Paskutinis Alsėdžių girininkas


 
 
     Suskaičiuota: per 88 Alsėdžių girininkijos gyvavimo metus jai vadovavo 20 girininkų. Ilgiausiai - daugiau kaip 32 metus - Povilas Šveistrys. Atmetus šį laiką, likusiems girininkams vidutiniškai tenka maždaug po trejus darbo metus. Jis, ilgametis (ir paskutinis) girininkas, gal spiriamas Plungės miškų ūkio, 1980 - 82 metais mėgino rinkti šios girininkijos istoriją. Juk būta įdomių faktų. Vienas iš tokių: į Alsėdžių miestelį 1922 ar 1923 metais iš Telšių persikėlė ką tik atsikūrusios Telšių urėdijos centras ir išbuvo čia, jau kaip miško pramonės ūkio direkcija, iki 1947 metų. O girininkijos darbuotojai tuo metu glaudėsi už kelių kilometrų nuo miestelio - Skirpsčių kaime. 

                                                                           Lyg krikšto liudijimas

    Girininkui nebuvo kada kaip reikiant užsiimti istorija, bet apklausė buvusius girininkijos darbuotojus, kitus ilgaamžius alsėdiškius. Tie nedaug ką tegalėjo konstatuoti: taip, dar prieš karą čia buvo Telšių urėdija, girininku dirbo toks Mejeris, kas prieš jį - kas beprisimins... O Povilas Šveistrys neturėjo galimybės archyvuose raustis ir po kruopelytę surankioti praeities faktus. Tai padarė Telšių ir Plungės miškų ūkių specialistai.
     Kaip žinoma iš istorijos, po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos: iki pat 1918 metų viską, ir miškus, tvarkė carinės Rusijos administracija. Jau tada miškai buvo suskirstyti į urėdijas, girininkijas ir eiguvas, tik vadinosi rusiškai - lesničestva, dači ir obchodi. Tarp kitko, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Telšių „lesničestvo", kuriai priklausė ir Alsėdžių „dača", buvo ne Telšiuose, o Sedoje.
     Po nepriklausomybės paskelbimo Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje iš naujo kuriamos valdžios struktūros, susirūpinta ir miškų valdymu. 1919 metų vasario 25 dieną paskirtas Telšių miškų urėdas ir girininkai. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Telšių urėdijos Alsėdžių girininku tapo Adolfas Strukas, apie kurį, deja, išsamesnių duomenų neaptikta. Tų pačių metų kovo mėnesį jiems, kaip ir kitiems Lietuvos urėdams bei girininkams, išmokėti pirmieji atlyginimai.
     Tačiau oficiali Telšių urėdijos ir Alsėdžių girininkijos, kaip ir daugelio kitų urėdijų ir girininkijų, įsteigimo data - kita. Miškų departamento 1919 metų gruodžio 5 dienos aplinkraščiu paskelbta, kad visas Lietuvos valstybinių miškų plotas nuo 1920 metų sausio 1 dienos skirstomas į 20 urėdijų, o šios - į 80 girininkijų. Ir visos jos išvardintos. Taigi šis aplinkraštis - lyg gimimo liudijimas. Nors tiksliau būtų pasakius: lyg krikšto liudijimas, nes gimimas, jei tai galima išsireikšti, įvyko anksčiau, juk jau dešimt mėnesių girininkas Adolfas Strukas ėmė algą. Gal neveltui. Tačiau žinoma, jog jau ateinančiais metais jį pakeitė Jonas Mackevičius, kuris dirbo dar trumpiau - kartą jis su visa mėnesine apyskaita ir kasa (pinigais) pabėgo į Varšuvą. Taip rašo savo atsiminimų knygoje „Žemaitijos girių takais", išleistoje 1975 metais Čikagoje, Aleksandras Tenisonas, 1923-1944 metais dirbęs girininku Plungės ir Telšių girininkijose. Pasitraukdamas į Vakarus jis, matyt, išsivežė šiokius tokius užrašus, tačiau gali būti, kad kartais rėmėsi ir nuogirdomis. Vietoj Mackevičiaus urėdas Oskaras Meijeris girininku paskyrė Serafimą (net sunku suprasti, tai pavardė ar vardas).
     Štai kaip Aleksandras Tenisonas aprašo pastaruosius du girininkus ir urėdą:
     „Mano pirmasis urėdas Oskaras Meijeris buvo vokiečių kilmės, iš Latvijos, bet kokias jis ten pareigas ėjo prieš karą, nepasakodavo. Jis gerai nusimanė apie karves ir arklius ir Plungės Valstybiniam Žirgynui pristatė net porą veislinių žemaitukų. Lietuvos girių reikalai, atrodė, jam nedaug terūpėjo. Atvyko į Lietuvą po latvių žemės reformos. Kaip greit jo žvaigždė iškilo, - buvo vienkart net Telšių ir Raseinių urėdu, - taip greit ir nusileido. Girininkas Serafimas (kitoje vietoje rašoma: Serapimas - Č.G.) buvo jo geras pažįstamas iš seniau. Nors dar jaunas vyras, bet, kaip pastebėjau, ne iš darbščiųjų. Su darbais nesiskubino, per visą vasarą ramia sąžine buvo atrėžęs vienoje eiguvoje tik keletą biržių, bet ir tų pačių neįkainavęs. Į Alsėdžius atvyko po to, kai prieš tai buvęs girininkas Mackevič su visa mėnesine apyskaita ir kasa per Klaipėdą pasuko į Varšuvą."
     1927 metais buvo atlikta pirmoji miškotvarka - sutvarkyta 2161 hektaras Alsėdžių ūkinio bloko miškų. Girininku tada dirbo Motiejus Dudutis. Nuo kada iki kada - neaišku, nes tenka remtis ne paskyrimo ar atleidimo potvarkiais, o tenkintis aptikus kur paminėtą pavardę su nurodytomis pareigomis. Panašiai ir su girininku Juozu Čybu, kurio pavardė aptikta paminėta 1930 metais.

                                                                     Pirmasis girininkijos panaikinimas

     Artėjant prie mūsų laikų, duomenų randama vis daugiau. Pavyzdžiui, žinoma, kad po Juozo Čybo nuo 1931 metų iki 1934 metų girininkijai vadovavęs Vytautas Žilinskas buvo gimęs Lenkijoje (Lomžos gubernijos Ostrolenkos apskrities Žekonių kaime), 1927 metais baigė Ukmergės gimnaziją, po to Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą ir paskirtas girininku be girininkijos (buvo ir tokių etatų) į Telšių urėdiją. Padirbėjęs Alsėdžių girininku vėl išsikėlė į Ukmergę, kur buvo girininkas, urėdas, vyr. inžinierius, meistras, buhalteris...
     Atrodo, vienas iš labiausiai išsilavinusių anuometinių Alsėdžių girininkų buvo Feliksas Mikuckis. Jis 1929 metais baigė lietuvių gimnaziją Klaipėdoje, po to Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, dar vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo metais, Vilniaus universiteto Miškų mokslo fakultetą. Jis Alsėdžių girininku dirbo 1934-1935 metais, po to - Plungės girininku. 1944 metais, bėgdamas nuo „raudonojo maro", pasitraukė į Vokietiją. Mokėjo rusų, lenkų, ukrainiečių, vokiečių, anglų kalbas, todėl pabėgėlių stovykloje dirbo vertėju. Vėliau išvyko į Australiją, dešimt metų dirbo uosto darbininku. 1962 metais persikėlė į JAV, kur dirbo Devio universitete sodininkystės skyriuje.
     Ne taip pasisekė Jonui Purviniui, kuris irgi buvo baigęs Alytaus miškininkų mokyklą ir 1935 metais pusmetį vadovavo Alsėdžių miškininkams. Tragiškąjį 1941 metų birželį kaip „liaudies priešas" su šeima buvo ištremtas į sibirus.
  1935-1937 metais Alsėdžių girininku dirbo Vytautas Jermalavičius, 1937-1938 metais - Martynas Karkauskas. Jie abu buvo baigę Alytaus miškininkystės mokyklą. 1935 metais „Mūsų girios" informaciniame rašinyje „Aukšt. Miškų Mokyklos septintoji laida" rašė: „Mokykloje yra susidaręs paprotys pažymėti pirmuosius, geriausiai mokyklą baigusius klausytojus. Šią laidą geriausiai baigė: 1. Vincas Ankudavičius, 2. Algirdas Končius, 3. Martynas Karkauskas." Čia, be mokslo pirmūno, būsimojo Alsėdžių girininko Martyno Karkausko, yra ir kita Žemaičių kraštui žinoma ar bent girdėta pavardė. Taip, tai to paties garsiojo purvaitiškio Igno Končiaus, fiziko, etnografo, sūnus Algirdas Končius, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą tęsė miškininkystės studijas Prahoje, o grįžęs į Lietuvą dirbo miškininku, paskui Vilniaus universitete. O Martyno Karkausko vadovaujama Alsėdžių girininkija pagarsėjo kaip aktyviai kovojanti su miško vagimis. Išgarsino ją tuometinis „Mūsų girių" žurnalas, aprašęs vieną įvykį, kaip Paplatelės eigulys Juozapas Liaugminas, nebodamas grasinimų, ryžtingai sulaikė miško vagį. Martynas Karkauskas paskui dirbo girininku Aukštaitijoje. 1946 metais saugumo buvo suimtas ir pateko į lagerius.
     Ilgiausiai iš anuometinių Alsėdžių girininkų dirbo Leonardas Meijeris - nuo 1938 metų rudens iki 1944 metų, beje, visą tą laiką - laikinai... Jis buvo aktyvus „Mūsų girių" žurnalo neetatinis bendradarbis. Po karo dirbo Panevėžio miškų ūkio girininkijose.
     Po karo vietoj urėdijos įkurtas Telšių miško pramonės ūkis, nes sovietinei valdžiai labai nepatiko visa tai, kas susiję su nepriklausoma Lietuva, tad ir urėdijų pavadinimas. Alsėdžių girininkijai tada vadovavo Alfonsas Lukošius, prieš tai dirbęs Telšių urėdijoje raštvedžiu, kasininku.
     1947 metų spalio 1 dieną įkuriamas Telšių miškų ūkis ir... panaikinama Alsėdžių girininkija. Jos miškus dvejus metus valdė Telšių girininkija. Iš reorganizavimo dokumentų matyti, kad tuo metu naikinamoje girininkijoje buvo penkios eiguvos: Gegrėnų (198 ha, eigulys Adomas Vaškys), Alsėdžių (342 ha, eigulys Antanas Dilpšas), Dišlių (590 ha, eigulys Juozas Petreikis), Raišatinės (646 ha, eigulys Jonas Balčiūnas) ir Skirpsčių (578 ha, eigulys Stasys Urbonas).

                      Antrasis panaikinimas ir... atkūrimas

     Nuo 1950 metų sausio 1 dienos Alsėdžių girininkija vėl atkuriama. Dabar jau gerokai didesnė (ar ne tam, kad po kurio laiko būtų ką smulkinti?..). Ją sudarė net dešimt eiguvų (ar ne tam, kad po kurio laiko būtų ką stambinti?..): 1. Paplatelės (497 ha, eigulys Jurgis Grikštas),2. Dišlių (487 ha, eigulys Juozas Petreikis), 3. Raišatinės (613 ha, eigulys Kazys Motuzas), 4. Skirpsčių (551 ha, eigulys Stasys Urbonas), 5. Alsėdžių (607 ha, eigulys Aleksas Surblys), 6. Eivydų (566 ha, eigulys Juozas Austys), 7. Gegrėnų (366 ha, eigulys Adomas Vaškys), 8. Kęstaičių (404 ha, eigulys Juozas Birškys), 9. Plokščių (1022 ha, eigulys Povilas Bružas), 10. Kreiviškių (802 ha, eigulys Valentinas Surblys).
     Tą nemažą turtą, tapusį „liaudies turtu", tvarkė Stasys Šebeka. Jis, 1922 metais baigęs Panevėžio miškų technikų mokyklą, dirbo Švėkšnos miškų urėdijos Vilkėnų girininku, bet už tarnybinius nusižengimus buvo atleistas. 1935 metais jis jau girininkas Lekėčių miškų urėdijoje, 1939 metais - Rūdiškių miškų urėdijoje. Ten už kažką atleistas, po kurio laiko, jau sovietinės valdžios, nuo 1950 metų paskirtas vadovauti Alsėdžių girininkijai. Tačiau ir čia neužsibuvo: po vienuolikos mėnesių atleistas už „aplaidumą valdant valstybinį turtą, darbininkų apskaitymą, naudojimąsi tarnybine padėtimi" ir paskirtas gamybos meistru, paskui perkeltas į Varnių girininkiją. Dar viena vieša informacija: 1952 metais atleistas jau iš Jurbarko rajono Viešvilės girininko pavaduotojo pareigų. Tai sovietinių vadovų ir apskritai sovietinio vadovavimo bruožai. Kaip ir prasidėję paminėti ir dar nepaminėti miškų ūkių, girininkijų, eiguvų smulkinimai, stambinimai, sujungimai, atjungimai ir taip toliau. Ilgai laukti nė nereikėjo - eiguvų skaičius sumažintas, taip sakant, ieškota optimaliausio varianto.

     Vietoj perkelto kelti kitų urėdijų miškų ūkį Stasio Šebekos 1950 metų pabaigoje į Alsėdžius girininku atėjo Telšių miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Narcyzas Vaseris. Jo darbo „geografija" irgi platoka, gal ne iš blogos valios. Jis gimė Ylakių valsčiuje, mokėsi Telšių gimnazijoje, 1923 metais baigė Panevėžio miškų technikų kursus. 1928 - 31 metais buvo Kretingos miškų ūkio Grūšlaukės girininkas, 1931 metais kelis mėnesius - Plungės girininkas, po to - Kuršėnų urėdijos Raudėnų girininkas, 1944 - 45 metais Mažeikių urėdo pavaduotojas, po to - Telšių miškų ūkio miškų ūkio sektoriaus viršininkas, vyriausiasis miškininkas. Ir Alsėdžiuose jo „darbo geografija" ne iš karto baigėsi: 1952 metų sausio 1 dieną ši girininkija buvo panaikinta ir Narcyzas Vaseris tapo Žarėnų girininku.

     Taigi Alsėdžių girininkija vėl panaikinama. Tiesa, ne visai, tik dvejiems metams. Bet sumaišties tai, be abejo, įnešė, naudos tikriausiai niekam nebuvo, nebent ministerijos klerkams. Žinoma, per sumaištį ir girininkijose, eiguvose buvo galima pasiieškoti sau naudos, ką ten bekariausi su miško grobstytojais ar brakonieriais...
     Miškai priskirti kaimyninėms girininkijoms: Gegrėnų eiguva - Sedos girininkijai, Eivydų ir Alsėdžių eiguvos - Telšių girininkijai, Skirpsčių, Dišlių, Paplatelės, Plokščių, Raišatinės eiguvos - Plungės girininkijai.
     Poros metų Vilniui prireikė, kad įsitikintų, jog naikinant Alsėdžių girininkiją (ir darant „reformas" kituose socialistinės Lietuvos miškų ūkiuose) padaryta „kliurka", todėl 1954 metų pavasarį ji vėl atkuriama. Iš Plungės girininkijos jai perduoti 4763 hektarai, iš Žarėnų girininkijos - 1061 hektaras miškų. Vadovauti Alsėdžių girininkijai grįžta Narcyzas Vaseris. Dabar jis čia išdirbo iki pat pensijos (1963 m.). Nors darbovietės ir pareigų nebekeitė, tačiau jo darbo knygelėje atsirado dar vienas įrašas, nes 1959 metais įkurtas Plungės miškų ūkis ir Alsėdžių girininkija iš Telšių perėjo jo priklausomybėn.
     Perdavimo-perėmimo aktuose išvardyti visi Alsėdžių girininkijos tarnautojai ir darbininkai. Jų - net 30: girininkas Narcyzas Vaseris, girininko padėjėjas Rimantas Kasiulaitis, žvalgas Antanas Lipskis, eiguliai Adomas Vaškys, Jurgis Grikštas, Feliksas Budrikis, Petras Simonauskas, Liudas Pakalniškis, Adolfas Vaitelė, Aniceta Masiliauskienė, Juozas Birškys, Stasys Buivydas, nuolatiniai miško darbininkai Liudas Jundulas, Justinas Jankauskas, Antanas Jundulas, Liudas Narkus, Stasys Dobravalskis, Jackus Labžentis, Justas Labžentis, Jonas Budrikas, Modestas Arlauskas, Viktoras Raibys, Antanas Augustinas, Pranas Budrikas, Aleksas Čaras, Edvardas Mikalauskas, Zigmas Birškys, Stasys Batliejus, Juozas Moncys ir Petras Valauskas. Gal tas išvardijimas ir nelabai reikalingas, bet juk iš istorijos faktų neišmesi. Suminėti eiguliai rodo vis besikeičiantį eiguvų skaičių. Be to, kai kurios pavardės, kaip eigulės Anicetos Masiliauskienės, darbininko Edvardo Mikalausko, aptinkamos ir po aštuonerių ir net daugiau metų, jau girininkaujant paskutiniam Alsėdžių girininkui Povilui Šveistriui.
     Įkūrus Platelių, Beržoro, Purvaičių girininkijas, vėl sumažėjo Alsėdžių girininkijos plotas ir eigulių skaičius. Galiausiai liko tik Skirpsčių, Dišlių ir Rukundžių eiguvos.
     Narcyzui Vaseriui išėjus į pensiją, jį pakeitė sūnus Vytautas Vaseris, kuris girininkavo devynerius metus. Prieš tapdamas Alsėdžių girininku buvo Platelių girininkijos žvalgas, Beržoro girininkijos žvalgas, meistras, technikas.
     Jį atleidus, girininku 1972 metais buvo paskirtas Romas Ivanovas, vėliau pasikeitęs pavardę į Ivanauską. Iki Alsėdžių jis dirbo Kuršėnų miškų ūkio Paežerių girininku, Kuršėnų miškų ūkio vyriausiuoju miškininku. O karjerą baigė dirbdamas Nevarėnų girininku, kol susirgo ir jam buvo pripažintas invalidumas.
     Tokia buvo paskutinio Alsėdžių girininko Povilo Šveistrio pirmtakų plejada.

                                                              Traukė technika, žavėjo muzika, o tapo miškininku

     Vaikystėje ir jaunystėje Povilui Šveistriui niekas, nei aplinka, nei pastebimesni polinkiai, nepranašavo miškininko ateities (netgi eilėraščių apie gamtą nekūrė...). Jis buvo linkęs į techniką ir... muziką. Pasirinko pirmąją kryptį, praktiškąją - įstojo mokytis į Šilutės žemės mechanizavimo mokyklą. O su ta muzika... dar nežinia kaip pragyvensi iš jos. Tiesa, tėvas seniau buvo geras muzikantas, turėjo vokišką armoniką. Jis prisimindavo, kaip jau vedęs išėjo groti į vestuves. Grįžus po keturių dienų (tiek tada trukdavo vestuvės) uošvis ėmė piktai priekaištauti: „Na, ženteli, užteks trankytis, surimtėk ir atsakingiau imkis ūkį tvarkyti." Bet kai tėvas pradėjęs traukti iš kišenių užgrotus pinigus, uošvis tik žiūri akis išplėtęs: juk už juos gerą karvę nusipirktum, o tais laikais tai buvo dideli pinigai. Tada uošvis patapšnojęs tėvui per petį ir sakąs: „Gerai, ženteli, tik grok. Ar greit kur numatomos vestuvės, mums ir dar vienas arklys praverstų..."
     Vis dėlto ir tėvui muzika tebuvo pomėgis. Be to, bemeistraudamas nusipjovė du pirštus, groti nebegalėjo, net armoniką pardavė. Iš tikrųjų jis buvo ne taip menkas ūkininkas: Klaipėdos rajono Šiuparių kaime turėjo 33 hektarus žemės ir 6 hektarus miško. Tie hektarai po karo vos neatsirūgo. Bemiegėmis naktimis su baime laukė, kada pasibels kariškiai ir vadinamieji „liaudies gynėjai" išvežti tremtin. Miegoti apdairiai išeidavo svetur ar į šieno, šiaudų kauges, rodos, turėjo tam net bunkerį, buvo pasirengę maisto atsargų, susipakavę rūbų sau ir vaikams, kurių augo net penki, jauniausiajam Povilui, gimusiam 1944 metais, ėjo gal tik ketvirti penkti metukai. Laimė, „stribai", lydimi šunų lojimo, kartais ir šūvių, vis prabrazdėdavo pro šalį. Šeima lengviau atsikvėpė.
     Vėlesniais kolūkių laikais tėvas net padarė „karjerą" - kaip sąžiningas žmogus buvo išrinktas revizijos komisijos pirmininku. Bet labiau apylinkėse garsėjo kaip geras giedotojas, vesdavo „kalnus" per laidotuves. Polinkį muzikai paveldėjo vaikai. Dukra Jadvyga šiek tiek grojo akordeonu, o sūnus Stasys buvo tikras muzikantas, grodavo armonika gegužinėse, tėvui mirus pakeitė jį giedodamas „kalnus" laidotuvėse. Dukra Stefa grojo akordeonu.
     O Povilas Šveistrys suaugęs tapo, kaip sakoma, visų galų muzikantas - groja įvairiausiais instrumentais. Jis prisimena, kaip jam būnant maždaug aštuonerių metų vyresnysis brolis Stasys grįždamas iš tarnybos armijoje parsivežė armoniką: „Man širdis taip ir suvirpėjo. Čiupęs ją per naktį išmokau ir polką, ir valsą."
     Taigi kaimo muzikantas įstojo į Šilutės žemės ūkio mechanizavimo mokyklą. Ją baigęs tuoj buvo pašauktas į kariuomenę. Pateko į statybos batalioną Maskvoje. Ten papildomai įsigijo dailidės, statybos meistro ir dar kažkokią statybininko, praktišką, profesiją. Daugiausia statydavo gyvenamuosius namus kariškiams, vilas generolams. Neatsisakė ir muzikos: grojo orkestre bosu, „čiastuškas" bajanu. Muzika ir paįvairino tarnybą, ir palengvino. „Grįžtam iš statybų, kiti eina budėti, sargybon, bulvių skusti, o mes, muzikantai, į repeticijas", - prisimena.
     Grįžęs iš kariuomenės pagal ten įsigytą dailidės specialybę įsidarbino Klaipėdoje (toliau nuo kolūkių!) Baltijos laivų statykloje. Tačiau išdirbo tik porą mėnesių: šalia tėviškės buvusio kolūkio pirmininkas suagitavo pareiti mechaninių dirbtuvių vedėju. Ir sutiko. Buvo tai 1967 metais.
     Čia susipažino su Šernų girininkijos girininku Stanislovu Mažeika, kuris atvarydavo remontuoti girininkijos traktorių ar motociklą, atvažiuodavo kokios detalės. Jis pradėjo įkalbinėti dirbtuvių vedėją stoti neakivaizdžiai studijuoti miškininkystę, tada priimsiąs dirbti girininko pavaduotoju. Gal kalbėjo norėdamas įsiteikti, o gal iš tikrųjų patiko jaunas vyrukas. Kaip ten bebūtų, Povilas Šveistrys paklausė ir 1970 metais įstojo į Kauno A. Kvedaro miškų technikumo neakivaizdinį skyrių, kurį dėl šeimyninių aplinkybių baigė tik 1978 metais.
     Šernų girininkas žodį ištęsėjo: po poros metų įtaisė jį savo pavaduotoju. Tačiau galų gale ne taip jau daug, tiksliau sakant, ne taip ilgai, naudos iš to turėjo. Šernų girininkija, kaip ir Plungės miškų ūkio girininkijos, tuomet priklausė Kretingos miškų ūkio gamybiniam susivienijimui. Kartą 1976 -ųjų pradžioje pas gerai užsirekomendavusį girininko pavaduotoją Povilą Šveistrį atvažiavo šio susivienijimo direktorius Antanas Milkus ir pasakė: „Alsėdžių girininką Romą Ivanovą ministras atleido iš darbo, reikia girininko. Nuvažiuok, pasižiūrėk. Jeigu patiks, galėsi dirbti." Ir padarė užuominą, jog kitos tokios progos gali nepasitaikyti... Gal tai padėjo apsispręsti, kad Alsėdžiai patinka... Taip Povilas Šveistrys, dar net nebaigęs miškininkystės studijų, tapo Alsėdžių girininku. Ir užsibuvo beveik 33 metus. Per tą laiką ne kartą keitėsi girininkijos pavaldumas: pradžioje ji priklausė Plungės miškų ūkiui, nuo 1991 metų birželio 1 dienos - Žemaitijos nacionaliniam parkui, o nuo 2004 metų balandžio 1 dienos - Telšių urėdijai, kol galų gale 2008 metais buvo visai panaikinta - prijungta prie Platelių girininkijos.

                                                                                                   Paveldas

     Nuo šiol Alsėdžių girininkijos istoriją jis yra užrašęs kiek išsamiau. Ji prasidėjo, žinoma, nuo įkurtuvių, kurios nebuvo sklandžios. Mat atleistas girininkas Romas Ivanovas (ar Ivanauskas) nesiskubino išsikraustyti iš girininkijos patalpų ir gyveno dar kelerius metus, nes jo žmona dirbo valytoja, nebuvo galima iškeldinti. Povilui Šveistriui teko įsikurti prie girininkijos raštinės esančiame mažame kambarėlyje, tik savaitgaliais galėjo važiuoti į Šernus pas šeimą.
     Visa tai jau užsimiršo. O pirmąjį naujojoje girininkijoje sodintą mišką jis puikiai prisimena, nes tai buvo ne bet kur, o poeto Vytauto Mačernio tėviškėje. Šiandien ten jau ošia pušynas. „Eugenijus Barniškis, dirbęs tada Lietuvos miškų ūkio Mokslinio tyrimo instituto Platelių miškų tyrimo punkto vedėju, iš Rusijos buvo parsivežęs sėklų, kažkurioj girininkijoj ar savo bandymų sklype išaugino sodinukus, ir mes juos sodinome. Barniškis norėjo ištirti, ar šios pušys nebūtų perspektyvios Lietuvoje, vis atvažiuodavo, matuodavo", - pasakoja Povilas Šveistrys. Ar pasiteisino lūkesčiai? „Dabar iš jų jau galima pjauti 30 centimetrų pločio lentas, vadinasi pasiteisino", - sako, bet prisipažįsta paskui nieko nebegirdėjęs apie to tyrimo rezultatus, negirdėjo ir ar ši pušų atmaina paplito Lietuvoje - bent jau planų jų sėkloms rinkti girininkijai niekas neužkraudavo ir niekas patys neatvažiuodavo jų rinkti.
     Naujasis girininkas rado 3 eiguvas: Skirpsčių (eigulys Juozas Birškys), Dišlių (Aleksas Surblys) ir Rukundžių (Aniceta Masiliauskienė). Bendras plotas - 1709 hektarai. Rukundžių eiguva nepraėjus nė metams buvo panaikinta. 1981 metais plotas padidėjo, iš Platelių girininkijos pridėjus 334 hektarus. Gal todėl įkuriama papildoma Piliakalnio eiguva. Nuo 1992 metų eiguvos vėl smulkinamos, vėl atkuriama Rukundžių eiguva. Negalima sakyti, kad visa tai daryta nemotyvuotai, ypač irstant kolūkiams ir jų miškų kontrolei pereinant eiguvoms. Vėliau dauguma kolūkinių miškų buvo privatizuota, eiguliams darbo sumažėjo ir ne visi bebuvo reikalingi. Tad mažėjo ir eiguvų.
     1976 metais Povilui Šveistriui perėmus girininkiją, miško ruošos metinė užduotis - 3500 kub. metrų. Nejaugi tai daug?
     „Kaip pažiūrėsi, - svarsto Povilas Šveistrys, - girininkija nebuvo didelė. Bet nereikia lyginti šių laikų su anais. Šiandien miško pjovimo mašina ir kita technika su tokia užduotimi gal ir per savaitę susidorotų, o tada... Net specialūs miško ištraukėjų arkliu etatai buvo. Jų buvo du. Dar turėjau miško pjovėjų, šakų genėtojų, iš viso septynis nuolatinius darbininkus. Deja, jie nebuvo angelai..."
     Yra išlikęs Plungės miškų ūkio direktoriaus Šarūno Rekašiaus įsakymas, rašytas 1977 metų sausio 13 dieną „Dėl Alsėdžių girininkijos darbininkų E. Mikalausko ir Z. Sragausko šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo":
     „Š. m. sausio mėn. 11 d. pjovėjas Z. Sragauskas ir miško ištraukėjas E. Mikalauskas neatvyko į darbą, visą dieną girtuokliavo, degtinės gavimo reikalu naudojo E. Mikalauskui pritvirtintą miškų ūkio arklį ir roges.
     Reikia pažymėti, kad E. Sragausko brigadoje girtuokliavimo atvejai kartojasi.. Taip 1975 metais lapkričio mėn. 24 d. šioje brigadoje įvyko taip pat panašios išgertuvės, kurių metu žuvo darbininkas L. Norkus, irgi važiavęs jam pritvirtintu valdišku arkliu. Išgertuvėse dalyvavę darbo draugai E. Mikalauskas ir Z. Sragauskas buvo griežtai nubausti... tačiau jie išvadų nepadarė ir toliau piktnaudžiauja alkoholiu, daro pravaikštas, vėluoja į darbą.
     Į s a k a u :"
     Atrodytų, jog girtuokliams gresia bent jau atleidimas iš darbo, bet pasitenkinta griežtais papeikimais ir nubrauktu premijiniu atlyginimu. Bet, ko gero, įdomiausi paskutiniai sakiniai, kurie puikiai primena anuos laikus: „Už sistemingą piktnaudžiavimą alkoholiu perduoti svarstyti... miškų ūkio draugiškajam teismui... Įsakymą apsvarstyti visų girininkijų, remonto - mechaninio cecho ir medienos perdirbimo meistrijos darbininkų susirinkimuose."
    Direktoriai panašius įsakymus rašo pagal girininkų ir kitų padalinių vadovų raportus. Povilas Šveistrys šio įvykio lyg ir neprisimena - buvo tai jo darbo pradžioje. O apskritai tokių raportų gal vieną kitą tėra parašęs, sako, kad užtekdavo žodžiu pasakyti ir žmogus susiprasdavo verčiau iš karto geruoju atsisveikinti.
     Trūko ne tik darbininkų, bet ir specialistų, todėl neretai tekdavo priimti vos ne bet ką, kol jie susiprasdavo ne į tas roges įsėdę. Pavyzdžiui, Dišlių eiguliui Aleksui Surbliui išėjus į pensiją jo vieton buvo priimtas žmogus, turintis vidurinį išsilavinimą, rodos, dirbs ir dirbs, bet jam darbas nepatiko ir po pusmečio atsisakė. Tada paskirtas buvęs elektrikas, nusipirkęs sodybą prie Raišatinės miško ir atsikėlęs iš miesto. Jis padirbėjo net penkerius metus, bet nesisekė, mat buvęs miestietis nepratęs prie miško, kai kas juokaudavo, kad kartais pareidamas iš kito eiguvos galo pasiklysdavo. Jo vieton priimtas buvęs Alsėdžių kolūkio mechanikas. Mechanikas nekaip tvarkėsi eiguvoje, bet išdirbo ar ne devynerius metus, paskui išėjo miško ištraukėju. Galiausiai atėjo Algirdas Pupšys. Jo profesija irgi nesusijusi su mišku - vairuotojas, bet jau porą metų dirbo miško ištraukėju arkliu, jau išmanė eiguvos darbo niuansus ir išdirbo iki galo - kol girininkija nuo Žemaitijos nacionalinio parko prijungta prie Telšių urėdijos (2004 m.) ir buvo sumažinti etatai.
     Labiau pasisekė Skirpsčių eiguvai. Jos eiguliui Juozui Birškiui išėjus į pensiją, vietoj jo truputį padirbėjo kitas žmogus, o 1984 metais eiguliu paskirtas Apolinaras Augustinas, prieš tai dirbęs Beržoro girininkijoje miško pjovėju ir gyvenęs Plokštinės miške tėvų sodyboje. Jis vedė, nusipirko Alsėdžiuose namą ir sėkmingai eiguliavo iki girininkijos perdavimo Telšių urėdijai. Jis, anot, Povilo Šveistrio, buvo geras eigulys, išmanantis savo darbą, nes miške gimęs ir augęs bei dirbęs. Beje, jo, atrodo, nemėgo kiti eiguliai ir darbininkai - gal todėl, kad negerdavo...
     Juokaujama, kad miškininkams anuomet buvo bepigu gerti: vos ne iš kiekvieno krūmo rūko bravoro dūmelis ar sklido raugo smarvė. Milicijos, paskui policijos suvestinėse apie rastus naminės degtinės „fabrikėlius" dažnai šmėsčiojo Alsėdžiai. Gal jie jau tada buvo paveržę titulą, kuriuo garsėjo Stalgėnai? Visaip galima svarstyti. Povilas Šveistrys sako taip: „Buvo pasakyta: rasim bravorą - lėksit iš darbo. Todėl eiguliai pranešdavo mums, mes - milicijai. Kas be ko, būkim realistai, kartais, gal net neretai, eiguliai ir įspėdavo degtinės gamintojus... O mane tiesiog pribloškė buvusios Rukundžių eigulės Anicetos Masiliauskienės sodyboje, tiesa, ji jau priklausė visai kitiems žmonėms, gal net ne palikuonims, aptikta degtinės darykla. Tikras „fabrikas": penkios cisternos po penkias tonas raugo, iš namo atvesta elektra, vanduo."
     „Pamatyti" bravorus nebuvo tiesioginė eigulių ir kitų miškininkų pareiga. O kova su miško vagystėmis - tikrai jų reikalas, nors eiguliai jau nebebuvo paprasti miško sargai, kaip grafų ar kunigaikščių laikais, o gamybininkai: miško kirtėjai ir sodintojai, turėję nemenkus planus, už jų įvykdymą gaudavę premijas, už neįvykdymą sulaukdavę pabarimų ir papeikimų. Povilui Šveistriui vos ne juokingi postringavimai apie užmaskuotų kelmų ieškojimą technikos amžiuje, kai vadinamuosiuose medienos sandėliuose miškuose prie kelių sukrautos didžiulės rietuvės paruoštų rąstų. Ir nenusaugosi, kas iš kurios pasiėmė kokį popiermedį. Tikrieji vagys medieną vežasi sunkvežimiais.
     „Buvo pora tokių atvejų, - pasakoja Povilas Šveistrys. - Vienas alsėdiškis važiuodamas pamatė, kaip į miškovežį vidury dienos kraunami rąstai, bet šalia nematyti jokio eigulio, todėl dėl visa ko paskambino į girininkiją. Į įtariamos vagystės vietą atvykus miškininkams vienas žmogus pabėgo, o vairuotojas, jis buvo iš Klaipėdos, sakėsi nieko nežinąs, esąs nusamdytas, ir tiek. Gal ir taip, juk teisme visaip išsisukinėjama, bet buvo surastas ir pabėgęs vagystės organizatorius."

                                                                                Vis kitoks paukštis vis kitaip gieda
     Povilas Šveistrys sakosi per tarnybos laiką nuvaręs, tai yra nudėvėjęs, keturis motociklus „Emka". Jais teko trankytis ne tik iš girios į girią, ne tik pas darbininkus, eigulius. Tėviškės kolūkyje miškininkai pas jį atvažiuodavo prašydami paremontuoti tai tą, tai tą. Dabar jis pats tapo prašytoju.
     „Eini pas kolūkio pirmininką kepurę nusiėmęs, kad šeštadienį, sekmadienį duotų kokį traktorių miškui ištraukti, su tais dviem girininkijos arkliukais ne ką nuveiksi, - pasakoja. - Po poros metų gavom nurašytą traktorių. Kitai, didesnei, girininkijai skyrė naują, o mums atidavė seną. Vis tiek džiaugėmės, kas kad dieną dirba, dieną stovi sugedęs. Bet ir medienos ruošos užduotis didėjo iki keturių - šešių tūkstančių kubinių metrų. Dar vėliau gavome naują traktorių. O kai kolūkiai ėmė griūti, mums - vos ne rojus: atsirado darbininkų, jau galėjai pasirinkti."
     O metai bėgo. Atėjo dar viena pertvarka - Alsėdžių girininkija prijungta prie Platelių, ir veteranas turėjo išeiti į pensiją.
     Girininko gyvenimą visą laiką įvairino ir tuo pačiu lengvino bei turtino muzika. Jos pavergtas grojo vaikystėje, pūtė dūdą kariuomenėje. Iš jos grįžęs su sava kapela eidavo groti į vestuves. Paskui jauna žmona uždraudė... O gal sovietmečiu ir netiko girininko pavaduotojui, vėliau girininkui su akordeonu ar kokia triūba po vestuves trankytis - žiūrėk, ir būsi apkaltintas nedarbinėmis pajamomis... Sovietmečiu nebūti skurdžiumi buvo didžiausia nuodėmė.
     Užtat per šeimos susibūrimus nereikėjo samdytis muzikantų - jis pats, seserys, brolio sūnūs nusitvers instrumentus, ir jau tikra kapela ar net vos ne orkestras! Buvusio girininko namuose - bajanas, 1914 metais pagaminta bandonija, akordeonas, armonika, saksofonas... - vos ne muziejus. Be jo neapsieidavo nė vienas miškininkų susibūrimas. Ir dabar jis dalyvauja Alsėdžių kultūros namų mišriame chore.
     Apie muzikavimą atsiliepia kukliai: „Tenka vieną kitą dainą akomponuoti..." Negali žmogus be jos. Kaip ir be miško. „Miškų pasiilgstu, - sako. - Paukštis čia toks, čia toks... Dirbdamas to nepastebėsi."
     Todėl ir dabar jis retkarčiais neatsisako medžioklės, to beveik privalomo miškininkų atributo. Malonu bokštely pasėdėti, gamta pasidžiaugti. Taip sako. Kaip ir kiekvienas medžiotojas, be abejo, gali pasididžiuoti ir taikliu šūviu, ir nutylėti žioplą šūvį pro šalį. O prie laužo paporinti įdomiausią nuotykį, gal kaskart vis pagražindamas. Povilui Šveistriui vieno atsitikimo, galėjusio baigtis tragiškai, gražinti nė nereikėtų - tai padarė kiti, ir dabar jau sklando tarp medžiotojų pasakojimas, palydimas ir juoko, ir kandžių pastabų, kaip girininkas, tai yra jis, raitas ant šerno iš eglyno iššoko.
    Buvę taip. Vienoje medžioklėje sužeistas šernas šokęs tiesiai Povilui Šveistriui į tarpkojį ir pradėjęs nešti. Nelaimėlis medžiotojas išlėkęs iš eglyno raitas ant jo. Vyrai iš pradžių iš siaubo, vėliau - iš juoko griuvo „Nei jojau raitas, nei ką, - sako nuotykio herojus. - Labai pagražinta. Paprasčiausiai šernas šoko ant manęs, pataikė tarp kojų ir apvertė. O mūsų, Alsėdžių, būrelio vadovas Zenonas Vaištaras, dabar jis Rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, tikrai jojo. Tiesa, aš toje medžioklėje nedalyvavau, kiti pasakojo."
     Zenonas Vaištaras tarsi nustemba: „Ar jau taip kalba? Ne, nejojau nė aš, nors tokį nuotykį tikrai turėjau. Buvo tai Raišatinės miške. Sekiau sužeistą šerną. Lojantis šuo rodo, kad tas tankiame eglynėlyje. Lendu ir aš. Staiga įniršęs žvėris tiesiai į mane, aš kreipiu šautuvą, o jis jau tarp kojų ir kelis kartus per kelnes krimstelėjo šlaunį. Suskubę draugai spėjo nušauti jį, atsipirkau palyginti nedidelėmis žaizdomis."
     Ar ne taip gimsta legendos? Gal todėl Povilas Šveistrys daug nepasakoja nei apie medžioklę, nei apie mišką, kuris vis kitaip čiulba, nei apie muziką, nuo vaikystės virpinančią širdį. Nei apie tai, kad su mišku pasikalbėti galima. Juk neišmanančiam žmogui tai gryna nesąmonė, mirtinai išjuoks.


Pagal Povilo Šveistrio, Prano Radiko
surinktą medžiagą bei Povilo Šveistrio pasakojimą
parengė Česlovas GEDVILAS

2015 m., gegužė


 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt