Telšių miškų ūkio direktorius Benediktas Paulauskas



R. Bertauskienė: „Tėtis išmokė sąžiningai dirbti"

     Benedikto Paulausko, 1953-1987 m. vadovavusio Telšių miškų ūkiui, vienas reikšmingiausių paliktų darbų - pastatyta kontora su ūkiniais ir gamybiniais pastatais, 8 girininkijų sodybos, 4 gyvenamieji namai. Jau pakeitusioje pavadinimą - Telšių miškų urėdijoje prekybos vadybininke tebedirbanti buvusio direktoriaus dukra Rima Bertauskienė, pasakodama apie savo tėvą, ne kartą sakė: „Tai buvo paprastas, doras, geras žmogus...". Tai tvirtino ir beveik keturiasdešimt trejus metus šioje įstaigoje automobilių vairą sukiojęs Petras Povilas Kisielis, kurį su buvusiu vadovu siejo ir bendras pomėgis - medžioklės.

Kilęs iš žemdirbių

     B. Paulauskas gimė 1925 m. balandžio 26 d. Kretingos rajono Kartenos apylinkėje Gintarų kaime, dvaro kumečio šeimoje, kurioje augo keturi broliai ir sesuo. Būsimasis miškininkas 1940 m. Kartenos mokykloje baigė šešis skyrius. „Beje, tėtės klasiokas buvo dabar žinomo politiko Rolando Pakso tėvas. Įdomu tai, kad abu karteniškiai šaknis įleido Telšiuose, - kalbėjo moteris. - Prisiminiau ir vieną linksmą iš tėtės girdėtą vaikystės nutikimą. Jis pasakojo, kad į mokyklą, esančią Kartenoje, iš gimtojo Gintarų kaimo kartais jodavo arkliu. Kartą brikele pro šalį važiavo kaimynas, pasisiūlė pavežti, tėtė sutiko, todėl arklį pavarė į namus. Taip nuo tos dienos šiuo keliu jojantis arklys kasdien ties ta riba sustodavo ir toliau - nė žingnio".
     Pasak R.Bertauskienės, B.Paulausko tėvai Gintarų kaime dirbo 12 hektarų žemės. Už dalyvavimą I-ajame pasauliniame kare kaip Lietuvos savanoris, senelis gavo teisę nusipirkti šią žemę iš Lietuvos valstybės. Tačiau tame kare senelis prarado sveikatą, todėl Benediktas su kitais broliais nuo jaunumės turėjo padėti ūkyje dirbti, o mirus tėvui - jį perimti į savo rankas.
     1942 m. B. Paulauskas įstojo į Plungės valstybinę amatų mokyklą ir baigė du kursus. Dukros teigimu, mokslai amatų mokykloje pravertė gyvenime, nes įgijo įvairių praktinių įgūdžių: mokėjo ir kaminą ar krosnį sumūryti, ir batus pataisyti, ir kitus buityje reikalingus darbus atlikti. „Tėvas tikrai daug ką mokėjo daryti, to paties mokė ir mus, savo vaikus. Svarbiausia - tėvas mus mokė tvarkos, savo pareigas bei visus darbus atlikti sąžiningai", - pabrėžė R.Bertauskienė. 


Tapo diplomuotu specialistu

     1942-aisiais būsimasis vadovas pradėjo dirbti Kretingos geležinkelio stoties kuro sandėlyje budėtoju. 1945-aisiais, įsteigus Kretingoje Suaugusiųjų gimnaziją, čia pradėjo mokytis, tuo pačiu dirbdamas Kretingos girininkijoje buhalteriu. Gyvendamas Kretingoje susipažino su būsima žmona Justina. Baigęs šešias gimnazijos klases, atsisakė buhalterio pareigų, nes pradėjo studijuoti Vilniaus miškų technikume. 1951 m., tapęs diplomuotu specialistu, grįžo dirbti į Kretingos miškų ūkį, kur Klaipėdos girininkijoje tapo girininko pavaduotoju. Nuo 1952-ųjų sausio mėnesio buvo perkeltas į Kretingos miškų ūkį inžinieriumi, o dar po metų - paskirtas Telšių miškų ūkio direktoriumi (šiose pareigose dirbo iki pensijos).
     Ko gero, vienas reikšmingiausių B.Paulausko paliktų darbų - dabartinės Telšių miškų ūkio kontoros su ūkiniais ir gamybiniais pastatais pastatymas bei gyvenamojo kvartalo, skirto miškininkams, sumanymas ir įgyvendinimas.
„Tėtis yra pasakojęs, kad būsimai urėdijos kontorai vietą rinkosi iš keleto variantų, bet dabartinė vieta pasirodė strategiškai patogiausia, galinti plėstis. Anuomet čia buvo valstybiniams miškams priklausanti teritorija, - dalijosi prisiminimais R.Bertauskienė. - Senoji miškų ūkio kontora - tai nedidelis medinis pastatas, kuris buvo Luokės gatvėje, maždaug toje vietoje, kur dabar yra „Statoil" degalinė. Kai miškų ūkio kontora persikėlė į naująjį pastatą, senasis, nežinia, tyčia ar netyčia užsidegęs, supleškėjo iki pamatų".
     Dukra priminė, jog sovietmečiu miškininkai neturėjo tokios technikos kaip dabar, tad galima įsivaizduoti koks sunkus buvo miškininkų triūsas. O planus juk reikėjo vykdyti ir tada - mišką sodinti, jį ugdyti ir kirsti. Gerai, kad kartais šiokią tokią techniką būdavo galima pasiskolinti iš kolūkių ir tarybinių žemės ūkių.
     Jei galėdavo, kolūkiečiai miškininkams ir patalkininkaudavo. Darbymečiu miškų ūkio darbininkai triūsdavo ir savaitgaliais. Atlyginimai miškų ūkiuose tada buvo gana maži, tad dauguma darbuotojų tada laikė gyvulius, kaip paramą iš miškų ūkio nusišienavimui gaudavo valdiškas pievas bei po keletą arų dirbamos žemės, kurioje užsiaugindavo daržovių.

Triūsė keletas šimtų darbininkų

    Prisiminimais apie Telšių miškų ūkį, kuriame dirbo nuo 1961 m. balandžio 22 dienos - kai grįžo atitarnavęs užpoliariniame rate - Šiaurės laivyne, pasidalijo ir pensininkas Petras Povilas Kisielis. Jis baigė vairuotojų kursus ir pradėjo šioje įstaigoje dirbti su „gaziku".  

 
B. Paulauskas 1953-1987 m. vadovavo Telšių miškų ūkiui. R.Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.
     Jo teigimu, Miškų ūkio įkūrimo pradžioje dirbo apie 200-300 darbininkų, nes vykdant statybas, reikėjo daug ir įvairių specialybių žmonių, neskaitant miško darbininkų. Pastarieji vargo - pjaudavo su dvitraukiu pjūklu, medžius iš miško traukdavo arkliais, įstaiga turėjo tik keletą bortinių mašinų. Dar nebuvo ekskavatorių, todėl ir žvyrą kasdavo, ir kelią taisydavo lopetomis. „Ir aš esu taisęs kelius. Pamenu, Stasys Lukošius, bedirbdamas prie kelių remonto, atkasė žmonių kaulus. Išsigandęs vėl juos užkasė. O juk tuo laikmečiu niekas nežiūrėjo - ne vienas kelias nutiestas per žmonių kaulus", - pasakojo vyras. Paprašytas patikslinti, kurioje vietoje tai aptiko, gerą atmintį turintis buvęs vairuotojas atsakė, kad tai galima rasti važiuojant senuoju Tryškių keliu priešais Šarkalnį pasukus į kairę.
    „Kai prasidėjo statybos, miškų ūkio darbuotojams padaugėjo darbo. Aš tuo metu - 1965-1966 m. keldavausi šeštą valandą ryto ir kone bėgte - į Luokės gatvę kuo greičiau užsivesti mašiną ir važiuoti į Ubiškės girininkiją, Varnius, Žarėnus, Nevarėnus ar iš kitur parsivežti pagalbinių darbininkų. Tada vykdavau pargabenti žvyro ar kitų medžiagų. Vakare reikėdavo parvežti darbininkus namo. Tuo metu dirbdavau po keturiolika valandų. Direktorius pats vadovavo statyboms, jis ir paskirstydavo darbus. Žmonės rankomis ir skiedinį maišydavo, ir plytas štabeliuodavo", - prisiminė P. P. Kisielis.
    Pasibaigus statyboms, darbo krūviai ir jam, ir kolegoms sumažėjo. „Miškų ūkyje išdirbau beveik keturiasdešimt trejus metus be dviejų mėnesių - iki 2002 metų, Vyriausybė man prailgino terminą, tad į pensiją negalėjau išeiti, kaip anksčiau būdavo, penkiasdešimt penkerių metų", -apgailestavo darbininkas.

Mėgo medžioti

    „O kokio būdo buvo B.Paulauskas?" - teiravomės abiejų pašnekovų. „Tėvas buvo kuklus, sąžiningas žmogus, ne karjeristas, tikras gamybininkas - sovietmečiu stengėsi sąžiningai atlikti vadovo pareigas, įvykdyti valstybinius planus, - nedaugžodžiavo R.Bertauskienė. - Su broliu Benu, gyvenančiu Amerikoje, susitikę kalbame: „Tėtis neišmokė mūsų sukčiauti, tik sunkiai ir sąžiningai dirbti". Buvęs vairuotojas taip pat patikino, jog direktorius buvo teisingas, draugiškas.
     Užsiminus apie pomėgius, dukra atsakė, jog iki gyvenimo pabaigos jis mėgo medžioti, 1958-1985 m. vadovavo Telšių medžiotojų ir žvejų draugijai, kurią pats įkūrė. „Ne vieną vilką, šerną ar briedį yra nušovęs, nes medžioklėse visada jam sekdavosi. Žiūrėk, koks jaunas medžiotojas grįžta iš miško be laimikio, o mano tėtis veteranas visada ką nors parsinešdavo", - patikino R.Bertauskienė. B. Paulauskui kartą nutiko įsimintinas įvykis, po kurio jis daugiau niekada nėjo medžioti „ant palaukimo". „Kartą vėlų rudenį tykojo šerno, kuris buvo įnikęs vienam kaimiečiui knisti bulves. Ilgai laukti nereikėjo - vos sutemos nusileido ant laukų, pasirodė ir niekadėjas šernas... Buvo aiškiai matyti, kaip žvėris „darbuojasi" bulvių vagoje. Tačiau tėvas nebuvo karštakošis medžiotojas, sumanė palaukti, kol mėnuo danguje išnirs iš debesies ir geriau jį apšvies. Tačiau kai tik mėnuo nušvietė „šerną" - tas ėmė ir atsitojo ant dviejų kojų... Va tada tėvą ištiko šokas - juk vos vos nenušovė žmogaus. Nieko nelaukęs, tėtis šoko iš bokštelio ir sugavęs vagį, gerai papurtė, pasakęs: „Džiaukis antrą kartą gimęs!" o ir pats dėkojo Dievui, kad neatėmė gyvybės žmogui. Nuo tada tėtis medžiodavo tik dienomis planinėse ir kitokiose proginėse medžioklėse". - dukra perpasakojo iš tėvo girdėtą istoriją.
     Vėliau B.Paulauskas šaudyti mokė ir anūką Mykolą - nupirkęs šautuvą, vežėsi į savo mišką pasitreniruoti. „Manau, vaikas šito niekada neužmirš", - susimąsčiusi sakė dukra. 

 

B.Paulauskas šaudyti mokė anūką Mykolą
     Noriai apie kartu su direktoriumi miškuose praleistas valandas besivaikant laimikį pasakojo ir P. P. Kisielis. Ne kartą teko su B. Paulausku eiti į medžioklę šaudyti zuikių - jų po karo buvo daug. Kartu dalyvaudavome ir planinėse medžioklėse, kurių metu sumedžiotus žvėris tekdavo atiduoti į mėsos kombinatus Klaipėdoje arba Šiauliuose. Už nušautą briedį mokėdavo premiją - 25 rublius. Petras pasigyrė, jog už sumedžiotus žvėris yra gavęs nemažą sumą - 600 rublių.
     „Esu iš direktoriaus ir „drausmės" gavęs. Medžiotojams būdavo leidžiama nusipjauti sumedžioto žvėries galvą trofėjui. Kartą parvežiau penkis nušautus briedžius, leidau tolėliau - nuo kaklo nupjauti galvas, direktorius pamatė ir klausia: „Kas čia taip galvas nupjaustė?", atsakiau: „Norėjau, kad būtų šiek tiek daugiau mėsos", jis pabarė, kad kitą kartą būtų nupjautos vien tik galvos", - atviravo Petras.
     Jis prisiminė ir linksmesnį su medžiokle susijusį įvykį: kartą reikėjo nušauti 10 stirnų, iš medžioklėje dalyvavusių dvidešimt keturių medžiotojų jam vienam pavyko sumedžioti net 8 žvėrelius, kiek bėgo pro šalį, į visas pataikė. Pasidžiaugė, kad jo pėdomis seka sūnūs - Sigitas ir Žilvinas. Sigitas ne tik medžioja, bet ir daro žvėrelių iškamšas. Su jomis dalyvauja net tarptautinėse parodose, vienoje iš jų - Suomijoje už savo darbą laimėjo sidabro medalį.

Draugijos būstinė - namuose

     R.Bertauskienė taip pat atskleidė dar vieną įdomų faktą - apie dešimtmetį tėvų namuose buvo medžiotojų ir žvejų draugijos būstinė. „Gal taip nebūtų nutikę, bet kadangi mama Justina jau daug metų dirbo draugijoje medžioklės žinove, galbūt tėtis norėjo jai palengvinti darbų naštą, o gal tiesiog nebuvo kitų galimybių, todėl įkūrė draugijos būstinę namuose. Prieš tai draugijos kontora buvo miškų ūkio patalpose, bet kadangi patiems miškininkams buvo ankšta, be to, administracijos darbuotojai nebenorėjo, kad medžiotojai ir žvejai varstytų kontoros duris, teko skubiai ieškoti draugijai naujų patalpų. Neradus kitos išeities, tėtis draugiją priglaudė mūsų name. Vat nuo tada mūsų šeimos namų durys kone ištisą parą buvo atviros žmonėms, norintiems prasitęsti medžiotojo ar žvejo bilietą, įsigyti leidimus žvejoti ar tiesiog šiaip ko pasiteirauti. Kai tokia įstaiga yra privačiame name, negalioja joks darbo grafikas, todėl interesantų sulaukdavome ir anksti ryte, ir vėlai vakare, neretai sugalvodavo ateiti ir savaitgaliais. Mamai išėjus į pensiją, pagaliau buvo rastos naujos patalpos draugijos kontorai", - šypsodamasi papasakojo R.Bertauskienė.
Baigiant pokalbį ir dukra, ir P.P.Kisielis apgailestavo, jog jų fragmentiški prisiminimai neatskleidžia B.Paulausko kasdienio triūso, rūpinimosi darbuotojais ir kitų nepastebimų, bet reikalingų darbų, kuriais užsiėmė buvęs Telšių miškų ūkio direktorius.


Dalia Šimkutė 2014 09 16

 




Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt