Nuo dvitraukio pjūklo iki medkirtės


 
 
     Prieškario laikų „Mūsų girios" ir kita spauda nereklamavo bent kiek modernesnės miško kirtimo įrangos, nes jos net Vakarų Europoje ne kažkiek tebuvo. Atrodė, kad miško ruoša amžinai liks darbininkų, nusisamdančių dirbti atsitiktinius sunkius darbus su kastuvu ar pjūklu ir kartais pavadinamų dabar jau pasenusiu iš rusų kalbos atėjusiu žodžiu zimagoras, rankose. Pagrindiniai įrankiai - pjūklas ir kirvis, traukimo priemonė - arklys.
     Nuo to pradėjo ir Telšių urėdija, seniau vadinta Miškų ūkiu. Keturis dešimtmečius joje išdirbęs Vaclovas Serva, ilgą laiką vadovavęs miško ruošos punktui, pats gerai tai prisimena. Galima tik stebėtis, kad per palyginti trumpą laiką pasiekta techninė pažanga iki modernios medkirtės, kuri pati nupjauna medį, nugenėja, suskersuoja, tai yra supjausto reikiamo ilgio rąstais ar popiermedžiais. Taigi paseno ne tik svetimybė „zimagoras", reiškusi juodadarbį darbininką, bastūną, valkatą ar nuskurėlį, bet nueina užmarštin ir dvitraukis pjūklas, kuris turėtų atsidurti buities muziejuose šalia vilnų verpimo ratelių ir anglimi kaitinamų kelnių lygintuvų...

                                                  TRUPUTIS ŽILOSIOS ISTORIJOS

   Stebėtis tikrai yra kuo. Legendos pasakoja, kad pirmieji pjūklai iš kieto vulkaninio stiklo pasigaminti jau 4000 metų prieš Kristų Mesopotamijoje. Jų dantys buvo gana maži, todėl medienai apdoroti nelabai tiko - tam teko apsieiti akmeniniais kirviais ir aštriais peiliais.Metalinius pjūklus, tikriausiai iš bronzos, pasigamino egiptiečiai 2500 metais prieš Kristų. Jie daugiausia naudoti lentoms pjauti (galima įsivaizduoti, koks tai buvo varginantis darbas), o medžiai vis dėlto ir toliau kertami kirviais.
     Pagaliau jau šiais laikais, 1927 metais, Hamburgo firma „Dolmar" pristatė pirmąjį pjūklą su vidaus degimo varikliu. Tai buvo stacionarus įrenginys, kaip staklės. O 1957 metais šios firmos inžinieriai sukonstravo vieno žmogaus valdomą pjūklą su karbiuratoriumi. Šį pjūklą jau buvo galima naudoti įvairiomis pozicijomis, jis svėrė tik 10 kilogramų. „Dolmar" savo reklamoje giriasi buvusi pirmoji, tačiau nesnaudė ir kitos firmos, viena per kitą tobulindamos rankinius motorinius pjūklus.
    Teigiama, kad Lietuvoje motoriniai, tai yra benzininiai, pjūklai pasirodė 1962 metais, gal 1963 metais jų jau buvo ir Telšių miškų ūkyje.
  Miškininkas Gediminas Isokas, vėliau tapęs gamtininku ir publicistu, savo populiarioje knygoje jaunimui „Šimtas girios mįslių", išleistoje 1960 metais, rašo, jog vienas iš prasidedančio pavasario požymių yra tai, kad miško kirtėjams, biržėje pjaunantiems beržus, dažniau tenka braukti prakaitą - sunkiau traukti pjūklą dėl pradėjusios tekėti sulos ir išpurpusios medienos. O pakartotinai leidžiant knygą 1976 metais du beržo pjovėjai jau pakeisti vienu motopjūklininku - pjūklas sunkiai sukasi... Taigi - technikos pažanga.
    Senieji miškininkai, jau pensijon išėję buvę girininkai, prisimindami savo darbo metus neretai mini technikos detalių, dažniausiai kokių guolių, trūkumo problemą - kančių kelius reikėdavo nueiti jų beieškant, neretai pažeisti įstatymus atsiskaitant už jas. Buvęs Telšių miškų ūkio medienos ruošos punkto (pavadinimas, rodos, kelis kartus keitėsi) viršininkas (pareigų pavadinimas irgi keitėsi, pradedant meistru) Vaclovas Serva prisimena dar senėlesnius laikus:
     „Tada girininkijos turėjo po kelis arklius, jais traukė medieną. Per susirinkimus pagrindinis klausimas - ratai, pakinktai. Irgi sunkokai gaunami... Važiavom net į Baltarusiją ratų guminiais ratais pirkti - buvom užėję gamyklą, su kuria buvo galima atlikti abipusiai naudingus mainus..."

                                                                                  KRATĖSI MOTORINIŲ PJŪKLŲ

     O tie paminėti senėlesni laikai - tai, matyt, 1965 metai. Tada Vaclovas Serva, buvęs kolūkio vairuotojas, atėjo į Telšių miškų ūkį - tapo pakrovėju. Atėjo gal keturiems mėnesiams (su žmona mokytoja jau buvo nusižiūrėję kitą darbą visai kitoje vietovėje), tačiau liko keturiems dešimtmečiams. 1968 metais baigė Rietavo tarybinio ūkio - technikumo mechanizacijos skyrių ir tų pačių metų rudenį tapo mechaniku miškininkų mechaninėse dirbtuvėse. Jose teko remontuoti ir tą techninę naujovę - rusiškas „Družbas", kurios kažkodėl šiaip birbdavo gana garsiai ir įkyriai, bet kai tik miškas - neužsiveda ir tiek, galima juokauti, kad baidėsi medžių... kaip arkliai traktorių ar sunkvežimių.
     Ne tik arkliai baidėsi. Vaclovas Serva prisimena, kad Miškų ūkio darbininkai kratėsi siūlomų „Družbų". „Geriau jau mes pjausime su pjūklu", - sakė jie. Esame kažkur skaitę, kaip kadaise valstiečiai skeptiškai žiūrėjo į traktorius (esą sunkiais ratais gadina dirvožemį) ar kombainus (aptraiškys grūdus, jie gali nebedygti... ir apskritai duona bus nebe ta). Gal jie buvo prieš techninę pažangą, kaip prieš 200 metų anglų luditai, daužę mašinas, kurios, būdamos našesnės, atėmė darbo vietas ir uždarbį iš žmonių?
     Vaclovas Serva miško darbininkų motyvus paaiškina paprastai: „Reikėjo važiuoti į kelių mėnesių kursus prie Kauno. O mūsų darbininkai - dažniausiai pamiškių gyventojai, jau pusamžiai. Gyvendami pamiškėse, laikė gyvulių, tikriausiai net daugiau, nei kolūkiai ar tarybiniai ūkiai leido - kaip čia išvažiuosi trims mėnesiams palikęs juos be tinkamos priežiūros..."
     Vis dėlto nereikėtų atmesti ir versijos, susijusios su vadinamaisiais anglų luditais. Kai kurie girininkai, pavyzdžiui, ukmergiškiai, teigė, jog motoriniams pjūklams darbininkai priešinosi, atvirai prisipažindami, jog mažiau uždirbs, nes įkainiai ir normos ar ne dešimteriopai didesni nei traukiant dvitraukį pjūklą - kad ir pavasarėjant, jau pradėjus tekėti sulai...
Kaip ten bebūtų, 1971 metais miškų ūkis jau turėjo 24 motorinius pjūklus „Družba". Dauguma jų buvo girininkijose. Arklius keitė (jie kai kur liko tik kaip eigulių susisiekimo priemonė) traktoriai, kurių jau buvo 3 vikšriniai ir 4 ratiniai. Džiuginti ypač turėjo vikšriniai TDT, nes buvo kur kas galingesni, galėjo stiebais traukti medieną iš drėgnesnių vietų, kur ratiniai klimpdavo. Medienai vežti turėti 5 miškovežiai (3GAZ tipo sunkvežimiai). Tokius duomenis iš inventorizacijos knygų surinko buvęs girininkas Jonas Kulpinskas Telšių urėdijos istorijai.

                                                                                OŽINIO KRANO DETEKTYVAS

     1968 metais Miškų ūkio gamybinėje bazėje organizuojamas miško ruošos punktas su galutine faze - medienos išvežimu vartotojams įmonės transportu. Nemaža naujovė buvo 1983 metais įrengta kamienų pjaustymo estakada - nuo šiol čia atgabenami nugenėti stiebai ir mechanizuotai skersuojami į sortimentus. Nebereikėjo to daryti primityviomis sąlygomis tarpiniuose sandėliuose prie biržių. Ta mechanizacija ne kažin kokia, paprasčiausiai buvo pritaikytas transporteris iš fermų. O iki transporterio stiebus tempdavo gervėmis, irgi iškaulytomis iš kažkurio kolūkio fermos.
     Tai nebuvo itin našu, be to, traktorius su žnyplėmis rąstams sugriebti, pakraudamas jau suskersuotą medieną į mašinas, išmaujodavo teritoriją, paversdamas ją purvynu. Vaclovas Serva sumanė pastatyti ožinį kraną. Tada supaprastėjo pakrovimo ir iškrovimo darbai, gautas didelis ekonominis efektas. Už tai Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija apdovanojo Vaclovą Servą garbės raštu. Tiesa, kaip anuomet buvo įprasta, iš pradžių išbarusi ir pagrasinusi papeikimu už savivaliavimą - kaipgi čia toks didelis sumanymas įgyvendintas be suderinimų, be paskyrų įrengimams! O Miškų ūkis, ko gero, nė neprašė paskyros ožiniam kranui, nes iš karčios patirties žinojo, kad vis tiek nieko nepeš.
     Ožinis kranas nėra kokia naujovė, kurią vertėtų fotografuoti ir liaupsinti. Nėra jis ir seniena, kuri belstųsi į muziejų vartus - jų rasi visose stambesnėse įmonėse, turinčiose reikalų su didesnių gabaritų ir sunkesnių krovinių krovimu. Bet Miškų ūkio kranas turėjo savitą istoriją. Atkeliavo jis iš Tryškių tarybinio ūkio, rodos, dar vadinto daržininkystės, fermos mėšlidžių.
     „Tokie ožiniai kranai pagal projektą būdavo sumontuojami daugelyje statomų fermų ir... nenaudojami, - pasakoja Vaclovas Serva. Yra projekte - ir montuoja reikia ar nereikia. Mums pavyko susiderėti su Tryškiais, kad atiduos tą kraną. Tikriausiai mainais už kokią paslaugą... materialiąją sandorio dalį, suprantama, tvarkė pats mūsų direktorius Benediktas Paulauskas, galutinai susitarti buvome nuvykę su juo. Man labiau rūpėjo techninė pusė. Su Specializuotos kaimo mechanizacijos kolonos vyrais sutarėme, kad per šeštadienį ir sekmadienį jie išmontuos visą konstrukciją ir parvežtą į Telšius sumontuos mūsų medienos ruošos punkte - tam iš anksto supylėme galiuką sankasos ir ant jos patiesėme bėgius."
     Skersinė krano konstrukcijos dalis ar ne 24 metrų ilgio, todėl iškilo problemų vežant tokį gargarą, ypač per miesto kryžkeles. Teko kviestis pagalbon milicininkus eismui reguliuoti. Bet ir jie niekuo negalėjo padėti, kai su tokiu kroviniu neįmanoma buvo įtilpti kryžkelėse darant posūkį. Teko priekabą, ant kurios gulėjo antrasis konstrukcijos galas, traktoriais patraukti skersai, kad nukreiptų reikiama kryptimi.
„Penktadienio vakare nieko nebuvo, o pirmadienio rytą atėję į darbą žmonės savo akimis nenorėjo tikėti pamatę iškilusį didžiulį kraną", - sako Vaclovas Serva.
     Bet nieko nėra amžino - bene 1994 metais estakada tapo nebereikalinga, nes į ūkį atėjo moderni ir naši skandinaviška technika. Ten buvo įrengta lentpjūvė, o dar vėliau ožinis kranas išmontuotas, supjaustytas ir parduotas kaip metalo laužas.

                                                                RUSIŠKĄ TECHNIKĄ KEIČIA SKANDINAVIŠKA

     1985 ir 1987 metais buvo nusipirkti pirmieji čekiški ratiniai traktoriai LKT - 80 keturiais varomaisiais ratais. Ratai platūs, todėl šie traktoriai galėjo traukti mišką iš visų pelkių, jie lyg niekur nieko važiavo per šakų krūvas, pamestas pelkėn.
     Rusiškas „Družbas", galinčias pjauti tik stačius ar nuverstus medžius, tai yra tik horizantalioje ir vertikalioje padėtyse, keičia švediški „Husgvarna" ir „Jonsered" motoriniai pjūklai. Jie daug lengvesni, veikia bet kokioje padėtyje, taigi tinka ir šakoms genėti. Tai skatino apskritai labiau domėtis užsienietiška, tai yra ne primityvia rusiška, technika. Bet galimybių labai mažai tebuvo, juk net transporterius ir kranus teko tempti iš fermų - kad ir rusiškus. Tebedirbo ir rusiški traktoriai, sunkvežimiai.
     Kas kita po Nepriklausomybės atkūrimo. „Didelis įvykis miško ruošoje buvo forvarderio VALMET 833 įsigijimas 1992 metais, - rašo Jonas Kulpinskas minėtoje urėdijos istorijoje. - Mediena pradėta sortimentuoti miške. 1994 m. įsigijus antrą forvarderį TIMBERJACK 1010 visiškai pereita prie sortimentų ruošimo kirtavietėje ir atsisakyta stiebų pjaustymo miškų urėdijos estakadoje."
     Nemiškininkams primintina, jog forvarderis - tai miško ištraukimo traktorius, pats pasikraunantis medieną - čia tau ne rąstų ridenimas rankomis į roges ar net aukštą priekabą, sunkvežimį! Anot Vaclovo Servos, šie suomiški vilkikai įsigyti iš vienos užsienio firmos išsimokėtinai, atsiskaitant popiermedžiais. Tuo pat metu pereita prie medienos pakrovimo į automobilius hidrauliniais manipuliatoriais „Loglift" (pakrovimo įrenginiais ant sunkvežimių).
     Telšių miškų urėdijos mechanikas Andrius Serva, Vaclovo Servos sūnus, iš svarbiausių techninių šiandienos naujovių pamini modernią, todėl ir brangią, neseniai įsigytą suomių firmos ratinę miškakirtę „Ponsse", kuri pati, aišku, valdoma operatoriaus, nupjauna medį, nugenėja ir supjausto reikiamo ilgio rąstais ar popiermedžiais. Galima sakyti, miško fabrikas ant ratų!

 

Česlovas GEDVILAS
2015 m., vasaris

 


  
  
  
 
Informacija ruošiama
 
 
  


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt