Biržuvėnų girininkija



 
 
     1968 metų pradžioje buvo įkurta Telšių miškų ūkio Biržuvėnų girininkija. Neilgai ji gyvavo - tik aštuonerius metus. Per tą laiką jai spėjo pavadovauti net penki girininkai. Vienas iš jų - Vladislovas Petrauskas. Jis paliko 2001 - 2007 metais rašytus prisiminimus apie savo darbą Biržuvėnuose.
     Nepėsčio, matyt, būta Vladislovo Petrausko, kilusio iš Tauragės rajono: baigęs Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir vos penkis mėnesius padirbėjęs Radviliškio miško pramonės ūkio Radvilonių girininko pavaduotoju, nusprendė, kad jau yra pakankamai kvalifikuotas eiti aukštesnes pareigas, todėl nesikuklindamas nuvyko jų prašyti į Miškų ūkio ministerijos kadrų skyrių. Ten buvo pasiūlyta kol kas padirbėti girininku ir pateiktas sąrašas, kur buvo laisvi etatai. Pradėjo lankyti nurodytas vietoves vis kitame Lietuvos pakraštyje, tačiau nebuvo sutiktas išskėstomis rankomis. Liko paskutinė vieta - Telšiai...
     Čia pateikiami atviri, nenutylintys ir ne visuomet viešinamų dalykų Vladislovo Petrausko atsiminimai, tik šiek tiek sutrumpinti.

                                      Paskutinė pasiūlyta vieta - Telšiai
   
    Liko paskutinė vieta žemėlapyje. Per pietus jau buvau Telšių miškų ūkyje. Direktorius Benediktas Paulauskas atostogavo. Jį pavadavo laikinai einantis vyriausiojo miškininko pareigas Vaclovas Medžiaušis. Tuo metu tikrasis vyr. miškininkas Alfonsas Butėnas buvo 3 mėnesiams pažemintas pareigose dėl mirtino atsitikimo Pagermantės girininkijoje dirbant su chemikalais. Vaclovas Medžiaušis pasirodė inteligentiškas, mandagus, kaip vėliau įsitikinau - ir griežtas žmogus. Paaiškino, kad tikrai reikia girininko Biržuvėnuose, tik nėra girininkijos pastato. Laikinai girininkaująs Jonas Spirgys, praktikas, neturintis miškininko išsilavinimo. Kiek atsimenu, paskambino į ministeriją - kadrų skyrių. Tačiau vienas pats sprendimo priimti negalįs, tai reikią suderinti su direktoriumi, kuris turėjo grįžti iš atostogų liepos pabaigoje. Patarė aplankyti būsimąją mano girininkiją, paskambino girininko pavaduotojui Petrui Remėzai.
     Trumpai susitikau ir pasikalbėjau su Liudu Arlausku, baigusiu Miškų ūkio fakultetą prieš dvejus metus. Jis jau girininkavo Pagermantės girininkijoje. Kvietė ir mane apsistoti Telšių miškų ūkyje.
     Pirmą kartą važiavau iš Telšių į Biržuvėnus maršrutiniu autobusu. Gerėjausi gamtos vaizdais, kalvotu reljefu. Stotelėje manęs jau laukė Petras Remėza. Išlipęs pamačiau labai gražius Biržuvėnų vaizdus, Virvytės užtvanką, buvusio dvaro didelį medinį gyvenamąjį pastatą. Girininko pavaduotojas iš karto pasirodė draugiškas, plepus. Trumpai charakterizavo miškus, eigulius, atliekamus darbus.
Dar pasikalbėjome su Luokės tarybinio ūkio vyriausiuoju agronomu Romualdu Juodeikiu, kurį dar atsiminiau iš Žemės ūkio akademijos laikų. Ir jis siūlė kuo greičiau apsispręsti ir atvykti dirbti.
     Abejonių nebeliko. Viskas man tiko: graži gamta, sausi miškai - pušynai, pirmieji sutikti nuoširdūs, draugiški žmonės. Girininkijos plotai buvo suformuoti po paskutinės miškotvarkos, dalį miškų perimant iš Ubiškės, dalį iš Survilų girininkijų. Tuometinio ministro Algirdo Matulionio įsitikinimu, girininkijos plotas turėjo būti iki 2000 ha ploto. Naujoji girininkija apėmė 1720 hektarų. Vienintelis trūkumas - nėra girininkijos pastato. Tai manęs neatbaidė. Petras Remėza, būdamas vietinis ir visus pažįstantis, pažadėjo surasti, kur apsigyventi.
     Per Telšius, Šiaulius grįžau autobusais į Radvilonis. Prisipažinau savo girininkui, kad žadu keltis į Telšius girininkauti. Iš pradžių kiek nustebo, bet per daug neatkalbinėjo.
      - Taip ir pagalvodavau, - pasakė jis, - su aukštuoju mokslu pavaduotoju ilgai nedirbsi, tik nemaniau, jog viskas taip greitai. Žinau, neįkalbėsiu pasilikti, galiu tik patarti, kaip tvarkingai perimti girininkiją, kad paskui neturėtum bėdų.
      Pirmomis rugpjūčio dienomis vėl važiavau į Telšių miškų ūkį. Prisistačiau direktoriui Benediktui Paulauskui. Iš karto pasirodė mažakalbis, bet atviraširdis. Po trumpo pokalbio paskambino Luokės tarybinio ūkio direktoriui Juozaičiui, kad šis išnuomotų girininkijai kambarėlį. Sutarė tuoj pat nuvažiuoti ir susitikti. Su B. Paulausku sėdome į jo tarnybinį nusidėvėjusį automobilį „Moskvič-8" ir pajudėjome į Biržuvėnus. Nežinau kodėl, bet važiavo ne per miesto centrą, o Masčio ežero pakrante. Gal kad parodytų vaizdingas Telšių vietas. Gatvelė duobėta, dulkina, „Moskvičius" kaip siurblys siurbė kelio dulkes į vidų. Direktorius teisinosi, kad prakiuręs automobilio dugnas ir reikėtų užvirinti kiaurymes. Kol vieškeliu nuvažiavome iki Biržuvėnų, buvome pilki pilkutėliai. Išlipę purtėmės dulkes, valėmės veidus nosinėmis.
     Pas direktorių Juozaitį užtrukome apie pusvalandį. Tada dar nebuvo mados gerti kavą. Pasiūlė po stikliuką, atsisakėme. Parodė kambarėlį - laikiną girininkijos kontorą iš kito tarybinio ūkio kontoros pastato galo. Kambarys pailgas, maždaug 12 kv. metrų dydžio, langas iš pietų pusės. Viską suderinę grįžome į Telšius.
     Pasirodo, girininko paskyrimą miškų ūkio direktorius turėjo derinti su Rajono partijos komitetu. Iš karto užsukome. Užėjome į kadrų skyrių (gal jis vadinosi kiek kitaip). Ten vienas vyrukas manęs klausinėjo, iš kur kilęs, kas mano tėvai, ar neturiu giminių užsienyje, ar komjaunuolis, kokius mokslus baigęs, kur dirbau prieš tai. Jokių priekaištų nesulaukiau. Palinkėjo sėkmės girininkaujant. Pabaigoje įsikalbėjome, kad jo brolis Milutis irgi miškininkas, dirba Vilniuje ministerijos kadrų skyriaus viršininku. Pasigyriau, jog neseniai pas jį buvau dėl naujo darbo.
     Parašiau prašymą ministro Algirdo Matulionio vardu, kad nuo rugpjūčio 11 dienos paskirtų Biržuvėnų girininku.

                                                                          Girininko rūpesčiai ir džiaugsmai

     Galutinai atsiskaitęs su Radviliškiu, vienu lagaminėliu nešinas (tiek turto užgyvenau...) atvažiavau į Telšius. Sutvarkęs popierius, atsidūriau Biržuvėnuose. Ten, be Petro Remėzos, pamačiau ir laikinai einantį girininko pareigas Joną Spirgį. Jam tada buvo apie 50 metų. Vidutinio ūgio, lieso sudėjimo, tamsaus gymio, su raukšlėmis veide. Rimtas, pareigingas, be žalingų įpročių. Visai neišsidavė, kad gal skaudu užleisti man savo vietą, viską nuoširdžiai aiškino. Tuo metu laikina girininkijos kontora buvo Ubiškėje, kur gyveno J. Spirgys. Apie 10 kilometrų nuo Biržuvėnų. Ten ir visa dokumentacija.
     Pirmiausia mane apgyvendino - pas senutę Adolfiną Simonavičienę, kuri gyveno Biržuvėnų gale. Po to J. Spirgys parodė miško kultūrų projektus ir pasiūlė vieną plotą apžiūrėti ir įvertinti, ar gerai suprojektavo. Ten buvo kolūkiui priklausantis apie 10 ha krūmynų su miško gojeliais plotas. Tuščiose aikštelėse suprojektuotos pušys su eglėmis, kitur, gojeliuose po medžių po laja - tik eglės. Aš jau turėjau patirties iš vaikystės, kad eglė po didesnių medžių laja skursta. Bet projekto nekeitėme, nes tada buvo madingos polajinės kultūros ir nenorėjau iš karto kritikuoti miškininko praktiko, nors savyje abejonių pasilikau.
     Plynai iškirstose biržėse projektuodavo standartiškai: grynos pušaitės ar eglaitės ar jų mišrinimas tarpusavyje. Nedaug buvo sodinama maumedžių. Lapuočiai buvo masiškai vejami iš miško kaip menkaverčiai. Medelynuose buvo auginami ir įvairūs lapuočiai medžiai bei krūmai, bet daugiau dekoratyviniams želdiniams. Eiguliai iš įpratimo mažuose daigynuose dar sėdavo beržų, juodalksnių, uosiukų ir ąžuoliukų, gal ne visai suprasdami mokslo „naujoves". Tai vertė ir mane, naujoką, susimąstyti. Žinoma, apie tai, kad gryni eglynai neatsparūs vėjams, kenkėjams, ligoms ir labai nualina dirvožemį, tada dar gilesnio supratimo tikrai neturėjau. Matyt, ir Akademijoje apie tai buvo mažai kalbėta.
     Su Jonu Spirgiu sutarėme rytojaus dieną plačiau susipažinti su medynais, miško kultūromis, tai yra želdiniais. Norėjosi susidaryti bendrą vaizdą. Jis tada važinėjo dviračiu, o aš jokio transporto neturėjau. Pasirodo, dviratis buvo valdiškas. Jį žadėjo artimiausiu metu perduoti man. Kartu sutarėmė patikrinti dokumentaciją, surašyti perdavimo aktą.
     Kitą dieną iš pat ryto jis jau buvo Biržuvėnuose. Miškas prasideda nuo pat Biržuvėnų. Tad juo ir keliavome. Parodė eiguvos daigynėlį, gerai prižiūrimą, net su komposto krūva.
Pavartydami medynų planą, apžiūrėjome malonius akiai miškus, kuriuose daugiausia pušys su eglių priemaiša. Žemesnėse vietose galėjai pamatyti augančius juodalksnius ar beržus. Artėjome Ubiškės link. Parodė ir garsiąją Tado Blindos pušį. Buvo karšta rugpjūčio diena. Išėję į pamiškę pamatėme degančią sodybą. Keletas žmonių su kibirais mėgino gesinti, bet tai buvo beviltiška. Kai priėjome arčiau, griuvo gyvenamojo namo stogas, ugnis įsiplieskė visu smarkumu. Net už 200 metrų jautėsi karštis. Vaizdas labai sukrečiantis. Tokiu atveju žmogus lieka bejėgis. Sužinojome, kad žmonių aukų nėra. Dauguma gyvulių ganėsi lauke, o kas sudegė tvarte, nesigilinome.
     Po tokio vaizdo sugadinta nuotaika pasiekėme Ubiškę. Kiek užkandus Jonas Spirgys parodė visas girininkijos bylas, peržiūrėjome visą inventorių, kanceliarines priemones. Ne kažkas jų tebuvo. Jau artėjo pavakarys. J. Spirgys prižadėjo surašyti perdavimo - priėmimo aktą pats vienas. Kartu pasiūlė pas save po kelių dienų surengti girininkijos perdavimo vakarienę. Paskambino į Biržuvėnus, kad eigulys Adolfas Vaišvila savo motociklu JAWA atvažiuotų manęs parvežti. Su juo, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė paslaugus, šnekus, energingas, per Blindos išgarsintą mišką grįžome namo.
     Po kelių dienų - jau pirmasis nemalonumas. Pavakarę atskubėjo eigulys A. Vaišvila ir pasakė, kad reikia sutaikyti miško pjovėjo Gusčio šeimą. Vyras primušė žmoną, mažamečiai vaikai verkia kieme. Nuvykus pasitvirtino - Gustys gerokai įkaušęs, jautėsi nevaldomas. Vartė pilnas pykčio, apsiblaususias akis:
     - Aš nebijau jokių girininkų, nei milicininkų! Savo namuose darau, ką noriu! Tvarką įvesiu pats!
Gražiuoju kalbantis pradėjo aprimti, šiaip taip sutiko atsigulti. Vienam vakarui ramybę pasiekėme. Vėliau tokios orgijos kartojosi ne kartą. Šiaip, kol negirtas, būdavo normalus žmogus ir darbe atlikdavo, kas reikia. Bet daugiau išgėręs virsdavo vos ne tigru. Kai rasdavome išgėrusį, šiaip taip prikalbindavome mesti darbą ir eiti namo išsimiegoti. Jis dirbo su „Družba" ir iki nelaimės, ypač verčiant medžius, vienas žingsnis. Kartais sunkiai susikalbant tekdavo atimti motorinį pjūklą ir vežtis namo - kad nesumanytų juo dirbti. Su Gusčiu brigadoje dar dirbo Jakubauskas ir Šimkus. Jie buvo kur kas ramesni ir sukalbamesni. Jakubauskas arkliu traukdavo medieną.
     Po kelių dienų su A. Vaišvila motociklu važiavome į Ubiškę sutartai atsisveikinimo vakarienei. Viskas vyko Jono Spirgio tarnybiniame bute. Perskaičiau perdavimo - priėmimo aktą, perėmiau girininko kleimą. Kažkodėl pasitikėjau šiuo žmogumi ir aktą pasirašiau be jokių abejonių. Nuojauta neapgavo. Tai buvo sąžiningas ir kilnus žmogus. Liko artimiausiu laiku patikrinti medienos likučius miške ir tarpiniuose sandėliuose. Tai nusprendėme padaryti su eiguliais, kad jie pasirašytų už jos kiekius ir apsaugą.
     Jono Spirgio žmona buvo paruošusi stalą. Atsirado ir stipresnio gėrimo. Iš pradžių Jonas buvo ramus, bet kiek išgėręs pasidarė jautresnis, po atskirų prisiminimų net apsiašarodavo. Iš bendradarbių jau žinojau, kad alkoholio beveik nevartoja, bet tą vakarą padaugino. Be žodžių supratome, kad jam girininkijos perdavimas skaudesnis negu iš karto atrodė. Jau pusę metų sėkmingai dirbo, o čia vadžias atiduok kažkokiam vaikėzui. Jam pasidarė bloga, žmona prašė daugiau nebegerti. Kaip pavyzdingas darbuotojas jis paskui nesunkiai įsidarbino girininko pavaduotoju tuometinėje Survilų girininkijoje ar meistru Ubiškės girininkijoje.
     Mes su eiguliu A. Vaišvila, gerokai paėmę, jau temstant pro Tado Blindos legendinę pušį išvažiavome į Biržuvėnus. Smėlėtu miško keliuku šį kartą kažkodėl gerokai sklandė motociklas, porą kartų ir visai nuvirtome į purias smiltis. Važiuota pamažu, todėl net nenusibrozdinome. Prie naujosios mūsų girininkijos kamaraitės laukė Petras Remėza ir seniausias eigulys Anzelmas Jucevičius. Dar viena pažintis. Ėjome į girininkijos kambarėlį. Kiek dar išgėrėme, bet miegas padarė savo. Ten pat prie stalo nusnaudėme, po vidurnakčio išsiskirstėme.

                                                                                        Įkurtuvės

     Pamažu susipažinau ir su kitais eiguliais, darbininkais. Visi užsigeidė įkurtuvių. Nepavyko atkalbėti. Padirbėjus girininku tris savaites, po pirmosios ataskaitos miškų ūkyje, tokį pobūvį surengėme atlyginimų dieną. Sutarėme, kad aš perku gėrimų, o eiguliai rūpinsis užkanda. Tačiau kiti protestavo, ir sumetėme po 5 rublius kiekvienas. Susėdus prie stalo, jaučiau, kad reikia pasakyti įžanginį žodį. Nors ir mažame kolektyve, jaudulį jaučiau, kalbų sakyti nebuvau pratęs.
     Atsistojęs trumpai paaiškinau, iš kur atvykau, kad vaikystė prabėgo pamiškėje, kad esu dirbęs visokiausius darbus miškuose nuo mažens. Todėl girininko darbas man turėtų būti suprantamas. Biržuvėnus pasirinkau dėl ypač gražios gamtos. Ir per tris savaites spėjau pajusti žmonių nuoširdumą. Linkėjau visiems supratimo ir pagarbos vienas kitam.
     Po vieno kito stikliuko ūžesys didėja. Daugiau kalba eiguliai. Linksmas ir išradingas pasirodė Petras Remėza. Anekdotą ir kelis įsimintinus atsitikimus papasakojo seniausias eigulys Anzelmas Jucevičius. Pasirodo, šnekus ir Kaunatavos eigulys Tadas Petreikis - jis vartodavo gerą taiklų posakį: „Girininke, padarysiu kaip ką reik." Adolfas Vaišvila, pats jauniausias eigulys, kaip visada žodžio kišenėje neieškojo. Įsidrąsino ir darbininkai, ypač Gustys. Jaučiau, kad po jau išgertų stikliukų blausiasi akys, o mintys jaukiasi. Pats laikas palikti kompaniją, kad iš pirmos dienos nepamatytų visai nusigėrusio. Visi, aišku, pradėjo atkalbinėti, bet aš užsispyriau. Kai prisiartinau prie durų, Gustys norėjo neišleisti, bet eiguliai jį už rankų sulaikė. Petras Remėza palydėjo mane per užtvanką, ir sunkia galva nukulniavau nakvynės. O aplink - tokia puiki naktis.
     Rugsėjo pradžioje rytais pradėjau pusnuogis bėgioti link Virvytės upės. Po apšilimo išsimaudydavau. Jau po kelių dienų tarp kaimiečių pasklido gandai apie keistą girininko elgesį. Laisvalaikiu, ir darbo metu, mėgdavau dviračiu kuo toliau pavažinėti miškais, susiorientuoti pagal medynų planą. Žinoma, iš ryto bent porą valandų tekdavo pabudėti prie telefono. Jei pats neištverdavau, paprašydavau porą valandų pabudėti Petrą Remėzą. Nors jis nebuvo baigęs jokių miškininkystės mokslų, bet gerai išmanė miško darbus. Buvo baigęs vidurinę mokyklą ir keletą metų dirbęs Biržuvėnų pašto viršininku. Buvo aistringas medžiotojas, žinojo kiekvieną girios kampelį. Geras organizatorius, jei prireikdavo transporto ar talkos miške, bemat rasdavo išeitį.
     Atsimenu, dar rugsėjį man pakilo temperatūra, Petras tuoj gavo tarybinio ūkio „Viliuką", nuvažiavome į Luokę pas gydytoją Jurčikonį. Koridoriuje buvo keletas laukiančių ligonių. Petras tuoj užėjo į gydytojo kabinetą ir netrukus pakvietė ir mane į vidų be eilės. Norėjau atsikalbinėti, kad nepatogu prieš kitus ligonius, kad galime palaukti. Tada pats gydytojas pasirodė tarpdury, ir atsikalbinėti nebeturėjau kaip. Susipažinome, paspaudėme rankas. Kalba pakrypo apie medžiokles. Paaiškėjo, gydytojas jau seniai priklausė Biržuvėnų medžiotojų būreliui ir aktyviai jame dalyvavo. Man buvo pūlinė angina. Prirašė vaistų. Juos tada noriai vartojau.        
     Po poros dienų vėl buvau sveikas.

                                                                             Pirmoji pamoka

     Pagal popierius daugiausia medienos buvo eigulio Anzelmo Jucevičiaus eiguvoje. Kai su juo pakalbėdavau apie medienos permatavimą, jis vis rasdavo priežasčių matavimus atidėti - tai dėl ūkio darbų, tai dėl būtino važiavimo į Telšius, tai dėl žmonos ligos. Galiausiai prispaudžiau, ir sutarėme, kad rytoj iš pat ryto ateinu pas jį į namus. Pasiėmiau sulankstomąjį metrą, paprastą languotą sąsiuvinį.
     Apmatavę vieną rietuvę išėjome į palaukę. Jis primygtinai ėmė siūlyti susipažinti su pamiškių gyventojais. Užėjome į pirmą kaimišką sodybą Petraičių kaime. Pagarbiai priėmė, kvietė į geriausią kambarį prie stalo, padengto švaria staltiese. Šeimininkė tuoj atnešė užkandžių. Buvo keistoka - jau papjaustytų, lyg lauktų svečių iš anksto. Atsirado ir buteliukas. Po pirmų stikliukų visiems atsirišo liežuviai. Daugiau kalbėjo šeimininkas - apie karą, partizaninį judėjimą, sunkius kolūkinius metus. Iškalbus buvo ir eigulys. Vieno butelio neužteko.
     Kai išėjome į lauką, saulė jau kabojo ant medžių viršūnių. Apgirtęs eigulys man, dar girtesniam, aiškino, kad jo mediena išmatuota kubo tikslumu ir tikrinti nėra reikalo. O su pamiškių gyventojais reikia gražiai sugyventi, kad padėtų išaiškinti miškų vagystes. Už tai tenka leisti pasigaminti malkų ar kuolų tvorai. Tam visiškai pritariau, bet visa tai turi būti daroma mums leidus, kertama mūsų nurodytose vietose, kad nebūtų savivaliaujama. Tą patirtį turėjau nuo vaikystės iš pažįstamų eigulių.
     Porą dienų pamąstęs supratau, kad eigulys kažką slepia, nepatyrusį bernelį nori apvynioti aplink pirštą. Mano reikalavimu, dar kartą susiruošėme matuoti. Pirmiausia paprašiau aprodyti visus sandėlius ir apytikriai susirašiau nurodytus tūrius. Poroje vietoje man atrodė, kad medienos gerokai mažiau. Į akis nieko nesakiau. Permatavus vieną rietuvę, trūko 5 kub. metrų. Eigulys aiškino, jog apsirikome, reikia permatuoti iš naujo. Paskui prasitarė, kad galėjo kas pavogti, nors šviežių krovimosi ar vilkimo pėdsakų nematėme. Artėjo juodas debesis. Eigulys patarė eiti į artimiausią sodybą slėptis nuo lietaus.
     Taip ir padarėme. Pasirodo, šeimininkų dukra dirba pašto viršininke, man jau pažįstama. Vėl tas kaimo vaišingumas - pakvietė užkąsti, vėl butelis ant stalo. Lietus baigėsi, o mes turėjome kalbos iki pavakarių. Atsisveikinus medienos matavimai neberūpėjo...
     Kadangi žinojau sandėlių vietas, kitą šeštadienį vienas pats permatavau medieną. Vakare suskaičiavęs ir dar kartą patikrinęs, radau 15 kub. metrų pušinių rąstų trūkumą. Nekeldamas didelio triukšmo pareikalavau, kad per dvi savaites trūkumas būtų likviduotas. Jei ne, pranešiu Miškų ūkiui. A. Jucevičius pažadėjo tyliai sutvarkyti. Sutvarkymas paprastas - pagaminti trūkstamą medieną iš šalia vykdomų sanitarinių kirtimų. Kaip atsilyginti už kirtimo ir ištraukimo darbus, eigulio reikalas.
     Kaip ten bebūtų, trūkumą likvidavo. Kur jis tuos 15 kub. metrų buvo padėjęs, taip ir neišsiaiškinau. Ar buvo neteisingai apmatavęs medieną išduodamas ją, ar „pramušęs į šalį"? O gal ji nebuvo tinkamai apmatuota priimant po ištraukimo. Versijų gali būti įvairių. Iš užrakintų sandėlių daug kas dingsta, o čia viskas po atviru dangumi. Todėl šis pamokantis įvykis daugiau nebuvo aptarinėjamas. Svarbiausia, eigulys turėjo suprasti, kad ką nors nuslėpti ateityje sunkiai pavyks.
Kitose eiguvose medienos trūkumų neradome.

                                                                                   Darbo ritmas

    Kas pirmadienį darydavome susirinkimus, kuriuose dalyvaudavo visi eiguliai. Pasitardavome, kokie darbai neatidėliotini, kaip vykdomi mėnesio planai. Be medienos gamybos (kurios užduočių neįvykdyti negalima), vyko ugdomieji kirtimai, miško kultūrų pildymas, daigynų priežiūra. Spalio mėnesį - miško kultūrų inventorizavimas, atskirų plotų pervedimas į miškų apsauginį plotą, biržių parengimas ateinančių metų kirtimams. Darbų buvo nemažai, bet mums iniciatyvių eigulių dėka viskas eidavosi kaip iš pypkės. Sunkesnis laikotarpis mėnesio pabaigoje - darbų priėmimas, ataskaitos parengimas.
     Spalio mėnesį gavome iš Miškų ūkio brigadą keliams remontuoti. Pataisėme apie kilometrą kelio - gilesnes duobes užpylėme žvyru, kai kur paklojome nukirstų karklų, blindžių atžalų žabus. Atnaujinome porą pralaidų. Gaila, neturėjome technikos atnaujinti grioviams, o be jų bei aukštesnės sankasos gero kelio nepadarysi. Apskritai didžioji dalis girininkijos natūralių grunto kelių buvo pravažiuojami. Tik vasarą, po užsitęsusių sausrų, smėlis išsijudindavo ir pasidarydavo purus kaip sausas sniegas. Tada su arkliu tuščiu vežimu sunku važiuoti, o ką be kalbėti apie dviratį ar motociklą.
     Kaunatavos eiguvoje buvo ir šlapesnių vietų. Kai kuriuose kvartaluose vyravo mišrūs eglynai. 1967 metų spalio mėnesį praūžusio uragano ryškiausi pėdsakai liko šioje eiguvoje. Įdomiausia, kad kai kurios eglės, išverstos su šaknimis, dar buvo žalios, nors spygliai ir byrėjo. Ir kenkėjų apniktos tebuvo pavienės. Matyt, iki uragano eglynų sanitarinė būklė iš tiesų buvo gera, kad kenkėjai nespėjo per vieną vasarą užpulti visų virtuolių. Išverstų ir nulaužtų eglių dar buvo likę ir Biržuvėnų miško masyve.
     Man atvykus girininkauti daugiausia buvo ruošiama mediena iš išverstų medžių - iki 1969 metų pavasario. Augančių eglių su kenkėjais praktiškai nebuvo. Įdomu prisiminti, kad ministras Algirdas Matulionis griežtu įsakymu buvo uždraudęs liesti stuobrius, kol nebus sutvarkyti visi išversti ir nulaužti medžiai. Tai buvo toliaregiškas žingsnis: kad niekas nekirstų stačių, augančių medžių. Tais metais iš vėjovartų ir vėjolaužų teko pagaminti apie 3 tūkst. kub. metrų. Kiek atsimenu, per 1968 -1969 metus plynai kirtome tik vieną biržę - Tado Petreikio eiguvoje.

                                                                                  Medžioklės atgarsiai

    Petro Remėzos paskatintas jau rugpjūčio pradžioje ėjau laukti šernų. Prožektorių neturėjome, bokštelių tada dar nebuvo. Pamiškėje išsidėstydavome neprisilaikydami tiesios linijos, tad buvo ne visai saugu. Lengvinanti aplinkybė - mėnulio šviesa, o užslinkus debesiui lieki aklas. Todėl pirmoji medžioklė liko blanki, gerai, kad ir šernų nepasitaikė.
     Kiškių tada buvo daug. Lapkričio pirmosiomis dienomis per jų medžioklę, net būdamas menkas šaulys, sugebėjau paguldyti du žvairius. Lapių nematėme nė vienos. Kaip ir usūrinio šuns, nors jų tuose miškuose buvo nemažai. Vėliau, pamenu, su Petru grįždami per mišką vis dėlto pamatėme vieną usūrinį šunį - išbėgo iš po šakų krūvos. Bėgo negreitai. Nereikėjo nė šautuvo, Petras pribaigė pagaliu. Rasdavome ir daugiau jų urvų, bet kaip juos iš ten iškrapštysi?
     Dabar neatsimenu, ar aš, ar Petras pasikvietėme Survilų girininką Joną Kulpinską su urviniais šunimis pamedžioti lapių, usūrinių šunų. Atvažiavo arkliu su eiguliu. Atsivežė šuniuką taksiuką, kuris, pasak jų, noriai ir drąsiai lenda į urvus. Pasiėmę su Petru šautuvus tuoj ir išvažiavome prie urvų, tikėdamiesi puikių rezultatų. Tačiau... šuniuko nei geruoju, nei piktuoju į juos įvaryti nepavyko. Svarstėme: gal nelenda todėl, kad viduje nėra žvėrelių. Taip apėjome kelis urvus.
Kadangi saulė jau rengėsi leistis, grįžome pas namo šeimininkę. Čia jau radome padengtą stalą. Iki vėlumos aptarinėjome nutikimus medžioklėse, įvairius gyvenimo vingius, kol buvo ištuštinti keli buteliukai.
     Vėliau prasidėjo medžioklės su varovais. Pagrindinis varovų organizatorius būdavo Petro brolis Henrikas Remėza. Jis žinojo kiekvieną miško kertelę. Pats atvesdavo medžiotojus, pats su kitais būdavo varovas. Pasitaikydavo ir nuklydimų - gal per skubėjimą. Tikru medžiotoju jis nesirengė būti, jį tenkino galimybė būti lyderiu tarp varovų ir iš dalies net tarp medžiotojų. Nešiodavosi tvirtą lazdyno lazdą, su kuria niekada nesiskirdavo. O Petro tėvas, nors jau pensinio amžiaus, buvo energingas medžiotojas. Tvirto sudėjimo, aukštas ir ryžtingas. Retai kuriam pavykdavo su juo kartu žingsniuoti neatsiliekant. Nebent pustekiniu ir tai neilgam. Jis pasirinkdavo tinkamiausią vietą, kur traukdavo žvėrys, patardavo, kaip išnaudoti vėjo kryptį, pagal surastus pėdsakus nuspręsdavo, kur geriausia stovėti medžiotojams, kaip varyti žvėris.
    Atsimenu, kažkas sušuko: „Šviežios šerno pėdos", ir visi puolėme iš paskos, vienas kitas nukūrė užstoti. Kai visi uždusome ir suprakaitavome, kažkas pastebėjo, kad tai...briedžio nueita. Truputį susigėdę grįžome atgal.
     Specialios lupyklos neturėjome. Esant gražiam orui, nušautus žvėris apdorodavome miške arba tarybinio ūkio transportu veždavome į ūkio daržinę ar Remėzų kiemą. Ten buvo vasarinė virtuvė. Kartais parvežti laimikį užtekdavo eigulio arkliuko, tada dalis žvėrienos tekdavo ir jo savininkui. Kaip ir visos medžioklės - su vakariniu aplaistymu, įspūdžių pasidalijimu. O jie išgėrus augdavo kaip ant mielių. Bendros tradicijos daugmaž visur vienodos: kiek per dieną savotiškai pailsi, tiek ar daugiau vakare pavargsti.
     Būdavo ir vienas kitas svečias iš Rajono žemės ūkio valdybos, kartais dalyvaudavo tarybinio ūkio direktorius. Pats būrelio vadovas ūkio statybos inžinierius Rupšys medžioklėse retai dalyvaudavo. Jis kažkuo buvo įkyrėjęs Remėzoms, nes Petras ir kiti rezgė suokalbį prieš Rupšį: artimiausiame būrelio susirinkime reikią keisti vadovą. Klausė manęs, ar nesutikčiau juo būti. Iš karto atsakiau, kad kol kas nesutiksiu - dar nespėjau sušilti, o jie organizuoja perversmą. Supratau, jog jiems reikia paklusnesnio dėl licenzijų dalijimo ir panašių dalykų.
     Iš kažkur apie tai sužinojo Rupšys. Vieną vakarą jis užsuko pas mane į namus . Atsinešė buteliuką ir norėjo pasikalbėti. Aš numaniau, apie ką. Jis kalbėjo diplomatiškai, vis sukdamas ratus arčiau reikalo. Kai daugiau išgėrėme, visai atsipalaidavo ir paklausė, ar aš norėčiau būti medžiotojų būrelio vadovu. Pakartojau tą patį, ką buvau sakęs sąmokslininkams: jis galįs būti ramus, per anksti man vadovauti, užtenka rūpesčių ir girininko darbe.
     - Nenoriu priešinti medžiotojų, tuo labiau, kad jūs turit patirties, daug pažinčių. Viskas apsiramins ir bus kaip buvę. Svarbu sutarti su Remėzomis.
     Atsisveikindamas jis padėkojo už atvirumą ir jo palaikymą. Vėliau visada gerai sutardavome. Kai man reikėjo tėvams išsipjauti medienos, pagamintos iš virtėlių Ubiškės miške, nereikėjo mokėti į ūkio kasą, užteko atsiskaityti su gaterininku. Pasiūlė traktorių medienai ištraukti, davė savo pagalbinius darbininkus. Sena tiesa pasitvirtino: nestumdyk kitų ir tavęs nestumdys. O Remėzos daugiau to klausimo nebekėlė. Be to, vėliau įsitikino, kad ir aš ne toks jau pastumdėlis, koks, matyt, pasirodžiau iš pradžių.
Vieną kartą buvau pakviestas į Telšių karinį komisariatą. Pasiūlė pasiųsti mane į kursus karininko laipsniui suteikti. Pasakiau, kad nelabai noriu. Tada pradėjo kalbėtis apie medžiokles, kol galiausiai ėmė pirštis atvažiuoti į svečius pamedžioti. Supratau, kur šuo pakastas. Nei pažadėjau, nei atstūmiau, sakiau, kad turiu pasitarti su būrelio vadovu, kitais medžiotojais. Daugiau tuo klausimu nei skambučių, nei kitokių prašymų nebuvo - matyt, kitur įsipiršo.
     Vis rengiausi pakviesti į medžioklę Telšių miškų ūkio direktorių Benediktą Paulauską. Jis su žmona vadovavo Rajono medžiotojų ir žvejų draugijai. Bet taip ir neprisirengiau pakviesti. Iš kitų sužinojau, kad jis pats nedažnai medžioja. Be to, ir žvėrių pas mus ne per daugiausia. Pasikviesi svečių, o laimikio nebus, kaip tada atrodys... Sugadinsi nuotaiką, gal ir santykius pabloginsi. O rimtai kalbant, aš niekuomet padlaižūniškais keliais nemėginau su kuo nors santykius gerinti - nei medžioklėse, nei kaip nors kitaip.

                                              Miškininkų šventės

     Rugsėjo trečiąjį šeštadienį šventėme Miškininko dieną. Kiek atsimenu, tam tikslui buvo sumedžiota keletas šernų, briedis. Iš kiekvienos girininkijos pakviesta po du tris žmones. Iš Biržuvėnų - aš ir eigulys A. Vaišvila. Balius vyko Miškų ūkio salikėje, įrengtoje rūsyje. Susirinko apie 50 žmonių. Kai kas su žmonomis. Buvo įvairių tostų, kalbų. Po kelių stikliukų įsidrąsinau ir pakilau. Papasakojau, kokie pirmųjų darbo savaičių įspūdžiai. Ir, kaip kartais būna, - ant liežuvio nevykęs sakinys:
     - Biržuvėnuose jau dirbu antras mėnuo. Per tą laiką nė vienas Miškų ūkio darbuotojas neapsilankė pas mus pasižiūrėti, kaip mums sekasi. Galėtume pavaikščioti miške, pasitarti.
     Per salę nuvilnijo šurmulys. Lyg kaltinu valdžią visų akivaizdoje. Atsimenu, Survilų girininkas Jonas Kulpinskas mestelėjo repliką:
     - Kai atvažiuos, nesidžiaugsi. Geriau nesikviesk...
     Buvo muzikos ir dainų, šokių ir... mažų kivirčų. Supratau, kad žemaičiai moka ne tik dirbti, bet ir linksmintis.
Spalio mėnesį mūsų eiguliui Tadui Petreikiui sukako 50 metų. Eiguliu išdirbęs daugiau kaip 25 metus. Jis vis primindavo, kad aš jam jau 19-tas girininkas. Eiguva buvo rajono pakraštyje, dar keli kilometrai už Luokės, prie Kaunatavos. Tie miškai būdavo priskiriami tai vienai, tai kitai girininkijai, todėl eiguliui ir teko dirbti su tiek daug girininkų. Pasikalbėjau Miškų ūkyje su profsąjungos atstovais. Pažadėjo nupirkti dovanėlę ir parašyti padėkos raštą.
     Sutartą pavakarę profsąjungos įgalioti atvažiavo girininkas Liudas Arlauskas ir inžinierius Eugenijus Milašius. Dalyvavo kiti eiguliai, šeimos artimieji. Vakaras buvo tikrai šventiškas. Daug nuostabių tostų, pagiriamųjų kalbų. Ūžėme iki išnaktų.
     Nuo tų laikų, atrodo, beveik niekas nepasikeitė. Daug kur panašiai švenčiami gimtadieniai ir dabar. Įmirkusios tradicijos tęsiasi.

                                              Direktoriaus valia

     Adolfo Vaišvilos eiguvoje, kvartale, kuris ribojasi su Ubiškės girininkija, valdiškoje sodyboje gyveno darbštus, pareigingas darbininkas su šeima. Gyvenamasis namas buvo apšiuręs, reikėjo naujų durų, permūryti irstančią molinę krosnį. Pasikalbėjau su Miškų ūkio direktoriumi - šis pritarė remonto darbams, prašė paskaičiuoti, kiek reikės medžiagų, kiek viskas kainuos. Su ūkio buhalteriu sudarėme sąmatą.
     Remontą atliko kaimo meistrai. Darbininko šeima liko labai patenkinta, nebežinojo, kaip man atsidėkoti. Net kyšį siūlė, kurio, žinoma, kategoriškai atsisakiau. Remonto pabaigtuves atšventėme prie vaišių stalo.
Eigulys Tadas Petreikis irgi turėjo vieną labai darbštų darbininką, kurio pavardės nebeprisimenu, ir dar porą pagyvenusių darbininkų, kuriuos jau kamavo ligos. Vieno iš jų keistoka pavardė Pilvinis. Lyginant su kitomis girininkijomis, darbininkais buvome visiškai apsirūpinę. Dar buvo sezoninių darbininkų, kurie padėdavo sodinti miškus, prižiūrėti daigynus.
     Tačiau tuo džiaugtis teko neilgai. Šalia buvusi didesnė Ubiškės girininkija teturėjo vos porą darbininkų, o gamybos planas gerokai didesnis nei mūsų. Kur kas daugiau turėjo ir nesutvarkytų vėjovartų. Lapkričio pabaigoje pasikvietė mane direktorius Benediktas Paulauskas ir paprašė, kad dalį darbininkų laikinai perleisčiau Ubiškės girininkijai - kol sutvarkys vėjovartas. Atsakiau, kad gyvendami Biržuvėnų girininkijoje vargu ar sutiks. Čia pripratę, čia arčiau į darbą. Bet prieš vėją nepapūsi - pažadėjau pakalbėti, nors širdyje norėjau, kad jie nesutiktų. Vieną pavakarę su eiguliu A. Vaišvila nuvažiavome pas darbininką, kuriam neseniai padėjome atlikti remontą. Šis griežtai atsisakė:
     - Dirbsiu kaip dirbęs čia. Man girininkas tiek padėjo, o dabar mat išvaro į kitą girininkiją.
     Paaiškinau, kad nevarau, bet tokia direktoriaus valia. Kitą dieną pats paskambinau direktoriui ir pasakiau, ką sužinojau.
     - Blogai aiškinai, vis tiek reikės ieškoti išeities, - atkirto.
     Po kelių dienų atvažiavo pats direktorius savo senuoju „Moskvičiumi". Tai pirmas ūkio atstovas girininkijoje nuo mano darbo pradžios. Nuvažiavome į mišką. Pasižiūrėjo, kaip vyksta gamyba, pamatavo keletą rąstų, ar teisingai paliekamos užuolaidos, kelmų aukštį. Didesnių priekaištų neišgirdome.
     - Na, važiuojam pažiūrėti, kaip suremontavot darbininko gyvenamąjį namą.
     Buvo aišku be žodžių, kam lankome darbininką. Nuvažiavus iš pradžių pagyrė naująją krosnį, paklausė, kaip šildo, ar nėra dūmų kambaryje, kaip sekasi miške. Galiausiai pakrypo kalba apie darbininko sutikimą dirbti „laikinai" Ubiškėje. Direktorius įtikinėjo apie pusvalandį. Darbininkas buvo kietas kaip titnagas: jau geriau iš darbo išeisiąs nei į Ubiškę.
     Taip ir nesutarę grįžome atgal. Direktorius garsiai pamąstė:
     - Iki ko prisigyvenome: darbininkai nebeklauso, nors gyvena valdiškoje sodyboje.
     Po kelių dienų sužinojau, kad direktoriaus įsakymu miško kvartalas su šio darbininko sodyba perduotas Ubiškės girininkijai. Darbininkas turėjo paklusti. Man kažkoks kartėlis liko. Dabar puikiai suprantu direktorių, kuris norėjo padėti atsiliekančiai girininkijai. O mums darbininkų praktiškai užteko. Girininkija nedidelė, miškai sausi, gamybos planas lengvai įvykdomas.

                                                                                Tapau deputatu

     Tą rudenį vyko „rinkimai" į apylinkių darbo žmonių deputatų tarybas. Vieną pavakarę į girininkiją motociklu užsuko Luokės apylinkės pirmininkas Vaigauskas. Atseit susipažinti su naujuoju girininku. Atsivežė buteliuką. Apie daug ką pasikalbėjus, galiausiai užsiminė apie artėjančius rinkimus. Pasiūlė būti deputatu, juk girininkas reikalingas aprūpinant mokyklas malkomis, gyventojus pievomis ar ganyklomis. Darbas nesunkus: kas trys mėnesiai vyks tarybos posėdžiai, jei negalėsi, nedalyvausi. Po tokių kalbų daug nesipriešinau, sutikau. Daugiau iki tų rinkimų apie tai jokios kalbos nebuvo.
     Vėliau sužinojau, kad, kaip ir visi, vienbalsiai išrinktas. Jokių susitikimų su rinkėjais tais laikais nebuvo. Įrašė į sąrašą, ir jau deputatas. Po Naujųjų metų teko dalyvauti keliuose posėdžiuose. Apie miškus jokių klausimų nebuvo. Tad likdavo tik pavampsoti ir laukti posėdžio pabaigtuvių, kurias organizuodavo pirmininkas Luokės kavinėje. Tą dieną nuo pietų kitų lankytojų kavinė neįsileisdavo. Čia prie apkrauto valgiais ir buteliais stalo kalbų netrūkdavo. Kartais ir sutemdavo. Gerokai pagėrusius dalyvius ūkių mašinos išvežiodavo į namus.
     Po vieno posėdžio susipažinau su Viekšnelių kolūkio pirmininku. Gaila, nei pavardės, nei vardo neatsimenu. Buvo stambus, aukštas vyras paraudusiu veidu. Paprastas pasikalbėti. Telefonu daug kartų su juo buvau kalbėjęs dėl technikos ar darbininkų ir nė karto neatsisakė padėti. Už tai pasiūlydavau malkų, vieną kitą rąstą iš padėklų ar vietose, kur neapsimokėdavo varyti techniką ar arklį. Aš prieš jį buvau kaip žvirblelis. Jaunystėje mokytojavo, vėliau buvo pakviestas dirbti kolūkio pirmininku. Jis buvo vienas iš tų 30-tūkstantininkų, kurie Chruščiovo laikais turėjo pakelti žemės ūkį.
     Pirmininkas buvo susirinkęs normalius kadrus, kurie neblogai tvarkėsi ir be jo. Ūkyje jį dažniausiai galėjai rasti tik iš ryto. Vėliau dingdavo pas pažįstamus ar į Luokės kavinę.. Tik vakarais paskambindavo vairuotojui, kad parvežtų nakvynės. Ūkis buvo rajono pakraštyje, toliau nuo valdžios akių ir mažiau matomas. Gamybiniai rodikliai vidutiniai - svarbu tinkamai sutvarkyti popierius.

                                                                                  Miško parko užuomazga

    Turint gerus, pareigingus eigulius ir organizacinių gabumų nestokojantį pavaduotoją girininkauti buvo lengva. Būdavo, iš ryto susitvarkai raštinėje, po to norisi pabūti gamtoje. Tada dviračiu važinėdavau po girininkijos miškus. Gražesniu oru ir į tolimesnes apylinkes, net iki Šatrijos kalno. Vis daugiau atsirasdavo pažįstamų, pas kuriuos kartais tekdavo pasivaišinti. Visiems reikėjo malkų ar kuolų. Pasitarę su eiguliais rasdavome išeitį.
     Prie pat Biržuvėnų augo brandus pušynas, prižėlęs lazdynų, blindžių, iš dalies užšlamštintas nulaužtomis viršūnėmis. Būta ir sausuolių. Sumaniau čia pradėti kurti miško parką. Mat šalia buvo projektuojama statyti naują girininkijos sodybą.
     Pasitariau su vyriausiuoju miškininku Alfonsu Butėnu. Išrašėme leidimą miškui valyti. Norinčiųjų tuoj pat atsirado. Plotas apie 5 hektarai. Išdalinome gabaliukais, prasidėjo valymo darbai. Kaimo žmonės darbštūs, susirinko visas stambesnes kirtimo atliekas malkoms, smulkias šakas sudegino. Dažnai eidamas pietauti užsukdavau pažiūrėti, kaip sekasi darbai. Išryškėjo stori pušų liemenys, darėsi šviesiau. Norėjosi prie gyvenvietės turėti patrauklų, lankytiną sengirės gabaliuką, ir tai po truputį buvo įgyvendinam. Parkui užveisti, užauginti reikia dešimtmečių, o čia užtenka keletą metų kūrybiškai padirbėti. Praktiškai - be didesnių išlaidų.

                                                                               Kultūrinis gyvenimas

     Biržuvėnuose esant tarybinio ūkio centrui ir aštuonmetei mokyklai, čia buvo kultūrinis centras. Čia tris kartus per savaitę rodydavo filmus, šeštadieniais vykdavo šokiai. Buvo choras, saviveiklos būrelis. Į šokius dar rugsėjo mėnesį atvažiavo Eugenijus Milašius (tada jis dar atlikinėjo praktiką) ir girininkas Liudas Arlauskas. Iš pradžių pas mane išgėrėme, šokiuose jautėmės drąsiai. Net švarką pakabinau ir šokau atsegiotais marškiniais - tada tai nebuvo įprasta.
     Rengdavo ir spektaklius. Aš irgi buvau pakviestas dalyvauti saviveikloje. Be to, kaip komjaunuolis buvau įpareigotas skaityti paskaitas apie žmonių bendruomenių vystymąsi nuo akmens amžiaus iki socializmo „suklestėjimo". Teko iš anksto ruoštis, paskaityti filosofijos ir istorijos knygų. Man, žinoma, buvo mielesnės temos apie gamtą, miškus, bet svarbiau turėjo būti propaguojama socialistinė ideologija.
     Ne kartą teko dalyvauti tarybinio ūkio susirinkimuose, kai būdavo susumuojami rezultatai ir švenčiamos sėjos, rugiapjūtės pabaigtuvės. Be to, metinių rezultatų susumavimas ir... aplaistymas, spalio revoliucijos ir Kovo 8-osios šventimas. Būdavo apdovanojimų garbės raštais ir premijomis. Dalyvaudavo visa ūkio grietinėlė, atstovų iš Rajono partijos komiteto, Žemės ūkio valdybos. Kviesdavo ir eilinius darbininkus, mechanizatorius. Gražios kalbos visus nuteikdavo optimistiškai. Būta plojimų, koncertų ir užstalės dainų iki vidurnakčio.

                                                                               Miško plotų plėtimas

     1969 metų rudenį teko dalyvauti komisijose atrenkant žemės ūkiui netinkamus plotus, kuriuose ateityje reikėtų užveisti mišką. Dalyvaudavo žemėtvarkininkai, gamtos apsaugos atstovai, ūkio specialistas ir girininkas. Atrinkdavome ir vertingus pavienius medžius, augančius žemės ūkio plotuose, kurie turėjo būti išsaugoti. Dalį neperspektyvių krūmynų nuspręsdavome paversti žemės ūkio naudmenomis. Tuo metu šis darbas buvo plačiai vykdomas visoje Lietuvoje. Ūkiai buvo suinteresuoti, kad blogesnės žemės būtų paverčiamos miškais, nes nuo esamo didesnio ploto reikėdavo išauginti daugiau žemės ūkio produkcijos.
     Tais laikais buvo griežtai reikalaujama prie kiekvieno mišku želdomo ploto iš rudens įrengti „šalčio" duobes. Joms vieta būdavo parenkama saulės mažai apšviestoje vietoje, ten kasama duobė iki metro gilumo, pusantro metro pločio ir atitinkamo ilgio. Iš viršaus daroma pavėsinė iš spygliuočių šakų. Daugiau pasnigus į jas reikėjo primesti apie pusmetrio storio sniego ir sutrypti. Pavasarį ant suplūkto sniego užmesdavome samanų ir smulkesnių spygliuočių šakų. Tai buvo privalomas ir nediskutuotinas darbas. Vėliau ši nebloga priemonė pamažu užgeso. Duobes ruošdavo eiguliai. Prie Viešvėnų nuvažiavę dviračiais vieną duobę padarėme ir mudu su Petru Remėza.

                                                                                   Kivirčai šeimose

     Tą rudenį, kaip ir pirmosiomis mano darbo dienomis, tęsėsi kivirčai darbininkų šeimose. Pasitarę su eiguliais sumanėme atlikti švietėjišką darbą. Eigulys Vaišvila pranešė Gusčiams, kad vieną sutartą vakarą užeisime pasikalbėti. Dalyvavo ir eigulys Jucevičius. Darbininką Gustį radome negirtą, tad sutiko palankiai. Žmona buvo padengusi stalą. Susėdome diskusijoms. Savo bėdas dėstė moteris, priekaištus išsakė Gustys. Paprašiau pakalbėti vyriausią eigulį Jucevičių. Jis su humoru papasakojo daug gyvenimo nutikimų, tikino, kad galima sugyventi su pačiu velniu, jei sugebėsi laviruoti, būsi nuolaidus. Labai svarbu į pasakytą žodį neduoti grąžos dvigubai ar dar daugiau, kad laužas dar labiau neįsiliepsnotų. Pasakojo savo gyvenimo nesklandumus eigulys Vaišvila, kaip sprendžia keblias situacijas šeimoje. Reikią pasiskirstyti darbus, vienas kitam padėti, mokėti laiku nusileisti.
     Aš papasakojau prisiminimus iš savo tėvų, kaimynų gyvenimo, kai sunkesnėmis pokario metų sąlygomis žmonės sugebėjo ištverti, būti kantrūs, atsakingi už savo poelgius. Mano nuomone, ypač reikia stengti taikiai ir pagarbiai sugyventi dėl vaikų, jų ateities. Jeigu užeina pyktis, geriau apsieiti be žodžių ar išeiti laukan, pabūti atskirai, pamąstyti apie gerus dalykus.
     Teoriškai viskas atrodė okei. Gerokai apsvaigę vėlyvą vakarą linkėjome gero sugyvenimo, sutarimo. Šeimininkai prižadėjo. Misija lyg atlikta gerai, bet vėliau šeimoje vėl būta visokių nesutarimų. Pasklido kalbos, kad Gustys įsižiūrėjęs simpatišką kaimynę. Vienrankis kaimynas sutikęs Gustį sveikąja ranka trenkė jam į veidą ir pareikalavo pasitraukti nuo žmonos. Šis gynėsi, kad jam užtenka savosios... Sunkios istorijos.
     Po kurio laiko eigulys A. Vaišvila pranešė, kad darbininkas Jakubauskas nori skirtis su žmona, susirado našlę Luokėje. Jie gyveno vienkiemyje prie Virvytės. Nusprendėme ir šiuo atveju imtis aiškinamojo darbo. Nuvykome ta pati trijulė. Šeimininkus radome pasiruošusius. Nusivedė į geriausią kambarį, o ten - apkrautas stalas. Norėjome pasikalbėti stačiomis, bet teko prisėsti. Abu papasakojo savo išgyvenimus, kaip visada kaltindami antrąją pusę. Nusileisti nei vienas neketino. Su manim buvę eiguliai įvairiais pavyzdžiais įtikinėjo, kad po skyrybų gali būti dar blogiau. Jau abu pagyvenę, ar beverta pradėti gyvenimą iš naujo? Aš irgi piešiau labai abejotiną ateitį. Tiek metų gyventa, svajota, juk būta ir gražių valandėlių. Dar bent metus reikėtų pagyventi kartu, gal viskas nuslūgs, susitvarkys. Išsiskirti visada galima suspėti, o sugrįžti gali būti vėlu.
     Atrodė, kad pasidavė mūsų kalboms. Prižadėjo dar pagyventi kartu. Kiek prisimenu, nesutarimų tarp jų buvo ir po to, bet ar vėliau išsiskyrė, žinių neturiu.

                                                                                       Ir tokių susitikimų būta

     1968 metų gruodžio mėnesį kaimynų Vaitiekų buvau pakviestas į kiaulės skerstuves. Vaitiekai gyveno Petraičių kaime vaizdingo miško prieglobstyje. Jie dirbo Luokės tarybinio ūkio sandėlininkais: kadangi jis pats buvo pensininkas, sandėlininkė buvo žmona, bet į darbą pro mano gyvenamą sodybėlę eidavo abu. Tad dažnai pasikalbėdavome. Abu buvo šnekūs, draugiški. Jų sūnus Eugenijus tuo metu mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete. Kai mano šeimininkė kartą paklausė, ką dirbs sūnus baigęs mokslus, Vaitiekienė nesikuklindama atsakė:
     - Miškų ūkio direktoriumi arba kokiu viršininku ministerijoje.
     Čia nieko smerktino, visos mamos nori, kad jų vaikai būtų žymūs žmonės. Išsimokslinę, gerbiami. Baigęs mokslą Eugenijus įsidarbino Miškų institute Girionyse, apgynė daktaro disertaciją, užėmė įvairias atsakingas pareigas.
     Skerstuvėse dalyvavo tarybinio ūkio direktorius Juozauskas su žmona. Jis ir buvo kompanijos centras. Pasakojo savo biografijos nuotrupas, ūkio problemas. Užsiminė, kad pokario metais jam teko dirbti miškų ūkio direktoriumi, kokie sunkumai buvo vykdant miško kirtimo planus. Prisiminė ir nesutaikomą klasių kovą pokario metais.
     Aš tą vakarą daugiau klausiausi, vis išmesdamas taurelę. Galiausiai padėkojau tokiai vaišingai šeimai, linkėjau sutarimo ir sėkmingo gyvenimo. Kad tokių skerstuvių būtų daugiau ne tik čia, bet ir pas kaimynus.
     Jau prieš 12 valandą pakilome nuo stalo. Mane direktorius savo valdišku „Viliuku" parvežė iki pat mano buto slenksčio.

                                                                                Naujieji metai su nuotykiu

     Artėjo Naujieji 1969 metai. Buvau manęs juos sutikti Biržuvėnuose, pažįstamų jau turėjau pakankamai. Viską pakeitė telefono skambutis iš Barstyčių. Ten girininkavo kurso draugas Edmundas Sirvydas. Kvietė sutikti Naujuosius kartu pas jį. Daug nesvarstydamas sutikau.
     Gruodžio 31-osios pavakarę autobusu iš Telšių pasiekiau Barstyčius. Autobusų stotelėje pasitiko Edmundas. Jo žmoną irgi pažinojau, net vestuvėse buvau dalyvavęs.
     Daug kalbėjomės apie darbą, prisiminėme studentavimo dienas. Šiek tiek išgėrėme ir prieš 12 valandą išėjome į kultūros namus. Ten buvo šokiai, programėlė, pagalbinėse patalpose kolūkis surengė vaišes. Gerokai po pusiaunakčio grįžome namo, miegojome beveik iki vidudienio. Po to - vėl prie stalo. Paskui šiek tiek apžiūrėjome Barstyčius, statomą naują girininkijos pastatą, sužinojome, kelintą valandą vyks autobusas į Telšius.
     Edmundas mane palydėjo iki stotelės, palaukė, kol įsėdau į autobusą. Užgėręs buvau vidutiniškai, kojos laikė gerai. Pavažiavus kelis kilometrus už miestelio prisiartino konduktorė: reikėjo pirkti bilietą. Čiupt už vienos kišenės, kitos - piniginės nėra. Galiausiai įsitikinau, kad apsivilkau Edmundo švarką. Man pasigyrus, kad esu girininkas, tokią šventišką dieną konduktorė buvo sušnekama. Prašiau, kad sumokėtų už bilietą savo pinigais, o aš per 3 dienas grąžinsiu. Užrašė savo pavardę ir kurią dieną galėsiu rasti ją autobusų stotyje. Telšiuose jau buvo vėloka, teko nakvoti pas Liudą Arlauską. Po kelių dienų pinigus konduktorei grąžinau.
     Po poros savaičių pasitaikė proga važiuoti pro Barstyčius, tada ir atsikeitėme su Edmundu švarkais. Naujųjų metų sutikimo nuotykiai baigėsi gerai.

                                                                                 Pažinčių ratas

     Luokės vidurinės mokyklos direktorius buvo Savickas. Jam tada galėjo būti apie 45 metus. Su juo tekdavo susitikti, pasikalbėti apie kasdieninius darbus, rūpesčius mokykloje. Vieną vasaros dieną sutikau jį Luokės aikštėje. Netikėtai manęs klausia:
     - Ar labai užsiėmęs?
     - Nelabai.
     - Tai važiuojam prie ežeriuko, iš valtelės pažvejosime.
     - Galim važiuoti, bet aš meškerės neturiu.
     - Surasim pas mane.
     Nusipirkome buteliuką, užkandos. Jo nuosava „Volga" nuvažiavome apie 5 kilometrus prie vaizdingo ežero. Pakrantėje susiradome sliekų ir valtimi patraukėme tolėliau nuo kranto. Diena saulėta, visiška ramybė, vandens paviršius kaip veidrodis. Mėtėme kabliukus vienoje vietoje, kitoje, bet viskas veltui - nepastebėjome jokio timptelėjimo. Matyt, vidudienį tokiu oru žuvims ne maistas rūpi. Po geros valandos žvejybą baigėme.
     Atkimšome buteliuką. Neskubėdami, pasikalbėdami jo turinį pasisavinome.. Pavakariais mane parvežė į Biržuvėnus. Tais laikais keliuose mažai būdavo mašinų, autoinspektorių nė tiek to. Daug kas užgėręs važinėdavo, ir nieko.
     Ne kartą teko bendrauti su Kaunatavos sodininkystės ūkio direktoriumi dėl talkų miškuose, prašant transporto, susitinkant prie stikliuko pas eigulį Tadą Petreikį. Mat jis gyveno prie gero kelio porą kilometrų nuo centrinės gyvenvietės. Atrodo, čia buvo saugu pasislėpti nuo nereikalingų akių.
     Bet kažkas pastebėjo, kad ūkio valdžia dažnai čia lankosi ir, matyt, paskundė žurnalistams. Rajono laikraštyje atsirado neigiamas rašinys apie ūkio darbuotojus, dažnai užsukančius į eigulio sodybą. Petreikienė buvo supykusi, kad paminėta ir jos pavardė. Bet po truputį viskas užsimiršo.
     Pats direktorius pusamžis, vidutinio ūgio. Atrodė valdingas, skubantis, bet gana prieinamas žmogus. Visada sakydavo:
     - Kai turėsi bėdų, nesikuklink, visada kreipkis. Kiek galėsiu, padėsiu.
     Dažniausiai pagalbos prašydavau per eigulį Tadą Petreikį.
     Luokės tarybiniame ūkyje buvo 5 skyrių valdytojai. Visi daugiau ar mažiau išgeriantys. Po susirinkimų dažnai susimesdavo pas mus girininkijos raštinėje aptarti reikalų prie butelio.. Važinėjant su eiguliais tekdavo apsilankyti jų namuose. Kai prireikdavo, padėdavo darbininkais ar technika.
     Kartais vienas kitas biržuvėniškis pakviesdavo atšvęsti gimimo dienos. O per Užgavėnes teko persirengti „ubagu". Užsimaukšlinau kaukę ir su kitais patraukiau per gyvenvietę. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, kad nepažintų girininko, bet aplankius kelias sodybas baimė dingo. Žmonės noriai įsileisdavo, prašė padainuoti ar eilėraštį padeklamuoti. Kas duodavo kapeikų, kas rublį, kas obuolį ar dešros galą.
     Iš rudens nusipirkau pačiūžas. Iki gilesnio sniego čiuožinėdavau ant užtvankos ar Virvytės ledo. Žiemą man pagrindinė susisiekimo priemonė buvo slidės. Eiguliai - kas pėsčias, kas su arkliu. Slidėmis atvykdavau priimti darbus miške, tikrinti gamybos eigos, kaip darbininkai laikosi saugaus darbo reikalavimų. Slidėmis leidau ir laisvalaikį, aplankydamas nuošalius miško kvartalus, kalnelius.

                                                                       Dar viena pamoka

     Vieną šaltą vasario dieną paskambino iš Miškų ūkio ruošos punkto , kad į Tado Petreikio eiguvą atvažiuoja traktoriumi traukti medienos Kazys Bagdonavičius. Jis buvo darbo pirmūnas, net užsitarnavęs Darbo raudonosios vėliavos ordiną. Važinėdavo po girininkijas, kur susikaupdavo didesni kiekiai medienos. Turėjo savo tradiciją: atvažiuoja pas eigulį, apžiūri „darbo vietą" bei sandėliavimo vietas, pirmąjį vakarą pageria kaip reikiant. O nuo kitos dienos tik darbas, nė lašelio neįsiūlysi.     Taip buvo ir tąkart. Tado Petreikio eiguvą už 12 kilometrų pasiekiau slidėmis. Parodėme traktorininkui, kokius darbus reikia atlikti, o tada „įkurtuvės". Už stalo laikas eina greitai. Jau temstant kiek svyruodamas prisitvirtinau slides ir paėmiau kryptį Biržuvėnų link. Pašliuožus apie pusvalandį dingo jėgos, ėmė traukti prie žemės. Sakau, pailsėsiu. Išsitiesiau ant sniego, apėmė snaudulys, bet kažkokia vidinė jėga šaukė keltis. Pasąmonėje prisiminiau, kad saldus miegas traukia į amžinąjį miegą. Šaltukas buvo gal 20 laipsnių. Šiaip taip atsistojau, prisitaisiau slides.
     O arti jokios sodybos nematyti. Netrukus ir mėnulis pasislėpė už debesų. Dieną viskas atrodė aišku ir paprasta, o dabar visai nebežinojau, kuria kryptimi judėti. Po kurio laiko tolumoje pamačiau žiburėlį. Pasiekęs jį atsidūriau kažkokios sodybos kieme. Barškinu į duris, po to į langą. Šviesa užgeso. Mirtina ramybė viduje. Kieme vampsėjo šuo. Jaučiausi nejaukiai, mane palaikė pavojingu, todėl ir neįsileido. Sakiau, kad esu Biržuvėnu girininkas, bet nepatikėjo. Sukaupęs jėgas šliuožiau toliau, kol pamačiau kitą žiburį.
     Šuo nesulojo - arba jo nebuvo, arba dėl šalčio tūnojo būdoje. Pabeldus į užšalusį langą, užgeso šviesa. Vėl neįsileido. Mėginau praverti verandos duris - atsidarė. Bet į kambarius durys užrakintos. Pabeldžiau, lyg pasigirdo kojų trepsėjimas, bet tuoj viskas nurimo. Išėjau laukan. Nebuvo kitos išeities, kaip mėginti įsitaisyti daržinėje. Jos mažosios durelės lengvai atsidarė. Užsiropščiau ant šieno, išsirausiau gilią duobę, kritau į ją ir storai apsiklojau tuo pačiu šienu. Krėtė drebulys. Judinau kojas, taip sakant dariau mankštą. Galiausiai nuovargis įveikė.
     Kiek miegojau, negalėčiau pasakyti. Pro daržinės lentų plyšelius matėsi šviesa. Supratau, kad jau diena. Sustiręs iškiūtinau iš daržinės, kuo skubiau prisisegiau kiemo vidury paliktas slides ir patraukiau pro vartus. Niekas neišėjo iš gyvenamojo namo, nepaklausė, kas aš toks. Be abejo, sodybos šeimininkai mane stebėjo pro langą.
     Kiek pašliuožęs sušilau ir galiausiai susiorientavau, kurioje pusėje Biržuvėnai. Buvau visas apšepęs visokiais kibiais pelais ar kuo. Tokios išvaizdos traukti tiesiai per gyvenvietę negalėjau, vis taikiau su vingiais per miškelius. Šiaip taip pasiekiau šeimininkės trobelę. Kai pravėriau duris, ji aiktelėjo. Visas aplipęs šiengaliais, išvargęs kaip šunelis. Paprašiau nieko neklausinėti - papasakosiu vėliau. Šeimininkė tuoj išvirė arbatos, išgėriau pusę stiklinės degtinės ir kritau į lovą. Apsvaigintas degtinės su karšta arbata išmiegojau iki pietų. Šeimininkė sakė, kad buvęs atėjęs Petras Remėza ieškoti, kur aš dingęs, bet nežadino. Vėliau eigulys sužinojęs apie mano nuotykį, iš žmonių girdėjęs, kad sodybose, kur aš tikėjausi prisiglausti, manęs laukė su kirviu prie durų ar lango. Pamanė, kad plėšikas. Gal nuo Blindos laikų iš kartos į kartą žmonės bijojo neprašytų svečių.

                                                                                           Uniforma

     Nuo vasario pasibaigus medžioklėms, laisvalaikį užpildydavau klajonėmis po miškus, važiuodavau pas draugus į Telšius. Liūdnesnėmis valandėlėmis mėgindavau rašinėti atsiminimus, kurti padrikas eiles ar apsakymėlius apie mišką, gamtos grožį.
     Su eiguliu A. Vaišvila sutarėme važiuoti į Telšius pas jo giminaitį siūdintis miškininko uniformą. Vieną šeštadienį iš ryto išėjome į autobusų stotelę prie naujojo kelio į Luokę. Nuėjome laiku, bet autobusas pagal tvarkaraštį neatvažiavo. Tais laikais laukti pakeleivingos mašinos, ypač išeiginėmis dienomis, buvo beprasmiška. Oras buvo šiurpokas. Eigulys pasiūlė eiti pas pažįstamą kaimyną, nes iki kito autobuso pora valandų. Taip ir padarėme. Kiek pakalbėjus su šeimininkais, šie pakvietė prie stalo.
     Išėjo kalba apie pokario klasių kovas. Šioje vietoje būta smarkokų mūšių tarp vadinamųjų miškinių ir rusų kareivių. Būta aukų iš abiejų pusių, bet, atrodo, kur kas daugiau krito kareivių. Juk dauguma partizanų buvo vietiniai ir puikiai žinojo gamtines slėptuves, buvo įsirengę užmaskuotas apšaudymo vietas. Apskritai Luokės apylinkėse partizaninis judėjimas buvo labai išplitęs. Tais laikais apie tas kovas buvo galima kalbėtis tik puse lūpų. Partizanai buvo vadinami banditais, liaudies priešais.
     Besišnekučiuodami išgėrėme buteliuką. Įšilę grįžome laukti autobuso. Šį kartą neapgavo. Po pietų jau buvome Telšiuose. Pasiūliau užeiti į pagrindinį miesto restoraną užvalgyti. O koks valgis be stipresnio gėrimo...
     Pas siuvėją užsibuvome ilgokai, ištuštinome ne vieną butelį. Visai nusitašiusį mane paguldė kitame kambaryje. Tik rytą pabudęs suvokiau, kad nakvojome pas siuvėją. Papusryčiavus priminiau, kad laikas būtų pasimatuoti būsimai uniformai. Siuvėjas su A. Vaišvila pradėjo juoktis ir pasakė:
     - Viską pamatavome iš vakaro, truputį pavartydami tave nuo šono ant šono.. Kitą kartą pasimatuoti reikės ateiti po poros savaičių, kai jau bus sukirpta ir susiūta.
     - Bet gal reikėtų pamatuoti mane dar kartą, dabar stovintį.
     Jie vėl garsiai juokėsi. Siuvėjas patikino:
     - Nereikia jokių permatavimų. Ant gulinčio dar geriau matyti, kūnas būna atsipalaidavęs.
Kovo mėnesį jau turėjau naują uniformą. Pasiūta buvo gerai, siuvėjui jokių priekaištų neturėjau, tačiau šitoji mėlyna spalva manęs netraukė. Tad uniformos beveik nevilkėdavau. Taip ir mėtėsi iš spintos į spintą, net jau persikrausčius į Girionis, kol galiausiai išaugau ir liko per maža. Retkarčiais užsivilkdavau ją prie ūkio darbų. Uniformų beveik nevilkėdavo ir kiti miškininkai. Nebent kokių pasitarimų ar iškilmių metu. Nebuvo tradicijos.

                                                                             Miško sodinimas, klaidos

     Jau kovo mėnesį buvo parengti detalūs miško sodinimo kalendoriniai darbo planai. Reikėjo nurodyti, kokiame plote, kiek reikės sodmenų pagal rūšis, sudaryti sodintojų brigadas, nustatyti, kas kontroliuos jų darbą, kiek laiko užtruks sodinimo ar papildymo darbai. Panašiai ir su daigynais: kiek ir kokių sėklų, kokių įrankių ir technikos reikės, kas tuos darbus atliks. Daugiausia spygliuočių auginome Tado Petreikio eiguvoje - apie 0,4 hektaro. Prie daigyno, esančio pamiškėje, gyveno pora šeimų, kurios ir darbuodavosi daigyne.
     Visai netoli Biržuvėnų buvo mažesnis daigynėlis (0,1 ha) vadinamojoje Laumės pėdoje, kurį prižiūrėjo eigulio Adolfo Vaišvilos šeima. Čia, be eglaičių, keliose lysvėse pridygę beržiukų. Juos daugindavo pasinaudodami patyrusių miškininkų patirtimi - rugpjūčio pradžioje pripjaustydavo beržų šakelių su neišbirusiomis sėklelėmis ir jas susmaigstydavo į paruoštas lysves. Čia sėklos baigdavo nokti ir pačios išbirdavo ant žemės. Lietus jas aptaškydavo smulkiomis žemių dalelėmis. Beržų šakelės dažnai sudarydavo pavėsį nuo kaitrių saulės spindulių.
     Jau balandžio viduryje prasidėjo miškasodis. Dirbo girininkijos darbininkai ir eigulių pasitelkti pamiškių gyventojai. Turėjome užsodinti apie 10 hektarų, iš jų 4 hektarai kolūkio žemėse - pusiau polajiniai. Eglės pikirantų girininkijai trūko. Vieną sunkvežimį jų atvežė iš Miškų ūkio. Sodinta tais laikais tankiai - apie 5000 vienetų į hektarą. O kai pamatėme, kad atvežtųjų liks, sodinome dar tankiau. Daugiau kaip po 30 metų teko įvertinti eglių želdinius buvusioje pievoje. Ten dirva ruošta išariant gilias vagas, eglaitės sodintos „riekės" viršuje. Dėl tankumo jos stelbė viena kitą, rezultatas - apgailėtinas. Savaime pridygę lapuočiai, ypač berželiai, buvo be gailesčio naikinami, o iš tikrųjų vertėjo eglaites išretinti ir formuoti mišrų dviejų ardų medyną.
     Per atsitiktinumą likę keli beržai jau pasiekė beveik 20 centimetrų skersmenį ir apie 20 metrų aukštį. Eglaitės - vos 5 - 8 metrų aukštį, ištįsusios, daug nudžiūvusių., vartomos vėjų. Kaip sakoma, ir gero kuolo iš jų nepagaminsi. O kiek išleista pinigų ir panaudota darbo jėgos. Ne be reikalo sakoma, kad miškininkų klaidos išryškėja po kelių dešimtmečių. Tokioje vietoje pigiausias ir efektyviausias būdas buvo suarti ištisai ar gerai sulėkščiuoti plotą - tikrai ten būtų pridygę lapuočių savaime. O kitą miško rotaciją galima sodinti jau spygliuočius, nevejant iš lauko savaime atsiradusių lapuočių.
     Per savo gyvenimą panašių pavyzdžių mačiau ne vieną dešimtį. Ryškiausias - prie mano gimtinės Tauragės rajono Žygaičių kaimo pakraštyje. 1954 metais talkinau sodinant eglių daigus buvusioje dirbamoje žemėje. Dirva ruošta rankiniu būdu - aikštelėmis. Eglaitės prigijo ir iš pradžių augo normaliai. Per vasaros atostogas, kontroliuojant eiguliui, teko ravėti eglaites kauptuku - kad 30 centimetrų aplink jas būtų juoda žemė be žolių. Masiškai dygo berželiai, bet jie buvo negailestingai iškertami keletą dešimtmečių. Hektare jų liko gal 80. Dauguma jų faneriniai. Dabar jų vidutinis aukštis 27 metrai, vidutinis skersmuo 26 centimetrai. O taip globojamos eglės pasiekė vos 16 metrų aukštį, o vidutinis skersmuo 15 centimetrų (2004 metų miškotvarkos duomenys). Plonesnės eglaitės iškirstos per paskutinį dešimtmetį. Be to, nemažai eglių pažeistos šakninės pintainės. Čia norisi priminti, kad gryni eglynai nuskurdina dirvožemį, o lapuočiai savo atkritomis kasmet gerina.
     Jau einant į pabaigą miškasodžiui išpuolė mano gimimo diena (balandžio 23-iąją).

                                                                                  Pirmasis patikrinimas

     Kitą rytą vos pakilus iš lovos kaip tyčia motociklu beatvažiuojąs Miškų ūkio inžinierius Vaclovas Medžiaušis, kuriam buvo pavesta kontroliuoti želdinimo darbus Biržuvėnų girininkijoje. Pats prisipažinau, kad vakar puotavome, nes juk vis tiek būtų sužinojęs iš kitų - taip dar blogiau. Truputį sugėdino, kad tokiai šventei buvo galima palaukti šeštadienio.
     Važiavome į želdinimo vietas. Likę sodmenys tvarkingai laikomi „šalčio duobėse" - čia neprikibsi. Tikrino sodmenų pasodinimo gylį, tankumą, ar tvirtai prispausti daigai. Didesnių pastabų negavau. Kviečiau papietauti, bet atsisakė: esąs su motociklu, turįs daug darbų. Aš ir neįsivaizdavau, ar pavyktų kada jam įsiūlyti taurelę. Per girininkavimo laiką su inžinieriumi nė karto neteko vaišintis. Susitikus visada oficialus, kalbėdavome tik apie darbą.
     Dar reikėjo miško kultūras papildyti. Tam vieną šeštadienį organizavome komjaunuolišką talką. Dalyvavo apie dešimt žmonių. Prisijungė ir dvi vyresnės moterys. Žadėjome surašyti paskyras, algalapius, bet visi panoro pabaigtuvių vakarienės gamtoje, o ne pinigų. Tai ir buvo padaryta.
     Birželio mėnesį vykdavo vadinamasis techninis miško kultūrų priėmimas. Pagal paruoštą metodiką buvo skaičiuojamas prigijusių ir žuvusių sodinukų skaičius keliuose bareliuose, paskui išvedamas vidurkis visam plotui. Pagal prigijimo laipsnį buvo vertinama miško kultūrų būklė.. Privalėjo dalyvauti Miškų ūkio atstovas. Vėliau šio beprasmio darbo ir papildomų popierių atsisakyta.

                                                                             Saugumo technika

     Vienas svarbiausių reikalavimų - saugumo technikos laikymasis darbo metu. Dirbant miškuose su mechanizmais visko pasitaikydavo. Girininkas privalėjo per metus du kartus išaiškinti saugaus darbo reikalavimus. Visi darbuotojai pasirašydavo specialiame žurnale, kad yra įsisavinę šiuos reikalavimus ir moka praktiškai juos taikyti. Anksti pavasarį motociklu buvo atvažiavęs pats vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas paklausinėti žmonių saugumo technikos taisyklių. Ne visiems sekėsi sklandžiai atsakinėti. Darbininkai kaip visada aiškino:
     - Mes tiek metų dirbame ir nieko neatsitiko, galime kitiems paaiškinti ir parodyti, kaip miške reikia saugiai dirbti. O ką čia tose instrukcijose rašo, visko neatsiminsi. Kažin kaip sugebėtų dirbti miške tie, kurie rašė tas taisykles.
     - Prašau nefilosofuoti, - mėginau nutildyti darbininkus, - o išklausyti pastabas ir jas įsisavinti.
     Taip vadinamąjį egzaminą visi išlaikė ir patvirtino parašais.
     Per mano 15 mėnesių girininkavimą neatsitiko nė vieno nelaimingo atsitikimo. O gal koks smulkus ir pasitaikė, bet man nebuvo pranešta.
Kaip laikomės saugumo reikalavimų kertant mišką, vieną kartą tikrino Tado Petreikio eiguvoje. Paskambino iš Miškų ūkio ruošos punkto, kad atvažiuoja, ir įsakė laukti girininkijoje.
     - Ką žiūrėsim? - paklausiau.
     - Sužinosi, kai atvažiuosim, - gavau atsakymą.
     Didžiausias trūkumas galėjo būti, kad darbininkai nedėvi apsauginių šalmų. Kol būni kartu, užsideda, nuėjus pasideda ant kelmo ir dirba tik su kepurėmis. Vis teisindavosi, kad nepatogu, kad prakaituoja.
     - O kaip bus, jei atvažiuos tikrinti iš Miškų ūkio? - klausdavau. - Man bus papeikimas.
     - Nebijokite, spėsim užsidėti.
    Taip ir tą kartą. Išgirdę važiuojančios mašinos garsą, nustojo dirbti, bėgo prie šalmų ir spėjo užsidėti. Kol atėjome arčiau darbininkų, visi vaidino normaliai dirbančius.
     - Ar visada dirbate su šalmais? - paklausė meistras Ežerskis.
     - Ne tik dirbame, bet ir valgome. Taip prie jų pripratome, kad be jų nebegalime nė miegoti, - pusiau juokais aiškino darbininkai.
     Jei šalmai ant galvų ir darbininkai neišgėrę, nelabai yra prie ko prikibti.
     Buvo įdomesnis atsitikimas. Darbininkai Jokubauskas, Gustys ir Šimkus sutemus grįžo iš miško vežėčiomis jau gerokai apsvaigę. Pirmieji du sėdėjo ant skersinės lentos, o Šimkus įsiropštė gale. Važiuojant jis užsnūdo ir vežėčioms užkliuvus už kelmo ir kryptelėjus išslydo ant sniego, bet nė nepajuto ir liko lyg niekus nieko miegoti. Jo bendrakeleiviai, pavažiavę puskilometrį, atsisukę pamatė, kad draugo vežimo gale nebėra. Tada grįžo pasiimti. Tas nutikimas visus prablaivė. Vėliau vis patraukdavo per dantį:
     - Kitą kartą kai pasigersi, pririšime virve, kad nereikėtų grįžinėti. Ir šalmą uždėsime - pagal saugumo reikalavimus...

                                                                  Pirmoji pažintis su patologu

     Birželio mėnesį kartu su vyriausiuoju miškininku Alfonsu Butėnu į Biržuvėnus užsuko Inspekcinės miško patologų grupės vyriausiasis miškininkas patologas Jonas Balinskas. Tikrino sanitarinę miško apsaugą: kenkėjų gaudomuosius medžius, ar yra straubliukų želdiniuose, kinivarpų išplitimą medynuose, vėjovartų tvarkymą, daigynų būklę. Susitikome prie eigulio Adolfo Vaišvilos daigyno. Buvau pusnuogis, ką tik išvaikščiojęs ugdomas kultūras. Kaip girininkas jam pasirodžiau įtartinas: revizorius pasitinku nuogu pilvu. Tai primindavo man persikėlus dirbti į Girionis. Pavažinėjome gerą valandėlę, nieko garsiai nepeikė.
     Buvau suplanavęs pietus Luokėje. Kai ten nuvažiavome, svečiai panoro ne į bufetą, o ant Šatrijos kalno. Nuėjau į parduotuvę, nupirkau kelis butelius, užkandos. Diena kaip pagal užsakymą: saulėta, šilta, be žymesnio vėjelio. Nuo Šatrijos atsivėrė nuostabūs vaizdai. Ieškojome 12-os aplinkinių bažnyčių bokštų, Medvėgalio, Girgždutės kalnų viršūnių. Čia ir tęsėsi pradėta „revizija" beveik iki saulėlydžio. Plačiau susipažinus su patologų darbu Jonas Balinskas pusiau rimtai pasiūlė   įsidarbinti pas juos - Girionyse. Kaip tik vienas patologo etatas esąs laisvas.
    Grįždami dar užsukome pas eigulį Adolfą Vaišvilą. Vis ginčijomės, kuris kalnas aukštesnis: Šatrija ar Medvėgalis. Tik kitą dieną pavyko išsiaiškinti, kad Medvėgalis aukštesnis 6 metrais. Pas A. Vaišvilą užsibuvome iki išnaktų. Vėliau girdėjau, kad Jonas Balinskas, jau būdamas girtas, įsiprašė prie vairo ir „Viliuką" sėkmingai parvairavo į Telšius.
     Po Jono Balinsko apsilankymo Biržuvėnuose kilo patrauklių minčių dėl patologo darbo Girionyse. Mačiau, kaip jis jaučiasi padėties šeimininkas: tikrina, ką nori ir kiek nori, kaip vyriausiasis miškininkas kažkaip jam pataikauja. Juk tikrinti, atrodo, visada lengviau nei tvarkingai padaryti.

                                                                                  Chemija

     Balandžio pradžioje buvome įpareigoti stebėti, kada pradės skraidyti žievėgraužiai, ir visus spygliuočius apdoroti DDT tirpalu. Jokio sandėlio neturėjome. Pesticidus laikydavo eiguliai savo pašiūrėse, malkinėse. Pats bjauriausias darbas buvo DDT miltelius ištirpinti. Buvo priminta dirbti ypač atsargiai, nes prieš metus buvo įvykęs mirtinas atsitikimas Pagermantės girininkijoje. Gerų purkštuvų, žinoma, neturėjom, eiguliai skolindavosi iš tarybinio ūkio. Apsaugos priemonės irgi nekokybiškos. Su dujokaukėmis per karšta, todėl ant nosies ir burnos būdavo užsidedama paprasčiausia marlė. Svarbiausia, prašydavau atsižvelgti į vėjo kryptį, baigus darbą gerai nusiprausti, išplauti purkštuvus.
     Vėl instruktažas, vėl parašai žurnale... O iš tikrųjų sugedus purkštuvui darbininkai ar eiguliai rąstus aptaškydavo šluotomis, nors tai daryti buvo griežtai draudžiama.
     Birželio pradžioje teko susiremti su straubliukais pernai pasodintuose maumedukų plotuose. Iniciatyvos ėmėsi Petras Remėza su eiguliu Adolfu Vaišvila. Dustą (DDT) barstė iš kaproninių kojinių, pakabintų ant ilgų lazdų. Po darbo pykino, skaudėjo galvas. Tačiau straubliukų pakenkimų gerokai sumažėjo.
     Pagal planą turėjome kovoti su kenkėju egliniu pjūkleliu net 12 hektarų plote. Norėjau nevykdyti šio plano, bet vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas nenusileido. Teko ieškoti eglių želdinių ir, nors pakenkimai tebuvo pavieniai, vis tiek organizavome „kovą" - planui įvykdyti.

                                             Girininko 60-metis

     Birželio pabaigoje visi girininkai ir Miškų ūkio administracija dalyvavome ilgamečio Žarėnų girininko Petro Tumosionio (1909.06.29 - 1986.02.10) 60-mečio paminėjime. Jis buvo kilęs iš Dzūkijos. Dalyvavo apie 40 žmonių. Dovanos pirktos susidėjus dviem ar trims girininkijoms.
     Kaip visada direktorius Benediktas Paulauskas, atlikęs oficialiosios renginio dalies prievolę, su žmona tyliai išvyko namo į Telšius. Tą dieną prie Žarėnų piliakalnio vyko rajono festivalis. Pakilę nuo stalų kurį laiką ten vaikštinėjome. Paskui - vėl prie stalų. Trumpiausia naktis greitai praėjo. Kiek tostų, gražių kalbų, linkėjimų spėta pasakyti - viena už kitą gražesnių.
     Iki priešpiečių kas kur numigo. Vėliau vėl prie stalų. Važiavome ir prie ežero maudytis. Puota tęsėsi ir vakare. Po dviejų parų gerokai pavargęs grįžau į Biržuvėnus.

                                               Kompleksinė revizija

     Birželio mėnesį, beveik po metų mano girininkavimo, Miškų ūkis atliko išplėstinę kompleksinę reviziją. Petras Remėza stebėjosi, kad prieš atvykstant revizoriams nieko nesiruošiau raštinėje: paėmęs valtelę su meškere plaukiojau Biržuvėnų tvenkinyje. Jaučiausi ramus, nes jokių šunybių nebuvau pridaręs. Net knietėjo išsiaiškinti, ką ne taip darau, nes niekas mano darbo nebuvo tikrinęs, išskyrus saugumo techniką. Dalyvavo vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas, saugumo technikos inžinierius Jakavičius, inžinierius Eugenijus Milašius, vyriausiasis buhalteris Kaniauskas, buhalteris Petrauskas.
     Buhalteriams palikau visą dokumentaciją raštinėje, o kiti važiavome į miškus. Iki šiol atsimenu „užmokestį" už atvirumą. Buvome tik pataisę kelią eigulio Tado Petreikio sodybos link. Pagyrė, kad gerai padaryta, iškasti grioviai, žvyras išlygintas. Pasakiau, jog platinant kelią teko nukirsti porą džiūstančių eglių.
     - O kur tos eglės?
     - Jau supjaustytos ir išvežtos, o šakas sudeginome.
     - Ar kirtimo bilietas buvo išrašytas?
     - Ne... nerašėme, ką ten dėl dviejų eglių...
     - Kaip tai nerašėte, juk tai prilygsta vagystei. Kad ir vienam medžiui būtina rašyti, o čia buvo du.
     - Tikrai nepagalvojau, kad nusižengiau.
     - Revizijos akte tai pažymėsime.
     Nieko nebeaiškinau. Nebūčiau prasitaręs, niekas apie tas egles nebūtų žinojęs.
     Vaikštinėjant plynose biržėse gavau pastabų dėl nevisiškai sutvarkytų šakų, per aukštų kelmų, medienos sandėliuose paliktų vieno kito padėklo. Niekas jų nenorėjo išvežti, o juos surinkti į vieną krūvą dar sunkiau, tai visiems žinoma, visoms girininkijoms aktuali problema.
     Miško kultūrose rasta straubliukų pakenkimų, o rimtesnių kovos priemonių prieš juos nebuvo. Nebent į kaproninę kojinę įbėrus chemikalų, ant kartelės pririšus juos ties kiekvienu sodmeniu krestelėti. Tai darėme saugodami maumedukus, bet daugiau taip dirbti niekas nesutiko, skundėsi galvos skausmais, bloga savijauta.
     Vaikščiodami brandžiuose eglynuose biržių pakraščiuose aptikome kinivarpų apniktų eglių. Pažadėjau per savaitę iškirsti ir nužievinti.
     Rasta dokumentacijos tvarkymo trūkumų. Gerai, kad spėjome užpildyti saugumo technikos žurnalą ir paimti darbininkų, eigulių parašus. Tai vienas svarbiausių reikalavimų.
     Nuo pavakarių pas šeimininkę pradėjome pietauti. Pietūs truko iki saulei pasislepiant už medžių viršūnių. Teko net eiti į Biržuvėnų parduotuvę papildomų gėrimų.
Kaip jaunam girininkui papeikimo neparašė, atsipirkau pastabomis. Vėliau kelis kartus buvau negerai prisimintas per susirinkimus.

                                                                Materialinė bazė

     Kaip jau minėjau, Biržuvėnų dvaro mediniame name Miškų ūkis nuomavo girininkijos raštinei 12 kvadratinių metrų kambariuką. Šildymas - plytų krosnimi. Stalas, kelios kėdės, suolas palei langą. Senoviška kaimo meistro spinta, šalia senoviškas seifas, kelios lentynos. Telefonas. Į vadinamąją raštinę įeidavome iš koridoriaus pasukę dešinėn. Raktus turėjome tik aš ir pavaduotojas Petras Remėza, kuris gyveno koridoriaus kairėje pusėje. Butas menkas: virtuvė ir kambarys. Petras gyveno su žmona, augino du vaikus. Žmona dirbo buhaltere.
     Tai pati skurdžiausia girininkija Telšių miškų ūkyje, o gal ir Lietuvoje. Prieš pradėdamas girininkauti jau žinojau, kad bus statoma nauja girininkija. Pakalbintas direktorius minėjo tolimesnę perspektyvą: dar reikią parengti projektą, sudaryti statybos sąmatą, rasti statybininkus... Tad statyba galėtų vykti po poros metų. Kiek žinau, viskas užtruko kur kas ilgiau. Galų gale statyba prasidėjo, bet galiausiai pati girininkija buvo panaikinta. Naujajame pastate apsigyveno miško darbininkai.
     Girininko transportas - padėvėtas dviratis, kuriuo naudojausi daugiau kaip metus. Kai kuriems girininkams Miškų ūkis nupirko valdiškus mopedus. Daugiau metų dirbantys ir materialiai sustiprėję girininkai važinėjo nuosavais motociklais. Mūsų eigulys Tadas Petreikis turėjo motociklą EMK-ą su priekaba, eigulys Adolfas Vaišvila motociklą JAWA. Anzelmas Jucevičius vaikščiodavo pėsčiomis. Jis savo sodyboje dar nė elektros neturėjo.
     Į Telšius, Miškų ūkį beveik kiekvieną kartą važiuodavau autobusu. Retai koks pažįstamas pakeliui paveždavo, nes apskritai automobilių labai mažai tebuvo - vos vienas kitas. Tarybinio ūkio specialistai irgi važiuodavo autobusais, išskyrus, žinoma, direktorių.
     Galiausiai spalio mėnesį pavyko nusipirkti motociklą IŽ-Jupiter iš vieno buhalterio, kuris buvo gavęs paskyrą, bet dėl sveikatos būklės negalėjo važinėti. Aš prieš kelias savaites buvau išlaikęs motociklo vairuotojo egzaminus. Iš karto pajutau nuosavo transporto pranašumą. Važiuoji kada nori ir kur nori. Benzinas buvo pigus, apie 6 kapeikos už litrą. Po truputį įsidrąsinau važiuoti į Miškų ūkį per Telšių miestą. Girininkijos miškuose kartais važinėdavau ir išgėręs. Tais laikais kaime autoinspekcija buvo labai retas svečias, nes čia praktiškai jai nebuvo kas veikti, stovėdavo svarbesnėse kelių sankryžose.
     Ne vienas eigulys neturėjo telefono. Adolfą Vaišvilą ir Anzelmą Jucevičių pasiekdavau nesunkiai - gyveno tik už kilometro. Sunkiau buvo su Tadu Petreikiu. Išeitį rasdavome. Jo kaimynas miško darbininkas turėjo telefoną, mat sūnus dirbo ministerijoje, tad Kaunatavos sodininkystės ūkio direktorius turėjo pasistengti įtikti... Esant reikalui, aš paskambindavau šiam darbininkui, jis pakviesdavo eigulį Tadą Petreikį. Arba jis pats paskambindavo iš kaimyno mums į Biržuvėnus. Pirmadieniais visi eiguliai atvažiuodavo į girininkiją, aptardavome savaitės darbus.
     Arkliai, vežimai, rogės, motoriniai pjūklai „Družba", atsarginės dalys, degalai, tepalai, šalmai, apsauginiai drabužiai ir kitos priemonės pagal aktus buvo perduotos tiems, kurie su jomis dirbo.

                                                                        Pasitarimas Druskininkuose

     1968 metų rugpjūčio pabaigoje Miškų ūkis gavo kvietimą į pasitarimą Druskininkuose. Vyresni girininkai nesiveržė į tolimą kelionę. Mat tais laikais niekas tarnybinio transporto neduodavo, nebent pats direktorius važiuotų. Pasūlė man, ir norėdamas paįvairinti gyvenimą iš karto sutikau. Apmokės autobuso bilietus ir dar gausiu komandiruotpinigių už tris paras.
     Pasitarime dalyvavo daug atsakingų darbuotojų iš Miškų ministerijos, Miškų instituto, Lietuvos žemės ūkio akademijos. Pagrindinė tema apie žiedinius daigynus. Pirmasis kaip tik buvo įrengtas Druskininkuose. Jo esmė tokia. Tinkamoje daigynui miško žemėje centre paliekamas apskritos formos medynas, o aplink jį per medžio aukštį iškertama medyno juosta. Čia išraunami kelmai, išrenkamos šaknys, plotas išlyginamas ir spiralės principu ariama, kultivuojama. Kartą per dieną iš dalies sudaromas pavėsis, kad būtų geriau išsaugoma drėgmė, apsaugoma nuo sėklų, daigelių užpustymo. Tokie žiediniai daigynai išplito visoje Lietuvoje, kol atsirado naujesnės technologijos.
     Be naujojo daigyno, apžiūrėjome įvairaus mišrinimo miško želdinius, priešgaisrinius įrenginius ir daug kitų objektų miškuose. Vienoje girininkijoje prie vaizdingo ežero miške papietavome. Po to aplankėme ir pačių Druskininkų įžymybes, M. K. Čiurlionio skverelį, pabuvojome kaskadinėse maudyklėse.
     Ilga ir triukšminga vakarienė didelėje salėje - vadinamasis pasitarimo aptarimas. Man pasitaikė vieta atsisėsti priešais Žemės ūkio akademijos dekaną Praną Džiaukštą. Šalia jo sėdėjo Vytautas Valenta iš Miškų instituto. Jie kalbėjosi apie savo reikalus.
     - Plečiame miško apsaugos skyrių. Mums reikėtų jauno, gabaus mokslinio bendradarbio. Ar negalėtumėt ką nors pasiūlyti? - kreipėsi Vytautas Valenta į šalia sėdintį dekaną.
     - Va priešais sėdi Petrauskas, - Pranas Džiaukštas akimis parodė į mane. - Jis buvo pareigingas studentas, gerai mokėsi, o dabar kažkur dirba girininku. Gal ir sutiktų, reikia pakalbėti.
     - Ačiū už patarimą. Bandysiu tartis, kai bus mažiau triukšmo.
     Per pertraukėlę susipažinau su Vytautu Valenta. Buvo energingas, plepus, piešė gerą perspektyvą.
     - Bet kur man apsigyventi? - paklausiau.
     - Kadangi esi nevedęs, kol kas rasim kambarį Girionyse. O vėliau bedirbant viskas susitvarkys, nes nuolat statomi nauji butai.
    Užrašė savo telefoną, paaiškino, kaip atvažiuoti į Girionis.
     Nuo tada atsirado naujos svajonės.
     Telšius autobusais pasiekiau kitos dienos pavakary.

                                                                       Įprastiniai darbai

     Kad ir maža girininkija, darbų netrūko. Baigėme kultūrų ugdymą, retinimus. Reikėjo pristatyti Miškų ūkiui nužymėtų plynų biržių ateinantiems metams sąrašą. Tais laikais būsimoje biržėje būtina buvo apmatuoti visus medžius, pagal jų rūšis nustatyti, kiek jų padarinių, kiek malkinių ir kiek pusiau padarinių.
     Be to, reikėjo nustatyti sanitarinių kirtimų apimtis, kiek bus ugdoma, retinama. Nustatinėjome, kiek pasodintų medelių prigijo, kiek jų reikės papildyti. Paprastai papildymo darbai vykdavo nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios. Jei prigijimas kartu su papildymu siekdavo 95 proc., gaudavome 10 proc. premijų, skaičiuojant nuo sodinimui skirtų išlaidų. Praktiškai visos girininkijos tas premijas užsidirbdavo.
     Trečią ketvirtį būdavo rengiami miško kultūrų projektai ateinantiems metams. Busole apmatuoji plotus, suskaičiuoji kelmus pagal medžių rūšis, savaiminukus. Visa tai atlikdavome bareliais.
     Ketvirtą ketvirtį buvo reikalaujama įvertinti 6 - 8 metų miško želdinius dėl jų tinkamumo pervesti į mišku apaugusį plotą. Jei atitinka kriterijus, surašomi aktai su komisijoje dalyvaujančiųjų parašais. Jei negalima pervesti, nustatomos priežastys, priemonės padėčiai ištaisyti.
     Vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas vis prisimindavo ministro Algirdo Matulionio viešnagę Telšių miškų ūkyje ir jo pastabą, kad Biržuvėnų girininkijoje netoli eigulio Adolfo Vaišvilos sodybos matytos miško kultūros per retos. Išretėjo dėl straubliukų pakenkimų ir nebuvo laiku papildytos. Mes jas papildėme.
     Tarp kitko, verta prisiminti, kad tuometinis ministras, tikras miškininkas praktikas, maždaug kas 5 metai aplankydavo visas Lietuvos girininkijas. Kaip pasakojo senesni girininkai, su savimi vežiodavosi rankinį pjūklą ir parodydavo, kaip reikia genėti ąžuoliukus, aiškindavo to darbo reikalingumą. Kai kas po to patylomis šaipydavosi, kad ministras užsiima vaikiškais žaidimais. O Algirdas Matulionis per sekantį apsilankymą važiuodavo į miškus įsitikinti, ar anksčiau pastebėti trūkumai ištaisyti. Tai drausmindavo miškų ūkių ir girininkijų darbuotojus. Buvo kalbama, kad ministras turi gerą atmintį. Bet vargu ar kas galėtų prisiminti ne tik kelis šimtus girininkijų, bet ir kvartalą, sklypą. Matyt, savo užrašuose pasižymėdavo pastebėtus trūkumus, o sekantį kartą vykdamas pavartydavo užrašus ir prisimindavo, ką reikia vėl patikrinti.
     Reikėdavo sudaryti ir planus bei apytikres sąmatas dėl priemonių miško sanitarinei būklei gerinti. Iš rudens atnaujindavome priešgaisrines mineralizuotas juostas Anzelmo Jucevičiaus ir Adolfo Vaišvilos eiguvose. Tam prašydavome iš Luokės tarybinio ūkio vikšrinio traktoriaus su lėkštėmis. Tado Petreikio eiguvoje dėl drėgnesnio dirvožemio mineralizuotų juostų nebuvo įrengta.
     Be abejo, svarbiausia - gamyba. Pagamintą medieną dažniausiai priimdavau pats, dalyvaujant eiguliui. Pagrindinis sortimentas buvo 6 metrų ilgio rąstai su 10 cm užuolaida.
     Tais laikais ne tik kaimuose, bet ir miesteliuose dar beveik nebuvo centrinio šildymo. Dauguma gyventojų turėjo įprastas plytų krosnis, kūrendavo malkomis. Todėl visą laiką buvo prašančiųjų malkų. Jų pasigaminti leisdavo eiguliai iš retinimų, leisdavo sunaudoti ir pavienes vėjovartas, plonesnius sausuolius. Pagamintos malkos buvo pigios, kartais jų gamybos savikaina viršydavo realizacijos pajamas. Privalėjome aprūpinti malkomis mokyklas, vaikų darželius, kitas valstybines įstaigas.
Reikėdavo surišti ir keletą šimtų vantų, paruošti naujametinių eglaičių. Už tuos darbus menkai mokėdavo, tai eiguliams buvo daugiau prievolė.
    Taisydavome kelius privažiuoti prie plynų kirtimų. Dažniausiai paprasčiausiai užpildavome didesnes duobes žvyru. Jį sklaidydavo darbininkai kastuvais, nes greiderio Miškų ūkis, atrodo, neturėjo.
     Palaikėme ryšius su Viešvėnų aštuonmete mokykla. Mokiniai padėjo apsodinti buvusį žvyro ir smėlio karjerą, esantį šiauriau nuo miestelio. Dabar ten ošia normalaus pušų ir eglių jaunuolynas. Tada iš pašnibždomis plintančių kalbų sužinojau, kad netoliese prie Rainių prasidėjus karui 1941 metų vasarą buvo žiauriai nužudyta daug nekaltų Telšių rajono ir aplinkinių vietovių gyventojų. Tai vienas didžiausių genocido atvejų Žemaitijoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jų atminimas įamžintas pastatant nuostabią koplyčią, sutvarkant aplinką.

                                                                     Kaip tapau patologu

     Porą kartų skambinau į Miškų institutą Girionyse, bet Vytauto Valentos vis nebūdavo. Tik spalio viduryje pavyko prisiskambinti, bet, pasirodo, pavėlavau.
     - Kadangi nesulaukiau paties skambučio, per tą laiką susiradau kitą mokslinį bendradarbį - Algimantą Žiogą. Tačiau nenusimink. Čia šalia dirba miško patologai. Jiems trūksta vieno specialisto. Galėsi dirbti ir lygiagrečiai užsiimti moksliniu darbu. Galiu pakviesti patologų vadovą Zigmą Milišauską, pasikalbėsite.
     Netrukus telefono ragelyje išgirdau kitą balsą:
     - Milišauskas klauso.
     - Čia girininkas Petrauskas iš Telšių. Kokios galimybės pas jus įsidarbinti?
     - Kaip tik vienas etatas neužimtas. Jeigu yra noro, prašome.
     - O kaip su gyvenamuoju plotu?
     - Rasim kambariuką Girionyse.
     - Tada sutinku. Nuo lapkričio 1 dienos atvažiuoju.
     - Laukiam. Viso geriausio.
     Taip paprastai po pirmo pokalbio telefonu tapau miško patologu ir ilgam įsitvirtinau Girionyse. Miško patologu išdirbau daugiau kaip 34 metus. Per tą laiką pabuvota visose urėdijose, o Žemaitijos zonos girininkijose - po dešimtis ir daugiau kartų.

                                                                                                                                                            Vladislovas PETRAUSKAS
                                                                                                                                                            2001 - 2007

 
 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt