Be raudonosios knygelės...



Pasakojimas apie ilgametį Telšių miškų ūkio vyriausiąjį miškininką Alfonsą Butėną

   

     Kažkur archyvuose liko Alfonso Butėno rašytos autobiografijos ir kadrų įskaitos kortelės su anketiniais duomenimis. Ir... meniškas antkapinis stogastulpis Telšių naujosiose kapinėse. Bet iš tikrųjų liko kur kas daugiau - jo puoselėti Telšių urėdijos miškai. Tarsi simboliška, kad vienoje nuotraukoje Alfonsą Butėną matome lyg glostantį pušies daigą, nors iš tikrųjų tikriausiai apžiūrinėjo, ar šis nėra pažeistas kokios ligos ar užpultas kenkėjų.

 Į TADO BLINDOS KRAŠTĄ

    Atrodo, Alfonsui Butėnui nedaug teteko rašyti autobiografijų, kurių anuomet būdavo reikalaujama priimant į aukštesnes pareigas. Praktiškai jo darbovietė beveik vienintelė - Telšių miškų ūkis. Pareigos - vyriausiasis miškininkas.
    Jo dukra Violeta Grikšienė prisimena apsilankymus tėvo tėviškėje. Važiuoti tekdavo ne taip trumpai - iki Rokiškio, paskui iki tuometinio Juodupės valsčiaus Pašilių kaime. Taigi kitas Lietuvos pakraštys, kitokia tarmė, gal net gyventojų charakteris kitoks. Juk iš tolėliau į Telšius atsibastę žmonės kartais sunkokai susikalbėdavo su žemaičiais.
    Nerimtai kalbant, „kaltas" dėl visko garsusis miškininkas, miškų ministras Algirdas Matulionis. Bet savaime suprantama, ne jis Alfonsą Butėną, baigusį Rokiškio gimnaziją, atvedė į Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakultetą. Matyt, traukė girios, nors pats buvo iš mažažemių valstiečių šeimos.
   Anketiniai duomenys rodo, kad mokslą baigė 1952 metais. Prašėsi paskiriamas dirbti Kazlų Rūdos girininku, bet jam iš karto patikėjo kur kas aukštesnes pareigas - Kazlų Rūdos miškų ūkio želdinimo inžinieriumi. Mat dar būdamas studentas buvo įsidarbinęs Miškų institute - reikėjo prisidurti kapeiką prie stipendijos, nes pokario metais tėvai ne kiek galėjo paremti. Taigi nebuvo balta varna tarp miškininkų.
    Dabartinis Telšių urėdas Bronislovas Banys yra minėjęs gerus anuometinio Kazlų Rūdos miškų ūkio vadovo V. Verbylos atsiliepimus apie pavaldinį Alfonsą Butėną: gabus, savo pareigas atitinkantis specialistas. Tokią charakteristiką, matyt, jis buvo pateikęs ir ministrui Algirdui Matulioniui ir šis po metų vos apsiplunksnavusį jaunuolį paskyrė Telšių miškų ūkio vyriausiuoju miškininku: norėjai girių, tai važiuok į Tado Blindos kraštą...

 
Ir aš jaunas buvau... A. Butėnas darbinės veiklos pradžioje
 
Alfonsas Butėnas - jau Telšių miškų ūkio veteranas

 DEŠINIOJI DIREKTORIAUS RANKA

    Kažin, ar Alfonsas Butėnas, 1953 metais dar viengungis kraustydamasis į Žemaitiją, pagalvojo, kad čia liks amžinai - toje pačioje darbovietėje, tose pačiose pareigose. Iki pat pensijos, kurios sulaukė 1987 metų pabaigoje. Taigi beveik 35 metai Telšių miškų ūkio vyriausiasis miškininkas.
    Dukra Violeta Grikšienė užsiminė, kad tėvas lyg svajojęs kada nors persikelti į gimtuosius kraštus, bet, matyt, rimtesnių žygių nesiėmė. Taip ir liko Telšiuose. Čia parsiviliojo, jei taip galima pasakyti, iš Pasvalio sau žmoną Feliciją, čia pradėjo gimti vaikai, čia pasistatė namą - kur besikelsi.
    Telšių miškų ūkis buvo įkurtas 1947 metų pabaigoje - vos prieš penkerius metus, dar ne viskas susigulėję, nusistovėję, tad rūpesčių administracijai netrūko. Aišku, pagrindinė našta gulė ant direktoriaus Benedikto Paulausko, paskirtu vadovauti ūkiui beveik tuo pačiu metu, pečių, tačiau ir vyriausiasis miškininkas negalėjo likti ir neliko nuošaly, kitaip niekas nebūtų čia jo laikęs pusketvirto dešimtmečio. Beje, ir išėjo iš darbo abu tais pačiais metais, tik Alfonsas Butėnas keliais mėnesiais vėliau, dar šiek tiek padirbėjęs su naujuoju direktoriumi Bronislovu Baniu.
    Tiesa, vyriausiajam miškininkui pagal pareigas priklausė rūpintis tik vadinamąja biudžetine veikla: miškų želdinimu, jaunuolynų ugdymu, sanitarine priežiūra, tai yra darbais, kurie neduodavo pajamų. Tačiau, atrodo, Alfonsas Butėnas ir Benediktas Paulauskas neblogai sutardavo, ir direktoriui atostogaujant jį pavaduodavo ne kas kitas, o vyriausiasis miškininkas.
    Dukra Violeta Grikšienė pasakojo, kad tėvas parėjęs namo nepasakodavo apie darbo problemas ar kokius nesklandumus, bet yra ne kartą piktinęsis beveik nuolatinėmis Vilniaus išsigalvotomis reformomis.

IR KAIP, ŽMOGAU, NESIKEIKSI

    Buvęs Survilų girininkas Jonas Kulpinskas, išėjęs į pensiją, surinko nemažai medžiagos apie Telšių miškų ūkį, šiais laikais pavadintą urėdija, ir parengė urėdijos istoriją. Jo pateikti duomenys rodo, kad vos ne kasmet, o kartais net porą kartų per metus vykdavo įvairios reformos: tai prijungiamos naujos teritorijos prie miškų ūkio, tai atskiriamos, girininkijos tai stambinamos, tai smulkinamos, steigiamos naujos ar naikinamos...
      Pavyzdžiui, 1953 metais dalis Telšių girių perduota Kretingos, Kuršėnų ir Šilutės miškų ūkiams; 1954 metais Kuršėnų miškų ūkiui perduotos Mažeikių ir Židikų girininkijos, o iš Šilutės perimtos Rietavo ir Endriejavo girininkijos, reorganizuotos kai kurios girininkijos; 1957 metais, įsteigus Rietavo miško pramonės ūkį, jam perduotos Rietavo, Endriejavo ir Varnių girininkijos; 1959 metų pradžioje, įkūrus Plungės miškų ūkį, šiam atiteko Kulių, Mostaičių ir Alsėdžių girininkijos, o metų vidury Mažeikių miškų ūkiui perduotos Sedos ir Renavo girininkijos; 1961 metais Telšiams grąžinta Varnių girininkija...
    Ir taip toliau. Kaip rašo urėdijos istorijoje Jonas Kulpinskas, „Susidaro įspūdis, kad girininkijomis (apie eiguvas ir kalbėti nėra ko) buvo žaidžiama kaip su teniso kamuoliukais." Matyt, taip ministerijos imitavo energingą veiklą, kad turėtų kuo pasigirti ataskaitose Kremliui. O praktiškai visa tai labai trukdė urėdijoms planuojant ir vykdant miško želdinimo, priežiūros, kirtimo darbus. Neatsitiktinai verslininkai jau šiais laikais, pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo, prieš eilinius rinkimus valdžiai klausinėjant, kokios reikėtų pagalbos, atsakydavo: „Jūs tik netrukdykit - bus didžiausia pagalba". Na, o kalbant apie miškus anais laikais... Laimė, jie turi savybę ir patys atželti, ir jokios reformos nesugebėjo jų nustekenti. Ypač Telšių miškų ūkyje, kurioje bent vadovai nesikeitė - ir direktorius, ir vyriausiasis miškininkas išdirbo pusketvirto dešimtmečio.

KAS BESUSKAIČIUOS...  

   Dabartinis urėdas Bronislovas Banys, irgi dirbantis jau gana ilgai - 28 metus -„Mūsų girių" žurnale 1993 metais rašinyje Alfonsui Butėnui atminti, rašė:
   „Nerasim šiandien Telšių urėdijoje miško kampelio, kuriame jo nebūta, nerasim ir miško sklypo, kuriame neįkūnyti A. Butėno kaip specialisto patarimai. Jam vadovaujant pasodinta beveik 10 tūkst. ha miško kultūrų, įveista pušų sėklinė plantacija, kas besuskaičiuos, kiek išauginta medelyne medelių, tiesta, remontuota kelių, įrengta pievų, atlikta kitų miškui reikalingų darbų."
   Suprantama, supoetinant šiek tiek perdėta, rastum tų neaplankytų kampelių... Antra vertus, suprantama, kad per tiek metų ne po kartą aplankyta kiekviena giria. O trečia vertus... jis vis dėlto buvo vadovas, tad darbas labiau kabinetinis, dažniausiai paremtas instrukcijomis - neretai nelogiškomis ar net absurdiškomis, besikertančiomis su gyvenimo praktika, techniniu aprūpinimu.
   Deja, reikėjo jų laikytis ir to paties reikalauti iš pavaldinių - girininkų. O šie, norėdami išsisukti nuo pipirų ar net įsakymais užfiksuotų papeikimų už dėl nesamų galimybių netinkamai atliktus ar visai neatliktus darbus, kartais mėgindavo ir apdumti akis atvažiavusiam vyriausiajam miškininkui, garsėjusiam reiklumu. Ar kitam tikrintojui. Panašiai kaip su tais Nikitos Chruščiovo kukurūzais kolūkiuose.

 A. Butėnas (dešinėje) su girininku Jonu Kulpinsku
   Anekdotiškas situacijas beprisimena ar tėra girdėję vyresnio amžiaus žmonės: užsodina kolūkis kukurūzais lauką kelio pakrašty, o toliau - įprastos kultūros... Arba ne ką tenusimanančius tikrintojus į tą patį lauką nuveža po kelis kartus... Atrodo, panašiai yra pasielgęs ir vienas kitas girininkas, rodydamas savo želdinius. Pasitaikydavo atvejų, kai pavasarį reikėdavo sodinti mišką į žemės ūkio naudmenas (pievas, ganyklas), o dirva neparuošta. Rizikuodavo girininkai - sodindavo, o rudenį revizoriams aiškindavo: va, matot, kaip per vasarą stipriai suvelėnėjo dirva. Arba vėl: nespėta iškirsti ugdomųjų kirtimų, o revizoriai jau atvažiuoja - ir rodo girininkas tą patį sklypą du kartus, žinoma, pavažiavęs už poros posūkių. Kartais šios melagystės pasisekdavo. O meluojama buvo ne iš blogos valios: miškų ūkis neturėjo tinkamos žemės įdirbimo technikos, girininkijose buvo striuka su darbininkais.

DARBO DRAUSMĖS PAŽEIDĖJAMS BUVO KIRVIS

    Dabar girių veteranai panašius „nuotykius" vadina vaikiškomis išdaigomis, neturėdami minties pašiepti buvusį vyriausiąjį miškininką. Nors, atrodo, konfliktų yra kilę.
    Minėtame rašinėlyje Bronislovas Banys teigė:
   „Alfonsas mylėjo savo profesiją, buvo reiklus savo pavaldiniams. Keisti darbo stilių jam siūlęs net miškų ministras (matyt, sumažinti reiklumą, būti nuolaidesniam - Č.G. pastaba). Ypač kai kildavę konfliktų su girininkais. Patekus Telšių miškų ūkiui į Kuršėnų, vėliau Kretingos miškų ūkių gamybinio susivienijimo globą, A. Butėnas ir tais sunkiais Telšių miškų ūkiui metais aistringai kovojo už pirmenybę miškininkystės reikalams. Net buvo baramas, kad neprisideda prie miško pramonės intensyvinimo... (matyt, jis ne tik šeimoje pakeiksnodavo minėtas beprasmes kasmetines reorganizacijas, Vilniaus laikytas intensyvinimu, ir kai kas nugirdo - Č.G. pastaba)."     

   Buvęs Telšių miškų ūkio miško ruošos punkto viršininkas Vaclovas Serva pasakojo apie savo draugystę su Alfonsu Butėnu - kaip mokė jį vairuoti „Moskvičių", kaip už vairuotoją veždavo tuo „Moskvičiumi" į tėviškę Rokiškio rajone. Ir apskritai apie draugystę su juo, tačiau apie vyriausiojo miškininko darbą ne ką teturi papasakoti, mat buvo skirtingos veiklos sritys. Vis dėlto sako:
   „Tik kai išleisdavo direktorių Benediktą Paulauską atostogų ar šiaip kartais ilgesnį laiką jį pavaduodavo, neaplenkdavo ir mūsų ruošos punkto reikalų, griežtai reikalaudavo vykdyti planus. Tada atleisdavo visus darbo drausmės pažeidėjus, blogus darbuotojus, kurių netrūko ypač mechaninėse dirbtuvėse. Direktorius buvo tolerantiškesnis, iš jo galėjai išmaldauti pasigailėti,
    Panašiai pasakoja urėdijos inžinierius Justinas Norvilas, kadaise irgi dirbęs girininku: „Direktorius buvo gana demokratiškas, o vyriausiojo miškininko ir inžinieriaus Vaclovo Medžiaušio girininkai bijojo vos ne kaip ugnies. Jei tikrinimas, žinom, kad bus papeikimas: ar darbininkas ką ne taip padarė, ar dar kas - tuoj įsakymas."
    Bet yra ir kitokia nuomonė - 29 metus išdirbusi Miškų ūkio sekretore Elena Dambrauskienė pasakoja: „Kartą buvau susirgusi, teko gerti stiprių vaistų, spausdinu kažkokį Butėno raštą beveik nieko nematydama. Atiduodu, o jis: pasiskaityk, ką čia parašei... Tiek ir tebarė."
 
A. Butėnas pušų sėklinėje plantacijoje
 
Paminklinis stogastulpis ant Alfonso ir Felicijos Butėnų kapo

LYG BALTA VARNA

    Nemažai Alfonso Butėno bendrakursių tapo garsiais mokslininkais, dėstytojais. Pavyzdžiui, Leonardas Kairiūkštis tapo Lietuvos miškų instituto direktoriumi, mokslų daktaru, profesoriumi, akademiku. Jaunesni girininkai mini J. Repšį - Žemės ūkio akademijos dėstytoją, dėl kurio esą ne vienas studentas nebaigė mokslų... Jis irgi Alfonso Butėno bendrakursis. Atrodo, kad jo bendrakursių dirbo ir Miškų ministerijoje.
   Justinas Norvilas samprotauja: „Jo bendrakursiai užėmė aukštas pareigas miškininkystės institucijose. Tikriausiai būtų galėjęs Telšiams išpešti nemažai naudos, nuvežęs kam reikia kumpio, konjako ar ko svaresnio... Bet jis - nieko. Nei kam vežė kyšius, nei pats jų imdavo, bent aš negirdėjau. Nebuvo tokios mados vykstant su ataskaita vežti ir dar kai ko, nors, sprendžiu iš nuogirdų, kituose miškų ūkiuose taip būdavo."
    O dukra Violeta Grikšienė prisimena, kaip jis pyko, kai kažkas iš girininkų į namus atvežė lapės kailį ir paliko jo žmonai, Violetos mamai... Daugiau niekas neatveždavo.
   Reikia manyti, kad dirbti trukdė ir tai, kad jis nepriklausė vienintelei tuometinei partijai - gyveno be tos raudonosios knygelės...
    Turėjęs gerą balsą, kartais užtraukdavo melodingu tenoru kokią dainą - visada lietuvišką, ne kokią patriotinę tuometinės valdžios požiūriu.
   Ir apskritai, matyt, laikėsi dešiniųjų pažiūrų. Dukra dabar nesiekia tėvą pavaizduoti kaip kokį ultrapatriotą. Į tą partiją gal nestojęs ir todėl, kad nematė perspektyvos bekilti karjeros laiptais.
   Dukra sakė, kad jau gulėdamas ligoninėje dar prabalsavęs už kandidatą į Lietuvos prezidentus Stasį Lozoraitį, kurį rėmė Vytauto Landsbergio vadovaujama Konservatorių partija.


Česlovas GEDVILAS
2015 m., sausis



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt