Ryžtingi šauliai išsaugojo Plungės girias



     Mokslų akademijos archyvuose Vilniaus universiteto istorikas Gintaras Bagužis rado rankraštį „Istorija Plungės padangės" rašytą apie 1931-1940 m., kuriame užfiksuoti reikšmingi mūsų krašto istoriniai faktai. Tarp jų - plungiškių šaulių dėka dvarininkams užkirstas kelias beatodairiškai kirsti miškus.
     Pirmą kartą šis rankraštis buvo išspausdintas 1993 m. laikraštyje „Saulutė", kurio redakcija spėjo, kad tai yra Šaulių Sąjungos Plungės skyriaus metraštis; šiuo metu yra manančių, kad autorius gali būti ir tekste minimas plungiškis šaulys Kazys Budginas (1872-1948).
Plungėje gyvena K.Budgino anūkas Paulius Budginas, kuris sakė nežinantis, ar išties šį rankraštį rašė amžinatilsį senelis. „Jis mirė, kai buvau dviejų metų, tad nieko negaliu papasakoti", - apgailestavo P.Budginas. Tačiau patikino, jog tiek senelis, tiek tėvas - Fortūnatas Budginas - buvo patriotai, itin mylėję savąjį kraštą.

Dirbo be užmokesčio

     1993 m. Vida Turskytė kalbėjosi su vienu iš jauniausių devynių K.Budgino vaikų - F.Budginu, kuris papasakojo apie savo tėvą. Visa tai V.Turskytė publikavo 1993 m. „Saulutėje" Nr. 8. Šiuo pasakojimu remdamiesi, pateikiame trumpą K.Budgino biografiją.
     Jis nuo mažens tarnavo lenkių bajorių dvarelyje Varnių pašonėje, kuriame išmoko rusiškai bei lenkiškai, griežti smuiku. Spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką spaudą. „Tų bajorių brolis buvo Plungės teisėjas, aukštas valdininkas, patiko jam Tėvukas, todėl, atvažiavęs į medžioklę, jį vis varovu imdavo. O vėliau ir tarnauti į Plungę išvežė. (...)Vėliau teisėjas Tėvuką ėmė kviestis vertėju"(čia ir kitur cituojama iš minėto „Saulutės" numerio - aut. past.)
     Prasigyvenęs K.Budginas nusipirko mažą trobelę, vedė plungiškę Ciparaitę Marijoną, su kuria susilaukė devynių vaikų.

 
K. Budginas su žmona Marijona užaugino devynis vaikus. P. Budgino asmeninio archyvo nuotr.
     „Didelę šeimą išlaikydamas, Tėvukas įsitraukė dar ir į Lietuvos tvėrimosi darbą. Prisimenu, nors mažas buvau, kaip jį paskyrė burmistru. Paskui Šaulių sąjunga ėmė tvertis. (...) Kartais Tėvukas sakydavo, jog ir namuose daug darbo, vaikus reikia išauginti, kad užteks jau tų visuomeninių pareigų, o vis tiek bėgo ir dirbo be jokio užmokesčio, iš meilės". 
 
K. Budginas (sėdi centre) dirbo ne tik šeimos, bet ir Lietuvos labui.
 
K.Budginas (dešinėje) su žmona rugiapjūtės metu.
     Tačiau gyvenimą sujaukė Lietuvą okupavę sovietai. 1948-aisiais, K.Budginą, tuomet jau sulaukusį 70-ies metų ir nebesikeliantį iš lovos, kartu su artimaisiais ištrėmė į Buriatiją. Šioje šalyje neišgyvenęs nė metų, jis mirė. Sūnus F.Budginas, vėliau su vaikais grįžęs į gimtinę, išpildė paskutinį tėvo norą - 1990-aisiais palaikus perlaidojo Plungėje.

Dvarininkai - pardavinėjo miškus

     Rankraštyje „Istorija Plungės padangės" daug dėmesio skiriama pasakojimui apie tai, kaip 1920 m. Plungėje įsikūrusi Lietuvos šaulių sąjunga, kurios valdybos pirmininku išrinktas K.Budginas, rūpinosi įvairiais miesto reikalais. Iš jų tuomet vienas svarbiausių buvo aplinkinių miškų išsaugojimas.
     „Tada visa Lietuva buvo darbu užimta. Pasinaudodami proga, nesnaudė kai kurie mūsų dvarininkai, pardavinėjo miškus ir tuos pinigus siuntė į Lenkiją, tuomi sudarydami Lietuvai dvigubus smūgius." (čia ir kitur cituojama iš rankraščio „Istorija Plungės padangės" - aut. past.). Tai šauliai supratę, dar tais pačiais metais įsteigė Gynimo komitetą, kuris „ėmėsi darbo miškų sutvarkymo klausime". 1920 m. prašalino lenką laučajų Pšebelskį iš Lietuvos, kuris išveždavo į Lenkiją pinigus už parduotuosius miškus.
     1920 m. lapkričio 8 d. gynimo komitetas surengė posėdį, į kurį pakvietė kunigaikštienės įgaliotinį Joną Petkūną su raštais ir leidimais, kad šauliai išsiaiškintų, kuo remdamasis jis pardavinėja girias. Tarp J.Petkūno šauliams parodytųjų leidimų vienas buvęs išduotas 1919 m. gegužės 13 d. Žemės Ūkio ministerijos (ŽŪM) 120 dešimtinių, todėl tą patį rudenį miškas pradėtas kirsti. Tačiau tai buvo sustabdyta - ŽŪM šį leidimą atšaukė.
     J. Petkūnas šauliams sakė turintis dar vieną leidimą - žodžiu duotą Rietavo miškų urėdo Ginioto bei parodė telefonogramą, kurioje už Telšių gyvenantis Miškų inspektorius Jonavičius leidžia iškirsti 100 dešimtinių. Visa tai buvo užfiksuota protokole posėdžio metu.
Netrukus Šaulių sąjungos visuotiniame susirinkime nušviesta sunki Lietuvos padėtis: juk ir „protokolą perskaičius visiems aišku, kad dvarininkai tyčiojasi iš mūsų valdžios, juk reikia atminti, kad mes kovą vedame su lenkais (...), o čia mūsų Lietuvos girias be kokių leidimų kerta ir tuos pinigus siunčia į Poznanę lenkams". Visa tai šauliai apsvarstę, apie šią netvarką pranešti valdžiai į Kauną išsiuntė K.Budginą. Jis nuvykęs pakalbėjo su Žemės ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos atstovais ir paprašė rašto, patvirtinančio, jog leidimas dvarininkams kirsti girias nebuvo išduotas. Šį raštą K.Budginui išdavė Žemės ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos Miškų Departamentas, pasirašė direktorius J.Matulionis. Be to, plungiškis paprašė leidimo nuorašo, išduoto Milašaičių dvaro savininkei Konstancijai Vaitkevičienei.
     K. Budginas parvykęs iš Kauno, 1920 m. lapkričio 17 d. sušaukė Šaulių valdybos posėdį, kuriame supažindino su parsivežtais popieriais. Posėdžio dalyviai apsidžiaugė, manydami, kad jau galės išvyti miško kirtikus, taip pat nusprendė apžiūrėti ponios K.Vaitkevičienės kertamus miškus - ar ji laikosi leidime murodytų reikalavimų. Patikrinus paaiškėjo, jog jų Milašaičių dvarininkė nesilaiko. Tada šauliai nusprendė ją pasikviesti, kad parodytų turimą leidimą.
     Lapkričio 23 d. šauliai organizavo posėdį, kuriame palygino K.Budgino iš Kauno parsivežtą bei ponios turimą leidimus ir pamatė, kad jie nesutampa. „K.Vaitkevičienės leidime pažymėta, kad originalui atitinka, o kai šauliai tikrino miške, nė iš tolo nesutinka. Leidime (turimame K.Budgino - aut. past.) pažymėta palikti sėklinių pušų - bet nepalikta. Leidime pažymėta, kad sunaudoti vietos reikalams 60 proc. - nieko nepalikta. Taipogi ir norma matyt jau net ant akių žymiai padidinta - taigi aišku iš to viso, kad leidimai falsifikuojami, mat mūsų dvarponiai šposus krečia su Lietuvos valdžia". Šauliai nutarė kreiptis į Telšių apskritį, kad būtų uždrausta M.Oginskienei bei K.Vaitkevičienei kirsti miškus. Šaulių sąjunga bei Gynimo komitetas šiuo klausimu rūpintis įgaliojo K.Budginą.
     Apie lapkričio 25 d. K.Budginas, pasiėmęs reikalingus raštus, nuvyko į posėdį Telšiuose, į kurį susirinko miesto ponai. Plungės atstovas juos informavo apie netvarką miškuose, parodė atsivežtus dokumentus. „Kur yra dabar miškų tvarkytojai - jų dabar nėra. O pasirodys prie gavimo algų. Kur miškų urėdas, kur jų inspektoriai. Bet yra inspektorius Jonavičius, už Telšių urėdas Jucevičius, Rietavo miškų urėdas Giniotas yra didvyriu prie algos gavimo, jie tikrai susirinks, o dabar jie visi turbūt serga, juos dvarininkai ir miškų pirkliai sužeidė kitaip ir manyti negalima - juk jie yra Lietuvos viršūnė - argi skriaustų dabar, t.y. tokioj valandoj, kuomet visos girios virsta šonais", - ironiškai kalbėjo susirinkusiems valdininkams K.Budginas. - „Taigi komendante, įteikiu tamstai raštus ir žinias, uždrauskit kirsti miškus ir apžiūrėkit tuos sužeistuosius miškų tvarkytojus ir patalpinkit juos į ligoninę, o į vietas mums reikia kitų". Komendantas P. Rusteika pažadėjo uždrausti kirsti miškus. Atlikęs pavestąjį darbą, K.Budginas grįžo į Plungę. Kitą dieną komendanto P.Rusteikos įsakymu milicija bei šauliai išgainiojo miškų kirtikus.

Pasiryžo apginti girias

     Tačiau ramybė ilgai netruko. Vieną dieną gavo „raštą per miškų urėdą Giniotą iš Ž.Ū.Ministerijos, kad miškus galima kirsti ir kad to kirtimo niekas negali kliudyti", motyvuojama tuo, jog 1920 m. lapkričio 15 d. išduotas K. Budginui raštas buvęs neteisėtas, esą vėliau jie radę leidimą, kuris leidžia kunigaikštienei M.Oginskienei kirsti miškus".
     Sulaukę tokio rašto iš ministerijos, šauliai nustebo, bet nenuleido rankų. Jie šnekėjo: „(...)mes, šauliai, turime apginti Lietuvos girias, juk ir rusų valdžia kirsdavo prisilaikydama tam tikros normos. O dabar mes matom, kad miškai yra kertami be jokios tvarkos". Kitą dieną K. Budginas su J. Leinartu vėl vyko į Telšius aptarti šią problemą, bet telšiškiai apgailestaudami pasakė, jog niekuo padėti negali, tuo rūpintis turi patys plungiškiai. K.Budginas, sužinojęs, kad šie valdininkai nebuvo pasikvietę nė vieno už kertamus miškus atsakingo urėdo, pasipiktinęs pasiėmė visus paliktus popierius ir nuvyko į Kauną. Ten kreipėsi į Steigiamojo Seimo narius - Daktarą Lašą, Igną Kuzminckį, kurie jį išklausė, peržiūrėjo atvežtuosius raštus.
     Buvo pavesta Seimo atstovui agronomui J. Krikščiūnui su K. Budginu nueiti į ŽŪM šiuo klausimu pasiaiškinti. K. Budginas bandė ŽŪM Miškų departamento direktorių įtikinti, jog leidimas kirsti miškus kunigaikštienei M. Oginskienei buvo atšauktas, šis įrodinėjo, kad leidimas yra išduotas. Plungiškis paprašė direktoriaus parodyti brėžinius, kuriose vietose jai yra leidžiama kirsti, bet tas jų nerado. Tada plungiškis padavė valdininkui raštą, kuriame minima, jog leidimas kirsti M.Oginskienės miškus yra atšauktas. Tai pamatęs, direktorius atsakė nežinantis. Tada „Budginas pasakė, kad jei toje aukščiausioje Lietuvos valdžioje nėra tvarkos, tai ką mes galime norėti, kad pas mus būtų tvarka miškuose".
Po to keletas Seimo narių, susirinkę į Gynimo komiteto raštinę, aptarė šį reikalą, K.Budginui pažadėjo „stengtis duoti Ž.Ū. ministerijai interpeliaciją, kad pasiaiškinti iš Plungės šaulių būrio sąjungos pirmininko raštų", taip pat jie pažadėjo reikalauti, kad būtų sustabdytas miškų kirtimas, o nusikaltėliai sulauktų atpildo.
     „Po šito žygio buvo duota Ž.Ū. Ministeriui interpeliacija, apie tą pasakė I.Kuzminckis, grąžindamas raštus K.Budginui. Nuo to laiko miškai buvo pradėti tvarkyti, bet ta šaknis dar negalutinai tebuvo pakirsta". Dvarininkų iniciatyva miškai ir toliau tebebuvo kertami, nesilaikant nustatytų normų. „(...) pavyzdžiui, jeigu tas leidimas duotas iš Ministerijos ant 120 dešimtinių ir teisėtas būtų, jo niekados neprisilaikė, nes visur, kur tik miškelis, ten ir kirtikai braška, o ant kokių plotų yra išduoti leidimai, nė ministerijose nėra jokių braižinių, o kunigaikštienės miškai yra beveik visose Plungės valsčiaus apylinkėse ir visur kerta, gal jie nori vietoj 120 deš. iškirsti 1200 dešimtinių, o prieiti prie patikrinimo ar prisilaiko įstatų nėra kaip". K. Budginas pasikvietė kunigaikštienės įgaliotinį J.Petkūną ateiti su brėžiniais, kad sužinotų, kuriuose plotuose leidžiama guldyti medžius. Juos pažiūrėjęs, pamatė, kad daroma pažeidimų, tad surašė J.Petkūnui protokolą.
     1921 m. kovo 16 d. K.Budginas bei J.Leinartas su šiuo protokolu nuvyko į posėdį Telšiuose, kuriame vyko apskrities Seimelio suvažiavimas ir paprašė šį klausimą įtraukti į dienotvarkę. Apskrities valdybos pirmininkas J.Galminas atsakė, jog tai jau buvo svarstoma ir nutarta, kad Plungės miškai yra tvarkingai prižiūrimi, todėl jie turi likti savinimko priežiūroje dar bent du metus. Vis tik, plungiškiui atkakliai prašant, klausimas dėl miškų buvo įtrauktas į dienotvarkę. Išklausę K. Budginą, Seimelio nariai nutarė nusiųsti telegramą Steigiamojo Seimo Skundų komisijai, kad pažiūrėtų, kas dedasi miškuose.
     Plungės šaulių valdybos pirmininkas, po kelių dienų sužinojęs, kad valdininkai telegramos dar neišsiuntė esą dėl lėšų trūkumo, pats nuvyko į Telšius ir išsiuntė, sumokėjęs savo 10 rublių. Po trijų dienų į Plungę atvyko Steigiamojo Seimo atstovas J.Kuzminckis patikrinti, ar išties miškai kertami be leidimų. „Pakinkęs savo vežimą, J.Leinartas kartu su K. Budginu ir seimo atstovu apvažinėjo (...) visus Kubickio miškus - pastauninką, Jovaišiškės, Gondingos, Šudelių, Dubiškėse ir kituose miškuose. Apžiūrėję miškus, sukvietė posėdį Plungės valsčiaus name".
     Šiame posėdyje J. Petkūnas tvirtino, jog miškų nekerta, tik „paskina virbynus", bet Seimo atstovas liepė jam liautis savivaliauti. Buvo surašytas protokolas, kurį J. Kuzminckis išsivežė į Kauną. 

 
Šiame name Laisvės alėjoje tarpukaryje buvo įsikūręs Plungės valsčius. D. Šimkutės nuotr.
     Tų pačių metų balandžio mėnesį Vyriausybė iš Kauno atsiuntė miškų inspektorių (vokietį) bei Rietavo miškų urėdą Giniotį. K. Budginui pasiteiravus inspektoriaus, kodėl leidžiama kirsti miškus, išgirdo atsakymą, kad jie priklauso dvarininkams, kurie turėjo leidimus prieš karą juos kirsti, bet nesuspėjo, todėl turi teisę tai padaryti dabar. „Budginas atsakė, kad dabar miškai yra kertamis ne vien dėl naudos, bet tiesiog ant sunaikinimo t.y. nieko Lietuvai neliktų". Tačiau inspektorius nesutiko vykti apžiūrėti miškų, teisindamasis neatsivežęs protokolų, tad nieko nenuveikęs išvyko atgal į Kauną.
     Tada K. Budginas parašė Seimo nariui I. Kuzminckui laišką, kuriame papasakojo apie pokalbį su atsiųstu inspektoriumi, paminėdamas, jog šis „iš kalbos buvo panašus į Želigovskį, kuris dėl mūsų Vilniuj padarė šunybių". Tais pačiais metais Seime Plungės šaulių valdybos pirmininko laiškas buvo garsiai tribūnoje perskaitytas, nuo to karto „Seimo nariai pradėjo tvirčiau gvildenti miškų klausimą visoj Lietuvoj, o ypač Plungėj". Netrukus iš darbo buvo pašalintas ir miškų inspektorius.
     „Nuo to laiko pradėjo rastis tvarka miške. Taigi dabar aišku, kad jeigu šauliai nebūtų sulaikę girių kirtimo, tai jei ir būtų jų likę, bet labai mažai. O tie pinigai būtų išūžę į Lenkiją mūsų vargų padidinimui". Ir dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo šių įvykių, suvokiame, kokį svarbų darbą nuveikė šie plungiškiai, atkakliomis pastangomis neleidę iškirsti miškų.
     Tačiau tokia situacija miškų atžvilgiu kuriantis Lietuvai buvo ne tik Plungės valsčiuje. Istoriko Broniaus Pociaus teigimu, tuo metu visoje šalyje dvarininkai, nujausdami, kad miškai slysta iš rankų, stengėsi juos iškirsti ir parduoti.
     Jis priminė, jog Lietuvoje nuo 1919 m. vykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta panaikinti baudžiavos liekanas. Seimas žemės ūkio reformos įstatymą patvirtino 1922 m. Nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 ha), o viršijanti normą žemė buvo imama į fondą (už ją savininkams kompensavo).


Dalia Šimkutė 2014 10 02

 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt