Viskas prasidėjo nuo bričkos



                                                                       MANO KELIAS Į BUHALTERIJOS VIRŠŪNES


     Tuomet aš gyvenau Plungėje, J. Tumo - Vaižganto gatvėje. Kitoje gatvės pusėje buvo Plungės girininkija. Girininku dirbo Kostas Gliožeris. Girininkijoje buvo laikomas arklys. Girininkas pasikinkydavo jį į bričką, važinėdavo po miškus. Arkliui ant kaklo užmaudavo skambalus, atrodė, kad važiuojant skambėdavo visas miestelis, gražu būdavo. Po karo toks tas miestelis ir tebuvo: vienam gale nusičiaudėjai, kitame girdėti... Kaimynų vaikai prašydavo girininko, kad pavažinėtų su brička. Kartais pavažinėdavo.
     1959 metų sausio 1 dieną buvo įkurtas Plungės miškų ūkis. Direktoriumi paskirtas tas pats Plungės girininkas Kostas Gliožeris.
    Po poros metų miškų ūkyje atsitiko nemalonus dalykas, apie kurį skalambijo visa provincinė Plungė. Buvo tai 1961 metų sausio mėnesį. Kasininkė parsinešė pinigus iš banko atlyginimams mokėti. Sakė padėjusi juos į seifą ir išėjusi pietauti. Grįžusi pinigų seife nerado. Taip ji aiškino. Buvo pranešta milicijai. Milicininkai apžiūrėjo seifą, surašė aktą. Tą dieną direktorius Kostas Gliožeris ūkio automobiliu kartu su kadrų ir miško apsaugos inspektoriumi Vladislovu Lapinsku buvo išvykęs prie Platelių - į Plokštinės mišką, kur buvo įsikūręs rusų karinis dalinys, rausęs ir betonavęs šachtas raketoms. Į Plungę grįžo tik popiet. Kitą dieną direktorius savo stalčiuje radęs antruosius seifo raktus ir juos nunešęs prokuratūrai, kad ekspertai pamėgintų nustatyti, kokiu raktu atidarytas seifas. Bet niekas nieko neišsiaiškino - kaip sakoma, ne Plungės tyrėjų nosims tokie dalykai. Kasininkė buvo atleista iš darbo.
     Sužinojusi apie tai, aš kreipiausi į Kostą Gliožerį, kurio pasivažinėjimu brička su skambaliukais irgi buvau žavėjusis, kad gal priimtų mane kasininke. Mat prieš pustrečių metų buvau baigusi Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą ir dirbau Plungės visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimo („Babrungo" restorano) sąskaitininke.
     Kostas Gliožeris priėmė mane, o pats netrukus, matyt, dėl tos vagystės, buvo atleistas iš darbo ir išsikėlė gyventi į Palangą pas motiną. Jis daug kartų buvo kviečiamas į prokuratūrą apklausoms ir kažkokioms akistatoms. Po vieno tokio tardymo, pasakojo, grįžo labai susikrimtęs ir... nusižudė.
    Po Kosto Gliožerio direktoriumi paskiriamas Vytautas Kelerta. Vyriausiuoju buhalteriu dirbo Kazimieras Perkauskas, medžiagų buhaltere - Gertrūda Lelienė, atlyginimų buhaltere - Stasė Jonikienė. Biudžeto buhalteris buvo Vytautas Monkevičius. Taigi ko ko, o buhalterių netrūko... Tada Rietavo gatvės gale buvo statomas dviejų aukštų pastatas ūkio kontorai, garažai ir mechaninės dirbtuvės. Ten ir persikėlė mūsų kontora, o J. Tumo - Vaižganto gatvėje liko Plungės girininkija.
     1965 metais medžiagų apskaitos buhalterei išėjus iš darbo, mane paskyrė į jos pareigas. Kasininku vietoj manęs buvo priimtas Bronius Butkus. O 1975 metais Kazimierui Perkauskui išėjus į pensiją aš tapau Plungės miškų ūkio vyriausiąja buhaltere.
     Bet visa tai - nuogi faktai. Tikriausiai jau nemažai surinkta medžiagos apie direktorius, girininkus, gal ir eigulius - kas kada gimė, kada paskirtas į kokias pareigas, kada paaukštintas, kada kokius mokslus baigė, kada, neduok Dieve, gavo kokį papeikimą ir panašiai - tarsi būtų ne gyvi žmonės, o kokios stumdomos šachmatų figūrėlės. Aš norėčiau miškų ūkio istoriją prisiminti keliais gyvesniais epizodais.

                                                                   KURIOZAS DĖL MINISTRO SKAMBUČIO

     Aš miškų ūkyje išdirbau 40 metų. Per tą laiką pasikeitė daug darbuotojų: vienus atleido, kiti patys išėjo. Ir direktorių daug pasikeitė - vos ne dešimt. Mane priėmė į darbą pirmasis direktorius Kostas Gliožeris, o atleido jau Telšių urėdijos urėdas Bronislovas Banys. Taigi Plungės miškų ūkiui ir urėdijai, kaip miškininkai žino, vadovavo Kostas Gliožeris, Vytautas Kelerta, Antanas Baranauskas, Algirdas Žilinskas, Šarūnas Rekašius, Antanas Gailius, Eugenijus Barniškis ir Adomas Kubilius. Ilgiausiai - Vytautas Kelerta ir Šarūnas Rekašius.
    Atrodo, įdomiausia ir linksmiausia buvo dirbti vadovaujant Vytautui Kelertai. Dalyvavome saviveikloje, susibūrėme į dramos ratelį. Jam vadovavo Plungės kultūros namų darbuotoja Stefanija Slušnienė. Suvaidinome kelis spektaklius. Vaidino Stasė Jonikienė, Aleksas Jonikas, Justinas Jankauskas, aš ir kiti. Su saviveikla per šventes važiuodavome į kolūkius, į Mostaičių pagalbinį ūkį, kur buvo mūsų medienos perdirbimo cechas, į Stirbaičių pagalbinį ūkį, kur net gyvulius miškininkai augino... Buvo ir vyrų dainų ansamblis, kuriame dainavo Vytautas Kelerta, Pranas Puplauskas, Jonas Siurblys, Liudas Kniūkšta, Steponas Slušnys. V. Kelerta, L. Kniūkšta ir S. Slušnys grojo ir akordeonu.
     Visas šventes švęsdavome linksmai, rengdavome susitikimus su kitais miškų ūkiais. Pretekstas - tariamasis socialistinis lenktyniavimas, rezultatų susumavimas, pasidalijimas darbo patirtimi, tačiau svarbiausia, be abejo, buvo linksmoji dalis. Vytauto Kelertos laikais net sklandė trys tarpusavy susiję įdomūs posakiai: „Gyvenk linksmai kaip Juozas Gailius - medienos sandėlio vedėjas", „Gyvenk turtingai kaip karinio komisariato vadovas Litasovas", „Praleisk laiką turiningai kaip Miškų ūkio direktorius Vytautas Kelerta. Posakiai susiję, nes šie trys draugai dažnai būdavo kartu, nors polinkiai ir poreikiai - skirtingi.
     Prie geležinkelio stoties Plungės miškų ūkis nuomojo žemės sklypą, ten suveždavo medieną, ją kraudavo į vagonus. Darbams vadovavo sandėlio vedėjas ką tik minėtas linksmo gyvenimo būdo mėgėjas Juozas Gailius, o jo žmona Elvyra Gailienė dirbo buhaltere, mechaniku - Liudas Gricius. Papasakosiu vieną nuotykį, susijusį su jais. Kartą mechanikas L. Gricius užsisakė pokalbį su miškų ūkio ministru Algirdu Matulioniu. E. Gailienės tuo metu kontoroje nebuvo ir ji nežinojo, kad yra užsakytas pokalbis su ministru. Jai grįžus, mechanikas L. Gricius trumpam išėjo iš kontoros. Po kiek laiko suskambo telefonas. E. Gailienė lyg niekur nieko pakėlė ragelį ir išgirdo balsą: „Kalba miškų ūkio ministras Matulionis." E. Gailienė pamanė, kad kažkas juokauja ir pradėjo šaipytis: „Koks tu čia ministras, jei tu ministras, tai aš ministerienė." Skambinusysis dar kartą oficialiai prisistatė, o E. Gailienė vėl pakartojo savo tiradą apie ministerienę. Tada supykęs ministras pasakė: „Jei plungiškiai darbo metu neturi kuo kitu užsiimti, juokauk toliau" ir padėjo ragelį. Moteriai dar tebesišypsant dėl savo linksmos išdaigos, grįžo L. Gricius ir paklausė, ar neskambino ministras A. Matulionis. Tada E. Gailienei visi linksmumai išgaravo, drebančiu balsu prisipažino: „Skambino, bet aš nežinojau, kad tai jis, aš jam pasakiau; jei tu ministras, tai aš ministerienė... iš kur aš galėjau žinoti..." Klausantis pasakojimo mums buvo smagu, vos į kelnes neleidome iš juoko, o E. Gailienė ne juokais išsigando, kad ministras neapskųstų jos direktoriui. Tačiau A. Matulionis, matyt, nutylėjo apie tai, ir viskas baigėsi laimingai.

                                              KASDIENYBĘ PAĮVAIRINDAVO IR PAŠMAIKŠTAVIMAI

     Turėdavome progos skaniai pasijuokti ir iš kitų nuotykių, ypač kai juos pasakodavo ekonomistas Gediminas Daukintis. Jis su vyriausiuoju buhalteriu Kazimieru Perkausku veždavo į Vilnių metinį balansą. Grįžęs pripasakodavo visokių dalykų, panašių į anekdotus. K. Perkauskas buvo pasisiūdinęs naują paltą iš labai geros ir brangios medžiagos. Važiuodamas į ministeriją sostinėn, aišku, jį apsivilko. Išlipę iš traukinio jie nuėjo prie autobusų ar troleibusų stotelės. Žmonių buvo daug, visi vienas per kitą grūdosi į autobusą. Tarpduryje K. Perkauskas įstrigo su kažkokia moterimi. Ji netyčia užmynė ant plungiškio palto skverno, bet K. Perkauskas nieko nepajuto, alkūnėmis stumtelėjęs moterį pirmasis įlipo vidun. Ji įlipo iš paskos, atsisėdo už jo nugaros ir sako rusiškai: „Palto za dvie tysiači, a uma ni za kapeiku." (Paltas už du tūkstančius, o proto nė už kapeiką.). K. Perkauskas, aišku, ne juokais užpyko ir netaisyklingai sušuko: "Zamalčiajem!" (Nutilk.) Tada visas autobusas ėmęs kvatotis. Kai G. Daukintis pasakodavo, tikriausiai visai nesiekdamas pašiepti, tiesiog norėdamas mus palinksminti, mes juokdavomės, o buhalteriui, aišku, labai nepatikdavo.
     Vėliau G. Daukintis papasakojo kitą įvykį iš kelionės į Vilnių, gal neišsigalvojo, tik, be abejo, gal kiek pagražino. K. Perkauskas buvo aukštas, stambus vyras, o G. Daukintis - šiek tiek menkesnis. Atlikę reikalus ministerijoje, nuėjo prie Aušros Vartų. Ėjo greta vienas kito. K. Perkauskas atsisagstęs paltą, ant kaklo geras šalikas, atrodė kaip tikras kunigas. G. Daukintis nešėsi portfelį su dokumentais. Buvę panašu, kad eina klebonas su zakristijonu. Kai priėjo arčiau Aušros vartų, ten besitrinančios davatkėlės kad puls K. Perkauskui bučiuoti rankas, sveikinti kunigėlį - tas nebegali nė praeiti...
           
     Kartą vyrai, kompanijoje kiek padauginę taurelių, sumanė papokštauti. Pasakoja, kad toje kompanijoje buvo Antanas Ripkauskas, Antanas Bukartas, Jonas Siurblys, Vytautas Monkevičius, Kazys Perkauskas, Justinas Jankauskas ir kiti. Išgėrę vyrai, kai jūra iki kelių, ką veiks - važiuos pas panas! Išrinko vadinamąjį jaunikį, nutylėsiu jo pavardę, jam, aišku, įpylė daugiau, ir, susėdę į automobilį, važiuos lyg tai į Mažeikius, ten esą dailių ir mielų panelių. „Jaunikis", iš patalpos išėjęs į gryną orą, visai apspango, nebesiorientuoja. O vyrai, linksmai klegėdami, apsuko kelis ratus aplink Plungę ir parvežė girtutėlį „jaunikį" pas žmoną. Visa ne ką blaivesnė kompanija sugarma į kambarį. „Jaunikis" tamsoje savo dukrai, įsivaizduodamas, kad tai mažeikiškė panele, pradeda čiulbėti meilius žodelius. Dukra nebeiškentusi atsikelia, įjungia šviesą ir pamato girtutėlį savo tėvą. Įpuola ir ermyderio prižadinta žmona, pamato visą „cirką", paima šluotą ir visą kompaniją išprašo iš kambario. O vargšas „jaunikis", bejėgis, gauna pylos.
     Būdavo šeštadienio talkos. Iki pietų padirbėdavome nuoširdžiai - dažniausiai tvarkydavome teritoriją. O po pietų sueidavome į salę, valgydavome sumuštinius ir, ne paslaptis, paragaudavome kai ko stipresnio - vieni daugiau, kiti mažiau. Liudas Kniūkšta grodavo akordeonu - įvykdavo vakaronė. O kartais eidavome į medelyną medelių genėti. Kitą kartą važiuodavome į kokią girininkiją eglaičių sodinti. Po to dainos, šokiai. Smagu būdavo.
     Po tiek metų smagu prisiminti visus darbuotojus, urėdus, tada dar vadintus direktoriais. Buvo visokių, nuoširdžių ir savanaudžių. Buvo ir tokių, kurie vaikštinėjo labai aukštai iškėlę galvas - kas aš! Nenoriu pavardžių minėti, tegul Dievas jiems atleidžia. Per 40 metų visko buvo. Vienas vadovas, kai išpuiko, tai prie vieno stalo nebenorėjo sėsti su darbuotojais. Kitas kai padaugindavo degtinėlės tuoj darbuotojus iš darbo vakare pradėjo atleidinėti: „Rytoj nebeateik!" O rytą jau nieko nebežino... Pirmą kartą išsigandome, o paskui pripratome ir paprasčiausiai nebekreipėme dėmesio, nes tai kartojosi ne kartą. Ne vienas iš buvusių vadovų turėjo ir vadinamųjų meilės romanų, meilužių. Su žiburiu po patalais niekas nepažibino, bet visi šnabždėjosi plačiai. Buvo negražu, bet... įdomu. Toks gyvenimas.
     Taigi jaunystėje susižavėjusi girininko tilindžiuojančia brička ir nuėjusi dirbti į miškininkų gretas nenusivyliau.

                                                                                                                                                                         Romanija Stanislava RIMKIENĖ
                                                                                                                                                                              2015 m., vasaris
 

 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt