Eugenijus Milašius



Eugenijus Milašius: „Iki šiol žaliuoja mano pasodintos pušelės"

     Eugenijus Milašius, nuo 1968 iki 2005 m. Telšių miškų urėdijoje dirbęs inžinieriumi, pokalbio metu prisiminęs savo nueitus gyvenimo etapus, patikina, kad nieko nenorėtų keisti. Džiaugiasi įgijęs trokštamą specialybę, dirbęs mėgstamą darbą, sukūręs šeimą, užauginęs sūnų. 

Miške padėdavo tėvui

     E. Milašius gimė ir augo Kretingos rajono Kartenos miestelyje. Tėvas dirbo Kartenos girininkijoje žvalgu, tad ir jį paūgėjusį vesdavosi į miškus. O paauglystėje jau tekdavo rimčiau padėti tėvui atlikti įvairius darbus. „Pavyzdžiui, kai važiuodavo medienos priimti, veždavosi ir mane kartu. Sakydavo: „Priimk medieną!". Aš užpildydavau važtaraščius: pažymėdavau, koks medžių tūris, kiek išveža. Tekdavo ir „kultūras auklėti": išravėti nuo piktžolių, iškirsti menkaverčius lapuočius; ne kartą ir medelius sodinau. Mačiau, kad iki šiol žaliuoja mano pasodintos pušelės", - dalijosi prisiminimais pašnekovas.
     Nenuostabu, jog miškuose įpratęs triūsti karteniškis, 1961 m. baigęs vidurinę mokyklą, norėjo įgyti miškininko specialybę. Deja, tais metais Žemės ūkio akademijoje (dabar - Aleksandro Stulginskio universitetas) buvo labai didelis konkursas, todėl nepavyko įstoti. Dėl šios priežasties pasirinko mechanizacijos specialybę. Tačiau iš antro kurso, kaip sovietmečiu buvo įprasta, visus vaikinus pašaukė tarnauti į armiją. Anot E. Milašiaus, studijas pasiliko tęsti tik keturi, turintieji sveikatos problemų bendrakursiai.
     Iš pradžių jį išsiuntė į Latvijoje, Dobelėje buvusį tankų mokomąjį pulką. Po pusmetį trukusių apmokymų iš ten išsiuntė į nuolatinės tarnybos vietą - Kaliningrado srities pietrytinėje dalyje esantį Gusevą, kuriame trejus metus ir devynias dienas tarnavo tankistu-artileristu, įgijo seržanto laipsnį. „Nors man neteko kariauti - tie metai ramiai praėjo, tačiau gaila šių metų, per tą laiką jau būčiau pabaigęs Akademiją", - apgailestavo inžinierius.

Pervedė į miškininkystę

    E. Milašius, grįžęs Akademijoje į antrąjį kursą, netikėtai sulaukė pakvietimo pas rektorių, nuėjęs į kabinetą, išgirdo klausimą: „Ar nori būti miškininku?" Nudžiugęs studentas nedvejodamas atsakė, kad nori, nes mechanizacija jam nepatiko. Netrukus jo noras išsipildė - pervedė į miškininko specialybę.
    „Mus, grįžusius iš armijos, vadino „dembeliais", jaunesni studentai gerbė. Net dekanas neužsukdavo į kambarius pas atitarnavusius studentus pažiūrėti, ar laikosi tvarkos.
     Paklaustas apie atmintin įstrigusius dėstytojus, minutėlę pagalvojęs, įvardijo keletą išskirtinių asmenybių. „Man labai patiko Tadas Ivanauskas, kuris įdomiai dėstė. Būdavo, ateidavo į paskaitą ir toliau pradėdavo pasakoti teoriją tiksliai nuo tos vietos, kurioje praėjusį kartą baigė. Vaikščiodavo po auditoriją ir tarsi skaitydamas iš knygos aiškiai, sklandžiai be jokių užrašų pasakodavo. Iki šiol prisimenu, kaip per egzaminą jis man liepė nupiešti skrendančio vanago siluetą. Per dailės pamokas ne itin man sekdavosi piešti, tad ir tąkart ant lapo tepliojau, tepliojau... Jis pamatęs piešinį susiraukė ir sako: „Ne vanagą, o varną nupiešei, už tai parašysiu trejetą", - juokdamasis kalbėjo E. Milašius. -

 

     E.Milašius džiaugiasi dirbęs mėgstamą - miško kultūrų                inžinieriaus darbą. Asmeninio archyvo nuotr.
Ne mažiau įdomus buvo ir profesorius Viktoras Ruokis. Kai mes auditorijoje laikydavome egzaminus, jis pasidėjęs ant stalo taburetę ant mažos dujinės viryklės kepdavo kotletus. Visada mūsų, atėjusių į egzaminą, pirmiausia paprašydavo: „Pasakyk indikatrisės taisyklę!". Nė vienas nesuprasdavome, ko iš mūsų reikalauja".
     Pašnekovas turi ką papasakoti ir iš dvejetą vasarų buvusių praktikų. Po antrojo kurso kartu su bendrakursiais Kauno rajono Dubravos miško tyrimo stotyje praktikos metu paragavo darbininkų duonos: gamino kirvamalkes. „O savaitgalį mes, dešimt studentų, ėjome į šokius - visi buvome pasisiuvę velvetines kelnes, apsivilkę violetinius marškinius, tai panos mus puolė", - sakė šypsodamasis E. Milašius.
 
1962 m. Dubravos miškų ūkyje E.Milašius praktikos metu su kurso draugu Vytautu Meliumi (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.
     Priešdiplominės praktikos metu, kurią atliko Telšiuose, susipažino su savo būsima žmona - Salvinija Stanevičiūte. „Labai geras buvo mano būsimasis uošvis: vakare, po darbo, parsivesdavo į namus, pavaišindavo vakariene, leisdavo pernakvoti", - patikino miškininkas.
     Būsimasis inžinierius ketverius metus trukusias studijas baigė vienais penketais, tėvai net padėką gavo už gerą sūnaus mokymąsi.

Liko Telšiuose

     Kaip tada buvo įprasta, gavęs diplomą negalėjo rinktis, todėl pagal paskyrimą nuvyko į Plungę. Čia atvykęs išgirdo, kad miškininko nereikia. Tada nuvažiavo į Telšių miškų ūkį, kur šviesios atminties urėdas Benediktas Paulauskas taip pat paaiškino, jog šiuo metu tokio specialisto nereikia, bet kaip žemiečiui pažadėjo surasti vietą. Tad nuo to laiko E. Milašius ir apsistojo Žemaitijos sostinėje, Telšių miškų ūkyje. Pirmiausia jį apiformino Ubiškės girininkijoje meistru. Po ketverių mėnesių, atsiradus laisvai vietai, Telšių urėdijoje jam patikėjo miško naudojimo inžinieriaus pareigas. Miškininkas neslėpė, jog darbo pradžioje sėdėdavo prie popierių, nežinodamas, kaip, ką daryti, nes gerokai skyrėsi teorija nuo praktikos. Laimei, patarimų niekada nešykštėdavo kolega miškininkas Alfonsas Būtėnas.
     Po kelerių metų urėdas B. Paulauskas jį perkėlė į ekonomistus, bet nepatiko skaičiuoti, tad po metų paprašė ir jam leido užimti miško naudojimo ir miško kultūrų inžinieriaus pareigas. Ką šiame darbe tekdavo atlikti? „Parinkti sodinimui dirvas, kirtimui - biržes, stebėti, kaip jos paruošiamos; prižiūrėti biržių apsodinimą. Negalėčiau išskirti kažkurios veiklos, viskas patiko", - trumpai apibūdino E. Milašius.
Pasak jo, daugiau nuotykių, netikėtumų pasitaikydavo revizuojant Telšių urėdijos girininkijas. Kasmet patikrindavo po tris - keturias girininkijas, kurios tuomet buvo stambios - vienoje dirbdavo po 5-6 eigulius. „Rasdavome pažeidimų, tarp kurių dažniausiai pasitaikydavo blogos kultūros, neatitikdavo biržių šliejimai. Kiek prisimenu, tarp geriausių visuomet būdavo Jono Kulpinsko vadovaujama Survilų girininkija. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų urėdijoje visose girininkijose buvo tvarka, tik tuo laikotarpiu, kai buvo prijungę prie Kretingos, padėtis buvo prastesnė", - atviravo miškininkas. Paklaustas, ar buvo griežtas darbuotojams, papurtė galvą, tačiau prasitarė, jog vieną kartą yra nubaudęs eigulį iš Ubiškės girininkijos. „Aš, sužinojęs, kad iš Vilniaus atvyks revizoriai, jį įspėjau ir paprašiau, kad išdėstytų gaudykles. Kitą dieną ten su revizoriumi nuvykęs, vis tik gaudyklių nepamačiau. Už tai, kad manęs nepaklausė, direktoriui surašiau tarnybinį pranešimą, ir eigulys buvo nubaustas griežtu papeikimu", - atskleidė inžinierius.

Sumažėjo žvėrelių

     O kuo užsiima laisvalaikiu? E. Milašius papasakojo, kad anksčiau aktyviai dalyvavo medžiotojų draugijos, į kurią įstojo1970 m., veikloje. Tapti medžiotoju prikalbino buvęs draugijos vadovas, urėdas B. Paulauskas. „Kasmet sezono metu vykdavau į medžiokles. Tarp mano laimikių - trys elniai, daugybė šernų. Tik stirnas buvo gaila šaudyti - atrodo tokios nekaltos", - prisiminė pašnekovas, kuris jau daugiau kaip penkerius metus nebeima į rankas ginklo - nebejaučia noro. - Medžioklės plotai buvo Ubiškėje, vėliau - Pagirgždutėje. Pastaruosiuose miškuose buvo daugiau žvėrių, nes miškininkai juos geriau prižiūrėjo. Tiesa, čia juos slapčia šaudydavo ir iš Kelmės rajono pusės atvykę brakonieriai. Būdavo, medžioklėje per dieną nušaudavome po 4 - 5 ar net daugiau zuikių, šiuo metu jų yra ženkliai sumažėję. Viena iš priežasčių - jauniklius išgaudo gandrai, lapės. Nedidelius žvėrelius taip pat išgaudo sovietmečiu iš Baltarusijos įvežti ir užveisti usūriniai šunys. Beje, jie suėda ir paukščių, kurie peri ant žemės, kiaušinius".
     E. Milašius veiklos nepritrūksta ir išėjęs į pensiją. Išlydėdamas, kieme ranka mostelėjęs aplink namą, sakė, jog daug laiko skiria 30 arų aplinkos priežiūrai. Netenka nuobodžiauti ir kai prižiūri etverių metų anūkėlę.


Dalia Šimkutė 2014 11 18




Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt