Aleksandro Tenisono laiškai



 

Medumi kvepianti praeitis 

   Prieškario laikų Plungės ir Telšių girininkas Aleksandras Tenisonas garsus, bent jau Žemaitijoje, atsiminimų knyga „Žemaitijos girių takais". Bet jis įdomus ir savo laiškais, pasiekusiais Telšius iš anapus vadinamosios geležinės uždangos. Bėgdamas nuo laukiančios tremties jis 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Tačiau neužsidarė savo kiaute - išliko gyvybingas, palaikė ryšius su po visą pasaulį išsibarsčiusiais buvusiais savo kolegomis miškininkais bei kitais bendraminčiais. Viename laiške jis pamini kelis. Rašo Kalėdoms gavęs pasveikinimą iš Antano Rukuižos, neseniai parašęs miškininkas Vincas Žemaitis, atsiliepę ponai Bakučiai iš Poznanės, Andrašiūnai, Ugintas iš Filadelfijos, L. Mejeris, Mališauskas - buvęs Telšių apskrities medžioklės draugijos pirmininkas iš Bostono ir kiti.
     Be abejo, atskirtam nuo tėvynės mieliausi laiškai buvo iš telšiškio Kazimiero Dauginio, su kuriuo kažkada yra kartu dirbęs Telšių urėdijoje. Kazimieras Dauginis galėjo būti Aleksandro Tenisono akys čia, Žemaitijoje, padedančios bent neakivaizdžiai pabraidyti kadaise vaikščiotais takais.
     Išliko aštuonios dešimtys 1971 - 1979 metais Aleksandro Tenisono iš Belgijos, Antverpeno, Kazimierui Dauginiui rašytų laiškų, kuriuos išsaugojo Dauginio duktė Danutė Pilipavičienė. A. Tenisonas juose ne tik dalijasi kasdieniais rūpesčiais, bet ir aptarinėja to meto aktualijas, prisimena bendrus pažįstamus - laiškus iš dalies galima laikyti knygos „Žemaitijos girių takais" tęsiniu. Netrūksta ir nostalgijos, atitrūkus nuo Žemaitijos, kurią laikė savo tėviške, nors tikroji gimtinė Latvijoje, kur prabėgo pirmieji metai.

                                Pirmasis laiškas
„Antverpenas,
1971 m. spalio 18 d.

     Mieli, brangūs Bičiuliai! Didžiai apsidžiaugiau visiškai netikėtai gavęs iš Jūsų taip malonų laišką. Tai laiškas lyg iš namų, iš saulėtos žydinčios vasaros, medumi kvepiančios, laiškas iš brangių bičiulių po tiek metų, kai taip nenoriai teko išsiskirti. Mano nuoširdus ačiū, kad neužmiršote sūnaus paklydėlio ir sušukote: „Alo!" Tai man didelė paguoda.
     Mielas Kazimierai, kaip galima nebeprisiminti jūsų taip malonią šeimynėlę su trim tokiomis mielomis dukrytėmis. Manyje, tartum šaldiklyje, liko užkonservuotas tas mielas pasaulis iš Džiugo ir Masčio padangės, kurį teberegiu ir sapne. Dažnai jus prisimindavau ir pagalvodavau: tegul atleidžia man Kazimieras už pražudytą jo taip gražią spietinę (fanerinė dėžė laikinai perkelti bičių spiečius iš vienos vietos į kitą - Č.G.). Tada pasiskolinau ir nebegrąžinau... Atsidūriau kitame krašte, bet išliko man mieli palikti namai, žaliosios girios, apskritai visi seni draugai, bičiuliai. Čia kitas žmonių sentimentas, galvosena, ir man - senam medžiui - sunku prigyti, nors gyvybei palaikyti nieko netrūksta. Bet kaip rašė vienas rašytojas, ne vien duona gyvena žmogus.
     Tuo metu, kai, kaip rašote, viešėjote pas savo bičiulius, gavau p. Justinos su Ad. laišką, rašytą nuo Birutės kalno Palangoje, su tiekos buvusių kolegų - bendradarbių parašais! Įsivaizduokite koks džiaugsmas! Supratau, kad mano pirmasis laiškas ten gautas, bet mažas p. Justinos prierašas „Ar gavai mūsų laišką, kodėl nerašote?" leidžia man suprasti, kad to jų laiško, turbūt antrojo, negavau, „nuskaitė" kažkas kitas (autorius turi minty sovietinę cenzūrą, konfiskavusią laišką - Č.G.). <...>
Klausi, mielas, kas mane domina iš Masčio paežerio. Viskas! Tik viena kita žinutė prasiskverbia iki mūsų. Telšių laikraštyje (atvežė pravažiuojanti australė) skaičiau: Telšių girininkijos girininkui Vladui Stanevičiui staiga mirus, nuoširdžiai užjaučiame - „Masčio" kooperatyvo darbuotojai." Tokia žinutė man ir čia šalčiu perbėgo per gyslas.
     Sesuo retkarčiais parašo, ji dar apvaikščiojo mano ir jos vaikystės vietas Tverų girininkijoje ir Stalge - mano girininkavimo pirmojoje gyvenvietėje. Gavau ir porą vaizdelių, bet sunku beatpažinti - permainos.
     Iki 1965 metų gaudavau ir „Mūsų girias", bet kai jos persirito į „Mūsų gamtą" ir prisišliejo prie turizmo, nustojau gavęs. <...>
     Rašote, mielas Kazimierai: jei atvyktumėte... Jei tikrai įvyktų stebuklas, tai man vos ne gimtajame mieste visų pirma tektų klausti: pasakyk, gerbiamasis praeivi, kur čia tokia Melnikaitės gatvė (šioje gatvėje gyveno Dauginiai - Č.G.). Žinau, per tiek metų viskas pasikeitė, net pakelėje kitos veislės medžiai išaugo, ošia jie ir ten, kur seniau jų nebūta. Gal prie progos, kiek tai galima, šį tą apie mano senąją darbovietę parašytumėte, kaip ji kito, žėlė ir tvarkėsi. <...>
     Ką apie save parašyti? Esu svetimšalis, anksčiau kas 2, o dabar kas 5 metai pakeičiamas - prailginamas paso galiojimo laikas. Persikėlęs į naują policijos rajoną, svetimšalių skyriuje vis palieki savo penkių pirštų atspaudus. Šiaip jokių reikalų su policija neturėjau. Esu amžinas bedarbis. Šiandien esu ant 74 metų pakopos, o tokių niekas nenori. Paragavau ir fabriko darbininko duonos: kailių ir vilnų verpimo fabrikuose, bet palyginti neilgai, „gyvenimo" pradžioje.
     Susirašinėju su miškininkais, bet ir jų eilės išretėjo, daugis išėjo amžinybės takais. Per Kalėdas susisveikiname su Ugintu, jis Filadelfijoje, bet rašyti nemėgsta, į mano laiškus atsakė tik keliais žodžiais. Teberašo Žemaitis (urėdas) iš Čikagos, pensininkas profesorius Kuprionis iš saulėtosios Kalifornijos. Leidžiamas žurnalas „Girios aidas", bet pasidarė jau tik „dvimetis" - senoji gvardija pavargo. Dar neparašiau, bet tuoj rašysiu ponams Bakučiams, susirašinėju su p. Mališausku. Šią vasarą mus aplankė pravažiuodamos dvi ponios buvusios telšiškės, viena iš Australijos, antroji iš Bostono.
     Turėdamas laiko verčiau mūsų tautos pasakas į nyderlandų kalbą, bet nepagalvojau, nepataikiau, leidykla pareiškė: „Bijome rizikuoti, kas beskaito pasakas? Vaikai sėdi prie televizorių, pasakų nebeskaito, o tėvai jiems pasakų knygų nebeperka." Taigi kitas amžius, kitos ir dainos.
     Ruduo. Už lango vėjas drasko glaustašakių topolių lapus ir barsto į mūsų kiemelį. Šiaip mūsų „sode" auga tik 3 berželiai...      Jūsų A. Tenisonas"

                                                                 Kur skriejo laiškai

     Perskaičius šį jaudinantį laišką, kyla noras sužinoti, kas tie minimi asmenys, su kuriais sakosi susirašinėjąs miškininkas veteranas. Be abejo, tai irgi buvę miškininkai, bent dauguma, tačiau laiškuose plačiau nė neaiškinama, kas jie, matyt, savaime gerai žinomi ir A. Tenisonui, ir K. Dauginiui. Žodžiu - kolegos, bendraminčiai.
     Be Juzefos ir Kazimiero Dauginių, laiškas kuriems ką tik cituotas, nuoširdžiausia draugystė susirašinėjant, matyt, siejo su Justina ir Adolfu Andrašiūnais. Adolfas Andrašiūnas, kilęs iš Pakruojo rajono, baigęs Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, 1939 - 1945 metais dirbo Telšių urėdijos Žarėnų girininku. Tada jie ir susipažino, artimai draugavo, matyt, dalijosi ne tik girininkavimo problemomis, bet ir bitininkavimo paslaptimis. Pokario metais Adolfas Andrašiūnas buvo Joniškio miškų ūkio Satkūnų girininkas. Ten ir skriejo laiškai iš Antverpeno. Ir atgal. Su A. Andrašiūnu, kaip ir su K. Dauginiu, A. Tenisonas bendravo, nors gal tiktų sakyti draugavo, iki pat mirties.
     Už tai, kad miškininkai turi knygą „Žemaitijos girių takais", ko gero, turime būti dėkingi keliuose laiškuose paminėtam profesoriui Antanui Rukuižai. Tai jo patartas, kaip teigė rašinyje „Vizijos", A. Tenisonas ir parašė savo girininko atsiminimus.
     Prieškario Lietuvoje Antanas Rukuiža dirbo urėdu, miškininkystės dėstytoju, įkūrė ir vadovavo Alytaus aukštesniajai miškų mokyklai, nuo 1936 metų buvo Lietuvos miškų departamento direktorius. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, paskui emigravo į JAV. Kartu su kitais aktyviausiais miškininkais išeiviais iš Lietuvos Čikagoje atkūrė Lietuvos miškininkų sąjungą, kurią sovietiniai okupantai Lietuvoje buvo sunaikinę. Ši sąjunga išeivijoje rūpinosi miškininkais tremtiniais, leido žurnalą „Girios aidas" bei kitus leidinius, tarp kurių buvo ir A. Tenisono atsiminimų knyga „Žemaitijos girių takais".
     „Girios aido" redaktorius nuo 1955 metų buvo profesorius Jonas Kuprionis. Kaip publicistas A. Tenisonas su juo turėjo nemažai reikalų, nes aktyviai bendradarbiavo šiame Miškininkų sąjungos žurnale. Prieškario laikais J. Kuprionis prisidėjo kuriant Miškininkų sąjungą, 1929 metais pradėjo leisti žurnalą „Mūsų grios" ir iki sovietinės okupacijos (1940 m.) buvo jo redaktorius. Karo metais dirbo Vilniaus universitete, o vokiečiams jį uždarius - Utenos urėdu. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Dirbo Australijoje, paskui skerdykloje Čikagoje (JAV), parkų sodininku. Mokėsi Mičigano universitete ir gavo miškų magistro laipsnį. 1952 metais pakviestas profesoriauti į Luizanos universitetą.
     Jonas Kuprionis aktyviai prisidėjo atkuriant Miškininkų sąjungą išeivijoje. Nuo 1955 metų - „Girios aido", Lietuviškosios enciklopedijos miškų skyriaus redaktorius. Išrinktas Žurnalistų sąjungos pirmininku. Beje, 1978 metais lankėsi sovietinėje Lietuvoje, susitiko su miškininkais, skaitė paskaitą apie JAV miškų ūkio pažangą miškininkystės studentams. Šie okupantų valdžiai padarė akibrokštą: atsisveikindami su svečiu prie mašinos sudainavo „Lietuva brangi".
Vincas Žemaitis - A. Tenisono „Žemaitijos girių takų" redaktorius. Praktiškai nuo jo priklausė knygos išleidimas, mat buvo Miškininkų sąjungos išeivijoje pirmininkas, kurio vadovaujama valdyba ir įsipareigojo atsiminimus išleisti atskiru leidiniu.
     Gali būti, kad jie buvo pažįstami dar prieškario laikais: 1940 -1941 metais V. Žemaitis dirbo Mažeikių urėdu. Paskui buvo Kazlų Rūdos urėdas inspektorius. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, mat buvo ne tik urėdas, bet ir aktyvus visuomenininkas: aktyviai prisidėjo prie Lietuvos miškininkų susiorganizavimo ir jų spaudos išplėtimo; įsteigus Lietuvos miškininkų sąjungą, išrinktas jos pirmininku (1930 - 1933), paskui, nuo 1952 metų - išeivijoje, Čikagoje, buvo atkurtos šios sąjungos pirmininkas.
     O apie Ciprijoną Mališauską 1974 metų liepos 26 dienos laiške K. Dauginiui parašo pats A. Tenisonas. Tiesa, informacija liūdna: „Liūdną žinutę gavau iš Bostono. Per visus tuos metus turėjau nuoširdų draugą, korespondentą, nuolat susirašinėjome, nuo pat mano girininkavimo pradžios dažnai pamedžiodavome kartu - kartu vaikštinėjome žaliųjų girių takais. Pažįsti jį - tai Ciprijonas Mališauskas, buvęs Telšių apskrities medžioklės draugijos pirmininkas. Buvo sulaukęs jau 87 metelius. Vis pasigirdavo sveikas, traukė ungurius iš Atlanto, o čia vieną rytą po pusryčių išėjo į koridorių - ir sustojo širdis..."
Su Rapolu Ugintu ir Vytautu Bakučiu A. Tenisonas buvo pažįstamas iš bendro darbo prieškario laikais: pirmasis buvo Telšių urėdas 1933 - 1940 metais, antrasis - 1940 -1944 metais. Karui baigiantis abu traukėsi į Vakarus, R. Ugintas atsidūrė Filadelfijoje, o V. Bakutis įstrigo Lenkijoje. Vieną iš jų A. Tenisonas savo laiške nušviečia ne visai iš gerosios pusės. Gal todėl vadina tik vardu - Rapolu:
     „Nebuvo jis blogas žmogus. Man atrodo, kad jis mums, girininkams, norėjo pasirodyti esąs miškininkas specialistas (1925 metais buvo baigęs Lietuvos žemės ūkio akademijos miškininkystės skyrių - Č.G.) ir, žinoma, viršininkas urėdas, bet kartais ir visai kvailai... Ne iš pykčio, bet šiaip prisimenu tokį dalykėlį. Telšių - Lieplaukės pavieškely prie kelio, darydamas rinktinį kirtimą, buvau palikęs gražią „beržų alėją" prie eigulio Domininko Bubelės pasodos. Atvyko Rapolas „priimti kirtimą" ir liepė visus paliktus beržus nukirsti į malkas. Mėginau prieštarauti - supyko: iškirst! Nenorėdamas ginčų su viršininku, liepiau Bubelei vėl atsiųsti kirtėjus ir visus beržus kvartale, kaip urėdas įsakė, iškirsti. Atvažiavo iš Miškų departamento Vincas Jonkaitis revizuoti gamybos. Mums - Jonkaičiui, Rapolui ir man - einant pro iškirstus beržus, revizorius ir pradėjo mane šukuoti, kad ne šiaip sau, o senas girininkas ėmiau ir visus beržus iškapojau. Daug prikalbėjo apie gamtos grožį, apie medynų sudėtį, apie miškininkų nuovoką. Visa tai aš puikiai žinojau, bet tylėjau, laukiau, kad čia pat už dviejų žingsnių tų iškirstų beržų kaltininkas urėdas pradės kalbėti, bet tas, lyg žvirblį burnoje laikydamas, - nė žodelio."
     Kitaip atsiliepė apie antrąjį iš ką tik paminėtų dviejų urėdų Vytautą Bakutį, pranešdamas apie jo mirtį 1978 metų spalio 14 dienos laiške: „Netekau geriausio savo buvusio viršininko, kurį taip gerbiau ir mylėjau. Jis man buvo dešimtas urėdas, bet iš tų dešimties tik jis ir dar Zenonas Giniotas - Rietavo, buvo tikri vadovai ir kaip tėvai. Kiti šiaip sau pakenčiami, o buvo ir tokių, kuriuos grąžino į pavaduotojus..."
     Sprendžiant iš pirmojo A. Tenisono laiško, susirašinėjimas su telšiškiu Kazimieru Dauginiu užsimezgė pastarojo iniciatyva. Jis bus gavęs antverpeniškio adresą iš minimų „p. Justinos su Ad." (tai Justina ir Adolfas Andrašiūnai - Č.G.). Draugystė laiškais tęsėsi iki tragiškos telšiškio mirties - 1979 metų rudenį buvo partrenktas neblaivaus vairuotojo.

                                                         A. Tenisono draugas - Tado Blindos anūkas

     Pasirodo, Kazimieras Dauginis irgi buvo įdomi asmenybė, savotiškas šviesuolis, kurį vienoje knygoje mini ir profesorius Česlovas Kudaba. Yra ir įdomus faktas - K. Dauginis buvo Tado Blindos anūkas! Taip suromantinta Tado Blindos istorija, atsitikusi neatmenamais laikais - prieš 150 metų - nebeatrodo tokia tolima ir tarsi priartėja prie mūsų. Tuo labiau, kad jo proanūkė, K. Dauginio duktė Danutė Pilipavičienė tebesaugo tėvo sukauptą archyvinę medžiagą apie taip išgarsėjusį protėvį.
     Yra Rimanto Šavelio romanas „Tadas Blinda", bet dauguma tą plėšikėlį ar „svieto lygintoją" prisimena iš lietuviško nuotykių kino filmo, nė nesusimąstydami, kiek šiuose kūriniuose teisybės, kiek išmonės. Pastarosios, be abejo, daugiau. Į tai neatsakė net Jonas Andriusevičius - Telšių krašto tyrinėtojas, pedagogas, Telšių kraštotyros muziejaus direktorius, miręs 2000 metais. Iš visų, kurie domėjosi Tadu Blinda, jis bus bene daugiausiai sukaupęs autentiškos medžiagos. 1973 metais Luokės apylinkėse Vilniaus universiteto organizuotos kompleksinės ekspedicijos metu J. Andriusevičius samprotavo:
     „Pirmųjų pasakojimų klampynė padengta vos ne šimtamečiu dulkių sluoksniu, šiandien leidžia laikyti teisingu dalyku bet kokį žmogaus vaizduotės gaminį, bet kokį prasimanymą aštriems pojūčiams padirginti. Pasekime nors dalį to, ką girdime apie garsųjį Tadą Blindą. Iš vieno atėmė, kitam su kaupu nepašykštėjo, vienam bizūnu tvojo, kitam puskvortę pastatė. Apšvarino dvarininko ar kunigėlio storą piniginę, iš biednioko skatikus irgi nulupo. Luokiškiai pasakoja, kad vienaip ar kitaip atsitiko ties Tryškiais, kiti tvirtina, kad visa tai kaip tik Luokėje buvę..." O tai liudininkų teiginius daro praktiškai beverčiais, nes juk žinoma, kad įvairiausi pasakų nuotykiai visada įvyksta svetimoje karalystėje, ne pas juos...
     Remdamasis archyvinėmis pažymomis, J.Andriusevičius nustatė, kad Tadas Blinda gimė 1846 metų rudenį Luokės parapijos Kinčiulių kaime. Tėvas buvo ūkininkas, be to, Viekšnių dekanato už Luokės medininkas. Tadas 1867 metų vasario 7 dieną vedė gretimo Jucių kaimo merginą Barborą Viktoravičiūtę - tai matyti iš Luokės bažnyčios knygų įrašų, saugomų Lietuvos valstybiniame archyve, o grožinių kūrinių kūrėjai yra išsigalvoję, kad santuoka įvyko miške - ar ne prie Tado Blindos pušies...
     1877 metų balandžio 22 dieną per jomarką Luokės karčemoje Tadas Blinda susipešė su kitais karčemos lankytojais ir buvo užmuštas. Jo vyriausiajai dukrai Ievai, būsimai K. Dauginio motinai, tada tebuvo vos aštuoneri metai.
     K. Dauginis gimė 1907 metais. Jo tėvai: Ieva (minėtoji T. Blindos duktė) ir Antanas Dauginiai. K. Dauginis 1928 metais atliko karo prievolę ir, išsitarnavęs puskarininkio laipsnį, kelerius metus dirbo pėstininkų pulko kuopos raštininku Kaune. Paskui grįžo arčiau gimtinės - ėjo Smulkaus kredito draugijos banko Varnių skyriaus buhalterio pareigas.
     Manoma, kad iš karto po to dirbo Telšių urėdijoje, kurios būstinė buvo Alsėdžiuose. Iš pradžių raštininku ir miško gamybos prižiūrėtoju, paskui perkeltas techniniu sekretoriumi. Tada A. Tenisonas ir susipažinęs su juo, nes būdamas girininkas turėjo įvairiausių bendrų reikalų.
     Tiesa, iškyla keblumų nustatant darbo urėdijoje laikotarpį. Sovietmečiu rašytame gyvenimo aprašyme K. Dauginis nurodo 1935 - 1942 metus, tačiau ta data nėra teisinga, nes kita pažyma konstatuoja, kad 1940 metais jis dirbo Žarėnų valsčiaus raštininku. Be to, kažkuriais metais jis buvo Žarėnų nuovados policininkas, bet to minėti sovietinei įstaigai skirtame gyvenimo aprašyme negalėjo, teko klastoti datas. O darbą policininku mena ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, kuriuo Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas už skęstančiojo išgelbėjimą. Jį tebesaugo sūnus Romualdas. Juo iki sovietinės okupacijos Lietuvoje tebuvo apdovanoti 44 asmenys.
     Be to, jo duktė Danutė Pilibavičienė gimė 1937 metais Žarėnuose. Jos turimais duomenimis, šeima į Alsėdžius persikėlė tik 1940 metų rudenį, tad sunku tikėti, kad iki to K. Dauginis iš Žarėnų važinėjo į Alsėdžius, kur iki 1947 metų buvo urėdijos būstinė. Bet gal labai tikslūs darbo urėdijoje metai ir nebūtini. O „mielus susitikimus" urėdijos raštinėje laiškuose mini ir pats A. Tenisonas.
     Vėliau K. Dauginis dirbo buhalteriu Telšių amatų mokykloje, Rainių mašinų ir traktorių stotyje, Žemės ūkio banko Telšių skyriuje, Telšių mokykloje - internate.
     Jį domino ne tik buhalterija. Buvo sukaupęs didžiulę biblioteką, interesų ratas buvo labai platus. Tad neatsitiktinai turėjo apie ką diskutuoti laiškuose su A. Tenisonu.
     Jau būdamas pensininkas, remdamasis savo sukaupta archyvine medžiaga, 1977 metais parašė beveik 200 mašinraščio puslapių studiją apie Tadą Blindą, pavadinęs ją istoriniu ir folkloriniu montažu, kurį tebesaugo duktė Danutė Pilipavičienė. Istorijos mokslų daktaras Tomas Balkelis savo disertacijoje apie jį rašė: „Blindos vaikaitis Kazimieras Dauginis, norėdamas reabilituoti savo garsųjį senelį, parašė kelių šimtų puslapių mašinraštį, kuriame sujungė ne tik Blindos biografijos faktus ir mitą, bet ir jo giminaičių prisiminimus, folklorinius pasakojimus." „Tado Blindos" filmo scenarijaus kūrėjams K. Dauginio rašinio neprireikė - jiems labiau tiko išmonės apie tuoktuves ne bažnyčioje, o miško tankmėje ir panašūs dalykai...

                                        Kaip šuo sviestą mušė...

     A. Tenisoną, kankinamą nostalgijos, aišku, visų pirma domina Telšių ir Plungės apylinkės, pasikeitimai jose, o K. Dauginį - gyvenimas svečioje šalyje, juk žmonės, atskirti nuo Vakarų vadinamąja geležine uždanga, labai menkai orientavosi: jiems be perstojo visais kanalais buvo kemšama, kad kapitalistiniame pasaulyje vyrauja vien išnaudojimas, neteisybė, liaudies skurdas, antidemokratija ir taip toliau.
     Plačiau ką nors aiškinti A. Tenisonas nesiima, nes būkštauja: „kad jums nebūtų blogiau...".
„Klausi, kaip man čia, Belgijoje, - rašo viename iš pirmųjų laiškų. - Negaliu skųstis, žmonės šiame krašte korektiški, tik ermyderį sukelia svetimšaliai - darbininkai iš Afrikos, Turkijos ir net Pietų Europos, taigi arabai, turkai, ispanai, italai. Mat atvyksta daugiausiai tokie, kuriems namie už tam tikrus darbelius dega kulnai, tai ir čia visus didesnius kriminalus įvykdo svetimšaliai. Šiaip vietiniai gyventojai yra flamai, arba flamandai, ir valai. Valai kalba prancūziškai, flamai - flamiškai. <...> Flamų ir olandų - tai viena ir ta pati kalba, literatūriškai - viena nyderlandų kalba, panašiai Lietuvoje aukštaičiai ir žemaičiai.<...>
     Belgijoje lietuvių aziatais nelaiko, bet anksčiau Vokietijoje, Bavarijoje, mano buto šeimininkė Milerienė tai paklausė: „Ar Lietuvoje turėjote elektrą? Ar Lietuvoje yra ir dviračių?" Taigi Milerienė mane laikė tikru aziatu..."
     Kitame laiške rašo: „Kai pakliuvau į kultūringą Bavariją, į jos kaimą, teko stebėtis jų ūkininkavimo „pažanga"... Pjautuvo iki tol dar nebuvau matęs, jų Pabaltijy neturėjo nei mūsų dvarininkai, nei šiaip valstiečiai, o čia kiekvienas ūkininkas jų dar tebeturėjo ir mokėjo naudotis... Dauguma ūkininkų neturėjo arklių, važinėjo karvėmis ir jas melžė, o per dieną važiavęs ar aręs to pieno kiek ten begausi... Tiesa, neteko man matyti pabalnotos karvės..."
     Antra vertus, autorius stebisi Vakarų Europos pažanga, nors kai ką savo 1972 metų sausio 16 dienos laiške aprašo ironiškai, traukdamas per dantį:
     „Mes čia Belgijoje turime atskirą buities muziejų. Jo plotas apie 50 hektarų. Ten sustatyta įdomių senųjų ūkių iš 17 - 18 šimtmečių, o gal ir iš anksčiau. Kai žiūri, tai rodos, kad žengi į seną Belgijos gyventojų praeitį, matai, kaip jie gyveno, ūkininkavo ir kokią „techniką" pritaikė. Įdomi smulkmena - nematęs tų įrengimų, nepatikėčiau, kad šuva galėtų... mušti sviestą. Muziejuje atskiras ūkis su visais ūkio trobesiais ir padargais. Ūkininkas turėjo kiek tai (nebepamenu kiek) karvių ir sviestui mušti buvo įsitaisęs man niekur nematytą įrengimą. Trobos lauko pusėje prie sienos ant ašies toks didelis ratas, panašiai kaip voverei narvelyje. Voverė bėga ir suka tą ratą. Tame ūkyje rate bėga šuo ir suka ašį. Ji per sieną įeina į kambarį, o ten ašies gale kitas ratukas, o šone pritaisytas toks „kočėlas", kurio šakotas galas eina į siaurą aukštą statinaitę. Ratukui sukantis, tas „kočėlas" kyla ir leidžiasi žemyn ir muša grietinę statinėje. Aišku, šuva turi bėgti, ratą sukti.
     Apžiūrėjęs tvartus, daržinę, priėjau prie 17-to šimtmečio kiaulidės. Durys į vidų uždarytos, bet apėjęs aplink užuodžiau deglės kūno kvapą. Na, manau, kiaulininkas tai kiaulininkas, bet kaip jūs tą kiaulės kvapą iš 17 šimtmečio čia taip realiai imituojate? Nusprendžiau pakalbinti to tvarto „šeimininką" - muziejaus prižiūrėtoją: „Sakyk, mielasis, kaip jūs tą kiaulės kvapą taip realiai padarote tame kiaulių tvartelyje?" Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: „Mister, tai mažas sekretas: aš tame muziejaus tvartelyje šeriu savo du bekonus. Neturiu kur, o čia gatavas tvartas... Aš tik jums tai pasakau..."
      Taigi - mintys su šypsenėle apie praeities belgų išradingos mechanizacijos subtilybes. O štai kitame laiške skaitomi žodžiai šiandien sukelia šypseną jau dėl kitko. Dėkodamas už atsiųstus žurnalus, tarp kurių Kazimieras Dauginis visada pasistengia kaip buvusiam miškininkui ir gamtos mylėtojui įdėti ir „Girias", A. Tenisonas rašo: „Bet girios, girios, kaip jos man nutolo: nė vienos pažįstamos pavardės nebeliko, o ta jų kirtimo mechanizacija taip neįtikėtinai pažengė - rodos, greit ten girioje medį pradės versti nebe žmonės, bet mechanizuoti robotai. Mano buvę kirtėjai, krovėjai, vežikai turbūt ilsisi Liepų Lauko smiltainėje ir brandūs tada medynai virto atžalynais, jaunuolynais... Koks tai kirminas graužia man širdį, kai pradedu prisiminti senus girių takus ir žinoma senus draugus."
     Šypseną kelia ne atskirto nuo tėvynės žmogaus, apskritai senuko nostalgija praeičiai. Rašydamas apie medžius kertančius robotus, A. Tenisonas lyg ironizavo. Bet tai buvo 1972 metais. Ir še tau - dabar netgi Žemaitijoje, be atodairos nepuolančioje prie naujovių, iš pradžių atsargiai apsidairančioje, giriose darbuojasi miško kombainai - beveik tikri robotai.

                                                                  Žaidimai su cenzūra

     Panašūs cituoti tekstai turėjo patikti sovietinei cenzūrai - kokia ta kapitalistinė Europa atsilikusi!
     A. Tenisonas buvo atsargus. „Įdėčiau į laišką dėdės Samo popieriūkštį, bet bijau pridaryti mielam gal nemalonumų, - rašė jis 1972 metų balandžio 27 dieną. - Spaudoje teko skaityti, kad tai rizika gavėjui. Ar tiesa?" Dėdė Semas (arba Samas) - JAV simbolis, matyt, A. Tenisonas rengėsi pasiųsti K. Dauginiui kažkokią publikaciją iš JAV.
     A. Tenisonas, kaip aiškėja iš tolimesnių laiško eilučių, sumanė net savotišką eksperimentą. Išplėšęs iš madų ar rankdarbių žurnalo porą lapelių su megztukų pavyzdžiais, įdėjo į voką Juzefai Dauginienei. Jei kelionėje „nepaklys", tai yra jei sovietiniai cenzoriai cenzūros sumetimais nesulaikys ar paprasčiausiai nenukniauks jiems patikusį dalykėlį, tada galėsiąs pasiųsti daugiau. Norėjęs sužinoti, ar tiesą Vakarų spauda rašo, kad periodika adresato nepasiekia. Prisipažįsta suprantąs, jog toks jo „eksperimentas" gali pasirodyti vaikiškas, bet esą svarbu žinoti kelią, kuriuo eiti.
     Visiems žinoma, kad į sovietinę Lietuvą negalėjo patekti jokia propaganda apie tikrąjį Vakarų šalių gyvenimą, didmiesčiuose būdavo platinami nebent užsienio šalių komunistų partijų laikraščiai.
     Ne viskąs būdavo išleidžiama iš socialistinio lagerio, tačiau daugumos spaudos leidinių nebuvo draudžiama išsiųsti: jei jau platinami namie, vadinasi visas cenzūras praėję. Tiesa, kalbamuoju laikotarpiu tiesioginių cenzorių, be kurių leidimo nebuvo galima spausdinti naujausio laikraščio numerio, lyg ir nebebuvo. Mat „homus sovieticus" jau buvo išsiugdęs savicenzūrą, tai yra prisitaikęs, kad galėtų pritilpti prie lovio.
     Vis dėlto A. Tenisono laiškuose, kuriuose dėkojama už įvairias knygas, pavyzdžiui, J. Požėros „Šiaurės kelius", Č. Kudabos „Kalvotąją Žemaitiją", B. Kondrato „Minijos vingiais", E. Jonutienės ir J. Šimkaus „Plungę" (ją viename laiške įvertino taip: „Iš karto visą perskaičiau nuo galo iki galo. Radau pažįstamų: Turskį, Andriejauską, Bichnevičių - joks jis knygnešys, knygutėje daug kur pridėta „poezijos"...), žurnalus „Švyturys", „Mokslas ir gyvenimas", „Pergalė", laikraščius „Tiesa", „Komjaunimo tiesa" (kitokių kaip ir nebuvo), vis lyg tarp kitko viename laiške informuoja: „Siuntinyje radau viską, kaip rašai, tik be tų „Š-Vyturėlių".
     Kas tie „Š-Vyturėliai", paaiškėja iš kito laiško: „Rajoninis „K. Šv." nukeliavo kitais keliais". Taip A. Tenisonas, gal iš tikrųjų šiek tiek vaikiškai, mėgino užsiimti konspiracija. „Rajoninis „K. Šv." - tai Telšių rajono laikraštis „Komunizmo švyturys". Aišku, kad būdamas toje pačioje siuntoje jis negalėjo „nukeliauti kitais keliais", jis buvo konfiskuotas. Kodėl? Matyt, laikytasi nuostatos, jog rajonų redaktoriai nepakankamai politiškai „pakaustyti", norėdami būti kritiški, aprašo, pavyzdžiui, kad dėl brigadininko aplaidumo liko nenurauti burokai (aukštėlesnes pareigas užimančius asmenis, ypač jei jie komunistai, buvo draudžiama kritikuoti). O tai - labai negerai, kad pasaulis pamatys, jog pažangiausiai ūkininkaujančioje socialistinėje šalyje būna tokio aplaidumo...
     Kas be ko, neretai adresatų nepasiekia ir laiškai (nebūtinai dėl cenzūros, gali ir šiaip kur nusimesti). A. Tenisonas paskui sumanė juos numeruoti. Pavyzdžiui, po penktojo laiško gavai septintąjį, vadinasi, šeštasis dingo, gal iš tikrųjų nukeliavo kitais keliais.
     O štai ir ne visai suprantamas tekstas, tik aišku, kad irgi - apie cenzūrą: „Lygiai prieš savaitę gavau mielo laišką ir žurnalų siuntą. Tik šį kartą su kažkieno iškrėsta tikra išdaiga: nukirpta po pusę 3 ir 4 puslapių. Nemanau, kad mielas Kazimieras, tai yra tamsta, pajuokavo ir nusprendė, jog man kai ko nebūtina skaityti ir žinoti. O gal nesveika? Vis dėlto norėčiau žinoti, ar buvai paėmęs žirkles į savo rankas? Bet palieku tuos sargus savo darbo vietose ir nuoširdžiai dėkoju tamstai už visą literatūrą. Laiške paminėjai ir gimtojo miesto „K. Š.", bet jo neradau, tad dėti jį į bendrą siuntą tuščios pastangos, nes kažkam pasiutusiai įdomu jį skaityti..."
     Nedidelis nuostolis būtų negauti „Tiesos". Panašiai pasakytina ir apie tą „Komunizmo švyturį", bet A. Tenisonas šiame rajono laikraštyje vylėsi pamatyti pažįstamų pavardžių iš tų laikų, kai gyveno Telšiuose ir dirbo jų apylinkėse. Laiškuose vis prisimena kokį buvusį pažįstamą, teiraujasi, kaip jam sekasi, prašo prie progos perduoti linkėjimus. Prašo perduoti ir laiškelį - buvusiam kaimynui Zorūbų kaime, matyt, K. Dauginiui žinomam. Mini ir kitus telšiškius: „Prisimindamas gimtąjį miestą, kaip užmirši Udviną, Kaplanskį, Fišerį, Ickovičių, Milevičių ir kitus. Juk tai Egipto piramidės kyšo iš smėlio!"
     Vaizdingai išsireikšdamas apie iš smėlio kyšančias piramides A. Tenisonas turėjo minty, kad paminėti žmonės daug ką galėtų papasakoti apie Telšių praeitį, kuri grimzta užmarštin.
     „Man prisimena paties paminėtas Šalčius prie Germanto, Mato Šalčiaus - to keliautojo po Indiją brolis, - rašo 1978 metų kovo 1 dieną. - Tai įdomus žmogus, tik trumpa pažintis paliko giliai atmintyje. Jei dar pamatysi, perduok mano linkėjimus. Gaila, kad neteko su juo artimiau pabendrauti, mat darbai, įvykiai, rūpesčiai nuvedė kitais keliais. Atsimenu, kur jis buvo pirkęs ūkelį gan smėlėtoje vietoje."
     Grįžtant prie cenzūros, reikėtų suprasti, kad ir Vakarų propaganda turėjo savo uždavinius, viską sovietinėje šalyje vaizduoti vien tamsiomis spalvomis, nepastebėti jokios pažangos. Viename laiške A. Tenisonas, perskaitęs K. Dauginio pranešamas naujienas, nustebęs sušunka: „Į Germantą asfaltuotas kelias! Tiesiai iš Alsėdžių vieškelio per dvaro laukus ir Džiuginėnų mišką iki ežero! Negali būti! Tokį maršrutą ir aš kada tai projektavau, bet atsidūręs į dvaro privačią žemę nuleidau rankas."
     Beveik kiekviename laiške gal ir nejučiomis praslysta nostalgijos gaidelės praeičiai: „Grįžęs iš ligoninės, radau rugpjūčio 4 d. mielo laišką su vaizdeliais (atvirukais - Č.G.), kurie „tie ir ne tie", bet sužadina taip toli nuskridusių dienų prisiminimų... Turgaus aikštėje nesimato vežimų su miežiais, Bažnyčios aikštėje - gyva legenda tapusio keistuolio Juozapo Kikilo. Už mielus vaizdelius didelis ačiū."

                                                                   Nuo Atlantidos iki skraidančiųjų lėkščių...

     Buvusiems bičiuliams ir pažįstamiems turėjo būti įdomu susirašinėti su A. Tenisonu. Tam yra net kelios priežastis. Visų pirma, jis labai mokėjo pasidžiaugti kiekvienu gautu laišku. Ypač iš Telšių, kuriuos jis vadina tėviške. Suprantama, perkeltine prasme, nes gimė Lapmiškio vienkiemyje kitame Latvijos pakraštyje, prie sienos su Estija, tik ketverių metukų su tėvais persikraustė į Pušinę netoli Varnių, paskui gyveno Zorūbuose šalia Tverų.
     Savaime aišku, mes visada padėkojame už laišką, atsakydami į jį. Tai lyg įžanga. Bet įsiskaitykime į A. Tenisono žodžius: „Laiškus rašyti, mielas Kazimierai, esi ir meistras, ir tikras literatas. Skaitome iš eilučių, tarp eilučių, gale eilučių, apverčiam tekstą kojomis aukštyn ir vėl skaitome... Ta proga tenka grįžti į tolimą praeitį, į gimnaziją, bene šeštą klasę, taigi prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Graikų kalbos pamoka. Senas pedagogas, trumparegis, pakviečia mokinį versti Homerą. Tas, perskaitęs graikišką tekstą, pakeičia knygą - paima vokiečių vertimą ir pyškina iš vokiečių teksto rusiškai (tada ir kalbamasi, ir atsakinėjama buvo ne lietuviškai ar lenkiškai, o rusiškai - Č.G.). Mūsų Dannenbergas įtarė: „Iš kokios jūs knygos verčiate?" - „Iš Homero, pone mokytojau!" Bet mūsų „graikas" nenori tikėti ir prieina patikrinti. Jam priėjus mano draugas apverčia tą vokišką knygą kojomis aukštyn ir pakiša mokytojui po nosimi. Tas pro savo akinius pažiūri, kad tai negali būti vokiškas tekstas ir nueina bambėdamas: „O maniau, kad iš vokiško teksto verti..." Taigi, mokėjo nuostabiai pasidžiaugti draugo laiškais!
     Antra: teksto paįvairinimas linksmais dalykėliais, humoru. Kad ir tokiu: „Ir kur buvo mano protas pasitikėti moterimis, ir dar ne viena, o dviem iš karto!" Arba: „Suvalgytas medus sunkiasi per žarnas ir galima peiliu nuo pilvo krapštyti..." Arba anekdoto vertas pasakojimas 1976 metų spalio 27 dienos laiške: „Tikrą atsitikimą aprašė daktaras Veresajevas per rusų - japonų karą 1904 -1905 metų karą. Kaip reikiant prisigėrė karys artileristas ir bevažiuojant nukrito nuo patrankos. Ratas pervažiavo per koją, sutraiškė ją, karys pateko į ligoninę. O čia sužeistuosius aplankė carienė ir apdovanojo Šv. Jurgio ordinu. Taigi ordinas už girtavimą!"
     Ir dar vienas linksmas paporinimas, o tokių šūsnyje laiškų - nemažai. „Nuotykiai, girdėti apie Varnių kazokų išdaigas, mielas Kazimierai, po 70 metų išdulkėjo. Nebepasakysiu net gerai, kaip kazokas, nušvilpęs iš ūkininko kalakutą, įsigudrino jį naktį parduoti vienam ir tam pačiam žydeliui 12 kartų. Kai rytą žydelis nuėjo į daržinę nešti kalakutus paskersti, tai neberado nė vieno. Mat pirkėjas žydeliui matant paukštį įleidžia pro duris į daržinę, o joje pasislėpęs kitas kazokas pro skylę vėl iškiša pirmajam, o šis su „kitu" kalakutu pas tą patį žydelį: pirk."
Netgi kaip subtiliai ir linksmai pasityčiojama iš sovietinių cenzorių - negana to, kad jie, kaip ir visi sovietiniai žmonės, pusalkaniai, bet ir į žurnalus su apsinuoginusiomis moterimis tik seilę tegali pavarvinti: „Šiandien nunešiau į paštą „Modes des Traweaux" (tai, matyt, žurnalas moterims apie madas, rankdarbius, maisto gaminimą - Č.G.). Jis, rašai, keliauja ilgiau negu laiškas. Nenuostabu: jame paveikslėlyje kavos pripiltas pilnas puodukas, šalia jo šokoladinis tortas, kitur vėl - višta kepta, o dar kitame puslapy, žiūrėk, pilnas butelis, pastatytas ant stalo... Greit pro tą visa nepraeisi. Be to, atsiranda dar ir mėgėjų pažiūrėti į kojas ir akis, bet, mielas Kazimierai, nepatariu, nors ir tik viena akim rizikuotum, klausyk, ką žmonelė sako: „Vyrui nesveika žiūrėti į moterų žurnalą, gadina akis." (1973. 11. 29)
     Ir kaip iškęsi nepacitavęs kad ir tokios ištraukėlės iš 1978 metų kovo 1-osios laiško: „Iš televizijos girdėta: „Kas yra filosofija?" Atsakymas: „Tai didelis tamsus kambarys, kur tamsoje filosofai gaudo juodą katiną, kurio ten nėra!" Kas yra religija? Tai tas pats tamsus kambarys, kur gaudomas juodas katinas, kurio ten nėra, bet šaukiama: „Mes jį jau turime pagavę!"
     Ir trečia - laiškuose ne tik sentimentai perskaičius pažįstamą vietovardį ar pavardę asmens, su kuriuo gal gimnazijos suole kartu sėdėjai ar šiaip gyvenimo vingiuose buvai susiėjęs. Ne, gvildenamos ir pasaulio aktualijos, dalijamasi globaliomis problemomis ar bent sensacijomis.
     „Vakar laikrašty perskaičiau: iki šiol seniausia kaukole laikyta neandertaliečio, kuris gyveno prieš 100 - 350 tūkst. metų. Šių metų liepos 22 d. Pietų Prancūzijoje, Corbieres kalno masyve, oloje rasta kaukolė - Argo žmogaus, kaip manoma, gyvenusio prieš 200 tūkst. metų. Marselio universiteto profesorius Henry Lumley mano, kad šis priešistorinis žmogus buvo savo bendražmogėdžių suvalgytas, nes kaukolė rasta šiukšlyne, kur buvo suversti ir kiti įvairių žvėrių kaulai. Ko tik neišgalvoja tie archeologai!.." (1971. 11. 24)
„Mane domino Djakovo kultūra Maskvos apylinkėse, esą tokia pat kultūra rasta ir prie Žarėnų Plinijos gyvenvietėje. <...> Įdomu, kad tiek daug kasinėjimų buvo Plungės ir Telšių girininkijų teritorijoje. Mane intriguoja dar viena vieta, būtent Baltmiškio žemėje prie pat Germano ežero. Ten ant kranto buvo tik dvi didelės duobės, bet senovėje galėjo stovėti kokia pilis. Pro ten einant man su vienu pulkininku, tas sustojo ir pastebėjo: čia galėjo senovėje prie ežero būti pilis. Vieta esanti tam panaši, jis esąs dalyvavęs archeologiniuose kasinėjimuose ir šiuos dalykus išmanantis. Norįs tvirtinti, kad kasinėjant čia būtų atrasta jei ne daugiau, tai bent anglies liekanų. Tamsta pabadyk su lazdele, parodyk Valatkai, gal suskambės senovės kaukolės." (1971 11. 24) Taigi, vėl pajuokavimas - su tuo patarimu garsiam telšiškiui muziejininkui ir archeologui Vitui Valatkai. Kartu kažkokio „pilių atradėjo" netiesioginis patraukimas per dantį.
     „Tiesą sakai, kad mūsų kaimų ir kiti vietovardžiai išnyks, o sakyk, mielas, kaip ilgai ta mūsų Žemelė mus suks iš rytų į vakarus? Jeigu mano jaunuose metuose kas būtų pasakęs, kad ant žemės, tai yra pasaulyje pritrūksim vandens, užtrokšime savo sukauptose atliekose, tą būtų palaikę bepročiu. O šiandieną mūsų Vakarų kraštų spauda jau šaukia visa gerkle, televizija rodo, kokie „vandenys" plaukia į jūras, tai pradedi galvoti, kad tikrai neilgai trukus mūsų Žemė pasidarys negyva planeta. O žmonių daugėja, dauginasi jie kaip triušiai, nespėja jų suryti nei vietnamai, nei mūsų dienų automobiliai." (1973. 02. 01)
     „Taip, pragyvenimas brangsta. Bet svarbiausia žmonijos bėda, kuri dabar plačiai linksniuojama mūsų spaudoje - tai žmonijai gresiantis pavojus uždusti savo teršaluose. <...> Į dangų vien iš mūsų Antverpeno plaukia debesys dūmų. Net tolimi norvegai šaukia, kad jiems į upes ir miškus vėjai iš Europos atnešą galybę visokių nuodingų nuosėdų. Pavyzdžiui, Vakarų Europos „upių tėvas" Reinas 1971 metais į Šiaurės jūrą nunešė: 85 000 kg gyvsidabrio, 1 000 000 kg arseniko, 200 000 kg kadmio, 1 500 000 kg švino, 2 900 000 kg vario, 9 000 000 kg cinko ir dar kasdien apie 30 000 000 kg chlorido. Maistas pasidaro nuodingas valgyti. Neseniai viena organizacija, kuri čia neva kontroliuoja maisto sveikatingumą, paragino nevalgyti žuvies iš Šiaurės jūros, nes žuvyse rastas gyvsidabrio kiekis pavojingas žmonių sveikatai. Kelias dienas žuvų krautuvės nieko nebepardavė - gyventojai nebepirko, kol sveikatos ministras ir kiti valdžios atstovai per radiją, televiziją atsilapoję ėmė suokti, kad jie valgą žuvį, kad ją valgyti sveika ir kad ta paskelbta žinutė apie didelį gyvsidabrio kiekį perdėta, korespondentas neteisingai supratęs ir taip toliau... Mat grėsė, kad gali žlugti žuvininkystės pramonė, prekyba, o tai kanda finansams. Prieš kelias dienas ir vėl laikraštyje žinutė, kad Vakarų Vokietija neįsileidžia įvežti iš Prancūzijos „goud appel", tai yra baltųjų alyvinių obuolių ir gūžinių salotų, nes rastas per didelis kiekis kenksmingo sveikatai aršeniko. Dėl tokios žinutės ir pas mus krautuvėse tie goud appel guli nejudinami, o prie salotų galvų stovi prierašas: „Salotos sveikos, belgiškos (panašiai kaip dabar Lietuvoje prie lenkiškos kiaulienos ar daržovių rašoma, jog tai lietuviški produktai - Č.G.)." (1974. 04. 05)
     „Prieš kokią dešimtį dienų, liepos 17 d., iš Kadizo (Ispanija) pranešė: „Amerikos tyrinėtojų grupė, atrodo, bus suradusi Atlantis (Atlantidą), ir kaip tik toje vietoje, kurią buvo nurodęs graikų filosofas Platonas. (Jis, kiek prisimenu iš gimnazijos, nurodė „už Herkuleso vartų", tikslesnių koordinačių ir jis nežinojo.) Kadizo įlankoje prie Pietų Ispanijos jūros dugne rastos miesto gatvės ir aukštos kolonos. Manoma, kad tai paskendusio Atlantidos kontinento sostinės griuvėsiai. <...>
     Vėliau, liepos 23 d., viename flamų laikraštyje skaičiau, kad šis radinys Kadizo įlankoje yra 25 km nuo Ispanijos 30 metrų gilumoje. Griuvėsių plotas - keturi ketvirtainiai kilometrai. Tai galėjo būti Atlantidos sostinė. „Mes sugrąžinome 6 tūkst. metų senumo istorijos praeitį! - džiūgavo Amerikos archeologas Eggerton Sykes. Bet dabar Ispanijos vyriausybė uždraudė narams nardyti Ispanijos teritoriniuose vandenyse, ekspedicijos laivams išplaukti į jūrą, areštavo visas nuotraukas, iškeltus daiktus ir viskam uždėjo savo „veto".
     Suprantama, kad ispanai nenori leisti sau iš panosės amerikiečiams išžvejoti ir išvežti neįkainojamą turtą... Kiek gali kainuoti viena 6 tūkst. metų senumo vaza, ypač rasta Atlantidos karaliaus pilies griuvėsiuose! O tokių ir kitokių brangenybių ten gali būti daug." (1973. 07. 28) (Bet tai nebuvo paskutinė sensacija pasaulyje, susijusi su Atlantida: dar ir dabar tebediskutuojama dėl tikslios jos buvimo vietos.)
     „Apie Atlantidą užmiršome, bet iškilo skraidančiosios lėkštės. Čia, Belgijoje, moksleiviai visą problemą išaiškino visu 100 procentų, bet Amerikos mokslininkai dar laužo galvas. Čikagos laikraštyje net nupieštas „lėkščių" žmogus ilgu kaklu, statmenomis ausimis ir ranka su dviem pirštais. Žinoma, pridėtas ir ilgas rašinys. Mūsų studentai išdaigininkai padarė fotomontažą su tomis skraidančiosiomis lėkštėmis padangėje. Po poros dienų rodė televizija, kaip tos lėkštės lekia..." (1973. 11. 29)
     „Ką tik perskaičiau J. Spanutlio „Atidengtoji Atlantida" <...> Joje radau, kad ir Biblijoje esąs įsibrovęs spaudos „velniūkštis". Adomas mirė ne 930 metų amžiaus, o 930 mėnesių amžiaus, taigi 77 metų, Setas ne 912, bet 76 metų, Enas ne 905, bet 75 metų, Matuzelis ne 969 metų, bet 969 mėnesių, taigi 80 metų amžiaus." (1975. 05. 22)
     „Kaip tik neseniai flamų laikraštyje skaičiau, kad jau iššifruotas paskutinis prie Negyvosios jūros oloje rastas ritinys. Jame daug įdomių faktų. Ten daug parašyta apie Jeruzalės šventyklos atstatymą, apie sutuoktinių gyvenimo būdą, skyrybų uždraudimą ir celibatą - sekso draudimą vidur Jeruzalės sienų. Šis ritinys yra paskutinis iš aštuonių, 1947 m. rastų Kumrano oloje prie Negyvosios jūros. Jie iš II šimtmečio prieš Kristų, paslėpti nuo romėnų, kai tie 67 mūsų eros metais užpuolė Jeruzalę. Biblijos specialistai mano, kad Kumrano ritiniai priklausė žydų eseniečių sektai. Paminėsiu porą aštuntojo ritinio instrukcijų. Jos draudžia karaliui dvipatystę ir santuoką su kita žmona, kol pirmoji dar tebegyvena. Ritinys skelbia ypatingus „Švaros įsakymus" ir draudžia seksualinį gyvenimą bei naudotis tualetu Jeruzalėje, o šventadieniais - apskritai vidurių ištuštinimą... Mūsų dienomis per šabą žydai negalėjo nieko dirbti, o senovės religija draudė eseniečiams net ant naktinio puodo atsisėsti! Kiek kentėjimų dėl tos šventos religijos! O tempora, o mores!" (1978. 03. 21)
     Belieka sušukti: „Ir kas tik nedomino Tenisono!" Tikriausiai visa tai buvo įdomu ir K. Dauginiui. Dar daugiau: atrodo, pastarasis net provokuodavo Tenisoną išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, apie vieną ar kitą faktą, vis užduodamas įvairiausių klausimų.

 

                                               Tarp Fausto Kiršos, Salomėjos Nėries ir... kalbotyros

     Taigi, pražuvęs Atlantidos pasaulis ir apskritai istorija, archeologija. Netgi skraidančiosios lėkštės ir nežemiškosios civilizacijos Žemėje, kurias propaguodamas buvo labai pagarsėjęs šalia tikrų ir nepaaiškinamų faktų prifantazavęs savo teorijoms tinkančių dalykų toks Erichas fon Denikenas. Ir apskritai planetos ir Visatos ateitis. Ne kartą samprotaujama apie religiją, inkviziciją, raganų medžioklę, dabartinės Bažnyčios požiūrį į stebuklus. Tai vis temos, kurios, kaip aiškėja iš laiškų, domino buvusį miškininką.
     Ir netgi poezija.
     „Po kelių dienų ir Salomėja paskambino į duris, ir kambaryje pakvipo „Girios", „Mokslas ir gyvenimas" bei „Mūsų gamta", - rašoma 1972 metų spalio 18 dienos laiške. Salomėja - tai ne kokia lietuvė laiškininkė, Antverpene nešiojanti laiškus ir spaudą. Paprasčiausiai Aleksandras Tenisonas taip vaizdingai džiaugiasi iš Lietuvos, tai yra iš telšiškių Juzefos ir Kazimiero Dauginių gauta literatūra, tarp kurios buvo ir Salomėjos Nėries poezijos knyga. Tai paaiškėja iš sekančio sakinio. Tuo pačiu stebina ir nepaprasta atmintis, mėginant kad ir apgraibomis cituoti ne mažiau kaip prieš penkis dešimtmečius skaitytus eilėraščius: „ Už poeziją ir kitą literatūrą nuoširdus mano ir ypač Zentos (A. Tenisono dukros - Č.G.) ačiū. Kaip tik Salomėjos čia pasigesdavome. Aš prisimenu bene pirmą mano skaitytą jos eilėraštį ankstyvoje jaunystėje: „Einam jūros mes krantu, aš ir tu, aš ir tu, lydi mus šešėliai du, aš ir tu, aš ir tu..." Jei kur suklydau, teatleis Salomėja, dabar patikrinsime tekstą pagal gautą originalą."
     Ir tuoj peršoka prie taip mielų prisiminimų iš Plungės ir Telšių padangės, kuriuos sukėlė, tikriausiai rašinys „Moksle ir gyvenime", o gal Česlovo Kudabos knyga „Kalvotoji Žemaitija":
     „Nespėjau dar perskaityti nei poezijos, nei prozos. Žvilgterėjau ir pasidaviau į kelionę per Žemaičių kalvyną nuo Šatrijos iki Plungės, o Plungė gi mano senieji namai. Čia tiek artimų, giminingų vietovardžių, per ilgus metus kaip ir dingusių ir vėl atgaivintų, net, rodos, pradedi užuosti tų senųjų gyvenviečių kvapą. Šatrija... Ją užmatydavau palipęs prie savo namo ant kalnelio. O Plungė... Joje 15 tūkstančių galvų. O kiek barzdų? Paklystų senas girininkas, tai yra aš, modernioje Plungėje. Ją palikau 1931 metais po gaisro. <...>
     Kutena man širdį, kai skaitau, kad grybauji Užgirių, Lieplaukės medėse. Toks noras, kai grybauti daktarai neleidžia, nors grybų krepšelį mielam panešioti. Daug, daug esu grybavęs Šlapgiryje, ten Šile buvo tikras baravykynas, bet Telšių girininkijoje tų baravykynų nebuvo. Be to, reikia ir gerai žinoti tas baravykvietes. Rašai apie audras miškuose. Prisimenu, man paliekant Plungės girininkiją per Stalgo - Stalgėnų kvartalus praūžė viesulas ir paliko plyno vertimo ir laužymo biržę - kokių 100 metrų pločio. Tai buvo tikra „revoliucija" miške, tik ačiū aplinkybėms: kėliausi į Telšius ir tos košės man nebeteko išsrėbti."
     Gerai, kad iš anksto atsiprašė kažkur dausose klajojančios poetės sielos - sekančiame laiške, gal ir rausdamas, turėjo prisipažinti apmaudžiai suklydęs: „Galėjai pasijuokti iš mano poezijos pažinimo, Fausto Kiršos eilėraštį priskyriau Salomėjai Nėriai... Matyt, mano galva blogai bedirba - pamiršta. Modernių eilėraščių mažai beskaitau, labiau man patinka novelės, mokslo dalykai. <...> Prisipažįstu - mėginu plunksną kurpdamas noveles, tai yra atsiminimus pateikti kaip noveles. Viena kita buvo išspausdinta „Girios aide" (JAV lietuvių miškininkų žurnalas, ėjęs Čikagoje 1950 - 1968 m. - Č.G.), miškininkų veteranas Antanas Rukuiža net pagyrė, bet koks gali būti rašytojas, jau 25 metus atitrūkęs nuo lietuviškos aplinkos. <...>
     Pastaruoju metu sulipdžiau straipsnelį apie nyderlandų, tai yra olandų ir flamų, įtaką Rytų ir Vakarų Prūsijoje bei Estijoje 16 ir 17 šimtmečiais. <...> Kaip priėjau prie šio klausimo? Buvau sumanęs pakišti olandams ir flamukams rinkinėlį lietuviškų liaudies pasakų. Buvau radęs tik 3 ar 4 pasakas, pažymėtas kaip lietuviškas ir išverstas į nyderlandų kalbą iš vokiečių ir prancūzų kalbų. Atrodė nearti dirvonai. Pasikviečiau į talką nyderlandų kalbos korektores - dvi flames, buvusias mokytojas, dabar pensininkes, ir sudariau rinkinėlį iš 92 pasakų. O tai 300 puslapių teksto. Žinoma, reikėjo man pirmiau paskaityti flamų liaudies pasakas, tik tada galvoti apie savos tautos pasakų vertimą į jų kalbą. Aš to nepadariau, pasitikėjau tų konsultančių tvirtinimu, kad mano pasakos originalios, jų negirdėtos. Čia mano silpnybė - pasitikėti moterimis, ir dar dviem iš karto... Įteikiau vertimą spaustuvei. Flamų pasakų leidėjas paėmė skaityti, skaitė apie pusmetį ir pagaliau pareiškė, kad pasakos geros, bet jų išleidimas per brangiai kainuotų, finansiškai neapsimoka.
     Ir kitos leidyklos panašiai uždainavo. Kur čia šuva pakastas? Kibau skaityti flamų liaudies pasakas iš ką tik išleisto rinkinio - man jau baigiant rengti lietuviškąsias. Ir čia paaiškėjo visa muzika: toks nuostabus artumas, giminingumas flamų ir lietuvių pasakų, kad neatskirsi kuri kieno. Mano rinkinyje 9 kūriniai (10 proc.) vos ne ištisai to paties teksto (vargau versdamas, o buvo galima paimti ir tiesiog nurašyti...). Skirtumai tik tokie: kur mūsų pasakoje deimanto obuoliai ir paukštis, ten flamų - aukso, kur mūsų jauniausias brolis kvailiukas joja ant vilko, ten flamų - ant lapės uodegos, kur lietuvių pasakoje kalvio sielą pasiimti ateina vienas velnias, ten flamų - du velniai, lietuvių prikibo prie obels, flamų - prie lazdyno krūmo. <...>
     Ar iš to neaiškėja, kad olandų ir flamų išeiviai, emigrantai, religinio persekiojimo pabėgėliai nuo 13, o gal ir ankstesnio šimtmečio iki 18 amžiaus yra Prūsuose gausiai gyvenę, ir lietuviai iš flamų, ar flamai iš lietuvių „pasiskolino" tas pasakas, bet dabar pasakyk, kuris iš ko."

 

                                                Priekaištai geografijos mokslų daktarui ir pseudoistorikui

     „Č. Kudabos „Kalvotoji Žemaitija" mano stalo knyga, braidau, važinėju ir sapnuoju, į tas kalvas žiūrėdamas, tai tartum mielo Kazimiero ilgų ilgiausias rašytas laiškas, kur aptinkamos ne vien pažįstamos vietovės, bet ir pažįstami veidai, kad jau ir nuėję saulės amžinybės takais... Mažą pastabėlę dėl datos galėčiau padaryti Č. Kudabai, kuris 120 puslapio pradžioje apie Varnius rašo, kad seminarijos rūmuose iki Rusijos ir Japonijos karo 1904 m. buvo rusų kariuomenė. Iš tikrųjų ji išsikėlė 1902 metais, aš tai prisimenu pats. Tais metais apsigyvenome Pušinės pasodoje prie Varnių - Telšių ir Žarėnų - Luokės kryžkelės. Mano tėvelis buvo Telšių miškų urėdijos girininkas. Buvo man tada 4 metukai, ir tą vasarą 1902 metais (manau, birželio mėnesį apie Sekmines) pro šalį vieškeliu iš Varnių į Telšius patraukė ilga vilkstinė vežimų ir raitų kazokų. Prie mūsų kryžkelės keli kazokai atbėgo pas mus prie šulinio atsigerti. „Куда так? - paklausė tėvas, o jie kaip susitarę: „Домой, в матушку Россию!" Jie džiaugėsi išvažiuoją namo į Rusiją. Džiaugėsi ir vietiniai gyventojai. Nuo tos dienos nei kazokų, nei kitos kariuomenės Varniuose nebeliko. Išsikėlė į Plungę ir tuometinis Varnių smuklės savininkas Bichnevičius, nes nebeliko kam bepardavinėti vyną ir kitus gėrimus."
     Toliau laiške A.Tenisonas nurodo tikslią Tverų varpinės pastatymo datą. Č. Kudaba pasitenkino pažymėdamas, kad Tverų „bažnyčios ansamblis yra iš XIX amžiaus, nors vartai, varpinė ir bažnyčia, atrodo, statyti ne vienu metu". Laiško autorius kategoriškai teigia, kad dabartinė varpinė, pusiau akmeninė, pusiau mūrinė, statyta 1908 metais, kai jis dar vaikigalis lankė Tverų liaudies mokyklą. „Kai kėlė varpą - tą didįjį - į naujai pastatytą varpinę, mokytojas paleido mokinius: „Bėkite pasižiūrėti, kaip kelia varpą. Tai bus jums suaugus istorinė diena prisiminti." Na ir bėgome visi, o klebonas Juozapas Niūnevičius turėjo vargo: „Ko čia jūs, varlamušiai, po kojomis veliatės, užkris dar varpas kam ant galvos." Atsisėdo prie varpinės durų kaip cerberis, o tu žiūrėk tik iš tolo."
     Iš tikrųjų varpinė pastatyta 1907 metais - 2007 metais tveriškiai iškilmingai pažymėjo jos 100 metų jubiliejų. A. Tenisonui varpo įkėlimas, matyt, buvo kaip pabaigtuvių vainikas. Jubiliejaus proga išleistame lankstinuke rašoma, kad varpai buvo labai didingi ir gražaus skambesio, jų garsas esą buvo girdimas už keleto kilometrų. Tačiau neilgai tveriškiai jais džiaugėsi - Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai juos išvežė, išlydė ir panaudojo šaudmenims gaminti.
     Rodos, nieko bendro neturi varpinės statybos data su miškininkyste. Antra vertus, buvusio girininko laiškai padeda prisiminti ne vieną įdomesnį Žemaitijos apylinkių faktą. Žinoma, tik iš rašytinių šaltinių, tiesiogai dalyvavusių, kad ir aprašomose varpo kėlimo iškilmėse, be abejo, jau nė vieno nebėra.
     Netrūksta autoriui, matyt, siekiančiam pedantiško tikslumo, ir ironijos. Laiško pabaigoje, darydamas neakivaizdinę pastabą profesoriui Česlovui Kudabai, jis rašo: „Nesuprantu ir kaip iš Žarėnų į Telšius nuvažiuoti per Dievo Krėslo miškus (116 psl.)." Mat minimas miškas yra ne tiesiog ant Žarėnų - Telšių vieškelio, o kiek į šoną.
     O Česlovo Gedgaudo, 1972 metais Mechike išleidusio intriguojantį veikalą „Mūsų praeities beieškant" prielipą prie pavardės „istorikas" A. Tenisonas ilgainiui pradėjo rašyti kabutėse. Informaciniuose žinynuose nurodoma, kad Č. Gedgaudas, išeivis iš Lietuvos, buvo diplomatas, vertėjas, bioelektronikos specialistas, poliglotas. A. Tenisonas, susirašinėdamas su K. Dauginiu, apie Č. Gedgaudą rašo bent dešimtyje laiškų. Pirmą kartą 1973 metų vasarą. Ir iš karto - skeptiškai: „Aš čia, flamų žemėje, net girdėjau paslaptį, kad senųjų graikų kalba, taigi Homero kalba, esanti tik sugadinta senųjų flamų kalba! Mat kiekvieno pirštai į save lenkti. Č. Gedgaudas savo istorijos kūriniui užrietė kainą 16 dolerių. Jei nebūčiau skeptikas daugeliui jo hipotezių, kibčiau tą knygą skaityti, bet pirma pasiklausysiu kritikos, ką pasakys pasaulis."
     Kita žinia - 1974 metų vasario 4 dienos laiške:
     „Noriu tuoj pradėti temą apie paskutinį taurą. Man „istorikas" Č. Gedgaudas, atsiuntęs storą knygą „Mūsų praeities beieškant", viename savo laiške parašė: „Ta proga atsimenu tokį istorinį faktą: nepriklausomybės laikais (1925 - 1930) Balandinės miškų masyve, kuris tęsiasi nuo Eržvilko iki Prūsų sienos, buvo nukautas paskutinis tauras, patelė. Nušovė kažkoks brakonierius."
     Aš, žinoma, to didelio istoriko „istoriniu faktu" nepatikėjau ir parašiau jam: „Gerb. pone, čia, manau, bus įsivėlusi klaidelė. Tais 1925 - 1930 metais buvau girininkas ir visiškai neatsimenu, kad būčiau girdėjęs apie tauro nukovimą Lietuvoje. Gerai atsimenu, kad dar 1911/12 mokslo metais Rygoje geografijos mokytojas III klasėje kalbėdamas apie mamutą, paminėjo, kad paskutinis tauras nušautas tokiais tai tokiais metais, užmiršau tikslią datą, bene 19 šimtmečio viduryje ar anksčiau, Vokietijoje, rodos Prūsijoje." Rašiau, kad tauras yra seniai išnykęs, Č. Gedgaudo minimas gyvulys galėjo būti stumbras, o gal taurusis elnias.
     Bet istorikas nenusileidžia, vėl atrašo, jog nieko nuostabaus, kad aš, nors ir girininkas, apie tai negirdėjau, nes visas reikalas buvęs slaptas, o jis „savo ausimis girdėjęs iš jų lūpų, kad kažkoks brakonierius Balandinės miškuose nušovė paskutinį šioje žemėje taurą, patelę" ir visi piktinęsi tuo vandalizmu. O kas tie „iš jų lūpų"? Pasirodo, tai „mūsų medžioklių nedidelis, bet šaunus būrelis".
     Taigi man visa istorija kaip ir aiškėja: tas šaunus būrelis medžioklių papasakojo jaunam medžiotojui Č. Gedgaudui „Jagerlatein" (nežinau lietuviško atitikmens šiam medžiotojų melui), o tas dar ir šiandien tiki ir rašo, kad mano mokytojo paskutinis galėjęs būti ir priešpaskutinis. Aš, žinoma, negaliu jam į Kaliforniją rašyti apie „Jagerlatein", gali įsižeisti, bet noriu rasti tikrų duomenų, kada tauras išnyko ir giriose, ir zoologijos sode, jei toks ten kada buvo. Įdomu, kas apie taurą parašyta 1938 metų Lietuvos enciklopedijoje, gal kokios informacijos turi? Kada jis Lietuvoje išnyko? Kazimierai, tu visad randi gerą, dokumentinį atsakymą.
     Č. Gedgaudas dar rašo, kad jam Los Andželo zoologijos sodo direktorius sakęs, būk tai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijoje - Miunchene ar Karaliaučiuje - taurų dar buvę zoologijos sode. Sunku tuo tikėti, juk nebūtų leidę jiems išnykti."
     Nenuleidžiantis rankų ir viskuo besidomintis A. Tenisonas po mėnesio savo bičiuliui praneša: „Sumedžiojau taurą! Miuncheno žvėrių parko direktorius atsakė į mano laišką ir net atsiuntė brošiūrą, kurioje gražiai nupiešta visa taurų giminė. Paskutinis tauras nušautas 1627 metais Lenkijoje. Mano geografas buvo sakęs: Vokietijoje, bet manau, kad 1627 metų Lenkijos dalis 1911/12 metais galėjo atsidurti Vokietijoje po Lenkijos padalijimo. Be to, taurų niekuomet nėra buvę Vokietijos zoologijos soduose. Tad „mano istorikas" Č. Gedgaudas gražiai apsijuokė, patikėjęs „šaunių medžiotojų grupės" pasaka - plepalais... Kaip tada tikėti jo stora istorijos knyga „Mūsų praeities beieškant"? Parašiau jam."
     Kituose laiškuose A. Tenisonas praneša iš „savo istoriko" jokio atsakymo nebesulaukiąs...
     Ši knyga istorikų atmesta kaip pseudoistorinė. A. Tenisonas jos pažintinę „vertę" suprato vos jai pasirodžius (žinoma, ne vien iš tauro pavyzdžio). Lietuviams, garbinusiems viską, kas vakarietiška, vos ne ant altoriaus kėlusiems kokį išeivį rašeivą, prireikė kur kas daugiau laiko (jei apskritai suvokė) - 1994 metais Česlovo Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant" išleista Lietuvoje, lyg nė negirdėjus jos mokslinio vertinimo: skaitykit kartu su Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija"!
     Ar ne ta proga A. Tenisonas pajuokauja, tarsi kiek suniekina ir save: „Čia, flamų žemėje, yra gera patarlė, kad geriausias kapitonas sėdi ant kranto, tai yra, kad iš tolo geriau gali kritikuoti." O apskritai, esą, Č. Gedgaudas įdomių dalykų pripasakojo, nežinai, žmogus, nė nuo ko pradėti, nė kuo tikėti.

                                                                             Medus

     Be žurnalų, be paminėtų ir nepaminėtų ( T. Ivanausko „Pasaulio paukščiai", B. Kondrato „Minijos vingiais", J. Soko „Kurtinio giesmė", V. Almanio „Baltųjų vandenų šalyje" ir kt.) knygų, iš Telšių į Antverpeną ateidavo ir medaus siuntos. Atsakydamas A. Tenisonas aiškino, kad medaus, gal nė avilio nemačiusio, Belgijoje netrūksta, bet tai - ne tas, kas atkeliavęs iš tėviškės. Štai kaip susijaudinęs dėkoja už jam, esą, ypač brangią dovaną:
     „Šiandien atėjo medus - tas dieviškasis Žemaitijos pievų ir girių nektaras! Išpylus į stiklainėlius ant stalo, akyse spaudėsi ašaros... Prisiminė tolimi laikai, kada Siraičių - Pušinės pasodoje pas eigulį Domininką Bubelę šis nektaras iš medsukio varvėjo į puodus, kada medumi kvepėjo visa Pušinė..."
     „Šiandien atvažiavo medus! Esu iki ašarų sujaudintas ir dėkingas už tą gintarinį produktą - dievų dovaną iš gimtojo miesto, iš gimtųjų pievų, laukų ir girių! Po pirmojo stiklainio atidarymo kiekvienas kaip per komuniją su šaukšteliu ragavo tą Pavirvyčio žiedų medaus, kvepiančio Tėvynės laukais, skonį."
     Reikia manyti, tai ne tušti žodžiai dėl gražumo. O gražiai rašyti A. Tenisonas mokėjo. Kad ir pavasario ryto, atrodo, tai buvo Velykų rytas, aprašymas 1976 metų balandžio 18-osios laiške:
     „Šiandien pas mus Antverpene iš pat ryto balsingai gaudžia Kristaus Karaliaus bokšto varpai. Šviečia linksma saulutė ir už lango sodelyje žydi gėlės, kriaušės ir forsitijų geltoni krūmai. Pavasaris daro savo puolimą ir varo iš žemės ir iš plikų krūmų bei medžių žalią prakaitą. Glaustašakiai topoliai baigia užkloti vaizdą į kaimynų mūrus bei langus. Kartojasi kaspavasario vaizdas..."
     Ar ne gražu?
     Ta proga verta prisiminti knygoje „Žemaitijos girių takais" išspausdinto vaizdelio apie girių žydėjimą didėlesnę ištrauką, nes knyga visuomenei sunkokai prieinama, Plungės viešojoje bibliotekoje esantis egzempliorius jau suiręs, o įrišti neįmanoma - nėra lėšų... Tiesa, ir kelių spaudos lankų jau trūksta - iširus knygai keliolika puslapių, matyt, kažkur nusimetė.
     Siųsdamas K. Dauginiui šį rašinį „Kaip žydi Žemaitijos girios", rašo: „Į laiškelį įdedu savo produkcijos „sapną", kurį mačiau, rodos, 1918 metais nuo Lopaičių kalno prie Šlapgirio. Kai važiuosi į Tverus, sustok ant Lopaičių kalno, ant vieškelio, ir apžvelk horizontą į vakarus, pamatysi plačią Žemaitijos žemumos panoramą... Man ir dabar, perfrazuojant N. Gogolio Tarasą Bulbą, norisi sušukti: „Kad tave velniai rautų, Žemaitija, kokia tu graži!"
    Tad kaip žydi girios?
     „...Saulėtų pavasarių dienomis negalėjau atsigėrėti žieduose skęstančiais rausvai baltais sodais, atsigrožėti plačiai miške švytruojančiais gėlynais, krūmais ir medžiais, bitelių dūzgimu ir net ištisais medynais, žiedų pumpuruose paskendusiais. Daug gražių jaukių dienų, gegutei linksmai kukuojant ir girioms žydint, esu praleidęs vaikštinėdamas po girias žiedadulkių papuoštais batais, išmargintu švarku ir linksmai kartojęs: „Miškas žydi... Giria žydi!" Tačiau ir tada mintimis vis sugrįždavau prie to didingo reginio, to nuostabaus vaizdo, kurį mačiau tik vieną kartą vienintelį kartą, kai nuo Lopaičių kalno, žvelgdamas į plačiąją Žemaitijos žemumą, stebėjau, kaip fantastiškai ir gaivalingai žydi mūsų eglynai. Tas miško žydėjimo reginys buvo panašus į rugių lauko žydėjimą, bet rugių lauko žydėjimas yra tik dalelė to didingo, stichinio girių žydėjimo vaizdo.
     Buvau dar jaunas. Vieną saulėtą vidurdienį leidaus per Zorūbų kaimo laukus takais žemyn nuo Lopaičių kalno į Šlapgirį. Iš tenai, nuo Tverų - Žarėnų vieškelio žiūrint, atsiveria prieš akis tolima Žemaitijos panorama. Žvelgiant į vakarus, plačiame violetiniame tolyje matyti gausiais eglynais mėlynuojanti ir banguojanti Žemaičių žemuma, o papėdėje stūkso Šlapgirio, Surgėdų, Užpelių, Užtilčių girios. Už jų toliau dunkso Gomontlaukio, Patyrių, Giliogirio, Alko girios bei Didžioji giria. Dar toliau horizonte medžių viršūnes kaišioja Vainaičių, Stalgo, Kulių ir Rietavo girios. Šis platus mėlynųjų girių horizontas vakaruose siekia tolimą Prūsų šalį, Birutės kalną ir banguojančią Baltiją. Tolumoje tarp girių glūdi kaimai ir iš mėlynuojančio tolyje kilimo kelia į dangų savo bokštus Rietavo, Kulių, Plungės, Stalgėnų, Medingėnų, Andriejavo bažnyčios. <...>
     Taip man žengiant nuo Lopaičių kalno ir žvalgant į šią plačią saulės nušviestą neaprėpiamą eglynų platybę, kažkur tolumoje melsvas horizonto rūkas ima drumstis, pradeda kilti į viršų ir skleistis platyn pilkšvais dūmais, tarytum iškart plačiai pradėjo degti girios. Netrukus visas tolimas girių peizažas paskendo dūmų migloje. Dingo iškilę bažnyčių bokštai, pranyko tolumos panorama...
     <...> Iš visų pakraščių kilo ir vilnijo gelsvi dulkių sūkuriai, ir greit visa girių mėlynė, visa panorama paskendo žiedadulkių migloje. Sužavėtas stebėjau, kaip žydėjo miškas, kaip žydėjo girių jūra! Tai buvo panašu į rugių žydėjimą, tik šis laukas buvo milžiniškas Žemaitijos žemumos girių laukas!
     Nebuvau tokio stichinio gamtos reiškinio, tokio miško žydėjimo reginio matęs. Ir vėliau neteko matyti. Reikia ir momento, ir vietos sutapimo. Visas žydėjimo procesas netruko ilgai, tik trumpą valandėlę. Kai pasiekiau Šlapgirį ir iš Užgervinių per tvorą žengiau į mišką, ten jokio dulkėjimo jau nebebuvo, bet lipynė tvoroje, miško paklotė ir krūmai buvo apdulkėję geltona pudra. Kur tik prisiliesi - nusipudruosi, o praskaidrėjęs miške oras skleidė malonų girios kvapą."
    Mokėjo jausmingai pasidžiaugti ne tik medumi, bet ir gautomis knygomis apie Žemaitijos kraštą. Pavyzdžiui, apie K. Dauginio atsiųstą B. Kondrato knygelę „Minijos vingiais", kurią skaitąs gulinėdamas ant senolio lovos ir įsivaizduodamas besiiriantis baidare, informuoja taip: „Aš tuoj, niekur nesustojęs, su savo baidare - senolio lova, pradėjau plaukti žemyn nuo pat Žarėnų ežerėlių iki Baltijos, pro visus man pažįstamus ar bent iš tėvo girdėtus kaimus, malūnus, tiltus, verpetus ir t. t.., vietomis vos sulaikydamas susijaudinimo ašaras. Juk mažas, dar iki mokyklos, braidžiau Minijos vingiais, kai tėvas paimdavo kartu į Medingėnų ar Užpelės malūną - mano pareiga buvo tvorų vartus kilnoti, o jų nuo Zorūbų iki Minijos buvo tada kelyje per 20! Kokia man šventė malūne apsidulkinti miltais ir pagaudyti Minijoje mailiaus! Tiek pažįstamų vietų ir vardų dabar aptinku, jau ir pamirštų - lyg iš tamsaus miško, iš ežero vėl iškyla."
     Taigi A. Tenisonas gaudavo ne tik literatūros, atvirukų, bet ir medaus. Atsidėkodamas pasiųsdavo į Telšius rūbų, delikatesinių maisto produktų (socialistinėje Lietuvoje ne delikatesas buvo tik karvių kanopos...) ir savo kūrybos - prisiminimais pagrįstų apsakymų, vis klausdamas K. Dauginio nuomonės, įvertinimo, patikslinimo. Ir gal šiek tiek gerindamasis: „Tu. Kazimierai, visada randi naujų faktų, detalių."

                                                                           Biografijos nuotrupos

     Laiškai netrumpi, kai kurie net ilgi, jų daug. Tačiau nedaug konkrečių biografijos faktų - kaip matėme, daugiau gvildenamos savotiškos pasaulio įdomybės, kaskart vienu kitu sakiniu užsimenama apie kadaise sutiktus telšiškius: ar dar gyvi? kaip bekruta? gal sutinki? Ir vis su humoru, vis pajuokaujant.
     Vis dėlto pasitaiko viena kita pastraipėlė ir apie save bei savo šeimą. Jau pirmajame laiške užsimena, kad vos atsikėlus į Belgiją teko dirbti kailių ir vilnų verpimo fabrike.
     Samprotaudamas, kodėl jis buvo pavadintas Aleksandru, A. Tenisonas rašo apie tėvą: „Mano tėvas tarnavo caro Aleksandro III gvardijoje, Preobražensko pulke Peterburge. Velykų naktį jam teko eiti sargybą prie caro rūmų (į tokią sargybą žioplių neskirdavo), o pagal seną rūmų tradiciją caras savo sargybinius Velykų rytą pasveikindavo „Christos voskres!", pabučiuodavo ir padovanodavo atminimui didelį gražų farforinį kiaušinį. Gali suprasti, ką reiškė mano tėvui - kareiviui puskarininkiui, jaunam valstiečiui caro Aleksandro III bučinys! Turbūt neatsvertų ir 100 gražuolių bučkių! Manau, jei tėvas būtų turėjęs ir 12 sūnų, visus būtų pakrikštijęs Aleksandrais!.."
     O apie savo gimtinės ištakas rašo taip: „Prieš savaitę gavau laiškelį iš mano gimtojo krašto. Beliko ten tik viena 86 metų amžiaus pusseserė. Ji senelių prieglaudoje Rygoje. Rašo, kad Lapmežiuose, tai yra ūkyje, kur gimiau, „liko akmenų krūva ir roželių krūmas". Tai buvo ūkis, kurį įkūrė 19 šimtmečio viduryje mano motinos tėvas. O mano tėvo gimtinė - Vinkšnai, kur ūkį įkūrė mano tėvo tėvas - senolis. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten leidau mokyklines atostogas ir sėjau, ariau, drapakavau, pjoviau šieną, ėmiau linus iš markos. Dabar ten beliko senasis vinkšnos medis prie upokšnio. Buvusį ūkį apsupo miškas - kaip ir Lapmežiuose."
     1973 metų rugsėjo 5 dienos laiške platokai pasakojama, kaip tapo Telšių gimnazijos mokytoju:
     „1919 metų vasarą, birželio mėnesį, su Zorūbų eiguliu kleimuojant Surgėdų miške kelmus, paliktus po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos, išgirdau medžioklinio rago primygtinius garsus. Supratau: trimituoja tėvas, kviečia grįžti namo - gal atsitiko kas nepaprasto, gal net kokia nelaimė. Parėjęs sužinojau, kad yra atvykęs Telšių gimnazijos direktorius Jonas Valickis „verbuoti" mane mokytoju gimnazijoje. Taip jau skaudžiai trūkstą mokytojų, o aš šioje srityje buvau pasižymėjęs: 1918/19 m. žiemą su Tverų liaudies mokyklos mokytoju buvome atidarę „Tverų dviklasę progimnaziją". Turėjome apie 20 kursantų - rengėme juos stoti į gimnaziją, net į trečią klasę.
     Dabar nuėjau į Tverus susitikti su Jonu Valickiu, kuris laukė pas kleboną. Ir susitarėme. Norėjau būti savo darbu naudingas, o čia kaip tik ir gera proga. Sąlygos: alga 400 ostmarkių, 24 pamokos ir klasės auklėtojo pareigos. Gimnazija rudenį atidaro ir šeštą klasę, egzaminai prasideda rugpjūčio 20 dieną, mokslas - rugsėjo 1 dieną.
     Išsinuomojau kambarį Telšiuose pas Minėtą prie rūsio (20 ostmarkių už mėnesį) ir 1919 m. rugpjūčio 19 d. pasidariau Telšių gyventojas. <...> Kitą rytą prasidėjo egzaminai - pataisos ir naujai stojančiųjų į gimnaziją egzaminavimas. Be to, dar „šokantieji". To nebuvau anksčiau girdėjęs. Atsimenu, toks Rubarevičius, vyras bene vyresnis ir didesnis už mane, buvęs ketvirtokas per vasarą perbėgo penktos klasės kursą ir rudenį laiko egzaminus į šeštą klasę. Išlaikė. Kur tokio vyro nepraleisi, o jei netiks - sėdės antrus metus šeštojoje klasėje. Bet nesėdėjo. <...> Rudenį, bene per Visus šventuosius, susirgau plaučių uždegimu, ir daktaras Šimkevičius patarė palikti gimnaziją."
     Iš laiškų lyg tarp kitko sužinome, kad pasitraukęs į Vakarus buvęs girininkas kurį laiką dirbo darbininku baldų fabrike: „Mano hoby - meistrystė. Padirbėjęs kiek baldų fabrike, gavau šiokią tokią specialybę, ir mano padaryti baldai dar negriūva. O dabartiniai fabrikų gaminiai kurpiami taip, kad kuo greičiau suirtų ir žmonės pirktų naujus."
     Kažkuriame laiške rašo pats darąs šuniui ir katinui gardelius - patvaresnius nei gamyklų, o svarbiausia - pigiau. Ta proga palygina astronomiškai didėjančias medienos kainas: „Tiesa, tenka pasakyti, kad man, kuris miško medžiagą būdamas girininkas pardavinėjo už kelis ar keliolika litų už kietmetrį, skaudu už eglinį dviejų metrų ilgio 2 cm x 3 cm tašą miško medžiagos krautuvėje mokėti 30 belgiškų frankų. Apskaičiavau: vienas kietmetris tokių lystvelių kainuotų 232 belgiškus frankus, o tai skamba kaip pasaka. Medis čia pasidarė už cukrų brangesnis."
Jau kitame laiške: „Antras mano hoby - šį tą nupiešti: kokį gražų akiai vaizdelį, rudenį, pavasarį, žydinčių obelų sodą, o šiomis dienomis piešiu tyrlaukį, kur ulba ir pešasi tetervinai. Ankstyvas pavasaris, ankstyvas rytas, migla ir saulutė pradeda apšviesti danguje rausvus debesėlius."
     Dar vienas pomėgis - filatelija. Susirašinėdamas vos ne su visu pasauliu, aišku, negalėjo likti abejingas pašto ženkleliams. Net tapo tikru asu, dalykiškai aptarinėja jų vertę, aiškina, kad kai kurių vertė išauga ne šimtus, o tūkstančius kartų, jau nekalbant apie retenybes, vertinamas milijonais.
     Galiausiai - publicistika. Bet tai jau ne hobis, o, galima sakyti, darbas. Jis, dar girininkaudamas Plungėje ir Telšiuose, rašinėjo į spaudą, o gyvendamas Belgijoje buvo aktyvus užjūriuose leidžiamų „Girios aido", „Tėviškės žiburių", „Draugo", „Lietuvos dienų", „Aido" bendradarbis, spausdinosi vokiečių periodikoje, pavyzdžiui, „Wald und Hund".
     Ir vertimai. 1972 metų gruodžio 29 dieną rašo: „Gavau iš kolegos Žemaičio laišką, klausia, ar apsiimčiau iš latvių kalbos išversti kokį veikalą. Kaip mokinys klasėje pakėliau ranką: „Mėginsiu". Bet pirma turėčiau pasirūpinti latvių - lietuvių kalbų žodynu. Jau dabar paėmiau versti Dzilumo „Dieva darzs", tai yra „Dievo sodas". O tai - girios su visais jų gyventojais: žvėrimis, paukščiais, eiguliu ir t. t. Visi, žinoma, kalba latviškai: ir barsukas, ir lapinas, šarkos, geniai, ožys... Tie miško gyvuliukai atrodo tokie protingi su savo vargais ir problemomis kaip ir žmonės. Latvių kalba skaitau laisvai kaip ir rusų, bet norėdamas išversti kai kurių paukštelių pavadinimus be žodyno sunkiai apsieisi." (Tai, be abejo, ir netiesioginis prašymas atsiųsti, jei toks yra išleistas Lietuvoje, minimą žodyną. Rusų - lietuvių kalbų žodyną K. Dauginis, atrodo, yra pasiuntęs į Antverpeną seniau.)

                                                                              Kaip mužikas įveikė kunigaikštį Oginskį

     Vienus rašinius A. Tenisonas kūrė apskritai iš polinkio publikuotis spaudoje, kitus, tikėtina, paskatino K. Dauginio laiškuose paminėta pažįstamo žmogaus pavardė. Svarbiausia, matyt, buvo nostalgija, aukso varsomis piešianti praeitį. Rūpėjo besikaupiančius prisiminimus, mintis išlieti, pasidalyti su kitais. Bet periodikos skaitytojas - beveidis. Kas geriau galėjo suprasti A. Tenisoną, jei ne telšiskis, tebevaikštinėjantis bendrais jų abiejų jaunystės ir brandos keliais, besižvalgantis po pažįstamas vietas, matantis pokyčius, kurie savo ruožtu irgi skatino nostalgiją - tą išeivijos kūrybos stimulą.
     A. Tenisonas siųsdavo įvairių prisimintų įvykių ar žmonių aprašymo apmatus, iš kurių paskui gimė meniškos apybraižos, pasakojimai, vis klausdamas K. Dauginio nuomonės, prašydamas patikslinti, pasidomėti kokiu nors faktu.
     Ne viename laiške jis minėjo ir Plungės valsčiuje, Jėrubaičiuose, ūkininkavusį Justiną Šerūną, ne kartą apgailestavo, kad kadaise plačiau nepasikalbėjo su juo ir išsamiau neužrašė jo pasakojimo. Per kelis kartus siuntė K. Dauginiui savo apybraižą apie šį atkaklų žemaitį, nepabūgusį stoti prieš kunigaikštį Oginskį, kuris buvo užgrobęs jo tėvų ūkį.
     Ši apybraiža išspausdinta knygoje „Žemaitijos girių takais", o susirašinėjimas su K. Dauginiu vyko kur kas anksčiau, ar ne pusantrų metų iki knygos pasirodymo. Vis tikslinosi, diskutavo su bičiuliu.
     Istorija išties įdomi, gal net įdomesnė už suromantintą paprasčiausią plėšiką Tadą Blindą, nes pasakojime apie Justiną Šerūną remiamasi tikrais faktais. Be to, plėšikėlių ir anuomet netrūko, ne tik šiais laikais, o žmonių, laimėjusių bylą prieš Oginskius, kuriems lankstėsi aukščiausia tuometinės Lietuvos gubernijos valdžia, niekas daugiau nėra nurodęs. Svarbiausia, kad Justinas Šerūnas buvo ne koks advokatas, o paprastas kaimietis, trimetėje liaudies mokykloje pramokęs rusų kalbos, kurios prireikė bylinėjantis.
     Po baudžiavos panaikinimo įvykusios žemės reformos Šerūno tėvui buvo įteisinti 42 hektarai žemės, už kurią jis tvarkingai mokėjo išperkamuosius mokesčius į valstybinį apskrities biudžetą. Tačiau Oginskio dvaro tarnautojai į kunigaikščiui likusios žemės planus įtraukė ir Šerūnų bei dar poros ūkininkų valdas. Tie planai, gal per neapsižiūrėjimą, o gal keliaklūpsčiaujant kunigaikščiui, lyg niekur nieko buvo valdžios patvirtinti. Jais remdamasis kunigaikštis ėmėsi iškeldinti Šerūnus iš Jėrubaičių ūkio. Šerūnai mėgino ieškoti teisybės teismuose, tačiau bylą pralaimėjo, ir šeima buvo išvaryta į gatvę su mažais vaikais ir gyvuliais, palikusi ne tik žemę, bet ir pačių pasistatytus naujus pastatus.
Sulaukęs pilnametystės, po keliolikos metų Justinas Šerūnas, matydamas, kad gubernijoje nėra jokios vilties iš naujo pradėti bylą ir ją laimėti, nusprendė vykti į Peterburgą, kur buvo Rusijos aukščiausioji teismų ir įstatymų vykdymo priežiūros įstaiga - Senatas.
     Išsirūpinęs teismų sprendimų nuorašus, prisipylęs krepšį virtų sūdytų pupų, su vienu rubliu kišenėje pėsčias išėjo į tolimą kelionę. Kaimynai, aišku, jį laikė vos ne bepročiu: „Kaip tu, bemokslis mužikas, gali drįsti po tiek metų vėl pradėti bylą prieš kunigaikštį Oginskį! Pasikvies jis teisėjus į dvaro rengiamas medžiokles, pakiš savo patvirtintus nuosavybės dokumentus, ir viskas! Žiūrėk, gubernatoriai, ir tie prieš kunigaikštį šokinėja, o tu, Justinai, pėsčias į Peterburgą jam bylą kelti!"
     Pinigų neturėjo, todėl keliavo pėsčias. Rusijos sostinę pasiekė per mėnesį. Ten susirado Senato rūmus, bet paaiškėjo, kad Senato pirmininkas išvykęs, grįš tik po trijų savaičių. Kur tą laiką dėtis Šerūnui? Sudomintas jo istorijos, priglaudė Senato pirmininko kiemsargis Foma, davęs šluoti kiemą, pjaustyti ir skaldyti malkas bei lovą pusrūsyje.
     Suprantama, šiaip nepateksi pas Senato pirmininką. Apie savo malkų skaldytoją, pėsčiom atėjusį iš Lietuvos, Foma pašnibždėjo rūmų virėjai - šeimininkei. Kai grįžo iš atostogų ponai, ši apie Justiną papasakojo poniai, o ponia - savo vyrui. Tas susidomėjo iš Lietuvos į Senatą teisybės ieškoti pėsčiom atėjusiu žmogumi ir uoliai pjaustančiu bei skaldančiu jam malkas. Dar iškamantinėjęs kiemsargį, Senato pirmininkas priėmė Šerūną.
     Įsitikinęs, kad tas į Peterburgą tikrai pėsčiomis atėjo, maloniai išklausė apie jo bėdas ir paaiškino, kaip reikėtų tvarkyti šią bylą. Visų pirma reikia kreiptis į Vilniaus gubernijos žemės reformos įstaigą su prašymu - skundu, kad kunigaikščiui išduotas nuosavybės dokumentas klaidingas ir neteisėtai patvirtintas.
     Namo J. Šerūnas grįžo po trijų su puse mėnesio, o pailsėjęs vėl pėsčias patraukė į Kauną ir Vilnių, kur buvo žemės tvarkymo įstaigos. Vilniaus gubernijos žemės fondo pirmininkas nenorėjo priimti J. Šerūno prašymo dėl kunigaikščio nuosavybės dokumento neteisėtumo, esą beviltiškos pastangos bylinėtis su kunigaikščiu.
     Tačiau atkaklus žemaitis pasiekė savo - byla buvo iškelta. Bet... Praėjo mėnesiai, pusmetis, metai - iš Vilniaus jokios žinios. Ir į registruotą laišką jokio atsakymo. J. Šerūnas nusprendė vėl eiti į Peterburgą. Ten, Fomos padedamas, greitai pateko pas Senato pirmininką. Šis parašė rekomendacijos laišką Valstiečių aprūpinimo žeme reikalų vyriausiojo komiteto pirmininkui, kuris rūpinosi gubernijų žemės komitetais. Šis išklausė skundą, priėmė prašymą ir nuramino, kad byla bus peržiūrėta.
     Ir iš tikrųjų - pagaliau sulaukė kvietimo į Vilniaus gubernijos žemės komisiją. Ši nedrįso neatsižvelgti į Peterburgo kunigaikščių rekomendacijas - byla buvo išnagrinėta J. Šerūno naudai, nes Oginskio advokatas negalėjo pristatyti jokių įrodymų, kodėl Ignui Šerūnui kaimo plane įrašytas ūkis vėliau buvo įtrauktas į kunigaikščio Oginskio žemės nuosavybės dokumentus.
     Bet tai - ne viskas: reikėjo atšaukti teismo sprendimus dėl Šerūno iškėlimo iš ūkio. Byla kasaciniame teisme vėl buvo vilkinama porą metų, bet galų gale ankstesnių teismų sprendimą iškraustyti Šerūną iš Jėrubaičių palivarko panaikino.
     Tačiau kunigaikštis Oginskis, kuris šiais laikais garbinamas kaip didžiausias geradaris ir kultūros nešėjas, nesirengė atiduoti kadaise užsigrobtą polivarką. J. Šerūnui beliko vėl bylinėtis. Kaip ir reikėjo tikėtis, taikos teisėjas, bijodamas Oginskio nemalonės, bylą vis atidėliojo, kol galų gale ji... pradingo. Teko viską pradėti iš naujo. Po to byla vis atidėliojama: tai kunigaikštis išvykęs į užsienį, tai į Peterburgą, tai sunegalavęs, tai susirgo advokatas... Lygiai kaip šiais laikais, kai sprendžiama kokio politiko ar turtuolio. Ir nėra Lietuvoje kam pasiskųsti.
     J. Šerūnas turėjo kam pasiskųsti - buvo susiradęs pėsčiojo kelią į Peterburgą, kur Senato pirmininkui savotiškai patiko atkaklusis lietuvis mužikas. Taigi, J. Šerūnas vėl Rusijos sostinėje - prašyti Senato pirmininko užtarimo. Tas pažadėjo iš Gubernijos teismo pareikalauti ataskaitos, kodėl taip ilgai vilkinama ši byla.
     Tada reikalai vėl pajudėjo iš mirties taško. J. Šerūnas laimėjo bylą Taikos teisme. Oginskio advokatai kreipėsi į Apskrities teismą. Ten viskas užtruko metus, kol pagaliau J. Šerūnas vėl laimėjo. Po to sekė Gubernijos teismas - tik daugiau kaip po metų priimtas sprendimas ne kunigaikščio naudai. Nors ir būdamas neteisus, bet tikėdamas savo autoriteto galia, jis kreipėsi ir į Kasacinį teismą, kuris bylą „nagrinėjo" net porą metų. Čia kunigaikštis galutinai pralaimėjo. Paskui teismo sprendimas ilgokai keliavo iki antstolio, bet galų gale byla, trukusi apie 30 metų, baigėsi. Ją pradėjo Justino Šerūno tėvas Ignas Šerūnas prieš žemę užvaldžiusį kunigaikštį Irenėjų Oginskį, o baigėsi Justino Šerūno pergale prieš Irenėjaus Oginskio sūnų Mykolą.
     Ši mums patraukli istorija sklandžiai pateikta knygoje „Žemaitijos girių takais", bet ji, kaip minėta, - retenybė. Be to, apybraižą (ar apsakymą?) čia derėjo prisiminti - to prireiks vartant A. Tenisono laiškus, kuriuose jis su apmaudu rašo apie neatidžius savo knygos recenzentus.

                                                                        „Pagrybavimas" Vainaičiuose, Stalgėnuose ir kitur

     Kitame laiške A. Tenisonas rašo K. Dauginiui: „Šį kartą pasikviečiu mielą Kazimierą pagrybauti su manimi kartu po Vainaičių eiguvą, o ji ten už Minijos, pervažiavus Minijos tiltą vieškeliu iš Rietavo į Plungę. Laiškelis kiek prisikrovė „grybų", tad mano lydraštis kiek trumpesnis."
     Suprantama, kad kvietimas - neakivaizdžiai pavaikštinėti po Vainaičių miškus, tai yra paskaityti siunčiamą prisiminimų rašinį apie tas vietas iš tų laikų, kai dirbdamas Plungės girininku gyveno Stalge. Tas rašinys galėjo būti kad ir „Stalgėnų mažasis pasaulis".
     O apskritai Stalgėnus prisimena ne viename laiške. Kelis kartus yra minėjęs ir legendą apie jų įkūrimą, esą tenykštis ūkininkas Petras Stonys susapnavęs pranašingą sapną ir padovanojęs savo žemės bažnyčiai pastatyti: „Tegul skamba Stalgo žaliojoje girioje bažnyčios varpo dūžiai ir aidi per Minijos slėnius, po visą parapijos apylinkę! Tegul tilindžiuoja varpai ir varpeliai bažnyčioje ir tegul kunigas iš ambono skelbia parapijiečiams Dievo žodį, tegu žmonės, susirinkę čia šventadieniais, garbina Viešpatį! Patys Stoniai iki gyvos galvos sau pasilikę keletą hektarų žemės, pastatys netoli bažnyčios trobelę ir savo saulėlydžio dienas praleis melsdamiesi."
     Prie tos legendos nagus bus prikišęs ir pats A. Tenisonas, Stalgėnų įkūrimą lygindamas su Vilniaus (Gedimino miesto) ir Romos įkūrimo legendomis. Įdomi ir anais laikais paplitusio vaizdingo posakio apie kelionę į Srėbaliaus avižieną kilmės istorija. Ūkininkas Srėbalius buvo dovanojęs (ar pardavęs?) žemės sklypą kapinėms, kuriame prieš tai buvo pasėtos avižos. Šmaikštuoliai tai iš karto pasigavo: „Parapijiečiai, neatsidžiaugdami kapinėmis, nevadino jų kitaip, kaip Srėbaliaus avižiena. Palaidojo žmogų - tai tas jau guli Srėbaliaus avižienoje, numirė žmogus - jau tą išveža į Srėbaliaus avižieną, susirgo žmogus - jau aunasi tas naginėmis Srėbaliaus avižienai."
     Visa tai pateko į knygą „Žemaitijos girių takais". Bet ne viskas. Gal Velykų proga 1976 metų balandžio mėnesio laiške rašoma: „Įdomios Velykų ceremonijos. Ir Stalgėnai turėjo savo. Tik „Takuose" nusprendžiau nepaminėti. Mat klebonas, paėmęs gal ne vieną „kleboniškąją", nebegalėjo Prisikėlimui atsikelti. Prisikėlimas įvyko nebe naktį, kaip susirinkę žmonės laukė, bet jau rytą išaušus, ir tai, kaip pasakojo, klebonėlį už rankovių prilaikant... Juokdariai siūlė vietoj klebono pakviesti jo šeimininkę - energingą ir popiktę moteriškėlę..."
     Matyt, A. Tenisonas kalba apie kleboną „Aušbikaviče, visų parapijiečių gerbiamą ir mylimą. Parapijėlė maža ir biedna, žmonės mirti nenori, lenkiasi iš tolo tos „Srėbaliaus avižienos", vestuves retai kas kelia, o jei mergelė slapčiomis ir atneša vaiką pakrikštyti, tai menkas klebonui iš to „biznelis", nusiskųsdavo. Jis laisvu laiku ūkininkavo, o pasivaikščiodamas žiūrėdavo nuo tilto į Minijos vandenis, aplankydavo apylinkės malūnus, pasikalbėdavo su malėjais ir balta sutana grįždavo namo."
     Kitame laiške: „Dabar persikelkime į Šv. Roko atlaidus Stalgėnuose. Mano laikais pas kleboną Aušbikaviče prie vaišių stalo klebonijoje susėsdavo nemažai kunigų ir Stoniai, krautuvininkas Ulčinskis savo parduotuvėje pasakodavo pirkėjams gardžius anekdotus, o dievdirbys Gaubys (man priminei užmirštą jo pavardę) pardavinėdavo velniūkščius. Jo Šv. Jurgis ir Panelė Švenčiausioji juk Paryžiaus muziejuje! O jis jau amžiną atilsį - Srėbaliaus avižienoje... Per miestelį, rašai, asfaltuotas plentas! Man sunku net įsivaizduoti. Miestelis gal jau siekia ir vieškelį? Tik Stalgalinės karčiamos prie vieškelio turbūt jau nė balso - nepateko ji į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą..."
     Pastaroji laiško citata - beveik vien dėl dievadirbio, tiksliau - dėl jo pavardės. Knygoje „Žemaitijos girių takais" A. Tenisonas rašė: „Ir kaip dar nepaminėti Stalgėnuose apsigyvenusio liaudies menininko dievadirbio. Nepatikėsite - jo kūriniai išstatyti Paryžiaus tarptautiniame folkloro muziejuje jau nuo Vytauto Didžiojo metų (1930 - Č.G.). Gaila, kad mano užrašuose išdilo to dievadirbio pavardė, ir jis palieka nežinomas, kaip ir kiti mūsų Žemaitijos pakelių Rūpintojėlių kūrėjai. O į Paryžių nuvežė dvi jo drožtines - Šv. Jurgį ant žirgo, kovojantį su slibinu, ir Šventosios Mergelės statulėlę. <...> Gaila, kad per mano neryžtą ten tik dvi statulėlės stovi, o dievadirbis siūlė man paimti ir trečią - Stalgėnų velnią su velnišku šypsniu. Aš tada maniau, kad netinka kultūringam Paryžiui Dievo Motina ir Šv. Jurgis kartu su velniu..." Taigi, K. Dauginis priminė medžio drožėjo pavardę, deja, knygoje ši pastraipa nebepatikslinta.
     Nepateko į knygą ir pasakojimas apie tokį aferistą Antaną Jodką. Tiesa, tai jau iš kitos parapijos. Štai tas pasakojimas iš 1976 metų rugsėjo 25 dienos laiško:
     „Apie Jodką galėčiau daug papasakoti, bet sunku viską aprašyti.
     Mano pirmoji pažintis buvo tokia. Buvau ką tik perskėlęs į Telšius ir namo statyba jau tiek pasistūmėjusi, kad jau galėjau atsisėsti savo raštinėje. Įėjo nepažįstamas ponas su skrybėle ir prisistatė: „Žmogaus globos draugijos pirmininkas Jodka, renku pašalpas, gal sušelpsite?" Buvau bepinigis, namas nebaigtas statyti, ištraukiau paskutinį penklitį ir atidaviau. Gavau net kvitą.
     Vėliau girdžiu: atvyko revizorius iš Kauno revizuoti kalėjimą. Buvo tai po kažkokios avantiūros Šiaulių kalėjime. Telšių „dėdė" Zaustinskis pakvietė revizorių pietų, tyčia pralošė jam kortomis kažkokią sumą litų, ir revizorius dingo. Tai buvo apsišaukėlis Jodka.
     Vėliau girdžiu: Jodka vedęs Buožėnų dvaro nuomininko dukrą ir apsigyvenęs Buožėnuose. Buožėnų miškas buvo mano girininkijoje, dalį, 25 ha, grąžino savininkei, ir čia prasidėjo mano bylos su Jodka dėl miško kirtimų.
     Nuvažiuoju į Mažeikius pas dėdę Kuką, ten jo du svainiai malūnininkai klausia, kas tas Jodka? Buvęs atvykęs, kelias dienas viešėjęs, renkąs nuotraukas didžiajam malūnininkų ir įmonių albumui išleisti. Malonu su savo malūnu patekti į tokį didelį albumą, tai kiekvienas po 200 litų nepagailėjo šiam leidiniu! Aš sakau, kad tas jau Smetonos albumą leido ir neišleido, kalėjime už tai sėdėjo, tad nelaukite ir savo albumo...
     Nusiskundė man eigulys Brasas, kuris turėjo Brazdeikiuose nedidelį malūną. Atvykęs ponas su skrybėle ir portfeliu (revizorius iš Kauno!), apžiūrėjęs malūną ir pasakęs: blogai, teks uždaryti, neatitinka dabartinių reikalavimų. Nesinori malūną uždaryti. Ką daryti? Papjauna vištą, pastato pietums butelį, pakiša 25 litus ir... gauna leidimą malti. Iš pasakojimų supratau, kad čia buvo Jodka.
     Gal atsimeni, kad pas Kenstaičių eigulį Vaitkevičių buvo sustojęs „revizorius iš Kauno, Miškų departamento". Nakvojo, viešėjo - kur tu revizoriaus nevaišinsi! O kai pirmadienio rytą eigulys pranešė svečiui, kad atvažiuoja urėdo pavaduotojas Buožis iš urėdijos, revizorius liepė Vaitkevičiui eiti jo pasitikti. O kai su atvykusiu pavaduotoju sugrįžo į kambarį, revizoriaus neberado... Dingo! Tai ir vėl buvo Jodka.
     Telšių gimnazijos direktorius Jonas Jagaudas kaip Švietimo ministerijos atstovas dalyvavo egzaminuose Kretingos gimnazijoje prie vienuolyno. Vakare buvo pakviestas į vienuolyną vakarienės, žiūri - su broliukais ir Jodka sėdi prie stalo. Pažįsta jį, nes dukra gimnazistė Telšiuose, ir klausia jo: ką tu čia dabar veiki? O tas: „Broliukus auklėju."
     Jodka apskundė mane Miškų departamentui, kad aš neteisingai surašęs protokolą už sausuolių kirtimą grąžintame miške. Atvažiavo Miškų departamento atstovas iš Kauno Jonas Vilčinskas tirti skundą. Sakau, kad už sausuolių kirtimą protokolo nerašiau, o Jodka spiriasi: kas jei ne sausuoliai tvoroje aplink sodą, girininko kleimu ir numeratoriumi kleimuoti, tik tie kleimai žemėje. J. Vilčinskas: duok kastuvą, iškasime stulpus ir pažiūrėsime! Bet nerandame kastuvo. Tada su eiguliu išverčiau porą stulpų - jokio kleimo nėra... J. Vilčinskas skundo daugiau nebetyrė.
     Ką čia bepasakysi. Nebent tai, kad po Nepriklausomybės paskelbimo Jodka, pasivadinęs karininku, buvo paskirtas Šiaulių komendantu ir už neteisėtą laipsnio pasisavinimą sėdo į kalėjimą."
     Tikrai išradingo žmogaus, verto ilgoko apsakymo, būta. Knygoje „Žemaitijos girių takais" tėra aprašyta, kaip Antanas Jodka su vienu kaimynu neteisėtai nušovė zuikį, o teisme įrodinėjo, kad tai buvęs jo paties sulaukėjęs triušis. Ir vos nelaimėjo bylos prieš A. Tenisoną!

                                                                                        Knygos kelias

     Pirmą paminėjimą, kad rengia knygą „Žemaitijos girių takais", tiksliau - kad jau baigia parengti ir net mėgina piešti viršelio iliustraciją, randame 1973 metų birželio 8 dienos laiške: „Kaip jau, rodos, rašiau, vis dar tvarkau savo „Girių takais". Mat noriu išžvejoti kalbos klaideles, o mano „tinklas" per 30 metų svetimuose vandenyse susidėvėjo... Bet jau kaip ir einu prie galo. O prieš kelias dienas kolegos Žemaičio laiškelis: padaryk knygai ir viršelio iliustracijas. Rodos, nebuvau dar rašęs, kad ir aš mėginu tapyti. <...> Visa bėda, kad mano silpnybė - negaliu pasakyti „Ne". Pasiimu vatmano, tušo, degtukų „teptukams" ir braižau dabar. Kas išeis, tas, jei nepatiks, tegu jie ten Čikagoje vėliau patys nusipaišo..."
     Po poros savaičių vėl: „Prieš savaitę galutinai baigiau savo „Girių takais", pasiunčiau visą medžiagą kolegai Žemaičiui, o dabar galvoju ir vėl kibti prie to „Dievo daržo", nes juk reikia ką nors daryti." (Čia kalbama apie vertimą iš latvių kalbos A. Dzilums knygos „Dievo sodas".)
     O apie savo knygą, be abejo, jau buvo rašęs, bet tikriausiai laiškai neišliko. Juk prieš mėnesį net buvo nuplaukęs ar nuskridęs už Atlanto į Čikagą dalyvauti Lietuvos miškininkų sąjungos išeivijoje valdybos posėdyje. Jame buvo priimtas įsipareigojimas išleisti A. Tenisono darbą atskiru leidiniu. Miškininkų sąjungos pirmininkas buvo Vincas Žemaitis. Jis buvo ir Čikagoje leidžiamo žurnalo „Girios aidas" redaktorius.
     Kaip jau minėta, rašinyje „Vizijos" A. Tenisonas teigė, kad atsiminimus „Žemaitijos girių takais" patarė parašyti Antanas Rukuiža - vienas iš aktyviausių Lietuvos miškininkų sąjungos išeivijoje ir žurnalo „Girios aidas" organizatorių. Šiame ir kituose žurnaluose A. Tenisonas buvo paskelbęs prisiminimais apie girininko darbą pagrįstų apsakymų, kuriose, kas be ko, buvo ir išmonės. Matyt, A. Rukuiža ragino parengti prisiminimų, pagrįstų konkrečiais faktais ir taip sudaryti knygą, kuri būtų vertinga ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos miškininkystės istorijai.
     Tačiau jos spausdinimas lėtai judėjo į priekį. Tik po metų A. Tenisonas galėjo pasidžiaugti K. Dauginiui: „Kolega Žemaitis iš Čikagos parašė, kad „Žem. g. takais" jau pradėta važinėti. Esą ten nupirkta nauja mašina ir pirmiausia būsią paleista „Žem. girių takais"...
     Bet po kurio laiko vėl: „Iš Čikagos parašė Žemaitis, kad eis pats į spaustuvę užbaigti „Takus", nes tas „melagis" spaustuvininkas vis delsia. Dabar jau porą savaičių nieko nebegirdžiu."
     Čia gal nederėtų labai pykti ant spaustuvininko: jis apsiėmė knygą išspausdinti už savikainą, tad, aišku savaime, eilėje vis prasiskverbdavo į priekį leidiniai, duodantys spaustuvei pelno.
     1975 metais rašytuose laiškuose jau jaučiamas autoriaus nepasitenkinimas.
     Kovo 27 d.: „Sunkiai juda mano „Takai". Žemaitis iš Čikagos parašė, kad spaustuvėje jau viskas surinkta ir laukia gero momento peržengti slenkstį. Bet tas „geras momentas dievaž kada gali pasitaikyti. Taigi tenka laukti."
     Birželio 11 d.: „Nepamenu, ar jau rašiau, kad mano „Takai", užėjus Čikagos karščiams, jau spausdinami ir kolega Žemaitis net 10 dienų kovojęs su spaudos klaidomis, tikrindamas pirmąjį egzempliorių. Tad pradedu tikėti, kad gal per „Spalio revoliuciją" pagaliau pamatysiu knygą..."
     Dar po mėnesio, liepos 12 d.: „Prieš savaitę vėl gavau vėl laišką iš Žemaičio. Jis rašo apie vienos knygos spausdinimą, mini apie 400 puslapių, per 20 iliustracijų, 25 lakštus laužymui, lapų surinkimą, įrišimą, viršelius ir t. t. Žodžiu, vartoja tokius techniškus terminus, kad aš, nors ir lietuviškai rašyta, ne viską gerai suprantu."
     Ir pagaliau balandžio 1-oji. Jau kitų, 1976, metų (laiškas rašytas balandžio 18 dieną): „Balandžio 1-osios rytą prie durų paskambino pasiuntinukas ilgais plaukais ir paprašė Tenisono. Prisistačiau. Kiša man pasirašyti popierių: „Jums siuntinys iš Amerikos." „Nėra durnių", - atsakau, nes žinau, kad šiandien balandžio pirmoji. Bet tas išsitraukė iš savo odinio krepšio kažkokį supakuotą daiktą. Atplėšiu, o ten - graži knyga! Tai per Atlantą oro paštu atskrido pirmasis egzempliorius „Žemaitijos girių takais" su grupės kolegų sveikinimo parašais. Knyga gražiai išleista, 366 puslapiai, geras popierius ir aiškus šriftas. Be to, paveiksliukai iš Žorūbų, Plungės, Rietavo, Telšių, net Velnynės velniukas (medžio drožinys). <...> Kritikai dar tyli, gal nebūsiu per daug kariamas..."
     Recenzijų spaudoje pasirodė tik rudeniop. Apskritai atsiliepimai buvo puikūs, bet kai kas juose sukėlė autoriui apmaudą. 1976 metų spalio 27 dienos laiške A. Tenisonas rašo:
     „Apie savo „Takus" jau turiu surinkęs 3 recenzijas. Kai visas „susumuoju", gaunasi įdomus vaizdas. Vienas recenzentas - teisės daktaras - mano bičiuliui Justinui Šerūnui kelionei vietoj pupų įpylė į terbą žirnių, iš Paukštakių į Peterburgą suko jį per Liepojų, pridėdamas pėsčiajam 200 kilometrų vingį, o Peterburge davė Justinui arklius šerti!!! Kitas recenzentas, eidamas mano knygos takais, labai išbarė prezidentą Smetoną (Net nežinau, kur ten jį galėjo užuosti). <...> Šiaip „Takų" nė vienas neišpeikė. Tik kažkodėl trečiasis prirašė, kad jų autorius, tai yra aš, gyvendamas Lietuvoje nesiskyrė su Tverų miškais visą laiką. Taigi išeitų, kad girininkavo Tveruose, o aprašė Plungės ir Telšių girininkijų takus. Dar ne viskas. Esą autorius Antverpene gyvena su savo žmona neišsiskyręs. Kiek man žinoma, - laiške ironizuoja A. Tenisonas, - autorius jau 35 metai kaip našlys. Iš visų tų recenzijų pamačiau, kaip jos yra rašomos ir kiek jomis galima tikėti... Pabaigai pridėsiu, kad Lietuvos miškininkų sąjungos išeivijoje valdyba „Takų" autoriui paskyrė 500 dolerių premiją."
     Nedidelė bėda, kad recenzijos autorius vietoj pupų įrašė žirnius. Ko gero, pateisintina, kad nurodė, jog Šerūnas keliavo per Liepoją, nes A. Tenisono knygoje „Žemaitijos girių takais" parašyta: „Kai pradėjau eiti į Peterburgą, iš Liepojaus per Mažeikius į Mintaują, į Rygą, jau ėjo traukiniai." Iš tikrųjų ne visiškai aiškus sakinys ir nesunku suklysti. (Dėl tos priežasties, siekiant aiškumo, šiame rašinyje cituojant A. Tenisono laiškus pakeistos kai kurių sakinių konstrukcijos, kai kur pridėtas trūkstamas žodis minčiai aiškiau ar tiksliau išreikšti.) Keisčiau dėl tų Tverų - juk A. Tenisonas dirbo Plungės ir Telšių girininkijose, apie jas daugiausia ir rašo savo atsiminimuose. Dar keisčiau, kad recenzijos autorius teigia, jog A. Tenisonas gyvena neišsiskyręs su žmona. Juk knygos įžangoje aiškiai parašyta: žmona mirė 1941 metais. (Karo pradžioje ją suėmė „baltaraiščiai" ir ji kartu su kitais kaliniais buvo sušaudyta Telšių ganyklose.)
     Apie recenzijas vėl užsimenama tik beveik po poros metų. 1978 metų rugpjūčio 18 dienos laiške, vėl su nuoskauda ir nusistebėjimu, rašoma:
     „Kas mane per šią vasarą dar prajuokino, tai „Aidų" žurnale (Boston) miškininko Skėrio recenzija apie „Girių takus". Iš viso jau teko skaityti 7 recenzijas, bet ši, jei nebūtų piktinusi, būtų prajuokinusi iki ašarų. Recenzentas, vienas iš miškininkystės mokslų žinovų, rodos, docentas, lektorius, o parašė, tai parašė! Nesukritikavo, pagyrė, bet mano tekstą perdirbo savaip. <...> Skaitau: „1918 m. vokiečiai buvo suprojektavę nutiesti dvibėgį geležinkelį nuo Tilžės iki Tverų girininkijos miškų." Tai bent naujiena - dvibėgis į Tverų girininkijos miškus ir ne toliau! O juk aš rašiau, kad iš Tilžės į Mažeikius pro Žarėnus ir Telšius! Arba rašo: „Aprašoma viena medžioklė, suorganizuota ūkininko Mačernio." Išeitų, kad medžioklę Alsėdžių girininkijoje organizavo ne girininkas, tai yra aš, o ūkininkas. Kaip miškininkas gali taip rašyti! <...> Pradžioje rugpjūčio gavau ir kitą recenziją iš Adelaidės. Gražiai, tvarkingai parašyta. Mane sujaudino, kad autorius - tai buvęs gyventojas Straukas iš Vincentavo Tverų valsčiuje. Jis tolimoje kengūrų šalyje Australijoje skaitęs mano knygą kelis kartus, parašęs tenykštėje spaudoje recenziją ir atsiuntęs man už tokią jam mielą pasiskaitymą. O Vincentavas juk netoli Zorūbų, ir einant į Tverų mokyklą nuo Tverų - Rietavo vieškelio tolumoje buvo matomas ir Vincentavas. Taigi, kur dabar susitikome! Žinoma, laiškais."
     Knygą ir dabar įdomu skaityti, ypač besidomintiems Lietuvos praeitimi. Ją gana taikliai įvertino išeivijos rašytojas Vincas Ramonas, kurio nuomonė pateikta pačioje knygoje leidėjų įžangoje:
     „Knyga susidomės ne tik miškininkai, bet ir plati lietuvių visuomenė. Autorius A. Tenisonas pasakoja ir vaizduoja įmantrius Žemaitijos miškininkų ir šiaip žmonių buitinio gyvenimo atsitikimus.
     Labai vertingi ir įdomūs faktai, kaip okupantai, rusai ir vokiečiai, šeimininkavo mūsų miškuose. Tų duomenų mes iki šiol nežinojom, net mūsų laikraščiuose (spaudoje) nebuvo apie tai rašoma. Ypatingai apgauliu suktumu pasižymi pagal rusų bolševikų partijos patvarkymus žemės dalinimai bežemiams ir mažažemiams.
     Knygos kalba apskritai vaizdinga, skyrelis apie girių žydėjimą galėtų tikti geriausiam romanui."
     K. Dauginis, matyt, ir kiti draugai bei pažįstami, ragino A. Tenisoną tęsti prisiminimus, tai yra išleisti antrą jų knygą - „Žemaitijos girių takais" tęsinį ar papildymą, nes daug kas nepaminėta, mažokai, esą, „braidžiota pačių Telšių takais".
     A. Tenisonas lyg ir kratėsi. 1978 metų spalio 14 dienos laiške K. Dauginiui jis rašo: „Mini man apie antrą tomelį. Gal tokį „sūrį" ir būčiau suspaudęs, jei būtų vilties jį išspausdinti, bet mūsų žmonės Vakarų pasaulyje nemėgsta skaityti, kiti ir nebemoka lietuviško rašto. Knygai išleisti Amerikoje reikia 2500 - 3000 doleriukų pakloti, o aš galiu tik 25 - 30 dolerių. Rodos, rašiau mielam apie vieną recenzentą, kaip „atidžiai" tas perskaitęs „Takus" pabrėžė „Aiduose" recenziją."
     Apmaudu autoriui, kai iškraipomas jo knygos turinys. Bet tai - smulkmenos, palyginus su priekaištais, kurių susilaukė išvertęs iš rusų kalbos P. J. Kušnerio veikalą, išleistą Maskvoje 1951 metais, „Etninės teritorijos ir etninės ribos" - joje rašoma ir apie Mažąją Lietuvą. Todėl V. Žemaitis ir pasiūlė imtis šio vertimo. Išeivijos spauda užsipuolė veikalą dėl netinkamo ideologinio vertinimo. Kritikos strėlės, aišku, teko A. Tenisonui. Po to jis apskritai mažiau bebendradarbiavo išeivijos lietuvių spaudoje.
     Vis dėlto mintis apie antrąją knygą, matyt, kirbėjo. Viename laiške jis net pasakoja galimą jos planelį, nors visa tai vadina oro pilių statymu. Pavadinimas, esą, turėtų būti „Mano gyvenimo takai". Knyga prasidėtų nuo kūdikystės Latvijos šiaurėje, Lapmežuose, kur nušovė pirmąjį kiškį, ir baigtųsi gyvenimo pabaiga, užgriebiant, žinoma, ir dar ankstesnį gyvenimą - senolių.
     Jam einant ketvirtuosius metus prasidėjo kalbos apie kelionę į kitą pasaulį. Kas tas paslaptingasis kitas pasaulis vaiko supratimu? „Senolė turėjo minty Lietuvą, - prisimena A. Tenisonas, bet ne paprastai pasakoja, o vaizduoja, tarsi jau cituoja iš dar neparašytos antrosios knygos, - o aš supratau kitaip. Lapmežų pasaulis man, kad ir mažam, buvo jau kiek pažįstamas: senolio trobesiai, laukai (nuomojami iš barono), toliau už laukų dviejų kaimynų trobesiai ir žemė, ir visur aplink miškai, dangus ir saulė! Bet išvykstame į „kitą pasaulį". Traukiniu atvažiavome į Rygą. Joje tada buvo dvi stotys - teko su vežiku pervažiuoti į antrąją. Ten iš gatvės įėjome į man atrodžiusią didžiulę tamsią salę, laukėme, kada paduos traukinį į Mažeikius - į Lietuvą, taigi ir į kitą pasaulį. Po ilgoko laiko įėjo toks batuotas vyras su skambalu, paskambino ir, tarsi kalbėdamasis vienas pats su savimi, kažką garsiai šaukė. Maniau: beprotis, bet tėvas pasakė, kad tai buvo pirmasis skambutis ir turime eiti. Iš tos apytamsės salės lipome tokiu tamsiu, apšviestu tik degančios žvakės, siauru koridoriumi laiptais į viršų ir - stebuklas: jau, maniau, pagaliau įlipome į tą kitą pasaulį! Visur šviesu, aukštai spindi kito pasaulio saulė, vaikštinėja žmonės, stovi traukinys. Taigi supratau dabar, kad tas kitas pasaulis stovi aukščiau palipus žvake apšviestais laiptais. <...> Taigi Pušinė, po jos sektų Zorūbai - Šlapgiryje; pirmieji žingsniai Kiaulių gatvėje, po jų Rygos gimnazija su Raganų smukle, Jurjevas (Tartu) su Dombergo mergele, Petrapilis su vadinamąja spalio revoliucija, paskiau sugrįžimas į Zorūbus. Čia tektų įterpti mokytojavimo vyskupo Valančiaus gimnazijoje metukus (apie tai nesu rašęs) ir pereiti prie „auksinės meilės pasakos".
     Savo vedybų istoriją jis vadina auksinės meilės pasaka, bet žodžius ima į kabutes, suprask: to aukso nedaug tebuvo... A. Tenisonas 1923 metais buvo vedęs Telšių gimnazijos mokytoją Aldoną Ložinskaitę ir susilaukęs dviejų dukterų. Tačiau žmona, kaip yra pasakoję vienas kitas praeities liudininkas, paliko šeimą ir pabėgo su vienu telšiškiu advokatu į Kauną. Meilužis staiga mirė, ir žmona turėjo grįžti į Telšius. A. Tenisonas priėmė ją gyventi į girininkijos namą, kur turėjo butą, bet šeimyninio gyvenimo su ja nebegyveno. Užėjus vokiečiams ji buvo suimta ir sušaudyta. Liko nepagydoma žaizda: „Norėčiau viską pamiršti, bet kažkoks velnias vis pakiša senus atsiminimus, nors mūsų „komedijos" buvo jau baigtos 3 - 4 mėnesiai prieš jos mirtį... Tokia tad „auksinės meilės" pasaka."
     Taip baigiasi antrojo atsiminimų tomo planelio vizija. Gal mintyse buvo ir tolimesnių įvykių planelis, bet... baigėsi laiško puslapis - nebebuvo vietos plėtoti oro pilims...
     Atkreiptinas dėmesys į žodžius „apie tai nesu rašęs" prie planelio punkto apie darbą Telšių gimnazijoje. Vadinasi, kai ką, tinkamą antrajai knygai, jau yra sukūręs. Iš tikrųjų taip ir buvo. Pavyzdžiui, apsakymas apie mokymąsi Tverų liaudies mokykloje „Pirmieji žingsniai Kiaulių gatvėje", kurį irgi buvo atsiuntęs K. Dauginiui pasiskaityti, buvo net publikuotas išeivijos spaudoje.
     Ir apie Tartu Dombergo mergelę užsiminta lyg tarp kitko, suprantant, jog K. Dauginis supras, apie ką kalbama. O kalbama apie tai, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą Rygos gimnazija, kurioje jis tada mokėsi, priešo Vilhelmo patrankoms jau dundant prie Mintaujos netoli Rygos, buvo evakuota į Estiją - Tartu miestą. Šalia jo ant Dombergo kalno tūnojo pilies sienos, jau be stogo ir langų. Griuvėsiai turėjo savo legendą: statant pilį po pamatais buvusi įmūryta gyva jauna mergelė, kuri dabar kasmet gegužės pirmosios naktį, kai Dombergo pakalnėje miesto Rotušės laikrodis muša dvyliktą, pakyla iš savo kapo, vaikštinėja po pilį ir jos aikštę ir, pykdama ant žmonių už pražudytą gyvenimą, iš keršto pirmam, kurį tą naktį čia sutinka, prisega raudoną rožę, ir tas per tris dienas miršta.
     Rygos gimnazistai, aišku, nusprendė patikrinti - tą naktį budėti. Kaip paprastai būna tokiuose apsakymuose, kažkas nugirdo apie tai ir nusprendė iškrėsti išdaigą - apsigobti balta drobule ir pašmižinėti vidurnaktį vietoj legendoje vaizduojamos mergelės. Tai bent įvarė baimės!
Šį nuotykį, užimantį beveik šešis mašinraščio puslapius, A. Tenisonas papasakojo K. Dauginiui 1978 metų sausio 20 dienos laiške, dėkodamas už jo atsųstą V. Mezencevo knygą „Kada pasirodo vaiduokliai". Ir turėjo progą šį tą papasakoti apie savo mokymosi Tartu gimnazijoje laikotarpį - štai ir skyrelis neparašytiems „Mano gyvenimo takams"!
     A. Tenisonas mirė 1986 metais.
     Beje, K. Dauginis taip ir nesulaukė nė pirmosios jo knygos - „Žemaitijos girių takais". A. Tenisonas 1976 metais rašė: „Pasiųsčiau mielam, bet kai tokie nekalti Zentos eilėraščiai pavargo kelyje (turima minty, kad dingo, cenzūra konfiskavo - Č.G.), tai mano raitelių divizija nė iš tolo neprijos Germanto (turi minty knygos skyrių „Raudonųjų raitelių divizija girioje prie Germanto ežero", kuriame aprašoma, kaip okupantų rusų kariškiai beatodairiškai naikino A. Tenisono girininkijos miškus - Č.G.)."
     Po kurio laiko guodė: „Vieną „Takų" egzempliorių laikau tau atsargai. Gal pasikeis oras (pasikeis politinė situacija, sušvelnės cenzūra - Č.G.), o dabar įsivaizduok, kad jau turi. Kai atvykau į flamų žemę ir pradėjau mokytis jų kalbos, skaičiau flamišką pasaką, kad vienas turčius laikęs savo auksą pakasęs į žemę, o kitas tą jo auksą pavogęs. Radęs iškastą duobę, turčius labai sielojęsis. Pasiguodė kaimynui. O tas jam pataręs: „Vieton pavogto aukso užkask akmenį ir įsivaizduok, kad turi užkasęs auksą - bus tas pat."
     Gal ir ne visai vietoje ši išmintis, bet apskritai labai teisinga. Jų A. Tenisono laiškuose - dešimtys.

                                                                                                       
Česlovas GEDVILAS
2015 m., spalis


 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt