PAGERMANTĖS GIRININKIJA



 

      Nuo 1966 metų buvo, smulkinant girininkijas, kad efektyviau būtų galima joms tvarkytis, buvo įkurta Pagermantės girininkija - jau nebe pirmą kartą apipešiojant Telšių girininkiją. Šį kartą ji vėl padalyta vos ne pusiau. Pagermantės girininkija gyvavo du dešimtmečius - iki 1987 metų.

Girininkija, išugdžiusi du mokslininkus

      Pagermantės girininkijai atiteko trys Telšių girininkijos eiguvos iš septynių: Kęstaičių (eigulys Antanas Abromavičius), Džiuginėnų (eigulys Domas Motuzas) ir Eivydų (eigulys Juozas Austys).
      Dėl patalpų naujajai girininkijai galvos sukti nereikėjo. Prieš metus Telšių miškų ūkio kontora, iki tol buvusi Luokės gatvėje, persikėlė į naują bazę Ąžuolyno gatvėje, tad atliko nemažai administracijos darbuotojų kabinetų. Dabar šios senosios miškų ūkio bazės galima sakyti nė pėdsako neliko - čia iškilo visas kvartalas prekybos centrų.
      Sunkiau sekėsi ieškoti girininko. Juo pasirinktas Telšių girininkijos meistras Alfonsas Kirkilas. Jis neturėjo miškininko išsilavinimo, todėl paskirtas tik laikinai, kol pasitaikys kitas kandidatas. Tuo kandidatu tapo Šilutės miškų ūkyje girininkavęs Zenonas Venckus.
      Zenonas Venckus buvo kilęs iš Klaipėdos rajono. 1959 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir dirbo Rietavo miškų ūkio Kvėdarnos girininko padėjėju. Prieš atkeliamas į Pagermantę šešerius metus girininkavo Šilutės miškų ūkio Rambyno girininkijoje. Bet Telšių miškų ūkyje jis neužsibuvo: po metų įstojo į Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos instituto aspirantūrą ir, pasirinkęs su gamybos rūpesčiais nesusijusį kelią, išvyko iš Žemaitijos. Baigęs mokslus apgynė gamtos mokslų kandidato disertaciją (vėliau tapo mokslų daktaru), dirbo Botanikos instituto moksliniu bendradarbiu, Aplinkos apsaugos ministerijos skyriaus vyr. miškininku, užsiėmė moksliniais tyrimais, paskelbė nemažai mokslinių straipsnių, išleido kelias knygutes („Anykščių šilelis", „Čepkelių rezervatas", „Rambynas", „Žuvinto rezervatas" ir kitas).
       Zenoną Venckų Pagermantėje 1967 metais pakeitė Liudvikas Arlauskas, kuris vėliau irgi susigundė mokslininko karjera - apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją. Tarp kitko, net penki buvę Telšių urėdijos (Telšių ir Plungės miškų ūkių) darbuotojai tapo mokslų kandidatais, daktarais. Be minėtų Zenono Venckaus ir Liudviko Arlausko - biologijos mokslų daktaras profesorius Teodoras Bumblauskis, jaunystėje dirbęs Telšių miškų ūkyje vairuotoju, techniniu vadovu; žemės ūkio mokslų kandidatas Alfonsas Venckus, prieš studijas dirbęs Telšių miškų ūkyje gamybos meistru; žemės ūkio mokslų kandidatas Eugenijus Barniškis, ilgokai dirbęs Platelių girininku.
      Liudviko Arlausko gimtinė - Plungės rajono Alsėdžių seniūnijos Skirpsčių kaime. 1966 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir netrukus tapo Pagermantės girininku. Juo išdirbo apie ketverius metus, paskui buvo paskirtas Telšių girininku.
      Nuo tų laikų praėjo beveik pusė amžiaus - ne ką beprisimena buvęs girininkas. Aišku, ką tik susikūrusios girininkijos materialinė bazė buvo nepavydėtina, iš pradžių neturėjo nė vieno traktoriaus. Antra vertus, tuose pačiuose Telšiuose už kelių kilometrų buvo Miškų ūkio mechanizacijos kiemas, tad ne taip svarbu, kur koks padargas stovės: Luokės ar Ąžuolyno gatvėje...
Dabar Plungėje gyvenantis Liudvikas Arlauskas pasakoja:
      „Tada vienas iš svarbių rodiklių buvo mechanizuotas miško traukimas. Traukėm arkliais, o rodėm, kad traktoriais, kurių iš pradžių nė vieno neturėjome. Juokas, ir tiek. Ką ten traktorius - nė dviračio neturėjau - važiuodavau arkliu. O atstumai nemenki, įsivaizduokite: nuo Lieplaukės beveik iki Alsėdžių. Tiesa, palyginus su šiais laikais tada tiek ir tekirsdavome - jei atmintis neapgauna, porą tūkstančių kietmetrių. Ir tai buvo laikoma daug, Pagermantės girininkija buvo laikoma pirmaujančia. Dabar iš tų pačių eiguvų tikriausiai kertama kelis kartus daugiau. Mūsų girininkija garsėjo ir nemenku medelynu, kuris paskui tapo viso Telšių miškų ūkio pagrindiniu medelynu. Rūpesčių su juo neturėjau, ten, nors ir beraštis, išmintingai tvarkėsi Kazimieras Kęsminas su savo kelių moterėlių komanda. Apie jį, rodos, pasakojate dabartinio urėdijos medelyno istorijoje."
      Ar tik ne pabodus vargti su darbininkais bus pabėgęs į mokslus jo pirmtakas Zenonas Venckus? Liudvikas Arlauskas sakosi su darbininkais nekonfliktavęs:
      „Kaip tu kitiems, taip ir jie tau. Visada pirma eidavau ranką paduoti prie darbininkų, tik paskui prie eigulių. Tiems tai baisiai nepatiko, vaipėsi. Žinoma, ne vien dėl to. Už girtavimą atleidau Džiuginėnų eigulį, vietoj jo paskyrėme alsėdiškį Laučį, gerai neprisimenu, rodos jo vardas buvo Vaclovas. Be to, tada buvo kovojama su savavališkais kirtimais, netgi paslėptų kelmų ieškoma. O juk kai kurie eiguliai vogdavo ne po medį, o vežėčiomis, pats esu nutvėręs. Bet triukšmo nekeldavau, liepdavau „Iškrauk", ir tiek. Tokia buvo tvarka: aktyviai kovosi su grobstymais, o dar, neduok Dieve, paviešinsi - girininkija bus linksniuojama iš blogosios pusės, joje, esą, daug vagysčių, matyt, joms nesudaroma nepakantumo atmosfera. Tokiais žodžiais tada mėgta rimtais veidais žongliruoti."
      Jonas Kulpinskas Telšių urėdijos informacinėje istorijoje mini darbininkus Vytautą Daukintį, Beną Pocių, Anicetą Stongvilą, Kostą Urnikį, Julijoną Pocių, Norbertą Petkų. Liudvikas Arlauskas nelabai beprisimena juos - juk tiek metų praėjo.
      Kokia girininkija be savo tipinio pastato, kuriame tilpdavo kontora, būdavo butas girininkui ir gal dar kokiam darbuotojui! Toks pastatas netruko iškilti ir Pagermantės girininkijoje - Paragų kaime. Buvo atšvęstos įkurtuvės, bet Liudvikas Arlauskas, gyvenęs Žemaitijos sostinėje, į kaimą nesikėlė. Netrukus jis buvo lyg paaukštintas - paskirtas Telšių girininku, tad nė kraustytis nebereikėjo.
      Platėliau Liudvikas Arlauskas pristatomas rašinyje „Rekviem Šateikių girininkijai" - Šateikių girininkijoje jis 26 metus dirbo jau būdamas mokslų daktaras.
      Liudvikui Arlauskui perėjus vadovauti Telšių girininkijai, 1971 metais jo vieton paskiriamas lyg ir saviškis - Pagermantės girininkijos miško meistras Alfonsas Vitkus, čia atsikėlęs tik prieš metus iš Kuršėnų miško pramonės ūkio Vidsodžio girininkijos. Jis buvo neakivaizdžiai baigęs Kauno miškų technikumą. Nors labai jau nespjovė į taurelę, Pagermantės girininkijai vadovavo per 15 metų - kol ji, nebeieškant kito girininko, buvo panaikinta. Apie Alfonsą Vitkų „Lietuvos miškininkų" žinyne rašoma: „Per darbo metus pasodinta 227 ha miško kultūrų, išugdyta 230 ha jaunuolynų. Organizavo darbą Pagermantės girininkijos medelyne. Daug dėmesio skyrė daigynų, sėklinių plantacijų priežiūrai. Medelynas aprūpindavo Telšių ir aplinkinių rajonų gyventojus dekoratyviniais medeliais bei krūmais. Buvo įrengęs 4 laikinas poilsiavietes."

Gyvenimas Kęstaičių miškuose 

   Nors kadaise, dar jaunystėje, nusipirktoje sodyboje jau augo keli klevai, nors aplinkui pilna Kęstaičių miškų, Antanas Abromavičius su žmona Valerija kieme pasisodino dar ir eglę. Sako: dėl įvairumo. Kam būtų miškininkas! O gal tiesiog žmonai, kurios parsivedimo istoriją yra pasakojęs per Lietuvos radiją Beno Rupeikos laidoje „Kaip žmonės gyvena". Įsidrąsinęs net dainą „Ant kalno mūrai" tada užtraukė.
     „Gal klauseisi, prieš trejetą metų tas žurnalistas buvo prikibęs su savo mikrofonais? - klausia ir atsidūsta: - Et, balsas nebe tas, pajuokinau svietą ir tiek, o juk jaunystėje, net raudonaisiais laikais, su tėvu ir Alsėdžių bažnyčios chore esu dainavęs."
     Vis dėlto iš balso, kad ir nelabai tvirto, radijo klausytojai tikriausiai negalėjo atspėti šio žmogaus, besitaikančio į dainininkų gretas, amžiaus. Gimęs jis 1927 metais, tad dabar jam jau 88-eri. Bet ne dėl nugyventų metų susidomėjome jo gyvenimu, o todėl, kad jis - buvęs miškininkas: dauguma aplinkinių Kęstaičių miškų jo ir jo žmonos Valerijos sodinti.

Politika atsiduodanti išdaiga

     Galima sakyti, Antanas Abromavičius - išsilavinęs žmogus: po karo baigęs Alsėdžių progimnaziją. Seni tai laikai, buvo 1947 metai. Bet ir dabar dar gerai prisimena išleistuves. Iš tikrųjų jų nė nebuvo, nes vos išlaikiusi egzaminus visa klasė buvo uždaryta į areštinę. Mat atsitiko negirdėtas dalykas, kaip širšių lizdą sujaudinęs ir partinukus, ir saugumiečius: progimnazijoje buvo išbadytos Stalino portreto akys! Netruko išsiaiškinti, kad tai abiturientų darbas, o kieno - niekas neprisipažino. Uždarė visus.
     Tačiau tai kvepėjo masiniu nesitaikstymu su Stalino rėžimu. To parodyti saugumiečiai negalėjo. Po savaitės daugumą areštuotųjų, tarp jų ir Antaną Abromavičių, paleido, o du vaikinai buvo išvežti į Klaipėdą: nežinia, ar jie prisipažino, ar paprasčiausiai buvo pasirinkti atpirkimo ožiais - juk reikėjo ką nors nubausti.
     Laimė, atestatas jau rankose, ir areštas beveik nepakenkė. Nebent sąmonę paveikė. Juk Antano Abromavičiaus tėviškė - garsieji Kęstaičiai, buvęs nemažas kaimas maždaug pusiaukelėje tarp Alsėdžių ir Telšių, kadaise turėjęs net savo bažnyčią, prie kurios buvo ir vienuolynas, ligoninė. Apie bažnyčią Antanas buvo girdėjęs iš tėvų. Garsiai kalbėti netiko, nes praeities paslaptį saugojo net tankai - ir perkeltine, ir tiesiogine prasme: sovietmečiu ten buvo įrengtas Telšių karinio dalinio tankodromas su sargybos bokšteliais.
     Jau šiais laikais įrengtoje atminimo lentoje skelbiama:
     „1886 m. lapkričio 19 d. įvyko Kęstaičių (Alsėdžių valsčius) bažnyčios gynimas - pirmasis masinis žemaičių pasipriešinimas rusų kėslams pravoslavinti Katalikų bažnyčią Lietuvoje.
     Rusų valdžiai pareikalavus, kad Žemaičių vyskupas uždarytų Kęstaičių bažnyčią, vienuolyną ir kunigų prieglaudą, apylinkės žmonės subruzdo ir pasiryžo neleisti to padaryti. Bažnyčia buvo šešias savaites dieną naktį saugoma ir visi atvykę rusų valdininkai išvejami.
     Tada gubernatorius nutarė panaudoti karinę jėgą ir pats ėmėsi vadovauti operacijai. Iš Telšių buvo atsiųsti trys kazokų eskadronai. Kazokai, naudodami ginkluotę, išvaikė sargybinius iš šventoriaus. Likusieji gynėjai tuo metu bažnyčioje giedojo šventas giesmes.
     Tada gubernatorius kazokams įsakė įsiveržti į sausakimšai gynėjų prisigrūdusią bažnyčią ir jėga juos išvesti. Žmonės klūpojo susikibę rankomis, giedojo giesmes ir nėjo lauk iš savo šventovės. Tada kazokai puolė po vieną plėšti susikibusius maldininkus ir vesti juos lauk iš bažnyčios. Prasidėjo kautynės viduje ir aplink bažnyčią. Išvestuosius apdaužė ir vakare išvežė į Telšių kalėjimą. Tarp suimtųjų buvo ir moterų.
     Po to bažnyčios šventenybės buvo nugabentos į Telšius, kazokai kirviais sukapojo altorius, kryžius, sakyklą, klausyklas, šventoriuje Kryžiaus kelio stotis - koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą."
     1890 metais bažnyčia ir ligoninė buvo nugriautos.
     Tokių dalykų atminimas ir skatino gimnazistus panašioms akcijoms, kaip okupantų caro akių badymas portrete. O vyresnieji griebėsi rimtesnių dalykų - ėjo į miškus.
     Dabar Kęstaičių bažnyčios vietoje įvairios bendrijos ir organizacijos stato atminimo kryžius - jų jau bus ar ne pusšimtis.

Akis į akį su partizanais ir stribais

    „Mano brolis Juozas tuoj po karo dirbo kasininku urėdijoje, - pasakoja Antanas Abromavičius. - Ne, meluoju, juk urėdijų nebebuvo, gal vadinosi miškų ūkiu ar miško pramonės ūkiu, sunku besupaisyti per tas makaliones. Brolis dviračiu važiuodavo į banką, paskui su pinigais į Alsėdžius. Kaip ir buvo galima tikėtis, ilgai laukti nereikėjo - netruko prisistatyti žmonės iš miško ir pareikalavo pasakyti, kada važiuos su pinigais. Pašiurpome - padėtis buvo be išeities. Neatiduosi - nugalabys per daug nesismulkindami, atseit esi tautos priešas, kad dirbi kasininku naujajai valdžiai. Šiose apylinkėse jau buvo nušauti keli žmonės. O jei atiduosi, nebeliks kito kelio, kaip patiems bėgti į miškus ir iš kokio radijo klausytis užjūrio pažadų, jog jau jau, gal net po kelių savaičių, Lietuva bus išvaduota, nors ta Amerika, kaip dabar paaiškėjo, nė nesirengė žygiuoti laisvinti Čikagoje susispietusių lietuvių pabėgėlių tėvynės."     Matyt, brolis Juozas Abromavičius pažadėjo pranešti savo kelionės į banką dieną, kurios dar nežinąs. Bet atsidavęs likimo valiai pažado netesėjo. Po kurio laiko, nesulaukę jokios žinios, partizanai vėl prisistatė ir kaip reikiant pašokdino kasininką ir visą šeimą. O paskui nusprendė: „Čia pas jus šilta ir jauku, ko mes ten šąlam miškuose - pasisvečiuosim pas tamstą, kol susiruoši." Nakvoja naktį, nesirengia palikti sodybos ir dieną. Ir kaip tyčia pavakary pamato ateinat nemažą būrį stribų. Nebėra, kur dingti. Tėvai maldauja partizanus lindėti tyliai, gal, duos Dievas, stribai kratos nedarys, pasitenkins pareikalavę vaišių, nė neįtardami, kad tai likusios partizanų išėdos. Žinoma, išėdos tik perkeltine prasme, nes pietavimo pėdsakus spėjo paslėpti. O jei vis dėlto sumanys krėsti sodybą? Tada susišaudymas neišvengiamas, ir, jei galvos nepadėsi dabar, tai neišvengsi Sibiro, iš kurio irgi vargu begrįši.
     Laimė, jau kažkur truktelėję naminės degtinės stribai nieko įtartino nepastebėjo ir viskas tąkart baigėsi laimingai. O partizanai daugiau nebepasirodė, kaip žmonės kalbėjo, keli netrukus žuvo per susišaudymą, likusieji, matyt, pasitraukė kažkur tolėliau.

Istorija - viena iš milijono milijonų

     Baigęs Alsėdžių progimnaziją, Antanas Abromavičius dirbo Anulėnų tarybinio ūkio Brėvikių skyriaus buhalteriu, bet neilgai. Sakosi neįtikęs, nes nemokėjęs vogti. Esą, direktorius pareikalavo pervesti ūkvedžiui tam tikrą sumą pinigų. Vieną kartą, kitą. Kadangi nevykdė reikalavimo, buvo pažemintas iki apskaitininko. Nebuvo jis koks teisybės ieškotojas, besipiktinantis prie gėrybių lovio prilendančių žmonių piktnaudžiavimu. Be to, gal tie pinigai būtų atitekę visai ne ūkvedžiui, gal jis privalėjo vežti juos „dovanų" kam į Telšius ar dar kur. Paprasčiausiai jaunasis buhalteris bijojęs kalėjimo, juk daboklės jau buvo ragavęs dėl jaunuoliškos išdaigos su Stalino portretu.
     Beje, jau šiais laikais dėl tos išdaigos, gana pavojingos, galėtų vaizduoti didelį patriotą, kaip ne vienas ir daro, bet jam to nereikėjo. Tiesa, pamalti liežuviu, atrodo, buvo ir yra mėgėjas, žmona Valerija net barasi: „Mažiau tu čia plepėk, išsipasakoji viską, kas, kad žmogus sakosi esąs iš urėdijos, o ką žinai..." Vyras viską paverčia juokais: „Juk Sibiro nebeturime, kur benutrems..." Pasirodo, moteris kiek nepatenkinta urėdija: „Kai dirbom, 30 metų eiguliavom, buvom reikalingi, paskui net urėdijos jubiliejaus medalį mestelėjo, o kai vieną sykį paprašėme, kad leistų važiuojančiam pro šalį traktorininkui brūkštelėti akėčiomis per daržą, neleido. O čia, mat, į istorijas įrašys."
     Pasakodamas apie savo gyvenimą Antanas Abromavičius kaip tik pereina prie vedybų istorijos. Vedybos ir lėmusios, kad po buhalteriavimo tapo miškininku: „Vedžiau, o nė kur gyventi, nė darbo, nes Telšiuose tebuvo vienintelė įmonė „Mastis". Ir grįžom į Kęstaičius, pasiprašiau į miškus. Ką, jus domina, kaip žmoną susiradau? Tai didelė istorija, apie ją kaip tik ir pasakojau per radiją prieš trejetą metų."
     Bet pasirodo, kad ta istorija - paprastutė. Kaip ir milijonai milijonų prieš tai buvusių, ir tikriausiai nedidelis nuostolis tebūtų buvęs, jei radijo klausytojai nebūtų išgirdę jos. Meškeriojo ant kranto prie Kurmio ežero. Ir netikėtai išvydo netoliese keleliu einančią nepažįstamą mergaitę. Krito ji į akį ir iš karto nusprendė: tai ta! Netruko išsiaiškinti, kad ji apylinkės pirmininko Alfonso Baužio dukra. Ir vardą sužinojo - Valerija. Pats gražiausias pasaulyje! O nepažinojo jos todėl, kad šeima neseniai buvo atsikėlusi iš Klaipėdos krašto ir įsikūrusi už ryšius su partizanais ištremtų ūkininkų sodyboje Eidintų kaime. Kaimas dabar žymus ir tuo, kad čia buvo gimęs partizanų Žemaičių apygardos būrio vadas Stanislovas Bedaukis - Skirgaila, žuvęs 1952 metais prie Skyplaičių ežero Plungės rajone. Taigi kur žengsi, vis - partizanai. Matyt, pasipriešinimo judėjimas šiose apylinkėse buvo tikrai didelis.
     O Abromavičių šeimos istorija iš milijonų milijonų išsiskiria nebent patvarumu: kai 1951 metų spalio 21 dieną tuokėsi, jis buvo jaunas, ji - dar jaunesnė ir dabar jau įpusėjo septintą dešimtį kartu.

Girininkus suskaičiuoti sunkiai sekasi

   Po buhalteriavimo įsidarbino tėviškės miškuose, Kęstaičių eiguvoje paprastu darbininku. Eiguva priklausė Alsėdžių girininkijai, o ši - Telšių miškų ūkiui. Pirmasis įsiminęs darbas - proskynos kirtimas plentui nuo Šiaulių į Palangą.
     „Tikriausiai ir vyresni žmonės jau nebepamena, kad šio plento nė nebuvo, - kalba Antanas Abromavičius. - Tarp Telšių ir Plungės buvo naudojamasi senuoju keliu pro Lieplaukę, Paukštakius. Kuo kirtome? Aišku - dvitraukiais pjūklais, kuo kitkuo. Ir kirviais. Traukėme arkliais. O kelio tiesėjų technika jau lipo ant kulnų, medienos nespėdavome nė dorai sutvarkyti. Tokiais pavyzdžiais buvome mokomi nebetausoti miško. Kaip ir visko, pavadinto liaudies turtu."
     Jo darbo miškuose pradžia galėjo būti 1951 metai. Kaip tik tada Alsėdžių girininkijai vadovavo Narcyzas Vaseris, kurį prisimena kaip pirmąjį savo girininką. Ne todėl, kad turėtų ką ypatingo apie jį prisiminti, o todėl, kad mėgsta sakyti pakeitęs net 7 girininkus. Žinoma, ne jis pakeitė, skųsdamas ar kaip kitaip, o jie patys keitėsi, gal ministerijos, gal miškų ūkio stumdomi kaip šachmatų figūrėlės.
     Nespėjo Antanas Abromavičius dorai nė apsidairyti, kai Alsėdžių girininkija jau kelintą kartą panaikinama, o Kęstaičių apylinkių miškai priskiriami Telšių girininkijai, kuriai vadovavo Vladas Stanevičius. Šį po metų pakeitė Aleksas Tomkevičius, kurio Antanas Abromavičius dorai nė neprisimena. Mat makalionių anuomet netrūko. Viena iš jų - 1957 metais pati Telšių girininkija buvo panaikinta, o jos bazėje sukuriamos Ubiškės ir Plinkšių girininkijos. Kuriai iš jų galėjo priklausyti Kęstaičiai, Antanas Abromavičius nė pasakyti nebegali, gal būdamas darbininkas ir neturėdamas reikalų su valdžia nė nepastebėjo priklausomumo pasikeitimo, tuo labiau, kad po pusantrų metų Telšių girininkija vėl buvo atkurta. Ir girininkas vėl buvo Vladas Stanevičius.
     Maždaug 1960 metais Antanas Abromavičius buvo paskirtas eiguliu. Nuo šiol turėjo daugiau reikalų su savo valdžia ir jau gali lenkdamas pirštus vardyti savo girininkus. Deja, jų pavardžių nėra Telšių girininkijos kadrų dokumentuose. Mat kažkam labai niežėjo nagus ką nors kaitalioti, ir 1966 metais didelė dalis Telšių girininkijos miškų atrėžiama naujai Pagermančio girininkijai, kuriai atitenka ir Kęstaičiai.
     Laikinai Pagermančio girininkijai vadovauti buvo paskirtas meistras Alfonsas Kirkilas. Tų pačių 1966-ųjų vidury girininku tapo Zenonas Venckus - paskui jis tapo Žemės ūkio akademijos dėstytoju, po poros metų jį pakeitė Liudas Arlauskas, vėliau pasinešęs daryti mokslininko karjerą. Paskutinis Pagermančio, tai yra Antano Abromavičiaus girininkas - Alfonsas Vitkus. 1987 metais Antanas Abromavičius išėjo į pensiją. Tada ir Pagermančio girininkija panaikinta, jos miškai vėl atiteko Telšių girininkijai.

Keli štrichai apie darbą ir girininkus

     Antanas Abromavičius nelinkęs lieti pamazgų apie buvusius girininkus, vis dėlto lyg atsitiktinai pamini vieną kitą įdomesnę detalę. Savotiškas buvęs Liudas Arlauskas, atrodo, giliai tikintis, net sovietmečiu nepabūgęs bendrauti su kunigais. Pagermančio girininkijai jis vadovavo 1967 - 1970 metais, paskui dirbo Telšių girininku, studijavo Visasąjunginio miškų ūkio instituto mechanizacijos aspirantūroje, o karjerą baigė Šateikių girininku.
     Antanas Abromavičius pasakoja:
     „Visi žinojom, kad jis konfliktuoja su rajono valdžia, spjauna į tą komunistų partiją, bet sumanė stoti į ją, nes, kalbėjo žmonės, norėjo gauti paskyrą lengvajam automobiliui. Į ją pretendavo ir vienas iš Telšių miškų ūkio vadovų. Matyt, gavę Arlausko pareiškimą, užsuka keliese į mūsų sodybą pasiteirauti, taip sakant, liaudies balso, ar tinka jis būti partijoje, ar geras žmogus. Manęs nebuvo, buvo tik žmona Valerija, ji ir leptelėjo: „Kaipgi, žinoma geras, kaip uoliai Velykų naktį bažnyčioje bučiuoja ant grindų paguldytą kryžių!" Po to, aišku, nebetiko mūsų girininkas partijai, be abejo, tuo pačiu negavo ir paskyros automobiliui.
     Gal taip sutapo, bet po kurio laiko girininkas sako man: „Pasitikrink Telšiuose sveikatą, eisi medžių purkšti." Tie chemikalai nuodingi, apsaugos respiratoriai tik dėl mados, visi kratėsi to darbo. Nesutikau ir aš, juk žemiau darbininko negalėjo pažeminti. O apskritai vargome su visokiais miško kenkėjais. Kabindavome masalus ant medžių, tikriausiai uogaudami ar grybaudami matydavote baigiamus rūdžių suėsti skardinius piltuvėlius... Sako, ir dabar panašias gaudykles, tik plastmasines, miškuose kabinėja, bet nesu pastebėjęs. Apskritai, vargome su tais medgraužiais. Pavyzdžiui, praktikavom pavasarį nukirsti medį ir palikti miške gulėti. Į jį netrukdavo sulįsti dalis kenkėjų, paskui žievę degindavome. Ne kažin kas, bet vis šis tas.
     Su Arlausku buvom kaip reikiant susiėmę ir kitą kartą. Kažkas nuvežė nemažai prie miško keliuko sukrautų malkų. Girininkas apkaltino mane, esą aš leidęs, išeitų, vos ne aš pats pavogęs. Laimė, netoliese gyvenę žmonės buvo matę, kaip nepažįstami vyriškiai krovėsi malkas į traktoriaus priekabą ir įsidėmėję numerius. Tiesa, tik antruosius skaičius, bet milicija atsekė vagišius."
     Antanas Abromavičius gana vaizdingai įvertino ir paskutinį savo girininką Alfonsą Vitkų: „Per daug geras." Kodėl? „Na, kas iš mūsų be nuodėmės taurelę išlenkti, nesiginu nė aš, bet jis lenkdavo ją kartu su darbininkais. O darbininkai..."
     Ir pakartoja tą patį, ką kaip susitarę aiškina beveik visi anų laikų girininkai. Antanas Abromavičius eiguliu išdirbo tris dešimtmečius. „Ė, kiek visokių darbininkų per tą laiką turėjom, - kalba jis. - Neretas iš jų ir girtaujantis valkatėlė. Ateidavo tokie, kurių niekur kitur nebepriėmė - tokius tegaudavom. Būdavo ir taip, kad ateina, įteikiam jam aprangą, batus, bet kitą dieną taip ir dingsta - gaudyk vėją laukuose. Ir pagavęs ne kažin kiek naudos turėsi, greičiau vargo. Žinoma, buvo ir padorių žmonių. Prisimenu Vytautą Daukintį, Beną Pocių, Anicetą Stongvilą, Kostą Urnikį, Julijoną Pocių, Norbertą Petkų. Deja, nebėra jų, tik Kazimieras Kęsminas, mano bendraamžis, rodos, dar kruta. Na tas, kuris paskui tapo mūsų girininkijos medelyno Paragų kaime vedėju. Į miškus jis atėjo gal kokiais metais ar pora vėliau už mane."
     Pasisukus kalbai apie medelyną, negali žmogus neprisiminti sėklų rinkimo, kurių planus užkraudavo visoms girininkijoms, o tos savo eiguvoms: „Vienas vargas buvo rinkti kankorėžius, kaštonus, beržo sėklas. Kankorėžius aižyti veždavo į Telšius, o kitas kitų medžių sėklas turėjome paruošti patys."
     O išėjus į kiemą ranka tarsi brėžia aplinkui apskritimą: „Be abejo, pagrindinis darbas buvo miško kirtimas, bet ne kiek ne mažesnis sodinti, ugdyti medelius. Iš įpratimo paaimanuoja žmonės, kad viskas kertama be atodairos. Be reikalo niurzga. Čia buvo bloga žemė, atidavė miškams, ir beveik visą Kęstaičių eiguvą su žmona užsodinom. Na, ne mes dviese, o su darbininkais. Tik norėjau pasakyti, kad man buvo sušlubavusi širdis, kelerius metus buvo pripažintas invalidumas ir vietoj manęs eigule priimta žmona Valerija. Bet dirbau juk aš..."
     Valerija Abromavičienė neprieštarauja, kad vyras savinasi ir jos eiguliavimo metus. Ir apskritai ji talkindavo miškuose kaip darbininkė.
                                                                                                   

Česlovas GEDVILAS
2016 m., vasaris

 
 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt