Purvaičių girininkija



     Keliaujant nuo Plungės į Medingėnus, Purvaičių kaime, vos perkirtus Sausdravo upelį, kairėje stovi didelis mūrinis pastatas. Lyg daugiabutis, lyg administracinis. Tačiau daugiabučius kolūkių laikais statydavo tik gyvenvietėse, žodžiu, artino kaimą prie miesto... Tad ne vienas pravažiuojantysis susiprotėja: čia bene bus kokia girininkija. Ir beveik neapsirinka. Prie įvažiavimo į kiemą - didelis akmuo, jau savaime kaip meno kūrinys. Tik jokio užrašo, kad čia - Purvaičių girininkija. Tiesa, tą užrašą būtų tekę plėšti ar perkalti, nes tokios girininkijos nebėra - prijungta prie Plungės, dalis miškų - prie Žarėnų. Girininkija gyvavo iki 2004 metų - 45 metus ir 3 mėnesius.

Vizitinė kortelė

     1959 metų sausio 1 dieną atkūrus Plungės miškų ūkį, be kitų, įsteigta ir Purvaičių girininkija.
   Nepriklausomos Lietuvos laikais Purvaičių girininkijos teritorijos miškai priklausė keletai girininkijų: Jėrubaičių eiguva - Plungės girininkijai, Kepurėnų miškas (grafo Šuazelio nuosavybė) - Platelių girininkijai, Keturakių, Medingėnų ir Paminijų eiguvos - Žarėnų, o paskui, nuo 1938 metų - Medingėnų girininkijai.
    Pirmaisiais sovietmečio laikais, nuo 1945 metų rugpjūčio mėnesio dalis šių miškų priklausė Alsėdžių, Žarėnų girininkijoms, kita dalis - Rietavo miško pramonės ūkio Plungės girininkijai.
     1947 metais įkūrus Lietuvos miškų ūkio ministeriją, Purvaičių girininkijai atitekę miškai priklausė Telšių miškų ūkio Plungės, Varnių ir Žarėnų girininkijoms.
     Taigi Purvaičių apylinkių miškų pavaldumas vis keitėsi. Tačiau pati 1959 metais atsiradusi girininkija išvengė kitų girininkijų, pavyzdžiui, Kulių, likimo - nebuvo tai naikinama, tai atkuriama. Tik jau šiais laikais, minėtais 2004-aisiais, buvo visiškai panaikinta.
     Per tuos 45 gyvavimo metus jai vadovavo 8 girininkai, kai kurie iš jų - laikinai.
     Įkurtai girininkijai visų pirma reikėjo patalpų kontorai. Tais laikais dėl to didelių problemų nekildavo, nes sovietinė okupacinė valdžia išsijuosusi trėmė inteligentus bei darbštesnius ūkininkus. Naujajai girininkijai buvo nužiūrėtas be šeimininkų likęs Vaitkų ūkis Jėrubaičiuose. Antanas Vaitkus - našlaitis, kurį įvaikino ūkininkas Vaitkevičius. Užaugęs įvaikis sukūrė šeimą, buvo amatininkas, užsiiminėjo kalvyste, o atėjus laikui paveldėjo ūkį, kuris, deja, lėmė kančias ir ankstyvą mirtį. Antanas Vaitkus 1947 metais buvo areštuotas ir išvežtas į tremtį. Jis sirgo astma ir pakeliui į lagerį mirė. 1948 metais buvo ištremta ir jo žmona su trimis vaikais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šį senelių ūkį paveldėjo Dalytė ir Svajūnas Stankai. Svajūnas Stankus 1990 - 2000 metais dirbo Purvaičių girininkijos Keturakių, Šarkių eiguliu.
     Pirmuoju įkurtos Purvaičių girininkijos girininku buvo paskirtas Juozas Ivanauskas. Jis vadovavo 15 metų, nors specialių miškininkystės mokslų nebuvo baigęs, žodžiu - praktikas.

Pirmojo girininko gyvenimo vingiai

     Juozo Ivanausko tėvų ir jo paties biografijos - įdomios. Žinoma, tik žiūrint iš šalies. Juozo Ivanausko senelis Godeliuose, pakeliui į Platelius nuo Plungės - Šateikių plento, turėjo 50 hektarų ūkį ir buvo Šateikių grafo Pliaterio medinčius (miško sargas, eigulys). O jo sūnui, būsimajam Juozo Ivanausko tėvui, teko nerami dalia - tarnavo caro kariuomenėje, buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, atrodo, dalyvavo ir vadinamuosiuose revoliuciniuose įvykiuose Rusijoje 1917 metais. Maskvoje susipažino su kumečių dukra Veronika Preikšaite, abu parvyko Lietuvon pas Preikšaitės tėvus ir susituokė. Gimus Juozui Ivanauskui, jauna šeima buvo įsileista į Godelius, iš tėvo, Šateikių grafo Pliaterio medinčiaus, gavo pusę ūkio ir ėmė ūkininkauti.
     Vienas Veronikos Preikšaitės - Ivanauskienės, Juozo Ivanausko tėvo žmonos, brolis Kazys Preikšas netrukus pagarsėjo kaip politinis veikėjas. Už bandymus kelti riaušes ir ginklu nuversti Lietuvos valdžią 1924 metais buvo suimtas, porą metų kalėjo, paskui vėl ėmėsi partinės veiklos. Tačiau po metų, pajutęs policiją lipant ant kulnų, turėjo bėgti į Rusiją. Ten išėjo „proletarinius revoliucijos" mokslus ir 1931 metais nelegaliai, tai yra svetima pavarde, grįžo Lietuvon. Svetimas pasas nepadėjo - netrukus buvo suimtas ir nuteistas 18 metų kalėti, tačiau po kurio laiko leista vėl išvykti į SSSR. (Matyt, valstybės apsikeitė politiniais kaliniais.) O 1940 metais grįžo jau kaip LKP (Lietuvos komunistų partijos) centro komiteto ideologijos sekretorius, 1948 - 1960 metais - LTSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.
     Ivanauskai nesipiršo į draugystę su iškiliuoju tuometinės valdžios atstovu, šis irgi nerodė akių pas kaimo giminaičius. Tačiau Juozui Ivanauskui šie giminystės ryšiai, kad ir formalūs, atrodo, netrukus pravertė.     Kaip rašė trumpučiuose atsiminimuose apie tėvą Juozą Ivanauską jo dukra Elena Norvaišienė, 1941 metais išviję rusus ir patys okupavę Lietuvą vokiečiai suėmė Platelių girininkijos Plokščių eigulį Antaną Jonauską ir Gegrėnų dvare jį sušaudė. Vietoj jo girininkas Edmundas Prialgauskas priėmė Juozą Ivanauską. Paskui naujasis eigulys buvo perkeltas į Plungės girininkijos Vainaičių eiguvą, kur sulaukė karo pabaigos.
     Pokario laikais Vainaičių miškuose buvo nemažai partizanų, kuriems vadovavo buvęs eigulys Gečas. Stribai juos užklupo Juozo Ivanausko eiguvos klojimo pirtyje. Mūšio metu buvo sudegintas klojimas. Juozas Ivanauskas buvo suimtas ir pateko į kalėjimą. Tada šeima prisiminė vos ne aukščiausias pareigas valstybėje užimantį giminaitį: Juozo Ivanausko senelė Veronika Ivanauskienė suskubo Vilniun prašyti užtarimo pas Kazį Preikšą. Dabar nebežinia, ar pavyko pas jį patekti, ar teko pasitenkinti priimamojo kabinetu. Kaip ten bebūtų, po pusmečio Juozas Ivanauskas buvo paleistas.
     Grįžęs iš kalėjimo dirbo Plungės girininkijoje žvalgu. Laikui bėgant gal pasimiršo suėmimas, ir 1959 metų pradžioje buvo paskirtas atkurto Plungės miškų ūkio Purvaičių girininkijos girininku.
     Sako, girininkija tais laikais visada buvusi tarp pirmaujančių pagal miško želdinimo, apsaugos, ugdymo ir gamybos rezultatus. Girininkas, matyt, turėjo gerus pagalbininkus: žvalgu, meistru dirbo Aleksas Jonikas, paskui tapęs Stalgėnų girininku, meistru, techniku - Aleksandras Grigaitis, paskui perėmęs šios girininkijos vairą, meistrė, girininko pavaduotoja Elvyra Grigaitienė, vėliau laikinai kelis kartus ėjusi šios girininkijos girininkės pareigas.
Juozo Ivanausko girininkavimo metais buvo statoma nauja girininkijos kontora, remontuojami keliai. Jis girininkijai vadovavo daugiau kaip 15 metų. Paskui buvo paskirtas Plungės miško ruošos punkto techniniu vedėju, meistru. Dėl gyvenamosios vietos problemų nekilo: dar 1955 metais buvo nusipirkęs namą Plungėje, Rietavo gatvėje. Tačiau buvo naikinamas miško ruošos punktas, o iki pensijos dar trūko pusmečio - Juozas Ivanauskas keliems mėnesiams buvo paskirtas laikinuoju Beržoro girininku, o baigė tarnybą meistru.
     Po Juozo Ivanausko Purvaičių girininkijos vairą perėmė Aleksandras Grigaitis.

Girininkų šeima

Kaip ministras Purvaičiuose genėjo mišką

     Pastatydintame girininkijos pastate, minimame įžangoje, Juozas Ivanauskas taip ir negyveno. Jame įsikūrė Aleksandras ir Elvyra Grigaičiai - jie abu pasikeisdami kurį laiką buvo girininkai. Pasitaiko, bet ne taip daug atveju, kad vyras ir žmona abu būtų girininkai, taigi jau savaime įdomu. Antras įdomus faktas - vietą statybai plynoje vietoje parinko ne bet kas, o pats miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis, kuris irgi buvo įdomus žmogus. Jau vien tai, kad jis buvo nepabūgo šios girininkijos girininku skirti už tikrus ar tariamus ryšius tampytą ir kalintą Juozą Ivanauską, daug ką pasako. Beje, yra ir trečias paminėtinas faktas, jis susijęs su gretimu pušynėliu dešinėje vieškelio pusėje.
     Elvyra Grigaitienė linkusi vos ne išsiginti to girininkavimo: „Tiek mes ir tedirbome - vis laikinai... Verčiau pamirškime. Ėjo praėjo, nebėra čia ko..." Tačiau pamiršti ne taip paprasta, prisiminus 2011 metų vasarą apie Aleksandrą Grigaitį viešai parašytus gražius žodžius, dvelkiančius savotiška poezija: „Ko gero, nuo pat mažumės buvo aišku, kad jis taps gamtos žmogumi. Turbūt apylinkėje nebuvo miškų ir laukų, kurių vaikystėje neišvaikščiojo... Miškas - jo gyvenimas. Būdavo, po ilgos darbo dienos, kartais net per lietų, užsivilkęs lietpaltį, patraukdavo pasivaikščioti po mišką." Tie žodžiai - iš rašinėlio, išspausdinto vietoj oficialaus nekrologo, skirto šiam miškininkui ir aistringam medžiotojui atminti.
     Nekrologe neretai kai kas ir pagražinama. Šiuo atveju, atrodo, viskas tiesa. Paklauskite kokio gaižupiškio ar purvaitiškio - patvirtins. Jo gimtąją sodybą Žlibinų seniūnijos Gaižupių kaime gretimai su Purvaičiais iš visų pusių supo miškai. Kiek juose sekta žvėrelių pėdsakais, stebėta paukščių lizdų, uogauta, grybauta, kiek dar vaikigaliui su tėvo šautuvu eita į medžioklę. Tik laiko tiems vaiko pomėgiams ne visada likdavo - kartu su vyrėlesne seserimi teko prikibti tėvukui, dirbusiam miško darbininku. Pavasarį sodindavo mišką, vasarą ravėdavo, žiemą padėdavo ruošti medieną, atlikti sanitarinius kirtimus. Antra vertu, tai buvo lyg gyva neakivaizdinė miškininko akademija - nuo mažens girioje jautėsi kaip namie, o vadinamųjų tikrų miškininkystės mokslų, iš nuobodokų vadovėlių, paragavo daug vėliau, jau po tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
     2004 metų pabaigoje pagal pateiktą anketą rašytuose nedidukuose atsiminimuose Aleksandras Grigaitis paminėjo ir tikrai senovišką vaikystės laikų darbą - kelmų rovimą: vasarą būdavo ruošiami kelmai kurui. Juos naudojo Telšių „Masčio" fabrikas. Per parą jis sunaudodavo, anot Aleksandro Grigaičio, apie 100 erdmetrių kelmų, tad jų reikėdavo paruošti daug. Žinoma, tuo užsiėmė ir kitos girininkijos. Sunkiausia būdavo išversti kelmą iš žemės. Ne su kokia šiuolaikine technika, o rankomis, pasitelkus svertus, iš pradžių kirviu apkirtus šaknis. Po to - suskaldyti, kad būtų galima pakrauti į mašiną.     Užsiminus apie tai, kad dar vaikystėje jis su tėvu sodindavo mišką, Elvyra Grigaitienė patikslina, jog ministras vietą Purvaičių girininkijos administracijos ir tuo pačiu miškininkų gyvenamajam pastatui parinko ne visiškai tuščioje vietoje. Kitoje kelio pusėje jau žaliavo pušaitės, kurias sodino ar ne septintokas Aleksandras Grigaitis su kitais mokiniais, vadovaujami eigulio Apolinaro Drakšo. O jau paaugusias jas genėjo - net patikėti sunku - pats miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis, atlydėtas Plungės miškų ūkio direktoriaus Vytauto Kelertos ir Purvaičių girininko Juozo Ivanausko. Žinoma, ne visas, o kelias pušeles, laukdamas sodyboje įsikūrusių Aleksandro ir Elvyros Grigaičių. O tie, buvo jau pavakarys, bet darbo diena gal dar nepasibaigusi, savo laukelyje kasė bulves - buvo suvėlinę bulviakasį, jau vos ne gruodas naktimis dėdavosi, nebegalėjo atidėlioti. Ministras nesibarė, vos nepagyrė, kad neleidžia rudens gėrybėms prapulti ir, savo įpratimu, pademonstravo, kaip reikia pjūkleliu genėti pušeles, kad jos užaugtų lieknos ir būtų tinkama mediena.
     Savaime suprantama, kiekvieno medelio neapeisi su pjūkleliu ir kirvuku, bet niekas nesišypsojo. Buvo įpratę prie šiokių tokių ministro keistenybių. Anot miškininko akademiko Leonardo Kairiūkščio, Lietuvos miškininkai žinojo, kad ministro mašinoje visada buvo kirvukas, rėžtukas, pjūklelis ir kastuvas: „Atvažiavęs į bet kurią girininkiją, neradęs girininko jis nesinervindavo. Išėjęs į mišką, apgeni vieną kitą šakotą ąžuoliuką, rėžtuku pažymi kirstiną - blogiausią medelį, kastuvu paleidžia po lietaus užsistovėjusį vandenį." Nuo šiol tą ministro savybę žinojo ir purvaitiškiai - ne iš nuogirdų, o lyg savo kailiu patyrę. Apskritai ministras nebuvęs technikos entuziastas, jis labai sielojosi, matydamas, kaip sunki miško ruošos technika plyno kirtimo biržėse, valksmų trasose naikina perspektyvų pomiškį - nepertraukiamo miško atkūrimo pagrindą. Tai irgi akademiko Leonardo Kairiūkščio žodžiai.
     Nežinia, kiek čia ministro įtakos, bet miškuose ilgą laiką technika buvo ant pirštų suskaičiuojama, arkliukai ilgai, tikrai ilgai nepamiršti...

Kelias iki miškininko diplomo
                               
     Juozą Ivanauską 1974 metų rudenį pakeitęs Aleksandras Grigaitis buvo paskirtas tik laikinai. Gal todėl, kad irgi neturėjo solidesnių miškininkystės mokslų. Tas „laikinai" truko net beveik aštuonerius metus. Žinomas šmaikštokas posakis, ar ne iš garsiųjų Merfio dėsnių, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Mėgo jį purvaitiškiams kartoti ir Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas.
     Žinomas ir posakis, jog praktika kur kas vertesnė už teoriją, bet įprasta reikalauti formalaus miškininko išsilavinimo, patvirtinto atitinkamais antspaudais. Ką ten diplomai - net septynmetę mokyklą Aleksandras Grigaitis baigė jau turėdamas 18 metų. Ne dėl negabumo, paprasčiausiai sąlygų nebuvo. Žlibinų pradinėje mokykloje baigė 4 klases, toliau mokslai nutrūko, nes į Plungę leisti mokytis tėvai neišgalėjo. Tik kai Kontaučiuose atsidarė septynmetė mokykla, pradėjo ją lankyti su kitais kaimo vaikais. Į mokyklą iš Gaižupių tekdavo eiti - kartais bristi, kartais klampoti - 7 kilometrus. Žiemą pėstute arba čiuoždavo slidėmis, rudenį ir pavasarį riedėdavo dviračiais. Šią mokyklą baigus mokslai vėl nutrūko - padėjo tėvams darbuotis Telšių miškų ūkio Žarėnų girininkijoje. Po metų - sovietinė kariuomenė, kur įsigijo vairuotojo specialybę. Taigi jau trečias „diplomas" - Žlibinų pradinės mokyklos, Kantaučių septynmetės mokyklos ir vairuotojų kursų.
     Grįžęs iš kariuomenės 1960 metų rudenį pradėjo dirbti darbininku kartu su tėvu Plungės miškų ūkio Purvaičių girininkijoje. Priėmė darban pirmasis girininkas Juozas Ivanauskas. Pavaduotojas buvo Aleksas Jonikas, vėliau tapęs Stalgėnų girininku, technikas - Justinas Jankauskas, vėliau išėjęs į Plungės miškų ūkio sandėlininkus. Dirbo dar ir girininko sūnus, vardu Juozas, vadintas Juozuku.
     Ateinančiais metais Plungės miškų ūkis Aleksandrą Grigaitį išsiuntė į Vilniaus miškų technikume surengtus vienerių metų kursus, po jų jaunasis miškininkas pradėjo dirbti toje pačioje Purvaičių girininkijoje eiguliu, miško techniku. Ir vis stūmėjosi į priekį su mokslais: dirbdamas, jau vedęs, 1965 metais baigė Žlibinų aštuonmetės vakarinės mokyklos aštuntąją klasę, dar po dešimtmečio - Plungės vakarinę vidurinę mokyklą. Jos dar nė nebaigęs paskiriamas girininku, kaip minėta, laikinuoju, vietoj išėjusio Juozo Ivanausko. 1979 metais baigė Kauno A. Kvedaro miškų technikumo neakivaizdinį skyrių.
     Pagal anketos klausimus parengtoje informacijoje Aleksandras Grigaitis yra suminėjęs visus eigulius, bent jau pradžioje dirbusius. Buvo tada 5 eiguvos: Keturakių, Paminijų, Jėrubaičių, Šarkių, Kepurėnų. Dar yra buvusi Medingėnų eiguva, bet 1952 metais panaikinta ir Aleksandro Grigaičio laikais jos nebebuvo. Ypač paminėtini eiguliai Alfonsas Zavadzkis, eiguvoms vadovavęs bene 37 metus, Vincas Čiuta - 33 metus, Kazys Griguola - 24 metus. Iš darbininkų Aleksandras Grigaitis mini ilgiausiai dirbusį Izidorių Šaltupį, gyvenusį Vainaičių kaime. Beje, eiguliai ne ką skyrėsi nuo darbininkų - kartu dirbo savo eiguvose: kas motoriniu pjūklu vertė ar pjaustė medžius, kas savo arkliu traukė mišką. Anot girininko, visi darbininkai ir eiguliai atlikdavo savo darbus sąžiningai. Gal neatsitiktinai ir Juozui Ivanauskui vadovaujant, ir vairą perėmus Aleksandrui Grigaičiui Purvaičių girininkija niekada nebuvusi tarp atsiliekančiųjų, priešingai - beveik visada pirmaudavo, gerai atlikdavo darbus. Elvyra Grigaitienė, kuri dirbo technike, net kurį laiką vadovavo girininkijai, kur kas griežtesnė, vienam kitam nepagaili ir kritikos žodžių. „Vis norėjosi geriau, - lyg teisindamasi sako ji ir juokiasi: - Juk nugalėtojams skirdavo premiją - 15 rublių..."

Ataskaitoms - naktys

     Jau pradėjus Aleksandrui Grigaičiui po kursų dirbti miško techniku, girininkas Juozas Ivanauskas ministro parinktoje vietoje Purvaičiuose statydino girininkijos kontorą. Senoji kontora buvo ištremto Vaitkaus ūkyje Jėrubaičių kaime. Tada Aleksandras ir Elvyra Grigaičiai gyveno nuomojamame bute Žlibinuose. Elvyra Grigaitienė dirbo Žlibinų kolūkio vyriausiąja buhaltere, o Aleksandras darban į senąją girininkiją turėjo keliauti 6 kilometrus, žiemą, aišku, pėsčiomis, nes ne visada būdavo „slidžių kelias", sausuoju metų laiku važiuodavo nuosavu motociklu. Ir slidės, ir motociklas pravertė ir per dieną sukantis girininkijos reikalais nuo vieno miškelio iki kito, bet vis dėlto tas atstumas nuo namų buvo nepatogus.
     Pastačius kontorą Purvaičiuose, girininkas Juozas Ivanauskas pasiūlė Aleksandrui persikelti gyventi į naująją girininkiją. Gal turėjo savų sumetimų - kontora neliks be priežiūros nedarbo valandomis, o gal svarbiausia - apsigyvenęs joje Grigaitis baigs viską įrengti. Taip ir buvo - įsikūrus teko baigti vidaus apdailos darbus, atėjus pavasariui griebtis aplinkos. Žinoma, padėjo eiguliai, girininkijos darbuotojai. Tik sodo nepavykę užveisti - dėl aukšto paviršinio vandens lygio kas keleri metai vaismedžiai žūva, išliko tik kelios obelys, pasodintos ant daubos šlaito.
     Atsikėlus į Purvaičius, iškilo problema žmonai - jai pasidarė toli iki darbo Žlibinuose. Apsisprendusi perėjo dirbti į girininkiją meistre, technike, vyr. technike, o keičiantis girininkams ir ieškant kandidato ji būdavo skiriama laikinąja girininke, 1990 - 1992 metais tokias pareigas ėjo daugiau kaip dvejus metus. Nuolatine skirti gal netiko, kad neturėjo miškininkės išsilavinimo, o gal dėl kieno nors iš Plungės urėdijos valdininkų įnorių. Elvyra Grigaitienė dabar nebelinkusi gvildenti tos temos: „Tegul Dievas bus teisėjas." Vis dėlto keista vieno šiaip lyg padoraus ir sąžiningo vadovo, kai kurių miškininkų teigimu, miške galinčio pasiklysti jau už pirmojo medžio, rašyta charakteristika, kad rūko metu ji sunkiai orientuojasi miške, - matyt, rašė, kažkam diktuojant už peties...
     Tačiau Elvyra Grigaitienė kai ką mielai prisimena, pavyzdžiui, sako: „Geriausia buvo dirbti vadovaujant Juozui Ivanauskui." Kodėl? „Na, dirbdama su Aleksandru Grigaičiu, būdama jo pavaldinė, visą laiką buvau jam po akimis, - juokiasi ji. - Ar rytą, ar po pietų nepavėluosi, tuoj ragina: laikas. Vienu metu neapsikentusi net atsisakiau iš darbo, tik kai vyras 1982 metų pradžioje buvo paskirtas Medžiotojų ir žvejų draugijos Plungės skyriaus medžioklės žinovu, aš tuometinio Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus pasiprašiau vėl priimama."
     Bet apskritai neatrodo, kad ją būtų tekę raginti prie darbo, juk jau sakė, aišku, juokaudama, kad siekė tos 15 rublių premijos... Kai dirbo girininke, su ataskaitom atvykdavo Plungėn autobusu, kuris važiavo labai anksti, o kai kas jau ir traukia per dantį: „Tu čia iš vakaro sėdi, ar ką?" Iš vakaro, aišku savaime, nesėdėjo, paprasčiausiai nebuvo kito patogaus autobuso reiso. O prie stalo naktimis iš tikrųjų tekdavo pasėdėti: dieną - po miškus su eiguliais, darbininkais, rėžia biržes, išduoda medieną klientams, priima darbus, sodina mišką... ar dar kažkuo rūpinasi, pavyzdžiui, detalėmis vieninteliam traktoriui ar motoriniams pjūklams, o prie popierių, kurių niekada netrūko, ne tik šiais laikais, - vakare.
     Taigi tebuvo vienintelis traktorius, o šiaip teko darbuotis arkliais. Jie pravertė ir todėl, kad Purvaičių miškai drėgni, ne visur su technika įsibrausi.
     O įvažiavimą į girininkijos kiemą po kurio laiko paženklino tas didžiulis akmuo. Jį atkasė melioratoriai Aleksandro tėviškėje Gaižupiuose. Kilo sumanymas parsivežti. Tačiau nelengva buvo tai padaryti. Nusisamdė vieną kraną - nepakelia. Teko ieškotis kito net Telšiuose. „Dviejų mėnesių pinigus tam išleidom, - sako Elvyra Grigaitienė. - Užtat dabar jis tarsi sujungs Alekso gyvenimą savo tėviškėje ir čia." Čia... Čia būta triukšminga nuo šventadieniais medžioklėn susirenkančių vyrų su šautuvais. Arba kartais po medžioklės. Mat Aleksandras Grigaitis buvo Purvaičių medžiotojų būrelio pirmininkas.

Pirmieji vilkai

     1998 metų pabaigoje Plungės kultūros namuose surengtoje medžioklės trofėjų parodoje daug kas sveikino Aleksandrą Grigaitį 60-mečio ir Garbės medžiotojo vardo suteikimo proga. Tada dabartinis Mostaičių girininkas Petras Budvytis jį pavadino savo mokytoju. Ir ne vienas taip galėjo pasakyti.
     Petras Budvytis dabar mielai pakomentavo sukauptuose Plungės girininkijos istorijos archyvuose saugomą Aleksandro Grigaičio nuotrauką su dviem jo nušautais vilkais. Komentuoti turi teisę, nes pats kartu dalyvavo. Buvęs tada dar vos ne vaikėzas, besimokydamas Kauno A. Kvedaro miškų technikume atliko praktiką Purvaičiuose. Daugėduose vilkai buvo sudraskę tris veršius. Miškininkai pastebėdavo jų pėdsakus į Vainaičių bei kitus Purvaičių miškų masyvus ir atgal. Aleksandras Grigaitis sumanė jų patykoti. Vilkai tada buvo, kaip sakoma, už įstatymo ribų, net premijas mokėdavo ar ne po 50 rublių, o tai vos ne pusė girininko atlyginimo. Dėl kompanijos pasikvietė praktikantą. Išvažiavo paryčiais. „Vilkai medžioja naktį, tad rytą turėtų grįžti iš miško atgal", - mokė medžiotoju tapti trokštantį jaunąjį Petrą Budvytį girininkas.
     Sugulė pamiškės pievoje netoli tos vietos, kur dažniausiai pastebėti plėšrūnų pėdsakai. Tįso valandą, pusantros. Petras jau vos ne snaudžia, kaip dabar prisipažįsta. Jau vos vos aušta, bet dar tamsu. Čia Aleksandro Grigaičio medžiotojiška širdis suspurdėjo - pamatė keleto risnojančių žvėrių siluetus. Pamanė, kad šernų šeimyna kažkur išsirengė ar grįžta iš kažkur. Kai žvėrys priartėjo, švystelėjo prožektoriumi: Dieve - vilkai! Net šūktelėjo žemaitiškai ir paleido šūvius: vieną, antrą. Vienas vilkas krito negyvas, o antrasis, nors ir pašautas, su dar trimis kitais gaujelės nariais pasislėpė miške. Medžiotojas su savo mokiniu grįžo į girininkiją, pasiėmė šunį, pasekė pėdsakais ir rado ir antrąjį kritusį pilkį. Tai, Petro Budvyčio nuomone, buvo pirmieji girininko sumedžioti vilkai - iki tol lyg nepasitaikę jų nušauti.
     Aleksandrą Grigaitį pavadinęs savo mokytoju, Petras Budvytis prisimena, kaip girininkas Paminijo miškuose persekiojo po varymo kito medžiotojo sužeistą briedį. Tada jų medžioklė buvo įprastas dalykas, netgi planus skirdavo būreliui - sumedžioti ir atiduoti valstybei po keturis šešis šiuos miškų gražuolius galiūnus. Vedasi kartu ir Petrą, rodo, kaip praktiškai rasti pėdsakus besniegiame miške, aiškina, kad įtarus kurioje nors vietoje esant sužeistą žvėrį, neiti tiesiai, nes tai pavojinga, o apeiti aplink. Taip ir buvo, šunys aptiko krūmyne sužeistąjį briedį, Aleksandras Grigaitis užėjo iš šono ir pribaigė jį.
     Petras Budvytis pamini ir keletą išdaigų - juk medžiotojai dauguma linksmi žmonės. Viena jų tokia. Tada buvo privisę usūrinių šunų, jų kailiai domino moteris, neblogai mokėjo, kad nesugadintų kailio, nešaudavo, o medžioklių šunų apsuptus žvėrelius pagaudavo užmetę tinklus ar didesnius maišus, po to užmušdavo. Aleksandras sumanė iškrėst išdaigą vienam geram pažįstamam - pagautą usūrinį šunį parsinešė į aikštelę, kur stovėjo palikti automobiliai, ir įkišo į „Žigulių" bagažinę. Suvėlinęs grįžti iš miško savininkas atidaro ją... ir kad šoks vos ne ant jo kažkoks žvėrelis. Visi kvatoja susiėmę pilvus. Persigandęs žvėrelis nuskuodė sau, viskas būtų nieko, bet paaiškėjo, kad jis išgraužė bagažinės apmušalus. Dabar vyrai jau kvatoja iš girininko. Galų gale turėjo jis atsiprašinėti ir statyti didelį butelį.

Amžina diskusija

     Viena žurnalistė, pradėdama pokalbį apie medžioklę, priminė provokuojantį klausimą iš nešvankokų humoro knygų, kokia profesija pasaulyje seniausia, ir neklysdama teigė, kad dauguma atsakydami tikriausiai ironiškai šyptelėtų, turėdami minty tam tikrų moterų tam tikrą užsiėmimą. O iš tikrųjų juk tai medžioklė: dar pirmykštės bendruomenės vyrai ginkluoti kuokomis, vėliau - ietimis, tykodavo žvėrių ne dėl malonumo, o norėdami išmaitinti savo moteris ir vaikus. Gaila, praėjus daugeliui amžių žvėrių žudymas nemažai kam tapo pomėgiu. O jau šiais laikais, civilizacijai pasiekus tam tikrą lygį, medžioklė tapo švente.
     Žudymas ir šventė - sunkiai suderinami dalykai, nors pavyzdžių iš praeities netrūksta, pakanka prisiminti, kas vykdavo garsiajame senovės Romos Koliziejuje. O diskusijos tarp medžiotojų ir nemedžiotojų tebevyksta. Abi pusės pateikia savus argumentus, bet jie nėra nauji, kartojami jau amžius. Populiariausias: juk žmonės valgo mėsą, kiaulės, galvijai, paukščiai masiškai žudomi skerdyklose, ir nieko.
     Vis dėlto medžiotojai, matyt, jaučia kažką kirbant širdyje, juk neatsitiktinai kūrė ne tik ritualus, kurie turėtų viską pateisinti, bet ir taisykles, reguliuojančias medžiotojų ir žvėrių santykius. Tos taisyklės - nerašytos. Medžioklės istorijos žinovai jas skirsto į tris grupes: 1. Suteikti kuo daugiau galimybių žvėriui ar paukščiui likti gyvam; 2. Medžioklė turi būti žaidimas pagal taisykles; 3. Medžiotojo elgesys po šūvio, tai yra su nušautu žvėrimi. Tačiau apie kokių galimybių suteikimą likti gyvam galima kalbėti, kai šaudoma iš bokštelio, gretimai pabėrus masalo... Vėlgi galima diskutuoti, kad taip medžiojami tik plėšrūnai, šernai, gink Dieve - ne stirna, o zuikiui juk masalo nepabersi, nebent žiemą atbėgs į sodą graužti obels... Ir taip - be galo.
     Vis dėlto dauguma sutiks, kad medžiojama ne dėl kilogramo mėsos. Patys medžiotojai kartais pajuokauja: neduok Dieve, kad parneštos iš medžioklės mėsos gabalėlio kainą sužinotų žmona. Juk kainuoja šautuvas, apranga, pašarai, kelionės degalai. Žinoma, medžiotojų būryje visokių yra. Purvaičių būreliui, kaip matyti iš 1984 metais po sėkmingos medžioklės padarytoje nuotraukoje, priklausė ir Komunistų partijos Plungės rajono sekretorius, ir KGB Plungės rajono viršininkas. Panašių „prielipų" buvo visuose būreliuose, gal tie žmonės po įtemtų darbų, dažnai ne visai gerų, irgi norėdavo kultūringai atsipūsti, gaila tik, kad net neužtekdavo protelio į medžiotojų susirinkimo vietą nevažiuoti su balta valdiška „Volga" ir net su asmeniniu vairuotoju. Jie tai jau tikrai ne dėl kilogramo mėsos veržėsi į medžiotojus. Žinoma, gal tai nevykęs pavyzdys, bet tiek jau to.
     Aleksandras Grigaitis - ne koks šventasis. Bet jis norėjo, kad ir medžioklėje viskas būtų sąžininga, teisinga ir tvarkinga, sako, kad nesidrovėdavo kaip reikiant išbarti prasižengusius medžiotojus.
     1982 metų pradžioje Aleksandras Grigaitis visai atsisveikino su girininkavimu - jis paskiriamas Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovu, vėliau tapo ir šios draugijos rajono skyriaus pirmininku. Siekdamas, kad medžioklės taptų gražesnės, tauresnės, jis pasiūlė tuometiniam Plungės aplinkos apsaugos agentūros viršininkui Aloyzui Balsiui organizuoti pavyzdines, arba karališkąsias, medžiokles - su medžioklės rago garsais, medžioklės karaliaus rinkimais, dalyvaujant kitų būrelių vadovams. Dalijantis patyrimu. Tokios medžioklės turėjo gaivinti pasaulyje vyraujančias etiškas tradicijas, susiformavusias nuo riterių laikų, deja, sovietinėje valstybėje pamirštas.
     Beje, pats Aleksandras Grigaitis buvo taiklus šaulys, kelis kartus yra tapęs medžioklės karaliumi. O trofėjus nelabai vertino, daugumą jų išdalino draugams ir pažįstamiems. Matyt, jam svarbiausiai buvo pats buvimas miške.

Nerimta girininkų rikiuotė

     Nuo 1982 metų liepos mėnesio porą metų Purvaičių girininko kėdėje, galima sakyti, trynėsi Jonas Narvilas, kuris neseniai buvo baigęs Kauno miškų technikumą ir jau spėjęs padirbėti Rietavo miško pramonės ūkyje pagalbiniu darbininku miško medžiagos sandėlyje, statybininku, priešgaisriniu sargu, meistru girininkijose. Purvaičiuose žodžiais užsirekomendavo kaip energingas, užmojų turintis vadovas, tačiau praktiškai gilesnio pėdsako nepaliko. 1984 metų rudenį nuėjo dirbti eiguliu Žlibinų kolūkyje, tačiau ir ten ištvėrė tik porą metų. Galų gale išsikėlė į sostinę - žinoma, kad 1995 metais jis buvo Vilniaus miesto Šeškinės seniūno pavaduotojas.
     Beieškant kito girininko, jo pareigas pusmetį ėjo Elvyra Grigaitienė, kol ją pakeitė Juozapas Jonauskas, kuris buvo baigęs Kauno A. Kvedaro miškų technikumą ir dirbo Plungės girininkijoje vyr. techniku. Bet po trejų metų pasiprašė atleidžiamas iš girininko pareigų ir paskiriamas Šarkių eiguliu vietoj pensijon išėjusio Kazio Griguolos. Čia po pusketvirto mėnesio Juozapą Jonauską susirado Stalgėnų girininkas Petras Staupelis ir pasikvietė jį pavaduotoju. Plačiau Juozapas Jonauskas pristatomas Stalgėnų girininkijos istorijoje.
     Girininko kėdė tuščia neliko - ją užėmė Arvydas Kumpis. Jis, 1985 metais baigęs Kauno miškų technikumą, buvo paskirtas Purvaičių girininkijos Paminijų eiguliu. Atitarnavęs kariuomenėje grįžo į šią girininkiją - tapo miško meistru, o maždaug po metų kaip tik tapo laisva girininko kėdė. Tačiau ir Arvydui Kumpiui kažkodėl nesisekė išsilaikyti - po nepilnų poros metų pasitenkino miško pjovėjo darbu.
     Kas vadovaus girininkijai? Aišku - čia pat esanti Elvyra Grigaitienė. Ji išdirbo girininke kiek ilgiau nei dvejus metus, tačiau kilus konfliktui su urėdo posto netekusiu Plungės urėdijos inspektoriumi turėjo visam laikui išeiti į atsargą...
     Gal Elvyra Grigaitienė neblogai tvarkėsi, nes po jos girininke nuspręsta vėl skirti moterį - pavaduotoją Reginą Dapkevičiūtę - Komžienę, turinčią Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto diplomą. Deja, girininkijai ji nevadovavo nė metų - išėjo motinystės atostogų.
     Ji - moteris raštinga, jos poros puslapių informacija apie save ir darbą Purvaičių girininkijoje, rašyta 2006 metais - gana dalykiška ir verta ne atpasakoti, o glaustai pacituoti.

Iš Reginos Komžienės prisiminimų

     „Gimiau 1967 metų gegužės 1 dieną Telšių rajono Patumšalių kaime. Tėvas dirbo kolūkyje traktorininku, mama šeimininkavo namuose, mat buvome šeši vaikai. Vaikystė prabėgo žaidžiant su kaimo vaikais, lakstant po pievas, miškelius. Tėviškės peizažas buvo visai kitoks negu šiandien. Ir dabar prisimenu, kur augo koks medis, kur buvo bala ar kokios gėlės žydėjo. Melioracija viską pakeitė.
     1985 metais baigiau Luokės vidurinę mokyklą ir įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Kodėl pasirinkau jį? Seniai mane žavėjo medžiai, gamta, bet realaus supratimo apie miškų ūkio sistemą neturėjau. Arčiausiai esanti girininkija (kontora) buvo už 15 kilometrų, aš ten nebuvau buvusi. Bet tėvas bendraudavo su eiguliais, dažnai vesdavosi mane į mišką.
     Mokytis akademijoje buvo įdomu. Priešdiplominę praktiką atlikau Telšių miškų ūkio Survilų girininkijoje. Labai šiltai mane ten priėmė girininkas Jonas Kulpinskas. Padėjau rėžti biržes, ruošti ataskaitas, biržių atrėžimo dokumentus.
     Akademiją baigiau 1990 metais. Paskyrė į Panevėžio miškų ūkio Anciškių girininkiją girininko pavaduotoja. Bet išdirbau nepilnus metus - mane traukė gimtinės pusėn. Susiradau darbą Plungės urėdijoje. Urėdu tada dirbo Eugenijus Barniškis, jis priėmė mane Purvaičių girininkijos girininko pavaduotoja. Girininke tada dirbo Elvyra Grigaitienė, eiguliai buvo Svajūnas Stonkus, Alfonsas Zavadzkis, Vytautas Zavadzkis, Vygantas Kungys, Darius Bertašius. Laikas buvo sudėtingas. Keitėsi nuosavybės formos, griuvo kolūkiai. Ir miško darbininkai buvo ne patys geriausi. Turėjome vieną traktorių ir kelis arklius. Atsarginėmis dalimis traktoriui, pjūklams urėdija aprūpindavo nepakankamai, todėl reikėjo suktis patiems.
     Darbas girininkijoje buvo įprastinis: biržių atrėžimas, medienos išlaidavimas, darbų priėmimas, sodinimas, dokumentų tvarkymas. Girininkijoje buvo nedidelis daigynėlis - dalį daigų patys užsiaugindavome.
     Nuo 1992 metų gegužės mėnesio teko paragauti girininkės duonos. Tuo metu vyko sudėtingas procesas - kolūkių miškų prijungimas prie valstybinio miškų fondo. Žlibinų, Kontaučių, Stanelių, Glaudžių kolūkių miškai atiteko mums. Netrukus atsirado pretendentai susigrąžinti miškus, jie tapo savininkais. Jiems ne tik reikėjo išduoti leidimus kirsti mišką, bet ir juos kontroliuoti, taigi padaugėjo darbų. Kolektyvą papildė eiguliai Zenonas Stonys, Pranas Kungys, Zigmas Lučinskas. Mano pavaduotoju dirbo Darius Bertašius, miško meistre - Elvyra Grigaitienė.
     1992 metų spalį ištekėjau. Vyras Alvydas Komža tuo metu dirbo Rietavo urėdijoje sandėlininku. 1993 metų kovo mėnesį išėjau auginti sūnaus."
     Ūgtelėjus pirmajam ir antrajam sūnums, Regina Komžienė vienerius metus mokė miško pjovėjus miškininkystės - dirbo mokytoja Rietavo aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, 1998 metais tapo Rietavo urėdijos medelyno viršininke, o 2006 metais perėjo dirbti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento miško kontrolės skyriaus vyresniąja specialiste.
     Įdomus faktas iš jos darbo medelyne laikų. Jame, įsikūrusiame Kalakutiškės kaime šalia Rietavo, Regina Komžienė rado ir išsaugojo beveik duonos kepalo dydžio akmenį su kriauklėmis. Tuo ji bus ne tik palikusi pėdsaką Purvaičiuose, bet nejučiomis prisidėjusi ir prie mokslininkų iškeltos hipotezės, kad kadaise dabartinio Rietavo vietoje tyvuliavo jūra. Radinį dabar ėmęsis tyrinėti Klaipėdos universiteto profesorius, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyr. mokslo darbuotojas Linas Daugnora pareiškė, kad jame suakmenėjusios kriauklės - ne gėlų vandenų, o jūros gyviai. Vadinasi, čia tikrai galėjo būti jūra... O Purvaičiai ne taip toli nuo Rietavo...

Paskutiniai girininkijos metai

     Vietoje išėjusios auginti sūnaus Reginos Komžienės nuo 1993 metų kovo mėnesio buvo paskirtas Darius Bertašius. Jis nutraukė nuolat besikeičiančių girininkų grandinę - išdirbo 11 metų. Tikriausiai būtų ir toliau dirbęs, bet nuo 2004 metų balandžio 1 dienos girininkija, gyvavusi 45 metus, buvo panaikinta.
     Purvaičių girininkijos ir apskritai Telšių urėdijos istorijai skirtuose atsiminimuose jis, neaimanuodamas dėl atsarginių detalių trūkumo ir nurodydamas konkrečius girininkijos vykdomos gamybos faktus, rašo:
     „Gimiau 1970 metais Plungės rajono Babrungo kaime. Ten ir prabėgo pora pirmųjų mano gyvenimo metų - senelių Eugenijos ir Prano Daržinskų sodyboje. Kai kūrėsi kolūkis, seneliai atsisakė jame dirbti, todėl ir žemės sklypo prie savo sodybos negavo - buvo gal ketvirtis hektaro sodo ir gabalėlis dirbamos žemės bei pievos, kurios vos užteko ožkai laikyti.
     1972 metais tėvai gavo butą Plungėje (abu dirbo Plungėje), ir mes persikėlėme gyventi į miestą. Tačiau visi mano savaitgaliai ir moksleivio atostogos prabėgdavo kaime.
     1984 metais Plungės V vidurinėje mokykloje baigiau aštuonias klases ir įstojau į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Specialybę pasirinkti nebuvo sunku, nes, kiek atsimenu, norėjau būti tik miškininku. Mokytis siuntė Šateikių tarybinis ūkis, todėl baigęs technikumą privalėjau ten dirbti trejus metus. Tapau eigulio mokiniu, nors mokytis nebuvo ko: visi darbai - tik malkinės medienos gamyba ūkiui. Po poros mėnesių buvau paimtas tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Buvo tai 1989 metais.
     Po dviejų metų grįžau. Į Šateikius nebetraukė, todėl atėjau į Plungės urėdiją. Mane priėmęs urėdas Eugenijus Barniškis apsidžiaugė jaunu specialistu ir skyrė iškart į dvejas pareigas: eiguliu - Purvaičių girininkijoje ir medžioklės specialistu - urėdijoje. Dvi dienas per savaitę rašinėjau medžioklės lapus medžiotojų būreliams (medžioklė tada buvo perduota tvarkyti urėdijoms), likusias dienas turėjau važiuoti į Purvaičius. Tačiau į girininkiją tenuvažiuodavau retai - atsirasdavo „popierinio" darbo urėdijoje. Iki rudens taip ir prasėdėjau kontoroje. Pasikeitus urėdui (vietoj Eugenijaus Barniškio paskirtas Adomas Kubilius), rūpintis medžioklės reikalais buvo pavesta inžinieriui Algirdui Jurevičiui, o aš pagaliau išvykau eiguliauti.
     Tuo metu Purvaičių girininkijos kolektyvas nebuvo didelis: girininkė Elvyra Grigaitienė, jos pavaduotoja Regina Dapkevičiūtė, eiguliai Alfonsas Zavadzkis, Vytautas Zavadzkis ir Svajūnas Stankus. Dar dirbo keturi miško darbininkai. Man pavedė rūpintis Keturakių eiguva, kurią sudarė Keturakių ir Gaižupių miškai ir kuri buvo labiausiai nutolusi nuo girininkijos. Prieš tai kelerius metus eiguva buvo be šeimininko, ją prižiūrėjo gretimų eiguvų eiguliai.
     Man tekdavo vos ne kiekvieną dieną kulniuoti 5 - 6 kilometrus iki eiguvos, o vakarop atgal į Purvaičius, kur nuomojausi kambarį. Kartais su kitais eiguliais važiuodavome traukti medienos, kirsti ugdomųjų kirtimų. Girininkijos gamybos planai nebuvo dideli, tačiau darbo jėgos trūko.
     1992 metų vasarą kilo girininkės Elvyros Grigaitienės konfliktas su buvusiu urėdu, tapusiu urėdijos miškų inspektoriumi Eugenijumi Barniškiu, ir po kelių patikrinimų ji buvo atleista - vėl tapo miško technike. Girininke paskirta Regina Dapkevičiūtė, o man pasiūlytos pavaduotojo pareigos. Pavaduotoju teko dirbti neilgai - Regina Dapkevičiūtė ištekėjo ir išėjo dekretinių atostogų, tada girininku buvau paskirtas aš. Laikinai...
     Girininkiją perėmiau gana sunkiu laikotarpiu - po 1993 metų sausio audros. Miškuose gulėjo tūkstančiai kubinių metrų išvartytos medienos, trūko darbininkų, kirtimo ir medienos ištraukimo technikos. Tiesa, eigulių gretos padvigubėjo - nebeliko kolūkinių miškų, ten dirbę specialistai perkelti į valstybinius miškus. Taip į kolektyvą įsiliejo Zenonas Stonys (Žlibinų eiguva), Pranas Kungys (Kontaučių eiguva), Vygandas Kungys (Kepurėnų eiguva). Nauji priimti mokslus Kauno aukštesniojoje miškų mokykloje baigę Algimantas Selenis (Paminijų eiguva) ir Zigmas Lučinskas (Keturakių eiguva). Pavaduotoju paskirtas eigulys Vytautas Zavadzkis.
     Iš buvusių kolūkiečių ieškojome darbščių žmonių, norinčių dirbti miške. Per pusmetį sudarėme kelias dviejų trijų žmonių brigadėles, kurios per mėnesį iškirsdavo ir ištraukdavo į sandėlius 400 - 600 kub. metrų medienos.
     Tais metais valėme tik vėjovartas. Medieną parduodavome gyventojams ir nenukirstą. Vienam gyventojui buvo leidžiama parduoti iki 20 kub. metrų, tačiau apsukresnieji atsivesdavo ir giminaičių, kad tik gautų daugiau. Medžių kleimavimas, leidimų rašymas tapo kasdienybe. Pinigus į urėdiją vežiau ne dešimtimis tūkstančių, o šimtais (tada buvo vadinamosios vagnorkės). Tais metais buvo iškirsta apie 10 tūkst. kub. metrų medienos.
     Girininkijos prižiūrėjo ir privačius miškus. Reikėjo pažymėti jų savininkams kertamus medžius, išrašyti leidimus miškui kirsti.
     Vėjovartos visiškai baigtos tvarkyti tik 1994 metų žiemą. Tų metų vasarą pasirodė pirmosios laiku nesutvarkytų vėjovartų pasekmės - kinivarpų pažeistų eglynų. Nors tuos židinius stengėmės kuo greičiau iškirsti, bet mažesni židinukai ir pavienės eglės likdavo. Be to, ir pagal to meto sanitarinių kirtimų reikalavimus dar žalių medžių kirsti nebuvo galima - už žalią kelmą galėjo revizorius paskatinti „premija".
     Šis „karas" su kinivarpomis tęsėsi ir 1995, 1996 metais. Girininkija per metus pagamindavo 5 -6 tūkst. kub. metrų medienos, pasodindavo 15 - 20 hektarų miško želdinių, išugdydavo 10 - 15 hektarų jaunuolynų.
     1997 - 1999 metais į pensiją išėjo miško technikė Elvyra Grigaitienė ir eigulys Alfonsas Zavadzkis, o kai kurie nuolatiniai miško darbininkai įsteigė savo įmones ir tapo rangovais.
     2000 metų kovo mėnesį Plungės urėdija prijungiama prie Telšių urėdijos. Tuo prasidėjo naujas darbų etapas ir girininkijoje. Į miškus atėjo nauja galingesnė technika, pažangesnės technologijos. Dėl to sumažėjo darbuotojų skaičius. Gavę išeitines kompensacijas buvo atleisti eiguliai Pranas Kungys, Vygandas Kungys ir Zigmas Lučinskas. Likome penkiese: aš, pavaduotojas Vytautas Zavadzkis, eiguliai Zenonas Stonys ir Algimantas Selenis bei medienos realizavimo eigulys Svajūnas Stankus.
     Atėjus galingesnei technikai, didėjo gamyba: 2000 metais pagaminome apie 8 tūkst. kub. metrų medienos, o 2001 metais - jau apie 10 tūkst. kub. metrų. Didelės buvo ir miško atkūrimo apimtys - reikėjo apželdinti kinivarpų sudarkytus medynus: 2000 metais sodinome apie 20 hektarų, o 2001 metais - jau apie 50 hektarų.
     Smarkiai mažėjo girininkijos valstybinių miškų plotas: 1992 metais prijungus kolūkinius miškus, jis buvo beveik 7 tūkst. hektarų, o iki 2003 metų išdalinus privatizuoti skirtus miškus savininkams, nebeliko nė 2 tūkst. hektarų. Kaimyninės Plungės ir Žarėnų girininkijos irgi buvo nedidelės, todėl 2004 metų kovo mėnesį urėdija priėmė sprendimą Purvaičių girininkiją panaikinti. Jos miškai padalinti Plungės ir Žarėnų girininkijoms."
Girininkas Darius Bertašius perkeliamas į Plungės girininkiją girininko pavaduotoju, o vėliau išėjo dirbti į Telšių urėdiją medienos ruošos, prekybos ir techninio padalinio gamybos meistru.

Didžiausia eiguva - Keturakių

     Purvaičių girininkijos teritorijoje nuo seno yra buvusios Jėrubaičių, Kepurėnų, Keturakių, Paminijų, Šarkių eiguvos, be to, jau šiais laikais, prijungus kolūkinius miškus, buvo pridėtos Žlibinų ir Kontaučių eiguvos, bet jos greitai ir dingo, miškus grąžinus savininkams.
     Didžiausia - Keturakių eiguva, turėjusi 805 hektarus miškų. 1947 - 1949 metais ji priklausė Varnių girininkijai, 1950 -1952 metais - Plungės girininkijai, 1952 - 1956 metais - Žarėnų girininkijai, 1957 - 1958 metais - vėl Plungės girininkijai, 1958 metais - vėl Žarėnų girininkijai, o nuo 1959 metų - Purvaičių girininkijai.
     Eiguliais yra dirbę Juozas Liaugminas (jis pristatomas „Mūsų istorijos" publikacijoje „Eigulys Juozapas Liaugminas"), Vincas Čiuta, jo sūnus Juozas Čiuta, Bronius Vaičys, Svajūnas Stankus, Darius Bertašius, vėliau iškilęs į girininkus, ir Zigmas Lučinskas.
     Tarp jų yra ir nė kojų nespėjusių sušilti eigulio poste, o Vincas Čiuta išdirbo net 33 metus. Paauglystėje tarnavo pas ūkininkus, o vokiečių okupacijos metais, tai yra per Antrąjį pasaulinį karą, dirbo miškų ūkyje darbininku. 1945 metais sovietų valdžia paėmė jį į kariuomenę, kažkodėl jis nepasislėpė nuo jos miškuose, kur būtų pasivadinęs partizanu. Bet karas baigėsi, mūšiuose dalyvauti nebeteko, netgi Japonija kapituliavo, ir Vincas Čiuta 1948 metų pradžioje grįžo namo. Vėl įsidarbino darbininku miškų ūkyje, o metų pabaigoje buvo paskirtas Keturakių eiguliu. Jis vedė Alsėdžių, Luokės, Žarėnų, Plungės girininkijų eigulio Juozapo Liaugmino dukrą Eugeniją Liaugminaitę ir sakydavosi eiguliavimo subtilybių išmokęs iš uošvio.

Šarkių eigulys - politinis kalinys

     Antroji pagal dydį - Šarkių eiguva. Ji buvo įkurta vėlėliau - 1957 metais Plungės girininkijoje, o 1959 metais atiteko Purvaičių girininkijai. Eiguliais čia dirbo Kazys Černiauskas, Bronius Rauckys, Aleksandras Grigaitis, paskui tapęs girininku, Kazys Griguola, Juozapas Jonauskas, Ona Kumpienė ir Svajūnas Stankus, kurio ištremtų senelių Vaitkų ūkyje buvo pirmoji Purvaičių girininkijos kontora.
     Ilgiausiai - 24 metus - dirbo buvęs politinis kalinys Kazys Griguola.
     KGB Plungės skyriaus viršininkas papulkininkis Golovanovas 1950 metų ataskaitoje gyrėsi:
     „Atlikdama mūsų užduotį agentė Neimira užmezgė ryšį su Gorkino grupe (Gorkinas - vienos Medingėnų miškų masyve veikusios partizanų grupės vadas - Č.G.) ir š. m. spalio 30 d. atvedė ją tiesiai mums į rankas, buvo likviduoti banditai: 1. Jonušas Juozas, Vinco, g. 1928 m., Stalgėnų gyventojas; 2. Leliuga Juozas, Vinco, g. 1928 m., Luknėnų kaimo gyventojas; 3. Griguola Kazys, g. 1929 m., Kungių kaimo gyventojas; Stonys, g. 1929 m., Medingėnų kaimo gyventojas; 5. Kryževičienė Stefa, g. 1927 m., Gorkino pavaduotoja."
     Nelabai raštingas iš Rusijos atsibastęs papulkininkėlis, matyt, netiksliai pavartojo žodį „likviduoti", bent jau dėl Kazio Griguolos, kuris nebuvo nužudytas, o suimtas. Be to, netiksliai nurodyta ir jo gimimo data. Iš tikrųjų Kazys Griguola buvo gimęs 1926 metais. Tėvai - ūkininkai, turėjo apie 40 hektarų žemės. Iš tokios šeimos kilęs, matyt, priešiškai buvo nusiteikęs okupacinei rusų valdžiai, todėl palaikė ryšius su partizanais, tada vadintais miškiniais.
     KGB suėmė, sovietinis teismas nuteisė 25 metus kalėti lageriuose. Dirbo molibdeno rūdos šachtose. Po Stalino mirties buvo reabilituotas.
     Grįžęs į Lietuvą statė žmonėms namus, tvartus, kitus ūkinius pastatus, darė duris, langus. Dirbo ir miškuose sezoniniu darbininku, o 1958 metais buvo priimtas nuolatiniu darbininku Plungės girininkijoje. 1963 metais paskiriamas Kepurėnų eiguliu, paskui perkeliamas eiguliu į Šarkių eiguvą. Dirbo iki 1987 metų.

Jėrubaičių eiguvos veteranas

     Trečioji pagal dydį - Jėrubaičių eiguva. Aptariamuoju laikotarpiu ji visą laiką priklausė Plungės girininkijai (kol buvo įkurta Purvaičių girininkija). Eiguvos plotas - 647 hektarai. 1950 metais eiguva buvo panaikinta, 1959 metais vėl atkurta. Eiguliais yra dirbę Mečys Smulkys, Domijonas Gečas, Alfonsas Zavadzkis ir Zigmas Lučinskas.
     Ši eiguva irgi turėjo savo ilgaamžį. Tai Alfonsas Zavadzkis, čia išdirbęs beveik 35 metus. Be to, iki tol jis pustrečių metų buvo padirbėjęs Kepurėnų eiguliu.
     Jis gimė 1934 metais Vainaičių kaime. Tėvai teturėjo 6 hektarus žemės, bet tėvas Leonardas Zaveckis (taip buvo rašoma jų pavardė) vis tiek pateko į Sibirą. Kai jau buvo galima apie tai užsiminti, sakydavo: „Už politiką". Tačiau jokios politikos, matyt, nebuvo. Alfonsas Zavadzkis dabar pasakoja: „Sodyba buvo pamiškėje, dabar jos nė pėdsakų nelikę - užsodinta mišku. Nekviesti užeidavo žmonės ir iš miško, ir iš Plungės vadinamieji liaudies gynėjai. Ir vienus ir kitus pamaitink, dar ir pagirdyk... Viena milašaitiškė, dabar užkrito jos pavardė, juk einu 82 metus, prispausta saugumiečių, ir pasakė, girdi, pas Zaveckius buvo užėję pavalgyti miškiniai. Tiek ir tereikėjo - 1948 metais buvo suimtas ir ištremtas. Tremtyje išbuvo šešerius metus."
     Alfonsas Zavadzkis Žlibinuose baigė keturias klases, dirbo tėvų ūkelyje. Kuriantis kolūkiams valstiečių žemė buvo suvisuomeninama, atiminėjami padargai. Negalėjo išsisukti ir su sūnumi bei dukra likusi jo žmona, per daug spyriotis nedrįso, juk vyras tremty už ryšius su partizanais. Alfonsas Zavadzkis paskui gerokai pavargo, kol pavyko išsinerti iš kolūkio pančių. 1952 metais pradėjo dirbti miško darbininku Milašaičių eiguvoje. Eigulys buvo Juozas Liaugminas.
      Pagrindiniai įrankiai - dvitraukis pjūklas ir kirvis.     
    „Tais laikais nė įsivaizduoti negalėjome, kad medį galima nuleisti kaip kitaip, - pasakoja veteranas. - Tie motoriniai pjūklai pasirodė tik po gero dešimtmečio. Kaip žinote, rąstus ištraukdavome arkliuku - turėjau nusipirkęs. Ir girininkija laikė porą trejetą arklių, jiems vasarą šienaudavome pašarą, sėdavome avižų. Man pasisekė su porininku - beveik visą laiką dirbau su Rutkumi, vardo neprisimenu. O šiaip su darbininkais būdavo visokių juokų: ateina koks velnių priėdęs valkatėlė, padirbėja porą savaičių, o paskui tiek pat geria - net stebiuosi, kaip greitai sovietmečiu žmonės priprato girtauti, anksčiau to nebūdavo. O mums, eiguliams, vargas su tais bravorais, nuo kurių pampo visi tankumynai, ypač prie upelių. Savininkai - aplinkiniai kaimo žmonės, kaimynai, pažįstami, nedera šakotis. Mėgindavome tartis geruoju: eik, Jonai ar Petrai, iš mūsų valdiško miško į kolūkio miškelius, ten tau niekas nieko nesakys. Tik neužmiršk visada palikti pilną butelaitį. Ne mums, o visur bindzinėjantiems medžiotojams. Mums, bent jau man, nereikėjo, svarbiau buvo, kad tik toliau nuo mano galvos."
     Kai Alfonsas Zavadzkis atėjo darbuotis į miškus, Purvaičių girininkijos dar nebuvo. Įsidarbino Milašaičių eiguvoje, kuri priklausė Plungės girininkijai. Veteranas prisimena: „Girininkas tuomet buvo Kazys Matiukas. Aš jį vadinu paskutiniu smetoniniu girininku, dar įpratusiu iš tikrųjų rūpintis miškais, saugoti juos. Medis būdavo branginamas, net už savavališkai nukirstą kokių dešimties centimetrų storio medį rašydavo aktus..."
     Darbštus ir išmintingas žmogus Alfonsas Zavadzkis buvo pastebėtas ir paskirtas Purvaičių girininkijos Kepurėnų eiguliu, po pustrečių metų perkeltas į vos ne dvigubai didesnę Jėrubaičių eiguvą, apsigyveno suvalstybintoje tremtinių Vaitkų sodyboje, kur tebebuvo ir girininkijos kontora.
     Miške trūko darbininkų, todėl eiguliui tekdavo ne tik prižiūrėti juos, kleimuoti, numeruoti kirstinus medžius, bet ir pačiam sėsti prie traktoriaus vairo ir traukti iš biržių medieną į sandėlius. Kaip tapo traktorininku? „Labai paprastai, - atsako. - Girininkija turėjo traktorių, tiesa, nenaują, dažnai gendantį. Negesti jis ir negalėjo, nes girtas traktorininkas, žiūrėk, ir aplamdęs jį. Arba kelias dienas nesirodo darbe. Traktorius stovi, gamyba stovi. Ir pasiuntė mane į šiokius tokius traktorininkų kursus Rietave. Nuo tada jei tik kas, ir girdžiu: „Alfonsai, lipk į traktorių." Nesiskundžiau, nes darbo nebijojau. Buvo mane pakabinę ir į Rajono garbės lentą Plungėje, didelis portretas tebesimėto kažkur palėpėje."
      Miškai tada buvę sutvarkyti, švarūs. Ne pasigirdamas tai sako. „Pagalvokit patys. Palyginti nedidelėje Purvaičių girininkijoje buvo girininkas, kad ir vis besikeičiantis, pavaduotojas, miško technikas ir dar mes - 5 eiguliai. Viską matėme, viską žinojome savo valdose. O dabar... Ar ne dvigubai padidėjusiose girininkijose beliko tik po girininką ir pavaduotoją. Ką jie gali apeiti, apžiūrėti, pamatyti? Nežinau, ką jie beveikia, gal tik ataskaitas rašo... Na, na, juokauju, suprantu, kad vyksta gamyba, miško sodinimas, ugdymas, reikia pakontroliuoti rangovus, nenuleisti nuo jų akių. Aš pats išėjęs į pensiją irgi buvau įsteigęs miško kirtėjų brigadėlę, turėjau kelis darbininkus, bet manęs nelabai tereikėjo kontroliuoti. Bet aš kalbu apie tai, kad nebeliko eigulių. Ne, neverkšlenu dėl praeities, bet vis tiek pagalvoju, kad vienu galu siekiant ekonomijos, taupant, kitu galu miškui daroma nepataisoma žala. Gaila, nebeturiu jėgų nueiti į miškus pasidairyti, kas ten besideda..."
     Ir atsidūsta: „Gaila man miškų, nes kartais jais rūpintis patikima žmonėms, turintiems diplomus, bet net per dešimtmečius neįgijusiems pakankamai nuovokos. Jėrubaičiuose turėjau sodybėlę. Ten atsikėlė uošvio miškus vienas gerbiamas girininkas, rodos, apsitrynęs žmogus. Ne žemaitis. Gal jis norėjo tuos miškus paversti panašius kaip savo tėviškėje - spygliuočių šilais? Todėl užsimojęs iškirto visus lapuočius, liko kaip sargybiniai styrančios eglės. Ir kas atsitiko? Pasitaikė žiema panaši į žiemą, gausiai prisnigo, paskui užėjo vėtros, ir sunaikino tą eglyną. Paskui žmogus paskubėjo atsikratyti tuo mišku, kurio tik pavadinimas bebuvo likęs. O tereikėjo pusę beržų iškirsti, o pusę palikti."
      Kaip ir kiekvienas ilgametis miškininkas, jau devintą dešimtį metų pradėjęs Alfonsas Zavadzkis prisiminė 1967 metų spalio 17 - 18 dienos audrą. Tą rudenį jis pavadino košmaru. Vėtra išvertė, sulaužė ir kitaip apgadino didžiulį kiekį miško. Pradėjus likviduoti padarinius, neberūpėjo nė numeruoti kirstinus medžius - kirsk vos ne iš eilės. Privažiavo daugybė nepatyrusių talkininkų, aišku, buvo pažeidinėjamos ir saugaus darbo taisyklės, laimė, šioje girininkijoje nė vienas talkininkas nežuvo, net sunkesnių susižeidimų nepasitaikė.
     Kitas įsiminęs košmaras buvęs jau beveik šiais laikais - 1993 metais, kai vykdant gautą nurodymą teko išdalinti 1300 kietmetrių biržę daugiau kaip 60-čiai ūkininkų.
     Kiekviena proga tiesiog tempdamas miškan patalkinti savo vaikus, sugebėjo įdiegti sūnui Vytautui meilę miškams - jis, padirbėjęs Purvaičiuose, dabar vadovauja Kulių girininkijai. Su miškais susijęs ir antrasis sūnus Rimantas, tik jis, juokaujant galima sakyti, naikina miškus - kerta, tiksliau - traukia. Ir sielojasi, kad nebeliko tikrų žiemų - traktorius klimpsta iki ašių.

Paminijų eiguva ir jos „bendrabutis"

     Paminijų eiguvos sodyba buvo Žvirzdalių kaime „Būdomis" vadinamoje vietovėje. Beje, žodis „būdos" rašytinas dvejopai - iš mažosios ir iš didžiosios raidės. Pirmoji reikšmė aiški - juk žinome, kas yra šuns būda... Čia minimos būdos - tai mediniai namukai, pastatyti laikinai gyventi miško kirtėjams. Aplinkiniai miškai priklausė dvarininkams Šiukštoms, kurie irgi pagarsėjo labiau dėl pašalinių dalykų: buvusiame jų dvare 1877 metais gimė ir vaikystę leido Marija Pečkauskaitė - būsimoji rašytoja, kultūros veikėja Šatrijos Ragana. Tose vadinamosiose būdose apsigyvendavo ir mišką kirsdavo kumečiai.
     1920 metais pagal žemės reformos įstatymą Šiukštų miškai buvo nusavinti ir priskirti Žarėnų, vėliau Medingėnų girininkijoms, o šios priklausė Telšių urėdijai. Ši pastatydino padoresnį gyvenamąjį namą, tvartą, jaują. Ta valdiška Paminijų eiguvos pasoda tapo tarsi bendrabučiu. Ten žmonės apsigyvendavo laikinai, keisdami vieni kitus. Žinoma, kad iki 1949 metų gyveno eigulys Vincas Stasiūnas, paskui eigulys Apolinaras Drakšas, miško darbininkas Jonas Dausynas, miško darbininkas Juozas Ridikas.
     Nuolat besikeičiantys gyventojai nelabai rūpinosi, tiksliau - visai nesirūpino laikinuoju būstu, juk greitai priprato prie socialistinio, tai yra rusiško gyvenimo būdo. Kai sukūręs šeimą šioje tada tuščioje sodyboje apsigyveno miško darbininkas Kazys Griguola, viskas buvo apleista, aplūžę. Kazys Griguola, būdamas meistras, suremontavo namą, atstatė tvartą, sutvarkė aplinką.
     Tapęs Šarkių eiguliu Kazys Griguola išsikėlė į ją - į tremtinių Bernotų sodybą, perduotą Telšių miškų ūkiui. O Būdose gyveno tai miško darbininkas Danielius Končius, tai eigulys Vincas Baltrimas. Paskutinis gyventojas bene buvo miško darbininkas Stasys Zalepūga, įsikūręs 1968 metais. Po kurio laiko jis išsikėlė, ir galų gale maždaug 1970 metais sodyba visai ištuštėjo - laikui bėgant neprižiūrima sunyko, liko plynas laukas. Tačiau toji vietovė buvo tebevadinama Būdomis - dabar jau iš didžiosios raidės, tai yra lyg kaimo pavadinimas.
     Nepriklausomos Lietuvos laikais Paminijų eiguva priklausė Telšių urėdijos Medingėnų girininkijai. Žinoma, kad iki 1948 metų eiguliu dirbo Vincas Stasiūnas. Kaip ir kiti eiguliai, gyveno ūkiškai, bet išsiskyrė tuo, jog laikė daug geros veislės avių. Pagal tai jį ir prisiminė senesnieji gyventojai - žiemą visada vaikštinėdavęs kailinėtas, duodavęs nemažai darbo aplinkiniams siuvėjams. Iš darbo atleistas planinės revizijos metu radus labai daug savavališkų kirtimų.
      Po Medingėnų iki Purvaičių girininkijos sudarymo Paminijų eiguva priklausė Telšių miškų ūkio Plungės girininkijai, Žarėnų girininkijai, vėl Plungės girininkijai. Eiguliais po Vinco Stasiūno yra dirbę Jonas Balčiūnas, Apolinaras Drakšas, iškeltas į Milašaičius ir ten tapęs eiguliu veteranu, išdirbusiu 43 metus. Jį Paminijų eiguvoje pakeitęs Vincas Baltrimas irgi užsitarnavo didelį stažą - 29 metų.
   Paskui po metus ar po porą eiguvoje šeimininkavo Zigmas Bumblys, Stasys Vasiliauskas, Arvydas Kumpis, Vincas Jonauskas, Juozas Blavesčiūnas, Vytautas Zavadzkis (dabar - Kulių girininkas). Paskutinis eigulys buvo Algimantas Selenis, dirbęs iki eiguvos panaikinimo dešimt metų.

Kepurėnų eiguva

     Kepurėnų miškas (apie 100 hektarų) priklausė grafui Šuazeliui. Lietuvos miškų departamentui ėmus globoti svetimšalių miškus, 1926 metais Kepurėnų eiguva buvo priskirta Platelių girininkijai. Pirmasis žinomas eigulys - Albinas Kryževičius, dirbęs 1933 - 1935 metais. Po jo - Pranas Zdramys.
     Pranas Zdramys, gimęs 1898 metais Žarėnų valsčiaus Vilkaičių kaime, baigęs tik liaudies (pradinę) mokyklą, buvo gana raštingas - gerai mokėjo rusų kalbą, gražiai rašė, padėdavo žmonėms parašyti įvairius prašymus, užpildyti pažymas. Išprusimo pridėjo ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
     Grįžęs iš kariuomenės ūkininkavo motinos nusipirktame 20 hektarų ūkyje Kepurėnų kaime, vietoje lūšnelės pasistatė naują erdvų gyvenamąjį namą.
     Vaikai, kurių užaugino penkis, girdėdavo jo pasakojimus apie „senus laikus" - ūkininkavimą, eiguliavimą. Kai ką jau šiais laikais, 2005 metais, atpasakojo dukra Adolfina Jonikienė. Kepurėnų dvaras priklausė grafui Šuazeliui. Iš 400 hektarų žemės miškai užėmė apie 100 hektarų. Esą 1933 metais Miškų departamentas mišką išpirko, grafas sau pasiliko gal kokius 8 hektarus ir pardavė kažkokiai anglų firmai. Mišką kirto verslininkai žydai Restai. Rąstus vežė ūkininkai arkliais į Tarvainius ir į Plungę. Rąstai buvo labai stori (miško būta brandaus), jiems tempti kinkydavę net po keturis arklius. Miškų departamentui nupirkus mišką eiguliu buvo paskirtas Albinas Kryževičius, bet už aplaidų darbą po pusantrų metų buvo atleistas. Tada eiguliu tapo Pranas Zdramys. Karo metais prieš pat užeinant rusams Kepurėnų miškus labai smarkiai kirto gyventojai, esą liepos mėnesį net jokių ūkio darbų nebedirbę - visi puolė kirsti miško, medieną vežė į tvenkinius, kurie buvo geriausia slėptuvė, mat jau žinojo, kad skėriai ruseliai viską atims, kas tik papuls į akis.
     Karo metais eiguvos nebebuvo, pokarį vėl atkurta - jai vėl iki 1952 metų vadovavo Pranas Zdramys. Dirbo neblogai, už gerą miško apsaugą jam pareikšta padėkų.
     Po jo eiguliais dirbo Kazys Černiauskas, Alfonsas Zavadzkis, Bronius Rauckys, Kazys Griguola, Domas Bubelė. Paskutiniai - tėvas ir sūnus Pranas Kungys ir Vygandas Kungys.

Tėvas ir sūnus

     Pranas Kungys 1964 metais baigė Šilutės profesinę technikos mokyklą ir tapo elektriku. Tačiau dirbo ne tik juo, bet ir kitus darbus: Plungės melioracijos statybos ir montavimo valdyboje sezoniniu darbininku, Klaipėdos specializuotoje kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje elektromonteriu, Telšių restorane santechniku, Telšių nežinybinės apsaugos poskyryje elektromonteriu, Kontaučių tarybiniame ūkyje elektriku inžinieriumi.
     Pasakodamas, kaip tapo miškininku, jis rašo:
     „Dirbau Kontaučių tarybinio ūkio inžinieriumi elektriku. Keitėsi ūkio vadovai: Juozą Valauską pakeitė Bronislovas Prialgauskas, kuris keitė ir didžiąją dalį specialistų. Į atleidžiamųjų sąrašą patekau ir aš. Ieškodamas darbo sužinojau, kad Purvaičių girininkijai reikia eigulio. Priėmė. Buvo tai 1974 metų pabaigoje.
     Viskas buvo neįprasta, net specialūs terminai. Bet kontoroje padedant girininkui Aleksandrui Grigaičiui ir technikei Elvyrai Grigaitienei, o miške - eiguliams, ypač Alfonsui Zavadzkiui, pradėjau suprasti eigulio duoną. Metus padirbėjus viskas jau sekėsi neblogai.
     Kartą atvažiavęs Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas pareiškė: jeigu nori dirbti eiguliu, reikia važiuoti mokytis; etatai mažinami, senų eigulių, išdirbusių 10 - 25 metus, atleisti negalima, o naujokui gali tekti palikti girininkiją. Darbas jau buvo patikęs, grįžti dirbti elektriku nebenorėjau, todėl įstojau į miškininkystės technikumo neakivaizdinį skyrių. 1976 metais buvau paskirtas baro techniku. Baigęs technikumą, po kurio laiko materialiniais sumetimais susidomėjau galimybe padirbėti miškininku inžinieriumi Kontaučių kolūkyje (tarybinis ūkis jau buvo tapęs kolūkiu).
     Miškus perėmiau iš eigulio Domininko Joniko. Jis, kad ir mokslų nebaigęs, apie miškus išmanė. Kadangi čia gyventi ilgiau nebesirengė, nes buvo su žentu pasistatęs namą Didvyčiuose, todėl žmonėms buvo geresnis negu miškui, o aš, ką tik baigęs mokslus, norėjau dirbti taip, kaip mokė technikume. Žmonės mane laikė griežtu miškininku. Laikui bėgant apsipratome. Prisimenu, įspūdingos buvo miško sodinimo talkos: baigę sodinti „aplaistydavome" - kad geriau prigytų... Sodinimo planus gerokai viršydavome. Buvau kolūkio darbuotojas, iš jo gaudavau algą, o miškininkystės klausimais kontroliavo prie Rajono žemės ūkio valdybos įsteigta miškininkų grupė, vadovaujama Adomo Kubiliaus."
     Byrant kolūkiui jo miškai buvo prijungti prie Purvaičių girininkijos - joje atsirado papildoma Kontaučių eiguva. Aš buvau perkeltas jos eiguliu. Plungės urėdiją prijungus prie Telšių, pradėta mažinti etatus, ir buvau atleistas „savo noru". Netrukus buvo panaikinta ir mano kaip miškininko „kalvė" - Purvaičių girininkija."
     Prano Kungio sūnus Vygandas irgi tapo miškininku, jų keliai netgi susikirsdavo Kontaučiuose ir Purvaičiuose. Vygandas Kungys rašė:
     „Mano vaikystė prabėgo Sausdravėnų kaime, šalia tada dar nemelioruoto Sausdravo upelio. Tėvui dirbant Purvaičių girininkijoje miško techniku, talkinau jam. Pirmosios mano pareigos buvo medžių kleimamušio. Tada kleimuodavo trys žmonės: Domininkas Jonikas ir tėvas pasikeisdami pratašydavo ir taškuodavo medžius, man tekdavo kleimu įmušti ženklą medžio apačioje. Tada kleimai įspaudus turėjo abiejose pusėse: herbinį kleimavimui ir kontrolinį. Vėliau atsirado vienpusiai kleimai, pritvirtinti prie kirvio - tada jau medį pratašydavo ir įmušdavo kleimą vienas žmogus.
     Vėliau, tėvui perėjus dirbti į Kontaučių kolūkį, tekdavo ir daigyne pasidarbuoti, ir dalyvauti miško sodinimo talkose.
     1989 metais baigiau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Kadangi siuntimą davė ir stipendiją mokėjo Kontaučių kolūkis, teko kelerius metus atidirbti jame. Pareigos buvo kolūkio miškininko, tačiau iš tikrųjų teko vadovauti paprasčiausiai kirtimo brigadai.
     Tėvas irgi dirbo kolūkyje miškininku. Dviems tapo ankšta, ir po poros metų įsidarbinau Purvaičių girininkijos Kepurėnų eiguliu. Šioje eiguvoje kadaise buvo dirbęs ir tėvas. Aš prižiūrėjau ir Keturakių eiguvą. Nemažai man padėjo senieji eiguliai Domininkas Jonikas, Vincas Čiuta.
     Keitėsi daugelio miškų nuosavybė: buvę savininkai atgavo ne tik žemę, bet ir miškus. Daugėjant privačių miškų savininkų, įsteigiama Plungės privačių miškų tarnyba, į kurią buvau pervestas dirbti konsultantu inspektoriumi. Vėliau perėjau dirbti į Plungės aplinkos apsaugos agentūrą."

Pranas RADIKAS
Česlovas GEDVILAS

2016 m., sausis

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt