Mostaičių praeitis



     Mostaitiškis Antanas Zigmontas Srėbalius po tarnybos kariuomenėje nuo 1959 metų pabaigos buvo paskirtas Mostaičių pagalbinio žemės ūkio, priklausiusio Plungės miškų ūkiui, sąskaitininku, buhalteriu. Dirbo iki pat jo panaikinimo. Jis yra parašęs atsiminimus apie šio pagalbinio ūkio veiklą. Atsiminimai apima ir gilesnę praeitį - nuo 1941 metų. Tai - tarsi Mostaičių kaimo istorija.

Neramūs metai

    1941 metų birželio 22 diena. Karas. Kažkur nuo Endriejavo pusės atskrendantys vokiečių lėktuvai iš kulkosvaidžių apšaudė prie Antano Daugėlos ir Juozo Žiliaus sodybų apkasuose lindinčius karabinais ir pistoletais ginkluotus rusų kareivius. Po kelių antskrydžių rusų kariai žuvo. Iš lėktuvų šaudant padegamosiomis kulkomis buvo uždegtos Povilo Grimalio bei Prano Šaltupio sodybos, Antano Daugėlos jauja. 
    Vėliau, į pavakarę, kaimas buvo apšaudytas artilerijos iš Endriejavo pusės. Pora mažo galingumo sviedinių sprogo lankoje prie Žvelsos upelio, dar vienas - Antano Daugėlos sodyboje, tačiau skeveldros, apdraskiusios lentinį klėties kampą, daugiau žalos nepadarė. Kitas sviedinys nuskrido net į Zebeušo Vengalio sodybą, žuvo sodybos šeimininkas su žmona.
     Išsigandę beveik visi kaimo gyventojai su šeimomis paliko namus ir slėpėsi miškuose. Kitos dienos rytą, aprimus šaudymams, vienas kitas grįžo į namus pažiūrėti ir pašerti gyvulius. O po poros dienų visi gyventojai sugrįžo atgal į savo namus.
     1944 metais vokiečiai mūsų kaime pradėjo ruošti gynybinę liniją, tad suvarė daug belaisvių, surinko vietinius žmones ir pradėjo kasti apkasus. Kasė gal 6 metrų pločio, 3 metrų gylio prieštankinį kanalą bei apkasus pėstininkams. Kasama buvo kastuvais ir žemė metama aukštai į viršų. Prieštankinio kanalo dugną, kad lengviau būtų kasti, pureno arkliais išardami. Viską prižiūrėjo vokiečių karininkai, vadinami „rudmarškiniais".
     Ši apkasų linija tęsėsi nuo Leono Skieraus gal pusantro kilometro iki Beno Stonkaus sodybos, dar tiek pat kanalas driekėsi į rytų pusę ir netoli Mostaičių - Endriejavo kelio suko į pietus, o baigėsi už Žvelsos upelio Klaipėdos rajone. Kai kurios vietos prieš prieštankinį kanalą, o kai kur ir kelio pakraščiai buvo užminuoti. Tačiau šiais apkasais, mūsų kaimo laimei, vokiečiams pasinaudoti neteko.
     Nuo pat karo pradžios kaimo gyventojas Stasys Pranskūnas slėpė devyniolikmetę žydaitę Etą Odesaitę. Jai šaltesniu metų laiku slėptuvė buvo įrengta gyvenamajame name, o vasarą dažnai slėpdavosi prie namų esančiuose rugiuose bei krūmuose. Šeimininkai, atnešę valgyti ar šiaip esant reikalui, ją iškviesdavo sutartais ženklais. Deja, kažkoks niekšas, tai sužinojęs, pranešė vokiečiams, kurie 1944 metų liepos 19 dieną atvažiavę išviliojo žydaitę iš rugių. Pamačiusi ginkluotus žmones, ji bandė bėgti, tačiau vokiečių paleista kulka sužeidė, ir ji vežama į Kulius mirė. Palaidota prie Alanto upelio kranto. Vėliau, „Pergalės" kolūkiui statant užtvanką, Etos palaikai buvo iškasti ir palaidoti Kulių parapijos kapinėse.
     Per visą okupacijos laikotarpį vokiečių tikslas buvo paimti kariuomenėn kuo daugiau šaukiamojo amžiaus jaunuolių. Mūsų kaimo vyrai visokiais būdais išsisukinėdavo: tai pamesdavo dokumentus, tai slapstydavosi, tai ištaisydavo dokumentuose gimimo metus - iš mūsų kaimo nė vienas žmogus nepateko į vokiečių kariuomenę.
     1944 metų spalio mėnesį su nerimu laukėme grįžtant rusų. Buvome įbauginti, kad jie žudys vos ne visus žmones iš eilės, mėtys juos į šulinius ir panašiai. Aišku, bauginimai buvo perdėti. Pirmasis žuvęs žmogus - ne mostaitiškis, o rusų kareivis, jojęs keliu Mižuikių link - tarp Prano Čiulčinsko ir Juozo Daugėlos sodybų. Jo žirgas užlipo ant šalikelėje įkastos minos, pasigirdo didelis trenksmas, o raitelis, sušukęs kelis kartus „tovarišči", nutilo. Vėliau keletas kaimo vyrų nuėję pažiūrėti pamatė, kad arklys perplėštas per pusę, o kariui nutrauktos abi kojos. Tenai, tik kitoje kelio pusėje, ir buvo užkastas, o vėliau, gal po dviejų metų, jo palaikai buvo perlaidoti karių kapinėse.
     1946 metais rusų kariai išminuotojai surinkdavo vokiečių paliktas minas ir jas sukrovę po 5 - 6 į vieną vietą, susprogdindavo. Nuo sprogimo bangos gyventojams skilinėjo langų stiklai. Nors kariai patikrino visą užminavimo ruožą, tačiau visų sprogmenų nesurado.
     Po kaimą dienomis, o kartais ir naktimis vaikštinėjo ginkluoti saugumiečiai ir keletas stribų - ieškojo „banditų". Tokios paieškos metu buvo nušautas nieko bendro su partizanine veikla neturintis Stasys Petrikas. Jis, pamatęs kareivius, kažkodėl bandė bėgti, ir šie jį nušovė. Nušautąjį išsivežė į Kulius. Kur jis palaidotas - nežinoma.
     Žuvo ir šmaikštuolis Gudauskas, kuris slėpdamasis nuo enkavedistų įsilipo į eglę, o šiems praėjus gal kokius 200 metrų, ėmė kukuoti gegute. Kareiviams kilo įtarimas - iš kur rudenį gegutė? Todėl grįžę „gegutę" surado ir nušovė.
     Nors iš mūsų kaimo partizanų gretose, rodos, nebuvo nė vieno žmogaus, tačiau aukų vis tik būta, nes kaimo gyventojai maistu ir rūbais rėmė iš kitų kaimų išėjusius partizanauti vyrus. Todėl už paramą ir ryšius su partizanais buvo suimti Pranas Grigalauskas, Antanas Šiaulys, Antanas Čiulčinskas, Stasys Pranskūnas, Jonas Gliožys, Augustas Brazdeikis, Pranas Lankutis, Benas Stropus. Jie buvo nuteisti po 15 - 25 metus kalėjimo. Antanas Šiaulys, Jonas Gliožys ir Stasys Pranskūnas kalėjimuose žuvo, kiti sugrįžo į Mostaičius.
     Pasibaigus karui buvo įsteigta Didžiųjų Mostaičių apylinkė, kurios pirmininku paskirtas mostaitiškis Klemensas Vaišnoras, o sekretoriumi - to paties kaimo gyventojas Antanas Srėbalius. 1945 metais partizanai nužudė pirmąjį apylinkės pirmininką, o sekretorius buvo atleistas, nes apylinkę prijungė prie Kulių apylinkės.
     1948 metais - nauja smurto banga: į Rusiją išvežami Valentino Srėbaliaus, Povilo Grimalio, žuvusių Vengalių vaikai, brolių Valentino ir Vinco Malakauskų šeimos. Tremtyje išbuvę po 10 - 15 metų, jie grįžo į Lietuvą, išskyrus Valentino Srėbaliaus motiną Ievą Srėbalienę, kuri mirė Sibire. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Ievos Srėbalienės palaikai buvo parvežti ir palaidoti Kulių kapinėse.
     1948 metais už nepaklusnumą valdžiai buvo suimti Edvardas Dovidavičius ir Vladas Memkus. Edvardas Dovidavičius, atlikęs vienerių metų bausmę, sugrįžo, o Vladas Memkus 1949 metais kalėjime mirė.
     Pokario metu iš mūsų kaimo išvykęs į Reiskius, kuriuose eiguliavo, nebegrįžo Kazimieras Malakauskas - kieno auka jis tapo, partizanų ar saugumiečių, kur ilsisi jo palaikai, nežinia ir šiandien.

Kolūkiečių darbą prižiūrėjo ginkluoti pareigūnai...

     1950 metais Mostaičių kaimo gyventojai buvo suvaryti į Mostaičių kolūkį. Jo pirmininku išrinktas buvęs apylinkės sekretorius Antanas Srėbalius, o buhalteriu - mostaitiškis Povilas Užgalis. Toks tas kolūkinis ūkininkavimas tebuvo - tik popieriuje, nes ūkininkai ir toliau savo arkliais ir padargais dirbo ir sėjo savo žemę, o užaugintą derlių taip pat pasilikdavo sau, tik popieriuose sutvarkydavo, neva tai išdalyta už darbadienius.
     1951 metais buhalterio Povilo Užgalio gyvenamasis namas su visais Mostaičių kolūkio kūrimo bei kitais dokumentais sudegė.
     1952 metais Mostaičių kolūkis buvo prijungtas prie Kuliuose anksčiau susikūrusio „Pergalės" kolūkio. Tada mūsų kaimas tapo „Pergalės" kolūkio V brigada. Kadangi keliai buvo labai blogi, susisiekti su kolūkio centru buvo labai sunku. Tą šešetą kilometrų galėdavai nueiti pėsčiomis arba su arkliu. Rudenį ir pavasarį važiuojant arkliniu vežimu jokių vėžių nelikdavo - tuoj užslinkdavo gal 20 - 30 centimetrų purvo pliurzė. Žmonės buvo darbštūs. Saviveiklininkai sukūrė tokį posmelį: „Pergalės" penkta dalis - kaip Australijos šalis. Nors brigada paskutinė, bet prie darbo pirmutinė."
     Nuo dabar prasidėjo tikras kolūkio gyvenimas. Visiems prie sodybų buvo išmatuota po 0,6 ha sodybinio sklypo, paskirtos ganyklos 1 karvei ir 1 veršeliui iki 6 mėnesių amžiaus ganyti, taip pat truputis pievos šienauti.
     Didesniuose kolūkiečių tvartuose buvo laikomas kolūkio galvijų prieauglis. Arkliai - pas Antaną Simanauską ir išvežto į Sibirą Povilo Grimalio tvarte, galvijų prieauglis - Antano Srėbaliaus, Ignaco Kontrimo, Zebeušo Vengalio ir Valentino Malakausko tvartuose.
     Brigadininkais buvo paskirti mostaitiškiai Antanas Srėbalius, Kazimieras Rupšys ir Edvardas Dovidavičius. Buvo auginamos įvairios žemės ūkio kultūros, o gauta produkcija vežama arkliais į Kulius, išskyrus stambiuosius pašarus, kuriuos palikdavo arkliams bei veršeliams šerti. Kolūkis čia karvių nelaikė, nes buvo sudėtinga pieną pristatyti į Kulius.
     Žemę pradėjo arti iš MTS (mašinų-traktorių stoties) atvažiuojančiais ChT2-NAT1 markės traktoriais, dirbančiais žibalu. Vėliau atsirado ir vikšrinis mažagabaritis, bet jau dyzelinis traktorius KD-35, kuris suartą dirvą purendavo prisikabinęs keletą arklinių kultivatorių. Visi kiti darbai, pavyzdžiui, šienapjūtė, javapjūtė buvo atliekami rankomis. Javus vyrai pjaudavo dalgiais, o moterys rišdavo į pėdus. Pėdams pradžiūvus, juos arkliais suveždavo į pastoges, iškuldavo. Iškulti grūdai būdavo sausi, juos galėdavo sandėliuoti ir storesniu sluoksniu.
     Kuldavo kuliamosiomis, kurias sukdavo vidaus degimo varikliai. Vadinamaisiais „mašinoriais" buvo kuliškiai Ignas Kniūkšta, vėliau - Kazimieras Stonkus. Kuliamąsias perveždavo iš vienos sodybos į kitą keturiais arkliais, o dar keturi vyrai, aprišę virvėmis, eidami iš šonų laikydavo, kad mašina nenuvirstų. Motorą perveždavo be vargo, nes šis buvo neaukštas, nevirsdavo.
Nuo pavasario iki rudens besitęsiančius darbus bene trejetą metų prižiūrėjo kiekvieną dieną iš Kulių atvykdavę rusiškais karabinais ginkluoti žmonės - „zakonėliu" vadinamas milicininkas Kazimieras Žemgulis ir aktyvo darbuotojas Ignas Virketis.
     1954 metų žiemą Žvelsos upėje, nuslūgus vandeniui, išbuvusi vandenyje 10 metų, ledo prispausta sprogo vokiečių palikta mina, tačiau jokios žalos nepadarė. Tais pačiais metais rugpjūčio mėnesį Ignaco Kontrimo sūnus Stasys ganė kaimynų ir savus gyvulius. Viena karvė užmynė ant užsilikusios minos. Atbėgę tėvai pamatė, kad gyvulys sudraskytas į gabalus ir išmėtytas gal 100 metrų spinduliu, o vaikas užverstas žemėmis. Patyręs didžiulį išgąstį ir keletą nubrozdinimų, per stebuklą liko gyvas.
     1953 - 1954 metais į Kuliuose esančias kiaulių fermas kurui buvo išvežti tremtinio Valentino Srėbaliaus senoviškas gyvenamasis namas, tvartas, svirnas ir vasarinė virtuvė. Liko tik kolūkio poreikiams naudojama 1943 metais statyta jauja.
     Kadangi kolūkyje metų gale gaunami uždarbiai buvo gana vargani, kai kurie kaimo gyventojai ėmė žiesti molinius puodus, ąsočius, vazas, gaminti švilpynes. Pagamintus indus arkliais veždavo į Klaipėdą ir parduodavo. Tuo metu tai buvo pelningas amatas. Juo vertėsi Gabrielius Vaitkus, Andrius Mockus, Steponas Jurevičius, Antanas Simanauskas, Ignas Kontrimas, Juozas Jurevičius, broliai Vaclovas ir Antanas Šleiniai. Apie 1958 metus, parduotuvėse atsiradus daugiau įvairių indų, gaminių iš molio paklausa sumažėjo, todėl jiems verslo teko atsisakyti.
     Dalis gyventojų, ypač žiemą, rankiniais pjūklais pjaudavo mišką, už tai kiekvieną mėnesį gaudavo atlyginimą.

Mostaičių pagalbinis žemės ūkis
     Tuo metu buvo labai blogi keliai, todėl ūkių pirmininkai (ne tik „Pergalės" kolūkio, bet visos Lietuvos), matyt, kreipėsi į savo rajonų valdžią, kad padėtų atsikratyti tolimais, nelabai naudingais žemės kampeliais. Rajonų vadovai kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, kuri priėmė potvarkį: nutolusius ir nepatogius administruoti plotus perduoti miškininkams, įsteigti pagalbinius žemės ūkius. Pagal šį potvarkį iki 1959 metų balandžio 22 dienos buvusi „Pergalės" kolūkio V brigada su žmonėmis, arkliais bei padargais ir iš gyventojų nacionalizuotais pastatais iš balanso į balansą buvo perduota Plungės miškų ūkiui, kuriam tuo metu vadovavo direktorius Kostas Gliožeris. Plotas - 606 hektarai.
     Pirmuoju šio ūkio vedėju buvo paskirtas kuliškis Mostaičių girininkijos darbuotojas Petras Grigaliūnas, brigadininkais - plungiškis Antanas Ripkauskas ir mostaitiškis Vincas Petrikas. Pirmiausia ėmė taisyti kelią Kuliai - Mostaičiai: kasė ir gilino griovius, vežė smėlį, žvyrą.
     Miškų ūkis žemės ūkio darbams skyrė traktorių MTZ-50 (traktorininkas - plungiškis Zenonas Šliuoža), T-25 (traktorininkas - kuliškis Stasys Daugnora), vikšrinį traktorių DT-54 (traktorininkas - Albinas Ložys), nupirko žemei dirbti inventorių: traktorines ir arklines šienapjoves, arklinius grėblius, mėšlo kratytuvą, lėkštines akėčias, kuliamąją „Neris". Pastarosios jau nebereikėjo vežioti arkliais, ją traktoriumi MTZ-50 vežiojo Zenonas Šliuoža, „mašinoriumi" dirbo mostaitiškis Antanas Grigalauskas. Mechanizmus remontuoti, kaustyti arklius padėjo kalvis Antanas Daugėla.
     Įvairiems kroviniams pervežti Miškų ūkis skyrė seną, jau savo paskirtį atlikusį bortinį, medine kabina sunkvežimį Zis-5. Jos vairuotoju paskyrė mižuikiškį Bronių Rėkašių. Norint nuvažiuoti iš Mostaičių į Plungę, tekdavo pusę dienos remontuoti tą mašiną. 1961 metais neapsikentęs vairuotojas išėjo iš darbo, o automobilis buvo nurašytas.
     1960 metais Antano Daugėlos jaujoje buvo įrengtas grūdų ir kitų materialinių vertybių sandėlis.
     Gyvulininkystei vystyti buvo nupirkta keletas veislinių kiaulių ir karvių. Kiaulių, laikytų Petro Lygnugario tvarte, šėrėja buvo paskirta Valentina Lygnugarienė. Tvartai buvo maži, drėgni, tad dėl netinkamų patalpų 1963 metais kiaulininkystės atsisakyta.
     Valentino Malakausko ir Povilo Grimalio sodybų tvartuose buvo laikomos karvės. Šėrikais dirbo Valius Malakauskas, Antanas Čiulčinskas ir Vladas Grykšas; melžėjomis - Petrė Šauklytė, Stasė Ložienė, Eugenija Šaltupienė. Vėliau, pradėjus karvėms veršiuotis, Eugenija Šaltupienė ėmėsi prižiūrėti veršelius. Pienas arkliais kiekvieną dieną buvo vežamas į Kulių pieninę, vežėju dirbo mostaitiškis Juozas Šaltupis.

Kasdienybės kronika

     1960 metais mūsų kaime suskambo telefonas. Tų pačių metų pavasarį darbininkų gyvenimo sąlygoms pagerinti Miškų ūkis nupirko dyzelinę elektros stotį. Ji buvo sumontuota mūrinėje patalpoje, nutiesti elektros laidai iki Juozo Daugėlos name įkurtos kontoros, iki Stasės Skierienės sodyboje esančios pradinės mokyklos bei į keletą artimesnių sodybų. Tačiau elektrinę paleisti nepavyko, nes perdegė kažkoks valdymo pultas, o kai pradėjo elektros energiją tiekti elektros tinklai, dyzelinės stoties neberemontavo.
     1960 metais prie pradinės mokyklos pastato buvo pristatyta mūrinė kino aparatinė, kiekvieną šeštadienį būdavo demonstruojami filmai. Kino aparatūrą iš Kulių arkliais parveždavo ir nuveždavo tam paskirtas žmogus.
     Tais pačiais metais iš Valentino Šiaulio buvo išnuomotas nemažas kambarys ir įkurtas vadinamasis „raudonasis kampelis", kuriam Miškų ūkio profsąjungos komitetas nupirko biliardą. Centrinės buhalterijos darbuotojai paaukojo apie 150 knygų ir buvo įsteigta biblioteka (joje rengė pasilinksminimo vakarus).
     Prie kelių remonto darbų buvo neblogas uždarbis, o už lauko darbus, kuriems buvo taikomi tarybinių ūkių įkainiai, atlyginimai buvo maži, gera tik tai, kad uždarbį žmonės kiekvieną mėnesį gaudavo pinigais, ne kaip kolūkyje už darbadienius, kai būdavo neaišku, ką gausi metų gale.
     1961 metais pasikeitė vadovas: vietoj Petro Grigaliūno, grįžusio dirbti į Mostaičių girininkiją, ūkio vedėju buvo paskirtas toje pačioje girininkijoje žvalgu dirbęs Povilas Petreikis. Pakeičia darbus ir buvę brigadininkai: Antanas Ripkauskas susirado darbą Plungėje, Vincas Petrikas perėjo į miško ruošą. Agronome paskirta Povilo Petreikio žmona Elvyra Petreikienė, brigadininku - mostaitiškis Antanas Simanauskas.
    Vietoj nurašyto sunkvežimio Miškų ūkis pagalbiniam žemės ūkiui skyrė geresnę GAZ-51 bortinę mašiną. Jos vairą patikėjo kalvio Antano Daugėlos sūnui Antanui Daugėlai. 1962 metų rugsėjo mėnesį vairuotojas išėjo iš darbo, jo vietoje buvo paskirtas kuliškis Pranas Uktveris.
     1964 metų gruodžio 28 dieną mūsų kaimo gyventojams buvo įjungta elektra.
     Tais pačiais metais buvo pastatyta arklidė, kurioje... laikė apie 30 karvių, nes karvidžių tuometinė valdžia neleido statyti. Tai buvo 33 metrų ilgio 9 metrų pločio mūrinis pastatas, kuriame buvo buitinės patalpėlės ir sandėliukas koncentratams, bet nebuvo vandentiekio bei mėšlo šalinimo įrenginių. Šėrėjais dirbo Antanas Čiulčinskas ir Vladas Grykšas, karves melžė Rūta Srėbalienė, Stasė Šaltupytė, Danutė Simanauskienė, Stasė Stonkutė, Stefa Stonkienė.
     Kadangi ūkyje buvo du ratiniai traktoriai, jais suspėdavo pervežti įvairius žemės ūkio krovinius, o automašina nebuvo apkrauta darbu, todėl ją paėmė į Miškų ūkį.
     1964 metų pabaigoje buvęs ūkio vedėjas Povilas Petreikis perėjo dirbti į Mostaičių girininkiją eiguliu, todėl su šeima persikėlė į eiguvos pastatą. Ūkvedžiu laikinai buvo paskirtas brigadininkas Antanas Simanauskas, brigadininku - Vladas Srėbalius.
     Ruošiant pašarus karvėms, arkliams ir veršeliams, neužtekdavo žemės plotų, todėl didesnes ir geresnes dirvas nuo 1961 metų apsėdavo ir šienaudavo Mižuikių kaime. Ten darbams vadovavo Stanislovas Bružas, kuris triūsdavo kartu su darbininkais (už vadovavimą brigadai gaudavo 25 proc. priedą prie uždarbio).
     Dalis galvijų prieauglio buvo laikoma Šateikių girininkijos Stirbaičių kaime. 6 - 8 mėnesių amžiaus veršelius Miškų ūkis pirkdavo iš gyventojų. Už 1 kg gyvo svorio duodavo 2 kg grūdų. Paaugintus iki 350 - 400 kg veršelius realizuodavo mėsos kombinatuose. Stirbaičiuose buvo laikoma 25 - 30 veršelių. Jiems sėjo 10 - 15 ha javų, sodino šakniavaisių, ruošė šieną. Žemės ūkio darbams buvo paskirtas vikšrinis traktorius su padargais, traktorių DT-54 vairavo traktorininkas Zenonas Danta. Šiems darbams vadovavo brigadininkas Vladas Stonys.
     Vėliau, 1965 metais, mažinant gyvulių skaičių, Mižuikiuose ir Stirbaičiuose kai kurių žemės ūkio darbų atsisakyta. Brigadininkai buvo atleisti iš darbo. Ūkio vedėju buvo paskirtas šimuliškis Vytautas Stasytis.
     Šalia arklidės buvo pastatyta daržinė šienui.
     Įjungus elektrą, gyventojai pradėjo pirkti radijo aparatus, televizorius, todėl „raudonasis kampelis", netekęs populiarumo, buvo uždarytas.

Kelias į pabaigą

     Mostaičių pagalbiniame žemės ūkyje dirbo nuo 40 iki 100 žmonių. Laukininkystėje dirbo Andrius Mockus, Gabrielius Vaitkus, Stasys Simonauskas, Ignacas Kontrimas, Vaclovas Šleinius, Juozas Daugėla, Kazimiera Žiliutė, Kazys Gliožys, Rūta Kontrimaitė, Feliksas Žvilius, Petras Žilius, Jurgis Srėbalius, Petras Lygnugaris, Antanas Petrikas, Ona Memkienė, Juozas Grigalauskas ir daugelis kitų.     Per metus valstybei parduodavo po 50 - 70 tonų pieno ir 20 - 30 tonų mėsos, šiek tiek grūdų, bet savikaina buvo didelė, nes vyravo nenašus rankų darbas, be to, buvo prasta žemė - nemelioruota, nederlinga ir šlapia. Įdėti kaštai beveik visada viršydavo gaunamas pajamas, tad sustiprėjus kolūkiams nutarta panašius pagalbinius ūkius po truputį mažinti. Todėl 1969 metais Gintališkės kolūkiui buvo parduotos karvės, galvijų prieauglį realizavo mėsos kombinatuose, pristabdė ūkio veiklą. Liko tik arklių rezervui (Miškų ūkio girininkijose išbrokuotiems arkliams pakeisti).  
      Ūkio vedėjas Vytautas Stasytis, dirbęs nuo 1966 metų, perėjo į kitą darbą, buvo atleistas sandėlininkas Kazys Rupšys. Likusio ūkio valdymas kartu su sandėlininko ir ūkvedžio pareigomis buvo perduotas brigadininkui Antanui Simanauskui.
     Arkliams išlaikyti dar sėjo javų (grūdais buvo aprūpinami girininkijose, miško ruošoje dirbantys arkliai), ruošė šieną. Realizavus karves, arkliai žiemoti grįžo į jų vardu pastatytą tvartą, kur juos prižiūrėjo ir šėrė Antanas Čiulčinskas.
     1971 metų rugpjūčio mėnesį ūkio vedėjas Antanas Simanauskas buvo atleistas iš darbo, į jo pareigas buvo paskirtas kuliškis Kazys Meškauskas.
     Juozo Daugėlos sodyboje įsikūrusi pagalbinio ūkio raštinė 1972 metų pradžioje buvo perkelta į Mostaičių girininkijos administracinį pastatą.
    Kai traktorius pradėjo naudoti miško ištraukimo darbams, tapo nenaudinga laikyti bandą arklių, todėl ją per keletą metų išpardavinėjo. Dalis arklių buvo išbrokuoti ir parduoti Kretingos lapynui, kita dalis parduoti gyventojams.
1972 metų pabaigoje traktorininkai Zenonas Šliuoža ir Stasys Daugnora traktorius perdavė Miškų ūkiui, o patys išėjo į kitas darbovietes. Vikšrinis traktorius DT-54, kuriuo pagalbinio ūkio gyvavimo laikotarpiu, išėjus traktorininkui Albinui Ložiui, dirbo kuliškiai Romas Madelis, Aleksas Pakalniškis, mostaitiškiai Povilas Skierus, Antanas Grigalauskas, Vladas Srėbalius, Vincas Petrikas, Stasys Kontrimas, liko ūkyje.
    1973 metų sausio 31 dieną Mostaičių pagalbinio žemės ūkio veikla buvo sustabdyta. Visos materialinės vertybės - pastatai, žemės dirbimo inventorius, buvo perduoti Plungės miškų ūkio Mostaičių girininkijai, kuriai tuomet vadovavo girininkas Pranas Radikas. Po ūkio panaikinimo dalis gyventojų tapo girininkijos miško darbininkais, kiti išėjo į Tilvikų kaime tam pačiam miškų ūkiui priklausantį medienos perdirbimo cechą, dar kiti - į melioracijos valdybą. Nuo tos datos iš pagalbinio žemės ūkio vedėjo pareigų buvo atleistas Kazys Meškauskas, o buhalteriu nuo 1959 metų gruodžio 16 dienos dirbęs Zigmas Srėbalius atleistas ir paskirtas miško ruošos punkto dešimtininku Mostaičių girininkijoje.
    Kadangi nebereikėjo ruošti pašarų, atokesnėse vietose dalis žemės buvo užsodinta mišku.

                                                            

Antanas Zigmontas SRĖBALIUS
2005 m., vasaris

 
 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt