Beržoro girininkija ir jos dukra



     Beržoro girininkijos istorija glaudžiai susijusi su Platelių girininkijos istorija, nemažai faktų persipina arba papildo vieni kitus. Mat ji buvo sudaryta iš dalies Platelių, Alsėdžių ir Šateikių girininkijų miškų. Bet Alsėdžiai ir Šateikiai - tolėliau, o Beržoras - vos ne Platelių priemiestis. Tad nenuostabu, kad ir miškai vos nesusilieja. Ir istorija. Tie patys miškai būdavo perdavinėjami tai vienai, tai kitai girininkijai, o ką ten bekalbėti apie eiguvas, jų ribas, net pavadinimus. Bet šios dvi girininkijos turi ir esminį, nors ir formalų, skirtumą: Platelių įkurta kartu su pačiomis pirmosiomis atsikūrusioje Lietuvoje 1920 metų pradžioje, Beržoro tik - 1959 metų pabaigoje.

Vizitinė kortelė

     Taigi Beržoro girininkija įkurta 1959 metais, gruodžio 1 dieną, iš dalies Platelių, Alsėdžių ir Šateikių girininkijų miškų, kai kuriuos jų masyvus, pavyzdžiui, Plokštinės (Plokščių?) tiesiog liniuote tiesia linija perskiriant į dvi dalis - panašiai kaip kolonizatoriai dalijo Afrikos žemyną.
     Girininkijos raštinei vieta atiteko gražioje vietoje ant Žiedelio ežero kranto. Kadaise ten buvusi sodyba priklausė ūkininkui Pilibavičiui ar Filibavičiui, gal net Filipavičiui, kuris pasitraukė į Lenkiją. Ilgametis Beržoro girininkas Edvardas Rumšas teigia, kad jis buvo grafo Šuazelio eigulys, bet rašytiniuose šaltiniuose minimas tik sumanus grafo reikalų tvarkytojas, tai yra ūkvedis, Filibavičius.
     Sovietmečiu sodyba tapo kolūkio nuosavybe, joje gyveno kelios šeimos, gerokai apleidusios nemažą gyvenamąjį namą. 1959 metų pradžioje atkuriant Platelių girininkiją kolūkis pardavė ar tiesiog aukštesnės valdžios nurodymu perdavė jį Plungės miškų ūkiui girininkijos raštinei. Paskui Platelių girininkija pasistatė didesnę mūrinę savo kontorą su gyvenamosiomis patalpomis, ir sodyba prie Žiedelio ežero atiteko Beržoro girininkijai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę sodyba buvo privatizuota, dabar ten Janinos ir Edvardo Rumšų kaimo turizmo sodyba. Kurį laiką girininkijos kontora buvo likusi ten, bet paskui teko glaustis raketinės bazės štabo pastate.
     Girininkijos teritorija patraukli turistams (nors anuomet turizmas nebuvo masiškai paplitęs), mat joje buvo Burgelio, Burgio, Endriuškaičių, Iešnalio, Ilgio, Žiedelio, Beržoro ežerai ir, žinoma, dalis Platelių ežero. Paminėtas ir Babrungas - dešinysis Minijos intakas, mat jis labai susijęs su miškais: juo tarpukario laikais buvo plukdomi sieliai - iki Minijos, paskui Klaipėdos link ir galų gale į Vokietiją ir kitas šalis.
     Tais pačiais 1959 metais spėta atlikti miškotvarką: sutvarkytas 3064 hektarų plotas. Teritorija suskirstyta į 59 kvartalus. Sudarytos keturios pagrindinės eiguvos: Babrungo, Paburgio, Plokščių, Beržoro. Buvo ir penktoji, Šilėniškių, bet po metų ji prijungta prie Babrungo eiguvos.
    Tarp jų eigulių buvo ir tikrai ilgamečių, darbo stažą skaičiavusių dešimtmečiais. Babrungo eiguliu 11 metų dirbo Vaclovas Katkus, o paskui, iki pat eiguvos panaikinimo 2004 metais - 33 metus Antanas Jurkus.
    Beržoro eiguvai 23 metus vadovavo Apolinaras Jakavickas (prieš tai jis porą metų dirbo Kreiviškių eiguliu), po jo 9 metus Antanas Jonauskas.
Ilgaamžis pagal darbo laiką buvo ir Paburgio eigulys Adolfas Vaitelė, kurio stažas 30 metų (be to, prieš tai jis porą metų buvo Plokščių eigulys, taigi bendras stažas 32 metai; po jo dar 14 metų iki eiguvos panaikinimo dirbo Povilas Česnauskis.
     Trumpesnis Plokščių eiguvos amžius - ji 1981 metais prijungta prie Paburgio eiguvos. Plokščių eiguliu, dar eiguvai tebepriklausant Platelių girininkijai, nuo 1952 metų pradėjo dirbti Liudas Pakalniškis ir išdirbo 16 metų. Jį 1970 metais pakeitė Jonas Ablingis, po jo dar gal po metus padirbėjo Algimantas Vaitkus ir Augustas Zubė.

Darbas darbu, o svajonė - Palanga

     Bet istorija paprastai pradedama nuo karalių ir armijų vadų, o kariams vietos kaip ir nebelieka. Tad būtina atiduoti duoklę girininkams, o eigulių ir darbininkų pasodinti medžiai ir be liaupsinimų auga...
     Beržoro girininkijai vadovavo, žinoma, vienas po kito, 7 girininkai. Tiesa, iš jų keturi tebuvo laikinieji, vienas tepadirbėjo vos mėnesį. Taigi lieka tik trys. Antra vertus, po revizijos, radusios daug pažeidimų, prirašinėjimų, už kurių slepiasi grobstymai, su trenksmu atsisakius poros laikinųjų girininkų, susidarė situacija, kad nebebuvo kam vadovauti girininkijai. Ji laikinai perduota Platelių girininkui Jonui Šečkui.
     Pirmasis Beržoro girininkas - Bronislovas Kondratas, gimęs 1928 metais Kelmės rajone.
Jo tėvas buvo eigulys. Gal tai lėmė, kad Bronius Kondratas, baigęs Raseinių žemės ūkio mokyklą, nepanoro eiti dirbti į kolūkį, o įstojo į Vilniaus miškų technikumą. Tačiau materialinių sąlygų verčiamas perėjo į Joniškėlio žemės ūkio technikumą, kurį baigęs trejetą metų dirbo žemės ūkyje Kelmės rajone.
     Kaip šiek tiek mokęsis miškininkystės, 1955 metais buvo priimtas Telšių miškų ūkio Rietavo girininko padėjėju. Neakivaizdžiai tęsė miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. Matyt, atsižvelgiant į tai 1959 metais buvo paskirtas Platelių girininku, o nepadirbėjęs nė metų - naujai įsteigtos Beržoro girininkijos girininku. 1961 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir gavo miškų ūkio inžinieriaus diplomą.
     Tais laikais visi darbai buvo atliekami rankiniu būdu, darbininkų iš pradžių buvo net 25. Medieną traukdavo arkliais, tik retkarčiais, kai būdavo plyni kirtimai, Miškų ūkis atsiųsdavo į pagalbą vikšrinį vilkiką. Tik gal 1965 metais girininkija įsigijo pirmąją traktorių - tai buvo „Vladimirec". Bet daugiausia buvo atliekami tik sanitariniai kirtimai, metinis planas buvo apie 2000 kietmetrių.
Pirmaisiais girininkijos susikūrimo metais vyko intensyvūs miško želdymo darbai. Dirva buvo ruošiama rankiniu būdu kauptukais kirtavietėse ir arkliniu plūgu aikštėse. Kiekvieną pavasarį būdavo apsodinama apie 40 hektarų miško.
     1961 metais girininkijoje pradėjo veikti kankorėžių aižykla, kuri aprūpindavo spygliuočių sėklomis visą Plungės miškų ūkį. Aižykla veikė iki 1980 metų, po to kankorėžiai būdavo aižomi centralizuotai Kaune.
     Ilgai užsibūti Beržore Bronislovas Kondratas, matyt, negalvojo - čia girininkaudamas pasistatė namą Palangoje ir laukė progos išsikelti į pajūrį. Vis dėlto tai užtruko septynerius metus, kol pagaliau iš darbo buvo atleistas ilgametis Palangos girininkas Karolis Kriščiūnas, per Antrąjį pasaulinį karą globojęs ministro Algirdo Matulionio šeimą. Nuo 1967 metų pradžios Bronislovas Kondratas buvo paskirtas Palangos girininku. 1982 metais jam suteiktas LTSR nusipelniusio miškininko garbės vardas.
     Nuo 1967 metų sausio 1 dienos Beržoro girininku paskirtas Valentinas Pūtys, kaip teigė jis pats, Plungės miškų ūkio direktoriaus Vytauto Kelertos kvietimu.

Iš Valentino Pūčio prisiminimų

     "Gimiau 1940 metų birželio 23 dieną Varėnos rajono Laukiapušio kaime.
     Mano motina buvo beraštė, nemokėjo skaityti.
     Tėvas - Pūtys Andrius. Jo tėvas, tai yra mano senelis, jaunas būdamas išvyko į Ameriką. Ten užsidirbo pinigų, grįžęs į Lietuvą nusipirko apie 30 hektarų miškingos žemės. Ją sukultūrino, tai yra išrovė kelmus, išlygino ir įsirengė dirbamos žemės sklypą. Užaugino šešis sūnus, tarp kurių buvo ir mano tėvas, ir vieną dukrą.
     Mano tėvo brolis Tomas buvo baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, dirbo Alytaus urėdijos Valkininkų girininku, turėjo karininko laipsnį ir buvo didelis Lietuvos patriotas. 1941 metais buvo represuotas, vėliau, turėdamas slaptą mintį perbėgti į kitą fronto pusę, įsiprašė kaip karininkas į 16-ąją, vadintą lietuviškąja, diviziją. Už lietuvių dezertyrų ginamąją kalbą jam buvo sudaryta byla ir nuteistas. Perėjęs gulagus, apie 1955 metus grįžo į Lietuvą. Nekreipdamas dėmesio į šį biografijos faktą miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis jį įdarbino Šakių miškų ūkyje: iš pradžių girininko pavaduotoju, vėliau - to paties miškų ūkio Gerdžių girininku. Juo išdirbo iki pat pensijos. Labai mylėjo miškus, buvo reiklus sau ir kitiems. Man teko keletą mėnesių atlikti gamybinę praktiką pas dėdę Tomą, todėl gavau gerą požiūrio į darbą pamoką.
     Mano tėvas mokėsi tik dvi savaites, tačiau pakankamai gerai rašė, mokėjo susikalbėti rusiškai, vokiškai, lenkiškai. Rusų okupacijos laikais buvo apylinkės sekretoriumi, o vėliau, šantažuojant, kad prieškario laikais buvo šaulių būrio vadas, buvo priverstas eiti kolūkio pirmininko pareigas. Po to - eilinis kolūkietis.
     Baigęs septynmetę mokyklą, 1954 metais įstojau į Vilniaus miškų technikumą. Jį baigiau 1959 metais. Po to tarnyba kariuomenėje. Ją atlikęs įstojau į Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, bet turėjau pereiti į neakivaizdinį skyrių, nes reikėjo užsidirbti duoną. Akademiją baigiau 1970 metais.
     Po tarnybos kariuomenėje kreipiausi į miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį dėl darbo. Prašiausi arčiau Kauno, nes buvau įstojęs į Žemės ūkio akademiją. Paskyrė į Kauno miškų ūkio Padauguvos girininkiją pavaduotoju. Juo dirbau nuo 1962 iki 1967 metų. Padauguvoje glaudžiausi vienoje šeimoje - turėjau lovą ir maitinausi kaip valgykloje už pinigus. Šeimininkų sūnus gyveno Plungėje, šiek tiek draugavo su Miškų ūkio direktoriumi Vytautu Kelerta. Tas pasiūlė girininkauti Beržore vietoj Palangon išsikėlusio Broniaus Kondrato. Sutikau. Dirbau nuo 1967metų sausio 1 dienos iki 1976 metų vasaros - birželio 1 dienos.
     Beržore gyvenau senoje girininkijos sodyboje prie Žiedelio ežero. Namas dviejų galų: viename kontora ir gyvenamosios patalpos, kitame - girininko butas, kuris teko man. Be manęs, girininkijos name gyveno dar trys viengungiai: pavaduotojas Jonas Stonkus, meistras Vaclovas Rekašius ir traktorininkas Algimantas Česnakas, vėliau tragiškai žuvęs iškraunant rąstus. Prisimenu, nusipirkom pusę kiaulės ir mėnesį visi bendrai valgėm šutynę. Vėliau Jonas Stonkus dirbo privačių miškų inspektoriumi Kretingoje, Vaclovas Rekašius - kolūkyje brigadininku, žemės ūkio bendrovės pirmininku, paskui metėsi į ūkininkavimą. Vietoj Jono Stonkaus pavaduotoju iš Platelių girininkijos atkėlė Petrą Budrį. Tai protingas, raštingas žmogus, tačiau kenkė polinkis į taurelę.
     Girininkijoje tuo metu dirbo 4 eiguliai: Adolfas Vaitelė, Liudas Pakalniškis, Vaclovas Katkus, Apolinaras Jakavickas. Pastarasis išsiskyrė iš visų : visada pasitempęs, drausmingas, stropus, pareigingas. Meistrais mano laikais dirbo Vladas Stonys, Bronius Razma.
 Negalima neprisiminti 1967 metų rudens vėtros padarinių. Baisi audra šėlo visą naktį, nulaužė prie girininkijos pastato augusią storulę liepą. Rytą vaizdas buvo klaikus. Ryšio, elektros nėra, keliai užversti medžiais. Į buvusias kirtavietes pakliūti neįmanoma, todėl visų pirma ėmėme šalinti vėjovartas nuo kelių. Miške medžiai sulaužyti, išvartyti dešimtyse hektarų. Kur buvo našūs eglynai, liko sugadintos medienos, šakų laužas. Tūkstančiai kubinių metrų įvairiomis kryptimis nuverstuose ir išlaužytuose medynuose.
     Į Žemaitijos, ir Beržoro, miškus atvyko gelbėti medienos brigados iš kitų Lietuvos pakraščių, kur audros padariniai buvo ne tokie baisūs. O žiema pasitaikė gili, į tas vėjovartas privertė sniego , todėl gamyba buvo sudėtinga."

Girininkija lyg be vairo

     Teigiama, kad Valentinui Pūčiui vadovaujant Beržoro girininkija dažnai pirmaudavo vykdydama gamybos planus (vien iš vėjovartų planus buvo galima viršyti kelerius metus). Jis buvęs pažangus girininkas, domėjosi mokslo ir technikos naujovėmis, pats rašė į miškininkystės leidinius. Bet po skundų ir revizijų buvo priverstas atsisakyti girininko pareigų. Tačiau nenuėjo kokiu šakų genėtoju, kaip kai kas iš jo pasekėjų, o įsidarbino „Minijos" liaudies kūrybos gaminių įmonėje, paskui dirbo pas privatininkus, ketverius metus buvo Seimo nario padėjėjas Plungėje. Dabar - pensininkas.
     Vietoj jo buvo paskirtas buvęs Purvaičių girininkas Juozas Ivanauskas, kadaise nukentėjęs už įtariamus ryšius su partizanais. Dabar jis jau turėjo namą Plungėje, anot ne vieno plungiškio, nevengė taurelės, o į Beržorą važinėjo tik laikinai - „užsidirbti" trūkusius 3 mėnesius pensijos stažui. Išėjęs į pensiją girininkiją perdavė technikui Petrui Budriui - tam pačiam, apie kurį Valentinas Pūtys nelabai palankiai atsiliepė dėl taurelės pomėgio. Gal to ir nereikėtų prisiminti, tačiau... 1976 metų liepos 8 dieną Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus įsakymu buvo pareikštas griežtas papeikimas už girtavimą darbo metu ir blogą pareigų atlikimą. Tų pačių metų rugpjūčio 2 dieną jam pareikštas papeikimas už neatliktų darbų prirašinėjimą. Nepaisant to, nuo tų pačių metų spalio 1 dienos jis buvo laikinai paskirtas Beržoro girininku. Gavus skundų, po kelių mėnesių jo paslaugų atsisakyta, girininkijai vadovauti nuo 1977 metų vasario 1 dienos patikėta meistrui Petrui Razmai. Ir pagal skundus, ir dažnai perduodant bei priimant girininkiją iš vienų rankų į kitas išaiškėjo įvairių trūkumų, buvo paskirta kompleksinė ūkinės veiklos revizija.
     Pamatęs, kad įkrito vos ne į mėšlą, Bronius Razma, padirbėjęs aukštose pareigose vos mėnesį, kaip sakoma, nešė kudašių - atsisakė jų ir paprašė pervesti jį į Alsėdžių girininkiją... šakų genėtoju. Po to jis neakivaizdžiai baigė Miškų technikumą ir dirbo Mažeikių miškų ūkio Balėnų girininko pavaduotoju, girininku. Paskui dirbo Plungės autokelių valdybos Platelių meistrijoje, Platelių kolūkio sandėlininku, kolūkio miškų techniku. Sugriuvus kolūkiams, dirbo Beržoro girininkijos eiguliu, privačių miškų savininkų konsultantu, miškų kontrolės padalinyje, Plungės gamtos apsaugos agentūroje...
    O kompleksinė ūkinės veiklos revizija Beržoro girininkijoje išaiškino tiesiog šokiruojančių faktų. Didžiausia kaltė teko truputį pagirininkavusiam ir vėl grįžusiam dirbti techniku Petrui Budriui, bet Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus įsakyme minimas ir laikinai ėjęs pareigas Bronius Razma. Esą jie į paskyras įrašė asmenis, kurie jokių darbų neatliko ir neteisėtai gavo atlyginimą.
     Ir visai nebeliko, ką skirti girininku. Istorijoje liks faktas, kad Beržoro girininkijai kurį laiką vadovavo Platelių girininkas Jonas Šečkus, kol pagaliau po mėnesio atsirado rimtas kandidatas. Tai pats pasisiūlęs Edvardas Rumšas. Kildami karjeros laiptais ne vienas miškininkas dėl aukštesnių pareigų kreipdavosi net į miškininkų miškininku vadintą ministrą Algirdą Matulionį. Edvardas Rumšas niekur nesikreipė, nes dėl buities sąlygų ėjo į žemesnes pareigas.

Į žemesnes pareigas - savo noru

     Edvardo Rumšo tėviškė Užlieknio kaime netoli Plungės. Tėvas dirbo Vlado Rekašiaus kolūkyje eiguliu. Edvardas prisimena, kaip su tėvu eidavo į mišką darbuotis - pjauti medžių, dar su dvitraukiu pjūklu, genėti šakų. Mokėsi Plungės pirmojoje mokykloje. Prisimena, kad klasė buvo stipri: iš 28 vienuoliktokų (tada vidurinė mokykla buvo vienuolikmetė, vėliau nuspręsta sustiprinti rusų kalbos ir visokių TSKP istorijų dėstymą, pridėti dar vieni metai, kurie taip ir liko) tik du nestojo į aukštąsias mokyklas. Jo pasirinkta mokymo įstaiga - Žemės ūkio akademija - nebuvo itin prestižinė, nes siejosi su žemės ūkiu, tai yra su kolūkiais. Bet tik joje galėjai įsigyti aukštąjį miškininkystės mokslą.
     Ją baigęs ir įgijęs miškų ūkio inžinieriaus specialybę, pradėjo dirbti techniku Purvaičių girininkijoje, o po kelių mėnesių jau paskiriamas Plungės miškų ūkio miško fondo inžinieriumi. Rodos dirbk ir dirbk, bet Plungėje neturėjo buto, jau buvo vedęs. Ir pasisiūlė girininku į Beržorą. Pagal pareigas važinėdavo tikrinti girininkijų, todėl nebuvo svetimi ir Beržoro miškai - jau nemažai išvaikščoti.
     O Miškų ūkio direktorius Šarūnas Rekašius, sukęs galvą dėl tenykštės situacijos, net negalėjo patikėti: „Ar tikrai eisi?" „O man rūpėjo butas gražioje vietoje, domino ir betarpiškas miškininko darbas, nors žinojau, kad ne pyragai laukia", - prisimena Edvardas Rumšas. Įtakos apsispręsti gal turėjo ir tai, kad dirbdamas miškų ūkyje inžinieriumi buvo išrinktas profsąjungos komiteto pirmininku. O visokių visuomeninių pareigų, atitraukiančių nuo darbo, kai kas sako, nemėgo kaip velnias kryžiaus. Gal ir per stipriai pasakyta, žmogus jis nekalbus, paskendęs savo mintyse, nežinosi, ką galvoja, bet daug kas pastebėjo, jog visaip stengiasi „nusimuilinti" nuo visokių plepėjimu, ne realia veikla atsiduodančių reikalų. Eidamas į Beržorą atsikratė ir profsąjungos naštos.
     Palikimas, žinoma, po keturių laikinųjų girininkų, buvo nekoks. Netgi realią situaciją nelengva buvo suvokti dėl apleistos apskaitos. Revizijos surinkta medžiaga dėl prirašinėjimų ir kitų trūkumų buvo perduota prokuratūrai. Apie rezultatus Edvardas Rumšas nutyli, sakosi net nepasidomėjęs ir nenorįs prisidėti prie apkalbų.
     Apskritai, sunkoka išpešti iš jo daugiau nei „Taip" ar „Ne" net apie paprasčiausius dalykus. Pavyzdžiui, apie darbininkus. Ar labai jų trūko, ar daug jų teko atleisti už girtavimą ar aplaidumą, kas kokių akibrokštų yra iškrėtęs? Edvardas Rumšas tarsi neišgirsta klausimų ir atsako be konkrečių faktų: „Ir su girtuokliais galima susikalbėti - kitą dieną priverti atidirbti vos ne dvigubai."
     Perimdamas girininkiją rado 16 darbininkų ir traktorininką, buvo sudarytos 4 brigados. Darbo našumas buvęs menkas, nes darbininkai turėjo savo ūkelius, vadinamuosius sodybinius sklypus, ir darbe nesistengė. Tarp jų, be abejo, buvo ir pareigingų žmonių, kuriais girininkija galėjo remtis. Gaila, kad Edvardas Rumšas toks santūrus. Vienos iš šių brigadų nuotrauka net pateko į Plungės miškų ūkio garbės knygą -albumą. Tiesa, ši garbės knyga neoficiali, bet jei vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas specialiai važinėjo fotografuoti - tai jau šis tas. Deja, kažkas pamiršo surašyti darbininkų pavardes... Beje, iš Beržoro girininkijos į šį garbės albumą dar buvo patekę eigulys Apolinaras Jakavickas, eigulys Antanas Jurkus, miško pjovėjas Apolinaras Augustinas, darbininkas Justinas Paulauskas.
     Galima juokauti, kad buvo nemažai pirmūnų, nes jiems netrukdė girininkas. O šiam, esą, daug kas trukdęs. Kad ir Platelių miškų tyrimo punktas, atlikinėjęs savo eksperimentus pasirinktuose plotuose: „O mūsų darbininkai tuo tarpu stoviniuoja. Negalime priešintis, negalime nepaklusti, nes šalia - ir Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas, vos nesilankstąs Maskvoje įgijusiam mokslinį laipsnį punkto vedėjui."
     Girininkija dar tebelaikė kelis arklius - jais traukdavo trumpuolius, o traktoriumi ilgesnius rąstus.
     Bėda, kad traktorius senutėlis, pusdienį dirba, savaitę stovi belaukiant ištižusios detalės. Atsarginių dalių teko prašinėti iš kolūkio. Tam reikia vos ne bičiuliautis su jo ar mechaninių dirbtuvių vadovu. Bičiulystė greitai užsimezga prie butelio, bet Edvardas Rumšas nėra taurelės mėgėjas. Antras dalykas - bendros medžioklės. Beržoro girininkas turėjo medžiotojų bilietą, bet medžioti nemėgo. Todėl nesusidraugavo su Platelių kolūkio pirmininku Stanislovu Mikašausku, medžiodavusiu kartu su Platelių girininku Jonu Šečkumi. Atrodo, pirmininkas net buvo įsakęs mechanikui neįsileisti Edvardo Rumšo į mechaninių dirbtuvių kiemą, matyt, juoda katė bus tarp jų perbėgusi. Girininkui tekdavo ieškoti pagalbos kituose aplinkiniuose kolūkiuose - Gintališkės, Didvyčių, „Švyturio".
     Sovietiniais laikais buvo tokie žemės ūkio technikos susivienijimai, kurie pagal paskyras pardavinėjo įmonėms įvairią techniką. Edvardas Rumšas Plungės žemės ūkio susivienijime, matyt, turėjo pažįstamą ir, kaip sakoma, „suveikė" naują traktorių. Nuvežė sąskaitą į Miškų ūkį, o direktorius Šarūnas Rekašius ne pagyrė, o pašėlo ir vos neįrašė papeikimo: tas traktorius buvo numatytas kažkam kitam...
     Ir girininkas Valentinas Pūtys, ir kiti buvę darbuotojai vis minėjo dorus, ilgamečius eigulius. Jie, jokių miškininkystės mokslų nebaigę, mokėjo praktiškai rūpintis miškais neblogiau už specialistus, nors kartais ir padarydavo akibrokštų. Edvardas Rumšas prisimena, kaip eiguliai miškelyje link Plokštinės lyg niekur nieko išpjovė spyglius numetusius maumedžius kaip sausuoles egles - neatskyrė...
     Vis dėlto visada labiau rėmėsi eiguliais. Ar girininkija kasdavo vadinamąsias sniegduobes, kurios pavasarį būtų kaip šaldytuvas sodinamiems medeliams laikyti? „Na, sakiau eiguliams, ir tiek, bet pats skeptiškai vertinau." Ar girininkija gaudavo užduotis surinkti vienokių ar kitokių sėklų? „Na, liepdavau eiguliams surinkti kankorėžių, neprisimenu, kam koks kiekis tekdavo."
     Tik paskui vos ne atsitiktinai užsiminė, kad girininkija turėjusi ir kankorėžių aižyklą ir eglių bei pušų sėklomis aprūpindavo visas Plungės miškų ūkio girininkijas. Aižykla veikė jau nuo 1961 metų. Pušų ir eglių sėklos prinoksta vėlai, jos renkamos jau po pirmųjų šaltukų - kirtavietėse gruodžio, sausio mėnesiais. Žinoma, renkamos ne pačios sėklos, o kankorėžiai. Paskui jie džiovinami specialiuose įrenginiuose, aižomi, sėklos nusparninamos „šlapiuoju" būdu, valomos, džiovinamos. Knebeknė, ir tiek. Girininkui - papildomas rūpestis. Be to, koks ten darbas primityviais įrengimais, todėl Edvardas Rumšas, švelniai sakant, visai juo nesididžiuoja. 1980 metais šios aižyklos atsisakyta, kankorėžiai buvo vežami į Dubravą šalia Kauno. Ten, aišku, už darbą buvo lupama kaip reikiant, todėl vėliau Žemaitijos nacionalinio parko miškininkai bandė kankorėžius aižyti buvusios raketinės bazės katilinėje, taip bandydami sumažinti sėklų paruošimo savikainą, bet tas darbas greitai nutrūko.
     Nesididžiuoja, atvirai kalbant, net keiksnoja Edvardas Rumšas ir buvusį daigyną: „Papildomas darbas, už kurį dorai neatlyginama, ir dar velnių gauni. Buvo jis keliose vietose, nes per porą metų nualinama žemė ir reikia rengti naujoj vietoj. Pasakyti lengva: rengti. O tu nors su nagais rauk kelmus, medžių šaknis. Paskui ravėk, prižiūrėk. Vieną vasarą, jau birželio mėnesį, pasitaikė netikėta ar ne 6 laipsnių šalna, kokios neprisiminė net senoliai - nušalo jau ūgtelėjusios bulvės. Sunyko ir mūsų pušų daigynas, gal 50 arų. Bet esam sulaukę ir pagyrimų. Buvom nusipirkę iš Plungės paukštyno mėšlo - visi net stebėjosi, kaip puikiai auga daigai."
     Kiaulystės dėsnis, moksliškai vadinamas Merfio dėsniu, rodo, kad kartais padaręs blogą darbą išsisuki sausas, o už tai, už ką tikiesi pagyrimo, susilauki tų vadinamųjų velnių. Edvardas Rumšas sakosi vienais metais sunaikinęs porą dešimčių bravorų. Mat Miškų ūkio direktorius buvo pasakęs girininkams: jei bus rasta naminės degtinės įrangos, gausit griežtą papeikimą su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis - premijos netekimu." Tad stropus girininkas stengėsi pats juos likviduoti. Ir še tau - pasikviečia direktorius ir sako: „Niekur nedingsi, teks rašyti papeikimą, policininkai jūsų girininkijoje rado bravorą, apie kurį nepranešei." Papeikimo vis dėlto neįrašė. O Edvardas Rumšas įtaria, kad čia kiaulę bus pakišę policininkai, supykę, kam girininkas sunaikino kažkurį iš jų tikriausiai globojamų bravorų...
     1991 metais įsteigtas Žemaitijos nacionalinis parkas. Į jį, žinoma, pateko ir Platelių bei Beržoro girininkijos. 1992 metų rudenį Parkas sudarė papildomą Stirbaičių girininkiją, į kurią pateko dalis Beržoro girininkijos miškų. 2004 metų balandžio 1 dieną Žemaitijos nacionalinio parko girininkijos perduotos Telšių urėdijai, o Stirbaičių girininkija prijungta prie Beržoro girininkijos. Tačiau ta neilgai didžiavosi padidėjusiais plotais: 2008 metais buvo visai panaikinta - prijungta prie Platelių girininkijos, kurios girininku tapo Edvardas Rumšas, pakeitęs pensijon išėjusį Joną Šečkų.
     Edvardas Rumšas Platelių girininkijai vadovavo iki 2015 metų gegužės mėnesio. Tada prie Platelių girininkijos buvo prijungta Šateikių girininkija. Labai padidėjusiai girininkijai vadovauti patikėta jaunesniam Šateikių girininkui Juozui Berniui. Edvardas Rumšas miškininko darbą dirbo 40 metų, o girininkijoms vadovavo 38 metus.

Liudas Pakalniškis

     Plokščių eigulį Liudą Pakalniškį geru žodžiu ir pagarbiai prisimena ir buvę Platelių, ir buvę Beržoro girininkijų darbuotojai. Mat ši eiguva, priklausiusi Platelių girininkijai, įkūrus Beržoro girininkiją atiteko šiai, o jis kaip dirbo, taip ir dirbo tą patį darbą tuose pačiuose miškuose. Jau senai, ar ne 1972 metais, išsikėlė gyventi į Plungę, bet tenykščiai žmonės prisimena jį.
     Gimęs 1918 metais, 2004 metais pasakodamas prisiminimus apie miškininko darbą dar turėjo gerą atmintį. Gimęs buvo stambios Milašaičių dvarininkės K. Vaitkevičienės kumetyne. Paskui tėvai kitoje Plungės pusėje - Jodėnuose - iš dvarininko Šleiniaus nusipirko 5 hektarus žemės, pasistatė šiokius tokius trobesius. Liudas Pakalniškis prisiminė, kad pradinę mokyklą pradėjo lankyti Kalniškiuose pas Adomą Staponkų, o baigė Milašaičiuose pas Urnikį. Mokytoja Marytė Butinaitė buvusi labai religinga, su mokiniais būriu eidavo į atlaidus Stalgėnuose. Paskui jis iki tarnybos kariuomenėje dirbo savo tėvų ūkelyje.
     Iš labiau įsimintinų jaunystės epizodų - tarnyba kariuomenėje. Neįsiminti negalėjo, nes, kaip pats yra juokavęs, tekę tarnauti prie trijų ponų: Antano Smetonos, 1940 metais - rusų, 1945 metais - vokiečių. Tarnybą pradėjo Kaune, trečiajame artilerijos pulke Šančiuose virėju. Bet palyginti ramios virėjavimo dienos buvo sudrumstos. Vieną 1940 metų birželio dieną buvo įsakyta pasipuošti ir pagarbiai pasitikti... rusų kariškius, plūstelėjusius į Lietuvą. Buvo jie suvargę ir apsileidę - lyg ne kariškiai, o kažkokia orda.
     Greitai pulką perkėlė į Žemaitiją - į Pabalvės dvarą netoli Tryškių Telšių rajone. Visi ūkiniai pastatai buvo paversti sandėliais. Liudas Pakalniškis tebedirbo virėju. Rodos, rami tarnyba, tačiau kankino nežinia: įvykiai pasaulyje ir rusų okupuojamoje Lietuvoje. Tais pačiais metais dalinys buvo iškeltas į Trakus, o Liudas Pakalniškis pasiųstas į virėjų mokyklą Vilniuje - kelti kvalifikaciją. (Vilniaus kraštą, užgrobtą lenkų, Rusiją praėjusį rudenį buvo grąžinusi Lietuvai, nors tai, aišku, tebuvo farsas, neatsitiktinai patylom sklido kandus dvieilis „Vilnius - mūsų, o mes - rusų".)
     1941 metų birželio mėnesį vyko vasaros stovykla Varėnos rajone. Lietuvių karininkai jau buvo patylomis suimti ir kažkur išvežti, juos keitė visokie komisariūkščiai. Tada ir užėjo vokiečiai. Nedidelis dalinys, kuriame tarnavo Liudas Pakalniškis, gal pusšimtis karių, nusprendė pasiduoti ir nužygiavo Varėnos, kur jau buvo vokiečiai, link. Vokiečiai liepė sumesti šautuvus į krūvą - jų ten jau buvo nemažai, matyt, Liudo Pakalniškio dalinys nebe pirmasis, atskubėjęs pasiduoti.
     Vokiečiai savanorius belaisvius rytą surikiavo ir išvarė į Vilnių. Buvo keli tūkstančiai žmonių, o saugojo tik keletas vokiečių karevių. Nemaitino, todėl kolona veržėsi į pakelės daržus daržovių. Sargybiniai neleido, bet nešaudė. Užtat koloną apšaudė rusų lėktuvai.
     Vilniuje Liudas Pakalniškis buvo paskirtas savisaugininkų būrio maistininku, tai yra rūpintis maistu. Šautuvo neturėjo. Kiti lietuvių kariai saugojo sandėlius. Savisaugininkams buvo mokamas atlyginimas. Liudas Pakalniškis susidraugavo su mitybos viršininku Aižintu, kilusiu nuo Panevėžio, ir prašė, kad tas, turintis kažkokį vokišką antspaudą, išduotų pažymą, jog Pakalniškis yra atleistas nuo tarnybos. Tas sutiko, tačiau reikalavo surasti kitą tinkamą maistininką. Kai tai padarė, gavo tą pažymą ir 1941 metų rudenį grįžo pas tėvus į Jodėnus.
     Tuo metu Plungės urėdas buvo Jonas Navikas. Urėdijos raštinėje tarnavo buvęs Liudo Pakalniškio tarnybos Lietuvos kariuomenėje draugas Juozas, kuris rekomendavo savo bičiulį priimti eiguliu. Urėdas buvo pusiau kariškas žmogus, mėgo tvarkingus, pasitempusius žmones, todėl jam patiko buvęs kariškis Liudas Pakalniškis ir paskyrė jį eiguliu Vainaičiuose. Buvo tai 1942 metais.
     Apžiūrėjęs eiguvos miškus ir pamatęs, kad vyrauja jaunuolynai ir vidutinės brandos medynai, prasitarė, kad darbo nebus daug. Urėdas „nuramino" uolųjį eigulį: „Nesijaudink, rasim darbo", ir perkėlė Liudą Pakalniškį į Platelių girininkijos Plokščių eiguvą vietoj vokiečių sušaudyto už pamėgtą bolševikinę atributiką Antano Jonausko. Dabar jau Liudas Pakalniškis nebenorėjo kažkur dangintis iš eiguvos, kurioje netekdavo persidirbti, teisinosi urėdui, kad jau turi nusipirkęs karvę. Bet su viršininkais nepasiginčysi - teko kraustytis. Prisiminė, jog tada Platelių girininkas buvo Edmundas Prialgauskas. Gal įsiminė dėl kariškos laikysenos ir tuo, kad jodinėdavo raitas.
     Darbų buvo daug: prievolininkai ir darbininkai kirto mišką, popiermedžius vežė arkliais prie Babrungo malūno, o nuo ten sielininkai plukdė į Klaipėdą.
     Tai buvo karo metai, žinoma, nelengvi. Bet kur kas sunkesnis pokaris. Kaip „miškinis" buvo nušautas Milašaičių eigulys Vladas Gečas. Aplink miškininkus nuolat sukiojosi saugumiečiai, norėdami išpešti žinių apie partizanus, vis grasino, kad paims į kariuomenę. Nuo jos išgelbėjo 1947 metais girininku dirbusio Stepono Sinkevičiaus išduota rusiška pažyma, kad Liudas Pakalniškis yra miško pramonės darbuotojas.
     Kartą Liudą Pakalniškį plateliškiai saugumiečiai pasikvietė į savo būstinę ir ėmė tardyti. Jie įtarė, kad Abarčio malūne lankosi partizanai. „Su miškiniais ten gėrėte degtinę. Kas dar buvo? Mes viską žinome." Eigulys dėjosi ramus: „Nežinau, apie ką kalbate. Na, atvežu kartais susimalti maišiuką rugių, su kokiu pažįstamu belaukiant eilėje pasitaiko išgerti lokį pusbuteliuką tiesiog prie vežimo, ir viskas." Saugumietis visaip grasino, bet, matyt, nieko doro nežinojo, šiaip stengėsi ką nors išpešti, paskui paleido.
     Liudas Pakalniškis eiguliu išdirbo iki 1970 metų. Per tarnybos laiką šioje eiguvoje matė visokiausių valdininkų, esą net pats komunistinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus yra meškeriojęs.
     Atsisakęs eigulio darbo Liudas Pakalniškis išsikėlė gyventi į nuosavą namą Plungėje. Ilgai dirbo Remonto mechaninėje ir Dirbtinių odų gamyklose šaltkalviu, sumaniai puošė savo sodybą Parko gatvėje. Dabar jau miręs.

Eigulio stažas - 33 metai

     Iš Beržoro girininkijos į minėtąjį Plungės miškų ūkio garbės albumą yra patekę du eiguliai: jau miręs Apolinaras Jakavickas ir Antanas Jurkus, tebegyvuojąs iki šiol, tebeūkininkaujantis tėvų žemėje Babrungėnų kaime tarp miškų.
     Dabar gyvenamasis namas, ne visai baigtas įrengti, šiek tiek panašus į vasarnamį. Gimtoji pirkia buvusi dar šiaudiniais stogais, mažučiais langais. Joje Antanas Jurkus ir užaugo kartu su 6 broliais, nepaviliotais kvepiančių tėviškės dūmų. Toje vietoje dabar kryžius stovi. Brolio Vytauto, įsikūrusio Plungėje, sūnus Vaclovas Jurkus - vos ne legendinis Lietuvos futbolininkas, žaidė Vilniaus „Žalgiryje, buvo ir Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas.
     Visaip keikiamais netolimos praeities laikais ne taip toli nuo Babrungėnų kaimo buvo Užupių septynmetė mokykla. Ją ir baigė Antanas Jurkus. Paskui padėjo tėvams kolūkiečiams, kol pavyko įsitrinti miško darbininku Beržoro girininkijoje - iš pradžių sezoniniu, o nuo 1961 metų gruodžio mėnesio aštuoniolikmetis vaikinas priimtas nuolatiniu.
     Metus padirbėjęs buvo pašauktas į kariuomenę. Ne į kokią prestižinę, o į statybos batalioną netoli Maskvos. Ten praleisti metai jaunuoliui iš kaimo užkampio ne tik akiratį praplėtė, nors, kas be ko, teko patirti ir daug absurdo. Svarbiausia - įsigijo statybininko specialybę, kuri paskui labai pravertė. Po kariuomenės mėgino įsitvirtinti Plungėje - dirbo statybose: statė Plungės ligoninę, Dirbtinių odų gamyklą. Turėjo kambariuką bendrabutyje.
     Bet galvą (ir širdį) susuko tokia Zita Drobavičiūtė, beje, augusi 8 vaikų šeimoje Smilgių kaime. Be to, prireikė rūpintis tėviške, tiksliau sakant - karšinti mamą, o visi šeši broliai kratėsi nykstančios sodybos miškuose. Taip Antanas Jurkus visam laikui grįžo į Babrungėnus. Vėl dirbo miškuose, kol į jį atkreipė dėmesį, gal kažkieno patartas, girininkas Valentinas Pūtys ir pasiūlė vadovauti Babrungo eiguvai.
     Anketiniai duomenys rodo, kad dirbo eiguliu nuo 1971 metų sausio mėnesio iki 2004 metų balandžio - taigi 33 metus. O papasakoti kaip ir neturi ko. Arba nemoka - gyveno ne iš liežuvio. Jam neprireikė charakteristikų, o jose tikriausiai viskas būtų pasakyta vienu sakiniu: „Buvo pareigingas ir drausmingas, ne kartą skatintas padėkos raštais, premijomis."
     „Kadangi buvau negeriantis, todėl nedariau pravaikštų ar kitų nusižengimų dėl butelio - ir negailėdavo man tų pagyrimų raštų, duodavo ir premiją", - taip įvertina neparašytą charakteristiką Antanas Jurkus.
     Pasisekė girininkijai su Antanu Jurkumi. Ir ne tik jai, bet ir Plungės miškų ūkiui. Ir visam buvusiam Kretingos miškų ūkių gamybiniam susivienijimui, kuriam tada priklausė ir Plungė. Matyt, Babrungo eigulys kaip statybininkas buvo platokai žinomas tarp miškininkų. Kartą pas Antaną Jurkų atvažiavo pats Kretingos susivienijimo direktorius Antanas Milkus: „Gal apsiimtum pamūryti mūsų mechanines dirbtuves, neturim po ranka padoraus meistro."
     Be abejo, „po ranka" reiškė ką kitą, juk meistrų ir aplink Kretingą tikriausiai netrūko. Svarbiausia, kad eigulio atlyginimą gaunantis žmogus veltui atliks vieno iš mūrininkų darbą... Taip jau būdavo. Pavyzdžiui, Antano Jurkaus pirmtakas Vaclovas Katkus, dirbdamas Babrungo eiguliu, girininkui Broniui Kondratui pamūrijo nemenką gyvenamąjį namą Palangoje. Kaip buvo atsilyginta už darbą, istorijai liks nežinoma, nes Antanas Jurkus apie viską kalba puse lūpų: kad tik ko per daug neleptelėčiau, neapkalbėčiau žmogaus...
     Ekonomiškai skaičiavo ir Plungės miškų ūkis: eigulio Antano Jurkaus paprašė pastatyti mūrinį namą prie Platelių ežero. Jis buvo statomas Platelių girininkijai, bet paskui, dar nė nebaigtas įrengti, lyg niekur nieko perduotas Lietuvos miškų tyrimo institutui, ir mokslų kandidatas Eugenijus Barniškis jame įsisteigė miškų tyrimo punktą.
     Tuo kaip statybininko biografija nesibaigė, kaip sako, yra prikišęs nagus ir atstatant Beržoro koplyčias. O šiaip kam yra padėjęs susiręsti ar paremontuoti, namą, nelinkęs girtis.
     Taigi atrodo, kad miškininkų valdžiai, kaip ir tam poetui, atrodė, jog eiguliai neturi ką veikti - bindzinėja sau po miškus grybaudami ar uogaudami, ar ieškodami specialiai jiems palikto butelio prie naminės degtinės bravoro, ir tiek. Antanas Jurkus ginasi, jog niekada neužėjęs nė vieno bravoro (per tris eiguliavimo dešimtmečius!). Tiek to, tikriausiai taip ir buvo, gal visus juos buvo išnaikinęs pats girininkas Edvardas Rumšas, už tai vos negavęs papeikimo...
     O eigulio darbo nelinkęs sureikšminti ne tik „tas poetas", bet ir pats Antanas Jurkus. Dar daugiau: net neranda, ką prisiminti, ką papasakoti. Na, padėdavo girininkui ar kokiam technikui kleimuoti medžius. Na, dar biržes rėžti. O kirtimas, sodinimas, priežiūra? Na, juk gamyba rūpinosi pats girininkas, jis darbininkus rikiuodavo... Vos neatsitiktinai buvęs ilgametis eigulys prasitaria, kad kaip tik jo eiguvoje buvo tas medelynas. Ir, lyg išmokęs iš girininko Edvardo Rumšo, pakeiksnoja jį: „Našta buvo. Turėjom 30 arų. Kažkodėl vis liepdavo naujoj vietoj rengti, nes daigai pradėdavo blogai augti, kažkokios ligos puldavo, ar kas. Reikėjo ravėti, neretai ir laistyti. Daiginom iš sėklų, pridengdavom samanom, kad sulaikytų drėgmę. Po lysvelę išdalindavau moterims iš sodybų, kur prie miško. Apsidžiaugiau, kai Žemaitijos nacionaliniame parke sudarius Stirbaičių girininkiją tas medelynas buvo perkeltas ten."
     Paaiškėja, kad eiguliams priklausė ir kvartalines linijas valyti, ir nustatytą skaičių inkilų, daugiausia zylėms, pagaminti ir įkelti, skruzdėlynus vos ne kasmet iš naujo aptverti, skaičiuoti tuos skruzdėlynus. Net, rodos, visai pašaliniai darbai buvo užkrauti eiguliams - teko rinkti iš miškuose gyvenančių žmonių mokestį už elektrą. Darbo reikalais važinėjo nuosavu dviračiu, tik girininkijai atitekus Žemaitijos nacionaliniam parkui šis buvo skyręs valdišką dviratį. Eiguva turėjo ir arklį, bet juo rūpinosi ir laikė savo namuose juo dirbęs darbininkas Kazimieras Malakauskas. Arklys pravertė ir daigyne. O Antanas Jurkus sumanė, kaip pritaikyti arklinį vagotuvą pikavimui - už šį racionalizacinį pasiūlymą irgi gavo premiją.
     2003 metais atsitiko nelaimė: per bulviakasį savo ūkelyje neteko kojos - kasamosios mašinos velenas ją sužalojo ir nutraukė. Žmogus susitaikė su nelaime, išmoko gyventi su protezu. Išėjęs į invalidumo pensiją neprarado darbštumo ir gero ūpo, pavyzdingai tvarko namų ūkį, prižiūri ir remontuoja pastatus, tvarko aplinką, net užsiima bitininkyste. „Kokia ten bitininkystė, - sako, - šiaip dėl įdomumo laikau kelias šeimas."

Visų galų meistras

     Plateliškį Vladislovą Stonį šateikiškiai miškininkai gal dar prisimena kaip traktorininką, stirbaitiškiai - kaip Miškų ūkio pagalbinio ūkio Stirbaičiuose brigadininką, gamtos mėgėjai ir, be abejo, visokie brakonieriai - kaip Plungės rajono gamtos apsaugos inspektorių, beržoriškiai - ir kaip gamybos meistrą, ir kaip eigulį... Pagaliau Plateliuose jis žinomas ir kaip aistringas žvejys. Tad net sunku nuspręsti, kas svarbiausia jo gyvenime ir kur jo vieta Plungės rajono miškininkystės istorijoje. Pats yra sakęs, kad vos ne įsimintiniausias įvykis - susitikimas su vilku.
     „Kai vedžiau, 1958 metais su žmona Dangira apsigyvenau Plungės rajone Blidakių kaime. Ji mokytojavo Reiskių pradinėje mokykloje. Tuo metu kaime nebuvo nei elektros, nei kelio. Tą žiemą aš darbo neturėjau, tad dažnai klausydavausi baterijomis gyvybę palaikančio radijo", - apie savo gyvenimo pradžią Plungės rajone pasakojo iš Kelmės rajono Tytuvėnų seniūnijos Bulavėnų kaimo kilęs aštuoniasdešimtmetis Vladislovas Stonys.
     Vladislovas Stonys anksti tapo našlaičiu: tėvas mirė, kai jam tebuvo pustrečių metų, motina - kai sulaukė pusketvirtų. Jį paėmė auginti motinos sesuo, vėliau, jau mokinukas, keletą metų gyveno pas dėdę - tėvo brolį. Dėl vargingų gyvenimo sąlygų įstengė baigti tik šešias klases. Nebesimokė, todėl pradėjo dirbti skaityklos vedėju. Skaityklą įsivaizduojame vos ne kaip mokslo ir žinių šventovę, tad norom nenorom lenda galvon perfrazuota kandi mintis: kas pats nemoka, tas kitus moko... Tiesa, didelio išsilavinimo ir nereikėjo - organizuodavo savaitgaliais šokių vakarus, ir tiek, dar kokį vaidinimą.
     „Jei vakare būdavo muzikantas Žukauskis, tai skaitykla pilna žmonių, o jei kitas, pavyzdžiui, Čėsna, kuris grodavo vis tą patį: „Žyd žirniai ir žirniukai ir žalieji dobiliukai" ir vėl iš naujo, tai salė būdavo apytuštė. O vaidinimams, būdavo, tvarto ar daržinės duris iškabini, iš jų sudedi paaukštinimą - lyg sceną. Per tą Žukauskį ir susipažinau su būsimąja žmona Dangira: jis vedė jos seserį, per vestuves buvau vyriausiuoju pabroliu, Dangira - vyriausiąja pamerge... 56 metus kartu išgyvenome..." - mintimis į praeitį nuklydo Vladislovas Stonys.
     Sulaukusį pilnametystės jį paėmė į kariuomenę, tarnavo už Kaliningrado, prie pat jūros. Po pusantrų metų sugrįžo į kaimą pas tetą ir pradėjo dirbti melioracijos brigadoje prie mašinų ir traktorių stoties. Tekdavo lauke per šaltį remontuoti inventorių. Po pirmojo mėnesio gavęs vos 60 rublių bei nušalęs rankas, pasiskundė, kad už tokią sumą nepragyvensiąs. Tada jaunuolis buvo išsiųstas į traktorininkų kursus. Įgijęs traktorininko teises, dirbo prikabinėtoju, o po metų, susirgus traktorininkui, užėmė šio vietą. Nelabai patiko, pasitaikius progai spjovė ir įsitaisė apskaitininku.
Sukūręs šeimą, persikraustė į jau minėtą Plungės rajono Blidakių kaimą, nes sutuoktinė gavo darbą Reiskių pradinėje mokykloje. Pirmąją žiemą prabuvęs be darbo, kaip pats juokavo, klausydamasis radijo, pavasarį įsidarbino darbininku „Vienybės" kolūkyje Reiskiuose.
     Po dviejų metų Vladislovas Stonys su žmona persikėlė į Stirbaičius. Žmona pagal savo profesiją vėl mokytojavo Stirbaičių pradinėje mokykloje, o jis pradėjo dirbti traktorininku Šateikių girininkijoje. „Vasarą tekdavo dirbti nuo 8 iki 23 valandos, tiesa, pietūs trukdavo 2 valandas. Turėjau vikšrinį traktorių, vėliau, po metų - „Belarus".
     Pasak jo, 1961 metais Plungės miškų ūkis sumanė Stirbaičiuose įkurti pagalbinio ūkio skyrių, todėl jam nuo Stirbaičių eiguvos atskyrė žemės. Vladislovą Stonį paskyrė šio naujojo ūkio brigadininku.
     „Vienu metu Stirbaičiuose fermoje laikėme 100 jautukų, buvo 3 arkliai. Telyčios būdavo didelės, kai apsiveršiuodavo, išveždavo į Mostaičių pagalbinį ūkį. Auginom visokius burokus, sėtinius - tokie užaugdavo, kad vienas nepaneši. Iš tarybinio ūkio daigų gaudavau, pasodindavom po kelis hektarus. Ir dobilų sėdavome 10 hektarų. Šiek tiek sodindavome ir bulvių. Turėjome 16 nuolatinių darbininkų, o sezoninių - net iki 40. Darbininkas per mėnesį gaudavo po 15 - 16 rublių, aš, kaip brigadininkas, uždirbdavau po 55 rublius (jau po pinigų reformos). Prisimenu, vasarą pas savo tetą atvykdavo ir pas mus dirbdavo tuometinis studentas, o dabar garsus žmogus, Seimo narys Saulius Razma, - pasakojo buvęs brigadininkas. - Būdavo, su dalgiais žolę nupjaus, iš pelkių berželių nusikirs ir jais iš pelkių trauks nupjautą žolę, moterys sugrėbs. Ir javus su dalgiu nupjaus, į gubeles pastatys, rugius - į mendeles (suriša šerdį iš trijų pėdų, pastato šerdį, dar aplink ją dešimt pėdų atremia, apkepurėja).
Vladislovas Stonys didžiuojasi ir tuo, kad šiame ūkyje augino lubinus. Pamena, kad vienais metais lubinų sėklų derlius buvo iki 3 tonų, tad jomis apsirūpino ne tik patys, bet ir davė Mostaičių pagalbiniam ūkiui. (Dabar pripažinta, kad lubinai, kaip ne vietinė kultūra, naikintina kaip beatodairiškai plitusi piktžolė.)
     Žinias apie pagalbinio ūkio veiklą jis veždavo į Mostaičius, kur priimdavo buhalteris Zigmontas Srėbalius.
     1973 metais Stirbaičių pagalbinis žemės ūkis buvo panaikintas, nes, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo nuostolingas. Bet tada Vladislovas Stonys jame jau nebedirbo - dar 1967 metais buvo pasiųstas į gamybos meistrų kursus Kauno miškų technikume Girionyse.
     „Visą technikumo mokslą reikėjo išeiti per metus. Tad man, nebaigusiam vidurinės mokyklos, nebuvo lengva. „Kaliau", reikėjo mintinai visus medienos standartus išmokti, rašinius rašyti ir daug kitų dalykų", - prisimena Vladislovas Stonys. Ir priduria, jog paragintas žmonos, vėliau Plateliuose baigė vakarinę mokyklą - įgijo vidurinį išsilavinimą.
     Po metų, baigęs kursus technikume, grįžo namo. Nuvažiavo pas Plungės miškų ūkio kadrų skyriaus viršininkę Danutę Kubilienę, parodė kursų baigimo pažymėjimą ir nuėjo pas direktorių Vytautą Kelertą pasiteirauti, kuo toliau dirbti. Šis liepė mėnesį atostogauti, matyt, neturėjo ko pasiūlyti. Po to mėnesio buvo įdarbintas pačiame Miškų ūkyje dešimtininku ir pradėjo kasdien važinėti iš Platelių į Miškų ūkio medienos ruošos punktą Plungėje. Išvažiuodavo tik 8 valandą, mat buvo sutaręs su buhaltere Apolonija Girdžiūniene, kurią gražiai vadino „Polele", kad ši rytais išrašys kelionės lapus, o už ją jis paskui atlikdavo kitus darbus. Tarp įvairių darbų tekdavo ir apskaičiuoti tonkilometrius: kokį svorį, kiek kilometrų nuvežė darbuotojai.
     Po dviejų metų Vytautas Kelerta jį paskyrė Beržoro girininkijoje gamybos meistru. Kasmet toje girininkijoje kirsdavo 5 - 6 tūkst. kietmetrių medienos. Vladislovui Stoniui reikėdavo kleimuoti, daryti technologines schemas, paruošti biržes, priimti medieną, darbininkus aprūpinti benzinu - visko nė nesuskaičiuosi. Turėdavo laisvą vienintelę dieną per savaitę - sekmadienį.
     Apie tuometinį darbą pasakodamas, paminėjo, kad „išrado" biržių namelius: Kaune nusižiūrėjęs, buvo sumeistravęs ir kiekvienai kirtimo brigadai pastatęs po vieną - iš viso penkis poilsiui skirtus namelius. Jų viduje būdavo krosnelė, stalas, suolai.
     „Paskui valdžia pradėjo mane pulti. Norėjo, kad stočiau į Komunistų partiją. Sakiau, kad žmona man neleidžia. Ji sovietmečiu, mokydamasi Klaipėdos pedagoginiame institute, už eilėraštį, kurį saugumui nunešė draugės vaikinas, buvo nuteista, dešimt metų kalėjo lageryje", - toliau vardijo savo gyvenimo peripetijas Vladislovas Stonys. Beje, jo žmona ir šiais laikais tebekūrė, yra išleidusi knygelę „Noriu širdimi kalbėti". Leidinyje sugulė Dangirutės Stonienės sukurti eilėraščiai, užrašyti prisiminimai, partizanų dainos.
     Berods pusmetį jam yra tekę dirbti ir Alsėdžių girininku, nes buvo susiklosčiusi situacija, kad staiga Plungės miškų ūkiui prireikė žmogaus, gebančio prižiūrėti tenykščius miškus.
     Paskui lyg ir netikėtas posūkis: išėjo iš Miškų ūkio ir bene aštuonerius metus dirbo gamtos apsaugos inspektoriumi - iš pradžių su Steponu Slušniu, vėliau su Aloyzu Balsiu. Kurį laiką tuo pačiu metu dirbo ir biologu Respublikinės gamtos tyrimo laboratorijos Žemaitijos filiale, kuris buvo įsikūręs Mosėdyje. Jo bendradarbė buvo dabartinė Žemaitijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė.
     Turbūt ir dabar dar galima pamatyti miškelyje tarp Beržoro ir Platelių išlikusių jo padarytų inkilų paukščiams. „Pusės hektaro plote apie 54 inkilus įkėliau. Koks čiulbėjimas čiauškėjimas buvo vasarą - beveik kiekvienas inkilas užimtas! Atvažiavo rudenį iš Vilniaus tikrinti inkilų ir rado į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą miegapelę. Ir aš pirmą kartą ją pamačiau - graži tokia, gelsva" - šypsojosi prisiminęs pašnekovas.
     Paklaustas, kokia dar veikla užsiėmė dirbdamas gamtos tyrimo laboratorijoje, įvardijo, kad reikėjo... rašyti ataskaitas: ką padaręs, ką matęs, reikėjo stebėti miškus, žvėris, paukščius.
     Tačiau labiau nei apie kasdienius darbus jam rūpėjo papasakoti apie netikėtą susitikimą su vilku: „Nuvažiavome prie Reiskių pelkės. Marija Jankauskienė pasuko į vieną pusę, aš - į kitą ir staiga per žiūronus pastebėjau, kad jos kelio pusėje, tolėliau, tupi atsukęs nugarą vilkas. Nenoriu išgąsdinti - šaukti negaliu, rodau kolegei rankomis ir šiaip taip susišnekėjom. Aš priėjau prie vilko per dvidešimt metrų: be batų, iš lėto, vėjas pūtė nuo jo, suplojau - nuskuodė į pelkę!"
     Mažinant Plungės gamtos apsaugos inspekcijos etatus, jos vadovas Aloyzas Balsys atleido Vladislovą Stonį iš darbo, nors iki pensijos betrūko pusmečio stažo. Nuėjo pas tuometinį Žemaitijos nacionalinio parko direktorių Vidmantą Bezarą, šis pasakė, jog Plateliuose reikia eigulio. Iš pradžių girininkas Jonas Šečkus nenorėjęs priimti, bet vėliau sutiko. Vladislovas Stonys gyveno ūkiškai, tai yra augino gyvulių, kurie atimdavo nemažai laiko. Prisiminė: „Laiko vis trūkdavo, bet nors naktį išeisiu ir padarysiu, kas vadovo pavesta. Pirmąją girininko užduotį įvykdžiau per savaitę: pririnkau pušies kankorėžių. Po savaitės, penktadienį, vyko susirinkimas, paaiškėjo, kad aš vienas buvau jų pririnkęs, kiti eiguliai nespėjo".
     Iki pensijos stažo betrūko pusmečio, tačiau eiguliu užsibuvo net penkerius metus. Jam teko prižiūrėti didelius plotus - buvusius Platelių kolūkio miškus (Gilaičių, Dovainių, Beržoro) ir pusę Montvydinės miškų. „Aš juos apeidavau, pas žmones ir gaudavau pavalgyti. Uždirbdavau po pusantro, po tūkstantį atlyginimo. Montvydinėje buvo stambūs miškai - eglynai, juos kirsdavo, buvo daug darbo, - kalbėjo pašnekovas. - Kai Platelių miškus iš Nacionalinio parko perdavė Telšių urėdijai, išėjau į pensiją."
     Užsiminus apie pomėgius ir Vladislovui Stoniui pradėjus juos vardinti, reikia stebėtis, kaip sugebėjo visur suspėti. Jis ir medžiojo, ir žvejojo, ir dainavo vyrų ansamblyje, ir dešimtmetį šoko Platelių folkloro ansamblyje, net pats kadaise 16 porų mokė tautinių šokių. Dabar tik retkarčiais įmerkia meškerę ežere, tačiau kone kiekvieną sekmadienį gieda bažnyčios chore.
     Pasakoja ir apie medžioklę: „Bilietą turėjau nuo 1963 metų, bet medžioti pradėjau gerokai vėliau, nes žmona nenorėjo, kad tuo užsiimčiau. Nuo to laiko, būdavo, ar sninga, ar lyja, nepraleidau nė vienos medžioklės, labai įsitraukiau... Briedžius kokius 6 nušoviau, šernų daugybę. Bet amžius - man jau 80 metų, paskutinį kartą medžioklėje buvau prieš trejetą metų. Jau atsisveikinau ir su ilgai tarnavusiu šautuvu - prieš pusantrų metų pardaviau."

Stirbaičių girininkija

     1991 metais įkūrus Žemaitijos nacionalinį parką su centru Plateliuose, į jį pateko Plungės miškų urėdijos Alsėdžių, Beržoro ir Platelių girininkijos bei tuomet Šateikių girininkijai priklausiusi Stirbaičių eiguva. Galima būtų buvę palaikyti parko direktorių Vidmantą Bezarą blogu vadovu, jei, kaip ir dera, nebūtų ėmęsis reformų: nuo 1992 metų spalio 1 dienos iš Stirbaičių eiguvos ir dalies Beržoro girininkijos miškų, taip pat toje teritorijoje buvusių žemės ūkio bendrovių miškų įsteigta Stirbaičių girininkija.
     Jos būstinė įsikūrė Stirbaičiuose buvusių ūkininkų Prano ir Stasės Bekėžų sodyboje. Darbštūs ūkininkai, auginę šešis vaikus, pokario metais buvo ištremti. Kolūkių laikais be šeimininkų likusiame name buvo apgyvendintos „komunizmo kūrėjų" proletarų šeimos, kurios greitai viską nuniokojo. Įsikūrus girininkijai namas buvo šiek tiek suremontuotas, o ją panaikinus valkatos ar kas visai sudegino.
     Girininku - pirmuoju ir vieninteliu - buvo paskirtas Beržoro girininko pavaduotojas Sigitas Kvašinskas. Jis - vietinis. 1984 metais baigęs Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, pradėjo dirbti Rietavo miško pramonės ūkio galutinio sandėlio meistru, paskui - Kretingos rajono K. Požėlos kolūkyje miškininku landšaftininku, Beržoro girininko pavaduotoju.
     Sigitas Kvašinskas prisimena savotiškai įdomią jo paskyrimo Stirbaičių girininku aplinkybę. Miškų ūkio ministras Jonas Rimas Klimas, gal sekdamas garsiuoju Algirdu Matulioniu, ėmėsi iniciatyvos pats skirti girininkus. Kai kas ironizuoja: gal nenusitverdamas kito darbo? Pirmąjį pažymėjimą jis įteikė Sigitui Kvašinskui, kuris teigia, jog tai istorinis paskyrimas ir, ko gero, vienintelis Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, mat greit ministras susiprotėjo atsisakyti savo pretenzingo sumanymo.
     Naujojoje Stirbaičių girininkijoje buvo suformuotos trys eiguvos: Stirbaičių - eigulys Bronislovas Burba, Ilgio - eigulys Antanas Jonauskas ir Liepijų - eigulys Artūras Panumis. Buvęs girininkas juos gana taikliai apibūdina.
     Antanas Jonauskas - tai senosios kartos eigulys. Jis savo valdose žinojo viską: ir uoksus, ir lizdus, ir ką tik išverstus medžius. Mėgstantis pašmaikštauti ir per dantį patraukti savo kolegas bei girininkijos interesantus. „Iš jo išmokau daug: ir požiūrio į patį mišką, miško gyventojus, miško kirtėjus, - prisimena Sigitas Kvašinskas. - Jam nebuvo pirmoj eilėj „ponas kubas" ir kirtimas dėl kirtimo - greičiau kaip neišvengiamas medienos žmonių poreikiams naudojimas."
     Eigulys Bronislovas Burba - labiau gamybininkas. Sovietiniais metais jo eiguvoje buvo pagalbinis žemės ūkis (atėjus Sigitui Kvašinskui jo jau nebebuvo, panaikintas dar 1973 metais) bei miško daigynai. Šioje eiguvoje teko užsodinti mišku dirbamos žemės plotus - po 10 -15 hektarų kasmet.
     Mažiau ką buvęs girininkas tegalėjo pasakyti apie trečiąjį eigulį Artūrą Panumį, nes tas buvo... jaunas. Atėjo dirbti naujai įkurtoje eiguvoje, baigė eigulių kursus Kauno miškų technikume Girionyse. Jis greitai pritapo prie vyresniųjų kolegų, sėmėsi iš jų žinių ir patirties. Jis buvo baigęs Kretingos žemės ūkio mokyklos mechanizacijos skyrių, tad buvo geras pagalbininkas tvarkant miško ruošos techniką.
Pamažu buvo suformuota Miško ruošos ir priežiūros brigada.
     Susikūrusi girininkija „paveldėjo" vienintelį darbininką - Kazimierą Beržonskį, gyvenusį Stirbaičių kaime. Jis daugiausia dirbo miško priežiūros darbus. Miško pjovėju buvo priimtas Algimantas Butrimas iš gretimo Pamedlinčių kaimo, traktorininku - Juozas Panumis, tačiau jis nė kokų neapšilęs po poros savaičių išėjo, vietoj jo ėmė dirbti Vytautas Žutautas.
     Jauni vaikinai buvo imlūs naujovėms, pažangioms technologijoms. Algimantas Butrimas juokaudamas dažnai taip žemai nupjaudavo medį, kad kartu būdavo nupjaunamas ir kleimas, kelmai likdavo be jų. Pjovėjas pasišaipydavo iš eigulių, kad jie nesusiriečia iki žemės žymoms įmušti.
     Buvęs girininkas prisipažįsta, kad girininkijos kirtimo apimtys nebuvo didelės, ji vykdydama užduotis dažnai pirmaudavo tarp Žemaitijos nacionalinio parko girininkijų.
     Nuo 2004 metų balandžio 1 dienos Žemaitijos nacionalinio parko girininkijos perduotos Telšių urėdijai. Visi buvę Stirbaičių girininkijos miškai perduoti Beržoro girininkijai, eigulių etatai panaikinti. O Sigitas Kvašinskas tapo Žemaitijos nacionalinio parko vyresniuoju specialistu.

Pranas RADIKAS
Dalia ŠIMKUTĖ
Česlovas GEDVILAS
2015 m., rugsėjis

 

 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt