vykstant eiliniam miškų teritorijų perskirstymo vajui, nuo 1957 metų sausio 1 dienos panaikinta Telšių girininkija, vietoj jos įsteigiamos Ubiškės ir Plinkšių girininkijos. Pastarajai atitenka ir kelios Sedos girininkijos eiguvos: Žalgirio, Girkalių, Pušinės, o iš Telšių - Pamarkijos, Markijos, Užupio, Gadūnavo ir Kalnėnų eiguvos.
     Tačiau su tomis eiguvomis vos ne juokai krėsti. Po pusantrų metų vėl atkuriama Telšių girininkija ir jai grąžinamos Gadūnavo ir Kalnėnų eiguvos, o 1959 metais šios abi eiguvos vėl atiduodamos Plinkšių girininkijai. Tik nuo šiol, tai yra nuo 1960 metų, busimoji Nevarėnų girininkija oficialiai pavadinama Gadūnavo girininkija.
     Tais metais šalia namelio Taučių kaime, kuriame gyveno pirmasis Plinkšių girininkas Kazimieras Aidietis, buvo baigtas statyti mūrinis dviejų aukštų girininkijos pastatas su dviem butais ir patalpa raštinei.
     Kazimieras Aidietis 1961 metais išvyko dirbti į ežerų kraštą Zarasus, vietoje jo buvo paskirtas Valentinas Cirtautas. 1960 ar 1961 metais darytoje nuotraukoje matyti jie abu, pagarbiai pasodinti priekyje ir abu pavadinti girininkais, matyt, vienas perdavinėjo girininkiją, kitas priiminėjo. Kartu su jais - eiguliai Juozas Noreika, Vincas Šapalas, Alfonsas Spirgys, Valerijonas Pranckus, Pranas Varnelis ir žvalgas Jonas Kulpinskas, vėliau tapęs Telšių miškų ūkio Survilų girininku ir parengęs informacinę knygą „Telšių miškų urėdija". Kazimiero Arlausko nuotraukoje nėra - jis atėjo tik 1964 metais.
     „Jie tada tapo mano bendradarbiais, daug būtų galėję papasakoti, bet nė vieno nebėra, - sako Kazimieras Arlauskas, klausydamasis prie nuotraukos prirašytų pavardžių. - Tik aš ir belikau."
     Po jau paminėtųjų Kazimiero Aidiečio ir Valentino Cirtauto girininkais dirbo Romas Ivanauskas, paskui jo žmona Irena Ivanauskienė, o paskutinis šios girininkijos istorijoje buvo girininkas Romualdas Rekašius.

„Nebuvau aklas..."

     Kazimieras Arlauskas į miškininkus atėjo beveik atsitiktinai, jau kaip reikiant sumitęs vyras.
     „Neturėjau kitos išeities - bėgdamas nuo saugumo atėjau į Gadūnavo girininkiją, - sako jis, ir nesuprasi, rimtai kalba ar juokauja. Pasirodo, nejuokauja. Kaip sakoma, o buvo taip...
     Prieš karą tėvai atsikėlė iš Alsėdžių valsčiaus Krapštikių kaimo į Liepkalnį greta Nevarėnų. Dėl po metų prasidėjusios rusų okupacijos, karo sumaišties Kazimieras Arlauskas tik 1948 metais baigė Nevarėnų progimnaziją ir įstojo į Telšių mokytojų seminariją, rengusią pradinių klasių mokytojus. Seminarijoje buvo giliau studijuojami ne tik pradinėse klasėse dėstomi dalykai, bet ir kosmografija, kai kurie žemės ūkio klausimai, psichologija, todėl žmogus jis išprusęs.
     Tačiau Kazimierui Arlauskui studijos susiklostė nesėkmingai - iš pradžių susirgo, o paskui prieš pat egzaminus buvo paimtas į karinę tarnybą ir pasiųstas „kelti kvalifikacijos" į Gvardeiską dabartinėje Kaliningrado srityje. Platesnio pasaulio pažinti taip ir neteko, nes iš ten paskyrė Vilniun į vis dar tebeegzistavusią 16-ąją lietuviškąją diviziją, karo pradžioje patylomis vadintą žydų divizija, nes iš jo surankiotų karių net trečdalis buvo žydai - tiek pat kaip ir rusų. Kazimierui Arlauskui baigus tarnybą, divizija po poros metų buvo iškelta kažkur prie Uralo - tada to parodomojo lietuviškumo (juk kariuomenėje vartojama kalba buvo tik rusų) visai nebeliko.
     Kazimierui Arlauskui grįžus į Nevarėnus, ten buvo įsteigta mašinų - traktorių stotis - MTS. Ji aplinkiniuose smulkiuose, vos vegetuojančiuose kolūkiuose atlikdavo mechanizuotus žemės ūkio darbus. Ji, atrodo, kišosi ir į kolūkių gamybos reikalus, net turėjo ne tik inžinierių, mechanikų, bet ir agronomų etatus. Prireikė ir statistiko. Norėdamas juo tapti, vaikinas nuėjo pas MTS direktorių. Tam imponavo kad ir nebaigtas mokslas Telšių mokytojų seminarijoje - statistikos lentelėms užpildyti tiks! Įtiko ir partorgui, nes tėvai tebuvo turėję 7 hektarų ūkelį. Kazimiero Arlausko pareiga buvo rinkti žinias iš kolūkių apie per savaitę atliktus darbus, gamybą ir perdavinėti rajonui bei mašinų - traktorių stočių valdžiai, ministerijai.
     Bet po metų etatą panaikino. Nuėjo prašytis darbo Nevarėnų pašte. Buvo priimtas ne bet kuo, o viršininko pavaduotoju. „Nebuvau aklas", - sako Kazimieras Arlauskas. Gal taip aiškina, kodėl buvo juo paskirtas, turėdamas minty išsilavinimą. Pagaliau ir pareigos ne itin didelės, juk tos valdžios tiek ir tebuvo - vadovauti laiškininkams, be to, tada ir telefonai paštams priklausė. Todėl tie žodžiai „nebuvau aklas" tikriausiai turi ir kitą prasmę. Nevarėnų pašte buvo ne viršininkas, o... viršininkė - neseniai atkelta Elena Kiršinaitė. MTS statistikas kas savaitę nueidavo į paštą siųsti žinias. Krito į akį mergina, tad tas žinias siųsti „prireikdavo" vis dažniau. Susituokė ir kartu išgyveno daugiau kaip 50 metų. Deja, Elena Arlauskienė neseniai, prieš porą metų, būdama jau 88-erių, mirė.
     Jos prisiminimas išspaudžia Kazimierui Arlauskui ašarą. Nusišluostęs ją aiškina: „Bet prisvilo saugumas. Išsikvietė Telšių saugumo viršininkas Stasys Paulauskas, to paties šiandieninio politiko Artūro Paulausko, 1997 metais vos per plauką netapusio Lietuvos prezidentu, tėvas. Norėjo užverbuoti, kad bendradarbiaučiau: pranešinėčiau, kas į užsienį laiškus rašo ir panašius dalykus. Griežtai atsisakiau. Tas apsimetė draugiškas, sakė, jog niekas nesužinos, bet nenusileidau, sakau, išdaviku nebūsiu."
     Ne visiems girdėtas faktas, kad Telšių saugumo viršininku yra dirbęs Stasys Paulauskas, nes viešai skelbiama ne jo, o sūnaus Artūro biografija, tiesa, su nemažais nutylėjimais. Vienoje iš tų biografijų nurodoma, kad Artūras Paulauskas gimė Vilniuje, o vidurinius mokslus ėjo Telšiuose, Tauragėje, Šiauliuose, vadinasi, tuose miestuose dirbo tėvas, kuris, kaip KGB karininkas, buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą.
     Vargu, ar tiko su KGB taip atvirauti, švaistytis žodžiais „išdaviku nebūsiu", kaip pasakoja Kazimieras Arlauskas - galėjai kaip mat atsidurti ten, kur meškos žiemoja. Bet tąkart saugumietis „nesiėmė priemonių", nes tikėjosi tą pašto viršininkės pavaduotojėlį vis dėlto užverbuoti.
     Kad KGB neatstos, suprato ir Kazimieras Arlauskas, todėl ryžosi keisti darbą. Taip jis atsidūrė Gadūnave. Gavo butą atsilaisvinusiame mediniame girininkijos pastate. Žmona Elena liko pašto viršininke, darban jai teko važinėtis į Nevarėnus iš Gadūnavo.
     Sakosi, kad iš karto buvo paskirtas girininkijos miško techniku. Apie darbą pasakoja trumpai drūtai: ir girininko, ir mano rūpestis buvo tas pats - biržių parengimas, ugdomieji kirtimai, šviesinimas, kleimavimas ir visa kita. Paštininkas - ne miškininkas, todėl buvo pasiųstas į miško meistrų kursus Dubravoje.
     „Telšių miškų ūkio direktorius tuomet buvo Benediktas Paulauskas, mūsų girininkas - Valentinas Cirtautas. Jis buvo vadovas kaip reikiant, saugojo miškus, būdavo kertami tik brandūs medžiai, žinoma, neskaitant šviesinimo, ne kaip dabar vos ne botkočiai, - samprotauja Kazimieras Arlauskas. - Atkėlė jį iš Rietavo miškų ūkio, kur, rodos, dirbo meistru. Negirtavo ir ilgokai užsibuvo Gadūnave. Dar tebestudijavo Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. Ir apskritai buvo pasinešęs į mokslą, darydavo kažkokius bandymus. Gal 1976 metais įsitaisė Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu - ne kažin kokios pareigos, ir alga, girdėjome, menkesnė už girininko, bet, matyt, traukė žmogų kiti dalykai. Antra vertus, nebereikėjo kariauti su darbininkais."
     Darbininkai būdavo amžinas skaudulys girininkijų vadovaujantiems darbuotojams. Kazimieras Arlauskas per daug jų nepeikia, prie jo negirtaudavę, nors, žinoma, visko pasitaikydavo. Jis mini jų pavardes, vis pridėdamas žodžius „Jau miręs": „Prisimenu, su „Družba-4" dirbo Jurgis Žurauskas, Albinas Austys, su arkliukais traukdavo rąstus Juozas Bružinskas, Petras Petrulevičius. Apskritai, etatai - viena, o praktiškai žmonės dirbdavo tai, ką prireikdavo. Prisimenu kaimyną Juozą Jučinską, darbininkus Vytautą Kęsą, Vaclovą Bagdoną, Vaclovą Eitkevičių, Antaną Beniušį, Juozą Volkvičių, Stasį Laureckį. Dar buvo toks motopjūklininkas Juozas Paulauskas, gyveno kitame to medinio namo gale ir vis skųsdavo girininkui Romui Ivanauskui, norėdamas išėsti, kad visos patalpos liktų jam. Va, vos nepamiršau, dar Aleksas Stulpinas, tas, atrodo, dar tebekruta Gadūnavo seniūnijos Kalnėnų kaime. Ne taip ilgai dirbo darbininku, bet įdomus buvo žmogus, pasakodavosi pabuvojęs ir vokiečių, ir rusų lageriuose.."

Aleksandras Stulpinas
 
     Aleksas Stulpinas iš tikrųjų tebekruta, apsuptas žmonos, dukters, žento, anūkės. Dokumentuose įrašyta: „Aleksandras Stulpinas gimė 1921 metais Paežerės kaime." Tad dabar bus seniausias Gadūnavo seniūnijos, o gal ir viso Telšių rajono gyventojas, šiemet rudenį jam sukaks 95 metai. Blaiviai mąstantis, nesilankantis pas gydytojus, prisimenantis daug įdomių dalykų iš savo ilgo ir turiningo gyvenimo.
     Tikriausiai jau ne vienas yra domėjęsis, kaip beveik sveikas sulaukė tokio amžiaus, todėl vos pasisveikinus net neklausta jo žmona Konstancija paaiškina: „Niekada negirtavo ir nerūkė." Beveik sveikas ta prasme, kad kyla problemų dėl klausos, reikia labai garsiai kalbėti, vos ne šaukti, todėl pateikti klausimus padeda žentas Jonas Benetis bei žmona Konstancija, kuri amžiumi tik septyneriais metais nusileidžia vyrui - gimusi 1928 metais. Jie vienas per kitą ir primena tai, ką jiems girdint ne kartą yra porinęs Aleksandras Stulpinas. Kai ką paskui patikslina ir sūnus Vytautas, gyvenantis Telšiuose - Lietuvos rašytojų sąjungos narys, jau išleidęs šešias poezijos knygas, tapęs kelių prestižinių literatūros premijų laureatu.
     Kaip ir buvo minėjęs nevarėniškis miškininkas Kazimieras Arlauskas, iš tikrųjų buvęs miško darbininkas Aleksandras Stulpinas yra daug pergyvenęs Antrojo pasaulinio karo metais, tik, pasirodo, buvo ne vokiečių ir rusų lageriuose, o paimtas iš pradžių į vokiečių kariuomenę, paskui, jau parbėgęs į Lietuvą, išvežtas darbams į Vokietiją, po karo galiausiai grįžo į gimtąjį Paežerės kaimą.
     1941 metais rusų okupantų valdžia jau rengėsi griebti į savo kariuomenę Aleksandrą Stulpiną, belaukė, kada rudenį jam sukaks šaukiamasis amžius, bet nesulaukė - turėjo paknopstomis nešti muilą. Užėję vokiečiai į Lietuvos jaunimą beveik nekreipė dėmesio, tikėjosi, anot Hitlerio, per kelis mėnesius susidoroti su Rusija. Bet irgi nusvilo nagus. Kai Rytų fronte reikalai pašlijo, ėmėsi agituoti ir lietuvius prisidėti triuškinant raudonąjį marą, tačiau dauguma jų nerodė entuziazmo, visaip išsisukinėjo. Tada ėmė gaudyti, net sekmadienį apsupę kokią bažnyčią, ir paimdavo arba aptarnauti savo kariuomenę Rytuose, arba išveždavo darbams į Vokietiją - Reichą.
     1942 metais gavo kvietimą į komendantūrą ir Aleksandras Stulpinas. Manė, mėgstantys tvarką vokiečiai patikrins dokumentus, ir tiek. Susirinko nemažas būrys jaunų vyrų. Erzeliavo, juokavo. Bet juokai baigėsi, kai su sargyba buvo nulydėti į geležinkelio stotį ir sulaipinti į vagonus.
     Atsidūrė Pleskau. Iš tikrųjų tai Rusijos miestas Pskovas, bet Aleksandras Stulpinas prisimena vokišku pavadinimu - Pleskau. Paskyrė prie arklių.     Pagrindiniai jų prižiūrėtojai, aišku, buvo vokiečių kareiviai, matyt, valstiečiai ar jų sūnūs. Aleksandras juos vadina tiesiog bavarais. Įtiko jis vokiečiams savo darbštumu ir drausmingumu. Netgi vokiškai pramoko ir dabar juokaudamas pasididžiuoja savo žiniomis, pagal hitlerinį pasisveikinimą mėgindamas šauniai išmesti ranką į priekį ir ištardamas kapota vokiečių kalba kelis žodžius.
     Aptarnaudavo prie Leningrado veikusią kariuomenę. Ne frontas, bet irgi ne pyragai, ypač kai tekdavo vežti medikamentus, ginklus, maistą į pirmąsias linijas. Išvažiuoja vieni, kiti... Daug kas iš tų bavarų arklininkų nebegrįžo. Atėjo eilė važiuoti Aleksandrui Stulpinui. Greta vežime sėdi jį lydintis vokiečių puskarininkis. Artėjant prie fronto prasidėjo šaudymas, kažkur sproginėjo sviediniai. Rodos, ne vėjelis šiurena krūmų lapus, o kulkos laksto. Nesinori važiuoti į tikrą mirtį. Kaip tik pasitaikė upelis su nemenku skardžiu. Aleksandras staiga timpt vadeles, ir vežimas su kroviniu atsidūrė vandeny. Kaip reikiant gavo pylos iš besikeikiančio vokiečio, o grįžus, nors ir teisinosi, esą arkliai pasibaidė, buvo pastatytas prie sienos. Gal tik pagąsdinti. Tiems bavarams gargaliuojant „Tas lietuvis Stulpinas geras žmogus, tikriausiai iš tikrųjų nekaltas", buvo paleistas.
     O reikalai fronte pakrypo nekaip. Rusai vis dažniau bombardavo ir pafrontės pozicijas, naikindami materialinę bazę. Arkliai iš buvusių kolūkio tvartų buvo perkelti į prie vieno skardžio išraustas nišas ir dieną užmaskuojami brezentu. Žvalgybiniai rusų lėktuvai, matyt, išsiaiškino tai ir kartą ėmė kaip reikiant bombarduoti. Aleksandras spėjo liuoktelėti už akmenų ir tūno. Aplink sproginėja bombos, žemių tumulai užvertė jį. Gal buvo kiek kontūzytas. Kai atsipeikėjo, aplink buvo tylu. Pagaliau išlenda iš po žemių, o vokiečiai net išsižiojo: „Žiūrėkite, o tas lietuvis dar gyvas! Stulpin, Stulpin!"
     Vėliau vis dėlto buvo sužeistas į koją ir atsidūrė ligoninėje Rygoje. Žaizda ne taip didelė, jau gyja, o jis trinkt koją į stalą, ir vėl viskas iš naujo. Kiti ant savo žaizdų užberdavo kažkokių druskų. Taip kelis mėnesius prasivartė, bet galų gale dar raišuojantis buvo išrašytas ir pasiųsta į savo dalinį.
     O bavarai: „Ar tu turi bent krislelį proto, kad grįžai? Juk buvai Rygoje, nuo jos Lietuva ranka pasiekiama! Mes - kas kita, mes, matyt, čia ir liksim, pražūsim, o tu..."
     Skaisti skaisčiausia mėnesiena, bet tamsuoja sunkūs, grėsmingi debesys. Svarsto Aleksandras vienaip, svarsto kitaip, ir apsisprendė: kas bus, tas bus - reikia sprukti. Naktį sudegino visus dokumentus ir nusigavo į geležinkelio stotį. Ten kaip tik stovi prekinio traukinio sąstatas, bet jį saugo kareiviai. Pavyko nepastebėtam įsiropšti į vagoną. Kai traukinys pajudėjo, nusiramino ir užmigo - namo! O pabudęs paryčiais sustojus kažkokioje stotyje savo akimis netiki: Finland! Suprato ne į tą pusę nuvežtas. Nebuvo kada iš apmaudo graužtis: šalia sustojo į priešingą pusę važiuojantis platformų sąstatas su tankais. Kai sargybinis nuėjo tolėliau, užšoko ant artimiausios platformos ir įsiropštė pro tanko liuką.
     Taip ir lindėjo be maisto, tik keliose stotyse atsargiai išlindo apsidairyti ir pamėginti susirasti vandens. Vienoje stoty, buvo tai, rodos, Latvijoje, pastebėjo jį vietiniai policininkai, bet jis spėjo vėl įsiropšti pro liuką į tanką ir dangtį užrišti viela. Latvių policininkai visaip barškino, bandydami patekti vidun ir iškrapštyti bėglį. Laimė, traukinys tuoj pajudėjo, ir policininkai nusispjovę nušoko nuo platformos. Matyt, net nepranešė, kad kitoje stoty būtų apieškotas sąstatas.
     Taip parvažiavo iki Šiaulių, o nuo jų dar savaitę saugodamasis vokiečių ir policininkų keliavo iki tėviškės - Paežerės kaimo tarp Telšių ir Rainių. Tėvas už galvos griebėsi: „Ką tu sau manai! Juk visų pirma čia tavęs ieškos."
     Užkasė Aleksandras Stulpinas šautuvą ir išėjo už berną pas pažįstamą ūkininką prie Luokės. Praeina pusmetis, gal daugiau - ramu, negirdėti, kad kažkas ieškotų bėglio. Ir nusprendė Aleksandras aplankyti tėvą. O tas: „Kad jau parėjai, imk dalgį - padėsi šienauti." Ir pasitaikyk taip, kad guldant pirmąsias pradalges pro šalį motociklu važiavo vokiečiai. Pamatė pievoje jauną vyrą: „Komm hier!", atseit: eik šen. Taip ir paėmė stačiai iš pievos su klumpėmis. Galėjo tai būti 1943 metų birželis.
     Telšiuose jau beesąs surinktas nemažas būrelis jaunų vyrų. Susodino į traukinį, sumirgėjo stočių pavadinimai: Kretinga, Memelis, Tilžė... Prasidėjo kelionė į Saksoniją. Aleksandras Stulpinas mini Cvikau, Magdeburgą, Leipcigą. Lietuviai buvo priskirti daliniui, kurio uždavinys buvo maskuoti Leipcigo gamyklas nuo rusų bombardavimo. Atveždavo tokias statines, atsuka čiaupus, ir iš jų besiveržiantys garai tiršta migla apgobia viską aplinkui. Bet vėjas greitai išsklaido tą rūką, tada viskas iš naujo.
     Vėjuotomis dienomis išveždavo darbuotis pas ūkininkus. Aleksandrui Stulpinui įsimintiniausia tai, kad tie visų pirma klausia: „Ar nori valgyti?" ir sočiai pamaitina. Kirsdavo mišką, dirbdavo įvairius ūkio darbus.
     Hitlerinei Vokietijai baigiant savo dienas, Aleksandras Stulpinas pateko į anglų karo belaisvių stovyklą. Paskui anglai perdavė amerikiečiams, tie - išvežė netoli Briuselio ir suvarė į didžiulius aptvarus po atviru dangumi. Stovyklos, aptvertos spygliuota viela, buvo panašios į koncentracijos stovyklas. Sąjungininkai nebuvo pasirengę priimti milžinišką skaičių belaisvių, todėl, anot Aleksandro Stulpino, tekdavę ir avižas, ir žolę valgyti.
     Pasibaigus karui po stovyklas pradėjo važinėti komisijos, domėtis, kas kur nori keltis. Dauguma rinkosi Ameriką. O Aleksandrui Stulpinui, patyrusiam badavimą stovyklose, neatrodė rojumi ir Vakarų pasaulis, todėl pasiprašė namo.
     Namo, aišku, niekas nepasiuntė, o paprasčiausiai perdavė rusams. Šie iš karto perrengė savo uniforma. Išsaugotoje raudonarmiečio knygelėje įrašyta, kad 1946 metų sausio 20 dieną priėmė priesaiką.
     Davė per Lenkiją ginti į Rusiją didžiulę Vokietijoje konfiskuotų arklių bandą. Ta „kelionė" užtruko, nes juk gyvulius reikėjo šerti - pašarą atiminėjo pakeliui iš valstiečių. Šie nekentė dar vienų turto prievartautojų, ypač rusų, kuriuos vadino okupantais ir patylom galabydavo. Aleksandras irgi buvo su rusiška uniforma, bet ramus, ne rusiškas azijietis, kuris nori naktimis pasilakstyti po apylinkes, ieškodamas mergų, ir sėkmingai pasiekė tikslą - Minską. Čia jų jau laukė suvažiavusios iš įvairiausių Rusijos gilumos vietovių moterys. Jos perėmė arklius ir išsivežė ar išsivarė į savo kolūkius. Tuo baigėsi ir Aleksandro Stulpino tarnyba - jis buvo demobilizuotas.
     Dabar iš Vokietijos kas mėnesį gauna kompensaciją - savotišką papildomą pensiją. O iš Rusijos - špygą taukuotą! Tiesa, šiokią tokią pensiją sovietmečių užsidirbo, ją moka Lietuvos valstybė. Grįžęs iš pradžių įsitaisė duonos kepykloje - vežiodavo duoną po parduotuves, miltus į kepyklą. Mat turėjo sunkiai sutramdomą žirgą, kurį vadino Žaibu. Paskui su primityviomis vežėčiomis duonos vežioti nebeleido - tada perėjo į Didmeninę prekybos bazę.
     Savo buto neturėjo, glaudėsi tai vienur, tai kitur. Įsišnekėjęs su Nevarėnų miškininkais, sužinojo, kad reikalingi darbininkai. Svarbiausia - netgi butas esąs: neseniai, 1964 metais, pastatytame didžiuliame, dviejų aukštų mūriniame Kalnėnų eiguvos pastate šeimininkauja vienas pats eigulys Vincas Šapalas. Gana griežtas, reiklus, bet neretai perlenkiantis lazdą, todėl apie jį buvo kalbama kaip apie nesugyvenamą žmogų. Pats direktorius Benediktas Paulauskas rodė nemenką krūvelę eigulio prirašytų skundų - ir apie darbininkus, ir apie girininkijos vadovus. Bet ir su vokiečiais, ir su rusais sugyvenęs Aleksandras Stulpinas nepabūgo gąsdinimų ir įsikraustė į Kalnėnų eiguvos namą, kuriame po visų privatizacijų ir dabar tebegyvena. O tas eigulys netrukus buvo atleistas - jokia valdžia niekada nemėgo ir nemėgsta skundikų...
     Girininkija tada jau buvo įsikūrusi Nevarėnuose, girininkas buvo Valentinas Cirtautas. Neilgai bedirbo - išsikėlė į Girionis prie Kauno. Konstancija Stulpinienė prisimena, kad į savo išleistuvių puotą buvo sukvietęs nemažai darbuotojų, tarp jų ir paprastą darbininką Aleksandrą Stulpiną su žmona, kuri tada dirbo kažkurioje Telšių įmonėje.
     „Gal todėl pasikvietė, kad negeriu, nedaug degtinės reikės", - sako veteranas. Taip, matyt, jis mėgina juokauti. O pasikviestas buvo dėl gero charakterio ir įdomių pasakojimų apie savo peripetijas vokiečių ir rusų kariuomenėje. Jis mėgo apie tai kalbėti - poilsio pertraukėlė miške, jau ir porina. Bet apskritai nelabai pritapo, vis laikėsi nuošaly. Mat negeriantis - ne saviškis... Tik su Juozu Jučinsku buvo artimai susidraugavęs - gal kad irgi negeriantis. Išėjęs į pensiją dar tarnavo zakristijonu Gadūnavo bažnyčioje.
     O po Valentino Cirtauto iš kažkur atsiradęs Romas Ivanauskas, žmonių kartais pavadinamas Ivanovu, mėgo lankytis Kalnėnų eiguvoje pas Stulpinus, netgi įjunko. „Štai prie to paties stalo daug kartų yra sėdėjęs, - pasakoja Konstancija Stulpinienė. - Užsuka ir vis sako: žinau, tu visada prilaikai tų lašų... Aleksas miške, tai aš palaikydavau kompaniją, prikišdama taurelę prie lūpų. Geras buvo žmogus, tapo neįgaliu ir palyginti jaunas mirė."
     Nepeikia ir po to girininke tapusios Irenos Ivanauskienės. Pasakoja žentas Jonas Benetis: „Ant keliuko, kuriuo motociklu važiuodavome į ganyklą, buvo išmušta didelė duobė, o apvažiuoti ją trukdė šiapus griovio augusi eglė. Vieną lietingą dieną tėvukas ir sako, girdi, kas tokią bjaurią dieną kiš nosį, einam ir nupjaukim tą eglę, niekas nematys. Ir kaip tyčia įpusėjus pjauti atūžia mašinėlė, o joje girininkė Ivanauskienė ir dar kažkas iš urėdijos. Tėvukui nėra kur dingti, sako: kaltas esu, rašykit aktą, sumokėsiu baudą. Bet girininkė nerašė jokio akto, tik tarstelėjo: baikit pjauti, kad pradėjot. Matė, jog medis trukdė."
     Mėgo Aleksandras Stulpinas pasakoti savo istorijas. Būta istorijų ir apie jį. Dar ir dabar prisimenama, kad jis turėjo šunį, kuris nesitraukdavo nuo šeimininko nė per žingsnį, lydėdavo ir į miškus. Vasaros vidudienis, tvanku, uodai puola - koks ten darbas, geriau pavakary ilgiau pasidarbuos. Aleksandras pasitiesia brezentinį lietpaltį, užsimeta striukę ant galvos ir ramus miega pokaičio - žino, kad jei kas eis, šuo pažadins.
     Sūnus Vytautas Stulpinas prisimena: „Tas šuo, vardu Rulis, tikras gudruolis buvo, stiprus, nuovokus. Jo labai bijodavo lapės, usūriniai šunys, barsukai. Abudu su tėvu kirsdavo pietus miške; Ruliui, žinoma, tekdavo didesnioji provianto dalis... Visi labai sielojomės, kai visiškai susenęs, lyg tikras išminčius, išėjo į kitą pasaulį. Palaidojo jį tėvas po didele egle, miške, kuris jam visada buvo artimas pasaulis, mieliausioji stichija."
     Priminus tai, 95-metis Aleksandras Stulpinas šypsosi.

Paskutinis pavadinimas

     O Kazimieras Arlauskas, geru žodžiu paminėjęs buvusį bendradarbį Aleksą Stulpiną, tęsia prisiminimus apie savo girininkiją, tada dar besivadinusią Gadūnavo.
     1971 metais girininkas Valentinas Cirtautas įkalbėjo Telšių miškų ūkio direktorių Benediktą Paulauską iš kolūkio nupirkti medinį pastatą Nevarėnuose, o mūrinis statinys Taučių kaime liksiąs darbininkų butams. Kazimieras Arlauskas visų persibazavimo priežasčių, aišku, nežinojo, tik prisiminė, esą darbininkai pajuokaudavo, jog girininkas rūpinasi, kad jo vaikams nereikėtų nuo Gadūnavo klampoti į Nevarėnų mokyklą... Nuo tada Gadūnavo girininkija pagaliau tampa Nevarėnų girininkija.
     „Valentinui Cirtautui išėjus į mokslininkus, direktorius Paulauskas laikinai buvo pastatęs mane girininku, neilgai, gal pusmetį, paskui iš Alsėdžių atkėlė Romą Ivanauską. Ne, meluoju, po Alsėdžių jis, girdėjau, dar buvo nusibeldęs į Panevėžio rajono žemės ūkio valdybą miškininku, tik po to į Nevarėnus. Mūsų girininku jis buvo paskirtas 1976 metų rudenį. Kodėl atkėlė, - nežinia, ėjo visokių gandų, juos galėtų paneigti žmona Irena Ivanauskienė, ji dar tebekruta, dalyvauja nevarėniškių saviveikloje - dainuoja ansamblyje. Žmogus jis išsilavinęs, buvo baigęs Žemės ūkio akademijos miškų ūkio fakultetą, net dirbęs Kuršėnų miškų ūkio vyriausiuoju miškininku. Kilęs, berods, iš Pasvalio, lyginant su manimi, galima sakyti, jauniklis - gimęs 1937 metais. Savo darbą išmanė. Jis davė mintį Nevarėnų vidurinės mokyklos mokytojui Silvijui Tendziagolskiui įsteigti jaunųjų miškininkų būrelį, kurio nariai talkindavo mums sodinti mišką, tai buvo nemenka paspirtis."
     Romą Ivanauską alsėdiškiai pažinojo kaip Romą Ivanovą - 1975 metais jis pakeitė pavardę. Tada rusiškumu kvepianti pavardė per daug nešokiravo, iki „megztųjų berečių" laikų buvo dar du dešimtmečiai, bet žmogus, būdamas lietuvis, norėjo lietuviškumo. „Gal rūpinosi savo vaikais: kaip čia vadinsi ivanoviukais", - juokauja Kazimieras Arlauskas.
     O jaunųjų miškininkų būrelis, pasivadinęs pagal pro šalį tekėjusį upelį Markiją, buvo pirmasis Telšių rajone, net Lietuvoje jų nekiek tebuvo. Vadovavo jam visų galų entuziastai mokytojai Silvijus ir Irena Tendziagolskiai. Darbo su moksleiviais patirtį Romas Ivanauskas turėjo dar iš girininkavimo Kuršėnų miškų ūkio Paežerių girininkijoje, kur baigęs mokslus pradėjo darbinę veiklą, laikų.
     Turbūt kiekvienas žmogus turi gerųjų ir peiktinų savybių. Devintą dešimtį bebaigiančiam Kazimierui Arlauskui visi geri. Bene vienintele nuodėme laikė girtavimą, o didžiausia dorybe - blaivybę. Pavyzdžiui, apie Telšių miškų ūkio inžinierių Vaclovą Medžiaušį sakė: „Tas negėrė". Tai, matyt, didžiausias pagyrimas. Panašiai kaip buvo sakęs apie Valentiną Cirtautą. Aleksandrą Stulpiną, dar vieną kitą.
     Su Romu Ivanausku sakosi puikiai sutaręs, tik prispirtas prisipažįsta, kad yra buvęs su juo kaip reikiant susiėmęs: „Girininkas ėmė priekaištauti, kad aš skundžiąs jį Telšių miškų ūkio vyriausiajam miškininkui Alfonsui Butėnui, esą girininkas girtauja. Sakau: važiuojam pas Butėną ir akis į akį paklauskim. Kaip reikiant tada pašūkavom vienas ant kito, vos lubos nesikilnojo."
    Tada dar ne pašaliniai dalykai miškininkams buvo miško apsauga nuo savavališkų kirtimų, o, pavyzdžiui, sėklų rinkimas - stačiai kebeknė. Kariškiai buvo išvežę iš miško sandėlio nemažai gatavos medienos. Vagis nesunkiai susekė. „Bet ką tu paimsi iš kariškių. Pasvaigėje buvo jų mokomieji bunkeriai, žeminės - į juos ir sukišo rąstus, - pasakoja Kazimieras Arlauskas. - Ir šiaip nė nesiklausę prireikus lyg niekur nieko verčia pirmą pasitaikiusį medį. Ir jų technika nemažai žalos pridarydavo. O kai taip, net nekilo ranka bausti žmogų, nusirėžusį medį šulinio svirčiai ar kam."
     Vis dėlto jam net teisme teko atstovauti girininkijai, kai buvo nagrinėjama byla dėl... Net sunku beprisiminti, kaip buvo suformuluotas kaltinimas: savavališkas kirtimas ar kirtimo taisyklių pažeidimas. Teisiamųjų suole - ne koks pašalietis, o miško darbininkas, pasamdytas rinkti kankorėžius. O jie aukštai, lieknos eglės viršūnėje, kuri tiesiog apkibusi jais. Kaip pasiekti? Žmogus griebėsi paprasčiausios išeities - įsiropštęs nupjovė tą viršūnę ir švilpaudamas jau ant žemės priskynė nuo jos vos ne maišą kankorėžių. Bet sulaukė ne pagyrimo, o bylos. Kaip ji pasibaigė nabagui „racionalizatoriui", Kazimieras Arlauskas nebeprisimena, papasakojo šiaip, dėl juoko.     Gadūnave Kazimieras ir Elena Arlauskai gyveno ūkiškai, laikė dvi karves, turėjo arklį - vos ne buožės anuometiniu supratimu. Arklį, kumelę, buvo nusipirkęs jau nebetinkamą miško darbams ir nurašytą iš girininkijos, paskui išmainęs su čigonu į eržiliuką. Pavadino jį daug galvos nesukdamas paprasčiausiai Kuziu. Nemažai juo apvažiuodavo paprastutėmis šlajomis, skirtomis ne iškyloms su žmona, o labiau malkoms vežti. O tarnyboje pagrindinė transporto priemonė buvo dviratis, kuriuo vos ne kasdien nuriedėdavo 20 - 30 kilometrų. Girininkija buvo nemenka, turėjo apie 3,5 tūkst. hektarų miškų.

* * * 
 Kazimieras Arlauskas dar prie Romo Ivanausko sulaukė pensinio amžiaus ir dar kelerius metus dirbo eiguliu - lengvesnis darbas. O Romas Ivanauskas buvo atleistas 1990 metų birželio mėnesį, jam paskirta invalidumo pensija.      Girininkės pareigas perėmė jo žmona Irena Ivanauskienė. Ji buvo baigusi Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą, Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, dirbusi Paežerių tarybinio ūkio buhalterio pavaduotoja, Kuršėnų miškų ūkio Paežerių girininkijos meistre. O Nevarėnuose padirbėjo ir priešgaisrine sarge, ir girininkijos raštinės valytoja, ir miškų technike - praktiškai girininko padėjėja. Iš girininkės pareigų atleista 2002 metais šalių susitarimu.Taigi ji apie 12 metų dirbo girininke ir turėtų ką papasakoti apie girininkiją vyro ir jos vadovavimo laikais. Bet dėl kažkokių nuoskaudų urėdijai ar dėl paprasčiausių ambicijų atsisako kalbėtis su girininkijos istoriją renkančiais žmonėmis ir apskritai bendrauti su urėdijos darbuotojais.
     Po Irenos Ivanauskienės girininkijos vairas buvo patikėtas Telšių urėdijos medelyno viršininkui Romualdui Rekašiui. Tačiau jis tiek ir bedirbo, nes dėl privatizavimo vis mažėjant miškų Nevarėnų girininkija 2004 metų balandžio mėnesį buvo panaikinta - prijungta prie Telšių girininkijos, o Romualdas Rekašius dingo iš urėdijos ir Lietuvos padangės.

Česlovas GEDVILAS
2016 m., kovas


 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt