Stanislovas Riauba: „Mes, menininka, esam aukštesni už kitus“



 
     Įvažiuojant į Godelių kaimą nuo Vydeikių link Stirbaičių, ant kalniuko šalia vieškelio stovi medžio drožėjo Antano Vaškio išdrožta stilizuota medinė skulptūra, kurioje žemaičių kalba pažymėta: „Tuo vėituo 1904 metas gėmė ir gyvena menininks medė meistras Stanisluovs Riauba mėrė 1982 metas".
     Jis buvo nedidelio ūgio, skurdžiai gyvenantis, bet nestokojantis lakios fantazijos ir talento drožėjas, kuriam šiemet būtų sukakę 110 metų. Šis liaudies menininkas paliko ne tik įvairiaspalvius darbus, bet ir ne mažiau spalvingus apie save prisiminimus, kuriuos jums ir pateikiame.

Sodyba - neišliko

  
 S. Riaubos gimtosios sodybos vietoje - A.Vaškio išdrožta skulptūra. D. Šimkutės nuotr.
     „Mūsų trobelė buvo beveik priešais S. Riaubos trobą - vos už 100 metrų. Tai buvo drožėjo mamos Kotrynos gimtoji troba - akmeniniais pamatais, dviejų galų, šiaudiniu stogu, šalia buvo sodas, į kurį mes, kaimo vaikai, eidavome pasiskinti obuolių. Prieš akis iškyla išskirtinė namų interjero detalė - jo kambario durų rankena - išdrožinėta gyvatė. Deja, jau nebėra nei jo, nei mūsų trobelės, kurią nugriovė dėl melioracijos, - iš to paties - Godelių kaimo kilęs Plungės „Ryto" pagrindinės mokyklos direktorius Stanislovas Ivanauskas pradeda pasakoti apie vaikystėje matytą nedidelio ūgio, su barzdele ir ūsiukais žmogelį, kuris buvo linksmas, įdomiai šnekėdavo. - Įstrigo į atmintį kai kartą, nežinau, kaip pas jį atsidūrėme, turėjo žiūronus, pro kuriuos žvalgėsi ir mane pakvietė: „Ar nori pažiūrėti?". Pasilipom prie mūsų sodybos ant kalniuko, per juos iš arti išvydau tolėliau, pakalnėje stovinčią giminaičių sodybą, tai mane labai nustebino. S. Riauba paaiškino, kad tai yra žiūronai, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime, nežinojau, kas tai per daiktas".
     Iš to laikmečio S. Ivanauskas prisimena ir kitą epizodą: berods kartą per savaitę į kaimą atvažiuodavo vadinamoji „autolavka" - keturratė parduotuvė, iš kurios S.Riauba nusipirkęs duonos, batono, „vaisiuko" su „regztele" rankoje grįždavo keliuku į namus.
„Riaubūtis", kaip mes jį vadinome, geras žmogus buvo", - paklausta apie drožėją, pirmiausia įvardijo kaimynystėje gyvenusi S.Ivanausko mama      - Joana Ivanauskienė. Pasak jos, drožėjas gyveno kartu su mamos broliu Kazimieru bei šio vaikais - Kazimieru ir Julija, kuri mažai vaikščiojo, nes kažkas buvo su kojomis. Jiems S. Riauba padėdavo dirbti.
     „Troboje Riaubūčio kambarys buvo nuo kelio kairėje pusėje, giminaičių - dešinėje. Medžiai lauke buvo nukabinėti jo išdrožtomis ličynomis, o kai į vidų įeisi - dar gražiau: galėjai pamatyti išdrožinėtus paukštelius, šventuolėlius ir kitus dirbinius. Iš pradžių savo drožiniais, kuriuos vadino „faifuokliais", buvo nukabinėjęs visas sienas, paskui pradėjo žmonės jam sakyt: „prasinešk" ir kažkaip pradėjo pas jį atvažiuoti, paimti darbus", - prisiminė J. Ivanauskienė.
 
Pas S.Riaubą dažnai lankydavosi svečiai, norintys pamatyti jo „faifuoklius". Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.
     Moteris prasitarė, kad S.Riauba ją mylėjęs - vis ką nors išdrožęs padovanos, iki šiol tebesaugo gautus mielus paukštelius. Šiuo būdu godeliškis atsidėkodavo kaimynei už tai, kad paprašyta neatsisakydavo iš miesto jam parvežti sodos, mat ja gydydavosi skrandį.
     „Ne per daug jis ėjo su kaimiečiais į kalbas, apkalbomis neužsiiminėjo, savo kambarėlyje užsidarys ir dirbs, dirbs...", - tvirtina pašnekovė. O kai dėdė mirė, jis nebeturėjo sveikatos tvarkytis namo, kuris pradėjo griūti, tad persikėlė pas Reginą ir Justiną Jonušus. Pas juos S. Riauba praleido dvidešimt metų, nors iš pradžių planavo apsistoti laikinai - keletui metų, kol susiras kur gyventi.

 

Atrado - studentas

     Kelias link Jonušų sodybos taip pat pažymėtas išskirtine skulptūra - S.Riaubos 100-osioms gimimo metinėms skirtu stilizuotu medžiu. Įsukus į kiemą, pasitinka tik prie būdos pririštas vambrijantis šuo, ir, kai jau atrodo, kad čia nė gyvos dvasios, staiga dviem galais medinio namo tarpduryje pasirodo besišypsantis 88 metų J. Jonušas, pakviečia užeiti į dirbtuves.
     „Paskui Riauba neturėjo kur begyventi - aplūžo jam trobelė. Kai jis pradėjo prašytis, kad priimčiau, ne čia gyvenau - Stirbaičių mokykloje, o čia yra mano tėviškė. Šis pastatas buvo nacionalizuotas - kolchozas buvo nusavinęs, paskui perėmė tarybinis ūkis, aš jį nupirkau ir įrengiau, pasidariau dirbtuves. Kai parėjau, Riauba čia ir gyveno", - prisimena judviejų artimos kaimynystės gyvavimo pradžią liaudies meistras, tautodailininkas J. Jonušas.
     Pasak jo, S. Riaubą atrado - pamatė drožinius ir juos išpopuliarino - menotyrininkas Aleksandras Kancedikas. Jis būdamas studentu keliavo savo tėvo karininko keliais. Beje, šis karininkas vieną mėnesį antrojo pasaulinio karo metu gyveno J.Jonušo sodyboje. O iki tol, godeliškio manymu, lietuviai neįvertino menininko darbų.
     J. Jonušas liaudies drožėją pažinojo nuo vaikystės, mat netoli jo mamos sodybos gyveno Riaubos. „Dabar mano mamos tėviškės vietoje yra pastatyta A. Vaškio sukurta koplytėlė, vietoj šios buvusią - jau apgriuvusią, parsivežiau į pastogę po klėtimi. Kur mano koplytėlė, yra dar kapeliai, ar penki žingsniai dar ant čia buvo tėvų troba", - paaiškina tautodailininkas.
     Godeliškio teigimu, S.Riaubos tėvas buvo latvis nuo Liepojos pusės: „Būdavo, eidavo kaip melioratoriai, kasdavo griovius, nusausinti kur norėdavo, susitardavo, jų buvo kompanija, ne jis vienas. Susidraugavo su Riaubaite, jie susitarė gyvent, tuoktis, bet jos broliai nesutiko, kad gyvenimą susietų su kažkokiu prašalaičiu. Ji buvo į Latviją išėjusi, ten ir vėl nebuvo kaip gyventi, grįžo ir pagimdė tą „Riauboką".

Parūpindavo medienos

     J. Jonušas kai dirbo eiguliu, parūpindavo drožėjui medienos. „Pradėjau miške atrasti ir man įdomiai pasirodė - visas medis palikęs, tik mažas tarpelis išpjautas. O jis įsiveizės medį, kur tikęs - ir tik tarpelį išsipjaus. Paskui žinojau, kad jis drožia - parsineša iš miško, sakau: „Apsiveizėk, aš tau parnešiu", arba numaniau, kokio nori dirbti, būdavo, pats parūpindavau medienos. Žinojau, kokia minkštesnė. Aš žiūrėdavau, kad būtų liepa iš tankmynų, ne saulėj augusi, nes jeigu iš laukų, bus kieta. Dažniausiai parūpindavau liepų - minkštos, neskilinėja, lengvas medis, ilgai gali būti, jei šlapiai nelaikomas. Jis droždavo ir iš alksnio, bet alksnis kur nudrožia - ir kirmija, yra iš jų Riaubos darbų - jau ir muziejuje žiūrėjau, sakiau: „Impregnuokit, jums greitai sukirmės". Tada Riauba ąžuolo nenaudojo, ir iš viso seniau liaudies meistrai nenaudojo šio medžio - ir koplytėlėms liepos medį naudojo. Tik paskui Riauba jau drožė ir iš ąžuolo.
     Paskui, kai pradėjau pats dirbti, radau ir kitą drožybai tinkamą medį - gluosnį. Tai brangiausias medis, gali dirbti žalią, minkštas, o tie senieji liaudies meistrai nežinau, kodėl nenaudojo gluosnio. Anksčiau galvojau, kad gluosnis kirmija, bet nekirmija - beržai kirmija, blėndis, - pasakoja godeliškis. - Kai savo troboj gyveno, būdavo, prisirinks šakų, kurias naudodavo kūrenimui, gyveno, neštinai prisinešdavo kuro, buvo vargo pelė. Žalių medžių nenešė, tik sausus, o tokie nelabai tiko drožimui, o jeigu sudžiūvęs medis - baltmiškis - netinkamas drožimui. Jis buvo išpraktikavęs - bedrožiant sudžiūna.
     Taip pat ir grybų prisidžiovindavo, riešutų - mėgo visus tuos užsiėmimus, tik su žvejyba... O čia galėjo žvejot, aš nuo maža žvejojau - upelis Blendžiava ateidavo. Aš nuo mažens - po prūdus ir po prūdus...".
S.Jonušas pabrėžia, kad S.Riauba buvo gamtos vaikas nuo mažens - mėgo vaikščioti po miškus, nes vienas augo... „Ir taip jis nė vieno žvėrelio nepakeldavo - taip ramiai tyliai praeidavo - niekas nė brakšt, nė trakšt. Vieną kartą parėjo iš miško ir pasakoja: „Išsigandau - šakas praskleidžiu - dauboje stovi briedis, bet jis nepajudėjo, aš atsitraukiau". Tas susitikimas labai jau baisus - jei išsigąstų, smogtų su koja, iškart negyvas kristum, su briedžiais nepajuokausi", - mano liaudies meistras.
     Mostelėjęs į kitą dirbtuvių pusę, šypsodamasis pajuokauja, jog S. Riauba ir savo mišką turėjo užsisodinęs už kambario lango. „Drebulė buvo tokia užaugusi, - rodo apie pusės metro skersmens plotį. - O priėjo, dabar jau turim kirsti, ta drebulė jau visą daržą užkrėtė atžalomis, beliko eglės ir beržai. Bet nemaniau, kad pastatui kenks, jau ir dūmtraukiui kenkia, nes medžiai išaugo aukšti, varo atgal dūmus, jeigu vėjas pučia iš kitos pusės. Medžius reikia tam tikru atstumu nuo pastatų toliau sodinti", - patikina godeliškis.

Sugebėjo derinti spalvas

     Pasiteiravus, kaip S.Riaubai kildavo idėjų, J.Jonušas priėjo prie dėžutėje sudėtų įvairių knygų ir ištraukė vieną jų, sakydamas, jog turėjo visokių istorinių knygelių. Mums į rankas paduotas leidinys buvo apie Amerikos čiabuvių meną. „A. Kancedikas atvežė, bet čia jau nepasinaudojo - čia Amerikos menas - actekų - senųjų Amerikos tautelių. Nu ir ėmė iš tų istorijos mokyklinių vadovėlių, kuriuos prigaudavo. Pradžioje ir jo daug buvo pagal egiptiečių meną - ir drakonai panašūs, bet paskui pagal tą ėmėsi pakeisti. Amerikos laukiniai gyventojai, bet mums nepriimtini, pagal knygas, bet savo kūrybos pridėdavo, savo formą darydavo. Taip pat darė daug vietinių žvėrelių - jiems kartais pridėdavo žmogaus galvą - padidindavo žvėrelį - pridėdavo ir išeidavo pusiau žmogaus, pusiau žvėrelio galva, žinojo iš istorijos, kad taip seniau galėjo būti", - aiškino drožėjas. Tačiau S.Riauba ištisai naktimis nedirbdavo. Išskyrus tais atvejais, kai reikėdavo užbaigti, arba norėdamas kuo greičiau pamatyti, koks kūrinys išeis.

  
 Bukantėje ekspozicijoje, skirtoje S.Riaubai, galima pamatyti jo išdrožtą slibiną bei save. V.Karaciejaus nuotr.
      Užsiminus apie jo darbų spalvingumą, tautodailininkas paminėjo, jog drožėjas turėjo skonį, sugebėjo derinti spalvas - dažydavo patraukliomis pastelinėmis spalvomis. Bet vienu tarpu buvo apribojęs darbų spalvinimą. „Pradėjus pas jį žmonėms lankytis, atvažiavo iš Vilniaus profesoriai, pradėjo aiškinti: „Tu uždengi medžio struktūrą - čia jau kaip ne medis, o metalas, čia bet kas gali būti po tuo dažu", ir jis kai dirbo tą kauką - pusiau dažytas, visiškai nedažyt atsisakė, - ranka parodė po langu pakabintą kauką-rankšluostinę. - Paskui jam patariau grįžti atgal, neveizieti nieko, ir vėl dažė taip, kaip seniau. Sakė: „Kaip įpūtė man miglos ir galvoju - gal nereik dažyt?
     Seniau dažydavo dėl patvarumo - „dėivali" padirbdavę, kad jis laikytųsi. Bet per dažus amžina bėda - ir pas mane kai tebebuvo, jam pradėjo atvežt dažus - žinojau, kad jie yra nuodingi, patariau kambary nedažyti, nes jų užuost neužuosi, o labai pavojingi, ir jis dar buvo rūkantis - ir susirgo gerklės vėžiu, čia baisiausias..."
     
    Dirbtuvių sienas puošia pusiau dažytas S.Riaubos išdrožtas kaukas, šalia - S.Jonušo tapytas liaudies meistro portretas. D.Šimkutės nuotr.
      Tiesa, pasak J. Jonušo, būdavo ir S.Riaubai, kad kartais išsikraudavo, nebežinodavo, ką bedrožti, bet jam padėdavęs sugalvoti kokią kryptį, svarbiausia, kad nebūtų panašių darbų. Tad jiedu ne tik kartu gyveno, bet ir bendradarbiavo kūrybinėje srityje. Godeliškis prisiminė, kad jie buvo vienas kito portretus padarę - S.Riauba išdrožęs, o jis nutapęs (šį spalvingą portretą galima pamatyti pakabintą ant sienos dirbtuvėse). Dirbtuvėse galima pažiūrėti kai kuriuos S. Riaubos paliktus kūrinius: šalia durų įeinantį pasitinka, išeinantį palydi didelė raudona lapė, rankose laikanti dėžutę; šalia kryžiais nukabinėtos ir šventųjų skulptūromis apstatytos sienos stovi ir didinga angelo su vaiku skulptūra, skirta kapavietei, bet jos užsakovė atsisakė.
     Pasakodamas apie šiuos ir kitus liaudies drožėjo darbus, pašnekovas apgailestavo, kad ne visi išsaugoti, nes girtuokliai už butelį ar šiaip atvažiuodavę visokie „šmukoldere" išviliodavo, tad kai mažiau drožinių beturėjo, muziejininkams, su kuriais palaikė ryšį, pataręs atvykti, juos nupirkti, tad šiuo būdu pavyko dalį darbų išsaugoti.
 
J. Jonušas rodo išsaugotus buvusio kolegos dirbinius.
Nemyli miško

     J. Jonušą su medžiu, mišku sieja ne tik drožinėjimas, bet ir penkiolika metų, praleistų prižiūrint Godelinę. „Nuo 1952-ųjų tarybiniame ūkyje dirbau eiguliu. Tokio miško, kaip buvo Godelinė išaugusi, nebuvo Žemaitijoje nė vieno sklypelio: čia buvo aukščiausi - per trisdešimt metrų aukščio medžiai, daugiausia eglės, jokio pomiškio. Kai eiguliavau, buvau labai blogoje padėtyje - turėjau ūkvedžius perauklėti. Tie ūkvedžiai ir vienur, ir kitur biržes atsivedė be jokio tvarkymosi.
     Kaip aš išejau iš eigulių, Godelinę pertvarkė į valstybinę, priklausė Šateikių girininkijai. Plotas - 200 ha - nemažas. Labai gražus miškas buvo... Ir kodėl dabar nemyli miško? Apleidžia su šernais - jegu nori šernus laikyt, laikyk šernus, jei nori mišką - šernų nelaikyk. Jie nuknisa, o kur jų mėšlas, jaunuolynai neauga, viena smarvė. Iš to žinau, kad mano bočius buvo užauginęs didelį sodną, ir „smetonos" laikais nėra kur dėti tų obuolių, todėl pusę sodno užtvėrė su kiaulėmis, jos gulinėdavo, obelys iškart pradėjo nykti. O kai pajudino šakneles jaunas, užsikrėtė kirvarpa, kur reikėjo iškirsti daug miško - buvo sausa vasara, šernai paknaisiojo šakneles ir tie medžiai pasilpo, paskui antrais metais pradėjo kirvarpos mestis, reikėjo daug miškų iškirsti. Tų šernų jau per daug yra. Ir čia kiek tų šernų - kur bevažiuoji - aplink Platelių ežerą ir Godelinę - baisiausiai tų šernų - įeini į mišką - vienos duobės, negali praeiti.
     Tada aš tą mišką išsaugojau - labai pamilęs buvau, per jį į mokyklą ėjau. Įdomus buvo - voverėlių pilna - niekada neišeisi nepašnekinęs, seniai jau nebėra... Ir zuikių jau nebėra, į jų vietą kiaunės atsirado, dauguma jų išnaikina ir zuikius, ir voveres, kad tas kiaunes sugebėtų panaikinti, galėtų atkurti išnykusią fauną", - dalijasi mintimis buvęs eigulys.
     Tačiau labiausiai jam nepatiko brandaus miško išretinimas, kurį jis vadina „prašviesinimu".
    Pasak jo, miškų ūkis kai paėmė savo žinion Godelinę, ten buvo brandus miškas. Tačiau antraisiais metais, kai tiktai „prašviesino",vėjelis įsisuko - ir išlaužė. „Aš manau, tiktai sausuolius turi veiziet, šviesinimas netinkamas - nenutaikysi. O taip kai buvo aukštas išaugęs - įeisi - viršuj sniegas, kaip po stogu - tiek jauku, Šilėniškėse irgi panašu - viršuj susijungusios šakos, saulė nebeispįsta. Godelinėj beveik vienodi visi buvo, plonesnių niekas nepjovė, tik storuosius, kitur likdavo storas, bet ir tas nukentėdavo, per daug praretindavo. Galbūt aukštesnėse kalvose nereikėjo tiek praretinti - prieš vėją nebatsilaikė. O prieš tai būdavo, kai didelis vėjas, jie susiremia vienas su kitu šakomis.
     Dabar nebėra tų medynų, jau visai kiti, daugiausia baltmiškiai pradėjo užsiveisti. Ąžuoliukams kažkas pasidarė - nyksta ir jie - pradėjo džiūti, ligos kokios. Toks, koks buvo, jau nebebus, nebeataugins...", - apgailestauja J. Jonušas.

Išpirko - auksu

     Apie savo Godelinę jis galėtų šnekėti ir šnekėti, tad prasitarė ir apie oficialiai neskelbtus su šiuo mišku susijusius faktus. J. Jonušo teigimu, caro laikais godeliškiai užaugino mišką, kuriuo džiaugėsi. Dvarininkai šį gražų mišką pastebėjo ir panoro nusavinti.
     „Kokia išėjo „diela" su Godeline. Paskutinis Platelių dvaro valdytojas - grafas Šveželis (Šuazelis - aut. past.) sugalvojo 1930 m. padaryt žemietvarką - pasiėmė savo žemėtvarkininką ir teisininką, kad galėtų dokumentus sudaryti. Godelinės mišką atskyrė nuo Godelių, perkėlė rubežių į šią pusę, paliko Stirbaičių rubežių, mišką paėmė į Platelių dvarą, matyt, susitarė su Šateikine (viena tada bebuvo grafaitė Šateikių). Visą plotą išmatavo, trys liudytojai parašais patvirtino, kad yra ta žemė, tas miškas nuo amžių Platelių dvaro, už tai liudytojai gavo po 5 ha žemės. Kitas pragėrė tą žemę, kitas ir apsigyveno...
     Kaip išėjo - Platelių dvaro buvo didelis plotas, tad nacionalizacijos metu jį turėjo sumažinti, bet savininkas buvo užsienietis, todėl žemę valdžia turėjo nupirkti. Godelinę jis pardavė valstybei ir gavo tokia valiuta, kokios norėjo - auksu. Iškart gautą auksą pervedė į Šveicarijos banką ir kaip biednielis gyveno. O ta Plioterytė (Pliaterytė), jeigu būtų plateliškiui nepervedusi žemės, būtų atidavusi valstybei, nes turėjo Lietuvos pilietybę. Paskui ji į Platelius pas grafą važiavo ir važiavo, o prancūzas išvažiuoja sau į miškus - ir Plokštinę turėjo, kad tik su ja nesusitiktų, vis pasiteiraus dvariškių, kada ji buvo. Paskui paskelbė, kad jis nekenčia moterų, visi žinojo, manė, gal išdurnėjo.
     Matyt, jiedu tarpusavyje dėl tos žemės buvo susitarę, galbūt prancūzas turėjo jai pinigų duoti. Net ir rusams atėjus - sovietmečiu - niekas to neatsekė, nepaviešino, o juk įdomu būtų ir dabar išsiaiškinti. Apie tai būtų galima istoriją parašyti - archyvuose yra, apie tai teiravausi, Šveželis tik dalį kokių dokumentų galėjo sunaikinti", - papasakojo liaudies meistras.
     Atsisveikindamas, jau išlydėdamas iš savo kiemo, priminė, jog vertinga ir saugotina buvo ne tik Godelinė, bet ir buvę senkapiai. „Ir čia kapai už keliou - septynišimtųjų metų. Veži tou žvyra - maža kapiniu ir belėka, paskou nurieji dar nuvežt, bet užspuorijau", - patikino sodybos šeimininkas.

 
Netoli Jonušų sodybos abipus kelio buvo senkapiai.
Tarsi nusileidęs iš kamino

     S. Riauba globėją turėjo ne tik gimtajame kaime, bet ir Plungėje - iki pat mirties su juo bendravo, padėdavo Plungės kultūros centro tautodailės kuratorė, tautodailininkė Zafira Leilionienė. Ji patvirtina, jog šį drožėją atrado A. Kancedikas, kuris gyveno Vilniuje, vėliau išvyko į Maskvą. „Kai Riauba sunkiai sirgo, A. Kancedikas buvo atvykęs iš Maskvos aplankyti, valandėlę su juo pabuvo, - prisiminė moteris. - S. Riaubai menotyrininkas buvo didelis autoritetas, sakydavo: „Kaip Kolumbas atrado Ameriką, taip mane atrado Kancedikas".
     O kaip ji susipažino su menininku?
    „Su Kostu Slivskiu tuomet dirbome Šienainio bokštų statybos ir montavimo treste, kuriame buvome įkūrę saloną, rengdavome parodas. Pirmą kartą S. Riaubą pamačiau jo 70-ečio proga organizuotoje menininkų fotografijų parodoje. Iš nuotraukų pasirodė labai įdomus: tokioje krosnies skylėje sėdi kumpanosis, pasišiaušęs senukas, rodos, iš kamino nusileidęs. Aš paklausiau fotografų: „Kas tas Riauba?". Man stebėdamiesi atsakė: „Ką, tu nežinai Riaubos?", - prisimena Z.Leilionienė.
     Ji tuo metu liedavo akvareles, tad K.Slivskis patarė nuvykti pas šį drožėją ir nutapyti portretą. Pasiėmė molbertą ir kolega motociklu ją nuvežė į Godelius. Deja, namuose jo nerado. „Tuomet S. Riauba jau gyveno pas Jonušą, tad iš jo išgirdome, kad išėjo į mišką. K.Slivskis, pažadėjęs vakare atvykti manęs pasiimti, išvyko į Plungę. Kiek palaukusi, nusprendžiau eiti į mišką jo ieškoti. Einu ir šaukiu nervindamasi, kad negaliu rasti: „Stanislovai!", ir staiga išlindo iš miško pasišiaušęs, mažiukas žmogelis, apsivilkęs kareivišku be antpečių švarku, kerziniais batais, o rankose - didžiulė lauko gėlių puokštė - įspūdis nepakartojamas. Aš einu link jo, jis - link manęs. Kai susitikome, paaiškinau, ko atvykau. Sugrįžome į jo kambarį. Kaip patarė K.Slivskis, buvau įsidėjusi butelį, maisto, tad užvalgėme, išgėrėme. Pasistačiau molbertą, jis sako: „Sidiesu kap pastatysi, nes muni yra tapi, panel". Jis sėdėjo, aš pradėjau tapyti, tačiau pastebėjau, kad buvo kažkoks tarsi nesavas, muistėsi, galiausiai išpyškino: „Aš esu mergos vaikas", - emocingai pasakoja apie pirmąją pažinties dieną tautodailės kuratorė. Po šio atviro prisipažinimo nesulaukęs iš tuomet vos dvidešimt kelių metų moters pasmerkimo ar pajuokos, liaudies meistras atsivėrė - pradėjo atvirai pasakoti apie savo gyvenimą: kaip mama Latvijoje tarnavo pas ūkininką, ją tėvas apgavo - pabėgo iššokęs per langą, tad jis yra pusiau latvis; prasitarė, kad kaime nuo mažens iš jo tyčiojosi, net akmenimis apmėtydavo. „Jis apie savo vaikystę yra ne kartą sakęs: „Buvau nuskaris, nuplyšis, varnų nulesiuots", - sako Z.Leilionienė.
     Tuo metu, kaip pirmą kartą ji svečiavosi S.Riaubos namuose, jis rašytojo Eduardo Mieželaičio prašymu kūrė skulptūrą „Dažytojas". Drožėjas prasitarė, jog su juo susirašinėjo. Savarankiškai buvo išmokęs skaityti ir rašyti. „Jis papasakojo, kad yra padaręs skulptūrą „Fidelis Kastro lipa į Kaukazo kalnus", tad jo klausiau: „Iš kur žinai, kad lipo?", atsakė: „Vaikali, laikraštyje perskaičiau". Ir kitos skulptūros turėjo įdomius pavadinimus, pavyzdžiui, „Žlibinas" (slibinas), „Platelių ežero salos ragana". Sakė, jog kartais naktį susapnuoja kokį kūrinį ir vos prabudęs, kad nepamirštų, užsirašo. Mėgo paukštelius, gėles drožinėti. Todėl jo kambaryje visada būdavo primerkta daugybė gėlių, nuo kurių kvapo net galva svaigdavo. Šis mažo ūgio drožėjas yra ne kartą pasakęs: „Mes, menininka, esam aukštesni už kitus...", - pasakoja tautodailės kuratorė. - Tačiau labiausiai mane sukrėtė jau tuomet garsaus menininko, pas kurį atvykdavo svečiai net iš Vilniaus, skurdi buitis: miegojo ant skudurų krūvos - graudu buvo žiūrėti, o ir jis pats buvo toks suvargęs senučiukas... Prasitarė, kaip plauna kelnes: „Nueinu prie upalio, pririšu prie krūmo, kor stipresni srovie, po savaitis nuenu ir pasiemu". O sriubą, mačiau, virė iš bulvių ir vandens.
     Pas jį ant lovos būdavo pasodinta plastmasinė lėlė, kurios viena akis buvo sugedusi. Ši lėlė visada būdavo papuošta: turėjo medines šukeles, įsmeigtas į plaukus, ant rankos - išdrožtas medinis laikrodukas. Matyt, ta lėlytė buvo jo artimiausia draugė, šeimos narė, galbūt su ja ir pasikalbėdavo, ir į ranką pabučiuodavo...".
     Vakare, kai nutapė portretą, ji pažadėjo drožėjui juo pasirūpinti. „S. Riauba atsakė: „Et, panel, daug čia tokių buvo, kurie pažadėdavo padėti, bet išvažiuodavo ir negrįždavo". Slivskis atvyko, parvežė namo, visą naktį neužmigau. Ryte, pasiekusi darbovietę, iškart nuėjau pas savo gerąjį vadovą - Joną Krasauską ir paprašiau padėti S.Riaubai. Jis leido paimti mašiną, nuvykti į bendrabutį ir pasiimti viską, ko jam reikia. Į „Latviją" sutalpinome ir čiužinį, ir pagalvę, ir apvalkalus, ir mėlyną lovatiesę. Kai nuvykome į Godelius, drožėjui akys ant kaktos iššoko, neteko amo - jis nesitikėjo, kad padėsiu, ir dar taip greitai. Už tai labai dėkojo. Tas „šefavimas" tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos", - atvirauja tautodailininkė. Nors, pasak jos, S.Riauba buvo dirbęs tarybiname ūkyje, tačiau kažkodėl pensijai reikalingo stažo neturėjo, todėl šių išmokų negavo. Tiesa, vėliau, Lietuvos liaudies kultūros centro pastangų dėka jis gaudavo pensiją.

Laiškuose - šilti kreipiniai

     Z. Leilionienė neslepia, jog globodama S. Riaubą, patirdavo ir rūpesčių, ypač, jeigu tekdavo pasiruošti parodai. „Sumanėme jo 75 metų jubiliejaus proga pristatyti drožinių parodą. Nors gimtadienis yra lapkričio 13 dieną, bet baimindamasi, kad per vasarą dirbinius gali žmonės išvilioti, be to, jis sakydavo, jog šiuo metų laiku ilsisi, tad nusprendėme parodą surengti pavasarį.
     Jis per vasarą grybaudavo, uogaudavo. Tiesa, grybų nemėgo, bet išmainydavo į kiaušinius. Į maistą mainydavo ir savo išdrožinėtus šventuolėlius.
     Aš norėjau, kad per žiemą pasiruoštų šiam renginiui, neišdalintų darbų, tad prašiau, kad rašytų man laiškus, juose pateiktų ataskaitas. Nustebino, kaip gražiai rašė - į mane kreipdavosi „Brangioji mergele", arba, pavyzdžiui, laiško pabaigoje atsiveikindamas - „bučiuoju tavo baltas rankeles". Jis labai laukdavo mano laiškų, keikdavo laiškanešę, kai ji laiku nepristatydavo", - atvirauja tautodailininkė.
     Prieš parodos atidarymą jai buvo galvosūkis, kuo jį aprengti, bet jis iš dėžės ištraukė kadaise dovanotą kostiumą. Drabužis buvo nuvalkiotas, net spalvos nesimatė, tačiau nebuvo suplyšęs. Jį moteris nunešė išvalyti į cheminę valyklą, iš jos paėmusi pamatė, kad tai gražus kostiumas - pilkos spalvos, su kvadratėliais, nupirko jam ir basutes, kurios, kaip prasitarė, šiek tiek jam spaudė.
     Po šio renginio beveik visus S. Riaubos sukurtus eksponatus nupirko liaudies gaminių įmonė „Minija", o už gautus pinigus ji nusivedė liaudies meistrą į tuometinę universalinę parduotuvę ir nupirko kostiumą bei kitų drabužių.

Šneka - vaizdinga

     Pasak Z. Leilionienės, nors S. Riauba skurdžiai gyveno, bet iš prigimties buvo inteligentiškas, mandagus, korektiškas, noriai bendravo su pas jį apsilankančiais tiek jaunais, tiek vyresniais žmonėmis. Atmintyje ji yra išsaugojusi ir daugybę savitų, išmintingų S. Riaubos žemaičių kalba pasakytų vaizdingų sakinių. „Kartą Beržore, prie Ilgio ežero pirtyje, kuri priklausė miškų ūkiui, šventėme jo gimtadienį, visi ėjo maudytis, aš su juo išėjau į lauką parūkyti, jis ir sako: „Ar anėi tokėi joudi yr, ka tėik mauduos?", - juokiasi prisiminusi moteris. - Arba kartą jį buvo nusivežę į Vilnių, į parodos atidarymą, pamatęs vienoje salėje šiuolaikinių dailininkų abstrakčius paveikslus, nusistebėjo: „Nu anų gal kėbira dažų nugrondyt". Sostinė jam nepatiko: „Tas Vilnius - kap šiepa sustatyti".
     Z.Leilionienė su grauduliu prisimena ir paskutinįjį „Riaubelės" gimtadienį, kai šis jau sirgo gerklės vėžiu, gydėsi Vilniuje (E.Mieželaitis pasirūpino, kad gautų atskirą palatą). Jos geradaris vadovas skyrė lėšų ir nupirkusi iš „Socialistinio kelio" kolūkio berods, 33 rožes, nuvyko į Vilnių pasveikinti savojo bičiulio. „Įteikiau jam rožes, seselės sunešė vazas - visa palata skendo gėlėse. Gydytojai leido išgerti šampano. Vėliau Riauba man sakė: „Visi klausinėjo, kas tas rožes atvežė, bet jis paslapties neišdavęs". Nors į ligoninę skulptorius Ipolitas Užkurys buvo jam atnešęs kaltelį ir medžio gabaliuką, bet dėl sunkios sveikatos būklės jau nebedrožinėjo...", - atskleidė tautodailininkė.
S. Riauba amžinojo poilsio atgulė Beržoro kapinėse.
     Beje, S. Riaubai skirtą ekspoziciją galima apžiūrėti Bukantės dvarelyje, esančiame Godelių kaime. Čia atvykę galite pamatyti jo buityje naudotus daiktus, unikalius drožinius, fotografijas, kuriose S. Riaubą įamžino Antanas Sutkus, Kostas Slivskis ir kiti.


Dalia Šimkutė 2014 10 23

 

 

 


    


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt