IR ILGAS LIEŽUVIS KAIŠIOJO PAGALIUS





Ilgametis Telšių urėdijos girininkas Jonas Norvilas

    Du pomėgius turėjo Jonas Norvilas. Pirmasis - staliaus darbai, medžio meistrystė. Net rengėsi stoti į baldininkų technikumą ar profesinę technikos mokyklą. O tapo girininku. Taigi, antrasis pomėgis susijęs su profesija, tai yra miškais - tapo aistringas medžiotojas. Dabar jau pensininkas, bet ir pameistrauti linkęs, ir medžioklės nieku gyvu neatsisako. Jo buto buvusios girininkijos patalpose svetainės sienas puošia šerno iltys ir keletas elnių ragų, o šalia jų - parodų diplomai.

PRADĖJO NUO KARSTŲ

    Jo jaunesnysis brolis Justinas Norvilas, irgi miškininkas, dabar dirbantis Telšių miškų urėdijos darbų saugos inžinieriumi, pasakoja: „Jonas, dar 15-metis, padarė tokį puikų stalą, kad visi stebėjomės. Po to Šilalės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dirbtuvėse darė karstus ir duris, žinoma, ir kitką. O 18-metis jau buvo samdomas vyriausiu meistru statant namą. Gerą ranką ir akį turėjo. Reikia tiksliai suleisti medinio namo kampus: koks darbininkas matuoja, po to tašo, vėl matuoja, vėl tašo, dar kartą matuoja... O Jonas tik pažiūrės ir čekšt čekšt - gula rąstas kaip čia buvęs."
    Ir pats Jonas Norvilas neslepia darbinę veiklą pradėjęs dar dorai neapsiplunksnavęs jaunuolis stalių dirbtuvėse. Bet atsitiko nelaimė - nusipjovė kelis kairiosios rankos pirštus. Svarbiausia, kad ir buvo kairiarankis. Beje, toks ir liko, netapo dešiniarankiu.

 
Jonas (kairėje) ir Justinas Norvilai - girininkai: Jonas Ubiškės, o Justinas Eigirdžių. 1982 - 83 m.
  „Po sužalojimo besigydydamas ligoninėje susirūpinau savo ateitimi. Išgirdau, kad Kaune yra toks A. Kvedaro miškininkystės technikumas, ir apsisprendžiau pamėginti įstoti, - prisimena Jonas Norvilas. - Prisirinko mūsų apie 130, o priėmė gal tik 60. Mandatinė komisija, be abejo, žiūrėjo, kokie pažymiai, bet domėjosi ir vadinamosiomis politinėmis pažiūromis. Mūsų šeimoje buvome 11 vaikų (o gimė net 15), be to, jau buvau padirbėjęs darbininku - ta prasme proletaras, tinkamas. Tik štai su komjaunimu... Klausia, ar stosiu. Aš galėjau su bet kuo sutikti, kad tik priimtų. Gerai, sakau, stosiu. To pažado, prasidėjus mokslams, aišku, nepamiršo. Visaip išsisukinėjau - kažkodėl netraukė tas komjaunimas. Galų gale kurse belikome tik du ne komjaunuoliai. Sakau: komjaunuoliai turi pavyzdį rodyti, o štai ne vienas iš jų pažangumu velkasi uodegoje, kaipgi taip? Atstojo, gal tokios mano mintys atrodė ereziškos..."

BEVILTIŠKAS...

   Partiškumo tema tuo nesibaigė. Baigusį mokslus paskyrė į Telšių miškų ūkį. Buvo tai 1968 metais. Eigirdžių girininkijoje kaip tik reikėjo girininko. Tais laikais į bent kiek viršėlesnius vadovaujančius postus skiriamus asmenis tvirtindavo komunistų partijos rajono komiteto biuras (buvo ir toks, gal vaidinant kažkokią demokratiją).
    „Pasitrainiojau valandą ar kiek koridoriuje, pagaliau pasikviečia į erdvų posėdžių kabinetą. Paklausia šio, paklausia to, matau, kad ne itin kam ir terūpiu, - pasakoja Jonas Norvilas. - O toks Duoba, buvo jis lyg antrasis, o gal ir pirmasis sekretorius, taigi lyg rajono šeimininkas, be užuolankų pasakė: turėsi stoti į partiją. Sakau, reikės rimtai pagalvoti, juk tai rimtas žingsnis, ne visi tinka į ją... Vėliau Miškų ūkio partinis sekretorius ne kartą laužė mane rašyti pareiškimą, bet paskui, gal pamatęs, kad per susirinkimus nevaldau liežuvio ir neretai kalbu ne tai, kas reikia, atstojo, matyt, nurašė kaip beviltišką. Beviltiškas, bet išdirbau girininku beveik pustrečio dešimtmečio. Ir visko mačiau - ir liūdnų, ir linksmų dalykų. Dabar man kartais net liūdni dalykai atrodo juokingi. Tokie laikai buvo."
    Taigi, Jonas Norvilas tapo Eigirdžių girininku. Praėjusį rudenį pajūryje buvo siautėjęs viesulas, kuris pridarė daug žalos ir Žemaitijos miškams. Tad rūpesčių jaunajam girininkui netrūko. Tuomet girininkijos tvarkėsi kitaip: buvo eiguvos, buvo eiguliai, buvo šiek tiek darbininkų, tik technika miškininkai ne itin galėjo pasigirti. O visus darbus teko atlikti patiems. Į talką Žemaitijai šalinti vėjovartas atvyko brigados iš kitų Lietuvos pakraščių, išvengusių gamtos stichijos - turėjo progą pasiruošti sau medienos. Nuo girininko pečių niekas nenuėmė ir kasdieninių darbų - želdinimo, želdinių priežiūros, jaunuolynų ugdymo. Tik sanitariniams kirtimams kurį laiką rankos buvo per trumpos - juk pasidarbavo vėjai...
    Iškilo problemų dėl žmonos Onos darbo. Ji Žemės ūkio akademijoje buvo baigusi ekonomikos mokslus. „Raudonojo spalio" kolūkis, kurio centras buvo Ubiškėje, lyg pažadėjo ekonomistės vietą. Su Miškų ūkio direktoriumi Jonas Norvilas susitarė, kad bus perkeltas į Ubiškės girininkiją.

VĖJŲ PAGAIRĖJE

     Taip 1969 metais Jonas Norvilas tapo Ubiškės girininkijos šeimininku. (Tarp kitko, Eigirdžiuose po kurio laiko girininkijos vairą perėmė jo brolis Justinas Norvilas.) Išdirbo juo iki 1992 metų pabaigos, paskui dar ėjo žemėlesnes pareigas, galų gale net buvo įsteigęs savo medkirčių brigadą.
     O žmonai darbo kolūkyje taip ir neatsirado - kažkas ten pasikeitė: ar etato nebeliko, ar pirmininkas kažką labiau pažįstamą priėmė.
     Bet sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsirado gamybos meistro vieta pačioje girininkijoje ir buvo priimta Ona Norvilienė.
Kokia ta meistro pareigybė? Jonas Norvilas paaiškina su įprastu humorėliu: „Meistras už eigulį aukštesnis - kleimą į medį muša..."
     Ona Norvilienė tose pareigose dirbo net ilgiau už vyrą. Juokaujant galima pasvarstyti, kuris po kurio padu buvo. Neretai įstaigoms už vyrą vadovauja jų žmonos... O ji netiesiogiai tarsi paneigia tokią piktą mintį: „Miškininkystėje moterys buvo laikomos dviem laipteliais žemiau. Kiek žinau, ir dabar jų nedaug. O aš dirbau ir tiek, per laiką visko išmokau."
     Matyt, neįkyrėjo miškai, nes, lyg vyrai į medžioklę, ji pavasariais eidavusi ieškoti ragų. Žinojo, kur ieškoti - netoli šėryklų. Kelis kartus pasisekė.
     Ubiškėje šeima įsikūrė girininkijos kontoros pastate. Jis buvo pastatytas girininkaujant Aleksui Tomkevičiui - Jono Norvilo pirmtakui. Vieta pasirinkta lyg ir protingai, ne gyvenvietėje, o už geležinkelio - tarsi arčiau girių, o iš tikrųjų plynoje vietoje ant šiokios tokios kalvelės, gairinamos vėjų ir triukšmingos dėl pradundančių traukinių. Dabar iš ten į gyvenvietę reikia važiuoti ar ne penkis kilometrus. Laimė, iki parduotuvės ar seniau vaikams į mokyklą tiesiai per bėgius to kelio - tik kelioms minutėms. Vėliau susiprasta (tam didelio proto nereikia), kad vieta pasirinkta ne visai apgalvotai, ir naujoji girininkijos kontora - jau pačioje Ubiškėje.
     Dabar senąjį girininkijos pastatą, tapusį Norvilų namais, supa lieknos pušys, sodintos dar anuomet. Jos šiek tiek apsaugo sodybą nuo vėtrų ir traukinių triukšmo.
    Tarp kitko, čia apsilankęs Miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas irgi turėjęs nuotykį. Atvažiavo direktorius nauju UAZ-iku ir palikęs jį kieme užėjo į girininkiją.
    „Po kurio laiko išlydžiu vadovą, jau atsisveikinsime, ir staiga matome, kad nebėra svečio naujojo automobilio: bus kas tyliai pavogęs ar vaikigaliai išdykaudami nuvarę - net kūnas pagaugais nuėjo, - pasakoja Jonas Norvilas. - Dabar man jau galas, pamaniau, juk ir taip per savo liežuvį buvau vos ne kaip šapas akyje. Paskui matome, kad mašina ramiausiai kėpso nuriedėjusi į pakalnę, matyt, nebuvo įjungta pavara ar rankinis stabdis neužtrauktas. Laimė, automobilis rimčiau nenukentėjo, atsipirko keliais įbrėžimais."

„MECHANIZACIJA"

    1957 metais įkūrus Ubiškės girininkiją joje buvo net 8 eiguvos. Vėliau tų eiguvų tai dar pridėdavo, tai atimdavo. 1990 metais buvo prijungta visa naikinama Eigirdžių girininkija, tačiau po metų ji vėl atkuriama - Ubiškės teritorija vėl mažėja. Tai - ne viskas: ne taip seniai Eigirdžiai vėl prijungti prie Ubiškės, bet Jonas Norvilas jau buvo pasitraukęs.
    Taigi, Jono Norvilo valdos tai didėjo (Ubiškės girininkija buvo bene stambiausia Telšių miškų ūkyje), tai mažėjo. Turėjo pavaduotoją, kelis eigulius, miško meistrę (gal technikę), apie dešimt darbininkų, kurių vis mažėjo.

   Susisiekimo priemonė iš pradžių - arkliukas. Tiesa, jis buvo pas netoliese gyvenusį eigulį, juo Jonas Norvilas beveik nesinaudojo, birbdavo savo motoriniu dviračiu. „Paskui nudėvėjau nuosavą motociklą „IŽ-Planeta", tik dar vėliau pagaliau gavau anuomet paplitusį triratį, tai yra su priekaba, masyvų motociklą K-750, vadinamą tiesiog „Emka", - prisimena girių veteranas.
    Labiau jam rūpėjo tikroji technika. „Družbos" medžiams pjauti ir pjaustyti buvo keturios, tad darbininkai pasiskirstydavo į keturias brigadas: viena į vieną mišką, kitą į kitą, trečia į trečią... Medienai traukti turėjo traktoriuką, vėliau gavo vilkiką. Kuriame miške darbininkai priversdavo medžių, ten traktorininkas ir važiuoja. Mišką traukti prikibdavo ir Miškų ūkio traktorius „Belarus". Pati girininkija užsiaugindavo pušies ir eglės daigų, paskui jau gaudavo centralizuotai.
     O kai Jonas Norvilas pasakoja apie darbų mechanizavimą, vos ne juokas ima:
    „Susirinkime Miškų ūkio vadovai ir vyriausieji specialistai rimtais veidais kalba, kad nebegalima dirbti senoviškai, reikia mechanizuotai auklėti, tai yra ravėti, miško kultūras. Lyg nežinotų, jog neturime tam jokios technikos. Aš ir sakau: vienas tegul eina priekyje su paprastu kauptuku rankose, o antras iš paskos birbdamas - ir bus tau mechanizacija... Na, ir kilo triukšmas, pasirodo, aš esąs vos ne kenkėjas, pažangos priešas."
     Gal todėl nelabai nusižengdamas tiesai jis gali sakyti, jog per liežuvį turėjo daugiau papeikimų nei pagyrimų. Kas be ko, kartais susumavus rezultatus ir viską skambiai pavadinus socialistiniu lenktyniavimu, nors to lenktyniavimo nebuvo nė kvapo, girininkija užimdavo prizinę ar net pirmąją vietą Miškų ūkyje, o kartą net Kuršėnų miškų ūkių gamybiniame susivienijime. Suprantama, net rajono laikraštis parašė - trumpai, drūtai. Juk ir žurnalistams jau buvo vos ne koktus tas išpūstas lenktyniavimas. Užtat su kokiu pasimėgavimu aprašė, kaip dėl kažko kilus nesantaikai vienas Ubiškės girininkijos eigulys į kaimyno šulinį įmetė vištą...
   
 „LIKAU BE PAGYRIMO..."

     „Nelipo prie manęs pagyrimai, - pasakoja Jonas Norvilas. - Kartą radom miške bravorą. Sakau, vežkim į Miškų ūkį. Bet vos pasitraukėm, traktorininkas tą aparatūrą su visu raugu nubildino kažkam į kaimą kiaulėms... Taip ir likau be pagyrimo."
     Jonas Norvilas samprotauja, kad papeikimų būdavo nesunku sulaukti, mat tais laikais viskas buvo tvarkoma pagal instrukcijas, kartais ir absurdiškas: „Matai, kad darant kaip reikalaujama bus ne nauda, o žala. Bet ne - vykdyk, ir viskas. Jei nepaklusi - papeikimas. O jei neprieštarausi, neįrodinėsi savo tiesos, padarysi kaip liepiamas, vis tiek tas pats galas - papeikimas už patirtą žalą..."
 
Jonas ir Ona Norvilai su vyriausiąja dukra Daina prie medžiotojų namelio. 1975 m.
     Surimtėjęs Jonas Norvilas prisimena, kad šiek tiek nerimo keldavo metinės revizijos. Specialistai iš Telšių miškų ūkio pasiknaisiodavo popieriuos, paskui burtų keliu pasiskirstydavo, kam į kurią eiguvą vykti pasižiūrėti, ar viskas bent maždaug taip, kaip rodo popieriai: kaip atliekamas miško valymas, šviesinimas. Ne, kelmų neieškodavę, nebent pasitaikydavo netyčia užlipti. Ir jei pasitaikydavo koks skundas. Bet tada kas nors specialiai atvažiuodavo tikrinti.
     Ta proga, įsikalbėjus apie skundus, buvęs girininkas vėl prisimena. Ir vėl, žinoma, juokingąją reikalo pusę: „Buvo toks atsitikimas: eigulys prakalė kelis kubus medienos. Gal viskas taip ir būtų nuplaukę, juk girininkas ir jo pavaduotojas visko negali aprėpti. Bet, matyt, tas eigulys gautu vienokiu ar kitokiu užmokesčiu nepasidalino su darbininkais, ir tie tėkštelėjo skundą. Prasidėjo patikrinimas, eigulys pažemintas į darbininkus, galų gale vėl paskirtas eiguliu - į tolimesnę girininkiją. Pats nemačiau, tik vėliau girdėjau kalbas, kad ten darbininkai tą eigulį, numovę kelnes, tampė pliku užpakaliu per skruzdėlyną..."  
 
Girininkijos darbininkai Bivainių miške skersuoja medieną. Pirmasis iš kairės - J. Norvilas.
    „Kas be ko, - vėl kažką prisiminęs tęsia jis, - nedidelių vagysčių, be abejo, pasitaikydavo ir kitose eiguvose, bet nemanau, kad ten eiguliai veikdavo susitarę su darbininkais, papirkdami juos. Antra vertus, žmonės ne akli, matydavo kažkokius įtartinus dalykus „aukščiau". Pavyzdžiui, Miškų ūkis buvo nurodęs, kiek kuri girininkija gali suvartoti elektros. Susirinkime paaiškėja, kad Ubiškė vėl prasikišusi. Liepia pasiaiškinti, kodėl pereikvojom limitus. Aš ir sakau: iš Varnių girininkijos gavome drėgnas malkas, reikėjo elektros joms džiovinti... Iš tikrųjų nei mes, nei kitos girininkijos negavo tų malkų, tik pasirašė. Kiti girininkai supratingai patylėjo, o aš, kaip jau įprasta, leptelėjau. Tos malkos iš Varnių girininkijos, matyt, buvo kažkur „išgaravusios", reikėjo jas kaip nors nurašyti ir užglaistyti reikalą, tad ir paskirstė visiems nesamą kurą. Nežinau, ar Miškų ūkio valdžia apie tai žinojo, manau, kad taip. Kaip ten bebūtų, direktorius baisiai supyko ant manęs. Paskui atsileido, specialiai nepriekabiavo."
 
TROFĖJAI

     Medalių sakosi turįs tik už medžioklės trofėjus. Žinome, kad medžiotojai, kaip ir žvejai, - nemaži melagiai. Tačiau ragai ant sienų ir diplomai nemeluos.
     Prie šerno ilčių kabantis diplomas skalbia, kad 1998 metų gruodžio mėnesį vykusios parodos „Iš medžioklės istorijos Lietuvoje" organizacinis komitetas apdovanoja Joną Norvilą II laipsnio diplomu už šerno iltis, įvertintas 120,8 balo. Medžiotojo teigimu, didžiausias įvertinimas Lietuvoje 140 balų.
Toje pačioje parodoje II laipsnio diplomą pelnė ir tauriojo elnio ragai, įvertinti 190,16 balo.
     Medžiotojas prisimena, kaip sumedžiojo trofėjinius ragus turintį elnią. Rodos, labai paprasta, vos ne kaip garsiajam baronui Miunhauzenui: „Buvo tai Kaunatavo miškuose. Aš taukš - ir patiesiau lapę. Nespėjau dorai nė pasidžiaugti, staiga pro eglaites matau: ateina didžiuliai ragai. Tiesiai į mane. Šoviau ir šokau į šalį, kad iš inercijos nesumindžiotų. Antras šūvis pribaigė žvėrį."
    Ir kiti bei tie patys Jono Norvilo medžioklės trofėjai puikiai įvertinti ir kitose parodose, pavyzdžiui, 2000 metų rudenį veikusioje Baltijos šalių medžioklės ir žūklės trofėjų parodoje tauriojo elnio ragai irgi įvertinti II laipsnio diplomu.
    Paskutinį kartą medžioklėje buvęs prieš porą savaičių, šio pomėgio nesirengiąs atsisakyti.


Česlovas GEDVILAS
2015 m., vasaris



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt