Mostaičių medienos perdirbimo cechas



     Mostaitiškis Antanas Zigmontas Srėbalius buvo Plungės miškų ūkio Mostaičių pagalbinio žemės ūkio sąskaitininkas, buhalteris. Šį padalinį likvidavus, padirbėjęs Mostaičių girininkijoje, buvo paskirtas Mostaičių medienos perdirbimo cecho meistru, tai yra vadovu, kuriuo išdirbo daugiau kaip 19 metų - iki pat cecho uždarymo. Būdamas pensininkas 2005 metais parašė informacinius rašinius apie Mostaičių pagalbinį žemės ūkį ir apie Mostaičių medienos perdirbimo cechą. Čia pateikiamas jo rašinys „Mostaičių medienos perdirbimo cechas".

    1973 metais panaikinus Didžiuosiuose Mostaičiuose pagalbinį žemės ūkį, liko nenaudojami arkliams ir karvėms laikyti skirti pastatai.
    1976 metais Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo, kurio sudėtyje buvo ir Plungės miškų ūkis, vyriausio inžinieriaus Antano Baranausko iniciatyva nutarta Tilvikuose esantį medienos cechą perkelti į Mostaičius, kad būtų išnaudoti tušti pastatai, o esamiems ir būsimiems darbininkams būtų arčiau darbovietė. Prie perkėlimo ir cecho įkūrimo Mostaičiuose daug prisidėjo tuometinis Plungės miškų ūkio direktorius Šarūnas Rekašius.
     Iki 1980 metų pradžios cecho rekonstrukcijos darbai buvo baigti. Buvusioje 30 metrų ilgio 10 metrų pločio pašarų laikymo daržinėje sudėti langai, iškasti ir išbetonuoti pamatai, pastatyti rėminiai gateriai - rusiškas R-654M bei vokiečių firmos „Blumberg", sudėtos medinės grindys, įrengta pjuvenų ištraukimo sistema.
     Medienai laikyti padaryta 500 m3 talpos rąstų sandėliavimo estakada su mechanizuotu iškrovimu. Buvusioje mūrinėje arklidėje įrengta taros gamybos linija, kurią sudarė dvipjūklės su mechaniniu padavimu staklės TAS-2A, tarinis gateris RT-2 ir ruošinių skersavimo staklės LSS-1. Pastatomas 100 m3 pjuvenų surinkimo bunkeris ir transporteris atraižoms pašalinti. Apie pastatus esanti teritorija buvo nusausinta.
     1980 metų gegužės 9 dieną šiam cechui vadovavęs meistras Juozas Ivanauskas perėjo į Miškų ūkį, o jo vieton buvo paskirtas buvęs Mostaičių pagalbinio žemės ūkio buhalteris, tuo metu dirbęs Mostaičių girininkijoje eiguliu, Zigmas Srėbalius. Papildomai priimti nauji darbininkai, cechas pradėjo dirbti visu pajėgumu. Čia pjovė spygliuočių ir lapuočių lentas, gamino įvairias taros lenteles, kalė dėžes paukštienai, sūriams ir žuvims pakuoti, Palangos kurortui darė lentinius skydus, kuriais klodavo kopų takus.
     Pagaminta produkcija pagal Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo paskyras buvo realizuojama įvairioms organizacijoms: Klaipėdos gelžbetoninių konstrukcijų gamyklai Nr.1, Palangos komunalinių įmonių kombinatui, Klaipėdos mėsos kombinatui, Šilutės sūrių gamyklai „Rambynas", Mažeikių elektros technikos gamyklai, Plungės rajono Gondingos paukštynui, Rietavo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui, Klaipėdos taros įmonei ir kitiems pirkėjams. Nemažai medienos kiekvieną pavasarį pagal užsakymą išpjaudavome garsiojo Palangos jūros tilto remontui. Pjuvenas sunaudodavo kraikui Plungės rajono „Pergalės", „Socialistinio kelio" ir Vlado Rekašiaus kolūkiai.
     1982 metais prie taros gamybos pastato (buvusių arklidžių) buvo pastatytos administracinės ir buitinės patalpos - dviaukštis mūrinis pastatas, kuriame įrengtas vietinis vandentiekis, centrinis šildymas, dušai, tualetai, kanalizacija, rūbinės, 74 m2 salė, mechanizmų remonto patalpėlės. Salė net buvo pritaikyta kino filmams demonstruoti. Joje vykdavo ir Mostaičių kaimo gyventojų susirinkimai, buvo skaitomos paskaitos, rengiami saviveiklininkų pasirodymai.
     Medienos perdirbimo ceche dirbo nuo 17 iki 20 žmonių. Tai gaterininkai Antanas Simonauskas, Vaclovas Šleinius, Stasys Lygnugaris, Petras Lakštutis, Vaidotas Karbauskas, Simonas Vaišnoras, Stanislovas Kontrimas, Virgilijus Gliožys, Povilas Šakinis; staklininkai ir dėžių kalėjai Rūta Srėbalienė, Julija Grigalauskienė, Elvyra Petreikienė, Stasys Šakinis. Taros lenteles gamino Antanas Gliožys, Pijus Etminas, Antanas Petrikas, Jonas Stonkus bei pagalbiniai darbininkai - Kazys Gliožys ir Jonas Šaltupis.
     1985 metų rugpjūčio mėnesį iš 16 į 17 dieną sudegė pjuvenų bunkeris. Laiku atvykusi gaisrinė išgelbėjo gaterinę. Kokia gaisro priežastis - žaibo iškrova ar nuo pjuvenų ištraukimo ventiliatoriaus įskeltos kibirkšties užsidegė pjuvenos, taip ir liko neaišku. Tais pačiais metais buvo pastatytas naujas pjuvenų surinkimo bunkeris.
     1990 metais rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais buvo išasfaltuota cecho teritorija.
      Per metus buvo perdirbama 4,3-4,5 tūkst. m3 medienos, tokie darbų tempai išliko iki 1993 metų.
     1994 metais, atsiradus laisvai rinkai, įpakavimams pradėjus naudoti kitas medžiagas, be to, sustojus įvairioms statyboms, mūsų gaminių nebereikėjo, tad toliau buvo gaminamos tik taros lentelės padėklams, kuriuos eksportuodavo į Vokietiją ir Belgiją. Todėl įvairių taros lentelių ir šiaip rąstų pjovimas į lentas ir kitus ruošinius buvo sustabdytas, dalis darbininkų - atleisti.
     Gateriais buvo pjaunamos drebulinės lentos, iš kurių gamino tarines lenteles padėklams gaminti - eksportui. Gana dideli reikalavimai buvo medienos kokybei ir tikslumui. Kadangi mechanizmai buvo seni, naudoti 13 - 14 metų, labai sunku būdavo pasiekti reikalaujamo tikslumo, todėl kartais dalis ir geresnės medienos dėl netikslaus apdirbimo nueidavo į atliekas. Be to, sovietinių staklių bei gaterių varikliai buvo labai galingi, sunaudodavo daug elektros energijos, kuriai pabrangus padidėjo produkcijos savikaina. Anksčiau ceche buvo perdirbama iki 4, 5 tūkst. m 3 medienos, o nuo 1994 metų šis kiekis sumažėjo iki 1500 m3. Lentpjūvė, anksčiau buvusi pelninga, tapo nuostolinga.
     Gal ir anksčiau cechas nebūtų buvęs pelningas, jeigu apdirbama mediena būtų vadinama tikruoju pavadinimu - nemaža dalis net geriausių spygliuočių ir lapuočių rąstų į lentpjūvę būdavo atvežama kaip smulki padarinė mediena. Tokios medienos kaina buvo labai maža, o ją išpjovę gaudavo net pirmarūšes lentas bei kitus gaminius. Pagaminta produkcija buvo realizuojama įprastinėmis kainomis, todėl buvo gaunamas nemažas pelnas.
     Kai sumažėjo apdirbamos medienos kiekis ir cechas tapo nuostolingu, Plungės urėdijai šis padalinys nebebuvo naudingas, todėl 1999 metų gruodžio 29 dieną urėdas Adomas Kubilius, atsižvelgdamas į Miškų ir saugomų teritorijų departamento rekomendacijas, parašė įsakymą Nr.105, kuriuo nuo 1999 m. gruodžio 31 d. nutraukiama Mostaičių medienos perdirbimo cecho, kaip nuostolingo padalinio, veikla.
     Iš darbo buvo atleisti 7 likę darbininkai ir meistras, kuriems išmokėtos išeitinės pašalpos. Tai Povilas Šakinis, Kazys Gliožys, Stanislovas Kontrimas, Virgilijus Gliožys, Algirdas Rožnys, Juozas Šaltupis, Juozas Grigalauskas ir Zigmas Srėbalius.
     Dar veikiantys mechanizmai ir materialinės vertybės perduotos Plungės urėdijoje veikusiam cechui, kuriam vadovavo meistras Bronius Burba. Siekiant užtikrinti šių objektų apsaugą, buvo uždaryti ir lentomis iš išorės užkalti apatinio aukšto langai ir durys.
     2000 metais panaikinus Plungės miškų urėdiją, cecho pastatai atiteko Telšių urėdijai. Šie pastatai uždaryti išbuvo iki 2002 metų pabaigos. 2003 metų pradžioje į nenaudojamus statinius nusižiūrėjo įvairūs „metalistai", kurie išlaužę duris ieškodavo likusio metalo. Urėdija, pamačiusi, kad toliau neapgadintų pastatų išlaikyti nebegalės, metalo supirktuvei pardavė likusį metalą.
     Nuo 2003 metų sausio 31 iki vasario 4 dienos atvykę darbininkai supjaustė estakadas ir gaterinės viduje ištiestus geležinkelio bėgius, išilginio pjovimo ir tarinį gaterius, rąstų iškrovimo gervę, dėžių kalimo ir išilginio pjovimo stakles. 
    Vasario 4 dieną pjaustant išilginio pjovimo stakles taros gamybos patalpoje, dėl darbininkų aplaidumo dalis pjaustymo aparato kibirkščių pro grindų plyšius įkrito į apačioje per daugybę metų susikaupusias pjuvenas. Darbininkai nebaigę darbo išvyko namo, o pjuvenos per naktį užsidegė, rytą patalpoje jau „šeimininkavo" ugnis. Atvykusi iš Kulių gaisrinės mašina ugnį užgesino. Išdegė cecho grindys, nuo karščio suskilo dalis lubų, išbyrėjo langai. Nuo tada ir prasidėjo visiškas patalpų draskymas, nes sudegus durims ir langams viskas tapo atvira: išplėšti centrinio šildymo vamzdynai ir radiatoriai, išardytos krosnys, iš buitinių patalpų išimti langai ir durys, net iškastas varinis elektros kabelis, išardyti lentiniai ir plytiniai tarpsieniai, išimtos likusios grindys, pradėtas ardyti šiferio stogas.
     Urėdijos vadovai, matydami, kad pastatai vis tiek sunyks, 2004 metais perdavė juos kažkokiai pastatų ardymo organizacijai, kurios darbininkai, nuėmę likusį šiferį, medinius pastatus nuvertė, mūrinių pastatų plytas ir medieną išsivežė. Pjuvenų bunkerį, kurį buvo nepatogu ardyti, sudegino. Rugpjūčio mėnesį urėdija atvežė buldozerį ir ekskavatorių, kurie išardė asfaltą, jį kartu su apačioje esančiu žvyru sustūmė į krūvą - vėliau tai buvo naudojama keliuose atsiradusioms duobėms taisyti. 2004 metų rugsėjo 9 dieną buldozeris visai išlygino teritoriją, todėl neliko nė žymės, kad čia buvo pastatai.
     Beje, dar lentpjūvei veikiant 1997 - 1999 metais, jeigu Plungės urėdija būtų turėjusi teisę cechą parduoti ir jei tai būtų buvę padaryta, lentpjūvė gal ir dabar tebedirbtų. Tuo metu buvo atvykę net keletas pirkėjų, tačiau kažkokie netobuli įstatymai parduoti neleido, o Valstybės turto fondui šie pastatai atrodė menkaverčiai, į juos nekreipė dėmesio.                                                                                           

Antanas Zigmontas SRĖBALIUS
2005 m., balandis

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt