Girinis



 
     Broniaus Žvinklio portretas negali nepatraukti. Visų pirma vešlia pražilusia barzda, raukšlėmis kaktoje, turinčiomis byloti apie gyvenimo išmintį, skvarbiu, bet šiltu žvilgsniu. Betrūksta tik nematomos aureolės aplink galvą. Vieniems jis gali priminti didįjį išminčių Levą Tolstojų, kitiems gal garsųjį vienuolį tėvą Stanislovą. Buvę Platelių girininkijos darbuotojai tikriausiai nė neatpažintų šio žmogaus, kadaise ten dirbusio miško darbininku, kirtusio ir sodinusio medžius, dalyvavusio įveisiant didelę šaltalankių plantaciją, vežusio akmenis apžvalgos aikštelei įrengti ant kalvos priešais Platelių ežerą, kurį laiką buvusio Paplatelės eiguliu.
     
                                                                                                        Takelis į dykrą tarp pelkių

     Klaipėdiškis, o gyvena dabar Vilkaičių kaime Žlibinų seniūnijoje už Kantaučių. Vieni jį vadina Barzdočiumi, kiti, gal su šiokia tokia pašaipėle, Žiniuoniu, treti, žiemą išvydę jį tarp apsnigtų eglių su didžiule lazda, tikriausiai pamanytų: tikras Kalėdų Senelis bus pasiklydęs Vilkaičiuose su dovanomis. Bet, ko gero, labiausiai tiktų pavadinti tiesiog Giriniu - ir pagal išvaizdą, ir pagal pasirinktą gyvenimo būdą.
     Kaip tik toks jis pasirodė, išlindęs iš už krūmų pasitikti svečių, pasiramsčiuojantis didžiule lazda. Rodos, sustos, išties ranką kaip koks apaštalas, ir ant tos rankos ar ant lazdos galo nutūps balandis, strazdas ar zylė. Ar bent žvirblis...
Nuo paskutinės Marcių kaimo sodybos, jau ištuštėjusios, į krūmus vingiuoja takelis. Vos pastebimas, retai naudojamas, netruksi nuklysti nežinia kur, klaidinamas nuo gretimų pelkių aidinčio gervių klyksmo. Todėl ir pasitinka žmogus nekviestus svečius pats.
Jų nedaug tepasitaiko, nors šiaip jis jau savotiškai garsus - išgarsintas pernai rudenį per Lietuvos radiją žurnalisto Beno Rupeikos laidoje „Kaip žmonės gyvena". Tačiau kas ten, kad ir labai susidomėjęs, danginsis į tokį užkampį, toje laidoje pavadintą Vilkaičių pelkėmis. Benas Rupeika be diskusijų Vilkaičių vardą kildina nuo žodžio „Vilkai" ir nuo ne taip toli tekančio Vilkos upelio.
     Bronius Žvinklys sakosi vilkų čia nematęs, tik jų pėdsakų virtinę, sumintą keliems žvėrims žengiant vorele koja į koją, žiemą pastebėjęs. Užtat šernų - kiek nori, šalia tako ne vienoje vietoje matyti jų šviežiai išknaisiota žemė.
    Bet su šernais nepasišnekėsi. Nebent su paukščiukais. Prisipažįsta, užsigalvojęs pradeda garsiai kalbėtis pats su savimi, gali pamanyti - su paukščiukais. Todėl, matyt, traukia svetimi veidai, todėl taip paslaugiai pasitinka juos. Nes šiaip su niekuo beveik nesusitinka. Sakosi retkarčiais aplankąs tokią vieną moteriškę, matyt, šiek tiek bendramintę, ir artimiausią kaimyną Kazį Pakalniškį. Tas gyvena kitoje pusėje, bet nepasakysi, kad artimas - už trejeto kilometrų. Jo link irgi pastebima viena kita takelio žymė, mat kaimynas kartais pabūna savotišku gidu per užkampio mišką. Arba retkarčiais pats Bronius Žvinklys dviračiu išsirengia į Kantaučių parduotuvę kokio maisto. Ar pas bendramintį Rimantą Gedmantą šalia Žlibinų, pro kurio sodybą nutįsusiame kanale galima pasisemti esą nepaprastų savybių turinčio energetinio vandens. Kadaise ten buvęs šaltinis, bet viskas numelioruota. Patys žlibiniškiai to energetiniu vadinamo vandens, atrodo, nesemia, o Rimantas Gedmantas, prispaustas paralyžiaus negalios, sakosi vartojąs.

                                                                                                       Gyvenimo kelias nuvedė į girias

     Bronius Žvinklys tiesiog „serga" visokiomis žolelėmis ir apskritai liaudies medicina. Tikina tomis žolelėmis, kurių gausu apleistuose „džiunglių" plotuose, tiksliau - prižėlusioje dykynėje aplink amžių baigiančią sodybą, kuri kadaise buvo nemenko dvaro ar bent ūkio centras, ir jų antpilais galįs išgydyti net sunkiausią ligonį. Propaguojantis sveiką gyvenseną žmogus tikina, kad gamtos dovanų, specialiai Dievo duotų pasauliui, galia - beribė. Žinoma, negalios apniktas žmogus visų pirma pats turi norėti pasveikti. Kas to nenori! Tačiau to neužtenka. Reikia ir valios, ir tikėjimo, ir vykdyti specialią galią turinčių asmenų nurodymus. Jis, matyt, mano esąs vienas iš tos galios turėtojų.
     Bronius Žvinklys tikras miestietis - klaipėdiškis. Ten baigė 8 klases. Tėvas buvo peilių galandytojas medienos kombinate, motina - namų šeimininkė. Tad nežinia, kas sugundė Bronių mėginti rinktis miškininko kelią. Sėkmingai įstojo į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. O toliau - tarsi uždanga. Vieniems yra sakęs tiesiog nebaigęs jo, kitiems - neilgai tesimokęs. Ir pagaliau gal iš neatsargaus sakinio susidaro nuomonė, kad praktiškai nė nesimokė - įstojo, tuo ir pasibaigė studijos. O gal tik pareiškimą buvo nuvežęs? „Tingėjau, - sako. - Padykęs buvau, vos ne iš chuliganų, tik nelįsdavau muštis."
     Atrodo, vis dėlto bus baigęs šiokius tokius mokslus - Klaipėdos laivų remonto profesinę mokyklą, dirbo doke laivų remontininku. Paskui - tarnyba kariuomenėje, kur buvo radistas. O po kariuomenės prasidėjo vos ne odisėjos: gal penkeriems metams įsitaisė išpjaustytoju mėsos kombinate (mat brolis ten dirbo), paskui įsitrynė laivų vilkiko motoristu, dar vėliau - Plungės „Minijos" liaudies kūrybos gaminių įmonės Klaipėdos filiale medžio drožėju - drožė visokius balvonus.
     Nejučia pradėjo spausti kažkokia liga, kurios gydytojai negalėję nustatyti. Vieni kraipė pečiais, tikriausiai įtardami, kad palyginti jaunas vyras ieško ko nepametęs. Kiti, norėdami atsikratyti įkyraus paciento, paprasčiausiai išrašinėjo krūvas receptų. „O aš jaučiausi vis prasčiau. Nelabai sutariau su žmona, palikęs šeimą mieste, nusprendžiau įsikurti kaime, geriausia - miškuose, kurių fizioterapinės savybės gal padės įveikti negalią. Juk net sanatorijos džiovininkams rengiamos pušynuose, nors geriausia būtų eglynuose. Nusipirkau sodybą Visvainių kaime į šiaurės rytus nuo Platelių ežero. Plungės rajonas man buvo šiek tiek žinomas: kartais tekdavo atvažiuoti į „Minijos" įmonę."
     Kadaise netapęs miškininku, tai yra atsisakęs miškininkystės mokslų, vis dėlto buvo priverstas prašytis į miškus. Priėmė Platelių girininkijoje miško pjovėju ar šakų genėtoju, juk, kaip įprasta, tekdavo dirbti įvairiausius darbus - ir su kirviu, ir su „Družba", ir su „Huskvarna", ir su kastuvu. Net traukti medieną arkliu jam, miesto žmogui, iš bėdos patikėdavo. Bronius Žvinklys, dabar labiau bendraująs su mums nesuvokiamu ir įtartinu pasauliu, nelinkęs prisiminti labai jau proziškų dalykų - ne tik darbo mėsos išpjaustytoju, bet ir miškuose. Tik pamini, kad yra vežęs akmenis apžvalgos aikštelei ant aukšto Platelių ežero kranto, ten sodinęs liepaites ar kitus medelius, nuo Platelių važiuojant į kažkurią pusę, žvyrduobėse ar šiaip dykroje, veisęs šaltalankių plantaciją.
     Kaip ir dauguma tuometinių miškų darbuotojų, pasiskundžia menkais uždarbiais (dirbęs tik dėl ligos norėdamas būti tarp medžių), pakeiksnoja „Družbą", pasidžiaugia „Huskvarna" („Pasaka!" - taip įvertina). Prisimena ir vieną kitą bendradarbį - darbininkus Liudą Urboną, Kazį Jokūbauską, Olimpą Sūdžių, kurie jį daug ko išmokė. Plungės girininkijos istorijos bylose yra nuotrauka, datuota 1985 metais. Joje - Platelių girininkijos darbuotojai. Tarp jų yra ir Bronius Žvinklys, dar be išminčiaus barzdos, bei jo minėti darbininkai. Yra ir girininkas Jonas Šečkus, bet nei jo, nei girininko pavaduotojo Romo Bajoro jų buvęs pavaldinys nemini. Net specialiai paklaustas nepiktai, bet kategoriškai atkerta: „Atsisakau komentuoti." Ar tik nebus tada tarp jų perbėgusi juoda katė? Kaip ten bebūtų, žuvus Paplatelės eiguliui Petrui Pileliui, Bronius Žvinklys 1993 metais buvo paskirtas jo vieton.

                                                                          Sakosi išsigydęs vėžį

     Tačiau neilgai teišdirbo, nes vis labiau pradėjo spausti liga. „Tiesa, iš pradžių pasijaučiau kur kas geriau, bet paskui darėsi vis blogiau ir blogiau, - noriai pasakoja savo ligos istoriją, kurios klausantis kaip tiems daktarams norisi skeptiškai kraipyti galvą arba tikėti stebuklu, nors jų tebūdavo tik Biblijos laikais. - Teko atsisakyti darbo ir grįžti į Klaipėdą. Ėjo vis blogyn, jau iš lovos sunkiai besikėliau. Nesulaukdamas pagalbos iš medikų, pradėjau domėtis netradicine medicina. Sesuo Danguolė iš kažkur gavusi atvežė specialią metodiką ligoms nustatyti. Tiksliau - tai prietaisas. Jums, pašaliniams gal labai paprastas: medinis svambalas ir storesnio popieriaus kortelės su užrašytais ligų pavadinimais. Dar yra kortelės su skaičiais, bet jūs nesuprasite, ką aš čia aiškinsiu... Tuoj aš jums parodysiu."     Matyt, tuo prietaisu ir metodika jis nustatęs savo ligą - plaučių vėžys. Perskaitęs nemažai straipsnių, nebeturėdamas kitos išeities, griebėsi badavimo, kuris truko beveik du mėnesius - 56 paras. Gėręs tik „gyvąjį" vandenį ir... šlapimą. Ir įveikęs ne tik plaučių vėžį - apskritai dabar nebekamuoja jokios ligos, jokių vaistų nevartojantis. Tiesa, juos pakeičia įvairios gydomosios žolelės. Dėl gydymosi badavimu tebevyksta aršokos diskusijos, vis dėlto jau pripažįstama, kad jis neretai tikrai gali pagelbėti, netgi pateikiami moksliniai organizme vykstančių procesų aprašymai. Tačiau visada įspėjama: badavimą galima taikyti tik prižiūrint gydytojams specialistams. Bronius Žvinklys to ėmėsi, ko gero, dar nelabai išmanydamas. Gal net visai neišmanydamas. Jis turi pasiteisinimą: „Taip, galėjau numirti, bet juk vis tiek buvau per plauką nuo mirties. O matot - padėjo: šiandien jaučiuosi žvalus ir sveikas."
     Nuo tada, gal prieš 25-erius metus, jis nusprendęs keisti gyvenimo būdą, tiksliau - mitybą. Indijos nacionalinis didvyris ir žymus mokslininkas Mohandas Karamčandas Gandis (1869 - 1948) yra pasakęs: „999 atvejais iš tūkstančio gali išgydyti teisinga dieta." Kažin ar Bronius Žvinklys yra skaitęs šio indo mintis, jis neatskleidžia, iš kokios literatūros sėmėsi išminties. Ir nebūtina - apie teisingą mitybą trimituoja ir spauda, ir internetas. Tiesa, kartais rekomendacijos labai skiriasi, bet tiek to...
     Bronius Žvinklys atsisakė mėsos, riebalų (jie net per barzdą, kurios tada dar neaugino, kadaise varvėdavę...), sviesto, grietinės. Dabar tuos produktus vadina nuodais, tai esą rodo ir jo turimas svambalas - kaip pašėlęs sukasi prieš laikrodžio rodyklę, tai yra prieš saulės kryptį.

                                   
                                                                      Kosmoso energija ir... ore kybanti Žemė

     Tuo svambalu sakosi randąs vandens gyslą šuliniui, nustatąs sveiką vietą miegoti, tai yra lovai statyti. Patikrinti, ar teisingai suranda vandens gyslą po žeme, keblu. Kur kas paprasčiau su lova. Bronius Žvinklys paima svambalą ir nuleidžia virš savo guolio. Energingai sukasi dešinėn - pagal laikrodžio rodyklę. Patyrinėja kitą vietą - svambalas tabaluoja, ir tiek. O dar kitur kaip pašėlęs sukasi į priešingą pusę. Ten pasistatęs lovą, anot išminčiaus, niekada nesijausi sveikas, vadinasi, netruksi ir galą gauti.
     Tikriausiai ne vienas yra skaitinėjęs mokslininkų (ar pseudomokslininkų?) įrodinėjimus, kad ant siūlo pakabintas svarelis rankose pradeda švytuoti dėl nevalingų, žmogui pačiam nesuvokiamų impulsų pirštuose. Bet švytuoti - viena, o vos ne kaip smagračiui suktis dešinėn ar kairėn - visai kas kita. Kaip ten bebūtų, Bronius Žvinklys nepasiūlo pašnekovams patiems išmėginti. „Mano prietaisas tik paprasčiausias įrankis, ne jis nustato ligą ir kitus negerus dalykus, - sako jis. - Ir ne aš, o kažkas iš aukščiau. Aš esu tik tarpininkas. Žinoma, svarbu ir iš kokio medžio pagamintas mano svambalas, nes kiekvienas žmogus turi savo medį. Mano - lazdynas."
     Čia tinka ir jo atsakymas, kodėl želdinasi barzdą: „Jei Dievulis skyrė, tai reikalinga. Per plaukus iš kosmoso energija eina."
     Šiek tiek šokiruoja tai, kad užpakalyje ilgus plaukus susirišęs į mazgelį tarsi arklio uodegą. Taip rišasi plaukus intelektualiais menininkais save vadinantys dailininkai ir apskritai dažniausiai aplinkinių neįvertinti menininkai, nuo kurių intelektualumas nė nedvelkteli. To nepasakysi apie Bronių Žvinklį. Netgi patraukia jo primityvus pasaulio supratimas: „Žemė - ore, o niekur nenukrenta. Kaip čia yra?"
     Išminčius mėgsta kaip mokinukus egzaminuoti pašnekovus. Ar naudingas organizmui cukrus? Be abejo, beveik kiekvienas, jau kažkur kažką girdėjęs, atsakys neigiamai. O druska? Čia jau sudėtingesnis klausimas, nors, norint įsiteikti, nujaučiama, kaip reikia atsakyti. Bronius Žvinklys į vieną ranką paima stiklainėlį su druska, į kitą - savo švytuoklę ir pakelia ją virš stiklainio - ta lėtai pradeda vos vos suktis prieš laikrodžio rodyklę. „Matote - patenkintas pavykusiu bandymu išdidžiai sako jis. - Paprasta druska tinka tik agurkams ir kopūstams raugti. Dar sakyčiau: mėsai sūdyti, bet juk apskritai riebalai, kaip sakiau - nuodas. Kas kita joduota druska, štai matote, sukasi pagal saulę... Aš tik tokią vartoju, jodo mūsų organizmui labai trūksta."
     Atsisakęs gyvulinio maisto, jis tapo beveik vegetaru. Minėtoje laidoje „Kaip žmonės gyvena" yra pasakojęs, kad noriai valgo žirnius, pupas, vaisius, uogas, daržoves, žuvį, juodą duoną. Rytais dažniausiai tenkinasi grūdų koše su gyvuoju vandeniu. Ir nepraleido progos paegzaminuoti radijo klausytojų: „Ar esate girdėję apie tokį? Per religines šventes įsipili, ir jis niekada nesurūgsta. Tai vienas iš jo apčiuopiamų požymių. Geriausia iš šaltinio. Jis gydo daug ligų, tiesa, dar nesu patikrinęs..."

                                                                              Gamtoje daug nuostabių dalykų

     Pirmą kartą Vilkaičius užėjo gal prieš dvidešimt metų. Tada jau keitė gyvenimo būdą ir ieškojo nuošalesnės vietos, kur galėtų gyventi atokiau nuo žmonių - nieko neprašantis, niekam neskolingas, visiškai laisvas. Pamatė skelbimą, kad ten vienišas senas žmogus, toks Vincas Žutautas, priimtų į savo sodybą ką nors gyventi, ir atsibeldė. Buvo tada gili žiema, tokių vis rečiau bepasitaiko, bridęs per sniegą smukdamas grioviuose iki juosmens, ilgai klaidžiojęs, kol suradęs. Tačiau tada nepatraukė užkampio gyvenimas, tiksliau - jam skirtame namo gale tvyrantis šaltis, nuo kurio miegant negelbėjo nei keli užsikloti kailiniai bei kitokie skudurai. Ir netrukus išdulkėjo atgal į Klaipėdą pas motiną. (Paliktame kelių kambarių bute gyveno žmona su vaikais.)
     Vis dėlto ta apleista sodyba Vilkaičiuose, matyt, traukė kažkokia magiška galia: gal po dešimtmečio Bronius Žvinklys vėl atsibastė į ją. Šeimininkas sirgo ir netrukus mirė. Sodyba liko jo dukterėčiai. Ši pardavė ją susidomėjusiam tam keistokam miestiečiui. (Iš tikrųjų pirko Broniaus Žvinklio žmona, kaip jis sako, „kad Klaipėdoje jai nesivelčiau po kojomis, nesumanyčiau pretenduoti į butą".)
      Čia gyvendamas suvokė, kad gamtoje tikrai daug nuostabių dalykų, tik reikia juos pastebėti, rasti, suprasti. Tebeieško iki šiol. Daugumą ligų dabar jau įveikiantis, tačiau dar nesąs tikras gydytojas, net neužsiimantis praktika. Juokauja: „Kai išmoksiu atauginti iškritusius dantis ir šiek tiek retėjančius plaukus, o nuo mano gydymo praregės aklasis, galėsiu sakyti, kad medicinoje esu nebepralenkiamas. Kai ko esu jau pasiekęs dėl regėjimo: akinių bereikia tik skaitant, mat vartoju Žlibinų energetinį vandenį..."
     Kol kas žmonės linkę veržtis pas miestų gydytojus ir pirkti brangius vaistus. Bronius Žvinklys neslepia, jog ligoniai jo neprisileidžia ir jo gydymu netiki, nesutinka gerti ar valgyti jo paruoštų preparatų, net pasaką, kad jo vaistų nė šuva neėstų. Paskui paaiškėja, jog tais žodžiais jis pats save šiek tiek niekina, o taip daryti drįsta, kaip žinoma, tik didelės asmenybės... Nežinia, ar savo barzda ir gyvenimo išminties dėstymu patrauklusis Bronius Žvinklys toks ir yra, bet paaiškėjo, kad apie šunų neėdamą vaistą yra sakęs tik vienas žmogus - buvęs sodybos šeimininkas Vincas Žutautas, kuriam buvo įsimetusi rožė. O tas vaistas - paprasta duona, tad tik paduok neišlepintam šuniui. „Atrodo, žmogus jau pats norėjo mirti, nieko nevalgė ir nei mano, nei kitokių vaistų negėrė. O nuo rožės pirmoji priemonė - ruginė duona..." - aiškina Bronius Žvinklys.
     Turbūt visiems bent kiek susidomėjusiems svečiams, nerodantiems skepticizmo, tas raganius (žinoma, ne tiesiogine prasme) nė neprašomas, vos ne prievarta ima tikrinti sveikatą. Jo svambalas vieniems pradeda suktis prieš laikrodžio rodyklę virš kortelės „Inkstai", kitiems virš „Širdies ligos", tretiems virš „Plaučiai", o kai kuriems ir virš lytinių ligų, kurioms gydyti reikia „Viagros", pavadinimu. Bet žinome, kad didžiausia negalių priežastis, nuo kurios prasideda beveik visos ligos, yra depresija (beje, irgi liga). Neatsitiktinai viena plungiškė ginekologė juokaudama kartoja kažkieno žodžius, jog iš tikrųjų tėra viena liga - gonorėja, o visa kita - nuo nervų.
     Taigi dažniausiai svambalas ima nerimauti virš kortelės „Depresija". Tai, anot Broniaus Žvinklio, rodo, jog organizmas pavojingai užterštas negeromis mintimis. Paguosdamas nesunkiai pagelbsti: uždega džiovintų kadagio šakelių ir liepia pauostyti kylančius dūmus. Po to vėl paima svambalą. Gal ir keista, bet šis, prieš tai virš šios kortelės sukęs negerus ratus, dabar ramiai švytruoja pirmyn - atgal: esi sveikas. Bent jau šiuo metu. Ateity turi vengti negerų minčių. Pavydas, neapykanta - patys baisiausi dalykai, kurie prie gero neveda. Ir pyktis, pagieža. Apskritai - negeros mintys. Norisi keiktis, kad daugiabučio namo kieme kaimynas dieną naktį laiko pasistatęs tris automobilius, o tavajam nebelieka vietos? Ne, sako žiniuonis, pyktis kenkia. Galima visaip svarstyti, juk ir Biblijoje yra prieštaringų minčių šia tema: gavęs į vieną žandą, atsuk antrąjį, bet kitoje vietoje: akis už akį.
     Ta pačia proga paaiškina, jog jokiu būdu negalima eiti prie veidrodžio su bloga nuotaika, susiraukus. Kiekvieną rytą prieš žvilgterint į veidrodį reikia prisiminti ką nors malonaus.

                                    Viskas yra stebuklas?

     Ar ne per daug paprastai jis tarsi išgydo depresiją kadagio šakelės dūmais? Bronius Žvinklys prisipažįsta, kad kaip tik dėl to paprastumo daug kas netiki jo gydymo metodais, net mano, kad jam koks varžtelis atsisukęs...
     Iš tikrųjų jis naudojasi ne tik svambalu ir taiko ne tik kadagių dūmų momentinę terapiją. Jo darže ne tik bulvės ir viena kita daržovė, bet ir įvairūs vaistingieji augalai, kuriuos noriai, vos ne didžiuodamasis aprodo ir pamini pagrindinį jų poveikį. „Ar žinai, kas čia žydi? Ne, tai palemonas. O čia bobžolė, kitaip vadinama šantra - padeda inkstams, pūslei, nuo prostatos. Ten antai kaulažolė, arba taukė - kepenų ligoms. Va auksinė šaknis, arba rausvoji radiolė. Palei namo sieną jau matėte tūbes - ten fotografavomės. O apie laukines žemuoges turbūt nė aiškinti nereikia - tinka ir uogos, ir lapai, baisiai naudingos mūsų organizmui."
     Neprieštaraujantis pavadintas žiniuoniu Bronius Žvinklys mini ir laukinius vaistinguosius augalus: žiognagę, kurios pilnos pelkės, sidabražolę, šaltalankius, dilgėles. Kai kurios jo rekomendacijos, švelniai sakant, įtartinos. Ne vienam, prasitarusiam apie širdies problemas, vos ne per prievartą įbruka džiovintų šaltalankio šakelių su lapais: „Gerk kasdien nuo 12 iki 14 valandos. Tikrai pagelbės širdžiai."
     Bet skeptikas, žvilgterėjęs į vieną kitą knygą apie vaistinguosius augalus, nustebs, kad šaltalankio aliejus vos ne dievinamas, jis vartotinas įvairioms odos ligoms, nudegimams, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti. Vaisiai ir jų sultys laikomos viena geriausių hipovitaminozių ir avitaminozių profilaktikos priemonių. O apie tai, kad šaltalankio šakelių ir lapų arbata vartojama širdies ligoms gydyti, visokie liaudies medicinos žinovai, biologijos ir kitokių mokslų daktarai, matyt, nė negirdėję...
     O dėl žemuogių, ne kultūrinių, o tikrųjų - laukinių niekas net nepasivargins atsiversti enciklopediją. Kas nežino žemuogių! Jų sezonas jau baigėsi, o Girinio lysvėse teberaudonuoja - kaip papilta didžiulių, jau tamsėjančių uogų. Pro jas nė lapelių beveik nebematyti. Tik ar neprapuls jos, nes Bronius Žvinklys neištaiko laiko jas nurinkti.
     Neseniai žlibiniškis bendramintis buvo įpiršęs gydyti praėjusią nešaltą žiemą sugebėjusį kažkur griovyje nušalti kojų pirštus vyruką, rodos, iš Plungės. Kartą išvažiuodamas dviračiu į Kantaučius nurodė savo įnamiui nuravėti gabalą daržo. Po kelių valandų grįžta, o vyrukas, šeriamas iš varganos pensijos, ramiausiai tebesėdi pavėsyje. Neapsikentęs Girinis išvijo neklusnų savo įnamį, matyt, tiek teklausiusį ir medicininių nurodymų - seniūnė Sigutė Žeimaitienė turėjo padėti išvežti jį atgal į Žlibinus. Taigi niekuo nepasiremsi, viską pats turi apeiti. Bebendraujant su paukšteliais ir apskritai su gamta nėra kada nė kabliuko iš kokio storesnės vielos galo priemenės durims įsitaisyti - netgi dienos viduryje tenka didžiuliu pagaliu atremti, kad kartais jos neprasidarytų ir kokia lapė nešmurkštelėtų vidun...
     Apskritai, darbas, kaip minėta, jam - praeinanti vertybė, Platelių girininkija buvo paskutinė jo darbovietė. Tad darbo stažo tesukrapštė 22 metus. Tokia ir pensija tebuvo paskirta - 366 litai. Sako, kad pakanka, nes poreikiai nedideli. Viską atperka laisvė, pojūtis, kad niekam nesi skolingas. Užsimanei, sėdai ant dviračio - ir jau Telšiuose. Ar Plungėje. Pernai dar numynė net į Šilutės rajoną pas seserį. Tad kuo jau kuo, o sveikata dabar gali tikrai džiaugtis. Tik žodžiai apie visišką laisvę gal kiek perdėti. Net paaiškėjo, kad žmogus negali didžiuotis esantis niekam nieko neskolingas. Sakosi, net už orą tekę sumokėti.
     Lietingą rudenį, pavasarį, gilesnę žiemą net miškininkai savo vilkikais sunkiai atsikrapštytų iki Girinio sodybos. Ir netikėtai jis gavo pranešimą, jog iš savo varganos pensijos turi sumokėti už šiukšlių išvežimą. „Pamaniau, kad čia kažkoks nesusipratimas, - tikina Bronius Žvinklys. - Ir nemokėjau. Tada sulaukiau baudos. Dabar moku, nors komunalininkai, pasinaudojantys mano mokesčiais, gal nė smulkiausiame žemėlapyje nerastų, kur ta mano džiunglių sodyba ir kaip prie jos per džiungles prasibrauti." - „O mokestis už orą?" - „Taigi juk sumokėjau ir baudą. Ar tai ne mokestis už orą?" - nestokojantis humoro, matyt, vadovaudamasis taisykle, jog nereikia pykti, nervintis, aiškina nesupratingiems pašnekovams Bronius Žvinklys.
     O atsisveikindamas dar sykį paegzaminuoja: „Kiek fazių turi mėnulis? Ne, ne keturias, o penkias. Viena, penktoji, įsiterpia per jaunatį, kai mėnulio visiškai nematyti: mat jis yra disko formos, kaip auksinė moneta, ir tada būna atsisukęs briauna į mus - nematomas." Šokiruoti svečiai dažniausiai nesileidžia į diskusijas. O paskui, gal ir ne visai į temą, prisimena genialiam fizikui Albertui Einšteinui priskiriamus žodžius, jog gyventi galima dviem būdais. Nuobodžiuoju - manyti, kad stebuklų nebūna. Ir įdomiuoju - manyti, kad viskas yra stebuklas.

Česlovas GEDVILAS
2015 m., liepa

 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt