Medelynas



     Telšių urėdijos medelynas susideda iš dviejų teritorinių padalinių: Telšių, įsikūrusio Patausalės kaime, ir Plungės, įsikūrusio Noriškių kaime Plungės priemiestyje. Pirmajame auginami miško sodmenys urėdijos miškams, antrajame - dekoratyviniai augalai sodyboms, gyvenvietėms, miestams, parkams puošti. Abu jie turi savo istoriją, kuri, susijungus Telšių ir Plungės urėdijoms, jau tapo bendra ir pasakojant apie egzotika dvelkiančias plungiškes dekoratyvinių augalų plantacijas negalima apeiti nepaminint miško sodmenų medelynų.

                                   Miške augęs miškan žiūri

     Viso dabartinio Telšių urėdijos medelyno viršininkas - plungiškis Eugenijus Barniškis jaunesnysis. Pastarasis žodis būtinas, nes jis, kaip yra pasipasakojęs žurnalistams, jau trečios kartos miškininkas. Jo senelis (mamos tėvas) buvo eigulys. Eugenijaus tėvas, taip pat Eugenijus Barniškis, - plačiai žinomas ne tik miškininkas, bet ir mokslininkas, sovietiniais laikais baigęs aspirantūrą Maskvos Timiriazevo žemės ūkio akademijoje, dirbęs mokslinį tiriamąjį darbą. Kaip rašė „Vakarų ekspresas", jaunasis Eugenijus su tėvu ne vieną vasarą praleido miškuose - abu rinko medžiagą disertacijai: per dienas medžius matuodavo, šakas ir spyglius skaičiuodavo. Baigęs Platelių vidurinę mokyklą studijavo Žemės ūkio akademijoje ir tapo miškininku.
     Kurį laiką dirbo Miškų tyrimo institute - rengė mokslinį darbą. Tačiau jis liko nebaigtas - pakvipus nepriklausomybės atkūrimu atsirado plačios verslo perspektyvos, viliojančios ne menkute kokio mokslinio sekretoriaus algele, kurios neužteko šeimai išlaikyti.
     Vis dėlto su miškininkyste ne visai atsisveikino, kaip sakoma, miške augęs miškan žiūri. 1991 metais tapo Plungės medelyno vadovu. Eugenijus Barniškis - plačių interesų žmogus. Jis buvo ir veiklus Rotary klubo narys, ir nardytojas: yra nardęs ne tik Baltijos, bet ir Karibų, Juodojoje, Viduržemio, Raudonojoje ir kitose jūrose (žurnalistams yra sakęs po vandeniu ne tik glostęs, bet ir už uodegos tampęs ryklį, nors, antra vertus, enciklopedijos teigia, kad iš 375 rūšių tik nedaugelis rūšių yra tikrai pavojingi). O savo vadovaujamo ūkio istorija, atrodo, išsamiau nesusidomėjo ir tenkinasi oficialia informacija: „Plungės medelynas įkurtas 1959 metais. Keturis dešimtmečius čia buvo auginami sodmenys Plungės miškų ūkio (vėliau - Plungės miškų urėdijos) miškams. Tik medelyno vadovų entuziazmo ir pasiaukojančio darbo dėka buvo pradėti auginti dekoratyviniai augalai sodyboms, miestams ir parkams puošti."
     Užtat nuo savo vadovavimo pradžios medelyno istorijos faktus gali vardyti kaip penkis pirštus. Ir dalykiškai, konkrečiai, be jokių vadinamųjų poezijų ją pasakoja.
     Tiesa, vadovavimas prasidėjo nuoskauda dėl atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios požiūrio. Tuo metu medelynas turėjo 5,7 hektaro dabartinėje vietoje Noriškių kaime ir dar 17 hektarų tarp dabartinės Gandingos gatvės ir dirbtinės Plungės jūros iki pat Irklavimo bazės. Ten medelyno vedėjas Liudas Kniukšta buvo pradėjęs pagrindinius reikalingus darbus, aptvėręs teritoriją, jau įveisęs eglių daigyną, kitų medžių sodinukų.
     „Gal 1992 metais žiemą porą savaičių neapsilankiau tame naujajame medelyne (žiemą nelabai tebuvo kas ten veikti). O kai atėjau - ir išsižiojau: mūsų aptvertoje teritorijoje...stovi nauja elektros transformatorinė, skirta statyboms, daigynas sunaikintas, teritorija išmaujota, - pasakoja Eugenijus Barniškis. - Pasirodo, jog Rajono savivaldybė medelyno žemę lyg niekur nieko atidavė verslininkams, kas dabar gali paneigti, kad ne už gražias akis... Pasiteisinimą turėjo: tos žemės paskyrimas medelynui per nepriklausomybės atgavimo euforijas nebuvo įformintas sprendimais, tik žodžiu susitarta. Dabar toje vietoje - vadinamasis VVARFF-o statytų gyvenamųjų namų, labiau panašių į turtuolių pilaites, kvartalas."

                                                               

                Sprendimas - specializacija

     „Gelbstint nuo visiško sunaikinimo teko skubiai rauti sodinukus, - toliau pasakoja viršininkas. - Bet neturėjom, kur sodinti. Ieškojom tinkamų plotų. Rodos, aplinkui miškai, pasirink, kur nori. Iš tikrųjų ne taip, yra specifiniai reikalavimai: lengva žemė, vandens šaltinis, privažiavimas. Plungės ir Purvaičių girininkijose užėjom kelias maždaug tinkamas laukymėles, po vėjovartų keliuose sklypuose išrovėme kelmus, išsikasėme tvenkinėlius, tvėrėme tvoras, rengėme keliukus. O pinigų Plungės urėdija neturėjo. Tie nedidukai medelynėliai išsimėtę nuo Plungės 4 - 11 kilometrų atstumu, kasdien vežioti darbininkus ir nepatogu, ir nepigu. Sodmenų poreikis buvo 500 - 800 tūkstančių, todėl juos auginome ir dabartiniame 5,7 hektarų dekoratyvinių augalų medelyne."
     1991 metais perimdamas medelyną Eugenijus Barniškis rado nemažai dekoratyvinių augalų. Ypatingesni, kaip mes sakytume: egzotiškesni, buvo vos keli. Atgimstančioje laisvoje Lietuvoje didėjo žmonių poreikis grožiui, tad didėjo ir dekoratyvinių augalų poreikis. Ieškodami jų naujų rūšių ir formų medelyno darbuotojai ir pats Eugenijus Barniškis, tada vadinęsis vedėju, važinėjo pas augalų kolekcininkus, kaip didžiausią brangenybę parsiveždavo po šakelę, po skiepelį. Viskas rėmėsi entuziazmu, dekoratyviniams augalams nebuvo nei lėšų, nei laiko, visas jėgas reikėjo skirti miško sodmenims.
     2000 metais Plungės urėdija buvo prijungta prie Telšių. Telšių urėdija, atsisakiusi savo Pagermantės medelyno, turėjo bebaigiamą įsisavinti naują medelyną   Patausalės kaime, jau buvo įsigijusi modernios sodinukų auginimo ir priežiūros technikos. Taigi ten buvo ir įdirbis, ir perspektyva. Priimtas teisingas, kaip Eugenijus Barniškis sakė: saliamoniškas, sprendimas ten auginti tik miško sodmenis, Plungėje - dekoratyvinius augalus. Abu medelynai veikė savarankiškai.
     Eugenijus Barniškis džiaugiasi, kad jam buvo sudarytos sąlygos nuvykti į Lenkiją ir pasimokyti dauginti dekoratyvinius augalus. Iš jos ir iš kitur susivežė didelę kolekciją.
     Ekonominiais sumetimais 2005 metais Telšių ir Plungės medelynai buvo sujungti. Jungtinio medelyno viršininku paskiriamas Eugenijus Barniškis. Jį Patausalėje pavaduoja pavaduotojas Gintaras Gabiūnas, Plungėje - meistras Algirdas Jašinskas, medelyne dirbantis bene pusantro dešimtmečio, prieš tai buvęs eigulys.
     Taigi 2005 metais prasidėjo naujausias Telšių urėdijos medelyno istorijos etapas. O tikroji istorija prasidėjo kur kas anksčiu. Atskirai Plungėje ir Telšiuose.

                                                                              Vedėjo pavadinimo kažkodėl bijota

     Kaip minėta, oficialiai laikoma, kad Plungės medelynas įkurtas 1959 metais. Bet buvęs Telšių urėdijos metraštininkas Pranas Radikas skelbėsi prieškario spaudoje aptikęs informaciją su iliustracija, jog 1939 metų vasarą žemės ūkio ministras Jurgis Krikščiūnas lankėsi Plungės urėdijos daigyne. Nuotraukoje matyti daili daigyno žiogrių tvora ir auginami pušų bei eglių sodmenys. Tai bene pirmasis Plungės medelyno paminėjimas.
     Tačiau prasidėjo karas ir medeliai niekam neberūpėjo. O sovietinė okupacija visą Lietuvos ūkį visiškai apvertė aukštyn kojomis, žodžiu - suniokojo. Tik, Prano Radiko surinktais duomenimis, 1955 metais pradėta steigti medelyną iš naujo. To darbo ėmėsi Plungės girininkas Kostas Gliožeris. Vietą parinko pamiškėje Noriškiuose, buvusioje ūkininkų Bubelės ir Zobielos žemėje, kuri po šiokių tokių ginčų iš kolūkio buvo perduota į valstybinį miškų fondą.
     Medelyno žemę įdirbdavo nuosavu arkliu Vaclovas Varinauskas (kažkodėl sovietinė valdžia jo neatėmė, gal leido laikyti kaip miškų darbininkui). Buvo auginami uosiukai, ąžuoliukai, eglaitės, liepaitės, maumedukai. Šiek tiek sedulų, kaulenių, lanksvų, pūslenių ir kitų medelių bei krūmų. Nuo 1951 metų Plungės girininkijoje nuolatinėmis darbininkėmis dirbo Aniceta Varinauskienė ir Ona Šimkienė (ji atėjo gal porą mėnesių vėliau). Nuo dabar jos buvo paskirtos darbuotis medelyne. Medelynas dar nebuvo savarankiškas padalinys, visus darbus rikiuodavo pats girininkas, prižiūrėdavo Noriškių eiguliai Julius Stančikas, o nuo 1957 metų Kazys Jurgulis.
     Atkūrus Plungės miškų ūkį (1959 m.), medelynui buvo paskirtas didesnis, beveik šešių hektarų, sklypas arčiau miesto dabartinėje vietoje Noriškių kaime. Ta žemė iki okupacijos priklausė Vincui Cipariui, po kurio laiko įsidarbinusiam medelyne. Jis, kaip prisiminė Eugenijus Barniškis, apie vietos parinkimą pasakojęs taip: „Vietą medelynui mano žemėje parinko ne bet kas, o Vilniaus valdžia. Per menka jai buvo brazdėti iki Plungės rusišku kietu automobiliu, gal bijojo skaudulių ant sėdynės susitrinti, tad atskrido labai blerbiančiu sraigtasparniu. Apsuko porą ratų ir pasakė: medelynas bus čia!" Bet Eugenijus Barniškis nelabai tiki, kad taip galėjo būti, nes Vincas Ciparis buvęs įdomus žmogus, kartais ir pafantazuodavęs.     Medelyno reikalais ir toliau turėjo rūpintis Plungės girininkija. Ši savo atstovu vadovauti medelynui paskyrė Alfonsą Rutę. Darbininkai jį vadino vedėju, o algalapiuose 1959 metais buvo vadintas tai nuolatiniu miško darbininku, gaunančiu brigadininko priedą, tai nuolatiniu darbininku ir priešgaisriniu sargu, tai želdinimo meistru, tai gamybos meistru, o nuo 1961 metų - biudžetinės veiklos meistru. Pasakojama, kad tuo metu pietiniame šlaite nuo administracijos pastato buvo pasodintas obelų sodas, tačiau vieną naktį, vaismedžiams dar neprigijus, obelaitės buvo išrautos ir pavogtos...

                           Medelyną puoselėjo... būsimasis klebonas

     Gavus naująjį ar ne dešimteriopai didesnį sklypą, darbų, be abejo, keleriopai padaugėjo, tuo labiau kad dar neatsisakyta ir medelyno Noriškių miške. Vadovauti paskiriamas Plungės girininkijos... apskaitininkas Bronislovas Latakas. Iš tikrųjų jis buvo baigęs Fredos sodininkystės ir daržininkystės technikumą ir pasiųstas agronomu į Anulėnų tarybinį ūkį šalia Telšių. Jaunasis specialistas kažkodėl atsisakė dirbti agronomu, todėl valdžia perkėlė į kitą Telšių pakraštį - į Lenino kolūkį Viešvėnuose už Rainių. Bet iš ten irgi pabėgo - į Plungės girininkiją, kur girininkas Vladas Lapinskas ir priėmė jį apskaitininku.
     Plungės miškų ūkio vyriausiuoju miškininku tuo metu dirbo Liudas Kniukšta. Jis labai rūpinosi naujuoju medelynu ir rekomendavo jam vadovauti Bronislovą Lataką: nėra čia ko sodininkui - daržininkui trinti užpakalį prie apskaitos popierių. (Taip kalbėdamas žmogus nenujautė, su kuo kalba - su būsimuoju klebonu...)
     Būtent jo, Bronislovo Latako, pastangomis medelynas buvo atskirtas nuo Plungės girininkijos ir tapo savarankišku Plungės miškų ūkio padaliniu. Kaip pasakoja veteranės Aniceta Varinauskienė ir Irena Šliuožienė, naujasis meistras (taip vadinosi vadovo pareigos) buvęs, nors ir jaunas, bet labai griežtas, tuo pačiu teisingas žmogus, nemėgo apkalbų, kurių netrūksta moterų kolektyvuose, reikalaudavo iš darbininkų, tiksliau - darbininkių, nes vyriškių kaip ir nebuvo, visus darbus atlikti labai kruopščiai ir tvarkingai. Jis išmokė moteris ir medelius skiepyti. Matyt, neblogas buvo mokytojas. Aniceta Varinauskienė ir Irena Šliuožienė pasakoja tokį faktą: kai jos buvo pasiųstos į Dubravos miškų tyrimo stotyje organizuotus medelių skiepijimo kursus, dėstytojas juokaudamas klausė, ko čia atvažiavusios, nes medelius skiepyti labai gerai mokančios. Tai, be abejo, buvo netiesioginis komplimentas jų vadovui Bronislovui Latakui.
     Kai jis sutiko vadovauti medelynui, sako, čia, minėtame pietiniame šlaite, radęs ne daugiau kaip dešimt medžių ir krūmų rūšių. Reikėjo naujų augalų sėklų. Jų rinkimą meistras organizuodavo Dotnuvoje bei Kauno botanikos sode. Buvo pažįstamas su šio sodo darbuotojais, todėl patekti į jo teritoriją problemų neturėjo. Rinko tujų, dygiosios eglės, kitų medžių ir krūmų rūšių sėklas. Teigiama, kad medelyno augalų asortimentas padidėjo iki 280 rūšių ir formų.
     Bedirbdamas medelyne 1963 metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos sodininkystės fakulteto neakivaizdinį skyrių. 1968 metais parašė ir apgynė diplominį darbą „Kriaušių ypatybės Žemaitijos aukštumoje". Sako, kad kažkuris vertinimo komisijos narys pažymėjęs, jog šis diplominis darbas prilygsta disertacijai. Bronislovas Latakas tuo metu jau buvo perėjęs dirbti į Rietavo veislių tyrimo stotį.
     Bet ir ten nepritaikė disertacijos vertų žinių apie Žemaitijos kriaušes - 1969 metais lyg netikėtai įstojo į Kauno kunigų seminariją. Aplinkiniams tai buvo sensacija, o rajono partiniai klerkai dėjo į kelnes ir savo rūstybę liejo ant Plungės miškų ūkio bei Rietavo veislių tyrimo stoties. Kilo nemenkas triukšmas. O Bronislovas Latakas, baigęs seminariją, septynerius metus buvo Rietavo parapijos klebonas, dirbo Telšių kunigų seminarijoje, klebonavo Akmenėje.
     Plungės miškų ūkio veteranė Aniceta Varinauskienė, dirbusi jame nuo 1951 metų, o atsiradus medelynui tapusi nuolatine juo darbuotoja, prisimena, kaip buvusiam jų vadovui įstojus į kunigų seminariją su kitomis moterimis juokavo: „Dabar turėsim eiti pas jį išpažinties, visas nuodėmes išsipasakoti, nenuslėpsi." Juokavo, ir tiek, juk moterys turi paplakti liežuviais - tada lyg ir darbas lengviau eina. Ir atsitik taip, kad Anicetai šie pajuokavimai išsipildė. Lankantis vyskupui Plungės bažnyčioje, čia suvažiavo ir dauguma vyskupijos kunigų talkinti plungiškiams, nes vyskupo apsilankymo proga, iš patirties buvo žinoma, maldininkų sugužės vos ne devynios galybės. Plungės klebono iš sakyklos paraginti, žmonės noriai ėjo išpažinties. Aniceta Varinauskienė pasuko prie artimiausios klausyklos. O čia sėdi... buvęs medelyno vadovas Bronislovas Latakas. Moteris pasimetė, bet negi bėgsi nuo klausyklos, ką pamanys aplinkiniai. Tikriausiai nejaukiai pasijautė ir kunigas. O išklausęs išpažintį pabarė moterį, buvusią bendradarbę, kad retai lankosi bažnyčioje.

                                                                               Liudo Kniukštos laikai

     1966 metais medelynui pradėjo vadovauti Liudas Kniukšta. Jis buvo kilęs iš Kretingos rajono. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo nemažai žemės. Karo metais jie savo namuose slėpė sužeistą rusų kareivį, todėl išvengė tremties į Sibirą.
     Baigęs Salantų gimnaziją Liudas Kniukšta įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Jį baigęs ir įsigijęs miškininko inžinieriaus specialybę, pradėjo dirbti meistru Salantų girininkijoje, paskui buvo perkeltas inžinieriumi į Rietavo miškų ūkį. O nuo 1959 metų dirbo atkurto Plungės miškų ūkio vyriausiuoju miškininku.
     Deja, po septynerių metų turėjo atsisakyti šių pareigų, mat vienoje girininkijoje, pažeidęs saugaus darbo reikalavimus, susižalojo žmogus. Reikėjo ieškoti kaltininko, juo galėjo tapti vyriausiasis miškininkas, kuris buvo atsakingas už darbo saugumą. Bet juk prie kiekvieno darbininko nepastovėsi, reikalaudamas, kad užsidėtų šalmą.
     Tuo metu jo visaip remtas Bronislovas Latakas, gal nepatenkintas dėl blogo buto, o gal norėdamas dirbti darbą, susijusį su pasirinktu diplominiu darbu apie kriaušes, perėjo į Rietavo veislių tyrimo stotį. Liudas Kniukšta pasiskubino būti perkeltas į laisvą medelyno vadovo postą. Ir išdirbo čia pustrečio dešimtmečio - iki pensijos.
     Jis tęsė darbus ant Bronislovo Latako padėtų pamatų, jo vadovaujamas medelynas tapo vienu turtingiausių medelynų Lietuvoje, todėl šį laikotarpį tikrai galima vadinti Liudo Kniukštos laikas. Jo pavardė tapo žinoma net su miškininkyste nesusijusiems plungiškiams. Tuo labiau, kad jis buvo ir muzikantas. Dar paauglystėje tėvai, pardavę karvę, iš vokiečių kareivių savo sūnui nupirko pirmąjį akordeoną „Waltmeister". Nuo tada su akordeonu nesiskyrė iki pat mirties. Mokykloje ir studijų laikais, paskui Plungės miškų ūkyje grojo kapelose, o išėjęs į pensiją dar vadovavo pagyvenusių žmonių šokių kolektyvui. Po mirties namie liko 5 akordeonai, armonika, būgnai, vargonėliai. Kitas pomėgis - staliaus darbai. Sako, kad jis suprojektavo ir medelyno pastatą.
     O Plungės medelynas pamažu, žingsnis po žingsnio, stiprėjo: teritorija buvo aptverta tinkline tvora, vėliau statomas administracijos pastatas su gyvenamosiomis patalpomis, pagalbiniai pastatai su rūsiu, ledaune.
     Paskui atėjo laikas plėtrai. Su rajono valdžia susitarta skirti medelynui plėsti 17 hektarų sklypą prie dirbtinės Plungės jūros. Teritorija jau buvo aptverta, jau sudygo pirmieji sėjinukai, moterys eidavo ravėti eglaičių. Bet atėjus nepriklausomybės laikams viskas buvo sunaikinta, nes tos žemės puikioje vietoje prireikė būsimajai Lietuvos buržuazijai.
     Liudui Kniukštai išėjus į pensiją, medelynui kurį laiką vadovavo buvęs Plungės girininkas Algirdas Pėtelis, bet jį netrukus pakeitė Eugenijus Barniškis, o Algirdas Pėtelis perėjo dirbti į Plungės urėdiją, paskui - į Telšius.

                                            „Ant ko laikosi pasaulis"

     Nuolatiniai medelyno darbininkai, ant kurių, kaip sakoma, laikėsi pasaulis, šiuo atveju - medelynas, Aniceta Varinauskienė, Irena Šliuožienė, Kazys Marčius ir Vincas Ciparis buvo geri darbo žinovai. Pavyzdžiui, kaip minėta, plungiškių moterų skiepijimo įgūdžius gyrė Dubravos miškų tyrimo stoties specialistai. Naujasis Plungės miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Ramutis Macijauskas, stebėdamas Varinauskienės darbą, sakydavo: "Parodyk, Aniceta, kaip tu skiepiji. Tau prigyja, o man ne..." O juk pats Dubravoje esą mokęs ją šio darbo paslapčių. Tai apie eglaites, kurios iš tikrųjų sunkiai prigyja, o Anicetai Varinauskienei sekdavosi. Beje, ilgiausiai medelyne dirbusi ji buvo paskirta brigadininke, nuotraukoje matyti su sieksniu - savotišku valdžios simboliu, nors reikėjo ne valdžios, o dirbti.
     Tų laikų darbininkės Aniceta Varinauskienė ir Irena Šliuožienė, vienintelės išlikusios iki šiol, pasakoja, jog sutardavo su Liudu Kniukšta, kuris į minutes nežiūrėjo, svarbu, kad dirbi gerai, netinginiauji. Anot Anicetos Varinauskienės, jis stengdavosi, kad moterys bent kiek padoriau uždirbtų, nes įkainiai buvo menki - kartais net prirašydavo ir neatliktų darbų, pavyzdžiui, laistymą ar ką kitą. Jis visaip siekė išlaikyti darbščiąsias moteris. Žiemą medelyne ką veiksi, bet neatleisdavo tų dviejų darbininkių. Su Klaipėdos ar Kretingos ritualinių paslaugų biuru buvo sudarytos sutartys tiekti eglišakių vainikus: nebodamos, šeštadienis ar sekmadienis, šventa ar prasta Varinauskienė ir Šliuožienė pindavo juos, kad pirmadienį būtų ką išvežti užsakovams. Tai buvo papildomos kapeikos moterims ir, žinoma, medelynui: moterys gaudavo po 2 rublius už vainiką, o medelynas (ar Plungės miškų ūkis) iš pirkėjų gaudavo po 4 rublius.
     Dar nebuvo atsisakyta mažojo medelynėlio Noriškių miške. Jame buvo auginami ir dekoratyviniai, ir miško sodmenys, ir, pavyzdžiui, karklai amatams - įvairiems krepšiams krepšeliams pinti. Įdomus dar vienas faktas: iš šakelių augino, kaip yra pasakojęs ilgametis eigulys Valerijonas Paulauskas, dekoratyvines egles. Tam net nuo pajūrio veždavosi smėlio, jį supildavo inspektuose ir jame buvo šaknydinamos eglių šakelės. Buvo bandymų gerų eglių šakeles skiepyti į nedideles egles, augančias miške. Tikriausiai buvo tikimasi vėliau nuo jų rinkti kankorėžius sėkloms. Tačiau skiepai, matyt, neprigijo. Tiesa, esą skiepijo ne Aniceta Varinauskienė, o, anot Valerijono Paulausko, eiguliai.
     Be nuolatinių darbininkų, buvo samdoma ir sezoninių. Dalis jų būtų galėjusi likti, tačiau neužsibūdavo. Po poros dienų dingdavo: „Kas čia už tokį atlyginimą gali lenkti nugarą!" Kiti (ir kitos) nebepasirodydavo po pirmojo atlyginimo... O, pavyzdžiui, Irena Šliuožienė buvo patenkinta atlyginimu, nors jis buvo menkas: „Prisimenu, gavau pirmąją algą - 61 rublį ir 20 kapeikų. Iš džiaugsmo galėjau per kopėčias peršokti, mat atėjau iš kolūkio, kur praktiškai tekdavo dirbti veltui." Tiesa, ir pinigų vertė buvo kur kad didesnė, bet ją atsekti sunkoka, nes nuo tų laikų vyko ir rublio devalvacija, paskui turėjome talonėlius, „vagnorkes", litus, dabar - eurai.
     Ir iš nuolatinių darbininkų buvę įdomių asmenybių. Pavyzdžiui, Vincas Ciparis, moterų vadintas Vinceliu. Jis lyg mokėjęs ar bent gyrėsi, kad moka lotyniškai, esą supranta, ką kunigas kalba per pamaldas (tais laikais pamaldos vykdavo dar ne lietuviškai). Buvo žmogus prie humoro, ką pasakys - nei pridėsi, nei atimsi, kartais šokiruodavo elgesiu ir apranga. Jaunystėje turėjo gerą balsą, dainavo bažnyčios chore. Žodžiu, pavirpindavo prinokusių merginų širdis, bet taip ir liko nevedęs: ar motina draudusi, ar pats nelinko prasidėti su mergomis, nes kažkada lyg norėjęs tapti kunigu. Žodžiu, medelynas vos netapo seminarijos parengiamaisiais kursais...

                                   Dešinioji ir kairioji rankos...

     Vienas iš pagrindinių medelyno uždavinių buvo ir toliau ieškoti bei veisti vis naujų, kuo patrauklesnių pirkėjams medelių ir krūmų. Reikėjo dauginti ir jau turimus, kuriuos pirkėjai noriai pirko. Todėl rinkdavo sėklas daigams. Savotiškai įdomi jų rinkimo „technologija", apie ją pasakoja ta pati buvusi brigadininkė Aniceta Varinauskienė:
     „Parsivežam vaisius, paskui juos pūdome. Tada grūdame, kad išsiaižytų, žinoma, ne per stipriai, saugodami nesutraiškyti sėklų. Ir nešame prie tvenkinio. Pili vandenį, šiukšlės pakyla į viršų. Jau vėlyvas ruduo, vanduo ledinis. Nugraibom šiukšles, ant dugno lieka sėklos. Tada jas stratifikuojam." Koks mokslinis terminas! O reiškia jis augalų sėklų dygimo spartinimą, per žiemą laikant jas drėgname smėlyje ar sumaišytas su durpėmis, žemesnės arba normalios temperatūros sąlygomis, žinoma, reguliariai, maždaug kas savaitę ar dažniau permaišant, drėkinant.
     Turi ką prisiminti ir kita buvusi ilgametė darbininkė Irena Šliuožienė. Apie ją ir Anicetą Varinauskienę dabartinis medelyno viršininkas Eugenijus Barniškis juokavo, kad viena buvusi dešinioji, o kita kairioji (ar atvirkščiai) rankos. Matyt, jis vis dėlto yra domėjęsis medelyno praeitimi, nes jam atėjus šios moterys jau nebedirbo. Tiesa, jį pristatydamas medelyno vadovu tėvas Eugenijus Barniškis, tada dirbęs Plungės urėdijos urėdu, buvęs užvedęs pas greta medelyno gyvenančią Ireną Šliuožienę, ragino sūnų iškilus kokių neaiškumų kreiptis į ją, matyt, laikė ją išmanančia ir gerbė ją - dėl didelio vyresniojo Barniškio reiklumo to, atrodo, nedažnas iš miškų darbuotojų nusipelnydavo...
    Beje, bene labiausiai išgarsino ją plungiškis žurnalistas, respublikiniame „Tiesos" laikraštyje paskelbęs apie jos globojamą kininį citrinvytį ir parašęs nemažai gražių žodžių apie moters rūpestingumą tupinėjant apie gležnus augalų daigelius. Nežinia, kiek tiesos būdavo toje „Tiesoje", bet apie Ireną Šliuožienę, matyt, teisybė. Po to ji buvo aprašyta Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis" bei „Girių" žurnale - jos patrauklus portretas puošė „Girių" 1987 metų 3-iojo numerio viršelį.
     Po „Tiesos" publikacijos Plungės medelyno vadovui Liudui Kniukštai sunku buvę atsiginti skambučių iš visų Lietuvos pakraščių - daug kas įsigeidė iš Tolimųjų Rytų atklydusio kininio citrinvyčio, esą turinčio vos ne jaunystės eliksyro savybių, esą paragavęs jo uogų arbatos jau už pusvalandžio pažvalėji ir tarsi pajunti energijos antplūdį. Kas tiesa, tai tiesa - teigiama, jog bandymais įrodyta: citrinvyčio preparatai stiprina centrinės nervų sistemos refleksinę veiklą, stimuliuoja kvėpavimą ir širdies kraujagyslių sistemos veiklą. Šis augalas paplito po dažną sodybą. Tiesa, paskui jo populiarumas lyg priblėso, jo vietą užėmė kiti augalai. Čia beveik kaip su mada: šiandien - ilgi sijonai, rytoj - trumputėliai vos ne iki pupytės, šiandien plačios kelnės, rytoj - siauros, poryt - vidutinės... 
    O tada Irenai Šliuožienei rūpesčio netrūko: sėklas daiginti, daigus puoselėti. Juk ne kur nors laboratorijose stratifikavo citrinvyčio sėklas, o savo namuose. Ir krosnį dažnai kurdavusi ne tam, kad pačiai būtų šilta, o tam, kad sėklos gyvybingos liktų. „Na, čia žurnalistas jau persūdė su ta krosnimi", - sako moteris.
     Kaip ten bebūtų, Dubravos miškų tyrimo stoties darbuotojai, užvažiavę į garsėjantį Plungės medelyną, esą stebėjosi: pas juos ir mokslininkai, ir laboratorijos, ir laiko relės valdo visokiausius įtaisymus, o čia, Plungėje, visą tai pakeičia viena moteris. Jos prietaisai - dažniausiai paprasčiausias laistytuvas. Pavyzdžiui, juodalksnio konkorėžiukus džiovindavo savo troboje - kad jie išsiskleistų ir sėklos išbirtų. O paskui sudaigintus sėjinukus šiltnamyje kasdien tris kartus laistyti reikėjo. Ir šeštadienį, ir sekmadienį, nė dienos nepraleisi. Gyveno prie pat medelyno, bet sako: „Jei ir kitame miesto pakraštyje būčiau gyvenusi, vis tiek būčiau bėgusi laistyti."
     Medelyne augalai buvo dauginami ir iš gyvašakių. Anksti pavasarį, kol augalai dar nevegetuoja, Palangos parke pjaudavosi sedulos, lanksvos ir kitų augalų šakelių (Liudas Kniūkšta būdavo susitaręs su parko administracija ir gavęs leidimą). Gyvašakes klodavo ledaunėje ant specialiai privežto sniego. O balandžio mėnesį jau sodindavo medelyne.

                                 Pirmasis Telšių medelyno meistras ?

     Telšių medelyno istorija irgi įdomi. Buvęs ilgametis Telšių miškų ūkio Survilų girininkijos girininkas Jonas Kulpinskas knygoje „Telšių miškų urėdija" (1999 m.) Pagermantės medelyno Paragų kaime istoriją pradeda nuo 1987 metų, kai jis, panaikinus Pagermantės girininkiją, kuriai priklausė, tapo savarankišku padaliniu. Bet juk jis atsirado ne tada ir ne tuščioje vietoje iš dangaus nukritęs - jis buvo ir anksčiau.
     Pirmasis, kaip prisimena buvusios darbininkės, jo vadovas, vadintas meistru (nemažai kas jį vadino sodininku) Kazimieras Kęsminas savo dabartinio namo palėpėje išsaugojo Telšių miškų ūkio Telšių girininkijos medelyno sėklų stratifikacijos dienyną, kuriame nurodyta: pradėta 1963.X.1. Baigta, atrodo, 1968 metais. Per tą laiką kai kas pasikeitė: po žodžių „Telšių girininkija" jau kitu rašalu prirašyta: „Pagermantės girininkija". O pastaroji sudaryta 1965 metais, anksčiau buvo tik Germanto eiguva, priklausiusi Telšių girininkijai.
     Tikslesnę medelyno atsiradimo datą atsekti kebloka. Kazimieras Kęsminas lyg iš pašalinio stebėtojo pozicijų, nes tada ir buvo pašalinis, prisimena, kaip buvo steigiamas tas medelynas, bet datos pasakyti negali. Dabar jam 86 metai, matė pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, galima sakyti, net bendravo su juo. Šis 1932 metais važiavo vagone, vėliau kalbėta - šarvuotame, nutiestos geležinkelio linijos atidarymo proga, išlipdavo stotyse, kur vykdavo šiokios tokios iškilmės. Išlipo iš vagono ir Lieplaukėje, priėjo prie susirinkusių žmonių, paglostė į priekį prasibrovusio Kaziuko Kęsmino galvą: bus Lietuvos kareivis! Vos kelerių metukų vaikas negalėjo prisiminti tų žodžių - juos tikriausiai vėliau perpasakojo tėvas, bet kadangi, kaip žinoma, Antanas Smetona vos ne įsimylėjęs buvo kariuomenę, tokia situacija tikėtina.
     „Neišsipildė Smetonos žodžiai, vietoj Lietuvos kareivio tapau sovietiniu kareiviu, - sako Kazimieras Kęsminas. - Nenorėdamas eiti į kariuomenę, buvau įstojęs į Telšių dailės mokyklą. Nelabai traukė tie mokslai - nesisekė braižyba: gavau pataisą ir lengvabūdiškai mečiau mokslus. O karinis komisariatas kaip čia taip čia - čiupt už kupros ir išsiuntė tarnauti į Ukrainą. 1953 metais parėjęs iš kariuomenės pasidaviau į Telšių miškų ūkį darbininku, atsiklaupę dviese traukdavome pjūklą... Mano tėviškė buvo Paragų kaime - ten, kur dabar važiuodami Palangos pusėn telšiškiai smagiai rieda asfaltu vadinamaisiais linksmaisiais kalneliais. Šalia mūsų sodybos vienos vasaros pabaigoje ir įsteigtas poros hektarų pirmasis Telšių medelynas, vėliau vadintas Pagermantės medelynu - pagal girininkiją. Įsteigė tiesiog tarybinio ūkio bulvių lauke, jų nekasę - velniop tas bulves... Po kelerių metų ir aš parėjau ten dirbti: atrodė lengviau, be to, patogiau - prie namų."
     Po kažkiek laiko - jis jau meistras. Paskyrimo vadovu aplinkybes jis nusako taip: „Sodinom daigus, nepamenu kokius. Reikia tiesiai, vienodais atstumais. Išsitempiam virvelę, vis matuojam, matuojam. Atvažiuoja Telšių miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Alfonsas Butėnas. Lėtai dirbate, sako. Tada aš laisvu laiku iš storesnių lystelių sumeistravau tokias gardeles, panašias į kopėčias. Į tuos kvadratėlius sodini sau daigus, darbas eina kaip iš pypkės. Gal į tai atsižvelgė skirdami mane meistru. Davė keturias moteris: vadovauk. Prieš mane perėjo keli meistrai su aukštaisiais ar specialiais mokslais, o aš be jokio mokslo."
     Sakydamas, kad prieš jį buvę keli mokyti vyrai, Kazimieras Kęsminas, matyt, turėjo minty, jog nedideliame medelyne darbus pripuldami parikiuodavo kažkas iš girininkijos - juk jose, be girininko, būta ir pavaduotojo, ir miško techniko, miško meistro, eigulių. O savo vadovavimo nesureikšmina, net ironiškai šypteli, rodydamas nuotrauką: „Štai mano darbininkai tujų plantacijoje, o aš aiškinu, kaip jas kasti... Čia Juzefa Gaudiešienė, Benas Augustinas, Jadvyga Kęsminienė. Trūksta Rūtos Augustinaitės, matyt, tądien buvau pasiuntęs prie kitų darbų."

                                                                           Dešimtys tūkstančių sodinukų

     Minėtame stratifikavimo dienyne kasmet surašyta po 10 - 15 medžių ir krūmų sėklų: gudobelės, erškėčio, didžialapės liepos, kaulenio, slyvos, vyšnios, šeivamedžio, sedulos, alyvos, ožekšnio, paprastojo klevo, skroblo, riešutmedžio, akacijos, svarainio ir kitų. Iš to matyti, kuo iš dalies tuomet užsiėmė medelynas. Sėklas dėžių dėžėmis suveždavo girininkijos, kurios turėjo jų surinkimo užduotis, o medelyno darbuotojos rūsyje per žiemą jas maišydavo, laistydavo. Ir patys medelyno darbuotojai važiuodavo rinkti sėklų, dažniausiai į Renavo parką ąžuolų, raudonlapių klevų, alpinių pupmedžių.
     Kazimieras Kęsminas pasakoja, kad buvęs gal penkerių metų, kai vienas žmogus parodė, kaip skiepyti obelį. Vėliau tai tapo jo pomėgiu. Medelyne skiepydavęs guobas, sidabrines egles. Nevengė ir eksperimentų. „Skiepijau ir paprastąsias egles į paprastąsias, kad kankorėžiai būtų žemiau atėjus laikui juos skinti sėkloms. Skiepijau svyruoklinius uosius. Net jau didelius. Prieš man ateinant buvo medelyne bene 400 neparduotų ir jau peraugusių uosių. Tas pats Alfonsas Butėnas kalbėjo: reikės „Družbos" jiems nupjauti... O aš su draugu pasidariau tokius ožius ir suskiepijom svyruoklių atžalas. Prigijo, išpirko visus. Tada Butėnas jau kitaip prašneko: neišparceliuokit visko, palikit ir mums. Buvo pasisodinę dabartinėje urėdijos administracijos teritorijoje, nebežinau, ar tebeauga, nebenuvažiuoju. Prieš pensiją į paprastus, iš miško parsineštus jaunus šermukšnius įskiepijau aronijas - vietoj krūmų gavosi medeliai. Bet aš jų vaisiais nebepasinaudojau - išėjau į pensiją."
     Su tuo skiepijimu būta ir apmaudokų dalykų, dabar besukeliančių šypseną. Kazimieras Kęsminas paskiepijo kelis medelius, aprišo spalvota izoliacine juosta. O užbėgęs girininko Alfonso Vitkaus sūnus mato: tiktų ta spalvota juosta meškerei papuošti. Ir nusivyniojo nuo skiepų. Ir ką tu sakysi - juk girininko, viršininko, vaikas.
     Išsaugotas 1973 metų rugsėjo 15 dienos inventorizacijos aktas konkrečiai parodo, ką augino (ir, žinoma, kuo prekiavo) medelynas: tada auginta 91640 didžialapių ir mažalapių liepų, 11130 klevų, 13000 kaulenių, 10900 sedulų, 8433 kaštonai, 7500 svarainių, 4000 tujų, 5000 ligustrų, 6200 uosių, 2500 raugerškių ir daug kitų medelių ir krūmų, tik mažesni kiekiai. Matyt, išparduodavo, tik vienas kitas medelis gal peraugdavo kaip tie 400 uosių...
Išėjusį į pensiją ir išsinešusį Darbo veterano medalį „Už ilgametį šaunų darbą" Kazimierą Kęsminą parsiviliojo Buožėnuose buvusio tarybinio ūkio direktorius padėti puošti gyvenvietę. Bet neilgai begyvavo kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.

                                                                                 Savarankiškas padalinys

     1987 metais vėl panaikinta vos dešimtmetį gyvavusi Pagermantės girininkija. Kam priskirti tą medelyną, kur įtaisyti atlikusį vieną kitą buvusios girininkijos specialistą? Kaip tik tada neseniai medelyno meistrui Kazimierui Kęsminui buvo sukakęs pensinis amžius. Nuspręsta medelyną padaryti savarankišku Miškų ūkio padaliniu, o jo meistru paskirti Pagermantės girininkijos girininko pavaduotoją Alvydą Linkevičių. Nuo tų laikų medelyno istoriją kiek išsamiau yra aprašęs Jonas Kulpinskas „Telšių miškų urėdijoje".
     Alvydas Linkevičius studijuodamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo orientacinio sporto Lietuvos rinktinės narys. Energingai darbavosi ir naujose pareigose. Pasak jo, tais laikais buvo didelis dekoratyvinių augalų poreikis, pavasariais medelyne susidarydavo mašinų eilės, laukiančios iškastų medelių ir krūmų. O miško sodmenų vis dar pasiaugindavo pačios girininkijos savo daigynuose.
     Įdomesnė Alvydo Linkevičiaus paminėta detalė, kad Klaipėdos apželdinimo trestas didelius medžius veždavosi ir žiemą. Vėlai rudenį, prieš atsirandant gruodui, aplink medžius buvo apkasami grioviai, o žiemą sušalusią žemę su medžiais iškeldavo kranais ir pakraudavo į sunkvežimius. Galima įsivaizduoti, kokia medžių savikaina, bet anais laikais į tai nelabai tebuvo kreipiamas dėmesys, netgi svarbiausia buvo „įsisavinti lėšas", o kokiais būdais - nesvarbu. Žinoma, medelynui nauda, kad ir žiemą vyko prekyba.
     Pasitaikydavo ir nemalonių kuriozų. Kartą eglių sėklą pasėjo pagal naują technologiją - sumaišę su pjuvenom, taip kur kas sparčiau ir paprasčiau. Bet pasitaikyk tu man, kad kaip tik tą naktį pakilo stiprus vėjas, rytą žiūri - visos pjuvenos griovy...
     Gal panašūs nutikimai padėjo orientacininkui Alvydui Linkevičiui „susiorientuoti" ir pereiti į privatų verslą (dar sovietmečio pabaigoje jis su žmona, irgi orientacininke, geografijos mokytoja turėjo šiltnamių).

                                                                               Medelyno kelias į Patausalę

     1994 metais medelyno meistru vietoj pasitraukusio Alvydo Linkevičiaus paskiriamas Kauno aukštesniąją miškų mokyklą baigęs technikas apželdintojas Gintaras Gabiūnas.
    „1995 m. pavasarį medelyno teritorijoje pradedami kasti tvenkiniai, ruošiamas kompostas, įrengiama 1,5 ha plote laistymo sistema. Tų pačių metų rudenį pradedami statyti šiltnamiai, kurių plotas užima 0,2 ha, o 1996 m. gegužės mėnesį į juos pasėjamos eglės ir pušies sėklos." - rašo Jonas Kulpinskas.
Po 1993 metų uragano, pridariusio daug vėjovartų, prasidėjo kinivarpų invazija ir padidėjo miško sodmenų poreikis. Juos auginti mažuose ploteliuose girininkijose buvo nenašu, nebuvo galima pritaikyti pažangios technikos, kurios Telšių urėdijoje jau šiek tiek atsirado: anot Jono Kulpinsko, „1996 metų pavasarį buvo nupirkta daigyno sėjamoji su priedu padrikam sėjimui, horizontali šaknų kirtimo mašina, daigų pikavimo mašina, kultivatorius, kurio bazėje gali būti sumontuotas tręštuvas bei purkštuvas. Turint pagrindines mašinas sodmenų išauginimui, pradeda keistis ir sodmenų auginimo technologija bei reikalingos naujos žinios...
    1996 m. Lietuvos miškų ūkio ministro įsakymu buvo patvirtinti regioniniai medelynai, kurie aprūpintų sodmenimis ir aplinkines urėdijas. Į regioninių medelynų sąrašą pateko ir Telšių miškų urėdijos medelynas.
     Tais pačiais metais studijuojančiam Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete Žarėnų girininkijos žvalgui Romualdui Rekašiui sudaromos sąlygos gilintis į sodmenų išauginimo technologijos niuansus bei medelyno galimybes.
     Romualdas Rekašius, pateisinęs urėdijos vadovų lūkesčius, 1997 m. kovo 12 d. skiriamas medelyno viršininku."
     Taigi vėl pakeičiami vadovai. Tiesa, šiuo atveju lyg ir nekeistas, tik įvedama dar viena, aukštesnė, pareigybė - viršininko. Tačiau nuo to moderni, ir brangiai pirkta, technika nepradeda dirbti našiau mažuose ploteliuose. Pamažu atsisakoma sodmenų auginimo girininkijose, viską perkeliant į pagrindinį medelyną. Bet ir čia nelabai kur buvo apsisukti danų firmos „Egedal" agregatams, trukdė ir dirvos kalvotumas bei akmenuotumas. Nusprendžiama medelyną kurti kitoje vietoje. Po ilgų ieškojimų pasirenkamas 38 hektarų žemės plotas už keleto kilometrų nuo Telšių Patausalės kaime prie Tausalo ežero, kuris daugmaž atitiko keliamus reikalavimus.
     Taip prasideda dabartinė Telšių medelyno era. Glaustai ją nusako Jonas Kulpinskas: „1999 m. rekonstruojamas kelias privažiuoti prie naujojo medelyno, tiesiami keliai medelyno teritorijoje. Darbai vykdomi urėdijos lėšomis. Medelyno laukuose naikinamos piktžolės, sodinamos apsauginės juostos, ruošiamasi 2000 m. pavasarį auginti sėjinukus ir sodinukus miškui želdinti."
     Pagermantės medelyno urėdija atsisako. Šiuo metu ten yra įveisti miško želdiniai, miškinės obels ir miškinės kriaušės plantacijos ir eglės sėklinė plantacija.
     Tokia oficiali, išdėstyta kiek kanceliariškai, medelyno istorija. Gyviau ją papasakoti galėtų buvusios ilgametės darbininkės Adelė Gintalienė, Rūta Augustinaitė, Stanislava Ubartienė. Tačiau Adelei Gintalienei, matyt, labiau patiko dirbti, negu dabar prisiminimus pasakoti, aštuntą dešimtmetį bebaigianti Rūta Augustinaitė ne ką beprisimena. Belieka Stanislava Ubartienė, kuri, nors irgi jau pensininkė, dar tebedirba ir atrodo niekad nepavargstanti, kupina energijos.

                                                Naujajame medelyne moterims talkina technika
     Stanislava Ubartienė dirbo Pagermantės girininkijoje. 1987 metais po eilinio reorganizavimo ją panaikino. Moteris prisimena:
     „Ateinu į Miškų ūkį atsiimti atleidimo dokumentų ir atsisveikinti. Bet direktorius Benediktas Paulauskas: ne! Mat medelyne trūko darbininkų, nes miestas pašonėj, ten darbo tuomet bet kur galėjai susirasti. Vyras Juozas, Miškų ūkio traktorininkas, nenorėjo leisti: darbas rankinis, sunkus. O man tiko. Su tėvuku, eiguliu, Eigirdžių girininkijoje dirbdavau miško medelyne (seniau turbūt visose girininkijose buvo šiokie tokie medelynėliai). Nuo pirmos klasės eidavau su tėvu ravėti ar šviesinti miško - kirvuku ar tokiu specialiu miškininkų kardu retinti per tankių medelių. Ar sodinti eglės daigų. Diegdavome vienmečius daigus, dabar, rodos, leidžiama sodinti ne jaunesnius kaip dviejų metų."
     Darbas iš tikrųjų Pagermantės medelyne buvo nelengvas. Vageles darė su rankiniu vagotuvu, laistė laistytuvais, iš tolokai atsitempusios vandens, išravėtą žeminą, todėl sunkią žolę vos ne ant kupros tempdavo į medelyno pakraštį. Sezono metu ateidavo moterų iš miesto, bet neužsibūdavo: velėna, pirštai trūkinėja, nagai lūžinėja ravint.
     Užsiliko tik kelios moterys: Rūta Augustinaitė, Adelė Gintalienė, Benigna Jurkienė, dar viena kita. Prie jų pritapo ir Stanislava Ubartienė. „Visos buvom savotiškos fanatikės, dirbdavom iki tamsos, - pasakoja. - Kas be ko, kai kas ir pasimuliuodavo paviršutiniškai ravėdamos daigynus. Tada pasiskirstėme ploteliais: kaip nuravėsi pirmą kartą, tą turėsi atėjus laikui antrąkart ravėt, paskui - trečią."
     Palengvėjo, kai buvo gautas traktorius. Traktorininkas Kostas Gintalas, Adelės Gintalienės vyras, buvo sumanus, pritaikė prie traktoriaus vagotuvą, sukonstravo velkes, ant kurių pritvirtino statinę - su ja atveždavo vandens laistyti, nebereikėjo iš toli tempti rankomis. Ir suravėtą žolę išveždavo.
     Moteris prisimena, kaip buvo tapusi etatine laistytoja: „Metų metus vos ne maišais sėjome beržų sėklas. Nedygsta kaip reikiant ir tiek, vos vienas kitas daigas prasikala. Turėjau savo gabaliuką, pamėginau kasdien palaistyti net po kelis kartus. Ir sudygo! Tada pristatė laistyti visas lysves: atostogausi, kai lietūs užeis..."
     Persikėlus į Patausalę, visai kitas reikalas. Darbas, žinoma, tas pats - diegimas, ravėjimas. Bet nebereikia žolę krepšiais vilkti. Vagoja, purena - technika, pikavimo mašina 5 eilutes iš karto sodina. Sodmenys užsiauginami iš sėklų. Pavyzdžiui, į Kulius važiuoja rinkti juodalksnio. Renkamos ir beržo, klevo sėklos, ąžuolų gilės. Maždaug 8 mėnesius dirba 13 - 14 moterų, o pavasarį, kai reikia rauti sodinukus ir paruošti juos sodinti, samdoma kur kas daugiau, tiksliau - samdomas rangovas.
     Žinoma, darbininkams šiais laikais našiai talkina technika. Sodmenys iškedenami traktoriumi, darbininkams belieka juos surinkti ir parvežti į angarą. Čia darbininkai sodmenis surūšiuoja į standartinius ir nestandartinius, pagal dydį, storį, šakotumą, atrenka pažeistomis šaknimis, ligotus daigus. Tuomet skaičiuoja, suriša pakeliais ir mirko šaknis į specialų tirpalą. Jei sodinami urėdijos girininkijose, tuomet tas sodmenų dėžes krauna į miškavežius sunkvežimius ir išgabena į paruoštas sodinti biržes.
     Po pavasario darbymečio prasideda kiti darbai - daigų persodinimas medelyne, žemės ruošimas, sėja ir kiti darbai. Paskui - ravėjimas... Taip iki rudens. Moterys, tai yra darbininkai, kaip minėta, triūsia 8 mėnesius.

 

                              Auginama 1,5 milijono sodmenų

     Savo vadovaujamo medelyno (jungtinio - Patausalės miško sodmenų ir Plungės dekoratyvinių augalų) dabartį jo viršininkas Eugenijus Barniškis apibūdina taip: mums reklamos nereikia, miško sodmenis nuo seno noriai įsigyja miškų savininkai, pavasarį nuo ryto iki vakaro nenutyla telefono skambučiai, susidaro pirkėjų eilės.
     Bendras Patausalės medelyno plotas per 60 hektarų, o produkuojantis 40 hektarų (20 hektarų užima keliai, grioviai, miškeliai). Pusėje dirbamo ploto auginami sodmenys, kitoje dalyje ruošiama dirva, laikomas juodasis pūdymas: taip per porą metų išnaikinamos piktžolės. Kito būdo nėra, nes medelynas sertifikuotas, todėl negalima naudoti chemikalų, purškiama tik nuo kai kurių ligų.
     Auginama apie 1,5 milijono sodmenų. Pagrindinės rūšys: eglė, pušis, beržas, juodalksnis, ąžuolas, liepa, maumedis, skroblas, klevas. Naujai įsiveisiantieji miškus ir naudodamiesi Europos Sąjungos parama, paklusdami Europos Sąjungos reikalavimui, miškų savininkai įvairovei pasisodina miškinių obelų, kriaušių, šermukšnių, erškėčių, gudobelių, kalninių guobų. Sakoma, jog paukščiams, be kurių miškas - ne miškas.
     Kasmet parduodama 1 - 1,5 milijonų vienetų sodmenų. Įspūdingas skaičius, tačiau Eugenijus Barniškis sako, kad gal prieš šešetą metų augino net 10 milijonų sodmenų, parduodavo 2,5 milijono: sumažėjo, nes baigėsi laisvų, netinkamų žemdirbystei žemių apželdinimas - tik atkuriami iškirsti miškai.
                   
   Kalbėdamas apie Plungės dekoratyvinių augalų medelyną, Eugenijus Barniškis sako mokytis važiavęs ir į Lenkiją. Pamažu asortimentas vis didėjo ir dabar jis bene didžiausias Lietuvoje. Plungiškiai pardavinėja apie 350 rūšių ir formų žaliųjų puošmenų, beje, nebūtinai žalios spalvos. Ypač gausu spygliuočių ir lapuočių augalų (medžių ir krūmų) - žydinčių, pasidabinusių įvairiaspalviais lapais, svyrančių, šliaužiančių, laipiojančių. O kolekcijoje jų net 700 - 800 (iš Lenkijos, Vokietijos, Olandijos ir Lietuvos dekoratyvinių augalų augintojų), bet ne visi dauginami - kai kurie dar nepopuliarūs, kai kurių dauginimas ir auginimas per brangus, kol kas neapsimoka.
                                    


                                                                                                                                                                                                  Česlovas GEDVILAS
                                                                                                                                                                                                 2015 m., balandis

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt