Eigulys Juozapas Liaugminas


 
 

     Kažin ar bėra Paplatelės, Plokštinės, Alsėdžių, Luokės, Lieplaukės, Keturakių ar Plungės gyventojų, iš tėvų ar senelių girdėjusių apie pareigingą, sąžiningą, darbštų eigulį Juozapą Liaugminą (1896 - 1979), ryžtingai kovojusį su miško vagimis ir brakonieriais. Vienas įvykis, kai jis pačiupo nusižengėlį, buvo pagarsintas ir tuomečiame žurnale „Mūsų girios". Tiesa, iš nubaustųjų eigulys sulaukdavo ir keršto.

Tapti eiguliu - įkalbėjo

     J. Liaugminas su bajorų kilmės ūkininkaite Ana Mickevičiūte-Liaugminiene susilaukė keturių dukrų - Bronislavos, Teodoros, Ekenos ir Eugenijos. Iki šiol Plungėje tebegyvena J.Liaugmino dukra - 86 metų Teodora Liaugminaitė-Mažrimienė. Ji mielai sutiko pasidalinti prisiminimais apie savo mylimą tėvą.
     Pirmiausia knietėjo sužinoti, kas paskatino J.Liaugminą pasirinkti eigulio kelią? Dukros teigimu, tiesiog susiklostė tokios gyvenimo aplinkybės: po savanoriškos tarnybos 1919 - 1920 m. Lietuvos kariuomenėje, jį demobilizavo, darbą rado Telšių miškų urėdijos Luokės girininkijoje, nes girininko Malvico šeimininkė buvo J.Liaugmino artima giminaitė. Malvicas, matydamas darbštų, uolų jaunuolį, pradėjo įkalbinėti tapti eiguliu, šis ir sutiko. „Tada viskas buvo savo vietoj - ir algas mokėjo, ir gyvulius galėjo laikyti. Tėvelis kaip savanoris gavo 8 hektarus žemės. Jau buvo sukūręs šeimą, tad augino valstybei linus, laikė penkias karves. Mama triūsė namie - mus, keturis vaikus, užaugino, prižiūrėjo gyvulius", - prisiminė T. Liaugminaitė-Mažrimienė.
     Ji spėja, kad jau tuomet tėvas pasižymėjo kaip atkaklus kovotojas su miškavagiais, nes bene dėl šios priežasties 1938 m. jį perkėlė į Alsėdžių girininkijos Paplatelės eiguvą ir ten, skirtingai nei prieš tai buvę eiguliai, sugebėjo pažeidėjus sutramdyti.
Apie vieną pagautą miško vagį buvo rašyta ir tuometiname žurnale „Mūsų girios", mat jį sulaikius, girininkas iškvietė korespondentą, kuris įvykį užfiksavo.
     „Tą žiemos naktį snigo, tėvelis nuėjo saugoti miško žinodamas, kad toks oras yra palankus vagims - užpusto pėdsakus. Ir užklupo Paplatelės gyventoją Igną Bružą prisikirtusį medienos, į rogių apačią prisidėjusį eglišakių, kad šie užbrauktų pėdsakus, bejudantį link namų. Tas ėmė bėgti, nors tėvelis šaukė: „Stok", neklausė, todėl norėdamas sustabdyti, nušovė vagies arklį. Vėliau tėvelis tam žmogui slapta už tai atlygino. I.Bružas gavo baudą už neteisėtą miško kirtimą", - perpasakojo iš tėvo girdėtą nutikimą eigulio dukra. 

 
1938 m. eigulio nušautas sprunkančio miškavagio arklys. T. Liaugminaitės-Mažrimienės asmeninio archyvo nuotr.

 
1938 m. J.Liaugmino sulaikytas ir pristatytas į Alsėdžių girininkiją gyventojas su vogta mediena. T. Liaugminaitės-Mažrimienės asmeninio archyvo nuotr.
Susitarė su lentpjūvės savininku

     Prieš J.Liaugminui pradedant čia dirbti, vietiniai gyventojasi buvo įpratę slapčia nukirstus medžius atgabenti į Petrausko lentpjūvę, kur išpjaudavo lentas ir niekas nebesusekdavo. Tačiau J.Liaugminas buvo už juos gudresnis - susitarė su savininku Petrausku, kad šis padėtų vogtą medieną konfiskuoti. „Lentpjūvės savininkas buvo patriotas, geras žmogus, tad padėjo tėveliui kovoti su miškavagiais - pričiupdavo, kurie atveždavo rąstus be dokumentų. Po kurio laiko tie vagys jau buvo „sutvarkyti". Visi bijojo vogti, nes žinojo - į lentpjūvę nuveši - ten būsi susektas, tad kur bedėsi tą medieną, kai neturėsi kur išpjauti", - reikšmingus faktus pabrėžė eigulio dukra.
       Laimei, miškavagių, pašnekovės teigimu, buvo vos keletas, kiti gyventojai buvo geri - tylūs, ramūs.
     Paklausta, galbūt medžius nelegaliai kirto neturtingi, sunkiai besiverčiantys kaimiečiai, pasipiktinusi paaiškino, jog tokie žvejojo Platelių ežere, o turintys arklius, trobesius, žemės - vidutiniokai ūkininkai savavališkai kirto mišką.
     T. Liaugminaitei-Mažrimienei įstrigęs į atmintį ir kitas tėvo papasakotas atvejis, kai nutvėrė miškavagį. Vienas žmogus nuvyko į Gegrėnų mišką, prisivogė rąstų, nepastebėdamas, kad šie yra sukleimuoti. Juos supjovė į lentas ir jau manė, kad niekas nebeatras, kam priklausė mediena. Tačiau J.Liaugminas nuvyko su liudininkais ir išsiaiškino, kad rąstai buvo sukleimuoti - įtraukti į dokumentaciją. Šiam vagiui teko už tai sumokėti baudą, o mediena buvo atimta. Tačiau kaip eigulys sužinojo apie pažeidimą, ji nežinanti.

Iš keršto - padegė

     Miškus eiguliui teko saugoti ne tik nuo vagių, bet ir nuo brakonierių. Dukros teigimu, tėvas ir pats nemedžiojo žvėrelių, tik savigynai nešiojosi revolverį, todėl ir brakonierių nemėgo. Vienas aršiausių iš jų buvo Leonas Kundrotas iš Smilgių kaimo, Žlibinų seniūnijos.
     Kartą J. Liaugminą švieži pėdsakai nuvedė į pastarojo sodybą. Eigulys, norėdamas, kad šeimininkai nepastebėtų, palaukė sutemų ir ėmė stebėti pro langą, kas viduje - pamatė lupamą stirną, o žmona tuo tarpu krosnyje paslėpė medžioklinį šautuvą. Eigulys, nieko nelaukdamas įėjo į trobą ir paėmė ginklą. Buvo surašytas aktas dėl miškui padarytos žalos, brakonieriui teko sumokėti baudą.
     Kitas užkietėjęs brakonierius, anot dukros, buvo to paties Smilgių kaimo gyventojas Juozas Drobavičius, kuris šaudydavo stirneles, briedžius. Kartą J.Liaugminas užtiko jį bemedžiojantį. Nors buvo vienarankis, tačiau eiguliui teko sunkiai grumtis, kol atėmė ginklą. kurį šis buvo užgulęs nugara. Kitą sykį J.Liaugminas drauge su dviem eiguliais vėl sučiupo jį bemedžiojantį. Šį kartą net trys vyrai stengėsi atimti šautuvą, kurį buvo užgulęs nugara.
     Kai kurie brakonieriai eiguliui už tai keršydavo. Atėjus vasarai vienas iš nubaustųjų - L. Kundrotas iš keršto padegė mišką, nes tikėjosi, kad už tai J.Liaugminas bus atleistas iš pareigų. Tačiau tuometis žurnalas „Mūsų girios", aprašęs šį įvykį, pažymėjo, kad nė vienas eigulys nebuvo ir nebus atleistas už tai, kad jam keršijama už pareigų vykdymą.
     Savo „kaltininko" L.Kundrotas nepamiršo ir po 7 metų - J. Liaugminui grįžus dirbti į Keturakių eiguvą. Šįkart paprašė rezistentų, kovojusių miškuose su sovietais, kad šie miško prievaizdą nušautų, šiems primelavęs, esą eigulys pastebėjęs į L.Kundroto sodybą ateinančius partizanus ir už tai, kad niekam nepasakytų, paprašęs dviejų maišų grūdų.

Vos išvengė mirties

     Iki šiol T.Liaugminaitė-Mažrimienė susijaudina prisiminusi 1945 m. kraupiąją naktį, kai pažįstamas išgelbėjo tėvą nuo tragiškos mirties. „Naktį į trobą įsiveržė kovotojų būrys, pasisodino už stalo tėvelį ir šaukė ant jo: „Tu mūsų pėdas sekioji, paėmei du maišus grūdų!". O būrio vadas Z. T. šalia atsisėdo ir su revolveriu tėveliui vožė į smilkinį, iš kitos pusės sėdėjęs vyras padarė tą patį. Tėvelis apsipylė krauju. Tačiau nuo mirties apsaugojo su jais buvęs mūsų pažįstamas lieplaukiškis Benediktas Milašius, kuris tvirtino, kad šis žmogus niekuo dėtas - jo žudyti negalima. Būrio vadas kovotojo paklausė: „Ar rencijiesi (laiduoji - aut. past.) už Liaugminą?". B.Milašius tvirtino laiduojantis, tada visi išėjo".
     Pasak dukters, kai Kundrotų šeimą ištrėmė į Sibirą, liko jų įsūnis J. G., kuris taip pat keršijo už savo tėvą - atėjęs paprašė per dvi savaites suruošti 500 rublių, todėl eigulys pradėjo slapstytis. Į namus gįžo tik 1949 m., kai J.G., kuris buvo pasitraukęs į mišką, kartu su kitais šešiais rezistentais žuvo.
     Prakalbus apie sunkiuosius pokario metus, pasidomėjau, kaip jų šeima išvengė tremties? T.Liaugminaitė-Mažrimienė sakė, kad išgelbėjo atsitiktinumas. „Iš Medingėnų tėvelį perkėlė į Paplatelę, gyvenome tarp miškų, turėdami tik vieną karvę, buvome du vaikai. Niekas nebežinojo, kad jis buvo šaulys, kariuomenėje tarnavo savanoriu. Medingėnuose palikome 8 hektarus, sutvarkytą sodybą, - prisiminė moteris. - Jis pats pasiprašė iš Medingėnų perkeliamas, nes buvo netekęs kantrybės - labai reiklus Žarėnų girininkas pradėjo reikalauti, kad aplink namus prisodintų gėlynų. O tėveliui ir taip darbų netrūko - čia darbas, čia sava žemė, čia bitės... Persikėlęs iš pradžių gailėjosi paliktos žemės, sodybos, bet vėliau supratome, kad dėl to išvengėme tremties, tai buvo Dievo pagalba...".

Šerdavo žvėris

     Paprašiau T. Liaugminaitės-Mažrimienės įvardyti labniausiai į atmintį įstrigusį epizodą iš vaikystės. Minutėlę pagalvojusi, šypsodamasi papasakojo, kaip pirmą kartą pamatė ežį. „Tėvelis sako: „Nu mergelės, važiuokim į mišką, parodysiu ežį". Susisodino į ratus ir nusivežė. Bėgiojame miške po proskyną, ežio nematome, aš kažkodėl įsivaizdavau, kad jis yra tokio dydžio, kaip ožys, - juokiasi prisiminusi moteris. - Tėvelis mudvi pasivadino, pakėlė kadagio šakelę ir parodė žolelėj gulintį susirietusį į kamuoliuką ežį".
     Paaugusias savo dukras eigulys vesdavosi į mišką jam padėti. Kai biržes reikėdavo apmatuoti, sukleimuoti, jos surašinėdavo duomenis. Kiekvienas medelis prieš kirtimą būdavo įtrauktas į žinialapį.
      Žiemą J.Liaugminui dukros padėdavo šėryklas žvėrims pripildyti grūdais ir kitomis gėrybėmis, stirnoms nupjaudavo pagraužti drebulių. Nors gyveno apsupti miškų, tačiau anuomet ji nebuvo girdėjusi, kad žvėrys gyventojams pridarytų žalos. Ir prie jų sodybos užsukdavo briedžiai, stirnos, bet jų nebaidė.

 
T. Liaugminaitė-Mažrimienė savo tėvui eiguliui talkindavo miške. D.Šimkutės nuotr.
Ruošdavo sėklas

     O pavasariais kartu su kitais talkininkais - kaimo gyventojais vietoj iškirstų medžių kasmet sodindavo pušų, eglių sodinukus. „Turėdavome pavasarį pristatyti į girininkiją pušų ir eglių kankorėžių sėklų. Tėvelis rudenį maišais parnešdavo šių spygliuočių kankorėžių, juos sudėjęs aplink krosnį apdžiovindavo - kankorėžiai išdžiūvę išsipūsdavo maišuose. Mes, vaikai, juos imdavome ir rankomis kuldavome - išbirdavo sėklos", - pasakojo T.Liaugminaitė-Mažrimienė.
     Pasiteiravus, ar tebeošia jos rankomis sodinti daigeliai, liūdnai atsakė, jog kai kurie šių dienų nesulaukė. „Kaip man buvo skaudu, kai Keturakių miške iškirstoje biržėje užsodinome apie 2,5 metro aukščio liepaites, girininkija darbininkams liepė išpjauti menkaverčius lapuočius, šie atėjo ir visas liepeles nurėžė, tik želmenėliai liepelių apie krūmus liko - visą plotą išguldė. Tai pamačiusi, parėjusi namiškiams papasakojau apie šį žiaurų vaizdą, net ašaros byrėjo... Tuometinis eigulys pats kaltas, kad neparodė darbininkams, ką reikia iškirsti, mano tėvelis nė valandai nepalikdavo jų vienų", - iki šiol apgailestauja moteris.
     Moteris atkreipė dėmesį, kad teritorijose, kur dirbo tėvas, buvo labai daug ąžuolų, kuriuos vertino, nepjovė, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šiuos galiūnus pradėjo guldyti..
Palyginimui pateikė pavyzdį: vienas ūkininkas tarpukariu nusipirko miško medžiagos, prisikirto, kai reikėjo ją išsivežti, nusikirto eglutę - pasigamino rąstams ridenti ritę, už tai J.Liaugminas tam žmogui surašė pažeidimo aktą, teko sumokėti baudą.
    „Sovietmečiu niekas taip nebežiūrėjo, gyventojai savivaliavo, - kalbėjo moteris. - Be to, miškams pakenkė ir 1967 m. Žemaitijoje siautę viesulai, išguldę ištisus miškus. Iš Aukštaitijos, Dzūkijos atvykdavo kolūkiečiai pasigaminti medienos iš vėjovartų".
     Pasisukus pokalbiui apie medžius, pasmalsavau, kokius labiausiai mėgo J.Liaugminas? Dukra nedvejodama atsakė, kad jo mėgstamiausi buvo ąžuolai. „Mano pirmoji eiguva buvo su ąžuolais, ir paskutiniojoje - Keturakių eiguvoje jų netrūko", - pamena, kaip tuo didžiavosi tėvas, dukra. Kur eigulys su šeima gyveno, vadinamose eiguvų pasodėse, apsodindavo liepelėmis, eglėmis, obelimis, gyvatvorėmis, prisodindavo gėlių. Net namo nesimatydavo - tiek būdavo želdinių. Garbaus eigulio, užsiimdavusio ir sodininkyste, bitininkyste, atminimą saugo tebežaliuojantys, link dangaus besistiebiantys jo sodinti galingi medžiai...


Svarbiausi J.Liaugmino gyvenimo faktai

• 1896 m. liepos 17 d. gimė Žarėnų kaime Telšių rajone.
• 1918 m. liepos 14 d. vedė bajorų kilmės ūkininkaitę Aną Mickevičiūtę iš Rietavo seniūnijos Meinartėlių kaimo.
• 1919 - 1920 m. tarnavo savanoriu nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.
• 1920 - 1929 m. dirbo Telšių miškų urėdijos Luokės girininkijos eiguvoje.
• 1929 - 1938 m. dirbo Žarėnų girininkijos Medingėnų eiguvoje.
• 1938 m. dirbo Alsėdžių girininkijos Paplatelės eiguvoje.
• 1939 m. išsiųstas dirbti eiguliu į Riešės girininkiją Vilniaus krašte.
• 1941 - 1945 m. dirbo Telšių girininkijos Lieplaukės eiguvoje.
• 1945 - 1949 m. Medingėnų girininkijos Keturakių eiguvoje.
• 1949 - 1952 m. dirbo Plungės girininkijoje Milašaičiuose;
• 1979 m. lapkričio 2 d. mirė, palaidotas Rietavo kapinėse.


Dalia Šimkutė,   2014-07-18

• Teksto nuotraukų originalai saugomi Plungės girininkijos archyve.
• Plungės girininkijos archyve iš viso saugomos šešios (1925 - 1938 m.) T.Liaugminaitės-Mažrimienės dovanotos nuotraukos, susijusios su jos tėvo tarnyba.
• Plungės girininkijos archyve saugomi T.Liaugminaitės-Mažrimienės 2004 metais užrašyti prisiminimai apie eigulį J.Liaugminą

 


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt