Platelių girininkija



 
     Nuo 1920 metų sausio 1 dienos Telšių urėdijoje buvo sudarytos kelios pirmosios atkurtos Lietuvos girininkijos. Tarp jų - ir Platelių bei Alsėdžių. Galima būtų sakyti, kad jos bendraamžės, bet Alsėdžių girininkijos jau nebėra, tad nebėra ir ko lyginti. Pastaroji 2008 metais prijungta prie tos pačios Platelių girininkijos, kuri per 95 metus patyrė įvairių peripetijų: buvo panaikinta, paskui ne tik pati atgimė, bet buvo pagimdžiusi dar porą girininkijų - Beržoro ir Stirbaičių. Galų gale nuo 2015 metų gegužės mėnesio prie jos dar prijungta Šateikių girininkija. Tiesa, būtų galima svarstyti, kuri prie kurios prijungta, nes girininku liko šateikiškis Juozas Bernius.

                                                                                         Miškų dvivaldystė?

     1918 metų vasario 16 dieną paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tų pačių metų gruodžio 5 dieną išleistas Laikinosios Vyriausybės teisinis aktas „Miškų naikinimui sustabdyti įsakymas". Jame nurodyta Miškų departamentui nedelsiant perimti visus Rusijos valdžiai priklausiusius Lietuvos miškus. Jiems, valstybiniams miškams, valdyti steigiama ir Platelių girininkija. Privatūs miškai ir toliau buvo stambesnių ir smulkesnių savininkų rankose. Sklandė gandai apie rengiamą įstatymą nusavinti didesnes girias, todėl dvarininkai skubėjo pasinaudoti per Pirmąjį pasaulinį karą įsivyravusia suirute, tebesitęsiančia kuriantis nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijoms, ir iškirsti kuo daugiau medienos, parduoti ją užsieniui.
     Siekdama sustabdyti privačių miškų naikinimą, 1919 metų vasario 4 dieną Lietuvos vyriausybė išleido įsakymą apie privačių miškų valstybės priežiūrą. O 1920 metų rugpjūčio 18 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įvedamąjį įstatymą, kuriuo buvo nustatyta, kad iš privačių savininkų, turinčių daugiau kaip 70 dešimtinių (76,3 ha) žemės, nusavinami didesni kaip 25 dešimtinių (27,25 ha) miškai, pelkės ir durpynai, neišdžiūstantys vandenys ir visos caro valdžios metais privilegijuotai įsigytos žemės bei miškai.
     Šis įstatymas nebuvo taikomas svetimšaliams. Žymi dalis Platelių apylinkių miškų, apie 3150 hektarų, priklausė grafui Liudvikui Šuazeliui, kuris buvo išsaugojęs Prancūzijos pilietybę. Miškams prižiūrėti jis samdydavosi girininkus ir eigulius.
     Garsus Žemaitijos muziejininkas Juozas Mickevičius yra užrašęs įdomių pasakojimų apie dvaro miškus dar senesniais laikais. Mokytas ūkininkas Jonas Bražinskas iš Babrungėnų, draugavęs su dvariškiais bei Platelių valdininkais, 1937 metais muziejininkui pasakojo, kad 1890 metais Platelių dvare miškais rūpinosi bajoras Zdanovičius. Jis buvęs mokytas vyras, dalyvavo 1863 metų sukilime ir kautynėse su caro kazokais, kurios vyko prie Dabikinės. Už dalyvavimą sukilime caro valdžia jam valdiškos tarnybos nedavė. Zdanovičius buvęs geras, kuklus, savo pavaldiniams eiguliams teisingas.
     Eiguliams pats grafas Aleksandras Šuazelis, Liudviko Šuazelio tėvas, išmokėdavo algą. Kai eiguliai ateidavo į dvarą algos, jis vis pasiteiraudavęs, ar jiems ko nors netrūksta, ar ko nereikia.
     Aleksandras Šuazelis labai brangindavo, gerai prižiūrėdavo savo miškus ir niekam jų neparduodavo. Jis miškais rūpindavosi labiau negu gyvuliais. Sakydavo: gyvulį per kelerius metus galima užauginti, o medį reikia visą amžių auginti. Savo miškuose tik sausuolius, išvartas kirsdavo.
     Net dvaro reikalams statybai ar remontui savo miške medžių nekirsdavo, o pirkdavo iš kitų dvarų. Pavyzdžiui, 1891 metais nulūžo 1816 metais Babrunge pastatyto dvaro malūno didžiojo rato ašis. Tuo metu malūną nuomojo Maušas. Jonas Bražinskas buvo pasiųstas į Paminijį nupirkti ąžuolą naujai ašiai. Nebrangiai už jį sumokëjo. Už tai, kad parvežė, Jonui Bražinskui atiteko likusioji ąžuolo dalis.
     Jonas Bražinskas buvo papasakojęs ir tokį atsitikimą. Kartą grafas Aleksandras Šuazelis su Laučiumi išjojo į Plokštinę. Ten jis pamatė bekrypstančią eglaitę. Įsakė Laučiui surasti uolą, įsmeigti ir prie jo eglaitę pririšti.
     Senieji plateliškiai, miškininkystės istorija besidominčių kraštotyrininkų kalbinti prieš kelis dešimtmečius, yra minėję Aleksandro Šuazelio girininką Vaižniaką, kuris dirbo iki 1914 metų. Iš senolių pasakojimų užrašytais buvusio Platelių girininko Jono Šečkaus duomenimis, 1915 - 1919 metais prancūzo didiko girias tvarkė Kliučinskis.
     Pirmasis oficialiai paminėtas („Lietuvos miškininkai", II tomas) plateliškis girininkas Stasys Zakševskis. Bet ir su oficialiais dalykais neretai būna painiavos. Tas pats Zakševskis „Lietuvos miškų metraštyje" minimas kaip Vaclovas Zakševskis. Į šiuos solidžius miškininkystės istorijos leidinius jis pateko, matyt, kaip pirmojo Lietuvos miško urėdų suvažiavimo, įvykusio 1919 metais, dalyvis. Tada jis buvo Kėdainių urėdas. 1920 metais jis tapo plateliškio grafo Liudviko Šuazelio girininku. Kiek laiko dirbo, tikslių duomenų nėra, žinoma tik, kad 1941 metais, bėgdamas nuo bolševikinės invazijos iš Rytų, repatrijavo į Vokietiją, kur irgi dirbo girininku.
     Sekantį grafo Liudviko Šuazelio girininką plateliškė kraštotyrininkė Marija Vasiliauskienė yra minėjusi Bronislovą Spiridavičių, atrodo, baltarusių tautybės, dirbusį nuo 1920 metų. Taigi grafas turėjo savo girininkus. O kaip su Telšių urėdijos sudaryta, tikriausiai, iš pradžių tik formaliai, Platelių girininkija? Tikėtina, kad Liudviko Šuazelio girininkams buvo patikėta rūpintis ir jos, valdiškos girininkijos, miškais.
     Teigiama, kad iš valstybinių miškų nuo 1920 metų įkurtos girininkijos plotas buvo 2631 hektaras. Joje, esą, dirbo girininkas ir dvylika eigulių. Tačiau Platelių girininkija gyvavo neilgai - 1921 metais girininkijų sąrašuose jos nebeliko. Jos miškai galėjo būti priskirti Alsėdžių, Sedos arba Salantų girininkijoms. 1922 metais įkūrus Skuodo urėdiją, jai jau oficialiai priskirta ir Platelių girininkija. 1929 metais Platelių girininkija priskiriama naujai įkurtai Plungės urėdijai.
     O miškai šito nežinojo, jie gyveno savo gyvenimą. Jų savininkai - irgi savo. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos miškai buvo kertami masiškai ir mediena gabenama į Vokietiją. Ne ką pasikeitė situacija ir iš naujo kuriantis Lietuvos valstybei nuo 1918 metų: Grafas Liudvikas Šuazelis, po Pirmojo pasaulinio karo paveldėjęs tėvų dvarą, irgi išsijuosęs kirto savo girias ir medieną pardavinėjo užsieniui. Kaip tik todėl, siekdamas tam užkirsti kelią, 1926 metais Miškų departamentas perėmė globoti svetimšalių miškus. Tai nebuvo nusavinimas. Miškai buvo saugomi, prižiūrimi, eksploatuojami Miškų departamento lėšomis, o gautas pelnas, atskaičius išlaidas, atiduodamas miško savininkui. Pagal plotą grafo Liudviko Šuazelio miškai sudarė beveik pusę - 48,9 proc. - visų Lietuvos svetimšalių miškų.
     Nuo tų laikų iki pat sovietinės okupacijos oficialiai laikoma, jog Platelių girininkija priklausė paeiliui Telšių, Skuodo ir Plungės urėdijoms ir kartu grafui Šuazeliui. Minėtosios Marijos Vasiliauskienės paliktais duomenimis, 1926 metais girininkas buvo Bronislovas Spiridavičius. Jį sekančiais metais pakeitė Jonas Majauskas, kuris neilgai trukus buvo perkeltas į Kulių girininkiją, kur 1930 metais ir mirė.
     Išlikusioje senove dvelkiančioje nuotraukoje „Platelių girininkijos darbuotojai 1926 - 1927 m." matyti ir didelė grupė to meto eigulių. Sėdi iš kairės Godelinės eigulys Povilas Lotužis, Babrungėnų eigulys Povilas Rimeikis, Plokštinės eigulys Juozas Valančius, girininkas Bronislovas Spiridavičius, Miežlaukio eigulys Pranas Budreckis, Paežerės Rūdaičių eigulys Kazimieras Jurčius. Stovi iš kairės ¼ Plokštinės eigulys Simonas Jokūbauskas, ¼ Plokštinės eigulys Pranas Stonkus, Kembrys iš Stirbaičių, ¼ Plokštinės eigulys Petras Razma ir Liepijų eigulys Silvestras Vasiliauskas.
     Plateliškis žurnalistas ir kraštotyrininkas, kelių knygų autorius Eugenijus Bunka turi ir dar senesnę ir įdomesnę nuotrauką iš Platelių girininkijos praeities. Joje nufotografuoti Platelių girininkijos eiguliai 1923 metais. Viršuje pirmasis iš kairės Juozas Valančius, 1934 metais žuvęs nuo miško brakonieriaus rankos.

                                                              Plateliai - tik kojoms apšilti?

     Apie sekančius girininkus faktų po truputį daugėja. Žinoma, kad Joną Majauską 1928 metais pakeitęs Juozas Jarašūnas prieš porą metų buvo baigęs Panevėžio miško technikų mokyklą ir dirbo Skuodo urėdijos Darbėnų girininkijos vyr. eiguliu. Iš ten jis ir atsiųstas girininkauti į Platelius. Neilgam - nuo 1929 metų jis vėl Darbėnuose, dabar jau girininkas. 1935 metais jis tapo Kretingos urėdijos Šventosios girininku, o 1944 metais apdairiai pasitraukė nuo artėjančio raudonojo maro į Vakarus.
     Apskritai girininkai neužsisėdėdavo, kaip sakoma, vos kojas apšildavo. Kiek ilgiau Platelių girininkijai vadovavo, tiesa, kažkodėl tik laikinai, Jonas Gudas: 1929 - 1931 metais. Prieš tai jis buvo Palangos girininkijos vyr. eigulys, po to - Šaukėnų, Telšių urėdijų vyr. eigulys, per Antrąjį pasaulinį karą Telšių urėdijos Gadunavo laikinasis girininkas, pokario metais Plungės, Rietavo girininkijų žvalgas, Varnių girininkijos Rūtelių eiguvos eigulys.
     Po jo laikinai, tris mėnesius, girininkijai vadovavo vyr. eigulys Antanas Jasinevičius. 1940 metais jis įsiprašė į Naujosios Vilnios urėdiją raštininku.
     Žymesnį pėdsaką paliko Kasparas Dapkus, dirbęs girininku 1931 - 1941 metais. Prieš tai jis buvo Labanoro urėdijos Inturkės girininkas. Tai buvo pažangus miškininkas. Jo iniciatyva suplanuotas ir pasodintas eglynėlis prie girininkijos kontoros. Ten vykdavo jaunimo pasilinksminimai, gegužinės. 1937 metais Plateliuose subūrė medelių sodinimo komitetą, pats vadovavo medelių sodinimui. Prasidėjus karui nacionalistai girininką nužudė, mat jis ir po 1940-ųjų įvykių toliau rūpinosi miškais, Platelių aplinka, todėl, matyt, pasirodė prijaučiantis sovietinei valdžiai.
     Manoma, bet tikslių duomenų nėra, kad 1941 metais laikinai Platelių girininkijai galėjo vadovauti vyr. eigulys Antanas Bernatonis.
   1942 -1944 metais girininkas buvo Edmundas Prialgauskas. Prieš atsikeldamas į Platelius jis dirbo vyr. eiguliu Seinų, Šimonių urėdijose, Baisogalos urėdijos Radviliškio girininku. Jį minėjo „Mūsų girių" žurnalas tarp savo neetatinių bendradarbių.
Po jo girininku 1945 -1946 metais girininku dirbo ką tik minėtas Antanas Bernatonis. Jis buvo baigęs Alytaus matininkų mokyklą, kurioje buvo dėstomas ir miškininkystės kursas ir atsikėlė į Kulius, kur 1930 - 1938 metais dirbo Plungės urėdijos vyr. eiguliu ir laikinai eidavo Kulių ir Mižuikių girininkijų girininko pareigas. Sūnus Antanas Bernatonis, veterinarinės medicinos mokslų daktaras, trumpuose atsiminimuose apie tėvą Antaną Bernatonį rašė taip:
     „Bernatonių šeima gyveno Kuliuose, Mižuikių girininkijoje, o po gaisro, kurio metu sudegė ne tik girininkijos pastatai, bet ir visas šeimos turtas, vėl Kuliuose. <...> Apie 1938 m. tėvas iš Platelių grafo Liudviko Šuazelio pirko 12 ha žemės sklypą prie Platelių ežero ir ten pradėjo sodybos statybos darbus. Nuo 1939 m. šeima vasaras praleisdavo Plateliuose, nors namas dar nebuvo įrengtas. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas statybas nutraukė: liko neįrengtas namas, greitosiomis suręsti laikini ūkiniai pastatai, o šeima persikraustė gyventi į Platelius. Tėvas čia dirbo girininkijoje, o mama - Platelių pradžios mokykloje. Po karo tėvas ir toliau dirbo girininku, vėliau žemės tvarkymo sistemoje matininku, o mama tvarkė mūsų 12 ha ūkelio reikalus. Mama dirbti į mokyklą nebegrįžo, nes sovietinės mokyklos ideologija ir reikalavimai mokytojams visiškai neatitiko jos pažiūrų."
     Antano Bernatonio duktė medicinos sesuo Danguolė Teresė, kalėjusi už antitarybinę veiklą, 2005 metais rašė panašiai, tik įterpė vieną kitą papildomą detalę (ji buvo kiek vyresnė už brolį Antaną):
  „1938 m. buvo Mižuikių girininkijos girininku, gyveno girininkijoje. Vasarą, per pačią šienapjūtę, girininkijoje apsilankė plėšikai. Antanas Bernatonis iš urėdijos buvo parsivežęs didelę sumą pinigų. Plėšikai atėmė pinigus, nuogai išrengė girininką ir padegė girininkijos pastatus. Viskas sudegė. Bernatonių šeima apsigyveno Kuliuose. 1939 metais A. Bernatonis nusipirko 12 ha žemės ir pradėjo statyti gyvenamąjį namą. Vokiečių laikais gyveno Plateliuose, dirbo girininkijoje žvalgu. Prieš pat pareinant rusams, keletą kartų buvo atvažiavęs Kulių girininkas Julius Avižienis ir kalbino trauktis su vokiečiais, bet Antanas Bernatonis griežtai atsisakė."
     Antanas Bernatonis, anot sūnaus, mėgo žvejybą, turėjo valtį, įvairiausių žūklės įrankių. Kitas pomėgis buvo fotografija. Turėjo fotoaparatą, dalyvavo meninių fotografijų parodose. 1939 metais jo nuotrauka „Mūsų girių" konkurse įvertinta trečiąja vieta.
     1947 metais dirbo Platelių valsčiaus matininku, bet rudenį ištiko insultas, tapo invalidu. Mirė 1952 metų pradžioje, palaidotas Beržore.
   Mėgstantiesiems apkalbas turėtų būti įdomus sekantis girininkas Kriščiūnas, esą dirbęs 1946 -1947 metų sandūroje. Net vardo plateliškiai senoliai neprisiminė. Užtat prieš kelis dešimtmečius yra pasakoję, esą jis, neilgai padirbėjęs, dingo iš darbo pasisavinęs darbuotojų uniformoms skirtą medžiagą...
     Pirmąjį Platelių girininkijos istorijos etapą baigė Steponas Sinkevičius. Apie jį žinoma tik tiek, kad prieš perimdamas Platelių girininkijos vairą buvo Miškų departamento darbuotojas, aistringas medžiotojas, vėliau dirbo Kretingos, Tauragės rajonų gamtos apsaugos inspektoriumi.
     Nuo 1947 metų spalio 1 dienos Platelių girininkija buvo panaikinta. Jos miškai priklausė Telšių miškų ūkio Plungės girininkijai (girininkas Kazys Matiukas). 1950 metais Plokščių, Kreiviškių ir Paplatelės eiguvos priklausė Alsėdžių girininkijai (girininkas Narcizas Vaseris), kita dalis Platelių miškų - Kretingos miškų ūkio Salantų girininkijai (girininkas Kazys Ruseckas, nuo 1953 metų - Leonardas Petrauskas).

                                            Atgimimas

     1959 metais atkūrus Plungės miškų ūkį, vėl buvo sudaryta Platelių girininkija. Jai atiduotos Pilies, Paežerės, Mačiukių eiguvos iš Kretingos miškų ūkio Šateikių girininkijos ir Platelių eiguva iš Telšių miškų ūkio Alsėdžių girininkijos. Balandžio mėnesį prie Platelių prijungta Šateikių girininkijos Stirbaičių eiguva. Bet gruodžio mėnesį įkurta Beržoro girininkija, ir jai atiduotos ta pati Stirbaičių ir Platelių eiguvos. Lyg kompensacija 1960 metų sausio mėnesį plateliškiams perduotos Alsėdžių girininkijos Paplatelės bei Gegrėnų eiguvos. Žodžiu, reformų netrūko, darbo ministerijos „viršūnėms" užteko ir premijas jos gaudavo neveltui. Galų gale 1960 metais girininkija baigta formuoti iš penkių eiguvų: Gegrėnų (eigulys Adomas Vaškys), Mačiukių (eigulys Vladas Laučys), Paežerės (eigulys Antanas Katkus), Paplatelės (eigulys Juozas Čiuldė) ir Pilies (buvusi Platelių I, eigulys Kazys Jankauskas).
     Atkurtos Platelių girininkiją girininku paskirtas Bronius Kondratas. Jis jau buvo dirbęs Rietavo girininkijos girininko padėjėju. Platelių girininkijai vadovavo tik 11 mėnesių: nuo 1959 metų sausio 1 dienos iki 1959 metų lapkričio 30 dienos - kol buvo paskirtas sukurtos Beržoro girininkijos girininku. Juo dirbo septynerius metus, platėliau pristatomas Beržoro girininkijos istorijoje.
     Po jo į Plungės rajoną ir Platelius parėjo buvęs tremtinys Eugenijus Barniškis, vėliau Maskvoje apgynęs mokslų kandidato disertaciją.

                                            Be „duonos kortelės"

     Miškininko profesiją ne vienas įsivaizduojame kaip romantišką: vaikštinėji sau po girias, gėriesi paukščių balsais, žiemą susidomėjęs seki žvėrelio pėdsakais sniege, pavasarį džiaugiesi brinkstančiais pumpurais, tarsi girdi žirginėlių tilindžiavimą... Todėl visada įdomu, kodėl žmogus pasirinko gyvenimo kelią, susijusį su miškais. Vienas kitas atsako savo profesija susidomėjęs vaikystėje padėdamas tėvui eiguliui darbuotis miškuose - tada ir susižavėjęs paslaptingu gamtos pasauliu. Tačiau daugelis, išgirdę panašų klausimą, tik kraipo pečiais. Nežinojo tikro atsakymo ir Eugenijus Barniškis.
     Beveik puspenkto dešimtmečio dirbęs su miškininkyste susijusį darbą, jau mokslų daktaras, savo knygoje „Už tvoros" jis ir prisiminė, ir svarstė:
     „Vaikystė... Vaikystė, kuri prabėgo ant lygių, samanom padengtų salų, be jokių kalvelių, be jokių medelių ar krūmelių. Samanos, ir tos augo ant smėliu padengto ledo, kur net vasaros metu ne visada galima apsieiti be šilto aprėdo, kur žiema tęsdavosi nuo spalio iki gegužės mėnesio. Ir visą laiką vėjai, stiprūs vėjai. Nenuostabu, kad visą laiką sapnuodavau ir sapnuodavau apie kokį nors medelį, kurį galėčiau pasipuošti Kalėdoms. <...> 1949 metų pavasarį, ledonešio metu, sugavau nedidelę, gal metro ilgio, maumedžio viršūnę su nemaža dalimi šoninių šakučių, per kažkokį stebuklą nesumaltų tarp ledų. Koks buvo džiaugsmas! Visoje saloje vienintelis įsigijau nors be spyglių, bet į eglutę panašų medelį, kuris keletą metų buvo naudojamas Kalėdoms su didžiausiu pasididžiavimu. Gal šis medžio ilgesys, ilgametės svajonės apie lietuviškas Kalėdų eglutes turėjo kažkiek įtakos mano, kaip miškininko, profesijos pasirinkimui."
     Minimos nykios salos - tai Lenos deltos salos prie Ledinuotojo, arba Arkties, vandenyno. Ten, už poliarinio rato, pedagogų šeima buvo ištremta 1941 metų birželio 14-ąją - su pirmąja masinių trėmimų banga. Už tai, kad jaunąją kartą rengėsi ir toliau auklėti nepriklausomos Lietuvos dvasia, o ne brukti okupantų primestą ideologiją. Mažajam Eugenijui tada tebuvo ketveri metukai.
     Jakutijoje, Kisiūro gyvenvietėje, baigus septynias klases, buvo galima laikyti stojamuosius egzaminus į kelis technikumus. Eugenijus Barniškis pasirinko Jakutsko miškų technikumą. Amžinojo įšalo žemėje sunku įsivaizduoti tikrą mišką - tėvų pasakojimuose jis atrodė tarsi pasaka. O kad pavasarį nepaprastu grožiu ir kvapais svaigina pražydusios obelys, vaiskrūmiai, ievos, alyvos, liepos ir galybė kitų medžių bei krūmų - ir patikėti sunku buvo. Lietuva atrodė tikra pasakų šalis, ir šešiolikmečio vaikinuko galvoje brendo mintis kaip nors pasiekti ją - tėvų ir savo tėvynę. O Jakutskas - jau 1200 kilometrų į pietus nuo Arkties pakrantės, iš jo skraido lėktuvai į Maskvą, iš jos Lietuva jau beveik ranka pasiekiama. Tačiau ne tremtiniams, kuriems neišduodavo pasų. Aplink Jakutską - jau maumedynai, tikėjosi baigęs technikumą galėsiąs pasislėpti jų platybėse toliau nuo tremtinius prižiūrinčio komendanto akių, o paskui patylomis gal ir visai dingti.
     Besimokant Jakutsko miškų technikumo antrajame kurse brendo ir kitas planas. Eugenijus Barniškis ėmė susirašinėti su Vilniaus miškų technikumu dėl galimybės persikelti į jį. Į jaunuolio prašymą Vilnius, gal neįtardamas, kad turi reikalą su tremtiniu, pažiūrėjo geranoriškai: pažadėjo baigusį du kursus Jakutske priimti į trečiąjį kursą Lietuvoje. Taip Eugenijus, neturėdamas nė paso (jų tremtiniams neišduodavo), tikrintojams kaišiodamas po nosimi Jakutsko technikumo dviejų kursų baigimo pažymėjimą, 1954 metais grįžo gimtojon šalin. (Tėvai grįžo tik po poros metų ir įsikūrė netoli Gargždų.)
     1956 metais baigęs Vilniaus miškų technikumą dirbo Panevėžio miško pramonės ūkyje dešimtininku, meistru, Naujamiesčio girininkijos girininko pavaduotoju. Norėdamas būti arčiau tėvų, pasiprašė miškų ministro Algirdo Matulionio perkeliamas į Žemaitiją. Tas pasiūlė Plungės miškų ūkio Alsėdžių girininkiją - girininko padėjėjo pareigas. Buvo tai 1959 metų pradžioje. O tų pačių metų pabaigoje, nuo gruodžio 1 dienos - jis jau neseniai atsiradusios Platelių girininkijos vadovas.
     Apie tai Eugenijus Barniškis prisiminimų knygoje rašė taip: „Iš didelių Alsėdžių ir Beržoro girininkijų miškotvarka suplanavo dar vieną, Platelių. Atvažiavo į Alsėdžių girininkiją tuometinis Plungės miškų ūkio direktorius Kostas Gliožeris ir pasakė, kad reikia jauno ir energingo vyro sukurti naujai Platelių girininkijai. Teks statyti naują administracijos namą, todėl pageidautinas nevedęs jaunuolis, galintis Plateliuose samdytis kambarį ir dirbti. Taip ir pradėjau."
     Apie patį girininko darbą (Platelių girininkijai vadovavo lygiai dešimt metų) beveik nieko nerašė. O buvo, matyt, ne taip paprasta. Visų pirma, neįtiko jis Plungės rajono partinei valdžiai, kuri nepatvirtino jo girininku, matyt, užkliuvo tremtinio praeitis - pats ministras Algirdas Matulionis turėjo atvažiuoti į Plungę glaistyti konflikto. Gal įtakos turėjo ir jo „aštrus" charakteris - greitas ginčytis ir įrodinėti savo teisybę, nesilankstant prieš žmogaus užimamas pareigas. Visi vadovai anuomet, kaip žinoma, turėjo būti partiniai. O jų jis nemėgo (suprantama, kad dėl tremties kančių jų mėgti negalėjo) ir to per daug neslėpė.
     Greit užsidegantis, karštas, atrodo, nelipo prie širdies Miškų ūkio administracijai. Buvusi buhalterė, kurį laiką dirbusi Miškų ūkio miško ruošos punkto dispečere Apolonija Girdžiūnienė prisimena, kaip gavo pipirų iš savo vedėjo, kam be jo leidimo davė Eugenijui Barniškiui, tai yra Platelių girininkijai, techniką medienai išvežti. Kitoms girininkijoms tokio leidimo nereikėjo... Beje, ta pati Apolonija Girdžiūnienė prisimena, kad jis ragindavo ją stoti į Miškų technikumą, net žadėjo padėti įstoti, nes ten turįs pažįstamų.
     Tuo metu Plungės miškų ūkio vyriausiuoju miškininku dirbęs Adomas Kubilius prisimena, kad Platelių girininkas Eugenijus Barniškis nebuvo apsnūdęs, turėdavo begales įvairiausių sumanymų, deja, aplinkiniams, gal norėjusiems ramaus gyvenimo, jie atrodydavo utopiniai, tai yra neįgyvendinami. Juk svarbiausia buvo gamybos planų vykdymas.
     Eugenijui Barniškiui girininkaujant per porą metų buvo pastatytas girininkijos administracinis ir kartu gyvenamasis namas, kuriame įsikūrė ir girininkijos raštinė, ir girininkas, jau sukūręs šeimą su plateliškio eigulio Kazimiero Jankausko dukra.
     Dar 1958 metais buvo įstojęs į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto neakivaizdinį skyrių. Jį baigė 1965 metais ir tapo diplomuotu miškų ūkio inžinieriumi. Vis dėlto eilinio girininko darbas, rūpinimasis kirtimo, želdinimo, ugdymo ir visokių kitokių planų vykdymu netraukė didesnių polėkių turintį žmogų. Tikriausiai įtakos turėjo ir palyginti nedidelis atlyginimas, juk ne iš gero gyvenimo šeima laikė karvę, augino veršius, avis, vištas. „Visą laiką prisimindavau tėvelio žodžius, kad mūsų padėtyje, neturint „duonos kortelės", taip vadindavo partinį bilietą, reikia siekti tik aukštesnio mokslo. Pradėjau galvoti apie galimybę įsigyti mokslinį laipsnį."
     Nuo 1969 metų pabaigos Eugenijus Barniškis, tapęs Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijos aspirantu, girininkijos vadžias perdavė Leonui Mitkui. Ne Lietuvos, o Rusijos mokymo įstaigą pasirinko draugų patartas dėl tremtinio biografijos, mat tenykščiai inteligentai mažiau dėmesio kreipė į tai, negu Kremliui padlaižiaujantys mūsų pseudoidėjiniai valdininkai valdininkėliai. Per trejus metus Eugenijus Barniškis parengė disertaciją „Kultūrinės kilmės pušų jaunuolynų struktūra ir formavimas Lietuvos TSR vakarinėje dalyje".
     Rinkti medžiagą disertacijai padėjo ir žmona Stanislava, ir sūnus Eugenijus, kuris tada dar tebuvo trečiaklasis. Dabar sūnus tai prisimena ir kaip įdomią veiklą, ir kaip įkyrėjusią prievolę: „Kas trys dienos motociklu apvažiuodavome bandomuosius barelius patikrinti, kiek priauga medžiai. Ne tik į aukštį, bet ir kiek padidėja jų masė. Tam išsirengdavome kelioms dienoms, kartais net savaitei į tėvuko vadinamas ekspedicijas. Nupjauname medį, viską susveriame, net spyglius. Pešioji juos, skaičiuoji. Surinkęs tūkstantį, pasveri, ir gauni gramus. Skaičiuojamos, sveriamos ir šakos, visa mediena. Vieną antrą kartą dalyvauti tokiose ekspedicijose, žinoma, įdomu, bet paskui tas darbas skaičiuoti spyglius pasidarė įkyrus. Nežinau, ar juokaudamas, tikriausiai rimtai vėliau tėvukas man sakė, kad ta įkyria prievole norėjęs atgrasyti nuo miškininko profesijos. Kas yra baigęs mokslus miškininkas? Dažniausiai - girininkas. Reikalavimai dideli, o materialinis ir techninis aprūpinimas labai menkas, esi priklausomas nuo kolūkio pirmininko... Štai tau ir visa girininkystė. Bet ta „antiagitacija", matyt, turėjo atvirkščią poveikį - nedvejodamas pasukau miškininkystės keliu..."
     Už parengtą ir apgintą disertaciją Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijos mokslinė taryba 1973 metų kovo 29 dieną jam suteikė žemės ūkio mokslų kandidato mokslinį laipsnį (pagal dabartinę klasifikaciją jis tapo biomedicinos mokslų daktaru).
     Šią disertaciją Lietuvos miškų instituto mokslinis bendradarbis Algimantas Raguotis įvertino taip: „Palyginti per trumpą laiką jis sukaupė vertingos tiriamosios medžiagos, kuria remdamasis atskleidė gana įdomius ir svarbius kultūrinės kilmės pušų jaunuolynų formavimosi dėsningumus. Jis nustatė, kad dar prieš susiveriant lajoms užveistos pušų kultūros diferencijuojasi; diferenciacija ir nulemia būsimo medyno struktūrą. Medyno pagrindą <...> sudaro I ir II augimo klasės medeliai. Jie taip pat pasižymi ilgesniu augimo periodu ir didesne augimo energija, skirtinga chlorofilo sudėtimi spygliuose. Tuo remdamasis E. Barniškis siūlo jau veisiant pušų kultūras sudaryti būsimo medyno skeletą iš gerai išsivysčiusių daigų, kurie vėliau turi būti puoselėjami ugdomaisiais kirtimais. <...> Po aspirantūros E. Barniškis pradėjo dirbti Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute, toliau plėtodamas pasirinktosios krypties mokslinius tyrimus, kuriems pagrindinė bazė bus jo paties sodinti Platelių girininkijos jaunuolynai." („Girios", 1974 m., Nr. 4, psl. 16.)
     Eugenijaus Barniškio mokslinio darbo vadovas buvo profesorius Vladimiras Timofejevas. Jis kadaise buvo ir Lietuvos miškų instituto direktoriaus akademiko Leonardo Kairiūkščio mokslinis vadovas. Todėl akademikas ne tik mielai priėmė Vladimiro Timofejevo rekomenduotą jaunąjį mokslininką savo vadovaujamo instituto moksliniu bendradarbiu, bet ir pritarė jo sumanymui Plateliuose steigti miškų tyrimo punktą. Ten Plungės miškų ūkis buvo pastatęs naują pastatą. Jis buvo perduotas Miškų institutui, kuris skyrė lėšų baigti jį įrengti.
     Taip, galima sakyti, Eugenijus Barniškis susikūrė sau darbo vietą. Be jo, punkte buvo dar du ar tik pusantro etato: pagalbinio darbininko ir laborantės. Šie abu (ar pusantro) darbuotojai kažkodėl dažnokai keitėsi.
     Kaip rašė tos pačios „Girios" 1987 metais jo 50-mečio proga, vykdydamas savo pasirinktų mokslinių tyrimų programą jis ištyrė augimą pušų, kilusių iš 80 šalies geografinių rajonų, o eglių - iš 40. Šių tyrimų duomenys apibendrinti 1982 metais išleistame sąjunginiame leidinyje. Paruošė eglių dauginimo gyvašakėmis rekomendacijas ir pirmą kartą Lietuvoje įveisė tokios kilmės želdinių. Apie savo tyrimų rezultatus paskelbė per 40 publikacijų Lietuvos ir sąjunginėje spaudoje. Paminėtini rašiniai iš „Girių": „Įvairių augumo klasių pušų augimo ypatybės", „Geografinės pušų kultūros Vilniaus miškų ūkyje po penkiolikos metų", „Palyginus Lietuvos ir Karpatų eglynus", „Reti želdiniai - ne bėda", „Kuris tankumas svarbesnis?", „Vegetatyvinio dauginimo perspektyvos".
     Jo sūnus, irgi Eugenijus, irgi miškininkas (Telšių urėdijos medelyno viršininkas), dar dešimtmetis padėjęs tėvui rinkti medžiagą pirmajai disertacijai, sako, kad dirbdamas Platelių miškų tyrimo punkto vadovu tėvas sukaupė solidžios medžiagos dar bent dviem disertacijų temoms. Pirmoji - apie geografines miško kultūras, ją nagrinėdamas buvo užveisęs įvairios geografinės kilmės želdinių bandomuosius sklypelius keliuose Lietuvos regionuose. Antroji tema - eglių vegetatyvinis dauginimas.
     Tačiau pagrindinė medžiaga liko gulėti stalčiuose, nes, esą, tuometinėmis sąlygomis tremtinių sūnus neturėjo galimybės ginti daktaro (pagal dabartinę klasifikaciją - habilituoto daktaro) disertacijos, juk net Platelių girininku, kaip minėta, Plungės rajono komunistų partijos komitetas nenorėjo tvirtinti. Netgi kandidato disertaciją Maskvoje ginti turėjo beveik paslapčiomis, niekam Lietuvoje per daug nesigirdamas. Todėl ir daktaro disertacijos, anot sūnaus, nė nebandęs rašyti, tenkinosi publikacijomis respublikos ir tuometinės šalies spaudoje. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę Eugenijus Barniškis vėl pasinėrė į miškininko praktiko veiklą - dirbo urėdu, urėdijos miškų apsaugos inspektoriumi, privačių miškų savininkų asociacijos atstovu Plungėje, ir prie mokslinių tyrimų grįžti nebeturėjo galimybės. Miškais dabar rūpinosi kitu būdu: reikliai revizuodamas girininkijas (neretai, anot senesnių girininkų, net perlenkdamas lazdą, todėl kartais rezultatai būdavo atvirkšti, ar ne panašiai kaip su ta „antiagitacija" sūnui nesirinkti girininko profesijos), konsultuodamas privačių miškų savininkus.
     Ekonominė situacija tuometinėje Sovietų sąjungoje buvo sunki. Ne ką geriau gyveno ir Lietuvos miškų institutas, kuris mažino finansavimą ir Platelių miškų tyrimo punktui. O Eugenijus Barniškis net prašė lėšų dar vienam savo sumanymui - įsteigti meristeminio / ląstelinio dauginimo laboratoriją. (Ląstelinis dauginimas - tai augalų dauginimas iš nedidelio kiekio augalo: stiebo, lapo, žiedo, o kartais net ir kelių motininio augalo ląstelių.) Praktiškai naikinant vadinamąją Platelių mokslo įstaigą, Eugenijus Barniškis, kaip rašo savo atsiminimuose, perėjo į „Socialistinio kelio" kolūkį - ten ėmėsi iš ląstelių dauginti bulves, turėdamas viltį, jog ateityje greta bulvių pavyks ir medelius padauginti.
     Bandymų su bulvėmis rezultatai buvę geri, bet prasidėjo pertvarka, kolūkių era ėjo į pabaigą. Spėjęs padirbėti ir Plungės žemės ūkio mokyklos direktoriaus pavaduotoju, nuo 1990 metų spalio 1 dienos tapo Plungės miškų urėdu. Tačiau neilgam - tais „revoliucijų" laikais žmonės buvo pajautę mitingų galią: jei kas - ir verčia vadovą iš posto. Panašų mitingą, kažkieno suorganizuoti, ateinančią vasarą surengė ir Plungės urėdijos darbuotojai, mat jiems nepatiko „šakotas" urėdo charakteris. Eugenijus Barniškis turėjo persėsti į žemesnę - miškų apsaugos inspektoriaus - kėdę.
     Apie tą laikotarpį miškininkų - ir girininkų, ir eigulių, ir darbininkų - atsiliepimai prieštaringi.
     Eugenijus Barniškis buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems: ir Platelių girininkijos, kuriai vadovavo 10 metų, darbuotojams, ir jau dirbdamas miškų apsaugos inspektoriumi - visiems urėdijos girininkams. Daugelis jų už didesnius ar mažesnius prasižengimus yra sulaukę griežtų jo aktų, pagal kuriuos urėdas skirdavo papeikimą ar kitą nuobaudą, nors inspektorius neretai siūlydavo atleisti - ir jokių kalbų. Papeikimų yra sulaukęs ir tuomet Šateikių girininku dirbęs biomedicinos mokslų daktaras Liudvikas Arlauskas, tačiau jis sakosi nepykęs dėl to, nors ir nelabai supratęs, už ką skirta nuobauda... Nepykęs, nes gerbęs Eugenijų Barniškį už jo lietuviškumą, už jo neapykantą primestos sovietinės valdžios pakalikams, nuo kurių buvo nukentėjęs su tėvais 1941 metais patekęs į pirmuosius tremtinių ešelonus. O paskui tremties šešėlis jį lydėjo visą gyvenimą. Kartais prieita ir iki absurdo: net medžiotojo bilieto Lietuvoje jam nenorėjo išrašyti, nors tremtyje už poliarinio rato jį jau turėjo nuo trylikos metų.
     Anot sūnaus, bene vaisingiausias Eugenijaus Barniškio darbas buvo nuo 1999 metų, kai tapo Plungės urėdijos privačių miškų konsultavimo tarnybos viršininku. Dar 1994 metais jis buvo išrinktas Lietuvos miško savininkų asociacijos Plungės skyriaus pirmininku. Deja, jau sėlino liga - pensininkui beliko tik medžioklė. 2015 metų liepos 27 dieną jis mirė.

                                         Nuo sargo iki girininko

   Eugenijui Barniškiui išvykus į aspirantūrą, Plungės miškų ūkio direktorius Vytautas Kelerta nelabai turėjo kuo jį pakeisti. Nusprendė laikinai nuo 1969 metų gruodžio 1 dienos girininku paskirti girininkijos miško techniką Leoną Mitkų (Mitkevičių), teturintį šešių klasių išsilavinimą. Tas laikinumas užtruko ilgiau kaip dvejus metus. Tiesa, per daug stebėtis nėra ko: neturinčių reikiamo išsilavinimo nebuvo galima skirti „tikrais" girininkais.
     Jis buvo vietinis, iš Mačiūkių kaimo. Tėvai buvo Mitkevičiai, pagal pavardę vos ne bajorai, o iš tikrųjų beraščiai ūkininkai, turėjo 27 hektarus žemės ir miško. Leonas buvo vienintelis vaikas šeimoje. 1942 metais Plateliuose baigė šešias klases ir dirbo tėvų ūkyje. Dėl kažkurių priežasčių jis pasikeitė (ar kokie raštininkai pakeitė) pavardę ir tapo Leonu Mitkumi, tik išėjęs į pensiją vėl pasikeitė pavardę ir tapo Mitkevičiumi.
     Po tarnybos kariuomenėje Leonas Mitkus 1949 metais dirbo Pučkorių kolūkyje apskaitininku, kasininku. Nuo 1963 metų jis įsitaisė Platelių girininkijos priešgaisriniu sargu, paskui dirbo meistru, techniku. Paskui netikėtai tapo girininku.
     1972 metais neturėdamas miškininkystės išsilavinimo, girininkiją perdavė Kauno miškų technikumą baigusiam Jonui Šečkui, kilusiam iš Prienų rajono, o pats pradėjo dirbti miško techniku Beržoro girininkijoje.
     Jis buvo nevedęs, todėl Miškų ūkio administracija siuntinėdavo, kur prireikdavo darbuotojų. 1977 metais buvo perkeltas į Alsėdžių girininkiją meistru, paskui pasiųstas į Stalgėnų girininkiją, kur buvo susidariusi kritinė situacija, techniku. O nuo 1985 metų iki pensijos dirbo eiguliu Šateikių girininkijoje. Į darbą visada važiuodavo dviračiu: į Platelius, Beržorą, Alsėdžius - iš Mačiūkių, o į Stalgėnus - iš Nugarių kaimo, kur gyveno pas dėdę.

                                                        Jonas Šečkus - suvalkietis, prižiūrėjęs Žemaitijos girias

     Per 41 darbo metus miškuose jau aštuntą dešimtį metų pradėjęs suvalkietis Jonas Šečkus yra sukaupęs daugybę įdomių prisiminimų, įvairiapusės patirties, tad nepabosta klausytis, kai pasakoja apie vadovavimą girininkijai, apie didžiausią pomėgį - medžiokles. Beje, jis yra sertifikuotas CIC (Tarptautinės medžioklės ir medžiojamos faunos apsaugos tarybos) matuotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės trofėjų ekspertas.
     Užsukus pas Joną Šečkų, šis pirmiausia pakvietė apžiūrėti per du vasarnamio aukštus eksponuojamus medžioklės trofėjus. Pirmajame aukšte prie įėjimo ant sienos - didžiulio šerno kailis. „Matote šitą skylę? - rodydamas į kailyje žiojėjančią ertmę, paklausė medžiotojas. - Tai ne nuo mano šovinio, o nuo kito šerno ilties palikta skylė", - ir išėmęs parodė kailyje rastą pageltonavusią kito šerno iltį.
     Sugrįžę į kambarį, pratęsėme pokalbį apie medžiokles. Pirmiausia knietėjo sužinoti, kada miškininkas pradėjo jose dalyvauti. Jonas Šečkus atsakė, jog nuo kokių aštuonerių metų tėvas vesdavosi varinėti zuikių: „Gyvenome Suvalkijoje, kur buvo daug zuikių. Žiemą, kai patekėdavo mėnulis, pamiškėje stovėdavo medžiotojai, zuikiai iš miško liuoksėdavo į laukus želmenyse pasiganyti, o mes, vaikai, čiuoždami slidėmis juos pavarydavome iš laukų".
     Vėliau, jau pats į rankas paėmęs šautuvą, ne kartą buvo varovu žinomų žmonių medžioklėse: sovietmečiu miškų ūkio ir miško pramonės ministro Algirdo Matulionio, ministro pavaduotojo Vincento Verbylos, sveikatos apsaugos ministro Vytauto Antano Kleizos bei kitų valdininkų.
      Kuo skiriasi dabartinės medžioklės nuo ankstesnių?
     „Europoje medžioklės standartai daugmaž vienodi, tiesa, kiekviena Europos Sąjungos valstybė išsiderėjo ypatumų, šiaip yra daug apribojimų, šokame pagal ES dūdelę. Galima sakyti, pats laikmetis keičia medžioklės būdus, ypatumus. Prieš keletą dešimtmečių, pavyzdžiui, labai daug buvo zuikių, o šernų, bent jau mano tėviškėje, tik vienas kitas. Briedžių padaugėjo. Pirmą briedį pamačiau apie 1958-uosius. Daug metų jų neleido medžioti, tad jų pikas buvo apie 1980 metus, jau darė žalą miškams. Stirninams nebuvo apribojimų, buvo galima medžioti ir su ragais, o briedžiai, elniai buvo tik didžiųjų ponų laimikiai, - kalbėjo Jonas Šečkus. - Dabar medžiotojai išsiskiria savo apranga, tradicijomis, pavyzdžiui, pagerbia nušautus žvėris - viso to anksčiau nebūdavo. Tad šiuo metu medžiotojų kultūra yra aukštesnė, apranga, ginkluotė yra labai patobulėjusi, niekuo neatsiliekame nuo Vakarų."
     Jis kaip relikviją saugo tėvo paliktą dvidešimto kalibro lengvutį belgišką medžioklinį šautuvą. O vestuvių proga tėvai jam padovanojo IŽ-12, kurį taip pat tebesaugo.
     Jonas Šečkus 1987 metais, kai Klaipėdoje išlaikė egzaminus, įgijo medžiotojo selekcininko kvalifikaciją. Kaip prisimena, į dviejų dienų mokymus amžinatilsį Alfonsas Matuzevičius atvežė daug eksponatų - ragų, žandikaulių, kurie pagelbėjo mokytis. Nors į kursus iš Plungės vyko du ekipažai, bet žinių patikrinti iš devynių plungiškių teliko tik Aleksandras Grigaitis ir jis, nes kiti išsigando - manė nesugebėsiantys. „Davė vilko kaukolę ir šuns kaukolę ir teko pasakyti, kurio gyvūno. Ten yra kaulo sujungimo siūlė: vilkšunio vienoks raštas, o vilko kitoks", - paaiškino medžiotojas.
     Minėta kvalifikacija Jonas Šečkus neapsiribojo: 2002 m. Lenkijoje, Poltuisko pilyje, išklausęs kursus ir išlaikęs egzaminus, tapo sertifikuotu CIC matuotoju. „Teko čiupinėti lenko sumedžioto aliaskinio briedžio ragus, kurie įregistruoti kaip pasaulio rekordas", - paminėjo įstrigusią detalę.
Ne ką mažiau didžiuodamasis parodė pluoštelį nuo mokyklos laikų sukauptų diplomų, padėkų už aktyvią sportinę veiklą. Dalyvaudavo įvairiose sporto rungtyse: granatos metimo, tinklinio, krepšinio, daugiakovės, slidinėjimo, šuolių į tolį ir aukštį. Pradėjęs dirbti girininku, vienas ar su kolegomis sporto varžybose gindavo savojo miestelio garbę. „Mes ir miestiečiams užmesdavome", - šypsodamasis tvirtino pašnekovas.
     Prisiminęs mokyklą, iš Prienų rajono Skriaudžių kaimo kilęs vyras paminėjo ir linksmą istoriją. „Mane krikštijo, kai buvau daugiau nei metų amžiaus. Šeimoje buvau trečiasis, anksčiau buvo gimusios dvi seserys. Namiškiai mane vadino Eimučiu. Per krikštynas tėvui, matyt, buvo didelis džiaugsmas, su kūmais pasivaišino, iš vienkiemio, kuriame gyvenome, vežė krikštyti į bažnyčią ir užmiršo vardą, kūmai nusprendė: „Tėvas buvo Jonas, te būna Jonas Rimvydas". Septynmetėje mokykloje visuose dienynuose buvau įrašytas „Eimutis Šečkus", tad kai reikėjo baigimo pažymėjimą įteikti, turėjo tapatybę nustatyti", - juokėsi Jonas Šečkus.
     1960 metais baigęs Skriaudžių septynmetę mokyklą, išvažiavo mokslų tęsti į Vilniaus miškų technikumą, kuris po trejų studijų metų buvo perkeltas į prie Kauno, Girionyse, pastatytus naujus rūmus.
     Pirmieji jo miškininko žingsniai buvo Jurbarke, kai per praktiką Smalininkuose dirbo miško techniku. Norėdamas daugiau užsidirbti, po trečiojo kurso buvo išvykęs atlikti praktiką į tolimąją Kareliją, Sujarvio miško pramonės ūkį. Beje, anksčiau ten buvo mūsų šaliai priklausęs Klišinogorsko miškų ūkis, iš kurio į plačias buvusios Sovietų sąjungos teritorijas bei Lietuvą iškeliaudavo mediena. Kaip prisiminė Jonas Šečkus, iš technikumo jų išvyko vienuolika. Pirmąją dieną nuvažiavo iš Leningrado Murmansko link, pravažiavo Onegos ežerą. Apgyvendino mediniame barake - bendrabutyje. „Einame koridoriais ir nustebę žiūrime - guli girti rusai miško darbininkai. Bendrabučio prižiūrėtoja nuramino: „Nekreipkite dėmesio, pas mus taip priimta, vakar jie atlyginimą gavo." Jie girtuokliaudavo ištisą savaitę, kol pragerdavo pinigus", - neįprastus vaizdus, pamatytus komandiruotėje, minėjo pašnekovas.
     Lietuviai atlyginimą gaudavo už atliktą darbą: reikėjo sėti pušies, eglės sėklas. Jiems įduodavo du maišus sėklų, kurias turėdavo per dieną išsėti.
     „Greta mūsų buvo berods šeši - po lygiai vyrukų ir merginų iš Petrozavodsko miškų technikumo. Jie kortomis lošdavo, gulėdavo, o mes, lietuviukai, gana sąžiningai dirbome. Vyriausioji miškininkė paaiškino, kaip padaryti aikštelę, kaip sėti - paimi trimis pirštais, įberi, svarbu kauptuku praardyti paklotę. Tik retkarčiais atvykdavo miškininkai pasižiūrėti, kaip dirbame. Mes turėjome sąžinės ir pareigos jausmą, o tie iš Petrozavodsko maišą sėklų supildavo į upelį. Tiesa, mes irgi ne visada iki vakaro spėdavome išsėti, bet likdavo nedaug. Bet nepilame į upę - išsėjame saujomis po teritoriją. Apie dvidešimt kilometrų kiekvieną rytą važiuodavome siauruoju geležinkeliu iki darbo vietos, o vakare reikdavo sutartu laiku grįžti iki stotelės. Dabar būtų įdomu nuvažiuoti, pasižiūrėti, kas ten per miškeliai...", - prisiminimais dalijosi Jonas Šečkus.
  Tačiau ten pelningiausios lietuviams buvo paskutiniosios trys dienos. Atvyko viršininkė priimti darbą, žinodama, kad po keleto dienų jie turės išvykti, ir paprašė dar padirbėti. „Viršininkė klausia mūsų, už kiek nuo čia iki ten užsėtume. O toje vietoje - plyni kirtimai, šakos nesutvarkytos, dirvožemis akmenuotas, ne visada pasisekdavo padaryti aikštelę: pataikai ant akmens, ieškai šalia, kur prakasti. Šešiasdešimties hektarų plotą užbaigėm per tris dienas. Mums buvo rūpesčio - į tris dienas „nesutilpo" uždarbis, todėl viršininkė atgaline data prirašė mums po dvidešimt penkis rublius kiekvieną dieną. Parsivežėme keturis šimtus rublių, žinoma, buvome patenkinti. Aš laikrodį nusipirkau", - pasakojo miškininkas. Tačiau šį brangų daiktą prarado. Smalininkuose, gamybinės praktikos metu, grįžęs iš miško prakaitą eidavo nuplauti į Nemuną. Kartą besimaudydamas pastebėjo, kaip praėjo jaunikaitis, bet neatkreipė dėmesio - toliau sau plaukiojo, akmenukus mėtė, mankštinosi, o atėjęs į krantą žiūri: bate palikto laikrodžio jau nebėra...
     Baigęs technikumą gavo paskyrimą dirbti Jurbarke, tačiau jau žinojo, kad kartu su kitais bendraamžiais bus išsiųstas tarnauti į kariuomenę. „Mūsų pasus karinis komisariatas iškart atėmė, nuvežė į Vilnių, kuriame dvi paras kareivinėse pragulėję ant medinių gultų, buvome išsiųsti į Pamaskvę - darbo batalioną. Keturis mėnesius mokėmės specialybės. Įgijau trečiąją kategoriją - pačią aukščiausią. Nors dar nelabai rusų kalbą mokėjau, bet Omo dėsnį žinojau ir daugiau nieko nereikėjo, - juokdamasis pasakojo plateliškis. - Tarnybos metu dažniausiai Pamaskvėje kasėme tranšėjas, klojome kanalus ryšių kabeliams. Tame dalinyje likdavo tik sportininkai ir muzikantai, kitus kareivukus išveždavo toliau, o parveždavo tik per tarybines šventes. Likusius dalinyje į darbą kasdien vežiojo. Vakarais ar savaitgaliais būdavo varžybos, kuriose aš, kaip sportininkas, atstovaudavau daliniui. Ištarnavau trejus metus ir tris dienas, nors jau ėjo kalbos, kad tarnybos laiką sumažins iki dvejų metų..."
     Tuo metu jo tėviškėje buvo vykdomi miškotvarkos darbai, tad tėvas pasiūlė nuvykti į „Miško projektą". Ten jį sutiko įdarbinti, ir dirbo taksatoriumi ketverius metus. Betaksuodamas Kretingoje miškus susipažino su savo būsimąja žmona Gertrūda, o 1972 metais, jau taksuodamas Plungės rajono Kulių girininkijos miškus, su ja susituokė. Tuo metu, pasak pašnekovo, Plungės miškų ūkiui pradėjo vadovauti Antanas Baranauskas, su kuriuo susipažino darbuodamasis Kretingoje. „Jis pamatė žiedą ant rankos, paklausė: „Ar vedęs, gal girininko darbo nori?" Jis man pasiūlė Kulius. Atsisakiau. Pasiūlė Alsėdžius - irgi nenorėjau. Paskui sako: „Atvažiuok į Platelius." Sakau: „Sutinku į Platelius." Taip ir atsiradau šiame miestelyje", - prisiminė Jonas Šečkus.
     Pasmalsavus, kodėl pasirinko būtent Platelius, minutėlę padvejojęs prasitarė, jog Kaune buvo prikibę saugumiečiai, tad norėjo nuo jų pasprukti. „Mes, du kolegos, tais metais vedėme. Parėjome iš lauko darbų, pakvietė mus į kadrų skyrių. Ten sėdėjo jaunas kostiumuotas vyrukas, kuris su akcentu kalbėjo lietuviškai. Aš jam sakau: „Ar gali būti tiek metų dar tarybų valdžios priešų?" Jis sako: „Ką tu, Kaunas, Klaipėda - nacionalistų miestai. Galėsi pasakyti, kokias dainas dainuoja susibūrę prie buteliuko, ką jaunimas kalba." Tai išgirdus, man plaukai pasišiaušė. Kaune jis man siūlė butą, žmonai - darbą. Pralaikė pusę dienos kabinete, padavė popieriaus lapą: „Rašyk!" Sakau: „Žinot, aš kaimo bernelis, man tas miestas netinka, tikriausiai važiuosiu dirbti į kaimą." Išsigandau saugumiečių, be to, žmona buvo gavusi paskyrimą į Lenkimus Skuodo rajone, tad turėjau sprukti į kaimą", - buvęs girininkas paaiškino priežastį, dėl kurios persikėlė į Platelius.
     Kaip sekėsi Platelių girininkijoje? Pasak jo, ši girininkija tarybiniais metais pagal darbo sudėtingumą buvo ketvirtoje vietoje. Lengviausia dirbti pagal išsidėstymą, darbininkų skaičių, darbų užduotis buvo Beržoro girininkijoje, šiek tiek sunkiau - Alsėdžiuose, trečiojoje vietoje gal buvo Plungės girininkija.
     Vasarą miestelio miškininkus vargindavo poilsiautojų srautai, ežero pakrantėje organizuojami kasmetiniai festivaliai, kuriais sovietmečiu siekė atitraukti žmones nuo Žemaičių Kalvarijos atlaidų. Po dviejų dienų trunkančio renginio tekdavo savaitę rinkti šiukšles.
     Jonas Šečkus tvirtino, jog darbo sąlygos Platelių apylinkėse septintajame dešimtmetyje nebuvo lengvos, nes neturėjo galingos technikos, tekdavo su ratiniu traktoriumi ištraukti medieną, o vietovė kalnuota. Be to, tais laikais Miškų ūkio brigados, kuri atlieka pagrindinius kirtimus girininkijose, nebuvo, tad su savo darbininkais turėdavo atlikti visus darbus.
     Jis netgi prisiminė, jog tais metais, kai pradėjo dirbti šioje girininkijoje, pirmąjį pavasarį su darbininkais pasodino 36 ha želdinių, per metus padarydavo 100 - 105 ha ugdomųjų kirtimų, o visas girininkijos plotas - 3260 hektarų. Darbą miškuose apsunkino ir tai, kad 1967 metais Žemaitiją nusiaubė audra, kuri išvertė daugybę medžių, ne visi jie buvo sutvarkyti - dar pasitaikydavo suvirtusių jaunesnių, retinimo amžiaus medynų.
     Prisiminė, jog apie 1980 metus girininkijoje teko kovoti su briedžių antplūdžiu. Pasodindavo pušyną, kuris kone 100 procentų prigydavo, bet penktaisiais šeštaisiais pušaičių augimo metais užeidavo briedžiai, suniokodavo visą plotą. „Vėliau aš gudriai darydavau. Girininkijoje buvo pereinamojo tipo augavietės Nbc, tad sodindavau po lygiai pušų ir eglių, o pastarąsias mažiau žvėreliai kąsdavo, žinodavau, kad tų pušų neliks, bet užaugs eglynas - taip pat neblogas medynas. Pas mus augavietės eglėms ir tinka", - patikino pašnekovas. Jis atkreipė dėmesį, jog pagal procentus visoje šalyje mažėja pušynų. Kodėl? Jo manymu, tam turėjo įtakos briedžių paplitimas, taip pat tai, jog pušis yra šviesamėgė, nepakenčia stelbimo, o jaunuolynus, ypač prieš 15 metų, nelabai kas puldavo ugdyti.
     „Kartą atvyko revizorius: „Girininke, kodėl nesodinat beržų?" Atsakiau, kad aš du kartus nukertu beržą, kol eglę išvarau į viršų. Nors dabar ir beržas turi paklausą, jo kaina beveik lygi eglei. Galima paauginti du beržynus, kol auga vienas eglynas. Kokia eglė 70 metų? Skystoka, o jau kerta, anksčiau būdavo 90 metų, bet sumažino kirtimo amžių", - kritikavo miškininkas.
     Anot Jono Šečkaus, trukdė jų darbui ir kariškiai, nes Plokštinės miške netoli Platelių ežero buvo įkurta požeminė balistinių raketų su termobranduoliniais užtaisais bazė, kurioje tarnavo vienas 79-ojo raketų pulko divizionas.
„1974 metų vasario mėnesį eigulys Pranas Labžentis man praneša: „Kariškiai veža mūsų rąstus!" Sandėlyje buvo daugiau nei 400 kubų rąstų. Nuvažiuoja mūsų valdžia - kariškiai su automatais, majoras girtas rėžė: „Не мешайте нам работать!" Išsiaiškino, iki kada jie dirba - žiemą iki ketvirtos penktos valandos. Mūsiškiai naktį vežė, kol sandėlį ištuštinom - kad kariškiai nebeturėtų ką grobti. Kariai savavališkai išvežė 229 kubus medienos, kurios dalį už butelį pardavė", - pasakojo Jonas Šečkus.
     Į klausimą, ar daug teko nutverti brakonierių, gyvai atsakė, jog apie susidūrimus su jais galėtų papasakoti daugybę istorijų, iš viso yra atėmęs dvylika šautuvų.
     Pirmasis kartas buvo 1972-aisiais, kai pradėjo dirbti girininku - norėdamas susipažinti su kolūkio primininku, organizavo medžioklę, kurioje dalyvavo ir du eiguliai. Pagal kraujo pėdsakus bepersekiodamas pašautą šerną, išėjęs į retesnį mišką pamatė, kad žvėrį seka ir du nepažįstami žmonės, ir puolė juos vytis. Šie pribėgę pelkę jau buvo uždusę, tad girininkas jiems liepė mesti šautuvą. Šiems nepaklusus, ginklą iš jų jėga atėmė ir liepė ateiti į girininkiją atsiimti. Bet neatėjo, tad atidavė policijai, vėliau išsiaiškino, kas tuodu brakonieriai...
     „Kitą kartą su kolūkio pirmininku Stanislovu Mikašausku medžiojome antis, žiūriu: Stirbaičiuos, mūsų plotuos, vyriškis su šautuvu vaikšto. Mes artintis, tas bėgti. Pribėgame, žmogus rusiškai šneka, rodo karinį bilietą pavardę užspaudęs, laipsnis užrašytas „Majoras", bet buvo su civiline apranga, tad žvaigždučių nematėme. Jis šautuvo neduoda, bet mes dviese, o jis vienas, todėl ginklą atėmėme. Kolūkio pirmininkas brakonieriui net koją pakišo, tas nugriuvo. Bet pačiu laiku išsinešdinom - ten, pasirodo, buvo devyni kariškiai, mus būtų nuginklavę.
     Pristatėme tuometiniam Plungės gamtos apsaugos vadovui Steponui Slušniui raportą apie tai, kad brakonierius mums priešinosi, išvadino fašistais ir panašiai. Po to smalsus kolūkio pirmininkas Stanislovas Mikašauskas pasidomėjo, kaip tam kariškiui baigėsi. Paaiškėjo, kad jis šautuvą atgavo ir toliau medžioja. Tada kolūkio pirmininkas paskambino į Vilnių, ir iš ten buvo atsiųsta revizija, kuri rado mūsų surašytą raportą, bet Steponas Slušnys buvo lyg niekur nieko grąžinęs brakonieriui šautuvą. Gamtos apsaugos vadovas gavo šiek tiek per kelnes", - šypsojosi šiuos įvykius prisiminęs miškininkas.
     „Tuo metu medžioklės planai buvo labai dideli. Reikėjo per metus tam tikrą skaičių briedžių sumedžioti, būdavo, keturis penkis nušaudavo, taip pat ir stirninų. Per vieną sėkmingą medžioklę aš vienas pats nušoviau keturis raguotus stirninus, retai būna tokių dienų. O po vieną du stirninus dažnai sumedžiodavau. Tekdavo ir neleistinai medžioti nakties metu - reikėjo, planas... Aš turėjau mašiną, tada benzinas buvo pigus, ir penktadienį vakare, būdavo, pravažiuoju pro šviežias kirtavietes. Mano darbininkai baigia darbą, už pusės valandos briedžiai dažnai susirenka ten šakų skabyti, matau: iš už kampo iškišę galvas jau žiūri", - pasakojo medžiotojas.
     Užsiminus apie gaisrus miškuose, Jonas Šečkus sakė, jog priešgaisrinį bokštą Plateliuose prie girininkijos 1983 metais statė brigada iš Vilniaus. Tuo metu jis buvo išvykęs į tuometinėje Žemės ūkio akademijoje girininkams organizuojamus kvalifikacijos kėlimo kursus.
     „Man būnant kursuose, kažkuris dėstytojas pasakė, kad Plateliuose statant stebėjimo bokštą žuvo žmogus. Aš išsigandau, jaudinausi, ar ne mūsų darbininkas žuvo, mat statyboms vieną jų turėjau duoti. Bet paaiškėjo, kad tai buvo vilniškis, žinoma, ir jo gaila. Nelaimė įvyko todėl, kad jie nesilaikė saugumo reikalavimų: turėjo būti savaime atsikabinantis kabys, kai pakėlė bokštelį, turėjo pats atsikabinti, bet turbūt, kad būtų greičiau, lipo atkabinti žmogus, ir neatlaikė laikinai privirinta armatūra: tas bokštas pasileido, žmogų iškart sutraiškė", - įvykusią nelaimę prisiminė pašnekovas.
     Tačiau, pasak miškininko, šie stebėjimo bokšteliai, kuriuose vasarą budėdavo darbuotojas, nebuvo efektyvūs - nė karto iš jų nebuvo pranešta apie gaisrą, apie tai pirmiausiai informuodavo žmonės, mat Platelių apylinkėse yra daugybė išraizgytų keliukų, daug lankytojų, kurie pirmieji pastebi. O iš bokšto praneša tik tada, kai gaisras jau būna išplitęs, dūmai pakilę virš medžių lajų.
     „Mano „krikštas" ir pats didžiausias gaisras Platelių girininkijoje buvo mano pirmaisiais metais. Per gegužės antrosios šventę prie Barstyčių užsidegė dešimties metų pušies jaunuolynas - viršūninis gaisras. Laimei, šalia dirbo tarybinio ūkio darbininkai, kurie sėjo vasarojų, tai pamatę subėgo, bet sudegė 2, 5 hektaro. Išaiškino pažeidėją - vaikai iš vargingos šeimos degino žolę ir padegė, - pasakojo Jonas Šečkus. - Miškų ūkio direktorius Antanas Baranauskas man sako: „Surašyk aktą ir kaip reikiant nubausk!" Su girininko pavaduotoju surašėme, už žalą gamtai priskaičiavome 225 rublius - ir tai didelę sumą, nes nuvykę į tą šeimą pamatėme, kaip ji vargingai gyvena. O Antanas Baranauskas pyko, kodėl tiek mažai užrašėme.
     Tų vaikų tėvas atėjo į girininkiją ir sako: „Neturiu visos sumos...", bet sutiko dalimis išmokėti: paaugs paršiukai, parduos turguje. Tos eiguvos, kur jis gyveno, eigulys patikino, kad tikrai atiduos. Tada aš pats uždėjau pinigus. Paskui tikrai juos grąžino."
     Tada į gaisravietę vežė moksleivius iš Barstyčių, Ylakių, Salantų parodyti, kaip atrodo miškas: vietoj medžių styro nudegę, pajuodavę stagarai, ant žemės - pelenų sluoksnis.
Anot miškininko, sunku degimvietę paruošti naujam miškui: reikia medelius nukirsti, sudeginti vietoje arba išvežti, tik po dviejų metų galima sodinti kitus, nes iš karto pasodinti neprigyja turbūt dėl šarmų, dvejus metus tokia žemė turi ilsėtis.
     Jono Šečkaus teigimu, būdavo įdomios Miškininko dienos, kurias švęsdavo antrąjį rugsėjo sekmadienį. Susirinkdavo daugybė darbuotojų, mat kiekviena girininkija turėjo po 10 - 16 darbininkų, po 4 ar 5 eigulius. Platelių girininkijoje dirbo 5 eiguliai. Šventė vykdavo miškų ūkiui priklausančioje „Pakalniškynėje", kur pastatydavo ilgus stalus, apkraudavo atsineštomis vaišėmis. Vykdavo virvės traukimo, tinklinio, granatos ir ieties mėtymo varžybos, o po jų vaišindavosi.
     „Jau Teodoras Jazdauskas dirbo Kulių girininku, Anicetas Srėbalius buvo girininkijos darbuotojas, jie „užbaliavojo", ir kaip ten buvo, kad vienas jaunas darbininkas trenkė A. Srėbaliui ir išmušė žandikaulį, jis net gydėsi ligoninėje. Atvežame ataskaitas į Miškų ūkį, Šateikių girininkas Liudas Arlauskas pamatęs T. Jazdauską, prašo: „Papasakok, kaip ten buvo?" O tam atsibodo naujienas pasakoti, tad atkirto: „Žinai ką, einam, girininke, į lauką, aš parodysiu!"
     Pasak Jono Šečkaus, jam pradėjus dirbti Plateliuose taksatoriumi dirbo Čiurinskas, kuris paskyroje buvo įrašęs, kad Dovainių kolūkio miškai jau yra įtaksuoti, nors to nebuvo padaręs, todėl jo paprašė tai padaryti. J. Šečkus per dvi dienas šį darbą atliko. Vėliau Žemės ūkio valdybos vyriausiasis miškininkas Adomas Kubilius, anot jo, stebėjosi, kad Dovainiuose yra gerai įtaksuota.
     „Man sąžinė neleido „iš lubų" taksuoti, o Čiurinskas tingėdavo nueiti į mišką. Kolūkio miškus sunkiau įtaksuoti nei kitus, nes ten toks jovalas: nežinai, ar beržynas, ar eglynas. Čiurinskas taksavo Platelių miškus, klausia eigulio: „Kas ten yra?", jam atsakė: „Ai, grynas epušynas". Tas dešimt pušų ir įrašė, o ten buvo drebulynas. Adomas Kubilius, pamatęs planus, stebėjosi: „Parašyta: pušynas, o ten nė vienos pušies nėra, tik drebulynas...", - prisiminė buvęs girininkas.
     Ne itin didžiuojasi Jonas Šečkus tuo keturiolikos metų laikotarpiu, kai Platelių girininkija nuo 1991 metų birželio 1 dienos buvo prijungta prie tais metais įkurto Žemaitijos nacionalinio parko. Prasitarė, kad tie metai jam, kaip girininkui, buvo patys juodžiausi. Tad jis pritaria valdžios sprendimui, kuriuo 2004 metų po reorganizavimo Nacionalinio parko girininkijos buvo prijungtos prie Telšių urėdijos.

                                                             Girininkijos rūpestis - ne tik medžiai

     O Telšių urėdija drąsiai vykdė įvairias reformas. 2008 metais prie Platelių girininkijos vėl buvo prijungta Beržoro girininkija ir Alsėdžių girininkija, kurios daliai miškų irgi tinka žodis „vėl". Jonas Šečkus buvo išlydėtas į užtarnautą poilsį, labai išpampusiai girininkijai vadovauti paskirtas Beržoro girininkas Edvardas Rumšas.
     Jis Beržoro girininkijai vadovavo 31 metus, todėl plačiau pristatomas Beržoro girininkijos istorijoje. Bet prieš tai ir Platelių girininku spėjo padirbėti dar 7 metus. Darbas jau šiek tiek kitoks: nebeliko darbininkų, nebeliko eigulių, praktiškai visi darbai atliekami centralizuotai, tai yra urėdijos nusamdytų rangovų. Edvardas Rumšas sako, kad nuo to girininkui rūpesčių ne sumažėjo, o net dar padaugėjo: „Kas tiesa, tai tiesa, ne auksas buvo mūsų darbininkai, bet juos pažinojome, žinojome, ko iš kurio galima tikėtis. O dabar gauni kaip katiną maiše, nežinai, ką atsiųs; kartais sulauki dar blogesnių už ne vieno girininko keiksnotus savus darbininkus. O atsakomybė už nekaip atliktus darbus galų gale tenka mums."
Iš savotiškai įdomesnių dalykų Edvardas Rumšas pamini Platelių apylinkės miškuose prieš kelerius metus per tris kartus paleistas šešias lūšis iš Telšių urėdijos visoje Lietuvoje garsaus „Žvėrinčiaus". Taip siekiama gausinti jų populiaciją, šią programą remia Europos Sąjunga. Prie šių didžiųjų laukinių kačių kaklo buvo pritvirtinti siųstuvai. Jie parodė, kad dvi pirmosios lūšys nusidangino į Veiviržėnų miškus Klaipėdos rajone. Iš antrosios laidos viena lūšis pernai rasta negyva, svarstoma, jog gal dirželis su siųstuvu buvo per tampriai užveržtas. Bet likusios, matyt, priprato Platelių miškuose, gal jau ir palikuonių turi. Edvardas Rumšas sako pastebėjęs jų pėdsakų, o vieną rudens naktį net matęs risnojančią keliu prieš automobilio žibintų šviesą, kol susiprato liuoktelėti į šalį.
     Lūšys gyventi laisvėje buvo pratinamos specialiame voljere „Žvėrinčiuje". O štai didžiuosius apuokus pratinti gyventi savarankiškai prieš trejus metus teko patiems. Šie seniausi Lietuvos girių gyventojai yra labai reta ir nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Prieš paleidžiant į laisvę apleistoje miško sodyboje buvo tinklu aptvertas specialus aptvaras. Jame įkurdintus apuokus teko du mėnesius šerti. Minta jie kiškiais, paukščiais, pelėmis. Svarbiausia, reikėjo pratinti juos šį grobį susimedžioti patiems artimoje veisimosi laisvėje aplinkoje, todėl girininkas atveždavo jiems gyvų vištų. Tiesa, tos vištos kartą parūpo ir dvikojams žvėrims - vagims...
     Plateliškiai pretendavo pagarsėti ne tik lūšimis ir didžiaisiais apuokais, bet ir egle. Žurnalistai net spėjo pagarsinti, kad pietrytinėje Platelių ežero pakrantėje auganti eglė yra storiausia Lietuvoje, bet pamatavus ekspertams paaiškėjo, kad ją savo apimtimi pora centimetrų lenkia Renavo parke auganti eglė. Bet nosies nukabinti nereikia - Platelių parke auga storiausias Lietuvoje Raganos uosis.
     Vyko ir šiokios tokios statybos. Dar Eugenijaus Barniškio laikais statytas girininkijos pastatas buvo privatizuotas, tad teko susirūpinti nauja kontora. Ji pastatyta 2014 metais, įkurtuvės atšvęstos prieš Kalėdas.
     O girininkija ir toliau pampo: nuo 2015 metų gegužės 1 dienos prie jos prijungiama Šateikių girininkija. Girininku paskiriamas pastarosios girininkas Juozas Bernius, kuris yra pristatytas Šateikių girininkijos istorijoje.

                                                                Tarpukario eiguvos ir eiguliai

     Tarpukario laikais Platelių girininkijoje buvo 10 eiguvų. Nemažai tuomet dirbusių eigulių matyti nuotraukoje „Platelių girininkijos darbuotojai 1926 - 1927 m."
     Babrungėnų eiguvos valdiška pasoda buvo Šilėniškėse. Sodyba sunyko, 1940 metais iš varžytinių parduoti daržinės likučiai. Eiguliais iki 1926 metų Leonas Girdvainis, po jo iki 1946 metų - Povilas Rimeikis.
     Povilas Rimeikis - iš garsios miškininkų šeimos. Tėvai Aleksandra ir Ignacas tarnavo dvaruose matininkais Pavandenio, Pašilės ir Užvenčio parapijose, prieš Pirmąjį pasaulinį karą - dvaruose aplink Plungę. Nepriklausomos Lietuvos laikais iš buvusio Jazdaičių dvaro (savininkas Antanavičius) gavo 10 ha žemės. Iš Jazdaičių dvaro naujakurių susikūręs kaimas pasivadino Didvyčiais.
     Rimeikiai užaugino 10 vaikų. Keturi sūnūs buvo valstybės miškų eiguliai: Aleksas - Stalgėnų eiguvoje, Pranas - Juodeikių eiguvoje, Mykolas - Pažvelsio eiguvoje ir Povilas - Šilėniškių eiguvoje. Sąsają su miškais turėjo ir penktasis sūnus Stasys - nuo 1951 metų buvo nuolatinis darbininkas Plungės girininkijoje.
     Povilas buvo savamokslis, bet išprusęs: mokėjo skaityti ir rašyti. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Vokietiją - ten išvargo porą metų. Lietuvos nepriklausomybės kovų metais kartu su broliais Mykolu ir Jonu dalyvavo mūšiuose su lenkų Želigovskio armija. Grįžęs iš kariuomenės dirbo tėvų ūkyje, apie 1924 metus buvo paskirtas Platelių girininkijos Šilėniškių eiguliu. Juo išdirbo iki 1946 metų.
     Anuometinę Godelinės eiguvą galima vadinti Lotužių eiguva: esą daugiau kaip 25 metus jai vadovavo Kazys Lotužis, paskui, 1926 - 1944 metais, jo sūnus Povilas Lotužis.
     Kazys Lotužis buvo Platelių dvaro eigulys. Sako, kad juo išdirbo bent 25 metus. Buvo kilęs iš Pavandenės prie Varnių, Telšių apskrityje. Su žmona Barbora 40 hektarų ūkyje Grigaičių kaime užaugino 10 vaikų. Daugelis jų buvo ištremti į Sibirą, Komiją, o vieną iš sūnų, Petrą, nušovė stribai už vengimą eiti į sovietinę kariuomenę.
     Nuo 1926 metų eiguvą perėmė sūnus Povilas Lotužis. Jis buvo baigęs pradinę mokyklą, dirbo tėvų ūkyje, tarnavo kariuomenėje - ulonų pulke. 1937 metais vedė ūkininko dukrą Viktoriją Urbonaitę. Jos tėvai Jonas ir Marijona turėjo 55 hektarų ūkį, užaugino 5 vaikus. Tėvai ir visi vaikai su šeimomis buvo ištremti į Sibirą.
     Povilas Lotužis eiguliu dirbo iki 1944 metų. Tada nemažai Lietuvos patriotų bei vengiančiųjų tarnybos sovietinėje kariuomenėje pasitraukė į miškus partizanauti. Kagėbistai reikalavo, kad eiguliai pranešinėtų apie jų buvimo vietas. Povilas Lotužis nenorėjo išdavinėti savo draugų, giminaičių ir pažįstamų, kurie buvo išėję į miškus. Dėl tos priežasties pats atsisakė eigulio pareigų ir įstojo į Platelių žvejų artelę.
     Bet represijų neišvengė: 1948 metais Povilas ir Viktorija Lotužiai su dukrele Vanda buvo ištremti į Buriat - Mongoliją. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą - Platelius.
     Liepijų eiguliu 12 metų dirbo Silvestras Vasiliauskas, Miežlaukio eigulys buvo Pranas Budreckis, Paežerės - Kazimieras Jurčius, Stirbaitinės - Kembrė (Kembrys).
     O didelė Plokštinės eiguva buvo suskirstyta į keturias dalis, tik pavadinimų joms lyg nesugebėta sugalvoti, todėl buvo rašoma ¼ Plokštinės eiguvos. Tiems ketvirtadaliams yra vadovavę eiguliai Pranas Stonkus, Simonas Jokūbauskas, Petras Razma, Juozas Valančius, Povilas Rimeikis, Povilas Rusys, Liudas Pakalniškis ir kiti. Buvo tarp jų ir ne visai sąžiningų darbuotojų, kuriuos teko atleisti, ir savotiškų keistuolių, ir patriotų.
     Savotišku keistuoliu galima pavadinti Antaną Jonauską, kuris, esą, buvęs kairuoliškų pažiūrų, mėgęs bolševikinę atributiką, net darželį esą įsirengęs penkiakampės žvaigždės formos su raudonomis gėlėmis. Dėl to 1941 metais vokiečių buvo suimtas ir Gegrėnų dvare sušaudytas.
Jau ne kartą minėtas Juozas Valančius 1934 metais žuvo nuo piktadario miško vagies rankos.
     Miškų departamentas iš eigulių reikalavo sugriežtinti miškų apsaugą, todėl kildavo daug konfliktų su gyventojais. Nuo senų laikų nebuvo nuodėmė, jei žmogus, neturintis nuosavo miško, jam reikalingos medžiagos (šienkartę, kotų įrankiams, medelį grėbliui ar meškerės kotą, virbų ir sausuolių kurui) pasikirsdavo pono ar valstybės miške. Tragišką įvykį Normantynės miške, kuriame buvo nužudytas eigulys Juozas Valančius, „Mūsų giriose" aprašė tuometinis Plungės miškų urėdijos raštininkas Kazys Čebelis. Čia pateikiamas šis rašinys truputį sutrumpintas, kalba ir stilius netaisyti.

                                                             „A. a. eigulis Juozas Valančius

     Š. m. sausio mėn. 29 d. Plungės miškų urėdiją ištiko nepaprastas smūgis - ji neteko vieno iš savo geriausių miško sargų - eigulio Juozo Valančiaus. Smūgis juo skaudesnis, kad eigulis Juozas išėjo iš šio pasaulio ne savo mirtimi, bet tragiškai žuvo nuo žmogžudžio smūgio, nuo miško vagies rankos, kuriam eigulys norėjo sukliudyti jo daromą miške nusižengimą. Jis žuvo eidamas tarnybos pareigas.
     Eigulis Juozas Valančius turėjo apie 50 m. amžiaus, pačiame stiprume vyras. Miškų tarnybą ėjo daugiau 10 metų, saugodamas Platelių girininkijos Stirbaičių eiguvą, kurios miškai yra Prancūzijos piliečio grafo Šuazelio de Guffie privatinė nuosavybė ir kurie nuo 1926 m. Miškų departamento globojami. Velionis visa savo siela buvo atsidavęs miškui, rūpestingai ir drąsiai jį saugojo nuo įvairių miško vagių. Taip ištikimai eidamas savo pareigas, jis įsigijo nemaža priešų net artimoje savo apylinkėje, ypač Stirbaičių kaime, kurie iš senovės buvo pripratę grafo miške vagiliauti. Eigulis ir buvo jų, miškavagių, didžiausias priešas, kuris tą mišką „senoviškai" kirsti neleido ir juos persekiodavo.
     Ir tą lemiamą rytą, anksti, eigulis Juozas Valančius išvažiavo apžiūrėti savo eiguvos Normantynės miško. Dar apie 9 - 10 val. jis kalbėjosi su piliečiais, taisiusiais kelią, sakydamas jiems, kad jam reikia skubėti į savo eiguvą patikrinti! Ir paskubėjo! Apie 11 val. išgirdęs miške kertant, paliko savo arklį toliau, o pats pėsčias nuslinko į nusižengimo vietą. Ten rado miško vagį, Stirbaičių kaimo gyventoją, Meškį Petrą, bekertantį jaunus medelius. Tai buvo paskutinis velionies savo taip pamylėtam miškui patarnavimas! Žmogžudžio - miško vagies Meškio Petro kirvio smūgiai atėmė eiguliui Juozui gyvybę! Pirmasis smūgis kirvio pentimi velioniui buvo suduotas į kaktą, kuris dar nebuvo mirtinas, bet antrasis smūgis, suduotas į pakaušį jau pargriuvusiam, - atėmė ištikimo miško sargo brangiausią turtą - gyvybę. O žiaurus žmogžudys, prisikrovęs vežimą prisikirstų medelių, ramiausiai parvažiavo namo.
     Apie 12 val., pastebėję įvykį, piliečiai pranešė vietos Platelių girininkui ir policijai. Policijos nuovados viršininkas su vachmistru, girininkas ir grafo Šuazelio dvaro administracija tuoj nuvyko į nusikaltimo vietą. Pėdsakais jie nusekė į Meškio Petro kiemą, kur rado šviežiai parsivežtų jaunų medelių, o jį patį begulintį pasislėpusį šiene. Taip apie 15 val. žmogžudys - miškavagis Meškis Petras buvo suimtas ir viską prisipažino.
     Velionis buvo neturtingas, turėjo tik 3 ha nuosavos žemelės ir mažą trobelę, o šeimą gausingą - 6 dukreles ir vienas sūnus invalidas. Džiaugėsi šeima savo tėveliu maitintojėliu! Bet nenaudėlio ranka šeimos likimą pakreipė kita linkme, atėmė jos maitintoją, jos paguodą, jos džiaugsmą!"

                                                                  Pokario eiguliai Romo Bajoro akimis

     28 metus Platelių girininko pavaduotoju dirbo Romas Petras Bajoras. Gimęs 1935 metais Biržų apskrityje Jasiškių kaime. 1953 metais baigė Vilniaus miškų technikumą ir dirbo Vabalninko girininko pavaduotoju, po to 4 metus tarnavo kariniame jūrų laivyne. Nuo 1958 metų - Kretingos miškų ūkio Vaineikių, paskui Grūšlaukės girininkas, o nuo 1971 metų - Platelių girininko pavaduotojas. Nuo 2000 metų - pensininkas.
     Jam teko dirbti kartu su eiguliais Pranu Labženčiu, Antanu Katkumi, Petru Pileliu, Vladislovu Laučiumi, Konstancija Budrikiene, perėmusia eiguvą iš pensijon išėjusio vyro Felikso Budrikio.
     Trumpame gyvenimo aprašyme jis rašo: „Be anketinių duomenų, norėčiau paminėti keletą asmenų, su kuriais teko dirbti ir bendrauti. Visų pirma tai Miškų ūkio sandėlininkas Kazimieras Jurgulis. Ši asmenybė mane sudomino tuo, kad Nepriklausomos Lietuvos laikais jis tarnavo Lietuvos kariniame jūrų laivyne. Tuo metu laivyną sudarė vienintelis karinis laivas „Prezidentas Smetona", savo laiką atitarnavęs užsienio valstybėje ir paskui padovanotas Lietuvai."
     Romas Bajoras 2007 metais pateikė prisiminimų ir apie kitus Platelių girininkijos eigulius.
     Jis primena, kad šiaurinėje girininkijos dalyje buvo Mačiūkių eiguva, apimanti Mačiūkių ir Barstyčių miškus. Jos eiguliu dirbo Vladislovas Laučys, gimęs 1925 metais. Prieš tai jis buvo Šateikių girininkijos darbininkas. Prie Platelių girininkijos prijungus Barstyčių bei Visvainių kaimų žemės ūkiui netinkamus plotus (apie 500 ha), reikėjo juos skubiai užsodinti mišku, taigi kasmet buvo sodinama po 50 - 80 hektarų. Eigulys Vladislovas Laučys sumaniai organizuodavo miško sodinimo darbus. (Tada eiguvoje dirbdavo po 20 - 30 žmonių.) Šiuos plotus reikėjo prižiūrėti, ugdyti, retinti. Eiguvos teritorijoje gyveno apie 60 šeimų, dirbančių ir nedirbančių Platelių girininkijoje. Eiguliui tekdavo padėti spręsti įvairius jų buitinius bei šeimyninius klausimus, nes jis buvo pirmasis pareigūnas, į kurį kreipdavosi žmonės. Vladislovas Laučys sugebėjo bendrauti protingai, ramiai, suprasdamas žmonių poreikius ir problemas. Už tai jį žmonės gerbė ir jo klausė. Apie 1986 metus išėjo į pensiją ir netrukus po sunkios ligos mirė.
     Vėliau Mačiūkių eiguva buvo tai naikinama, tai vėl atkuriama. Eiguliais dirbo barstytiškis Beržonskas, vietinis Steponas Matevičius, iš kitur atvykę Petras Lopsas, Algirdas Budrius, Visvainiuose gyvenantis Feliksas Guželis bei jo žmona Zuzana Guželienė. Tačiau šie žmonės ženklesnių pėdsakų eiguvoje nepaliko. Po jų ilgesnį laiką dirbo Petras Jakšas, sumaniai atlikęs eigulio pareigas ir mėgęs savo darbą. Jis dirbo iki panaikinant eigulio pareigybę.
     Į pietus nuo Mačiūkių buvo Paežerės eiguva. Per visą jos egzistavimo laiką joje dirbo vienintelis eigulys. Tai Antanas Katkus, gimęs 1931 metais Paežerės Rūdaičių kaime ir dirbęs iki išėjimo į pensiją (apie 1992 m.). Jis tebuvo mokęsis vienerius metus, tačiau vėliau baigė neakivaizdinę aštuonmetę mokyklą. Paauglys dirbo tėvų ūkyje, vėliau uždarbiaudavo miške - sodino mišką ir dirbo kitus darbus. 1954 -1956 metais tarnavo sovietinėje kariuomenėje, kur buvo virėjas, stalius, dirbo statybose. Po tarnybos kariuomenėje įsidarbino Platelių ligoninėje arklininku. 1959 metų pradžioje buvo paskirtas eiguliu.
     Jis buvo didelis gamtos mylėtojas ir apskritai gerbiamas apylinkėje žmogus. Užsiėmė bitininkyste, padėjo remontuoti Platelių ir Beržoro bažnyčias.
     O labiausiai nusipelnė parapijiečių pagarbos padėdamas atstatyti Beržoro Kryžiaus kelio koplyčias, kurios sovietinės valdžios įsakymu buvo nugriautos 1963 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, būtent Antano Katkaus paraginti, padedami Žemaitijos nacionalinio parko, koplyčias Platelių seniūnijos gyventojai atstatė. Pirmąją koplyčią, matyt, neiškentusi sąžinės graužaties, apie 1991 metus atstatė Platelių kolūkio valdžia, tais pačiais metais septintąją koplyčią atstatė Žemaitijos nacionalinis parkas, o po šešerių metų (1997 m.) prie savo dėdės kalvio Prano Ramono sodybos šeštąją koplyčią savo lėšomis atstatė Antanas Katkus su giminėmis. Žemaitijos nacionalinis parkas skyrė lėšų kitoms Beržoro ansamblio koplyčioms. Antanui Katkui būdavo mokamas minimalus atlyginimas, jį aprūpindavo medžiagomis, ir meistras, susiradęs pagalbininkų, kurie dirbdavo neatlygintinai, darbavosi. Jis ieškodavo žmonių, kurie galėtų paaukoti šiam kilniam tikslui. Ilgai ieškoti netekdavo.
     Dar piečiau - Pilies eiguva, kuri taip pavadinta dėl joje esančios Platelių ežero salos. Seniau ši eiguva vadinosi Platelių I. Tada joje dirbo Kazys Jankauskas. Buvo jis meniškos, gamtą mylinčios sielos žmogus. Jo iniciatyva ir jėgomis buvo išmoningai sutvarkyta Pilies sala: iš kerplėšos imituotas salos valdovas, įrengta alėja „Apkabink mane", šokių aikštelė, didelio ąžuolo tarpušakėje - estradėlė muzikantams. Kazys Jankauskas eigulio pareigas suprato ir vykdė plačiau negu numatyta eigulio instrukcijoje.
     Nuo jo neatsiliko ir 1968 metais eiguvą perėmęs Petras Pilelis, gimęs 1931 metais. Visi eiguvoje atlikti darbai pasižymėjo kruopštumu, išmone, jis pats visada buvo preciziškai tvarkingas. Miško ruošos apimtys eiguvoje nebuvo didelės, bet dėl gausiai apsilankančių turistų, poilsiautojų, rengiamų festivalių ir kitų masinių renginių reikėjo didelio dėmesio miškų bei priešgaisrinei apsaugai.
     Didžiausia buvo Paplatelės eiguva, kuri tarpukario laikais priklausė Alsėdžių girininkijai. Tada eiguva, be kita ko, išgarsėjo ir tuo, kad eigulys Juozapas Liaugminas, aktyviai kariaudamas su miškų brakonieriais, nušovė medžių vagies arklį. Apie tai rašyta „Mūsų giriose" 1938 metais.
     Pokario laikais eiguliais yra dirbę Jurgis Grikštas, Juozas Birškys, Zenonas Lekys, Juozas Čiuldė, Pranas Labžentis, Petras Pilelis, Bronius Žvinklys, jau šiais laikais tapęs keistuoliu atsiskyrėliu ir įsikūręs sunkiai pasiekiamame Žlibinų seniūnijos užkampyje (apie jį yra rašinys „Girinis"). Po jo dar dirbo Giedrius Gricius, kurį laiką buvęs ir girininko pavaduotoju.
     Ši eiguva eiguliams tarsi buvo pažymėta juodu lemties ženklu: 1949 metais tragiškai žuvo Zenonas Lekys, 1960 metais - Jurgis Grikštas, 1967 metais - Juozas Čiuldė, 1984 metais - Pranas Labžentis, 1992 metais - Petras Pilelis.
     Romo Bajoro laikais, 1971 metais, penktoji eiguva buvo Gegrėnų. Ji buvo sudaryta iš keturių miško masyvėlių po du kvartalus. Tai Gerkontės, Piliakalnio, Salų ir Skurvydų miškai. Eigule tada dirbo Konstancija Budrikienė, pareigas perėmusi iš pensijon išėjusio savo vyro Felikso Budrikio. Prieš jį 13 metų (1947 - 1960 m.) dirbo Adomas Vaškys. Moteriai nebuvo lengva: miškai išmėtyti, gerų kelių nėra, darbininkų mažai. 1980 metais eiguvos miškai buvo perduoti Alsėdžių girininkijai, eigulė išleista į pensiją, eiguva panaikinta.

                                                                                                                 
Pranas RADIKAS,
Česlovas GEDVILAS,
Dalia ŠIMKUTĖ
2015 m., rugpjūtis

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt