Prie Reiskių tyro



  
     Kartu su keliomis dešimtimis kitų Lietuvos girininkijų, 1921 metais buvo įsteigtos gretimos Kulių ir Šimulių, tada vadinta Reiskių, girininkijos.
     Šimulių girininkija po Antrojo pasaulinio karo nebebuvo atkurta. 1946 metais buvo panaikinta ir Kulių girininkija, bet po nepilnų trejų metų vėl atkurta. Tai dar ne viskas - 1954 metais ji vėl naikinama, paskui vėl atkuriama. O Šimulių girininkija visai išnyko iš miškininkų žemėlapių - jos miškai galų gale atiteko Kulių girininkijai.

Šimulių girininkija

     1921 metais įkurta Reiskių girininkija priklausė Kretingos urėdijai - Plungės urėdijos tada dar nebuvo. 1922 metais Reiskių pavadinimas pakeistas į Šimulių.
     1928 metais Šimulių miškų ūkiniame bloke, 2079 ha plote, atlikta miškotvarka. Miškai buvo suskirstyti į šešias eiguvas. Girininkija turėjo ir vieną vyresnįjį eigulį - žvalgą.
     Kontora buvo Gedgaudiškėje. Gal 1939 metų pabaigoje Šimulių kaime, prie Kulių - Kartenos kelio, buvo pastatyta erdvi girininkijos kontora. Sovietmečiu pastatas nugriautas, mediena išvežta į Vėžaičius ir panaudota vaikų darželiui statyti. Sudegus Šimulių kolūkio kontorai, nauja buvo pastatyta ant girininkijos pamatų.
     1929 metais įkuriama Plungės urėdija, tada Šimuliai patenka po jos sparnu. Tikriausiai buvo perduota ir dokumentacija, bet po karo ji, matyt, dingo ar gal buvo paprasčiausiai sudeginta kaip nereikalinga - net nežinomos iki tol buvusių girininkų pavardės.
     Pirmuoju Plungės urėdijos Šimulių girininkijos girininku buvo Juozas Zakarčiukas, gimęs 1886 metais Kaune stačiatikių šeimoje. Tėvai norėjo, kad jis būtų dvasininkas. Nesipriešindamas jų valiai, mokėsi stačiatikių seminarijoje, bet vėliau iš jos išstojo ir kurį laiką studijavo agronomijos mokslus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo mokytoju Dotnuvos ir Raseinių žemės ūkio mokyklose. Po karo tarnavo policininku Kretingoje, o 1924 metais išklausė Dotnuvoje mėnesio trukmės miškininkystės kursus ir pradėjo dirbti Kretingos urėdijoje girininku. 1929 metais paskirtas Šimulių girininku, kuriuo dirbo iki mirties. Dar jaunas, 49 metų amžiaus, 1935 metais staiga mirė, palaidotas Plungės stačiatikių kapinėse.
     „Mūsų giriose" išspausdintame plačiame nekrologe Plungės urėdijos girininkas be girininkijos Albinas Kazlauskas rašė, kad Juozas Zakarčiukas su žmonėmis elgdavosi teisingai, todėl padorių kaimo žmonių buvo gerbiamas, o miškavagiams ir kitiems pažeidėjams taikydavo didžiausias įstatymų numatytas bausmes. Todėl buvo nemažai šmeižikiškų skundų prieš jį, kurie, be abejo, prisidėjo prie jo gyvenimo sutrumpinimo.
     Nuo 1935 metų rudens iki 1941 metų su pusmečio pertrauka Šimulių girininku dirbo nuo Anykščių kilęs Donatas Laskauskas. Jis buvo baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir jau turėjo girininkavimo patirties: buvo dirbęs girininku Šimonių ir Taujėnų urėdijose. Dirbdamas Šimuliuose 1939 metų spalio mėnesį, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, buvo išsiųstas ten perimti miškų - paskirtas Naujosios Vilnios girininku, paskui perkeltas į Varėnos urėdiją. Po pusmečio grįžo į Šimulius. Per karą dirbo Kazlų Rūdos, Taujėnų urėdų pavaduotoju, po karo - Klaipėdos miškų ūkio Gargždų girininku.
   Kol Donatas Laskauskas periminėjo Vilniaus krašto miškus, Šimuliuose pusmetį (1940.01.01 - 1940.06.01) girininkavo Vladas Jarmalavičius, kuris 1937 metais buvo baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir dirbo Plungės urėdijos girininku be urėdijos. Po Šimulių jis dirbo Varėnos urėdijos Perlojos girininku. 1945 metais žuvo - buvo nušautas partizanų ar stribų.
     Paskutinis Šimulių girininkas, dirbęs Antrojo pasaulinio karo metais, - Povilas Jančiauskas. 1940 metais baigęs Vilniaus vidurinę miškų mokyklą, dirbo Plungės urėdijoje girininku be girininkijos, Mižuikių, Kulių girininku. 1944 metų rudenį su vokiečiais pasitraukė į Vokietiją. Paskui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo gyvulininkystės darbininku, braižytoju, inžinieriumi, buvo aktyvus įvairių lietuvių išeivių organizacijų narys ir vadovas.     Girininkijoje buvo šešios eiguvos: Gedgaudiškės, Karklėnų, Reiskių, Šimulių, Šliožių (Santakio k.) ir Žeminės (Čiūželių k.).
     Gedgaudiškės eiguvos pasoda buvo Šimulių kaime. Eiguvai priklausė Šimulių (228 ha) ir Kulių (124 ha) miškai. Apie Šimulių girininkijos laikų (iki 1945 metų) šios eiguvos eigulius žinių nėra.
    Karklėnų eiguva. Jos eiguliu nuo 1924 metų iki 1959 metų (iki pensijos) dirbo Ričardas Meškauskas. Gyveno valdiškoje pasodoje Montalinėje.
Jis - vietinis, buvo gimęs 1898 metais Vieštovėnų kaime. Baigęs tuometinę pradinę liaudies mokyklą, dirbo tėvų ūkyje, paskui išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir grįžęs iš tarnybos gavo 10 hektarų žemės Santakio kaime.
     Ir Nepriklausomos Lietuvos laikais, ir sovietiniais metais doro, drausmingo, tvarkingo ir sąžiningo eigulio Ričardo Meškausko darbas buvo labai vertinamas, jis buvo apdovanotas garbės ir padėkos raštais, skatinamas premijomis.
     Įdomus šeimyninio gyvenimo faktas. Jis buvo vedęs mokytoją Zitą Baumantaitę, kuri pagimdžiusi šešis vaikus 1934 metais mirė. Po kurio laiko mirė ir Ričardo Meškausko brolis, palikęs našlę žmoną - irgi su šešiais vaikais. Abu našliai, svainis su broliene, susidėjo ir užaugino gausią šeimą.       Vienas iš sūnų, Antanas Meškauskas, vėliau tapo Kulių girininku.
     Reiskių eiguliais nuo 1922 metų iki 1934 metų dirbo Leonas Butkus, po jo iki 1944 metų - Vladas Butkus.
    Apie prieškario Šimulių eiguvą težinoma, kad dar Lietuvai neatgavus nepriklausomybės 1913 metais eiguliu dirbo Ignas Steponavičius, matyt, prižiūrėjo kunigaikščių Oginskių miškus, o vėliau - 1936 metais minimas eigulys Jonas Jonauskas.
     Šliožių eiguvai nuo 1923 metų iki 1955 metų vadovavo Stasys Beivydas.
    Žeminės  eiguliais yra dirbę Urbonas,  Mažonas ir Kostas Černiauskas. Pastarasis į darbą buvo priimtas karo metais, o vėliau, šią eiguvą panaikinus, iki 1975 metų (iki pensijos) dirbo Šimulių eiguliu.
     Visos šios eiguvos, panaikinus Šimulių girininkiją, ėjo iš rankų į rankas - priklausė tai Kartenos, tai Vėžaičių, tai Kulių, tai Plungės girininkijoms, kol galų gale šie miškai vėl atiteko Kulių girininkijai.

Pirmasis Kulių girininkijos etapas

     Kulių, kaip ir Šimulių, girininkija įkurta 1921 metais iš nusavintų kunigaikščio Oginskio ir kitų savininkų miškų. Kartu su Darbėnų, Endriejavo, Gargždų, Kartenos, Kretingos, Mižuikių, Palangos, Reiskių (Šimulių), Salantų, Skuodo ir Veiviržėnų girininkijomis priklausė Kretingos urėdijai, kurios urėdas buvo Germanas Ranga.
   1928 metais atlikta pirmoji miškotvarka. Sutvarkytas 2748 ha Kulių girininkijos ūkinis blokas (Šimulių - 2079 ha, Peklinės - 2687 ha). Girininkijoje, be girininko, buvo žvalgas ir 7 eiguliai. Kontora buvo už trejeto kilometrų nuo Kulių - Jurjonų kaime.    1929 metais įkūrus Plungės urėdiją, Kulių girininkija priskirta jai - kartu su Platelių, Šateikių (iš Skuodo miškų ūkio), Kartenos, Šimulių, Gargždų, Mižuikių (iš Kretingos miškų ūkio) ir Plungės (iš Rietavo miškų ūkio) girininkijomis. Urėdas tada buvo Jonas Kastauskas.
    Duomenų apie pirmuosius Kulių girininkus neišliko. Pirmoji aptinkama pavardė - Jono Majausko. Jis šiai girininkijai vadovavo 1927 - 1930 metais. Lietuvos žemės ir miškų ūkio ministerijos žinyne „Lietuvos miškininkai" apie jį tėra, galima sakyti, pusė sakinio: mirė 1930 metų rugpjūčio 1 dieną, būdamas Kulių girininkijos III eilės girininkas.
     Mirus Jonui Majauskui, girininkiją laikinai perėmė vyresnysis eigulys Antanas Bernatonis, kuris platėliau pristatomas Platelių ir Mostaičių girininkijų istorijose.
     Tais pačiais metais girininku pradėjo dirbti Jonas Grubliauskas. Jis 1929 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, dirbo Kėdainių miškų ūkyje. Žinoma, kad jis buvo gana aktyvus, tuometinė spauda rašė apie 1937 metų pavasarį jo organizuotą medelių sodinimo talką Kuliuose. Aktyviai propaguodamas miškų ir aplinkos apsaugos idėjas, stengėsi platinti miškininkų žurnalą „Mūsų girios". Iš Kulių jis išsikėlė į Joniškį urėdo pavaduotoju, o nuo 1939 metų tapo Rūdiškių urėdu.     Nuo 1937 metų rudens iki 1941 metų girininku dirbo Julius Avižienius (Avižienis). Jis į Kulius atsikėlė iš Raudondvario urėdijos, kur buvo paskirtas baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą vyresniuoju eiguliu, paskui paaukštintas IV eilės girininku. Kuliuose kartu su žmona Elena aktyviai dalyvavo šaulių organizacijos veikloje. Kuliškiai šauliai apskritai išsiskyrė veiklumu: rengė vaidinimus, gegužines. 1944 metais girininkas nuo artėjančios rusų kariuomenės pasitraukė į Vakarus.
     Po Juliaus Avižieniaus truputėlį padirbėjo Povilas Jančiauskas, kuris netrukus buvo paskirtas Šimulių girininku. Tada vairas patikėtas Marijonui Sabuliui, iki tol dirbusiam Ukmergės urėdijoje girininku be girininkijos. Kulių girininkijai jis vadovavo 1943 - 1944 metais.     Po jo girininku tapo Juozas Stonys, kilęs iš Raseinių rajono. 1941 metais baigęs Vilniaus vidurinę miškų mokyklą, buvo paskirtas Tytuvėnų urėdijos Šiluvos girininku. Kulių girininkijai vadovavo 1944 -1945 metais. Paskui dirbo Šiaulių miško tresto miško fondo inžinieriumi, Kretingos miškų pramonės ūkio techniniu vedėju, Mažeikių miškų ūkio Viekšnių girininku, kol 1951 metais TSRS valstybės saugumo organų sulaikytas ir nuteistas. Po Stalino mirties reabilituotas.
       Po Juozo Stonio Kulių girininkijos nebeliko: nuo 1946 metų miškus valdė Klaipėdos miškų ūkio Vėžaičių ir Kartenos girininkijos.

Trumpas antrasis etapas

     1948 metais Kulių girininkija vėl atkuriama, tačiau atgavo ne visas valdas: Reiskių miškai - Palioniškių, Reiskių, Sauserių, Tilvikų (Šakinių) eiguvos - priklausė Vėžaičių girininkijai, o Karklėnų, Šimulių, Šliožių miškai Kartenos girininkijai.
     Atkurtoje Kulių girininkijoje, priklausiusioje Klaipėdos miškų ūkiui (nuo 1950 metų - Kretingos miškų ūkiui) buvo 9 eiguvos: Daugėlų (eigulys Juozas Daugėla), Juodeikių (Pranas Rimeikis), Jurkiškių (Antanas Kirklys), Mižuikių (Anicetas Srėbalius), Peklinės (Stasys Žilius), Stalgėnų (Aleksas Rimeikis), Stalgo (Leonas Vasylius), Užluknės (Povilas Rusys) ir Vieštovėnų (Jonas Stasytis).
     Įvairių reformų vykdavo vos ne kasmet, todėl Kuliams vis būdavo tai pridedama eiguvų iš kitų girininkijų, tai vėl atimama: įvairiais laikotarpiais yra buvusi net 21 eiguva, žinoma, ne tuo pačiu metu.
     Atkurtos girininkijos vadovai keitėsi vienas po kito, per porą metų, tai yra 1948 - 1949 metais padirbėjo net keturi girininkai: Juozas Bernotavičius, Jonas Pocius, Aleksas Survila ir Vincas Dobilas. Tiesa, pastarasis paliko ženklesnį pėdsaką Plungės ir Rietavo apylinkių miškuose - prieš karą yra dirbęs Plungės urėdijoje IV eilės girininku, nuo 1937 metų laikinai ėjęs Šateikių girininko pareigas, dirbęs ir Rietavo miškų ūkio girininku.
  1950 metais įkuriamas Kretingos miškų ūkis, Kulių girininkija pereina jo žinion. Girininkai ir toliau neužsisėdi joje. 1950 - 1951 metais dirbo iš Telšių miškų ūkio direktoriaus kėdės atkeltas Kostas Dagys.
     O reformos vis labiau įsibėgėja. Nuo 1952 metų sausio 1 dienos Kulių girininkija pereina Telšių miškų ūkio žinion. Kitas žingsnis - 1954 metų kovo 15 dieną girininkija vėl panaikinama - dauguma jos miškų atitenka Plungės girininkijai.
     Iki to laiko girininku spėjo padirbėti tik Aleksas Tomkevičius, gimęs 1928 metais Pakruojo rajone. 1950 metais baigė Vilniaus miškų technikumą ir buvo atsiųstas į Kulius girininko pavaduotoju, po poros metų tapo girininku. 1954 metais šią girininkiją panaikinus, jis dirbo Telšių, Ubiškės girininku, Pakruojo miškų ūkio techniniu vadovu, Pakruojo miškų ūkio Klovainių girininku, o 1980 metais grįžo į Telšius ir devynerius metus dirbo miško ruošos inžinieriumi.

Trečiasis etapas - šlovingasis

     Fiksuojant visokius, dažniausiai neduodančius jokios naudos, tik sukeliančius sumaištį, tų laikų pertvarkymus, ne tik miškininkystėje, bet ir visame vadinamajame „liaudies ūkyje", nejučiomis peršasi mintis, kad valdžios institucijose buvo įsitaisę jei ne užsienio diversantai, tai bent kenkėjai. Bet Stalinas jau buvo miręs ir „kenkėjų" niekas nebeieškojo, todėl vadinamosios reformos vyko toliau. Viena iš jų - nuo 1957 metų sausio 1 dienos vėl atkuriama Kulių girininkija. Laimė, ši reforma pasiteisino, girininkija stiprėjo ir didėjo, nors ramiai darbuotis niekas neleido. Iš pradžių priklausė ji Telšių miškų ūkiui, vėliau Plungės miškų ūkiui, virtusiam urėdija, galų gale ji yra viena iš Telšių urėdijos girininkijų, išvengusių Alsėdžių, Šateikių, Stalgėnų girininkijų likimo - sunaikinimo.
 Bet neapsieita be smulkesnių pertvarkymų. Atkūrus girininkiją, joje buvo Aleksandravo, Daugėlų, Gedgaudiškės, Jurkiškių, Karklėnų, Peklinės, Reiskių, Šimulių, Tilvikų ir Užluknės eiguvos. 1958 metų vidury įkūrus Mostaičių ir Stalgėnų girininkijas, joms iš Kulių perduotos Daugėlų, Jurkiškių, Peklinės ir Užluknės eiguvos. 1959 metais įkūrus Plungės miškų ūkį, Kulių girininkijos valdos vėl šiek tiek keitėsi - ji buvo sudaryta iš 7 eiguvų: Aleksandravo, Gedgaudiškės, Karklėnų, Reiskių, Šimulių, Šliožių ir Tilvikų. Metams bėgant eiguvų skaičius girininkijoje, kaip ir kitose girininkijose, buvo mažinamas, o 2006 metais jos panaikintos. 

    Trečią kartą „gimusiai" Kulių girininkijai vadovauti patikėta Plungės girininko pavaduotojui Kaziui Draugeliui. Tačiau padirbėjo tik metus ir kelis mėnesius, nes prireikė girininko kuriamai Mostaičių girininkijai - jis buvo perkeltas ten. (Plačiau jis pristatomas Mostaičių girininkijos istorijoje.)
    Kuliuose jį pakeitė buhalteris Adolfas Šabanas. Tiesa, buvo baigęs Vilniaus miškų technikumą, bet dirbo Telšių miškų ūkio Plinkšių girininkijos buhalteriu. Kuliuose jis padirbėjo kur kas ilgėliau už savo pirmtakus - net penkerius metus. 1963 metais iškeliamas girininkauti į Varnius, o vėliau skiriamas Telšių miškų ūkio medienos išvežimo meistru, baro viršininku, techniniu vedėju.
     Dar ilgiau, nuo 1963 metų iki 1972 metų, Kulių girininku dirbo Antanas Meškauskas. Jis buvo bene pirmasis ne „ateivis", o vietinis, kilęs iš Vieštovėnų kaimo - ilgamečio Karklėnų eigulio Ričardo Meškausko sūnus. Jis, padirbėjęs miškuose darbininku, 1959 metais baigė Vilniaus miškų technikumo metinius eigulių kursus, 1965 metais - Kauno miškų technikumą, 1979 metais - Rietavo tarybinį ūkį - technikumą. Nuo 1960 metų dirbo Kulių girininko padėjėju, o 1963 metais buvo paskirtas girininku, kuriuo išdirbo devynerius metus. Paskui susigundė Telšių rajono žemės ūkio valdybos miškininkų grupės vyresniojo inžinieriaus pareigomis. Matyt, apsiriko, nes po poros metų jis jau girininko padėjėjas Mažeikių miškų ūkio Ruzgų girininkijoje. Mažeikiuose buvo statoma naftos perdirbimo gamykla, kuri viliojo atlyginimais bei perspektyvomis, ir Antanas Meškauskas nuėjo ten... darbininku. Vėliau persikėlė gyventi į Kauno rajoną.

Stasys Vaisėta

     Lengvesnės duonos susigundžiusį ar aplinkybių verčiamą keisti darbovietę Antaną Meškauską 1972 metais pakeitė Stasys Vaisėta. Jis 2005 metais pateiktuose anketiniuose atsakymuose apie save kiek platėliau papasakojo ir apie girininkijos veiklą.
     Jis - „ateivis" iš Varėnos rajono. Atrodo, nelengvai rinkosi gyvenimo kelią, o gal paprasčiausiai buvo nenuorama, bent jaunystėje. Pradinę mokyklą baigė tėviškėje Vaitakarčmio kaime, mokėsi Valkininkų progimnazijoje, Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje baigė tris klases, o vidurinę mokyklą pagaliau baigė Šilutėje 1951 metais.
     Po to Vilniaus universitete studijavo fiziką, tačiau baigė trik tris kursus. Paskui neakivaizdžiai mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete, kurį 1970 metais baigė - įsigijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę.
     Darbo biografija irgi patraukloka: dirbo kolūkyje apskaitininku, dispečeriu, mokytojavo. Nuo 1963 metų paskiriamas Kretingos miško pramonės ūkio Šernų girininkijos meistru, po kurio laiko iškyla iki girininko padėjėjo ar pavaduotojo. Iš Šernų paskirtas į Kulius.
     Prisiminė, kad girininkiją perėmė iš Antano Meškausko. Pavaduotojas buvo Anicetas Srėbalius, jaunystėje žiedęs puodus ir iš to amato užsidirbęs dviratį, pasisiūdinęs nepigų paltą - tais daiktais tada turtingas vaikinas tikriausiai viliojo visas aplinkines paneles... Eiguliais tuo metu dirbę Kostas Černiauskas, Pranas Meškauskas, Justinas Žilinskas, Antanas Sirutis ir Steponas Kaunas. Buvo ir būrelis darbininkų.
     Dar nebuvo baigtos likviduoti 1967 metų vėjovartos. Miškai atrodė nykiai, užšlamštinti, o technikos viskam sutvarkyti menkai tebuvo, trūko ir darbininkų. Vis dėlto, nors spaudė materialiniai nepritekliai, girininkijai pavykdavę įvykdyti užduotis ir kartais net į prizininkų gretas prasiveržti, aplenkti kur kas daugiau darbininkų ir geresnes eksploatacines sąlygas turinčias Šateikių, Beržoro ir kitas girininkijas. Jo vadovavimo laikais pirmą kartą girininkijos istorijoje išsiaugino eglių pikirantų ir naują mišką veisdavo 4 - 5 metų sodmenimis.
     Vis dėlto Stasys Vaisėta, matyt, nesirengė visiškai įsikurti Kuliuose ar jų apylinkėse - statėsi namą Klaipėdos rajone, į kurį 1978 metais ir išsikėlė. Ten kurį laiką dirbo kolūkyje eiguliu, o paskui visai išėjo iš miškų žinybos - dirbo Lietuvos geležinkelių darbo saugos inžinieriumi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įkūręs individualią medienos apdirbimo įmonę.
     Išsikėlus Stasiui Vaisėtai, girininkijai vadovauti patikėta Teodorui Jazdauskui.

Teodoras Jazdauskas

     Pagal kilmę Teodoras Jazdauskas - ne kuliškis. Tačiau Kuliuose - jau 36 metai. Iš jų 22 skirti aplinkiniams miškams - buvo Plungės miškų ūkio Kulių girininkijos girininkas, paskui - eigulys.
     Deja, sušlubavus sveikatai, beveik prieš pusantro dešimtmečio turėjo išeiti į invalidumo pensiją. Belieka džiaugtis retkarčiais aplankančiais buvusiais kolegomis. Tada vėl ir vėl prisimenami vieni ar kiti darbinės veiklos ir apskritai gyvenimo epizodai.
     Vienas iš tokių epizodų - Baikalo ežero ledas, kalnai, sniegynai. Tai įstrigo nė penkerių metukų neturinčiam Teodorui iš kelionės Lietuvon po tremties. Ir apskritai, jis prisimena beveik vien gerus dalykus.
     Tėvas Alfonsas Jazdauskas viename Irkutsko srities miškų ūkyje traktoriumi vilkdavo rąstus prie Irkutos upės netoli Baikalo ežero plukdyti toliau, tiksliau - plukdyti arčiau didesnių gyvenviečių, mama kirviu genėdavo šakas. O mažylį Teodorą domino aplinka - šaltos žiemos, karštos vasaros ir... begalybė įvairių skanių uogų. Keista - ir dažnai kylantys taigos gaisrai. Sako, kad netgi šiais laikais prieš kiek laiko kilęs Kuršių nerijos miškų gaisras savo kvapu, atklydusiu iki Kulių, priminė sibirus. Su meškomis netekę susidurti, nors uogaujančios moterys pasakodavo, jog kartais pastebėdavo dar nespėjusį atsitiesti augalėlį po taigos galiūno žvėries brydės, - matyt, irgi uogaudavo...
     Viso to Teodoras Jazdauskas, aišku, neprisimena. Tai papasakojo mama. Ir apie tai, kad ir jos mama ištremta su sūnumi ir dviem dukromis tikriausiai už tai, kad jauniausias jos sūnus Tadas Strakšas buvo partizanas, nukovus jo kūnas numestas Mosėdžio miestelio aikštėje kartu su kitais žuvusiaisiais. Artimieji atpažindavo juos, bet bijodavo prisipažinti, kieno jie - grėsė tremtis ar dar baisesni dalykai. Senelės su vaikais tremtis lėmė, kad viena jos dukra tapo Teodoro mama.
     1958 metais į Lietuvą grįžusiems Teodoro Jazdausko tėvams čia neatsirado vietos - tėvas gavo darbo gretimoje Latvijoje. Teodoras buvo tarsi be tėvynės, todėl, atėjus laikui jam pradėti lankyti mokyklą, šeima persikėlė į Lietuvą - į Krakes Skuodo rajone. Juk nebus lietuvių vaikas nei rusas, nei latvis... Biografijos faktai - labai paprasti: pradinę mokyklą baigė Tėvelių kaime, vidurinę - 1972 metais Skuode. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą.
     Jį baigęs 1977 metais buvo paskirtas Radviliškio miško pramonės ūkio Pašušvio girininkijos girininku. Dar pirmajame kurse Teodoras buvo įsižiūrėjęs aukštaitę nuo Ukmergės Vidą, dar nebaigę mokslų sumainė žiedus. Netruko gimti sūnus Aurelijus, dabartinis aistringas medžiotojas. Tad Pašušvio girininkijos skirtame bute tapo ankštoka. Kažkaip įsikalbėjo apie tas problemas su plungiškiu Juozu Ivanausku, ir po kurio laiko beveik netikėtai sulaukė Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Zigmanto Rekašiaus skambučio: girdėjau, norėtum persikelti pas mus, mums reikia girininko Kuliuose.
     Taip Teodoras Jazdauskas nuo 1978 metų tapo žemaičiu.
     Biografijos faktai ne itin ką tepasako. Kur kas svarbiau žmogaus siela, mintys. Neatrodo, kad Teodoras Jazdauskas, nors ir šnekus, būtų linkęs atskleisti visus sielos kampelius. Tuo labiau, kad ir minčių, likimo prikaustytam prie kėdės ir vežimėlio, tikriausiai kyla įvairių, kurių nebūtina žinoti pašaliniams.
     Bet vieno dalyko jis neslepia - nepaprasto savo susižavėjimo gamta. Iš kur tas susižavėjimas kilo - Teodoras Jazdauskas dabar nebepasakytų. Gamtos mėgėjams gerai žinomos Michailo Prišvino miniatiūros, Vitalijaus Biankio „Miško laikraštis", Gedimino Isoko „Šimtas girios mįslių". Šios knygos buvo tarsi parankinės.
     „Nuo vaikystės, dar net neidamas į mokyklą, labai mėgau sėti ir sodinti augalus, stebėti jų dygimą, augimą, - pasakoja Teodoras Jazdauskas. - Sodyboje buvau prisodinęs galybę medelių. Kartą su draugu nurovėm kaimynų gėlių lysvę ir susodinome savo sklype. Išaiškėjus ir gavus pylos teko susodinti atgal..."
     Sakosi, jog besimokydamas Skuodo vidurinėje mokykloje labai susidomėjęs paukščiais: „Atlieku mamos paskirtus darbus, pamokas ruošti pasilikęs vakarui, ir - į mišką. Žinojau visus perinčių paukščių lizdus tolokai aplinkui, dvi savaites stebėjau didžiojo apuoko jauniklius. O žiemą „ganydavau" kurapkas - sekiodavau jas, nes rūpėjo žinoti, kur nakvoja, kur ganosi. Esu matęs, kaip du jų būriai atkakliai pešėsi, nors šiaip kurapkos, atrodo, labai taikūs paukščiai, - matyt, kariavo dėl savo teritorijų. Prie namų turėjau įrengęs palapinę joms maitinti, kartais, norėdamas padėti išgyventi, pagaudavau ir uždaręs triušių dėžėje lesindavau per žiemą, o pavasarį paleisdavau."
     Buvo parsisiuntęs 350 paukščių balsų įrašus ir juos persirašė. „Pasiklausai, ir pasijunti kaip miške", - sako ir jo akys gyvai sublizga.
     Tikriausiai ne vienas jautresnės sielos žmogus, jaunystėje gal net mėginęs kurti eilėraščius, yra betarpiškai bendravęs su gamta. Ir galbūt svajojęs būti miškininku: vaikštinėsiu sau po girias su šautuvu ant peties, seksiu žvėrių pėdsakais, klausysiuos paukščių balsų, glamonėsiu medžius...
     Paskirtam Kulių girininku Teodorui Jazdauskui panašios mintys, žinoma, jei tokių buvo, netruko išdulkėti iš galvos.
     „Girininkas tada buvo tarsi ne girininkas, o... tiekėjas, tiksliau - kaulytojas, - dabar sako jis. - Miškų ūkis skirdavo girininkijoms užduotis, neatsižvelgdamas, kad nėra priemonių joms įvykdyti: pats jomis rūpinkis. Jau turėjome šiokios technikos, tačiau pasenusi ji greitai gesdavo. Ir duodavomės mes, girininkai, ranką atkišę, po aplinkinių kolūkių ar net gretimų rajonų įvairias mechanines dirbtuves. Juk traktorius ar vilkikas stovi, reikia ieškoti, kuo pakeisti sulūžusią detalę, guolį, nes darbai laukia. Todėl nori nenori teko draugauti su kolūkių dirbtuvėmis. Atsilygindamas duodi pasikirsti malkų - juk žinoma, kad sauso niekas neklauso. Kartais užtekdavo sandorio su dirbtuvių vedėju ar šiaip mechanizatoriumi, o kartais tekdavo prašyti ir pirmininko."
     Rodos, buvęs girininkas nejučiomis bus išplepėjęs šiek tiek paslapčių, kurios, kaip sakoma, - ne spaudai. Tačiau tai jokia paslaptis, taip buvo tais laikais, ir ne tik girininkijose, bet ir apskritai visame tuometiniame „socialistiniame ūkyje", visi tai žinojo, nebent būtų iš dangaus nukritęs.
     Teodorui Jazdauskui ir dabar dar pikta prisiminus, kaip tais laikais būdavo skiriami planai, pavyzdžiui, paruošti dirvą miškui atsodinti kirtavietėje arba apsodinti žemdirbystei netinkamus plotus ar nepatogias ūkiams laukymes. Miškų ūkis neturėjo jokios technikos dirvai paruošti, tą darbą numesdavo girininkams - ir žinokitės. Ko gero, neretai toks ir tebūdavo tas paruošimas...
     Atėjęs girininkauti jaunasis girininkas rado padėjėją Anicetą Srėbalių ir eigulius Anicetą Mažonienę, Antaną Sirutį, Praną Meškauską ir Justiną Žilinską.
     Vėliau jie keitėsi, netgi eiguvų buvo sumažinta iki trijų. Tad su eiguliais problemų lyg ir nebuvo. Kas kita darbininkai, kurių turėdavo 5 - 7.
     Šiaip vieni dar prisimename, kiti gal esame skaitę įvairiuose rašiniuose apie pokario metus, kad valstiečiai, stengdamiesi nusimesti kolūkių jungą, mėgindavo sprukti į melioraciją ar miškų ūkius, kur vietoj pelų už darbadienius buvo galima tikėtis padoresnio atlyginimo. Kitokia situacija buvo Kuliuose: „Pergalės" kolūkis, vadovaujamas Juozo Bražinsko, sparčiai stiprėjo ekonomiškai, skirdavo butus savo darbuotojams, todėl atsivilioti darbininkų į girininkiją nebuvo lengva - ateidavo nebent jau niekur nebepritampantys stiklelio mėgėjai.
     „Kartais iš tų 5 - 7 darbininkų pusė būdavo buvę kaliniai, iš kurių tikėtis doro darbo dažniausiai sunku", - sako Teodoras Jazdauskas. Be to, Kulių girininkijos miškai drėgni, tai irgi sunkino situaciją vykdant užduotis.
     Su tokiais darbininkais teko miškus kirsti, atsodinti, ugdyti. Neįvykdysi planų - tuoj gausi pipirų Plungėje erdviame kabinete ar kokiame susirinkime. Čia Jazdauskas vėl „išduoda paslaptį" - apie vieną savo veiklos metodą: „Kadangi trūko darbininkų, nutvėręs kokį nedidelį miškavagį, savavališkai nukirtusį vieną kitą brandesnį medį, pasiūlydavau: ana ten reikia porą hektarų pašviesinti, kaip baudą iškirsk krūmokšnius ir kitus menkaverčius medelius, ir mes būsim atsiskaitę, nerašysiu akto ir nesitampysiu po teismus. Kartais žmogus sutikdavo."
     Teodoras Jazdauskas prisipažįsta, kad teismais tik gąsdindavo vagišių, kuriam prireikė nestoro rąsto tvartui paramstyti, kokios drebulės ar storėlesnio alksnio stogo skiedroms išsidrožti. Yra tekę vieną kitą kartą bylinėtis, bet...
     „Miško vagystės būdavo nelengvai įrodomas dalykas, - paaiškina Jazdauskas. - Įtariamasis visų pirma akiplėšiškai klausia: pasakyk, kas pasakė?      O kuris kaimynas sutiks prieš kaimyną liudyti?"
     Čia buvęs miškininkas netikėtai nusišypso ir samprotauja, kad kitų girininkijų vadovai gal buvę griežtesni, o gal paprasčiausiai nemokėję tvarkytis su pažeidėjais - ne tik piktuoju, bet ir geruoju, diplomatiškai. Ir prisimena, kaip buvo sudegintas jo girininkijos vilkikas. Padegė, matyt, iš keršto. Jo griaučius atitempus į kolūkio dirbtuvę ir jau baigiant suremontuoti, kažkas iš vyrų tarstelėjo: ne tavo vilkikas turėjo sudegti... Matyt, supainiojo, nes gretimais buvo kitų girininkijų technikos.
     Per netrumpus darbo metus visko būta - ir įvairių kuriozų, ir nesusipratimų su samdytais darbininkais ar miškų ūkio valdžia. Daugelis jų dabar kelia šypseną. Kažkuriais metais Kulių girininkija vykdydama gamybos planus užėmė I vietą Plungės miškų ūkyje. Vyksta iškilmingas Kretingos miškų ūkių gamybinio susivienijimo susirinkimas pirmūnams pagerbti, Teodoras Jazdauskas siūlomas į prezidiumą už raudona medžiaga uždengto stalo scenoje. Staiga kažkas susigriebia, kad tas neseniai už kažką buvo gavęs nuobaudą. Ir ginčijasi: pirmūnas tas Kulių girininkas, ar vos ne nusikaltėlis, ar galima leisti į prezidiumą... Vis dėlto leido.
     Po šešiolikos metų girininkavimo Teodoras Jazdauskas tapo eiguliu. Pats pasiprašė. „Pats pasiprašė" netgi dviem prasmėmis: tiesiogine, parašydamas pareiškimą, ir netiesiogine - prieš kurį laiką, būdamas principingas, užmynė vienam valdžią turinčiam darbuotojui ant nuospaudos, ir prasidėjo Kuliuose revizija po revizijos; nors ypatingų pažeidimų nerasdavo, įkyrėjo girininkui tas nuolatinis priekabiavimas ir pasiprašė atleidžiamas iš pareigų.
     Gal buvęs girininkas dabar taip kalba jausdamas nuoskaudą? Atrodo, kad ne, nes Teodoras Jazdauskas netgi džiaugiasi: „Tas žmogus, amžiną atilsį jam, nė nenujautė man gera padaręs. Perėjęs į eigulius, pasijutau, kad iš kažkokio tiekėjo tapau tikru miškininku ir galiu dirbti tiesioginį jo darbą. Įsimeti rytą į kišenę duonos gabalą, lašinių bryzą, gal dar svogūną, į rankas - kirvį ir ištrauki į miškus biržių rėžti, medžių kleimuoti, atleisti medieną... Juk nevardinsiu dabar visų darbų."
     Nuo jaunystės, gal nuo 17 ar 18 metų, Teodoras susidomėjo medžiokle. Bet tikru medžiotoju, tykančiu vien grobio, atrodo, netapo. Šaudavęs tik į šerną, lapę, stirnos ar briedžio nesąs nušovęs.
     „O svarbiausia, jau dirbant girininku, man buvo galimybė medžioklės metu pavaikštinėti po savo miškus, - prisimena Teodoras Jazdauskas. - Pamatai, kur ką reikia kirsti, kur retinti, ar neįsisuko kur brakonierius, apmąstai darbus. Ir pirmadienį ar kitą dieną nebereikia bristi į girią, jau sekmadienį esu apėjęs."
     Eiguliu Teodoras Jazdauskas dirbo iki 2001 metų pavasario, kol rimtai sušlubavo sveikata.

Tarp sporto ir miškų

     Nuo 1986 metų Kulių girininko pavaduotoju dirbo Alvydas Vengalis. Jis ir tapo Teodoro Jazdausko įpėdiniu - priešpaskutiniu girininku. Ne paskutiniu, nes po septynerių metų vėl grįžo į ramesnes pavaduotojo pareigas. To ramumo, tiksliau - atliekamo laiko vis prireikdavo, nes nuo studijų laikų turi didelį pomėgį - orientacinį sportą, su Lietuvos komanda dalyvauja Europos šalių miškininkų čempionatuose.
     Alvydas Vengalis augo Kretingos rajono Mikoliškių kaime - gretimame su Plungės rajonu. Sodyba - pamiškėje. Kai šeima atsikėlė į ją, Alvydas teturėjo gal ketverius ar penkerius metelius. Buvo tai 1967 metų rudenį - tą patį, kai pajūrį ir jo miškus nusiaubė neregėta vėtra. Rytą iškiša vaikas nosį laukan, o ten skersai keliuko privirtę medžių, prisimena, baisiai nuogąstavo: kaip mes beišeisim?
     Audros padariniai buvo likviduojami kelerius metus. Talkino darbininkai iš Raseinių. Vengalių sodybos kieme stovėjo technika, tad vaikas kaip prisvilęs prie traktorininkų. Šie ir į mišką jį nusiveždavo. Tai buvo pirmoji pažintis su miško darbais, tiesa, kiek iškreipta vaikystės prizmės. Vėliau viskas pasirodė ne taip jau ir romantiška.
     Tėvas dirbo Kretingos miškų ūkių gamybinio susivienijimo Mikoliškių galutiniame medienos perdirbimo sandėlyje gaterininku, tad šeima buvo tampriai susijusi su miškų ūkiu, turėjo reikalų su girininku Jonu Mažonu. „Jis yra pasakojęs daug miško paslapčių ir patrauklių nuotykių, - prisimena Alvydas Vengalis. - Jis ir paskatino mane būti miškininku."
     Jono Mažono sūnus Romas, perėmęs iš tėvo Mikoliškių girininkijos vairą, žurnalistams yra pasakojęs kiek kitaip, net priešingai: „Prisimenu, kaip mane, dar mokinį, tėvas atkalbinėjo miškininko specialybės nesirinkti, sakė, sunku bus, neturėsiu nei atostogų, nei savaitgalių - vien rūpesčiais tegyvensiu." Matyt, didesnį poveikį daro ne žodžiai, o pavyzdys.
     Tarp kitko, nors gamtą mėgo nuo vaikystės, į miškininkystę Alvydas Vengalis ir nesiveržė - jo galva buvo pramušta lengvąja atletika besimokant Lapių aštuonmetėje mokykloje. Ne tik bėgimas, šuoliai, bet ir futbolas, krepšinis. Bet sąlygos treniruotis joje tebuvo nekokios, todėl važiuodavo autobusu į Gargždus. O grįžk naktį kaip nori - ar dviračiu, ar pėsčias, ar slidėmis žiemą.
     Tėvas į šią veiklą žiūrėjo kaip į paauglio susižavėjimą, bet kai sūnus prasitarė vešiąs dokumentus į Kauno kūno kultūros institutą, griežtai pasakė: „Ne! Koks čia darbas - sportas!" Tad teko rinktis antrąjį variantą - Kauno A. Kvedaro miškų technikumą Girionyse. Bet sveiko pomėgio sportuoti nemetė. Žaidė futbolą, krepšinį ne tik technikumo komandoje - jį „samdydavosi" ir ten pat įsikūręs Miškų institutas. Negana to - susidomėjo ir orientaciniu sportu.
     1983 metais baigė miškų technikumą ir pradėjo dirbti Panevėžio rajone - vyresniuoju jėgeriu Naujamiesčio medžioklės ūkio Krekenavos skyriuje. Neilgai - tą patį rudenį buvo paimtas į kariuomenę, bet jėgerio pareigų „pauostymas" prisidėjo prie susidomėjimo medžiokle, gal padėjo ir vėliau vadovaujant Kulių medžiotojų būreliui.
Grįžęs iš kariuomenės įsidarbino Kulių girininkijoje girininko pavaduotoju. Aišku, žaidė stipraus tenykščio „Pergalės" kolūkio krepšinio komandoje. Nepamiršo ir orientavimosi sporto, bet užsiimdavo juo (yra pasirinkęs estafetės bėgimo šaką) tik priešokiais.
     O po kelerių metų tapo girininku. Apie darbą beveik kartoja buvusio savo viršininko Teodoro Jazdausko žodžius: „Pagrindinis rūpestis buvo, kad nenutrūktų gamyba. O tai reiškia - kad kuo trumpiau stovėtų turima nenauja technika pritrūkus kokios detalės. Iš urėdijos gausi negausi, dažniausiai negausi, tad tekdavo kalėdoti. Labai padėdavo „Pergalės" kolūkis, kurio pirmininkas buvo Juozas Bražinskas."
    Antroji problema, irgi beveik visų tuometinių girininkų minima, - darbininkai. „Nuo amžių miškuose trūko gerų darbininkų: ir seniau, ir dabar, kai girininkijose darbuojasi rangovai. Niekas nerengia miško darbininkų, bet aišku, kad visų pirma turėtų būti padorūs atlyginimai, kitaip nebus ką ruošti, - samprotauja miškininkas. - O dabar... Rodai žmogui, kaip tą medelį sodinti ar kitą darbą dirbti, bet tam visai nerūpi..."
     Taigi, amžinosios problemos. Teisingi, matyt, Mikoliškių girininko žodžiai sūnui: ne vien romantika laukia - ir sunku bus, ir rūpesčiuose skęsi. „Kartais kentėdavai ir dėl miškininkystės specialistų atsilikusio požiūrio, - prisimena Alvydas Vengalis. - Kartą toks Daknys, nė vardo nebepamenu, daro reviziją. Dabar medžiai pažymimi dažais - ta naujovė palyginti nesena. O šiaip nuo seno medžiai būdavo žymimi kirviu pratašant. Mes sumanėme naudoti spalvotus kaspinus. O tas revizorius išpeikė, esą mergelkoms riškit tuos kaspinus... Rodos, smulkmena, bet nemalonu."
     Alvydas Vengalis pamini, kad jo laikais girininkams buvo leista turėti tarnybinius pistoletus - pageidaujančiuosius aprūpindavo urėdija, kad nebūtum visai bejėgis prieš miško vagis ar kitus pažeidėjus. Kartą ginklas tikrai pagelbėjo. Važiuoja Alvydas Vengalis pavakary į medžioklę, mato skubantį miškavežį, prisikrovusį rąstų. Liepia sustoti - nestoja. Tik paleidus šūvį į viršų, vagį pavyko sustabdyti, o tada išsikviesti policiją. „Bet paskui įvestas reikalavimas ginklą vakarais pristatyti į Plungės policiją, - sako Alvydas Vengalis. - Reikalavimas suprantamas - kad ginklą neištemptų kartu su seifu tada labai privisę plėšikai, bet juk nevežiosi jį kas vakarą iš Kulių į Plungę, o rytą vėl danginsies jo pasiimti. Teko atsisakyti."
    Panaikinus Plungės urėdiją - prijungus prie Telšių urėdijos, buvo paskirtas naujas Kulių girininkijos girininkas, o Alvydas Vengalis liko pavaduotoju.
      Ir dirbdamas girininku, ir pavaduotoju, ilgai, pusantro dešimtmečio, vadovavo Kulių medžiotojų būreliui.
     „Pernai tas pareigas perdaviau kitam žmogui - jaunesniam, - sako jis. Ir nesigiria kokiais išskirtiniais trofėjais: - Nekaupiau jų, negaliu lygintis su purvaitiškiu Aleksandru Grigaičiu, buvusiu Platelių girininku Jonu Šečkumi ar Mostaičių girininku Petru Budvyčiu. Tiesa, kartą esu net tapęs pavyzdinės medžioklė karaliumi, bet girtis nėra ko - tenušoviau tada vieną zuikį. Ir to užteko, mat buvo skelbta kiškių medžioklė. Kiti vyrai paguldė ir elnių, ir lapių, ir šernų, bet žvairaakis jiems nepapuolė nė vienas. Man truputį ir gėda... Na, bet galiu pasigirti: vilką esu nušovęs - tai retesnis atvejis. Norite nuotykių? Be abejo, yra jų pasitaikę visokiausių. Apie susidūrimus su sužeistu šernu tikriausiai jau nusibodo ir klausytis, bet buvau ir aš didelio meitėlio, iššokusio iš tankumyno, užpultas. Laimė, spėjau atšokti, tik koją bekliudė šonu - nuo smūgio pavirtau, o žvėris nukūrė nosies tiesumu. Tiesa, tikriausiai medžiotojai negalėtų pasigirti, kad elniai peršoko per juos - ne parkritusius, o stovinčius. Buvo taip. Ne mūsų miškuose, o, jei neapsirinku, Plateliuose - ten, matyt, vyko pavyzdinė medžioklė ar kas. Stovim lomelėj, šalia - krūmeliai, ir staiga nuo kalvelės atšuoliuoja keli elniai. Gal juos buvo medžiotojų šunys pergąsdinę - lekia nežiūrėdami jokio kelio. Ir strykt virš mūsų galvų - tik susikūprinti bespėjome, nė šauti nebešovėme."
     Kaip minėta, Alvydas Vengalis Lietuvos rinktinėje dalyvauja Europos šalių miškininkų čempionatuose, kurie kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Šiemet vyko Vengrijoje, kitąmet sportininkai rinksis varžytis Švedijoje. Iš Telšių urėdijos, be Alvydo Vengalio, juose dalyvauja orientaciniu sportu užsiiminėjantys urėdijos miškų želdinimo inžinierė Lina Servienė bei Telšių medelyno darbininkai Danutė ir Rimantas Sabaliauskai. 2010 metais Danijoje vykusiame čempionate Alvydas Vengalis iškovojo bronzos medalį.
     „Prieš čempionatą tenka kelis mėnesius intensyviau pasitreniruoti. Ir įdomu, ir malonus pomėgis, bet atima laiko, atitraukia nuo namų. Žmona Daiva priekaištauja, kad buvau žadėjęs: kai sulauksiu 50 metų, mesiu sportą, bet nesilaikau žodžio", - juokauja Alvydas Vengalis.

Šalia paslaptingojo Reiskių tyro
  
     Telšių urėdijos interneto puslapyje apie Kulių girininkiją nurodyta tik viena gamtos įžymybė - Reiskių tyro prie Kulių telmologinis draustinis, kurio tikslas išsaugoti šią pelkę bei apypelkę, vertingą kraštovaizdį, įvairiarūšę fauną, retuosius augalus ir jų augimvietes. Žmogaus rankų nepaliesta vietovė - įspūdinga, primenanti tundrą: gausu čia vabzdžius gaudančių saulašarių, vyrauja žemi, skurstantys medžiai ir krūmokšniai. Vasaros kaitroje savotiškai kvepia samanų plotai.
     Žemaitijos nacionalinio parko darbuotoja Marija Jankauskienė yra rašiusi: „Kokia didinga, net bauginanti pelkės paslaptis! Nenusakomas, nepatirtas jausmas traukte traukia savo akimis pamatyti jos didybę, pajusti dešimtis tūkstančių metų kurtą pirmykštės gamtos buveinę, sugerti į save aukštapelkės kvapus, vaizdus, garsus, nenusakomą oro plevenimą virš tyro akivarų ir plynės..." Šie žodžiai - apie Pauškių tyrą Rietavo urėdijoje, bet - lyg ir apie Reiskių tyrą.
     Vyraujanti ramybė - rojus paukščiams perėti. Tą rojų saugoti nuo žmonių niokojančio antplūdžio - papildomas rūpestis miškininkams. Deja, daugiskaita čia netinka, nes girininkijoje belikę du darbuotojai: girininkas Vytautas Zavadzkis ir pavaduotojas Alvydas Vengalis.
     Alvydas Vengalis pasakoja, kad seniau, kai dar būta ir eigulių, miškininkai kartais budėdavę, pasitelkdavę net milicininkų, vėliau tapusių policininkais. Dabar pastarieji turi kitų rūpesčių... Tiesa, draustinį šefuoja Žemaitijos nacionalinis parkas, kurio darbuotojai vis, žiūrėk, ir apsilanko. Bet šiaip belieka remtis žmonių sąmoningumu ir rekomenduoti paukščių perėjimo laikotarpiu nuo kovo iki rugpjūčio mėnesio nevaikštinėti po tyrą.
     Gal čia netinka ir žodis „seniau" - lyg anais laikais labiau buvo saugomos gamtos vertybės. Ne visai taip: kaip tik anais laikais pelkę norėta paversti durpynu, o turistams nutiesti kelią iki tyre esančio ežero, tačiau įsikišus gamtosaugininkams šią unikalią vietą pavyko išsaugoti. Dabar yra projektas aukštapelkės pakraštyje pastatyti apžvalgos bokštą - norintieji pamatyti tyrą galėtų pasidairyti iš bokštelio, sumažėtų gamtai daroma žala.
     Bokštas, kuriam pastatyti kol kas Telšių urėdijai rankos per trumpos, - turistams. Bet šie kelią į Reiskius nelabai težino. Kur kas didesni neliestos aplinkos niokotojai - grybautojai, uogautojai, raškantys net pusžales bruknes, spanguoles. Tiesa, dabar didžiąją dalį spanguolynų yra užgožę kiti augalai, daugiausia išvešėję viržiai. Ne itin begali pasigirti laimikiais ir brukniautojai.
     Seniau uogauti atplūsdavo žmonės net nuo Klaipėdos, dabar gal susirado našesnių plantacijų. Siekiant sumažinti materialinės naudos ištroškusių lankytojų, ir miškininkai, ir vietiniai gyventojai net pagąsdindavo, kad po tyrą vaikštinėti labai pavojinga, nes žengęs kokį žingsnį gali prasmegti į liūną ar akivarą, užsitraukusį samanomis. Senesni vietiniai gyventojai pasakoja, kad tyras yra pasiglemžęs nemažai gyvybių. Jų jaunystės metais čia buvę kur kas daugiau liūnų, kurių dauguma dabar jau išnykę. Bet ir tada į tyro vidurį toks Butkus sugebėdavo atsivesti kumelę. Ten yra sala, dabar apaugusi mišku. Senais laikais tai buvo šienaujama pieva, stovėjo daržinė. Vasarą Butkus sugebėdavo su kumele išlaviruoti tarp akivarų, nušienaudavo žolę, sutempdavo į daržinę, o žiemą kaip reikiant pašalus parsiveždavo rogėmis pašarą į savo ūkį.
     Žmonės pasakoja girdėję, kad kadaise, tikriausiai karo metais, į tyrą yra nukritęs lėktuvas, nuskendęs tankas. Nežinia, ko ten būtų galėję prireikti tankui... O jau šiais laikais ekskavatorius esą tikrai nuskendęs. Bent taip pasakoja girininko pavaduotojas Alvydas Vengalis ir patikina: „Kai aš parėjau dirbti į Kulius, dar mačiau kyšančią jo strėlę..." Matyt, jau buvo mėginta rausti kanalą vandeniui kažkur nuleisti - iš peties imamasi ruoštis kasti durpes, tačiau lyg Dievo pirštas nubaudė.
     Alvydas Vengalis pamini Stanislovą Leliugą, kuris kadaise gyveno Unkurių kaime prie pat Reiskių tyro - rytiniame jo pakrašty. Jis buvo miško darbininkas, statė Kulių ir Mostaičių girininkijų kontorą, talkino statant Plungės miškų ūkio administracinį pastatą. Jau solidaus amžiaus, senokai išsikėlęs gyventi į Plungę, bet turi gerą atmintį ir galėtų daug ką papasakoti apie anuos laikus.
     Stanislovas Leliuga iš tikrųjų besąs šnekus žmogus, iš kurio žodžio nereikia traukte traukti - kam būtų muzikantas! Grojo nelabai linksmomis progomis - per laidotuves, metines. Kartą išvažiavo su savo muzikantų kompanija į vieną kaimą Šilutės rajone, iš ten pakvietė į laidotuves gretimoje vietovėje, iš ten - dar kitur, kol galų gale atsidūrė Laukuvoje. Visą savaitę dingo iš namų kaip į vandenį, ir namiškiai, ir girininkija jau net paiešką rengėsi paskelbti. Užtat sakosi dviaukštį namą Plungėje susimūrijęs pūsdamas bosą.
     Tėvas buvo Kulių girininkijos Gedgaudiškės eiguvos darbininkas. Girininkas Adolfas Šabanas pašnekino ir aštuoniolikmetį Stanislovą Leliugą pareiti dirbti į miškus - vis geriau negu kokiame kolūkyje, baigiamame pragerti neraštingo pirmininko... „Ir traukdavom su tėvu dvitraukį pjūklą, juk tų „Družbų" Lietuvoje dar nebuvo, - gyvai prisimena tuos laikus. - Šakas, aišku, kirviu genėjom. Buvom net arklį nusipirkę rąstams vilkti. Eiguvoje buvo daugiau kaip dešimt darbininkų."
     Vasarą Stanislovui Leliugai buvo pasiūlyta padirbėti statybininkų meistro Kazimiero Vičiaus brigadoje - pagalbiniu darbininku. Paskui meistras patikėjo darbuotis ir obliumi, kaltu. Taip pamažu jaunuolis tapo dailide: dėjo grindis, kalė lubas, statė ir net darė langus, duris. Tai - vasarą, o žiemą - vėl su pjūklu palinkęs prie medžio.
     Tapęs dailide pasidarė reikalingas ne tik eiguliams ar girininkams, bet ir Plungės miškų ūkio direktoriams. Vis atvažiuodavo direktorius Kostas Gliožeris su vyr. miškininku Liudu Kniūkšta, paskui Vytautas Kelerta. „Pastarasis buvo pasiuntęs mane į kursus Kauno miškų technikume - rengė tapti eiguliu, o paskui gal ir dar kuo, - kalba Stanislovas Leliuga. - Bet po trijų mėnesių pabėgau - nepatiko. Ir su Vytautu Kelerta, ir su girininkais Adolfu Šabanu, Antanu Meškausku esam taurelę lenkę... Kaip statybininkas labiau buvau reikalingas, net į Plungę siuntinėjo pagelbėti statant didžiulę miškų ūkio kontorą. Nesigirsiu - tik pagalbiniu darbininku."
     O Reiskių tyras buvęs priebėga ne tik paukščiams, bet ir partizanams, žinojusiems saugius takelius gal ir į tą salą. O saugumiečiai nedrįso kišti nosies, nebent vietiniai stribai, kuriems pelkė irgi nebuvo labai klaidi.
     Stanislovas Leliuga pasakoja:
     „Partizanai Reiskių tyre turėjo bunkerį. Kartą anksti rytą einame su tėvu medžioti ančių. Tėvas su šautuvu, o aš, paauglys, paukščiams pabaidyti iš pelkės, kol jis lauks tyro pakrašty. Netikėtai mane sustabdė trys ginkluoti vyrai: „Kur eini? Šniukštinėti? Kas siuntė?" Laimė, vienas pažino: „Ė, juk tai Leliugos vaikigalis... Tegu dumia sau kiek kojos neša. Tik kad niekam nė mur mur. Ir nebindzinėk čia daugiau." Tėvas žinojo apie partizanų bunkerį, bet neišsidavė niekam, man parodė jo liekanas tik jau po visko.
     Iš Plungės atvažiuodavo pamedžioti Steponas Slušnys. Jis kažkada yra dirbęs miškininku - eiguliu ar žvalgu, o tuo metu gal jau buvo rajono gamtos ar aplinkos apsaugos inspektorius. Kilęs nuo šio krašto pažinojo tėvą, kartais ir taurelę kartu paimdavo. Taip buvo ir tąkart. Išgėrė ir traukia su tėvu, jau linksmėlesni, medžioklėn. Ir netyčia susidūrė su partizanais - nei bėgti, nei rėkti tyruose. Žodžiu - galas per draugystę su partiniu žmogumi. Netikėtai sutikti ginkluoti vyrai tėvui sako: „Gali eiti, o su tavim, Steponėli, mes kitaip šnekėsimės - turim sąskaitų, seniai laukėm progos susitikti, ačiū - pats atėjai..." Tėvas šoko maldauti: „Vyrai, paleiskit, nes juk aš nebeturėsiu gyvenimo - supūsiu lageriuose, o šeima atsidurs sibiruose." Išprašė - partizanai paleido nevykėlius medžiotojus, tik Steponui Slušniui pagrasino: mes dar susitiksim!"
     Kas daug kalba, kartais, gal ir netyčia, nemažai ir pameluoja. Stanislovas Leliuga pasakoja apie iš kažkur buvusį atkeltą eigulį, kuris rado nemažai pavogtų medžių kelmų ir vagims surašė protokolus - po to nebegrįžęs iš tyro... Arba istorija apie dingusį Reiskių pradinės mokyklos mokytoją Viktorą Lubį. Vieną rytą Stasiukas Leliuga su kitais mokiniais susirenka klasėn, o mokytojo kaip nėra taip nėra. Kitą rytą - vėl tas pat. Ir pasklido kalbos, kad jį partizanai išsivedė į Reiskių tyrą. Esą buvo kalbama, kad jo žmona rimtai draugavo su partizanu ir paprašė padėti atsikratyti vyro... Dėl visa ko Stanislovas Leliuga apsidraudžia: „Aš pats nemačiau, žmonės pasakojo..."
     O tyras nelinkęs išduoti savo paslapčių.
     Tik Stanislovas Leliuga iš nieko nedaro paslapčių - kaip įkyrėję uodai miškuose ir susigundęs statybininko darbu kolūkyje, kurio duona pasirodė sprangi ir, būsimosios žmonos ultimatumo paveiktas, pabėgo į Plungę. Prie Reiskių nebėra nė jo gimtojo Unkurių kaimo.
     Vis dėlto ne taip retai apsilanko ten - turi paveldėto miško. O pas buvusius kaimynus tebėra (į Plungę neparsiveši) jo muziejinė retenybė - senovinis, dar prieškario laikų, variklis kuliamajai, diskiniam pjūklui rąstams ir lentoms pjauti, skiedrų drožimo mašinai sukti. Net metalinė plokštelė su pavadinimu išlikusi: „Blackstone". Kadaise jis, sveriantis apie pusantros tonos, priklausė vienam Čiuželių kaimo ūkininkui, paskui atiteko kolūkiui, kuris sugebėjo jį greitai nugyventi - jau buvo nurašytas metalo laužui. Todėl Stanislovas Leliuga, tada kurį laiką dirbęs statybos meistru Šimulių kolūkyje, nesunkiai, ar ne už puslitrį, išprašė iš pirmininko „savo darbams". Jis variklį susitvarkė ir ne kartą panaudojo rąstams, lentoms pjauti.
     Su juo išsipjovė ir lentų buvusio savo Unkurių kaimo senkapiams aptverti. Iš ten kolūkis vežėsi žvyrą. Jį bekasant pradėjo ritinėtis kaukolės ir kiti žmonių kaulai. Tai valdžiai buvo nė motais. Tik ne Stanislovui Leliugai. Jis sumanė senkapius bent aptverti. Nužiūrėjęs nudžiūvusį medį, išsiprašė jį iš tuometinio girininko (o gal tas jau buvo perėjęs į eigulius) Teodoro Jazdausko. Šis suprato kilnius tikslus ir atidavė, prigrasinęs per daug nesigarsinti. Paskui Stanislovas Leliuga ir koplytėlę ten pastatė.

Vienintelis pasaulis - miškas

     Paskutinis Kulių girininkas, tai yra dabartinis - Vytautas Zavadzkis.
    Į tradicinį klausimą, kodėl pasirinko miškininko profesiją, jis atsako gana šmaikščiai ir, pasirodo, taikliai: „Miške gimęs, miške augęs - kur daugiau galėjau eiti. Sodyba buvo vidury miško, kito pasaulio kaip ir nemačiau."
     Pasirodo, jo tėvas Alfonsas Zavadzkis keturis dešimtmečius dirbo eiguliu Purvaičių girininkijoje. Laisvesniu nuo mokyklos laiku, ypač per atostogas, būdavo, vis ir tempia į mišką. Ne šiaip sau padyrinėti, o pagal išgales padėti darbuotis. Buvo įdomu.
     Trejus metus mokėsi Purvaičių pradinėje mokykloje, o 8 klases baigė Plungės IV vidurinėje mokykloje. Tada - tiesiai į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, kurį baigė 1987 metų pavasarį.
     Darbo gavo Telšių miškų ūkyje - Varnių girininkijoje. Iš karto - girininko pavaduotoju. Tačiau tik keliems mėnesiams, nes tuoj buvo pasiųstas į Klaipėdos DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) mokyklą, kuri rengė vairuotojus, radistus, elektrikus, motoristus ir kitų profesijų specialistus. Po to tą patį rudenį paimamas į kariuomenę.
    Apie tarnybą kariuomenėje būtų galima ir neužsiminti. Netgi egzotiškesnės gamtos kraštų su vyraujančiais dideliais šalčiais ar karščiais nepamatė: buvo paskirtas į statybos dalinį Tverės srityje Rusijos centrinėje dalyje. Rodos, visai neprestižiška tarnyba. Iš tikrųjų Vytautas Zavadzkis kariuomenėje dirbo lyg miškininku. Mat jo dalinys aptarnavo miško pramonės kombinatą, tai yra aprūpindavo jį mediena. Savotiškai įdomu, kad Kalašnikovo miestelį, kuriame veikė kombinatas ir šeimininkavo kariškiai, dažniausiai juodadarbiai, minėdavo „Amerikos balsas". Ne dėl pjaunamų rąstų ir lentų, o todėl, kad ten veikė ir slapta laikyta karinė lempų įvairiems prietaisams gamykla. Tyčiodamasis iš to slaptumo „Amerikos balsas" ironiškai komentavo, kad Kalašnikovas labai turtingas miestas, jo gatvės, esą, grįstos net ne auksu, o volframu - retuoju metalu, naudojamu kaitrinių lempų siūleliams ir spiralėms gaminti. Kaip įprasta buvo sovietinėje Rusijoje, išbrokuotas lempas, esą, išversdavo tiesiog gatvėje kartu su brangiuoju volframu.
     Vytautas Zavadzkis, pirmaisiais metais užsitarnavęs tik jefreitoriaus laipsnį, buvo medienos priėmėjas, dispečeris, kelių miškuose tiesimo meistras. O antraisiais tarnybos metais paskiriamas miško ruošos punkto viršininku. Mat turėjo miškų ūkio specialisto diplomą, buvo drausmingas. Teturėjo seržanto laipsnį, o pareigos - kapitono. Aišku, kad daug kas iš karininkų šnypštė: eilinis kareivėlis, kuris privalo mums atiduoti pagarbą, vadovauja net mums!. Matyt, buvo užsirekomendavęs kaip sumanus vadovas. O gal mokėjo kaip reikiant keiktis rusiškai, be to buvo neįmanomas joks vadovavimas rusų kariuomenėje...
     Vytautas Zavadzkis prisimena, kad žiemą dirbdavo 15 miško kirtikų brigadų. Ne tik kariškių - iš jų 8 brigados laisvai samdomų žmonių, daugiausia iš Ukrainos. Tas nemenkas būrys per metus, kaip prisimena, kirsdavo apie 75 tūkst. kub. metrų medienos. Toks maždaug yra dabartinių Lietuvos urėdijų vidutinis gamybos planas.
     Grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, turėjo progos net tris mėnesius paatostogauti, nes Telšių miškų ūkyje nebuvo laisvų etatų. Siūlė dirbti miško ruošos punkto meistru, tačiau Vytautui Zavadzkiui norėjosi į girininkiją ir jis nuėjo dirbti... tekintoju Žlibinų kolūkio mechaninėse dirbtuvėse. Matyt, prisišnekino kolūkio mechanikas Zigmas Lučinskis.
     Pagaliau 1991 metų balandžio 1 dieną buvo priimtas Purvaičių girininkijos Paminijų eiguliu - vėl sėdo, kaip sakoma, į savo roges. O po dviejų metų paskiriamas girininko, kuriuo tuo metu dirbo Darius Bertašius, pavaduotoju. Per tą porą metų pasikeitė net trys girininkai: priėmė Vytautą Zavadzkį Elvyra Grigaitienė, ją pakeitė Regina Dapkevičiūtė, paskui - Darius Bertašius. Ir šį netruko pakeisti kitas žmogus, bet Vytautas Zavadzkis ten jau nebedirbo - nuo 2002 metų sausio 1 dienos paskirtas Kulių girininku.
     Tai jau buvo Telšių urėdijos era. Girininkijoje bebuvo du eiguliai: Artūras Stuopelis, vėliau neakivaizdžiai baigęs Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir išėjęs dirbti į firmą „Stora Enso", bei Dalius Meškauskas, vėliau tapęs miško kirtimo mašinos mašinistu, dėl technikos sudėtingumo vadinamu operatoriumi. Vytautas Zavadzkis pasakoja miško ruošos technikos jau neberadęs, tik vienas darbininkas dar trainiojosi, bet žiema buvusi gili, negalėjęs jam rasti darbo ir atleidęs - išsiskyrė geruoju, abipusiu susitarimu.
     Tad Vytautas Zavadzkis vadinamosios tikrosios gamybos ir nematė, apie užduočių vykdymo ir santykių su darbininkais vargus bežinojo iš darbo Purvaičiuose, kur viskas gulė, žinoma, ne ant vis besikeičiančių girininkų, o ant jo, pavaduotojo, pečių. Ir spręsti problemas nebuvo lengva - čia ne armija, nepakomanduoi: „Stot!", „Ramiai!", „Dešinėn!", „Kairėn!".
     Kuliuose ne tik nebuvo kam komanduoti (iš darbuotojų beliko pavaduotojas), bet ir nebuvo reikalo - visa gamyba perėjo į urėdijos rankas. Beliko tik planų tikslinimas ir šiokia tokia kontrolė. Bet tai - tik teoriškai. Urėdijoje buvo pora meistrų - esą jie tikrino rangovų darbą girininkijose, kurių tuomet dar buvo vos ne dvi dešimtys (dabar belikę aštuonios). Aišku, negalėjo visko apžioti. Ir kaltę, pavyzdžiui, už sortimentacijos pažeidimus nelabai kam suversi...
     Nuo 2015 metų antrojo pusmečio urėdijoje naikinami tų poros meistrų etatai ir girininkai tampa atsakingi už gamybą. Urėdija kaip ir anksčiau rengia konkursus įvairiems darbams atlikti, tai yra nusamdo rangovus, pasirašo su jais sutartis, kada darbai bus pradėti ir baigti ir taip toliau. O toliau - jau girininkų rūpestis. Rangovai ką ne taip padarys, girininkui - per kepurę. Blogiausia, kad neretai rangovai pateikia duomenis apie savo firmą, pajėgumus, darbuotojų kvalifikaciją ir pagal juos laimi konkursą, o darbams samdo subrangovus, kurių paskubomis iš gatvės surankioti žmonės gal nė kirvio rankose nėra laikę...
     Gal dėl viso to Vytautas Zavadzkis nelinkęs didžiuotis per metus girininkijoje nuveiktais darbais. Nes jie - lyg jo ir... lyg ne jo. Na, yra Miškotvarkos instituto sudaryti planai, jais ir vadovaujamasi. Žinoma, gyvenimas verčia juos kaskart pakoreguoti. Didžiąją dalį kirtimų atlieka mašina, todėl net ne per savaitę, net per porą dienų viskas keičiasi. Tik smulkesni darbai atliekami, kaip sakoma, rankomis. Šiemet turėjo 14 hektarų jaunuolynų ugdymo darbų, einamųjų kirtimų - 13 hektarų...
     Šiemet penkiose kirtavietėse atsodinta apie 7,5 hektaro miško: pasodinta 25 tūkst. eglaičių, juodalksnių. Tai, anot Vytauto Zavadzkio, nedaug, ankstesniais metais sodindvo kur kas daugiau. Nemažos žalos sodinukams gali padaryti stirnos, elniai, nuskabydami viršūnėles - tada tinkamas medis nebeišaugs, o šoninėmis šakelėmis te sau skanauja į valias. Medeliams apsaugoti visoje Lietuvoje naudojami repelentai, kuriais ištepamos viršūnėlės. Kulių girininkijoje vasarai baigiantis repelentais aptepta apie 80 tūkst. sodinukų - eglaičių, pušaičių.
     Vytautas Zavadzkis mielai kalba apie miško žvėris, net mėgina išaiškinti, kaip atskirti vilko pėdas nuo didelio šuns pėdų. Miško ir pamiškių žmonėms tai savaime suprantamas dalykas, o girininkas apie tai prakalbo todėl, kad šiemet miško glūdumoje purvyne vėl pamatė vilko pėdsakus - seniau jų nebebūdavo. Pamini ir jūrinius erelius, kuriuos matė tupinčius ražienoje prie Reiskių tyro.

Eiguliai - keli iš šimto

     Minėta, kad Kulių girininkijoje ir jos pirmtakėje ar įdukterėje Šimulių girininkijoje įvairiais laikotarpiais būta per dvidešimt eiguvų. Jose vien pokario metais - gal aštuoniasdešimt eigulių. O kur dar prieškario laikų eiguliai, apie kuriuos, deja, beveik neišliko žinių, netgi pavardžių.
     Kai kurie eiguliai paliko tikriausiai nemenką pėdsaką, bet arba jų šeimos neturėjo potraukio kaupti nuotraukų archyvų, arba gal išsikėlė į visai kitą Lietuvos pakraštį ir besugaudyti nelengva. Todėl, galima sakyti, išliko tik atsitiktinės pabiros.
     Apie Šimulių girininkijos eiguvas ir jų šeimininkus jau šiek tiek papasakota. Ir ilgesnę istoriją turinčioje Kulių girininkijoje buvo tikrai vertų dėmesio eigulių. Pavyzdžiui, Gedgaudiškės eiguliu 25 metus dirbo politinis kalinys Pranas Meškauskas.
     Jis gimė Kulių valsčiuje Repšaičių kaime. Iki kolūkių susikūrimo dirbo tėvo ūkyje. 1949 metais KGB (Valstybės saugumo komiteto) areštuotas ir nuteistas už antitarybinę veiklą. Kalėjo Kolymoje, Magadano srityje, dirbo aukso kasykloje. 1954 metais išvežtas į Taišeto Ozerlagą prie Uralo, o 1956-ųjų liepos mėnesį buvo paleistas.
     Grįžęs į Lietuvą įsidarbino kroviku Klaipėdos žvejybos uoste, iš ten su komjaunimo kelialapiu vyko dirbti į Kazachstaną - statė grūdų elevatorių, mat kaip tik tada vyko vadinamasis plėšinių užkariavimas. Kaip yra pasakojęs, brigadoje buvę vieni politiniai kaliniai, tačiau atvykę... su komjaunimo kelialapiais.
     1958 metais Kulių girininkas Kazys Draugelis priėmė Praną Meškauską apželdinimo meistru. Paskui dirbo brokuotoju pas meistrą Praną Rudį, kuris vėliau buvo eigulys Mostaičių girininkijoje.
     Eiguliu po kurio laiko tapo ir Pranas Meškauskas. Į šias pareigas Gedgaudiškės eiguvoje jį 1962 metais paskyrė girininkas Adolfas Šabanas. Ištarnavo eiguliu 25 metus - iki pensijos. O iš viso miškų ūkyje triūsė 32 metus. Vienas iš jo sūnų, Dalius, irgi dirbo eiguliu Kulių girininkijoje.
     Paminėtinas ir kitas Gedgaudiškės eigulys - Stasys Vengalis, dirbęs prieš Praną Meškauską. Jis buvo susigiminiavęs su mižuikiškių miškininkų Srėbalių šeima: vedęs Aniceto ir Stasio Srėbalių seserį Benediktą. (Anicetas Srėbalius Mižuikiuose dirbo eiguliu, o paskui Plungės, Kulių girininkijose žvalgu, girininko padėjėju, vyr. techniku, Stasys Srėbalius - eiguliu vietoj iškilusio tarnyboje brolio Aniceto.)
     Stasys Vengalis iš pradžių dirbo tėvų ūkyje, vėliau tapo Kulių girininkijos nuolatiniu miško darbininku. Daugiausia dirbo kaip tik pas Stasį Srėbalių Mižuikių eiguvoje. Buvo pavyzdingas darbininkas, todėl 1955 metais paskiriamas Gedgaudiškės eiguliu. Jo žmona Benedikta Vengalienė, dabar gyvenanti Plungėje, ir pati talkinusi miškuose, ne ką prisimena apie vyro darbą. Apskritai eigulio tarnyba nebuvusi lengva, netrūko rūpesčių - tai kažkas pavogė medienos, tai darbininkai prisigėrė, o pipirai - jam... Kartais ir naktimis bėgdavęs tykoti miško vagių.
         Bet atsitiko nelaimė. 1961 metų gruodžio pradžioje ir 1962 metų vasario vidury siautusios vėtros išvertė ir prilaužė daug medžių. Gedgaudiškės eiguvoje dirbusi kirtėju brigada skubėjo paruošti medienos klientams. Padėti šokosi ir Stasys Vengalis. Kertant audros pažeistą medį, nuo kamieno plyšusi atplaiša sužalojo eigulio koją - teko ją amputuoti, Stasys Vengalis tapo invalidu ir dirbti nebegalėjo.
     Net 31 metus Karklėnų eiguliu dirbo Justinas Žilinskis, kilęs iš Vieštovėnų kaimo. Jo tėvai nuėjo tikrus kančių kelius. Tėvas Justinas Žilinskis, Vieštovėnų ūkininko sūnus, tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje ulonų pulke, 1940 metų pabaigoje rusų okupantai jį areštavo ir įkalino Kemerove. 1945 metų rudenį lageryje ir mirė. Motina Ona Petrauskaitė - Žilinskienė buvo kilusi iš Gintališkės kaimo už Platelių. Jos trys broliai buvo kunigai. 1941 metais Ona Žilinskienė su mažamečiais vaikais, tarp kurių buvo ir Justinas, buvo ištremta į Komiją. Išgyvenusi ten septynerius metus, savavališkai grįžo į Lietuvą. Už pabėgimą iš tremties nuteisiama trejus metus kalėti, paskui ištremta į Buriat - Mongoliją. Grįžo jau gerokai po Stalino nusigalavimo.
     Justinas Žilinskas, padirbėjęs ir traktorininku, ir pardavėju, 1963 metais buvo paskirtas Karklėnų eiguliu. Dirbo 31 metus - iki pensijos. Charakteristikose rašyta, kad jam teko daug ir atkakliai dirbti vykdant gamybinius miško ruošos planus, ugdant jaunuolynus, užveisiant naujus miškus. Per jo tarnybos laiką pasikeitė penki girininkai: priėmė Adolfas Šabanas, paskui girininkavo Antanas Meškauskas, po to gal septynerius metus teko dirbti su Stasiu Vaisėta, o į pensiją išleido Teodoras Jazdauskas.
     Beje, jo žmona buvo Aldona Meškauskaitė - ilgamečio Gedgaudiškės eigulio Prano Meškausko sesuo.
     Nuo 1950 metų Vieštovėnų eiguliu dirbo mostaitiškis Antanas Gaudiešius. Jis buvo savamokslis - jokios mokyklos nelankė ir jokiuose miškininkų kursuose nedalyvavo.
     1954 metais panaikinus Kulių girininkiją (atkurta 1957 metais), jos miškai prijungti prie Plungės girininkijos, kuri tuo metu priklausė Telšių miškų ūkiui. Panašu, kad tuo metu Antanas Gaudiešius pateko pastarojo valdžios nemalonėn, nes buvo iškeltas į Sedos girininkijos Bunkiškės eiguvą, paskui į Telšius gamybos meistru, į Ubiškės girininkiją sezoniniu miško darbininku ir tik 1958 metų vidury vėl paskiriamas atgimusios Kulių girininkijos Užluknės eiguliu. Į pensiją išėjo 1972 metais būdamas Vieštovėnų eiguliu.
     Trys Antano Gaudiešiaus sūnūs tapo miškininkais. Vyriausiasis Alis, baigęs Kauno A. Kvedaro miškų technikumą bei Lietuvos žemės ūkio akademiją, yra dirbęs Stalgėnų girininku, paskui Šilutės urėdijoje. Kitas sūnus, Antanas, baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir dirba Tauragės urėdo pavaduotoju, vyriausiuoju miškininku. O trečiasis, Romanas Gaudiešius, baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją tapo Biržų urėdu.
     O dar vienam kalbintam miškų darbuotojui kuliškiui Antanui Sakalauskui pokalbio metu 2006 metų vasarą ėjo jau 103-ieji metai. Pase įrašyta gimimo data: 1904 metų vasario 14 diena. Tiesa, ji ne visai tikra - ją nustatė gydytojų komisija Plungėje po Antrojo pasaulinio karo. Tikrosios gimimo datos niekas neatsiminė, nes bažnyčios archyvai per karą sudegė.
     Tėvas buvo kilęs iš vokiečių valdomo Klaipėdos krašto, žmoną vedęs iš Žemaitijos - Kulių parapijos. Prieš tai kelerius metus tarnavo caro kariuomenėje Peterburge, Kaukaze, Sibire. Po tarnybos nusipirko Kuliuose gabalėlį žemės, gal vieną hektarą, ir pasistatė trobelę. Buvo muzikantas, armijoje grojo orkestre. Kuliuose vertėsi batsiuvio amatu. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prie Gumbinės, pateko į vokiečių nelaisvę. Kadangi buvo kilęs nuo Klaipėdos ir gerai mokėjo vokiškai, buvo paimtas į vokiečių kariuomenę.
     Anot Antano Sakalausko, tėvas mirė Berlyne maro metu. Maru, jis, matyt, vadino ispaniškąjį gripą, 1918 - 1920 metais nusinešusį nuo 25 iki 50 milijonų žmonių gyvybių pasaulyje - daugiausia žmonijos istorijoje, aplenkusį net marą. Kuliuose ši epidemija baigiantis Pirmajam pasauliniam karui irgi siautusi, daug žmonių išmirę, karstus nešdavo moterys, matyt, vyrų tiek bebuvo.
     Šimtmečio amžių perkopęs Antanas Sakalauskas ne visai rišliai pasakojo vokiečių okupacijos metais per Pirmąjį pasaulinį karą neakivaizdžiai mokęsis Kauno kalbų gimnazijoje NEUM, tačiau kokia tai mokslo įstaiga, paaiškinti nebegalėjo. Aštuntos klasės egzaminus laikęs Šiauliuose, bet ne visus išlaikęs, ir taip mokslai pasibaigę.
     1930 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje - Kauno pirmajame inžinerijos batalione.
     Iki tarnybos nuo 1925 metų dirbo Mižuikių girininkijoje vyresniuoju eiguliu - žvalgu. Jis prisiminė, kad tada buvo rengiamasi pirmajai miškotvarkai - kirto kvartalines linijas. Rėždavo biržes, jas įkainodavo.
     Paskui dirbo Kulių girininkijoje. Girininkai tada buvę Jonas Majauskas, Jonas Grubliauskas, Antrojo pasaulinio karo metais - Marijonas Sabulis.
     Pokario metais kažkodėl iš miškų pasitraukė. Tačiau ir nuo kolūkio kažkaip išsisuko, juokaudavo: „Neatidaviau arklio, kurį turėjau dirbdamas vyresniuoju eiguliu, padargų, tad kolūkiui nereikalingas tapau." Tikriausiai viskas buvo kur kas sudėtingiau. Kaip ten bebūtų, Antanas Sakalauskas kolūkyje dirbo samdomu statybininku. Gal labiau dėl akių, mat buvo platokai pagarsėjęs krosnių meistras ir jį daug kas kviesdavosi. Žinoma, mūrydavo ir kitką, savo namą Kuliuose pats susimūrijo.
     Gydytojų komisijai nustatant gimimo datą dešimt metų šen ar ten, vis dėlto Antano Sakalausko amžius buvo tikrai solidus ir ne vienas domėdavosi, kaip tokio sugebėjo sulaukti. Senolis, turėjęs 20 metų jaunesnę žmoną, su kuria išgyveno per 60 metų, juokaudavo: „Nerūkiau, negėriau, daug dirbau ir labai mėgau lašinius, kuriais šių laikų daktarai žmones visaip gąsdina."
     Antanas Sakalauskas mirė 2010 metais.

X X X

    Paskutiniai šiokie tokie pasikeitimai Kulių girininkijoje įvyko 2015 metais: jai iš naikinamos Stalgėnų girininkijos buvo pridėta 350 hektarų Vieštovėnų miškų ir iš Šateikių girininkijos apie 150 hektarų Pakutuvėnų miškas. To papildomo ploto pakako girininkijai išlikti, tačiau etatų nepadaugėjo - taip ir liko dviese: girininkas Vytautas Zavadzkis ir pavaduotojas Alvydas Vengalis.


Pranas RADIKAS
Česlovas GEDVILAS

2015 m., gruodis

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt