Kaip kolūkiai miškus valdė



 1. ŪKIŲ MIŠKUS PRIŽIŪRĖTI NEBUVO LENGVA

     Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir po Antrojo pasaulinio karo pradėjus priverstinę kolektyvizaciją, buvę privatūs miškai perėjo kolūkių ir tarybinių ūkių žinion. Tokie miškai sudarė apie 40 proc. bendro respublikos miškų ploto. Deja, jie kolūkiams tapo kaip šuniui penkta koja...
     Likusiomis giriomis rūpinosi girininkijos, kurioms priklausė dar prieškario Lietuvoje 1922 metų žemės reformos įstatymu suvalstybinti didžiųjų dvarininkų, pavyzdžiui, Oginskių, miškai, taip pat didesnieji miškų masyvai, kuriuos rusų valdžia nacionalizavo, jų savininkams, besigelbėjusiems nuo „raudonojo maro", po Antrojo pasaulinio karo pasitraukus į Vakarus arba okupantams nukankinus ar ištrėmus į sibirus.
     Kolūkių ir tarybinių ūkių miškų priežiūra beveik niekas nesirūpino. Jų naudojimo kontrolė buvo pavesta miškų ūkiams (girininkijoms), kurių darbuotojai, turėdami daug darbų ir rūpesčių valstybiniuose miškuose, kolūkių miškams skyrė nepakankamai dėmesio: kirtimai buvo vykdomi nesilaikant miškininkystės reikalavimų, nebuvo atliekami miškų priežiūros, želdinimo darbai. Šių miškų būklė nuolat blogėjo.
     1972 m. buvo priimtas Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimas, įpareigojantis sukurti miškininkų specialistų grupes prie rajonų žemės ūkio valdybų. Tos grupės, finansuojamos iš kolūkių ir valstybinių ūkių lėšų, buvo pavaldžios Žemės ūkio ministerijai, o tiesiogiai - rajonų Žemės ūkio valdyboms.
     Šias grupes sudarė vyriausias miškininkas - grupės vadovas ir vyresnieji inžinieriai miškininkai. Grupės narių skaičius priklausė nuo miškų ploto ir ūkių skaičiaus. Pagal šiuos normatyvus Plungės rajone (su Rietavu) buvo sudaryta penkių asmenų grupė. Valstybinių miškų apsaugos darbuotojai (girininkai, inžinieriai) turėjo teisę kontroliuoti minėtų grupių veiklą. Plungės rajono grupėje dirbo šie miškininkai: Adomas Kubilius - grupės vadovas, vyresnieji miškininkai inžinieriai - Napoleonas Rimeikis, Pranas Puplauskas, Zenonas Stankevičius ir Jonas Surblys (vėliau, atleidus J.Surblį, jį pakeitė Jonas Vainauskas), kurie dirbo iki pat kolūkių griūties.
     Ūkių vadovai miškininkų grupės sukūrimą laikė nereikalingu dalyku, varžančiu jų teises. Be to, šiai grupei išlaikyti jie turėjo į specialias sąskaitas pervesti atitinkamas pinigų sumas, kurios priklausė nuo turimų miškų plotų. Šias lėšas grupė naudojo pagal Rajono žemės ūkio valdybos viršininko patvirtintą sąmatą. Kadangi kai kurie ūkiai ekonomiškai buvo silpni, būdavo problemų išsireikalaujant šiuos pinigus. Mūsų grupė turėjo tik vieną automobilį, todėl dažnai tekdavo važiuoti maršrutiniais autobusais, o tai buvo labai nepatogu, užimdavo daug laiko.
    Pagal anksčiau minėtą nutarimą ūkiai, turintys daugiau kaip 300 ha miškų, turėjo laikyti eigulį, per 700 ha - miško techniką ir eigulį, daugiau kaip 1000 ha - inžinierių miškininką ir 2 eigulius. Ūkių vadovai vengė vykdyti šį nutarimą: gal tik viename kitame ūkyje buvo tiek miškų priežiūros darbuotojų, kiek priklausė pagal normatyvus.
     Džiaugėmės, kad ūkiuose, turinčiuose daugiau miškų, pavykdavo įdarbinti miškininkus specialistus: Žlibinų kolūkyje - Zenoną Stonį, Kantaučių - Praną Kungį, „Bangos" (Pelaičių ir aplinkiniai kaimai) - Adomą Saudargą, „Keturių komunarų" (Žeberių, Labardžių ir aplinkiniai kaimai) - Romualdą Grikpėdį, Vl. Rekašiaus (Glaudžių ir aplinkiniai kaimai) - Algimantą Krajiną, Didvyčių - Vygantą Mikutavičių, Grumblių - Rimantą Kleinauską, Tverų - Juozą Vičių. Nors jie buvo apkraunami įvairiais kitais darbais, vis dėlto labai daug padarė saugodami ir prižiūrėdami ūkinius miškus.
     Ūkiams sutikus, už jų lėšas (aišku agitacijos reikėjo daug ir įvairios) organizavome miškotvarkos darbus. Buvo sudaryti miškotvarkos projektai, planai, numatytos ūkinės priemonės, kurių vykdymas pamažu vis gerėjo. Daugiausia laiko tekdavo skirti medžiams atrinkti kirtimams (juos kleimuodavome) ir kirtimų priežiūrai. Įvedus griežtą kirtimų kontrolę, beveik visiškai išgyvendinome savavališkus kirtimus.
    Ūkiams buvo reikalinga tik padarinė mediena, iš kurios pasigamindavo lentų sijų, rąstų, todėl pagrindinio naudojimo kirtimai, ypač spygliuočių, buvo įvykdomi be problemų.
     Kitaip būdavo su ugdymo kirtimais, kurių metu buvo pagaminama daugiausia malkos arba nelikvidinė mediena, tai yra žabai, šakos iš šviesinamųjų kirtimų. Pavyzdžiui, „Bangos" kolūkyje kasmet reikėdavo atlikti po 65-70 ha retinimų, faktiškai buvo iškertama tik po 25-30 hektarų.
     Taigi sunkiai sekdavosi vykdyti šviesinimų ir valymų, miško želdinimo užduotis. Paskutiniuosius kelerius metus prieš kolūkių griūtį įvykdydavome apie 80-85 proc. miškotvarkos numatytų šviesinimo ir valymo kirtimų, per dvejus metus apželdindavome visas kirtavietes. Želdinome ir šiaip menkavertes ar nepatogias žemės ūkiui dirvas. Per metus pasodindavome apie 70-90 ha miškų.
    Miško technikos beveik neturėjome (išskyrus motorinius pjūklus). Vėliau vienas kitas ūkis įsigijo treliavimo (miško ištraukimo) įrenginius, plūgus PKL-70 dirvai ruošti. Daugelyje ūkių savo poreikiams buvo išsiauginama eglės sodinukų.
     Miškų plotai atskiruose ūkiuose buvo labai skirtingi, skirtingos buvo ir miško darbų apimtys. Pavyzdžiui, „Bangos" kolūkis turėjo per 2000 ha miškų, todėl įvykdyti visus reikalingus miškų priežiūros darbus čia buvo neįmanoma. Nuo 1000 iki 1500 ha miškų turėjo Žlibinų, Kontaučių, „Keturių komunarų", Tverų, Karklėnų kolūkiai, o Aleksandravo, Alksnėnų, Gintališkės kolūkiai - vos po 300-400 hektarų.
     Ne paslaptis, kad mūsų miškininkai nebuvo mėgiami kolūkių ir tarybinių ūkių vadovų, kartais jie atvirai į akis pasakydavo: jūs mums tik trukdote su tais savo miškotvarkos planais. Žodžiu, prireikus nusikirsti medžių rąstams ar lentoms miškas - gerai, o prižiūrėti miškus, jais rūpintis - ne mūsų reikalas, mus spaudžia sėja, šienapjūtė, javapjūtė...
     Galima suprasti ūkių vadovus, ypač silpnesniųjų, kurie nesugebėdavo net užauginto derliaus laiku ir tinkamai sudoroti - trūko, kaip sakydavome, darbo rankų. Tačiau niekuo nepateisinamas aiškiai piktavališkas požiūris, piktavališkas kirtimas. Dėl to kartais tekdavo bylinėtis net teismuose.
     Taip atsitiko su „Socialistinio kelio" kolūkiu. Jo pirmininko Antano Jarumbausko nurodymu be jokio leidimo ūkiui priklausiusiame miškelyje buvo nukirsti, neprisimenu, keletas ar keliolika storų ąžuolų. Kažkas pranešė mums, nuvykę su gamtosaugos inspektoriumi Steponu Slušniu surašėme aktą, pagal kurį ūkiui ir pirmininkui grėsė didelė bauda.
    Visagaliu besijaučiantis įtūžęs Antanas Jarumbauskas man pagrasino: „Nuo rytojaus tu nebedirbsi Rajono žemės ūkio valdyboje!" Valdybos viršininkas tuo metu buvo Alfonsas Guliokas, maniau, kad A. Jarumbauskas su juo yra viską suderinęs ir sutarę mane atleisti iš pareigų.
     Paaiškėjo - nieko panašaus, matyt, A.Jarumbauskas tik įsivaizdavo galėsiąs šokdinti A.Gulioką. O Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Vindašius palaikė savo bendravardį Jarumbauską ir „auklėjo" mane. Taigi dėl kolūkio pirmininko rajono valdžia pasidalijo į dvi stovyklas. Buvo išsikvietęs ir Partijos (turbūt nepamiršome, kad tuomet tebuvo viena partija - komunistų) rajono komiteto pirmasis sekretorius Vincas Ališauskas, bet jis tik paprašė informacijos apie situaciją ir, atrodo, liko neutralus.
     Bylą „Socialstinis kelias" teismuose pralaimėjo. Buvo iškelta byla ir pačiam pirmininkui. Antanas Jarumbauskas ne tik baudą sumokėjo, bet ir nuplaukė jo kelionė kruizu po Europą - dėl teistumo.
     Mūsų miškininkai dažnai lankėsi jiems priskirtuose ūkių miškuose ir iš karto pastebėdavo savavališkus kirtimus, todėl jų labai sumažėjo, beveik išnyko. Be to, mums labai talkino gyventojai, pranešdami apie pažeidimus. Nujautėme, kodėl taip daro - mat rūpėjo seniau jiems ar jų tėvams priklausę miškeliai, skaudėjo širdį dėl jų niokojimo. Todėl ar kartais paprasčiausiai nesuprasdami kas kaip, jie piktinosi ir planiniais kirtimais, numatytais miškotvarkos projektuose.
     Didelį darbą grupės miškininkai atliko saugodami miškus vykstant melioracijos darbus ūkiuose. Mūsų grupės miškininkų dalyvavimas komisijose, atrenkančiose paliekamus ir nukertamus miškus, buvo privalomas. Nors kartais jausdavome nemažą spaudimą, mūsų nuomonės buvo paisoma. Todėl Plungės rajono miškai išliko palyginti nesudarkyti, miškingumas nesumažėjo.

                                                                               
Adomas KUBILIUS
Buvęs Plungės rajono žemės ūkio valdybos vyriausiasis miškininkas
2015 m., sausis 

 


 2. GYVENIMO KELIAS PER MIŠKUS

     Pranas Puplauskas 33 metus dirbo, kaip sakoma, miškų sistemoje, o ilgiausiai iš jų - 20 metų - buvusioje Plungės rajono žemės ūkio valdyboje miškininku. Jis pavydėtinai garbaus amžiaus - gimęs 1927 metais, todėl turi ką prisiminti. Ne tik apie darbą anuometinės Žemės ūkio valdybos miškininku, bet ir apskritai apie gyvenimą. Pateikiame jo atsiminimus, rašytus 2005 metais, papildytus 2015 metais.

TOKIŲ MUMS NEREIKIA...

     Taigi, suskaičiuota, kad miškų sistemoje išdirbau 33 metus. Tačiau pradėjau ne nuo miškininkystės, nors gamta nebuvo svetima - juk gyvenau tėvų ūkyje Karklėnų kaime. Pirmoji mano profesija - raštininkas, kuriuo įsitaisyti Plungės rajono žemės ūkio skyriuje padėjo buvęs klasės draugas Apolinaras Petkinis gal 1952 metais.
     Prisimenu, pildydavau ataskaitų blankus, kurie buvo rusų kalba, apie baigiamą kolektyvizaciją, sėjos planų vykdymą ir kitką. Skaičiai, kurie turėjo keliauti „aukščiau", dažniausiai nedžiugino sovietinio valdininkavimo besimokančius mano viršininkėlius, todėl man patardavo prieš rašant pažiūrėti į lubas...    

     Tačiau neilgai tryniau alkūnes tame Žemės ūkio skyriuje - gal tik metus. O paskui buvo pasakyta: „Ui, Pranai, tu, atrodo, išmanai savo darbą, bet tu - ne mūsų žmogus, ui, tokių kadrų mums nereikia".

 LIAUDIES PRIEŠAS

     Mat sužinota, kad aš - liaudies priešas, kaip politinis kalinys penkerius metus praleidęs tremtyje. Tą savo biografijos faktą visą sovietmetį turėjau slėpti.
     O atsitiko tai 1946 metais. Buvau baigęs 4 nereformuotos gimnazijos klases ir mokiausi Plungės prekybos mokykloje, kurią 1942 metais buvo suorganizavęs Aleksandras Pakalniškis, vėliau pasitraukęs į Vakarus ir tapęs garsus prisiminimų knygomis apie savo vaikystės miestą Plungę.
     1946 metų vasario 13 dieną - prisimenu šią datą, nes ji įrašyta ir jau šiais laikais gautoje reabilitavimo pažymoje - okupacinis saugumas mane areštavo. Už ką? Nesijaučiu koks kovotojas prieš sovietų valdžią, nepriklausiau kokiam slaptam būreliui. Žinoma, nebuvom patenkinti rusiška tvarka, pakalbėdavom tarpusavy. Be to, kažkur iš krūmynų buvom ištraukę šautuvą, pažaisdavom. Kažkas įskundė. To užteko. Prasidėjo kalinio kelias nuo Telšių kalėjimo iki Klaipėdos kalėjimo ir baisiai pagarsėjusių Lukiškių, galiausiai - iki Archangelsko srities lagerių. Juose praleidau penkerius metus.

TĖVAI - Į SIBIRĄ


     Mūsų šeimos persekiojimas sovietinės okupacijos metais nesibaigė mano areštu ir lageriais. Tėvai buvo išbuožinti, o 1948 metais kartu su mano jaunesniuoju broliu Liudu ištremti į Sibirą - Buriatijos Mongoliją. Rodos, tremdavo tuomet „iki gyvos galvos". Laimė, tironas Stalinas visai negarbingai gavo galą ir prasidėjo šioks toks atšilimas. Tėvai grįžo iš tremties po devynerių metų.
     Tėvai Liudvika ir Juozapas buvo ūkininkai Karklėnų kaime. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar būdami jauni, emigravo į Ameriką, kur tėvelis dirbo vienoje anglių kasykloje. Ten jis susipažino su mūsų mama, atvykusia į Ameriką iš tos pačios Kulių parapijos. Jie apsivedė ir susilaukė dukters Anicetos.
 
Pranas Puplauskas
    Po karo, 1922 ar 1923 metais, su šia dukra, vadinta Anita, grįžo į Lietuvą, paveldėjo 32 hektarų tėvų ūkį. Anita Lietuvoje ilgai neužsibuvo: 1932 metais viena pati šešiolikmetė vėl išvyko į Ameriką, vėliau ten ištekėjo už lietuvio, susilaukė trijų vaikų ir pragyveno visą amžių. Sovietiniais laikais, kol buvo jaunesnė, ji atvažiuodavo į Lietuvą mūsų aplankyti. Tais laikais buvo sensacija, ypač kai 1966 metais ji sugebėjo pirmą kartą gauti leidimą užsukti į Plungę. Žmonės kalbėjo, kad rodos nežymi Plungė užsieniečiams buvusi uždrausta dėl 1960 metais pradėtos statyti Platelių raketinės bazės.
     Tėvai, grįžę į Lietuvą, susilaukė daugiau vaikų - penkių sūnų, tarp kurių buvau ir aš. 

GAMINO SKIEDRAS

     Grįžęs iš lagerio, šeimos neradau - tėvai tebebuvo tremtyje. Per pažįstamus bandžiau ieškotis darbo vienur kitur, kol pagaliau pavyko įsitrinti Žemės ūkio skyriuje. Iš jo išspirtas įsidarbinau Remonto kontoroje, tačiau ten irgi greitai buvau „iššifruotas". Nusprendžiau ieškotis vietos atokiau nuo Plungės. Tuomet trūko išsilavinusių žmonių, todėl sėkmė nusišypsojo Plungės plytinėje Glaudžiuose - tapau normuotoju. Turbūt niekas manęs nepaskundė saugumui ir tenai dirbau iki tos įmonės likvidavimo. Po to - vėl bedarbis.
     Kaip tik tada, 1959 metų pradžioje, buvo atkurtas Plungės miškų ūkis. Direktoriumi paskirtas Kostas Gliožeris. Jis nuo vasario 1 dienos priėmė mane miškų gamybos punkto dispečeriu, kiek vėliau - plataus vartojimo gaminių cecho meistru. Plataus vartojimo gaminiai - tai daugiausia skiedros stogams dengti, nes šiferis anuomet buvo deficitas. Mūsų įmonėlė veikė buvusiuose miško medžiagos sandėliuose prie geležinkelio stoties.
     1960 metais iš to punkto buvau perkeltas dirbti į pagrindinį Miškų ūkio administracinį pastatą šiandieninėje J.Tumo -Vaižganto gatvėje, kur vėliau buvo girininkija. Teko rašyti paskyras, skaičiuoti darbuotojų atlyginimus.

NETRAUKĖ „POPIERINIS" DARBAS

    Prisimenu: ateinančių metų pavasarį atsitiko nemalonus dalykas. Kasininkė buvo parsinešusi pinigus iš banko ir padėjusi į seifą buhalterijos kabinete antrajame aukšte, o po pietų pinigų neberado. Prasidėjo revizijos, tardymai, bet nieko taip ir neišsiaiškinta, tik buvo atleistas direktorius K.Gliožeris. Jis išsikėlė į Palangą, dirbo botanikos sodo direktoriumi. Matyt, pakrikus nervams 1962 metų pavasarį pasitraukė iš gyvenimo. Plungės miškų ūkio direktoriumi paskiriamas Vytautas Kelerta.
     Nelabai mane traukė „popierinis" darbas, todėl ėmiausi neakivaizdžiai studijuoti miškininkystę Vilniuje, o vėliau ką tik pastatytame Kauno miškų technikume Girionyse, kurį baigiau 1967 metais, jau turėdamas ne visai jaunatvišką amžių...
     Tada mane išsikvietė miškų ministras Algirdas Matulionis, vadintas miškininkų miškininku, ir primygtinai siūlė eiti girininku Mažeikių miškų ūkyje. Deja, negalėjau sutikti, nes jau turėjau nuosavą namą ir dar nebaigtą įrengti, o žmona dirbo Plungės centrinės vaistinės vedėja.
     1968 metais - vėl posūkis: V. Kelerta pasiūlė eiti dirbti į Plungės girininkiją girininko Vlado Lapinsko padėjėju. Sutikau. Galima sakyti, atsidūriau savo stichijoje - ne prie skiedrų ar popierių, o tikruose miškuose. Ir pareigų pasiskirstymas man patiko: aš - po girias, jis kažkuo kitkuo užsiėmė. O miškininkų darbas juk žinomas. Buvo miškotvarkos
medžiaga - aprašyti miškai, jų brandumas, kokie plotai kirstini ir panašiai. Su eiguliu eidavome, žymėdavome plyno kirtimo biržes, o jei kirtimas ne plynas, tada kleimuodavome atskirus medžius. Pavasarį - miško sodinimas.

RAJONO MIŠKININKŲ GRUPĖJE

     1972 metų pabaigoje mane pakalbino ateiti dirbti į Plungės rajono žemės ūkio valdyboje buriamą miškininkų grupę kolūkių ir tarybinių ūkių miškų, paliktų beveik likimo valiai, priežiūrai kontroliuoti. Sutikau, nes ten atlyginimas pasirodė didesnis, o gal svarbiausia, kad su girininku buvo susiklostę nekokie santykiai.
    Žemės ūkio valdybos miškininkams vadovavo vyriausiasis miškininkas Adomas Kubilius. Tuoj po manęs atėjo Napoleonas Rimeikis iš Stalgėnų girininkijos, Zenonas Stankevičius iš Tverų, Jonas Surblys iš Plungės miškų ūkio. Vėliau pastarąjį pakeitė Jonas Vainauskas iš Stalgėnų.
    Tuo metu Plungės rajone (tebepriklausė ir Rietavo kraštas) buvo 21 kolūkis , 3 tarybiniai ūkiai ir Rietavo tarybinis ūkis - technikumas, taigi iš viso 25 ūkiai, kurie turėjo nemažus miškų plotus. Tiesa, tie miškai nebuvo dideli - iki 10 hektarų, tik vienas kitas didesnis. Jie buvo išsimėtę po visą ūkių teritoriją, nes tai buvo ūkininkų nuosavi miškai iki kolektyvizacijos. Susumavus visus tuos miškelius aiškėjo, kad kiekvienas ūkis jų turėjo nuo 400 iki 1500 hektarų ir daugiau. Miškingiausias buvo Rietavo kraštas.
     Mes visi, išskyrus vadovą Adomą Kubilių, turėjome priskirtus ūkius. Pavyzdžiui, Zenonas Stankevičius gyveno Tveruose, tad jo kontroliuojami miškai buvo apie Tverus esančiuose ūkiuose. Man priklausė „Pergalės" (Kulių), Karklėnų, „Socialistinio kelio" (Nausodžio), Didvyčių kolūkiai, Milašaičių tarybinis ūkis, dar kažkuris ūkis.

PIRMININKŲ KIŠENĖJE

     Ūkiuose buvo šiokie tokie eiguliai. Sakau šiokie tokie, nes jiems dažniausiai būdavo užkraunami pašaliniai darbai. O mes, Žemės ūkio valdyboje dirbusieji vadinamieji vyresnieji miškininkai inžinieriai, remdamiesi miškotvarkos medžiaga, koordinavome miškų priežiūrą, sodinimus, ugdomuosius bei pagrindinius kirtimus.
    Nebuvome kokie ponai: dažnai iš pat ankstyvo ryto autobusu brazdėdavome į kolūkį, kur laukdavo eigulys. Po to koks ūkio sunkvežimis paveždavo iki miško. Turėdavome pažymėti kirsti numatytus medžius, aptarti visus darbus. Reikėdavo atsodinti ne tik po ištisinio kirtimo likusius plynus laukelius, bet ir apsodinti miškotvarkos planuose numatytus netinkamus žemdirbystei plotus.
     Nebuvo paprasta, nes ūkiuose po sėjos darbymečio sekdavo šienapjūtė, po to javapjūtė, bulviakasis ir taip toliau, žodžiu, po darbymečio -   darbymetis. Todėl pirmininkai nenoriai skirdavo žmonių, kaip kartais prasitardavo, „kažkokiems" šviesinimams ir retinimams.. Ne paslaptis, jog buvo linkę numoti ranka, gal ne iš piktos valios, ir į miško atsodinimą: et, juk ataugs savaime...
     Per daug šakotis negalėjome, nes lyg sėdėjome pirmininkų kišenėje - ūkiai pervesdavo pinigus mums išlaikyti. Dar gerai, kad ne tiesiogiai mums, o į centralizuotą sąskaitą, tik nežinau, Plungėje ar Vilniuje. Kartais tekdavo vos ne maldauti pirmininkų ir tarybinių ūkių direktorių. Bet apskritai mes, miškininkai inžinieriai, beveik neturėdavome reikalų su pirmininkais ir direktoriais - pasitaikančias konfliktines situacijas su jais, matyt, spręsdavo mūsų vyriausiasis miškininkas Adomas Kubilius.

ŪKIŲ MIŠKININKAI IR AKMENIS RINKDAVO...

     Ūkiuose, turėjusiuose 1500 hektarų ir daugiau miškų, dirbo miškininkai specialistai. Tai buvo „Bangos" (Pelaičių), Tverų, Kantaučių, Žlibinų kolūkiai, Rietavo tarybinis ūkis - technikumas. Išmanantis žmogus ūkyje - mums didelė paspirtis. Tačiau ir vėl tas „deja": tie specialistai miškininkai būdavo užverčiami kitais darbais. Vienas iš jų jau šiais laikais yra pasakojęs, kad jį siųsdavo rinkti akmenų ar su bloknotu rankose žymėti, kiek priekabų mėšlo traktorininkai išveža į laukus... Tą patį tikriausiai galėtų papasakoti anuometiniai kolūkių miškininkai.
     Didesnių miško vagysčių ir savavališkų kirtimų nebūdavo, jei pasitaikydavo, dažniausiai išsiaiškindavome. Dėl kuro valstiečiai anuomet problemų neturėjo: dėl melioracijos daug kur buvo naikinami krūmynai, nebrangiai tekainavo ir akmens anglis.
     Masiškai buvo kertami medžiai melioruojamuose laukuose, tad medienos lyg netrūko. Tačiau skaudino atsainus požiūris į ją. Kartais ir geros padarinės medienos ūkiai nespėdavo išsikirsti, nes ant kulnų su galinga technika lipdavo melioratoriai. Pasitaikydavo, kad gerą medieną užversdavo žemėmis įvairiose kūdrose - taip buvo šturmuojami melioravimo planai, tokia buvo tvarkelė.
     Dirbant miškininku man teko nemažai pasibastyti po rajoną melioracijos laikotarpiu ir skaudančia širdim matyti, kaip melioratoriai naikino kaimo vienkiemius, kaip kolūkinė valdžia prievarta iškeldindavo garbaus amžiaus žmones iš savo sodybų, o šimtamečius sodybų medžius „Stalinecai", kaip minėjau, laidodavo tvenkiniuose ar grioviuose. Tiesa, savininkams šiek tirk užmokėdavo, bet... Ar tai nebuvo sovietinės valdžios užmača sunaikinti Lietuvos kaimą. Ir mano tėviškė Karklėnų kaime dingo be pėdsakų.


                                                                                   
Pranas PUPLAUSKAS, 2015 m. sausis 

 
3. MALONIAU SODINTI NEI KIRSTI

     Zenonas Stonys žlibiniškiams pažįstamas ir kaip miškininkas, ir kaip saviveiklos teatro artistas bei režisierius, talkinęs savo žmonai Stefai, dirbusiai Žlibinų kultūros namų direktore, vėliau meno vadove. Saviveiklininkų vaidmenų niekas nefilmuodavo ir jie gana greitai pamirštami, o medžiai išlieka bent kelis dešimtmečius, netgi šimtmečius. Žinoma, jeigu nesunaikinami nerūpestingo požiūrio, jei tinkamai puoselėjami. Tuo Zenonas Stonys Žlibinuose užsiėmė daugiau kaip tris dešimtmečius. Veteranas pateikė įdomius prisiminimus apie darbą Žlibinų kolūkio miškininku.

KAIP AKLAI VIŠTAI GRŪDAS...

     Seniau manęs kartais paklausdavo, kodėl tapau miškininku. Ką atsakysi, jei nė pats nežinai. Kai būdavo ūpas, papasakodavau apie mandatinę komisiją stojant į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Egzaminus jau išlaikiau, pagal balus buvau 13-toje vietoje, bet dar vyksta pokalbis. Perskaito mokyklos charakteristiką: uždaro būdo, mažai bendraujantis. Pamaniau, kad tai blogos savybės. o komisijos pirmininkas ir sako: gali eiti, tinki. Tada nelabai supratau, kodėl tinku.
     Mokslus baigiau 1972 metais ir, gavęs miškininko inžinieriaus diplomą, dirbau Pasvalio, Mažeikių ir Joniškio miškų ūkiuose, kol 1975 metais kartu su šeima įsikūriau Plungės rajono Žlibinų kolūkyje. Atsikrausčiau todėl, kad nusišypsojo sėkmė kaip aklai vištai grūdas ne tik butą gauti, bet ir darbo abiem su žmona atsirado, o tai būdavo: arba yra darbas, bet nėra kur gyventi, arba yra darbas man, yra butas, bet žmonai nepasiūloma jokio pagal profesiją tinkamo užsiėmimo. Ir ne per toliausiai nuo tėviškės, kuri buvo Skuodo rajone.

GRYBAUTI NELABAI BUVO KADA

     Nuo 1972 metų rajonų žemės ūkio valdybose buvo sukurtos miškininkų grupės, kurios turėjo rūpintis vos ne likimo valiai paliktais kolūkių ir tarybinių ūkių miškais. Didelė paspirtis buvo ir tai, kad ūkiuose, turinčiuose didesnius plotus miškų, buvo įsteigti miškininkų etatai, iki tol šias pareigas formaliai vykdė agronomai.
    Taip man atsirado darbo Žlibinų kolūkyje, kuriam vadovavo žmonių mėgiamas ir gerbiamas pirmininkas Petras Šaltupis. Gana tolerantiškas jis buvo ir miškininkystės klausimais. Bent jau įdėmiai išklausydavo... Pamenu, priimdamas į darbą nuteikė, kad vien uogausiu sau ir grybausiu bei tyru oru kvėpuosiu, nes miško kirtimas vykdavo tik nuo vėlyvo rudens iki pavasario, kol prasidėdavo žemės ūkio darbai. O šiaip, rodos, bindzinėk ir iš tikrųjų tik grynu oru kvėpuok.
     Savaime suprantama, buvo ne taip. Visų pirma kaip lyg neturintį kuo užsiimti specialistą mane „išrinko" (tokie tada tebūdavo visi rinkimai, kuriuos tik kabutėse galima rašyti) profsąjungos pirmininku, kaišiodavo į įvairiausias komisijas - kolūkiečių žemės sklypams permatuoti, pievoms žmonėms nusišienauti paskirstyti, sušienautą šieną daržinėse apmatuoti, paskirstyti ravimų burokų vagas... Ir dar daugybė visokių trumpalaikių ar ilgalaikių įpareigojimų. Be to - nuolatinės talkos ūkio laukuose. Uogos ir grybai ilgokai laukdavo mano krepšio...

PIRMASIS PAGALBININKAS
  
     Ūkiui priklausė 1430 ha miško - tai nemažai. Ir dar geras pusšimtis hektarų krūmynų, net neįtrauktų į miškotvarkos medžiagą.. Turėjau gana gerą pagalbininką eigulį Leoną Bumblauską, gyvenusį Keturakių kaime. Tai buvo savamokslis, pasekęs tėvo pėdomis eigulys, kuriuo galėjau visiškai pasikliauti. Kad ir išmetęs taurelę, jis galvos nepamesdavo ir kaulytojams neteisėtai nusikirsti miško malkoms ar dar kam atrėždavo, jog „neleidžia zakonėlis" - sovietmečiu buvo toks pusiau rusiškas posakis, reiškiantis, kad neleidžia įstatymas.
     Dar ir dabar, kai reikia palyginti tuometinį atmestiną žmonių darbą kolūkyje ir dabartinį savuose ūkiuose, prisimenu to eigulio pasakojimą. Kažkurią žiemą su arklinėmis rogėmis buvo pasiųsti keturi ar penki vyrai parvežti iš miško gana storą ąžuolinį rąstą. Kai reikėję jį įkelti į roges, vyrai stenėję, raudonavę, kol nusispjovę paliko jį gulėti kur gulėjusį ir grįžo tuščiomis. Po savaitės ar dviejų eigulys Leonas Bumblauskas, eidamas pro tą vietą, kur buvo rąstas, jo jau neberado. Rogių vėžės atvedė į sodybą pamiškėje, kurios šeimininkas dievagojosi tą rąstą parsivežęs vienas pats.
     Kirtimų apimtys būdavo 1500-2000 kietmetrių per metus. Didesniąją dalį sudarė pagrindinio naudojimo, tai yra brandaus miško kirtimas, tačiau plynų biržių būdavo nedaug, nes palyginti didelius plotus reikėdavo nukirsti melioracijos objektuose - net 1-2 ha miškeliai buvo nušluojami nuo žemės paviršiaus. 
 
Zenonas Stonys prie pražydusios magnolijos. 2003 m.

MALKINĖ MEDIENA NIEKO NEBEDOMINO


    Dėl melioracijos malkinės medienos kolūkiečiai buvo „persisotinę", sunku būdavo priprašyti, kad medį nugenėtų iki viršūnės - palikdavo jas, ir tiek, tegul sau melioratoriai daro, ką nori.. O tie dažnai net gerus medžius, trukdančius jiems, sustumdavo buldozeriais į duobes ir užkasdavo.
     Suprantama, esant tokiai padėčiai sunku būdavo gerai atlikti ugdomuosius kirtimus. Jaunuolynų ugdydavome kasmet apie 5 ha, dar būdavo apie 8-10 ha retinimų ir apie 3-5 ha einamųjų kirtimų.  
 

Medelių sodinimo ir aplinkos tvarkymo talkoje Šatrijos Raganos tėviškės vietoje. Iš kairės: Zenonas Stonys, mokytojas Jonas Kriaučiūnas, Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė, Purvaičių girininkas Darius Bertašius, Purvaičių eigulys Zigmas Lučinskas, Purvaičių eigulys Algimantas Sėlenis. 2002 m., balandis.
     Kaip žinome, spygliuočiai turėjo paklausą, nes jie tinka daug kam, o iš lapuočių gamindavome tik rąstus, naudojamus pamatų liejimo lentoms arba stogų lotams, arba malkas, kurios, kaip minėjau, nebuvo paklausios. O nelikvidinę medieną, tai yra visokius krūmus iškirsti būdavo tikras vargas.
     Su brigadininku beskirstydamas pievų rėžius kolūkiečiams nusišienauti, sumaniau panašią tvarką įvesti ir „savo ūkyje" - malkoms pasikirsti retinamo miško plotus išdalindavome biržėmis. Jas iš anksto sužymėdavome, sunumeruodavome, ir žmonės traukia numeriukus. Nauda dvejopa. Pirma, išvengta įtarimų, kad vienam miškininkas specialiai skyrė blogesnę biržę, o kitam, gal už kyšį, geresnę: ką išsitraukei, tą ir turi. O antra, man gal net svarbiau, matai, kaip kas šeimininkavo, ar sąžiningai ir tinkamai iškirto. Panašiai dalindavome ir kokius alksnynus melioruoti numatytuose plotuose.

BE DOROS TECHNIKOS

  Ugdomųjų kirtimų rodikliai buvo tokie pat kaip ir valstybiniuose miškuose. Tačiau kirtimo ir medienos ištraukimo bei pervežimo technika gerokai atsilikome nuo naudojamos valstybiniuose miškuose. Medžius pjovėme rusiškais benzininiais pjūklais „Družba-2", kurie nuolat gedo, traukėme medieną arkliais ir traktoriais be traukimo gervių, į traktorių priekabas arba roges mediena buvo pakraunama rankomis. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip penki šeši vyrai stenėdami ridendavo atsparomis į aukštą priekabą storą snieginą rąstą.
     Visgi miško ruošos darbams turėjome šiokios tokios technikos, kaip traktorius ir jo priekaba, o kirtavietėms paruošti miškui sodinti - jokios. Taip ir sodindavome į neparuoštą žemę tiesiog kastuvu nubraukdami miško paklotę. Tiesa, miško aikštelę be kelmų buvo galima suarti traktoriniu plūgu.
     Kasmet buvo užsodinama po 2-3 ha kirtaviečių. Iš pradžių sodinome eglės savaiminukus, vėliau pirkdavome iš medelynų eglių daigų, juos pikuodavome nedideliame daigynėlyje - taip pasiaugindavome tinkamų sodinukų.
     Želdinti teko ne tik miško plotus - šiek tiek įvairių medelių sodindavom prie gamybinių ir administracinių, kultūros pastatų, prie Žlibinų pagrindinės mokyklos. Tiesa, pagal pareigas mokyklos teritoriją apželdinti man nepriklausė, bet būdamas miškininkas parūpindavau berželių, eglaičių iš miško, rodžiau į talką susirinkusiems mokiniams ir mokytojoms, kaip sodinti.

ŽELDINIMAS - MALONIAUSIAS DALYKAS

    Aplinkos želdinimas man buvo vienas iš maloniausių dalykų. Savo sodyboje gyvenvietės pakraštyje įsirengiau vos ne botanikos sodą. Sodas ne sodas, bet buvau prisirankiojęs ir prisisodinęs apie 70 rūšių ir formų medžių bei krūmų. Net per tankiai, bet tai pamačiau, tik kai suaugo... Dalis iššalo. Magnoliją buvau pirkęs iš Kauno medelyno, mokėjęs 30 rublių, o tai tuo metu buvo nemenkas pinigas. Gaila, nušalo, bet įsigijau kitą, kuri suaugo į didelį medį ir pavasarį džiugina baltais žiedais. Turim europinį maumedį, arizoninį, kaukazietišką, europinį, sibirinį kėnius, graikiškų riešutmedžių. Daug medelynų esu apvažiavęs autobusais, ieškodamas įdomesnių sodinukų - pamatai „Girių" žurnale skelbimą, kas kur ką parduoda, ir trenkiesi.
     Norėjau ir prie kolūkio kontoros, kultūros namų ar net gamybinių centrų pasodinti egzotiškesnių augalų, bet pirmininkas Petras Šaltupis kratėsi: et, parnešk iš miško ką nors, ir bus gerai... Ne iš blogos valios - viską ribojo lėšų limitas. O pats pirmininkas, be abejo, vertino ir aplinkos grožį, duodavo autobusą kolūkiečių ir specialistų kelionėms į Mosėdį, tuomet garsėjusius Juknaičius, kitas Lietuvos gražiai tvarkomas gyvenvietes ir sodybas. Džiugino, kad vienas kitas, žiūrėk, ir parsiveža nusipirkęs kokį medelį...

PASAMPROTAVIMAS APIE DIDŽIĄJĄ GAMTĄ 

     Manau, kad didžiausia sielos palaima yra stebėti, kaip auga, veši tavo pasodintas medelis ar medynas. Milžinu šioje žemėje užauga medis, didis šiame pasaulyje yra žmogus, tačiau tik abipusė samprata ir ryšys padeda jiems tarsi susilieti su Didžiąja Gamta.
     Iširus kolūkiams, dirbau Purvaičių girininkijoje eiguliu, girininko pavaduotoju, o Purvaičius prijungus prie Plungės, iki 2007 metų pradžios buvau Plungės girininkijos eigulys. Savo gyvenime nenuveikiau nieko, už ką būčiau labai pagirtas ar papeiktas. Ta proga noriu prisiminti vieną atsitikimėlį, parodantį, kad ne kiekvienas, užimantis besirūpinančio mišku tarnautojo pareigas, yra tikras miškininkas, kuris, mano įsivaizdavimu, būtinai turi būti doras visose situacijose. Kartą su atvažiavusiu iš Plungės tikrintoju vaikštome po mišką prie Medingėnų ir randame kelias kirviu pratašytas egles. Kas tai galėjo būti - nežinau, gal koks piemuo eidamas pro šalį išdykaudamas prakirto. Pakraipėme galvas su inspektoriumi, ir tiek. O paskui akte skaitau: paženklintos turint tikslą pavogti. Juk kiekvienam aišku, kad rengdamasis nukirsti medį vagis iš anksto viešai nepaženklins jo. Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
  Medžiotoju netapau, žmona net priekaištauja, kad nė triušio negaliu papjauti. O grybauti mėgstu. Tačiau žmona vėl juokaudama traukia per dantį, kad mano krepšys visada ne toks pilnas kaip kokio kaimyno. Mat grybaudamas instinktyviai žiūriu ne po kojomis, o į medžius - į viršų.
    Gyvenu ir dirbu, dirbu ir gyvenu, sodinu ir kertu, kertu ir sodinu. Norėčiau, kad visiems būtų maloniau sodinti nei kirsti.

Zenonas STONYS
 2015 m., sausis
 
Su sūnumi Simonu Šarkių miške. 2000 m.


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt