Kraštotyrininkas Konstantinas Bružas



Po Žemaičių Kalvariją - šviesuolių pramintais takais

     „Žalioji trobelė" - čia yra kukli poetui Vytautui Mačerniui skirta ekspozicija. Be to, būdingas šiai vietovei interjeras ir plokštės su informacija", - taip lakoniškai savo namą-muziejų, pastatytą Žemaičių Kalvarijoje, Barstyčių gatvėje, apibūdino šviesios atminties kraštotyrininkas, Žemaičių akademijos garbės narys, aktyvus visuomenės veikėjas Konstantinas Bružas (1912 - 2005). Nors jis nebuvo miškininkas, bet rūpinosi savojo miestelio ir apylinkių reljefo išsaugojimu, puoselėjimu, aprašinėjo miškelius, iki šiol Žemaičių Kalvarijoje tebeošia jo pasodintas pušynėlis ant Šatrijos kalno. Nusprendėme kaitrų liepos šeštadienį pakeliauti po Žemaičių Kalvariją bei Šarnelę sekdami šio žemaičio paliktais ženklais.

Informaciniame stende - 70 kalnelių

     Žemaičių Kalvarijoje iš kitų namų baltomis senovinėmis langinėmis bei žalia spalva išsiskiriančiame mediniame name svečius priima našlė Julijona Bružienė. Tiesa, ji nebeturi sveikatos ir noro kaip anksčiau bendrauti su lankytojais, tad ir mus, užsukusius pasidairyti po muziejaus ekspozicijas primenančius kambarius, pasklaidyti (jei įmanoma) originaliąją medinę knygą, devyniasdešimtmetė senolė, gulinti lovoje, virš kurios kabo daugybė paveikslų, tik mosteli ranka „Eikite, žiūrėkite...".
     Laimei, tądien čia sutikome iš Kauno atvykusią Jurgitą, kuri ir šiuose namuose, ir Šarnelės kaime pabuvo mūsų gide. Ji atskleidė, kad pirmą kartą „Žaliojoje trobelėje" kartu su bendramoksliais apsilankė 1989 m., kai miestelyje atliko praktiką - piešė. O kokį įspūdį anuomet paliko K. Bružas? „Labai įdomus, iškalbingas, kultūringas, šnekėjo tokia reta, senovine tarme. Dabar tokių žmonių nėra...", - sakė didmiesčio gyventoja.
     Per kambarius ji parodė kelią link gonkelių, kurių durys tądien buvo plačiai atvertos kaitriajai saulei. Ten įrengtas didžiulis, atverčiamas tarsi langinės, iš faneros lapų šio keistuolio sukurtas informacinis stendas. Viršuje ant didelio lapo prisegtas jo pavadinimas: „Varduvos (Žemaičių Kalvarijos) apylinkės istorinių, archeologinių, architektūrinių, kultūrinių, landšafto ir gamtos paminklų bei saugotinų objektų schema. (Pažinimo ir turizmo reikalams)"

 
Informaciniame stende iš viso yra 229 pavadinimai, vien kalnelių - 70. D. Šimkutės nuotr.
     Kiek kruopštumo reikėjo, kol ant faneros suklijavo lapelius su duomenimis apie Žemaičių Kalvariją ir jos apylinkes. Tačiau viską perskaityti reikėtų bent pusdienio, o dar norisi peržiūrėti ir ne mažiau informatyvią, originalią, taip pat iš faneros jo sukurtą „Medinę knygą", saugomą šalia esančiame mediniame žalios spalvos namelyje. Buvome girdėję, kad ją išnešti gali tik du vyrai, bet paaiškėjo, kad gali „sklaidyti" ir vienas, nes lapai judėjo pakabinti tarp dviejų skersinių. Kaip juokavome, tai anų laikų skaidrės, nes ant faneros lapų užfiksuota sutrumpinta kraštotyrinė, istorinė medžiaga apie Žemaičių Kalvariją ir jos apylinkes, žmones.    
  
 „Medinė knyga" saugoma žalios spalvos namelyje
     K. Bružas rūpinosi ir vietinių šviesuolių atminties išsaugojimu, tarp kurių žinomiausias - poetas Vytautas Mačernis. Tad nenuostabu, jog šioje 25 lapų knygoje net du iš jų skirti poetui: „Mačerniada" Žemaičių Kalvarijoje ir Šarnelėje" bei „Šešių ąžuolų likimai arba Šarnelės Mačernių šeimos vyrų tragedija".
     Vėliau J. Bružienė mums paaiškino, kad informaciniam stendui sukurti vyras skyrė daug pastangų. „Ten iš viso yra 229 pavadinimai, vien kalnelių - 70. Ką viduje turėjo, visa sudėjo į šį darbą. Pabuvus Sibire, tėviškė jam tapo dar brangesnė, tad dirbo su tokiu užsidegimu! 1975-aisiais metais, kai buvo pastatyta trobelė ir čia parėjome, pradėjo kalnelius užrašinėti, - pasakojo našlė. - Kodėl „knygą" kūrė ant lapų medinių? Kas gali atsakyti kodėl? Kaip sutalpinti ant mažo? Ant didelio gali išreikšti, parodyti... Atsimenu, parėjau iš darbo, jis buvo pradėjęs plokštes statyti - prisidėjęs kieme. Kai dirbdavo, atskirdavo, kas yra esminis dalykas, kas antraeilis. Savo darbu degte degė".
     Beje, K.Bružą šiuos darbus atlikti paragino ir bičiulis geografas, gamtininkas Česlovas Kudaba (1934-1993), kuris negailėdavo patarimų.

Tremtiniams - atminimo stulpai

     Tarp „Žaliojoje trobelėje" rastų kraštotyrininko užrašų aptikome ir lapą, pavadintą „Miškai". Jame pažymėta: „Birštva Sondeckio laukuose socialdemokratų konspiratyvių susitikimo pasitarimų vieta./ Griauminalė - Sedos girininkija. Beveik nuosavas Galvitiškių miškas - grybai, uogos ir kt./ Meškos krūmalis - netoli Dagių. Čia anot Songailų prosenelio gyvenusi meška./ Pikturnos beržynas./ Sedos girininkija beveik „nuosavas" Užbradumiškių miškas: grybai, uogos ir vaistažolės.../ Vilkiškė - eglynėmis - senovėje pro čia ėjo vilkų takas iš Plungės miškų į Plinkšes pro Medžiokalnį".
     Prieš palikdami svetingą sodybą, dar kartą užsukome apsidairyti po kiemą, kurį nuo kelio dulkių saugo ūksmingi medžiai. Jame stovi tautodailininko Antano Vaškio išdrožtas šv. Konstantino stogastulpis, pastatytas 2007 m. K.Bružo 95 metų jubiliejaus proga. Šiam kūriniui išdrožti ąžuolą padovanojo VĮ Telšių miškų urėdija.

 
 Šv. Konstantino stogastulpiui išdrožti medienos padovanojo VĮ Telšių miškų urėdija
   Kiemo pakraštyje stovi ir kraštotyrininko pasistatytas atminimo stulpas, kuris priminė apie jo tremtyje praleistus metus. K.Bružas norėjo, kad tokie atminimo stulpai iškiltų visose sodybose, iš kurių buvo ištremti ar dėl politinių motyvų kalėję žmonės. Bet vietinių pritarimo nesulaukė, tad tokie ženklai buvo pastatyti tik šioje ir jo gimtojoje sodyboje Šarnelės kaime. Taip pat keliolika stulpų pastatė A. ir J. Kerpauskių (kurie išsaugojo daug žydų) buvusios sodybos vietoje Šarnelėje.
  
 K. Bružas savo kieme pastatė atminimo stulpą, kuris priminė apie tremtyje praleistus metus
„Vizijos" - ant akmens

     Kraštotyrininkas, kaip žmona ir minėjo, nuolat buvo kupinas įvairiausių idėjų. Kai kurias jam pavyko įgyvendinti. Jis buvo sumanęs žemiečiui poetui Vytautui Mačerniui brangiose vietose pastatyti akmenines plokštes su iškaldintais „Vizijos" posmeliais, bet iš valdžios paramos nesulaukęs, nusprendė darbą padalinti įvairių profesijų atstovams, žinyboms. Penktosios „Vizijos" pastatymą skyrė Žemaitijos miškininkams. „Žaliojoje trobelėje" radome ant nedidelių medinių lentelių „Vizijų" eskizus. Ant skirtosios miškininkams, pažymėta:

„Penktoji vizija

„Gandralizdis" ant girios kalno

Praeidamas mačiau
artojų dideles šeimas,
Padrikusias laukų platybėse.
Regėjau jų nenykstančių
darbų dienas ir neramias
jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau
Laukai ir viršum
jų tartum rami
rami dvasia

Miške, netoli viršukalnės, augo pušis, kuri matėsi ir Kalvarijoje. Prie jos buvo pastatytos kopėčios, o viršūnėje buvo įsitaisęs Vytautas. Tai jo „gandralizdis". Iš ten žvalgėsi į visas puses ir matė ... (ką matė?!)".


 
    Ant medinės lentelės - Penktosios vizijos eskizas
    Deja, vietoj planuotų didelių akmens plokščių, K.Bružas padedamas iš Sedos skulptoriaus Vlado Raštikio bei kitų bendraminčių, poeto gimtinėje Šarnelėje paliko nedideles septynias akmens plokštes, ant kurių iškalta po keletą „Vizijų" eilučių.
     „Jis buvo pilnas kūrybos, matė, kad reikia įamžinti Mačernio gyvenimo kelią. Kas yra pažymėta, gimė Konstantino galvoj. Kai Konstantinas atsiguldavo, nemiegodavo - sakė savo mintimis po visą pasaulį vaikšto. Jei kas būtų pagal jo mintis dirbę, būtų dar daugiau pridaryta", - atsakė J. Bružienė, paklausta, kaip vyrui kilo ši idėja.
    Savo prisiminimus apie akmeninių plokščių pastatymą yra publikavusi Sedos vidurinės mokyklos direktorė Genoveita Gricienė. Ji pabrėžė, kad įsiminė ir Penktosios vizijos pastatymas. „Akmenį reikėjo užnešti ant kalno, kur kadaise Vytautas buvo įsitaisęs gandralizdį. Kalnas, kai sunkiai neši, gana aukštas. Bet Konstantinas atkaklus - neškit ir viskas. Užnešė.
     Stovim ant kalno, o aplink ištisai miškas. Visiems aišku, kad negerai. Vyrai nuplukę ir Konstantinas nekaip jaučiasi. Nieko nepadarysi - reikia atgal nešti. Nunešę toliau vežėm ir padėjom pamiškėje. „Šoperiavo" tada Jonas Strazdauskas ir akmenį nešė."(1)

     Šią pamiškę radome ir mes. Apsidžiaugėme, kad aikštelė prižiūrima - žolė nupjauta, netgi galima atsisėsti ant suoliuko ir pasigrožėti kalnuotu peizažu. Jau nemažas ir pasodintas ąžuoliukas netoli akmens. Ant pastarojo didžiosiomis raidėmis iškaldinti žodžiai: „Penktoji vizija „Laukuose degė saulė..." „Gandralizdis" Miške ant girios kalno viršukalnėje augo medis jame įsitaisė Vytautas ir stebėjo apylinkes".
 
 Penktosios vizijos akmuo pastatytas prie pamiškės, kur kadaise poetas buvo įsirengęs gandralizdį
    Spėjome, ši vieta sutvarkyta galbūt todėl, kad yra pakeliui link V. Mačernio kapo ant žvyrynėlio, nes kitų akmenų buvimo vietos, pasak mūsų bendrakeleivės, sunkiai atsekamos - nei nuorodų, nei kitų ženklų. Apgailestaudama pastebėjo, jog nedaug kas iš vietinių gyventojų galėtų parodyti visas septynias vizijas...

Ant žvyrynėlio - poeto kapas

     Pagal neseniai pastatytas informacines nuorodas nesunku buvo atrasti kalnelį, ant kurio dėl karo neramumų namiškiai netoli savo sodybos palaidojo V.Mačernį. Prie kapo - dar viena akmeninė plokštė - „Septintoji vizija".
  Beje, apie Mačernių šeimą trumpas epizodas pateikiamas ir tarpukario Lietuvos girininko Aleksandro Tenisono knygoje.
Medžioklei pasibaigus, komendantas ir grupė medžiotojų buvome pakviesti į Šarnelius pas plačiai apylinkėje išgarsėjusį medžiotoją Mačernį, stambų ūkininką..
  - Tos garbės man neparodžius, aš nebesijausčiau esąs medžiotojas ir numirčiau iš apmaudo, - pasakė   Mačernis,


Ant savo pamėgto kalnelio ilsisi tragiškai žuvęs V. Mačernis. 
kviesdamas svečius. Žmonės kalbėjo, kad jam medžioklė kaip girtuokliui degtinė: girtuoklis prageria, o Mačernis pramedžioja savo ūkį. Kai tik prasideda medžioklės laikas, tai šeimininko ūkyje nebėra!
     Pas Mačernius po kambarį bėginėjo ir jodinėjo ant savo žaislinio arkliuko jų sūnelis Vytukas. Pribėgęs prie motinos glamonėjasi ir žiūri į majoro uniforminius ženklus. Komendantas kalbina berniuką, o motina, orios ir gražios išvaizdos ūkininkė, meiliai žiūri į savo sūnelį ir klausdama taria:
     - Kažin, sūneli, kas iš tavęs, Vyteli, išaugs?
     - O, ponia, - linksmai šypsodamas atsako komendantas Rusteika, - iš jūsų sūnelio tikrai išaugs didelis vyras!
    Ir išaugo! Išaugo poetas Vytautas Mačernis!"
.  (2) 

Iki šiol Žemaičių Kalvarijoje ošia kraštotyrininko pasodintas pušynėlis. 
   K. Bružo iniciatyva miestelyje atsirado ir daugiau poetui skirtų pagerbimo ženklų. Dar 2002 m. rugsėjo 26 d. laiške bičiulei kraštotyrininkei Apolonijai Girdžiūnienei K. ir J. Bružai rašė, kad „Aikštelė numatyta poeto Vyt. Mačernio paminklui statyti. Yra apsodinta ąžuoliukais ir eglutėmis. Dabar čia stovi akmuo su užrašu: „Ž.Kalvarėjė-Šarnelė Tuo keliu liub važinėtėjs Vytauts Mačernis". Sutuoktinių noras išsipildė - dabar ten stovi poetui skirta A. Vaškio išdrožta medinė skulptūra.
    K. Bružas siekė išsaugoti ne tik gimtųjų apylinkių kultūrą, bet ir gamtą. Tad sovietmečiu ant nukasto Žemaičių Kalvarijos Šatrijos kalno pasodino pušelių, jas prižiūrėjo. Šiuo metu medeliai jau gerokai pasistiebę link dangaus - amžiumi įkopę į trečią dešimtį.
  Apie pažintį su kraštotyrininku savo publikacijoje prisimena ir miškininkas, landšafto architektas Steponas Deveikis. Jis tekste cituoja išmintingą iš kraštotyrininko išgirstą perspėjimą: „Nežaloti reljefo! Kas sužalojo Šatrijos kalną, tas sužalojo Varduvą... Varduvos kalnai - ne duobėms rausti"(3).
   Ne tik šie, tekste paminėti K.Bružo darbai ateities kartoms primins apie „Žaliojoje trobelėje" gyvenusį keistuolį, savojo krašto patriotą ir didį mylėtoją, bet taip pat ir jo surinkta medžiaga, kuri saugoma MA Istorijos institute etnologijos skyriuje, Lietuvių kalbos institute, Vilniaus universitete, Telšių muziejuje ,,Alka". Pastarajai įstaigai jis perdavė ir knygas, dokumentus, fotografijas, kitą ikonografinę medžiagą.
   Viliamės, kad ir „Žalioji trobelė" - neoficialus miestelio muziejus taip pat bus išsaugotas. Juo labiau, kad paveldėtojų atstovas - Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio vienuolyno namų vyresnysis, kunigas Gediminas Numgaudis OFM patikino, kad trobelė išliks. „Esame Julijai įsipareigoję išlaikyti kaip yra, tad nieko keisti nesiruošiame. Žinoma, galbūt vėliau paremontuosime, bet eksponatus išsaugosime", - pažadėjo pranciškonas.

K. Bružas norėjo, kad „Žaliojoje trobelėje" būtų įkurtas Kraštotyros muziejus. S. Narkaus nuotr. 



Dalia Šimkutė 2014-07-30

• Iš Julijonos Bružienės 2013 m. spalio mėnesį Plungės girininkija gavo 10 knygų, iš kurių vertingiausios šios: autorių kolektyvo „Dendrologija", 1973 m., T.Ivanausko „Apie žvėris ir paukščius", 1956 m., vadovėlis „Melioracija ir miškininkystė", 1974 m.

(1) Genoveita Gricienė//Santarvė. - 2012 09 01 Nr. 100. p. 4.
(2) Aleksandras Tenisonas. Žemaitijos girių takais. - 1975, Čikaga, p. 63.
(3) Stepas Deveikis. Įsiklausykime į K.Bružo mintis//Mūsų girios. - 1988, Nr.5.



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt