Keturi štrichai miškų darbininko portretui



     Miškų ūkio, urėdijos, girininkijos istorija... Lyg savaime suprantama, jog būtina papasakoti apie direktorių, urėdą, vyriausiąjį miškininką, girininką, dar kokį eigulį, jei šis išdirbo bent tris dešimtmečius. O juk iš tikrųjų miškininkystės istorija - tai miškų kirtimas, sodinimas, priežiūra. Tačiau dvitraukį pjūklą sulinkę ar atsiklaupę traukė, snieguotus rąstus rideno į roges, kelmus rovė ne urėdai ar girininkai, net ne eiguliai, o darbininkai. Juos girininkai neretai linkę prisiminti ne visai gerais žodžiais. Kodėl? Tebus tie keli trumpi pasakojimai tarsi štrichai miškų darbininko portretui. Ir savotiška duoklė jiems.

1. Simonas

     Buvęs Mostaičių girininkijos meistras Antanas Rupšys, vėliau tapęs girininko pavaduotoju, yra palikęs trumputę šios girininkijos istoriją. Joje surašyta daug tais laikais dirbusių darbininkų. Kazimieras Gaudiešius, Juozas Vileika, Kostas Grigalauskas, Kazys Dausynas... Per dvidešimt pavardžių. Atseit, ilgiausiai dirbę ir nusipelnę pagarbos. Penktuoju įrašytas Simonas Vaišnoras. Žodžiu - prie veteranų.
     Tačiau įsikalbėjus su juo pačiu paaiškėja, kad miškuose darbavosi tik apie penketą metų. Tiksliau Simonas Vaišnoras neprisimena, kur jau ten: nors skleroze nesiskundžia, bet eina 82-uosius metus. Pagal išvaizdą, kuri patraukia ir hitleriškais ūsiukais, to gal ir nepasakytum.
     Narpliojant gyvenimo ir darbo biografijos faktus, įvykius aktyviai talkina kiek jaunesnė žmona Zuzana. Net pasiginčija abu, pavartodami tam tikrus epitetus, tačiau ne piktuoju. Kai įsidarbino, girininkas buvo Pranas Radikas... - truputį abejodami teigia. O gal ne, tikrai ne, juk tebedirbo Kazys Draugelis, tiesa, netrukus jis išėjo į pensiją... Tad galėjo būti maždaug 1968 ar 1969 metai.
     „Bet prieš tai perėjau nemažai darboviečių, - atvirai pasakoja Simonas Vaišnoras. - Vis bėgau nuo kolūkio, bet po kurio laiko, žiūrėk, vėl atsiduriu jame ar tarybiniame ūkyje - tas pats galas..."
    Jo tėviškė - Mižuikiai. Dabar ten, tėvų žemėje, įsikūręs vadinamasis prancūzo ūkis. Tiek tos žemės ir tebuvo - gal septyni hektarai. Vis dėlto tėvo brolis buvo ištremtas į sibirus, ne kaip kilęs iš kokios dvarininkų šeimos, o todėl, kad sūnus baigiantis karui slapstėsi nuo tarnybos rusų kariuomenėje. Slapstytis buvo kur: aplinkui - Mostaičių miškai, kai kurie taikliai pavadinti Peklinės miškais. Vengiančių guldyti galvas kur prie Berlyno raudonųjų okupantų kariuomenėje buvo aplinkiniuose kaimuose ne vienas. Jauni vyrai verčiau patraukdavo į miškus, tikėdamiesi išlaukti, kol tuoj tuoj ateis amerikonai ir išlaisvins Lietuvą. Bent taip beveik tiesiai žadėjo Maskvos visaip slopinamas užjūrių radijas. Tačiau...
     „Sovietinė valdžia skelbė amnestijas, viliodama žmones išeiti iš miškų, - pasakoja Zuzana Vaišnorienė. - Vienas apylinkės valdžios atstovas, matyt, spaudžiamas rajono saugumiečių, kaimų susirinkimuose, nusitvėręs kažkokius raštus, ragino, kad tėvai prikalbėtų vadinamuosius miškinius pasiduoti - jiems nieko nebūsią. O kai jauni vyrai patikėjo, visi buvo sugriebti - tiek kas juos ir bematė... O juk jie nė ginklų neturėjo, tik nuo kariuomenės slapstėsi. Aplinkui miškai, bet čia to ginkluoto pasipriešinimo nebuvo."
     Lyg prieštaraudamas žmonai Simonas Vaišnoras sako, kad Mižuikių pradinės mokyklos mokytojas Kudžma irgi išėjo į miškus - toli gražu ne slapstydamasis nuo kariuomenės. Bet jis prisimintas tik kalbant apie Vaišnorų „universitetus" - mokėsi šioje pradinėje mokykloje, ir tai, dingus mokytojui, su pertrauka. Dar nepilnamečiui Simonui teko su arkliais arti kolūkio laukus. Kolūkio pavadinimą vyras ir žmona mini skirtingą - lyg „Tarybinis kelias", lyg „Pažanga". Nieko nuostabaus - ir metų kiek praėjo, ir tie pavadinimai kaitaliojosi, kolūkiai, kaip paskui girininkijos, buvo tai stambinami, tai smulkinami, tačiau nuo to kolektyviai ūkininkauti sekėsi ne ką geriau.
     Nors gyveno tarp miškų, kelias į miškus buvo netrumpas, žinoma, perkeltine prasme. Iš pradžių Simonas nusprendė arklius keisti į traktorių - įsitaisė prikabinėtoju MTS (mašinų ir traktorių stotyje). Pavasarį, vasarą, rudenį sėdi ant plūgų, kartais - ir prie vairolazdžių, o žiemą - remontas šiokiose tokiose dirbtuvėse. Teko ardyti ir surinkinėti įvairiausius mazgus, netgi patį variklį. Taip per trejus metus tapo vos ne praktiku mechaniku ir be jokių specialių kursų gavo traktorininko teises.
     1958 metais mašinų ir traktorių stočių technika buvo perduota kolūkiams. Kartu su traktoriumi į kolūkį pateko ir Simonas Vaišnoras. Darbas visur yra darbas, tačiau čia atlyginimo praktiškai niekas nemokėjo. Sveikata trykštantis vyras ieškojo, kur sprukti. Pasidavė ne į miškus, o į melioraciją, kur, kai kas gyrėsi, per vasarą galima sukalti gerą pinigą. Traktoriaus negavo, teko dirbti kanalų velėnuotoju.
   O čia prasidėjo meilės reikalai - vedė. Žmona Zuzana, galima sakyti, ne bet kas, o Mižuikių pradinės mokyklos darbuotoja, tik ne mokytoja, o valytoja. Prieš tai buvo dirbusi kolūkyje lauko brigadoje. Jauna šeima neturėjo kur gyventi. Milašaičių tarybinis ūkis pažadėjo traktorių, ten pasitaikė ir namelį išsinuomoti.
    Neilgai išdirbo ir traktorininku. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, Simonas Vaišnoras buvęs išlaipintas iš traktoriaus tiesiog laukuose - ūkio vadovai traktorininku norėję įtaisyti savo giminaitį. Supykęs žmogus grįžo į tėviškę. O ten - tik tas „Pažangos" kolūkis, kuriame tėvas dirbo kalviu. Simonas tapo jo padėjėju. Kalvė buvo dar senoviška: priekalas, didelis plaktukas ir anglimi kūrenamas žaizdras. Elektros ten dar nebuvo. Taigi nebuvo nė metalo gręžimo, tekinimo staklių.
     Po kelerių metų vėl pasidavė į melioraciją, šį kartą į Rietavo melioracijos ir statybos valdybą. Nebuvo tada daugiasamčių ekskavatorių, kurie iškasa siauras tranšėjas melioracijos vamzdeliams kloti. Trys galingi vikšriniai traktoriai, vadinami stalinecais, traukdavo didžiulį vienvagį plūgą, kuris išrausdavo platų gilų griovį. Darbininkams belikdavo kastuvais palyginti tą griovį ir kloti vamzdelius. Dirbo Luknėnuose, Pivoruose, Mižuikiuose, Reiskiuose ir kitur. Į darbą - toli. Kolūkiai, kuriuose vykdavo sausinimo darbai, darbininkams duodavo po 25 arus žemės. Bet nei šis, nei tas gyventi vienur, o sodybinį sklypą turėti kitur. Pašaro visai negaudavo.
     Mostaičių girininkijos Mižuikių eiguliu dirbo sesers vyras Vaclovas Mikalauskas. Tas ir sako: „Kiek gali trankytis kaip benamis šuo iš vietos į vietą, pareik pas mane į eiguvą. Juk sakei, kad darbas visur yra darbas. Traktoriaus negaliu pažadėti, nes neturiu, o arklį gausi." Taip Simonas Vaišnoras tapo miško ištaukėju.
    Neatsitiktinai buvęs girininko pavaduotojas jį įrašė prie vertų pagarbos. Neilgai trukus Simonas Vaišnoras, galima sakyti naujokas, visiems nosį nušluostė ir net į Plungės miškų ūkio garbės lentą pateko. Žinoma, ne jis, o jo nuotrauka. „Atvažiuoju pakviestas į Plungę, į kontorą, - pasakoja dabar, mielai prisimindamas senus laikus. - Liepia nusifotografuoti, nesako kam. Reikia tai reikia. Nė nežinojau, kad kabins ant sienos."
    Tikriausiai žinojo, juk ne šiaip sau buvo pakviestas. Turėjo jausti katinas, grietinę paliejęs, tik šiuo atveju gerąja prasme. Atsitiko eiguvoje ir girininkijoje negirdėtas dalykas: vienas pats su arkliu per mėnesį ištraukė 250 kietmetrių medienos. Esą, net ir eigulys, ir girininkas ne tiek apsidžiaugė tokiu rekordu, kiek susirūpino, kaip užrašyti tokį skaičių. Juk negalima viršyti normų, pamatys valdžia, nuspręs, kad normos per mažos, ir gerokai padidins. Kaip viskas pasibaigė, neaišku. Zuzana Vaišnorienė sako, kad tikriausiai išdalijo per kelis mėnesius, ir jos žodžiais tikėtina, nes motyvas įtikinantis. Vyras gal bijo, kad taip lyg menkinamas jo pasiekimas, nukerta: „Nežinai, tai ir nešnekėk."
     Kaip žinoma, darbininkai eiguvose dirbdavo brigadomis. Simono Vaišnoro brigadoje (jis jau buvo brigadininkas) buvo keturi žmonės: kirtėjas su „Družba", du šakų genėtojai ir jis - ištraukėjas. Tačiau kad būtų ką traukti, reikia prikirsti, nebent buvo susikaupę medienos iš anksčiau.
     Yra dirbęs ir vienas pats. Mat kartą žmona ilgesniam laikui pateko į Klaipėdos ligoninę, visą namų ruoša, gyvulių šėrimas, karvės melžimas liko jo vieno paties rankose ir negalėjo kartu su brigada nuo ryto iki vakaro būti miške. Jau turėjo nusipirkęs „Družbą" ir pasiprašė eigulio: „Leisk man darbuotis vienam, kai turėsiu laiko, tada ir dirbsiu, nežiūrėdamas į valandas, ir šeštadienį, sekmadienį prišoksiu. Tik skirkit arklį."
     Eigulys, tikriausiai pasitaręs su girininku, leido. Ir po kurio laiko Simono Vaišnoro pavardė vėl viešai linksniuojama: vienas pats per mėnesį sukirto ir ištraukė 45 kietmetrius medienos. Todėl nesikuklindamas didžiuojasi: „Tiek visa trijų žmonių brigada tepadarydavo. Ir apskritai prieš man ateinant brigadoje būdavo du ištraukėjai. Ką jie veikdavo? Argi neaišku..." Tais žodžiais Simonas Vaišnoras tarsi atsako į nespėtą pateikti klausimą, ar teisybė, kad, anot ne vieno buvusio girininko, beveik visi darbininkai būdavę paskutiniai girtuokliai, svieto perėjūnai, niekur kitur nebetinkantys.
     Simonas Vaišnoras nepuola nei teisinti, nei peikti jų - visokių būdavę. Ir tie genėtojai, gal per tingėjimą, gal per atsainumą ar tiesiog kartais sunkai bepastovėdami ant kojų, pasitaikydavo, palieka vos ne pusmetrio ilgumo šakų stimburius prie kamieno. Ir girininkas prikibs, ir kaip tu tokį rąstą užridensi ant velkių. Žmonai negirdint nesigina pats nebuvęs ir net dabar nesąs koks blaivininkas, savo reikmėms net pats retkarčiais pasigamindavo naminės degtinės, bet po pasitaikiusio išgėrimo iš ryto niekada nereikėdavo „taisyti sveikatą". „Gal kad diktas buvau", - samprotauja 82 metų vyras, ir dabar diktai atrodantis. - Kaip su tais rąstais? Kaip užkelti jų galą ant vežimo ar velkių. Visaip, dažniausiai rideni ar su mediniu svertu užkeli. O aš kartais į glėbį - ir rąsto galas ant šlajų."
     Sakosi, kad po ligonines netekę gulinėti, tik vaikystėje rimčiau persirgęs kažkokia liga, nuo kurios blogiau mato viena akimi ir blogiau girdi viena ausimi. Tai turėjo ir gerąją pusę - padėjo išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje, nereikėjo slapstytis Peklinės miške. Tiesa, kariškių medikai įtarė jį simuliuojant ir net gąsdino kalėjimu. Vėliau pradėjo skųstis radikulitu - atsiliepė nelengvas darbas miške.
     Žmona Zuzana Vaišnorienė ištekėjusi augino vaikus, tris sūnus ir dukrą, todėl lyg ir nedirbo, nors gyvendama miškuose dažnai talkindavo miškininkams, ypač per miško sodinimo darbymetį. Nesibaidė ir kitų miško darbų. Tik nebuvusi oficialiai įdarbinta, tai atsiliepė sulaukus senatvės - pensija menka. Jos darbą eigulys, jau kitas, nebe giminaitis, rašydavo ant savo žmonos, kuri taip užsitarnavo stažą. Algą, žinoma, atiduodavo Zuzanai. Gal todėl tuometinis girininkas Pranas Radikas, irgi parašęs Mostaičių girininkijos istorijos apmatus, mini, kad aktyvios ir kruopščios miško sodinimo talkininkės buvo Rūta Srėbalienė, Juzefa Mikalauskienė, o Zuzana Vaišnorienė, matyt, patenka į sakinio dalį „ir kitos Mostaičių ir Mižuikių kaimų moterys" - juk nėra jokio įsakymo apie jos samdymą, jokio jos parašo algalapyje...
     Po penkerių metų miške Simonas Vaišnoras suuostė, kad miškų ūkio medienos apdirbimo ceche Mostaičiuose uždarbis kur kas didesnis. O svarbiausia - lengvesnis, ne po pusnynus ar purvynus, po stogu. Ne vienas jau buvo įsidarbinęs ten. Nuėjo ir jis. Ir jau dirbo ten iki pensijos - 1994 metų. Iš pradžių dirbo gaterininko Vaclovo Šleiniaus padėjėju, o šiam mirus tapo gaterininku. Pjaudavo įvairias sijas, lentas, tašus. Viena produkcija, pušinė, kuri atsparesnė vandeniui, tiko ir Palangos tiltui atstatyti po audrų, kita - taros dėžėms kalti.
    Pensininko dienos vyresnio amžiaus žmonėms puikiai žinomos. Tiesa, kaimiečiui nuobodžiauti nėra kada. O Simonas Vaišnoras prieš kelerius metus beveik netikėtai ėmėsi ir šaukštus skaptuoti. Netikėtumas čia ne kažin koks, nes paaiškina, kad dar vaikystėje, penkiolikmetis, skaptuodavęs didelius samčius gyvulių jovalui maišyti. Ir apie dabartinį papildomą užsiėmimą nė užsiminti nevertėtų, bet žmona Zuzana Vaišnorienė didžiuodamasi tarsteli: „Simono šaukštai dabar žinomi ir, ko gero, populiarūs Kamčiatkoje, Švedijoje, Maskvoje, Ukrainoje, Suomijoje..." Tuos žodžius būtų galima palaikyti pramanu norint pasipuikuoti. Bet paaiškėja, kad žentas, dukros Jūratės, dirbančios Klaipėdoje vaikų darželyje, vyras Aleksandras, vadinamas tiesiog Saša - iš Kamčatkos. Baigęs kažkurią buvusios Rusijos imperijos jūreivystės mokyklą ir įgijęs laivų remonto inžinieriaus specialybę, gavo paskyrimą į Klaipėdą. Čia susipažino su Jūrate Vaišnoraite, išmoko ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, tad dabar draugų turi ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Jiems ir išdovanoja dailius Simono Vaišnoro dirbinius.

2. Bronius

     Bronius Vičius - visai kitoks žmogus. Dar nė doro pensinio amžiaus nesulaukęs. Ir apskritai tikriausiai niekam nekilo mintis jam įteikti kokį padėkos raštą ar pristatyti jei ne medaliui, tai bent paprastam pasižymėjimo ženklui gauti, nors miškų ūkyje išdirbo gana ilgai. Netgi Plungės urėdiją prijungus prie Telšių ir mišką kirsti ėmus centralizuotai, tai yra panaikinus darbininkų etatus girininkijose, jis sugebėjo dar kurį laiką išlikti Plungės girininko parankiniu - išimties tvarka buvo paliktas jo darbininko etatas įvairiems smulkiems darbams, pavyzdžiui, tvarkyti poilsio aikštelę prieš Stalgėnus važiuojant nuo Plungės ir panašiems.
     Kadaise buvo planuojama Plungės girininkijos patalpas iškelti į Lekemės kaimą, tuo tikslu miškų ūkis savo jėgomis ten prie Plungės - Rietavo plento statė namą - girininkiją. Tačiau, anot buvusio girininko Vladislovo Lapinsko, „1968 metais praūžusi audra pakoregavo girininkijos iškėlimą į kaimą. Du butai buvo atiduoti kranuotojams, du girininkijos darbininkams. Darbininkų klausimas buvo išspręstas". Taigi girininkas džiaugėsi, kad turėdamas du butus galės įdarbinti du darbininkus, kurių, padoresnių, labai trūko.
     Vienas iš tų butų po kurio laiko atiteko Broniui Vičiui. Neturėjo itin kuo džiaugtis jį traktorininku priėmęs girininkas Antanas Gailius, po jo sekęs Algirdas Pėtelis, pagaliau Algimantas Krajinas. Tiesa, pastarasis, atrodo, šiek tiek užsiėmė savotiška psichologija, gal net nesąmoningai pasinaudojo Broniumi Vičiumi kaip bandomuoju triušiu: kuris kurį įveiks, kurio bus viršus? Ir dabar prisimena savo buvusį darbininką be pykčio: „Įdomus kadras buvo..."
     Kai kas iš Plungės miškininkystės veteranų kaip anekdotą prisimena, kad Bronius Vičius naujajame darbe pirmą kartą pasigėrė ir padarė pravaikštą iš džiaugsmo kaip akla višta radusi grūdą: gavęs darbą su „kraičiu" - butu. Antrą kartą - po įkurtuvių. Trečią - susipažinęs su bendradarbiais... Ir ką čia ant jo pyksi, juk taip įprasta buvo, sako, kai kur net galiojo taisyklė: pirmąją algą pragerk su darbo draugais. Čia turima minty nebūtinai miškininkystė - apskritai taip buvo. Bronius Vičius - darbininkų klasės atstovas, jau spėjęs pasidarbuoti ir Medingėnų tarybiniame ūkyje, ir Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje - negalėjo apsikiaulinti.
     Bet tikriausiai taip nebuvo, žmonės linkę perdėti. Kelerius metus Bronius Vičius darbavosi traktoriumi, talkindamas tai vienai eiguvai, tai kitai - kur būdavo daugiau darbo. Matyt, bent iš pradžių saugojo darbo vietą, juk gauti atskirą butą, kad ir kaime, vietoj kambarėlio, kur glaudėsi su žmona Tarpkolūkinės statybos organizacijos bendrabutyje, nemenkas dalykas net anais laikais, kai santvarka tarsi tūpinėdavo apie žmogų: ir darbą parūpins, ir butą, tiesa, kiek pastovėjus netrumpoje eilėje. Bet nebūna dūmų be ugnies, žmonės visiškai tuščiai nekalba - neteko žmogus traktoriaus. Kodėl? „Išdykęs buvau" - neslepia dabar. Bet be „transporto priemonės" neliko - ėmė darbuotis su arkliu. Brigadoje buvę trys keturi žmonės: su „Družba" darbavosi Apolinaras Gedgaudas, o Vaclovas Bušma, dar Razma vadintini kirvininkais, nes kirviais šakas genėdavo. Ir miško ištraukėjas - Bronius Vičius.
     Tiesa, ne visada būdavo galima patikėti ir arklį vadelioti. Kaip ten bebūtų, jis miškų ūkyje išdirbo 33 metus - vos ne veteranų veteranas. Kartais jam ir „Družba", o paskui net „Huskvarna" būdavo patikima.
     Su viskuo jam pasitaikydavo įvairių nuotykių, matyt, toks jis jau žmogus. Eina rytą į darbą. Žiūri: miške šuo. Žinoma, nepraeis pro šalį nepašnekinęs. O tas stovi ant tako ir žiūri. Tada suprato žmogus, kad tai vilkas, ir baisiai persigando. Bet pagaliau žvėris pasitraukė ir nubindzeno šalin nuo įtartino tvaiko... O kartą įkaušęs prigulė miške pailsėti ir užsnūdo. Pabudo ir pašiurpo: šliaužia pro šalį šlykštus roplys - gyvatė. „O gal tai buvo tik žaltys..." - paskui suabejoja.
     Neišvengė istorijų ir su minėtais motoriniais pjūklais. „Važiuoju kartą iš darbo labai „linksmas" dviračiu namo, vežuosi „Huskvarną", - pasakoja dabar. - Netikėtai sustoja šalia mašina. Sako, matom, esi pavargęs, pavešim, krauk turtą vidun. Įdėjau „Huskvarną", einu dėti į bagažinę dviratį, bet tuo tarpu mašina ir nurūko. Tas girininkas, velnių priėdęs, perdavė mane milicijai, tampė prokuratūra. Paskui atskaitinėjo kas mėnesį iš algos. Ilgai atskaitinėjo. Bet, pagalvoju, lengvai atsipirkau." Taip porina jis pats. Kiti, pavyzdžiui, Stalgėnų girininko pavaduotojas Juozas Jonauskas sako girdėję jį aiškinus, jog plėšikai sumušę ir atėmę tą motorinį pjūklą. Treti kreivai šypsosi: pasakos, ir tiek, paprasčiausiai įkaušęs pakeliui namo bus kur prigulęs ir užsnūdęs, o pabudęs, aišku, pasigedo turto. Bronius Vičius numoja ranka: šnekėkit nešnekėję. Bet tarsi nuoširdžiai stebisi: „Nežinau, kas čia yra, kad prie manęs tarsi limpa visokios istorijos."
    Girininkijos darbuotojai vos ne leipdavo juokais, skaitydami primityvius jo pasiaiškinimus dėl pravaikštos ar kokio kito prasižengimo. Su absurdiškomis gramatinėmis klaidomis, nors turėjo vidurinio mokslo atestatą. Tiesa, gautas jis ne užtarnautai, mat sovietinė šalis pūtėsi prieš pasaulį aukštu liaudies išsilavinimų, todėl kolūkiams ir įmonėms užkraudavo planus pasiųsti į vakarines mokyklas kuo daugiau dirbančio jaunimo. O tas iš darbo išeidavo, bet iki mokyklos dažnai nenukakdavo, užkliuvęs kur aludėje. Tokiems „moksleiviams" atestatus net be egzaminų atveždavo į namus patys mokytojai...
     O girininkijoje iš keblių situacijų jis kartais išsisukdavo ir pajuokaudamas. Štai kaip pasakoja apie vieną iš konfliktų su girininku: „Po darbo su draugeliu gėrėm. Rodos, tądien našiai pasidarbavom, reikia atsipalaiduoti. O čia kur buvęs kur nebuvęs šast girininkas. Ir pradėjo savo įprastus moralus bei grasinimus. Aš įtūžau: ko čia valkiojiesi po darbo, išmintingai dieną užbaigti trukdai! Ir tėškiau „Družbą" ant žemės jam po kojomis. O ji buvo nauja, todėl ir girininkas įtūžo: pasikalbėsim rytoj, kai išsiblaivysi! Ką ten blaivytis - aš nė dorai girtas nebuvau, kiek ten ir tespėjome paimti, antrą butelį vos pradėjome. Matau, kad šį kartą bus blogai, todėl rytą sakau: „Vakar negerai pasielgiau. Atleisk." Tas kad šoks: „Iš karto atleidžiu!" Paskui susigriebė dėl išsprūdusių žodžių dviprasmybės ir, matau, vos pats nenusišypsojo. Taip tąkart ir išsisukau, pažadėjęs, kad nieko panašaus nebepasikartos. Tikrai nuoširdžiai pažadėjau, tik kad vėl... Kipšas bus man koją kaišiojęs, ne kitaip."
     Kitą kartą Bronius Vičius pakliuvo kartu su savo draugeliu Vaciu Vaškiu. Iškviesti ateina rytą į girininkijos kontorą pasiaiškinti. Kaip ir dera, pasižadėjo nebegerti ir po to... dvi dienas nebesirodė darbe. Bėda ta, kad tai pirmojo, tai antrojo darbininkų kišenėje tūnodavo kipšiukas - plokščias buteliukas su stiproku skysčiu.
     Tų kipšų, matyt, būta nemažai, ne vienas įsitaisydavo ir krūmuose prie bravorų aplink Milašaičius. Prie jų laukdavo buteliukas švarios naminės užklydusiems praeiviams, kad neimtų niokoti aparatūros ar nepraneštų kam nereikia. Ar paimdavo juos Bronius Vaičius ir kiti darbininkai? „Kaip nepaimsi, kvaili mes ar ką, juk jei ne tu, tai eigulys būtinai pasiims, tas nežiopsos, - net stebisi Bronius Vičius. - Eiguliai bravorus valdė, gal net duoklę gaudavo, į darbą mus apvesdavo aplink, mes tik atsitiktinai užeidavome tas viryklas. Žinojau jų daug, pilni miškų paupiai buvo. Ten du, ten vienas, pas mus ketvirtas, - skaičiuodamas lankia pirštus Bronius Vičius. - Dar buvo už upelio vingio... ne, atsiprašau, ten jau mes patys virėm... Na, dviejų rankų pirštų neužtektų."
     Taurelę paėmęs jis imdavo „ieškoti teisybės", šokdamas girininkams į akis. Paklaustas kokios, atrėžia: „Na, pavyzdžiui, auklėjam mišką, jei nesi miškininkas, nesuprasi, pasakysiu žmoniškai: ravim. Randa atsitiktinai nulaužtą eglaitę. Ar tiesiog pjaunant žolę atsitiktinai nukirstą. Ir išskaito iš uždarbio. Argi čia teisybė dėl kažkokio daigelio skriausti darbo žmogų? Paklausk girininko, sakys, kad pagal normatyvus kažkiek būdavo leidžiama nupjauti ar nulaužti, o iš tikrųjų kibdavo dėl kiekvienos eglikės. Arba eiguliai. Tie tik popierėlius rašinėdavo ir žiūrėdavo, kaip iš mūsų pasipelnyti. Gauna iš miškų ūkio naujas vadžias, jas pasiima sau, o mums, miško ištraukėjams, bruka kažkokius sutrūnijusius virvagalius."
Miškininkai yra juokavę, kad pagal šokimo į akis aršumą būdavę galima nustatyti, kiek taurelių jis jau spėjęs paimti. Jei prieš eigulius burnoja - gal porą, jei prieš girininką - jau penkias. O jei dešimt - tikriausiai būtų kibęs ir urėdui į atlapus, laimė, jų keliai nesusikirto. Dažniausiai, esą, šie skriaudžia juos, darbininkus, kamuojamus kuisių, vapsvų bei eigulių juokingai menkais atlyginimais. „Kur tai matyta, mano kumelė daugiau uždirbdavo nei aš, - piktinasi Bronius Vičius. - Nemanykit, kad aš koks latras, ar tik nebus girininkas mane apšmeižęs, esą viską per gerklę paleidžiu. Net savo arklį buvau įsitaisęs, už jį iš urėdijos gaudavau nuomą. - Ir staiga atvirai prisipažįsta: - Nepaslenki dirbti - ir apšauki girininką... Tokia psichologija, nemanykit, kad tik girininkas ją išmano! Juk esu baigęs vidurinę mokyklą."
     Atsakydamas į klausimą, ar nebijojo, kad bus atleistas iš darbo, Bronius Vičius atsako perfrazuodamas pasaką apie ataugančias tris slibino galvas: „Vieną išmesi, į jo vietą ateis trys girtuokliai. Į mišką niekas protingas neis. Kas tiesa, tai tiesa, kartais išgerdavom. Bet paskui dirbom."
Panaikinus darbininkų etatus girininkijose, išdirbęs miškuose 33 metus, jis įsitaisė „Minijos" įmonėje. Bet ir ta dingo. Dabar kartais patalkina girininkijai vienkartiniais darbeliais - nusamdomas tai poilsio aikštelėms sutvarkyti, tai skruzdėlynams aptverti.

3. Albinas

     Banalu ir pokalbį su rietaviškiu Albinu Kažukausku pradėti pradėti nuo tų nelemtų naminės degtinės daryklų. Bet nuodėmė būtų ir praleisti progą - juk jis nuo 1962 metų buvo darbininkas Stalgėnų girininkijoje. O kuo ši vietovė garsėjo, puikiai prisimename.
     Jis iš pradžių vos ne visom keturiom pritaria: „Bravorų šalia Stalgėnų - oho! Taip, būdavo mada butelį palikti, eini - pasiimi. Visi apie tuos bravorus žinojo, tik milicija nežinojo... - Paskui tarsi susigriebia per daug prasitaręs: - Aš nė sykio nepaėmiau to butelio. Kartais atsitiktinai užeidavau naminės degtinės gaminimo įrangą, dar šiltus pelenus, bet... man nerūpėjo. Ne, ne, neklauskit, gal tik kokį vieną bravorą ir tesu užėjęs, nežinau, kieno jis..."
     Vėliau, pokalbio pabaigoje pasako: „Jei tuos namindarius užkliūsi, bus blogai." Kodėl? Gausi į kailį nuo kaimynų? Ar turėsi reikalų net su milicija? Juk vienas miškotvarkininkas iš Vilniaus yra pasakojęs, kaip kažkurioje urėdijoje visai kitame Lietuvos pakraštyje užėjęs krūmynuose didžiulį „fabrikėlį", apie jį pranešęs, bet paskui iš urėdo išgirdęs, kad dirbtų savo darbą ir nekaišiotų nosies kur nereikia...
     Albino Kažukausko tėviškė - už Kvėdarnos Šilalės rajone. Jo tėvas Antanas prieš Antrąjį pasaulinį karą, Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą su vieninteliu uostu ir Lietuvai pradėjus tiesti plentą nuo Rietavo į Šventąją, Stalge turėjo parduotuvę, kelio tiesėjai buvo bene pagrindiniai pirkėjai. Po karo Pyvoruose dirbo eiguliu. Pokario metai buvo neramūs, pas eigulį užsukdavo žmonės iš miško. Kažkuris iš kaimynų įskundė, Antanas Kažukauskas buvo apkaltintas ryšiais su partizanais ir nuteistas 25 metus kalėti. Motina viena pati liko su trimis vaikais. Tėvas grįžo po Stalino mirties.
     Albinas Kažukauskas dirbo kolūkyje savo gimtinėje už Kvėdarnos, kur, sako, žmonės jautęsi varinėjami kaip karvės. Paskui susirado žmoną Luknėnuose netoli Stalgėnų ir persikraustė čia, ėmėsi šiokio tokio remonto. Tvartui prireikė rąsto, tad ir parsitempė jį iš buvusio žmonos tėvų . miškelio. Bet žemė ir tas miškelis, šalia kurio gyveno - jau nebe jų, o kažkokios nesuvokiamos liaudies.
„Eigulys paskundė, ir buvome gerokai nukelnėti", - sako žmona Zita Kažukauskienė. Iš tikrųjų to nereikėtų laikyti įskundimu - jis dirbo savo darbą, už rastą kelmą būtų pats nukelnėtas.
     Vis dėlto ir po konflikto Albinas Kažukauskas kur dings - bene 1962 metais nuėjo prašytis darban ne bet kur, o į Stalgėnų girininkiją, nes kolūkyje ir per trumpą laiką buvo spėjęs dantis atsikąsti. Buvo priimtas sezoniniu darbininku. Tada nieko rimčiau nepagalvojo, o paskui paaiškėjo, kad sezoninis darbininkas - lyg nepilnateisis, jam nepriklausė gauti sklypą prie sodybos. Zita Kažukauskienė, atrodo, ir dabar dar tebetūžta ant kai kurių Stalgėnų girininkų: „Aleksas Jonikas bjaurus. Arų nedavė. O juk iš jų daug kas ir gyvendavome."
     Pradėjo, kaip įprasta, nuo dvitraukio pjūklo, nes motoriniai pjūklai dar buvo retenybė. Porininku tapo irgi luknėniškis Antanas Petrikas. Per kelis dešimtmečius teko kartu darbuotis su daug kuo. Prisimena Igną Leliugą, Juozą Bertašių, Zenoną Kuzavą, Antaną Pušinską, Adomą Kuzavą, Stasį Bieliauską, Jurgį Žibinską, Juozą Urboną, Kostą Stonkų. Kai kurie iš jų, kaip Zenonas Kuzavas, Jurgis Žibinskas, Juozas Urbonas vėliau buvo tapę eiguliais. Visi jie vietiniai. Girtuokliavimas nebuvo paplitęs, jis, esą, prasidėjęs vėliau, prie Petro Staupelio. Taip, to paties, kuris ėmėsi masiškai naikinti bravorus. Ne, girtuokliavimas plito ne dėl to, o todėl, kad darbininkų pradėjo labai trūkti. Vietinius, kurie nenorėjo eiti į miškus dėl sunkaus darbo, keitė visokie ateiviai iš Plungės. O apie vietinius Albinas Kažukauskas nelinkęs ką nors blogo leptelėti, mieliau prisimena šiaip kokią įdomesnę žmogaus savybę. Pavyzdžiui, Antanas Pušinskas nešiojosi katiliuką ir miške pietus išsivirdavo, kiti tenkindavosi kokiu atsineštu lašinių bryzu su svogūnu.
     „Medžius pjaudavome nuo rudens iki pavasario - kol ateidavo laikas eglikes sodinti. Paskui prasideda šienavimas arkliams, - prisimena Albinas Kažukauskas. - Teko darbuotis su eiguliais Pranu Rimeikiu, Zenonu Petreikiu, Juozu Urbonu. Gerai pažinojom ir Povilą Rusį, nors su juo kartu dirbti neteko - jis kitoje eiguvoje. Tas buvo pasižymėjęs, lyg užsuktas apeidavo mišką. Ir lyg užuosdavo, kur kas kokį medį nuleido. Ar net dar tik ruošiasi kokiai piktadarystei. Lyg kiekvieną eglę žinojo. Žiūrėk, ir beišlendąs iš miškelio ir prisigretina. Lyg šiaip sau - pasišnekėti. Tikriausiai taip koks neatsargus žmogus ir lepteli nereikalingą žodį, prasitaria ką apie kaimynus. Apie save, nebijok, niekas neprasitars. Gal 40 metų išdirbo..."
     Dokumentai rodo, kad Povilas Rusys Užluknės eiguvoje eiguliu dirbo tik porą metų, dar prieš ateinant į girininkiją Albinui Kažukauskui. Tai patvirtina atminties nepatikimumą. Ar tik nebus kaip tik Povilui Rusiui pakliuvęs su tuo rąstu tvartui remontuoti, kad taip įsirėžė atmintin?.. O eigulio charakteristika tikrai puiki, žinoma, jei viskas taip ir buvo.
     Albinas Kažukauskas prisimena, kaip atėjo palengvinimas - „Družbos". Žinoma, ir keiksnodavo jas: tai neužsiveda, tai grandinė nukritusi, tai springsta. Girdėjo, kad yra kur kas tobulesnių, ir našesnių, motorinių pjūklų - skandinaviškų. Bet sako, kad pasirodžius toms „Huskvarnoms" darbininkai porą metų neėmę - kratęsi: dar išdirbio normas sukels, ir kukuok tada, nė tiek to uždarbio nebegausi. Bet pasigiria ar prisipažįsta pats pirmasis ryžęsis paimti „Huskvarną" - nesigailėjo. Net pelnė komunistinio darbo spartuolio ženklą.
     „Komunistinis darbas - tai darbas su kuvalda", - juokauja Albinas Kažukauskas. Ne viskam buvo reikalinga užsienietiška technika. Kartais į rankas tekdavo imti ne tik kirvį, bet ir laužtuvą, didžiulį kūjį, liaudyje vadinamą kuvalda, kylius. Ir kastuvus. Kastuvai - aišku kam: grioviams kasti miškams bent kiek nusausinti. O laužtuvas - kelmui išversti. Mat būdavo užduotis pagaminti nustatytą kiekį kelmų. Planas girininkijai yra, o tu kaip nori, taip rauk. Vargas kelmo šaknis nukapoti, vargas kelmą išversti svertais. Žinoma, pasirinkdavo virtuolių medžių kelmus, tada jau vos ne pusė darbo padaryta. Tačiau ir suskaldyti tokius kerėplas ne juokas. Įstatai pleištą ir tvatiji iš visų jėgų. Taip ir tūpinėdavo darbininkai. Skaldyti tekdavo ir metrinius rąstigalius. Apskritai, anot Albino Kažukausko, tada miškai buvo tausojami, kertami daugiausia sausuoliai, visokios išvartos, o plynomis biržėmis niekas nekirto.
     Po kurio laiko gavo sklypą Rietave namui statytis. Kad ir skundžiasi nekokiu uždarbiu, bet pamažu susirentė nemažą mūrinuką. Šalia jo - ir ūkinį pastatą. Ir persikėlė gyventi. Tada įsidarbino Rietavo miškų ūkio medienos ruošos punkte. Darbas tas pats - miške. Tik brigada sudaroma ne prie... arklio, o prie traktoriaus vilkiko. O tas vilkikas - ne arklys, nors jėgos turi daugiau, ne visur išvažiuos, nes miškai drėgni. Iš pradžių tenka „išsigrįsti" šiokį tokį kelią. „Pareini, būdavo, iš darbo purvinas visas - kaip kipšas, tik ragų betrūksta", - skundžiasi Albinas Kažukauskas. O apie tai, kad rąstas buvo koją nulaužęs, tik atsitiktinai užsimena, ar ne dešimt varžtų dar tebesinešiojąs.
     Dabar jau daugiau kaip penkeri metai pensininkas. Į mišką benueina šiaip sau. Tas išvykas apibūdina trumpai drūtai: „Miške praeina visos ligos." Stalgėnai, šalia kurių didžiąją amžiaus dalį gyveno, netoli Plungės, todėl knieti, gal prasitars apie vietas, kur šimtais baravykų ar raudonviršių galima rasti.

4. Jonas

     Jonas Mišeikis, pensininko dienas leidžiantis Vieštovėnuose, darbininku į Kulių miškus atėjo nuo Veiviržėnų. Tai Klaipėdos rajone. Šalimais buvo Šernų girininkija, kuri turėjo įtakos ir Plungės miškų ūkiui. Tenykštis girininkas Stasys Mažeika (jis Šernų girininkijai vadovavo 50 metų), matyt, mokėjo puikiai ugdyti darbuotojus: iš ten atėjo girininkauti į Alsėdžius buvęs girininko pavaduotojas Povilas Šveistrys, iš ten atėjo buvęs kitas girininko pavaduotojas Stasys Vaisėta - tapo Kulių girininku. Kaip tik pastarasis ir atviliojo Joną Mišeikį į Vieštovėnus. Irgi ne iš bet kur, o iš Šernų girininkijos.
     Viskas prasidėjo nuo 1967 metų spalio 17 - 18 dienos uragano, kuris Žemaitijoje išvertė per 3 mln. kub. metrų medienos - „iškirto" metinę užduotį. Miškininkams, skubantiems likviduoti stichijos padarinius, labai trūko darbininkų. Jonas Mišeikis tada dirbo tenykščio tarybinio ūkio lauko brigadoje. Girininkas atėjo prašyti „paskolinti" keletą žmonių. Neilgam - porai mėnesių. Tas porą mėnesių Jonui Mišeikiui truko... pusketvirto dešimtmečio.
     „Matyt, įtikau girininkui", - samprotauja jis. Svarbiausia, ir jam pačiam patiko darbas miške, nors daug sunkesnis. Be abejo, ne kokiomis romantikomis patiko, o padoresniu uždarbiu. Vos neišsižiojo žmogus, pirmąjį mėnesį uždirbęs 150 rublių. Šis skaičius šiaip nieko nesako, viskas paaiškėja, Jonui Mišeikiui pasakius, kad tarybiniame ūkyje teuždirbdavo po 40 rublių. Taigi neatsitiktinai tada žmonės buvo linkę bėgti iš kolūkių ir tarybinių ūkių į girininkijas. Tik vėliau miškininkai pradėjo skųstis menkais atlyginimais, mat sustiprėjo ūkiai ir padoriau apmokėdavo už darbą. Be to, vykstant melioracijai, tai yra prasidėjus „sodybų tuštėjimo metui", kaimiečiai kėlėsi į miestus ir miestelius, kur susirasdavo lengvesnio darbo.
     Įtikęs girininkui, ir Jonas Mišeikis pabėgo iš tarybinio ūkio. Žinoma, niekas nenorėjo taip lengvai išleisti padoraus jauno darbininko. Svarbiausia poveikio priemonė buvo tarybinio ūkio tarnybinis butas - pabėgėlį pradėjo krapštyti iš jo, Šernų girininkija neturėjo kur apgyvendinti darbininko. Tačiau ir miškininkai nebenorėjo jo paleisti. Jį su sparčiai gausėjančia šeima ėmėsi priglausti tam pačiam Kretingos miškų ūkiui priklausanti Vėžaičių girininkija - ji skyrė Jonui Mišeikiui butą keturbutyje.
     Su dvitraukiu pjūklu beveik nebeteko darbuotis - tuoj buvo pasiųstas į kursus pasimokyti dirbti benzininiu pjūklu „Družba". Rodos, dirbk ir norėk. Tačiau gal po penkerių metų koją pakišo buvęs Šernų girininko pavaduotojas Stasys Vaisėta, neseniai parėjęs girininkauti į Kulius - jis sugundė žmogų keltis į jo girininkiją. Vieštovėnuose patogioje vietoje, netoli plento, buvo dviejų galų girininkijos namas. Viename, didžiajame, gale gyveno eigulys Ričardas Meškauskas. Jono Mišeikio šeimai teko mažasis galas - tik kambarys ir virtuvė. Ankšta buvo jo gausiai šeimai (jau augo 7 vaikai). Guodėsi žadamu statyti priestatu.
     Tačiau iš tų pažadų nieko neišėjo - sumanyto priestato dėl kažkurių priežasčių atsisakyta. Ieškodamas išeities Jonas Mišeikis vėl pasibeldė į Vėžaičių girininkiją. Girininkas Bronius Lazauskas skyrė namelį miškų vidury. Išgyveno ten apie penkerius metus.
     Vaikams - ir laisva, ir įdomu, tačiau žmonai Virginijai nepatiko gūduma. Todėl apsidžiaugė, kai atvažiavusi iš Vieštovėnų buvusio eigulio Ričardo Meškausko žmona Kazimiera Meškauskienė pradėjo raginti šeimą vėl keltis pas juos. Pasirodo, neseniai buvo miręs jos vyras, ir moteris viena pati bijanti gyventi didžiuliame pastate. Paskui paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis buvo kita - bijojo, kad į antrąjį galą įkels kokį girtuoklį darbininką (perėjūnai darbininkai jau buvo pradėję garsėti tuo), tada nebeturėsi ramybės. O Jono Mišeikio šeima jau pažįstama, kad ir triukšminga dėl būrio vaikų, bet padori.
     Jonas Mišeikis tikriausiai būkštavo, kad ir jis gali būti palaikytas perėjūnu. Antrą vertus, jį pažinojo ne tik Kazimiera Meškauskienė, bet ir Vėžaičių ir Kulių girininkai, dalyvavę įvairiomis progomis apdovanojant šį darbininką garbės raštais, tada paplitusiu socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo ženkleliu. O trečia - girininkai negalėjo drovėtis viliodami vieni iš kitų darbininkus, kurių labai trūko... Kuliuose tuo metu girininkavo Teodoras Jazdauskas, jis mielai vėl priėmė Joną Mišeikį ir leido apsigyventi girininkijos pastato Vieštovėnuose didžiajame gale.
     Eigulys buvo Justinas Žilinskis, savo pareigas ėjęs per 30 metų. Tiesa, dirbti teko ne tik su juo - kompleksinė brigada nusitrenkdavo ir iki pat Reiskių. Daugiausia dirbo su motoriniu pjūklu, bet tekdavo ir medžius traukti girininkijos arkliu, kai traktorius sugesdavo. Tuo arkliu žmona rytais nuveždavo vyrą į darbą, o paskui grįždavo namo šienauti ar kitus darbus dirbti.
Iš brigados darbininkų Jonas Mišeikis mini Stanislovą Bartkų, Juozą Bertašių. „Kiti neužsibūdavo, iš miesto atėję dykesni: pareina, išeina, - pasakoja. - Pasitaikydavo, kad girininkijoje likdavo tik girininkas ir eiguliai, o iš darbininkų aš vienas pats. Taip buvo, prisimenu gerai, girininkaujant mane atviliojusiam į šį pakraštį Stasiui Vaisėtai."
     Jonas Mišeikis neslepia, kad tarp darbininkų buvo mėgėjų išgerti. Bet, gal juokauja, ir sąlygos tokios buvusios: „Jautėmės laisvi: žmona - toli, girininkas - retai užklysta..." Ir prisipažįsta: „Esu buvęs miške pasigėręs ir aš. Kartą miškuose į Karklėnų pusę padauginome tiek, kad gulime sukritę kas sau. O šalia voliojasi trys motoriniai pjūklai. Praplėšiam akis - girininkas Teodoras Jazdauskas beateinąs. Kaip reikiant gavome pylos. Bet dar gerai, kad jis, o ne, pavyzdžiui, Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas. - Tas neretai atvažiuodavo. Mums atrodė, kad labai rūpinosi mumis. Kartą, savo ausimis girdėjau, bara mūsų eigulį Justiną Žilinskį: „Paimsi virdulį ir nešiosi vandenį kirtėjams iš paskos!" O iš tikrųjų tikriausiai vykdė instrukciją apie visokeriopą darbininkų aprūpinimą..."
     Geru žodžiu prisimena jis ir girininką Stasį Vaisėtą . Vis dėlto per kelerius bendro darbo metus, matyt, pasitaikė ir nuoskaudų: „Buvo šiek tiek suktas. Dirbi vienas, o tabelyje būtinai įrašo ir antrą žmogų - savo draugą. Mėginau piktintis, bet atrėždavo: „Negaliu kitaip, darbo apsauga neleidžia vienam pačiam dirbti." Ir atlyginimo, užrašyto nesančiam porininkui, nematydavau. Ne, nedažnai tai būdavo, tik šiaip prisiminiau, kad iš kalbos išėjo."
     Niekas nemėgdavo įvairių tikrintojų, užsukusių iš Plungės ir išdidžiai mokančių, kaip reikia dirbti, nurodinėjančių pasitaikančias klaidas, kurių neįmanoma išvengti, ir skubančių net kiekvieną smulkmenėlę rašyti į aktą. Net šypteli Jonas Mišeikis, nei iš šio, nei iš to prisiminęs, kaip vienas inspektorius ar revizorius pasiklydo rugiuose: „Rugiai buvo aukšti, o tas žmogelis - žemutis. Javai priklausė bendrovei, tad pagal seną įpratimą lyg niekieno. Tam kontrolieriui reikėjo patekti į už jų dunksantį mišką, patraukė nosies tiesumu per juos. Po kurio laiko girdime - šaukia nabagas, nebeišbrisdamas iš rugių lauko, matyt, vis sukdamas ratus... O pažinojusieji pakalbėdavo, kad jis greitas buvo aktuose kitus charakterizuoti kaip netikusius miškininkus, pasiklystančius tarp dviejų medžių. Ne, ne, pavardės nesakysiu, gal jis net ne iš Plungės, o iš Vilniaus buvo."
     Užtat prisimindamas susitikimus su žvėrimis nieko neįskaudinsi: „Kartą žiemą, dar Vėžaičių girininkijoje, kapoju aplink eglę per tankiai sužėlusį jaunuolyną. Staiga iš kitos pusės eglės kad pakilo su sniegais šernas, aš aukštielninkas... Gerai, kad žvėris gal dar labiau išsigando ir nurūko per pusnis, keldamas sniego sūkurius... Kitą kartą šalimais ganosi briedė su briedžiuku. Sakau: paglostysiu. Kad šoks briedė į mus, visi vienas per kitą akimirksniu supuolėm ant vilkiko. O ji nesitraukia - dar ilgai pikta stripinėjo aplink."
     Į pensiją išėjo prieš 13 metų, nors iki pensinio amžiaus betrūko pusmečio. Telšių urėdija atleisdama teisinosi: „Ką čia bepirksim tau naują „Družbą", batus, kelnes... Verčiau išmokėsim išeitinę kompensaciją." Taigi susitarė gražiuoju.
     „Per darbo miškuose laiką esu pelnęs ir popierių, vadinamų garbės ar padėkos raštais, ir pasižymėjimo ženklų, - toliau pasakoja Jonas Mišeikis. - Tačiau jų nė iš tolo negalima lyginti su žmonai įteikta auksine žvaigžde."
     Kalba ne pavydėdamas, o didžiuodamasis. Pasirodo, žmona Virginija Mišeikienė pagimdė ir užaugino net 12 vaikų, ir miškų darbininko minima aukso žvaigždė - tai „Motinos didvyrės" ordinas. Dabar Virginija ir Jonas Mišeikiai šiek tiek užsikirsdami suskaičiuoja 22 anūkus ir 5 proanūkius. O vos ne kasmet rengiamuose giminės susitikimuose susiburia iki kelių šimtų žmonių: tėvai, broliai, seserys, sūnūs, dukterys, marčios, žentai, anūkai, proanūkiai...

Česlovas GEDVILAS
2015 m., liepa


 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt