ALEKSANDRAS TENISONAS IR JO PALIKIMAS PLUNGĖS GIRININKIJOJE




     Trumpa A. Tenisono biografija yra biografiniame žinyne „Lietuvos miškininkai". Ten paminėta, kad jis 1923-1931 metais dirbo Plungės miškų urėdijos Plungės girininkijos girininku, o 1931-1944 metais - Telšių miškų urėdijos Telšių girininkijos girininku. (P. Radikas patikslino, kad Plungės girininkija 1923 metais priklausė Telšių miškų urėdijai, 1924-1927 m.- Rietavo miškų urėdijai, 1927-1931 m.- Plungės miškų urėdijai.) Daugiau biografijos duomenų yra periodinio leidinio „Girios aidas" 1989 m. paskutiniame numeryje, „Lietuvos miškininkų išeivių vardynas" ir įžanginiame A. Tenisono atsiminimų knygos „Žemaitijos girių takais" straipsnyje „Leidėjų žodis".
     Jeigu ne minėta knyga, šiandien A. Tenisono niekas ir nebeprisimintų, taip kaip ir kitų dešimčių ar šimtų tarpukario Lietuvos laikais dirbusių miškininkų, tragiškame penktajame dešimtmetyje žuvusių, ištremtų ar išsiblaškiusių po visą pasaulį.
    Ši knyga tikras lobis visiems besidomintiems mūsų krašto miškų istorija. Mums labai pasisekė, kad A. Tenisonas dirbo mūsų miškuose. Atrodo, kad panašios istorinės ir meninės vertės leidinio miškų tematika, pasakojančio apie XX a. pirmosios pusės įvykius, Lietuvoje daugiau nėra. Ši knyga įdomi ne tik miškininkams. Tai ne tik to meto Tverų, Plungės, Telšių apylinkių metraštis, bet ir savotiškas grožinės literatūros kūrinys. Apie tai kalbama ir knygos leidėjų įžanginiame žodyje.
     Knyga „Žemaitijos girių takais" išleista 1975 metais Čikagoje išeivijos miškininkų rūpesčiu. Jos tiražas tik 500 egzempliorių. Ją turi Telšių K. Praniauskaitės viešoji biblioteka, Varnių Žemaičių vyskupystės muziejus, Plungės rajono, Rietavo savivaldybės I. Oginskio viešosios bibliotekos, vienas kitas žmogus savo asmeninėse bibliotekose. Plungės girininkijos bibliotekėlei ją padovanojo kraštotyrininkė Veronika Simutienė, aktyvi Aleksandravo kaimo bendruomenės narė, buvusio Plungės girininkijos eigulio šviesios atminties Adomo Simučio našlė.
    Mūsų žiniomis, knyga „Žemaitijos girių takais" Lietuvoje nėra išleista, todėl plačiajai visuomenei ji ir jos autorius yra nepelnytai per mažai žinomi. Žurnale „Miškai" 2011 m. Nr. 6 buvo išspausdintas skyrelis iš knygos „Kaip žydi Žemaitijos girios". Knygoje „Septyni keliai iš Varnių" profesorius Česlovas Kudaba A. Tenisoną vadina žymiu Žemaitijos miškininku ir cituoja porą ištraukų iš jo knygos. Daugiau A. Tenisono kūrybos publikacijų Lietuvos spaudoje nepavyko aptikti.
     Iki 2013 metų savo archyve apie A. Tenisoną mažai ką turėjome. Buvo tik telšiškės gydytojos šviesios atminties Zofijos Tautkevičiūtės ir plungiškės Teodoros Mažrimienės trumpi atsiminimai, taip pat du A. Tenisono apsakymai: „Vizija" ir „Pirmieji žingsniai Kiaulių gatvėje", spausdinti išeivijos leidiniuose, bet neįėję į knygą. Pastarasis pasakojimas neseniai buvo publikuotas laikraštyje „Žemaičių saulutė" (2013 spalio 25, nr. 10 (705).
      Galbūt yra kokių nors kliūčių dėl A.Tenisono kūrybos publikavimo? Belieka viltis, kad ateityje atsiras iniciatorių išleisiančių knygą „Žemaitijos girių takais" dar kartą.
     Mums, ne vienerius metus rinkusiems medžiagą, netikėtai pagelbėjo plungiškė kraštotyrininkė, Tėvynės pažinimo draugijos aktyvi narė Apolonija Narmontaitė- Girdžiūnienė, Plungės miškų ūkyje dirbusi buhaltere, dispečere. Ji Plungės girininkijai perdavė net aštuoniasdešimt A. Tenisono laiškų, rašytų iš Belgijos savo bičiuliui telšiškiui Kazimierui Dauginiui, taip pat po kelis Zentos Tenisonaitės ir K. Dauginio laiškus, originalių nuotraukų, atvirukų. Laiškus ir nuotraukas A. Girdžiūnienė gavo iš K. Dauginio dukters mokytojos Danutės Pilipavičienės. Iš laiškų aiškėja, kad A. Tenisonas ir K. Dauginis yra kurį laiką kartu dirbę Telšių miškų urėdijoje, tačiau artimieji apie K. Dauginio darbo urėdijoje laikotarpį nieko tiksliau papasakoti negali. A. Tenisonas viename laiške užsimena apie jų bendrą darbą Alsėdžiuose (ten kurį laiką buvo Telšių miškų urėdijos būstinė). Po Antrojo pasaulinio karo K. Dauginis ilgą laiką dirbo Žemės ūkio banke . Atrodo, kad jis buvo žinomas žmogus Telšiuose, nes jį savo knygoje „Žemaičių žemės tyrinėjimai" mini ir muziejininkas Vitas Valatka. Laiškai rašyti 1972-1986 metų laikotarpiu. A Tenisonas juose ne tik dalijasi savo kasdieniais rūpesčiais ar domisi K. Dauginio šeimos gyvenimu, bet ir aptarinėja savo knygos ir vertimų išleidimo problemas, to meto aktualijas, prisimena bendrus pažįstamus, aprašo Belgijos gamtą. Laiškuose dažnai minimas ir Žarėnų girininkas Adolfas Andrašiūnas, su kuriuo A. Tenisonas taip pat susirašinėjo.
     A. Girdžiūnienė mums padėjo rasti ir A. Tenisono namą Telšiuose, kur buvo Telšių girininkija ir kuriame jis dirbo girininku nuo 1931 metų. O tos girininkijos buvusiame ūkiniame pastate įrengtame bute, pasirodo, iki šiol gyvena A. Tenisono sesers Marijos marti Danutė Jakštienė. Ji mums padovanojo A. Tenisono šeimos nuotraukų, jo mirties liudijimo originalą, papasakojo nežinomų A. Tenisono ir jo šeimos biografijos faktų. Ponia Danutė sutiko, kad ši medžiaga ir jos atsiminimai būtų publikuojami viešai.
     Šiame tinklalapyje pateikiame žymaus mūsų krašto miškininko Aleksandro Tenisono knygos „Žemaitijos girių takais" ištraukas, jį pažinojusių žmonių atsiminimus ir bandome palygindami su tuo, kas yra išlikę, kaip pasikeitę dabar. Kviečiame pakeliauti A. Tenisono gyventomis vietomis.

 
  
 Aleksandras Tenisonas A. Tenisonas ir Aldona Ložinskaitė jų vestuvių dieną 1925 m.
  
  A. Tenisonui 70 metų (1968 m.)  A. Tenisonas 1986 m.
PUŠINĖ

    Pirmoji knygoje aprašyta vieta - Pušinė, kur į žvalgo pasodą 1902 metais Aleksandras Tenisonas su tėvais atsikėlė iš Latvijos. „Pušinės takeliais" - tai pirmasis ir vienas gražiausių knygos skyrelių. Aprašymas vertingas ir tuo, kad jame trumpai išdėstyta tuometinė Telšių urėdijos valdymo struktūra. Šio skyrelio ištraukos savo knygoje „Septyni keliai iš Varnių" nesusilaikė nepacitavęs ir Č. Kudaba. A. Tenisonas savo knygoje „Žemaitijos girių takais" rašo:
     „Buvau ketverių metelių amžiaus „vyras", kai tėvas 1902 metais buvo priimtas valdinių miškų žvalgo tarnybon (lesnoj objezdčik) ir paskirtas į Telšių Miškų urėdiją, Varnių miškų ūkį. Ši vieta tada skambėjo taip: Telševskoje Lesničestvo, Vornenskaja kazennaja lesnaja dača, V objezd. Urėdijai priklausė tąsyk penki miškų ūkiai - dačos: Tirkšlių, Skuodo, Alsėdžių, Tverų ir Varnių. Urėdas buvo rusas Varlamov, o jo pavaduotojas (lesnoj konduktor) lietuvis Strukas, kuris pakeltas į urėdus išvyko į Rusiją. Atgal sugrįžęs buvo Nepriklausomybės pradžioje bene pirmasis Mažeikių miškų urėdas.
     Valdinė žvalgo pasoda (kardon V objezda) buvo Pušinėje. Vieniša ji stūksojo paskendusi Pušinės miške, prie Telšių-Varnių ir Žarėnų-Luokės kryžkelės. Prie kryžkelės stovėjo didelis stulpas su dvigalviu ereliu ir rusiškais užrašais lentoje. Tyliu oru iš artimiausios gyvenvietės medžių viršūnėmis kartais atlėkdavo tolimi žmonių šūkavimai ir bildenimai, o aplink sodybą plėtėsi giria su jos žvėrių karalijos gyventojais." (p. 17)
 

 
Pušinės kryžkelė dabar

   1944 metais Pušinės pasoda dar buvo. Tai randame vaizdelyje „Paskutinė medžioklė":

   „Diena jau slinko vakarop ir Pušinės mišką gaubė melsva prieblanda. Pasibaigė ir mūsų paskutinė medžioklė. Susirinkome visi į būrį prie Telšių- Varnių ir Žarėnų- Luokės vieškelio kryžkelės. Iš ten į pakalnę matėsi Pušinės pasodės laukeliai, toliau prie miško prisiglaudusi dunksojo pati pasodė, o ties mišku, vakaruose, tarp tamsių debesų prošvaisčių žėrėjo raudonas dangus. Buvo jaučiama šventiška ir iškilminga nuotaika. Mūsų medžioklės šefas- urėdas paskelbė medžioklės sezono uždarymą. Po urėdo žodžių sutrimitavo Pušinės eigulio Poškaus medžioklinis ragas ir jo skardus garsas plačiai nuaidėjo Pušinės miško viršūnėmis. Klaiki, gūdi nuojauta, neužmirštamas momentas..." (p. 275)“

 „Vėliau, jau raudonoms penkiakampėms žvaigždėms prariedėjus pro Pušinę ir karui pasibaigus, Pušinės miške, kaip man rašė kolega iš Lietuvos, dar žaibiškai suliepsnodavo žiaurios ir žūtbūtinės kautynės...“


Danutė Jakštienė Pušinės sodybvietėje 
   „Kai po daugelio metų važiavome į Varnius, važiavome per taip gerai pažįstamą Pušinės mišką. Nužvelgiau akimis į buvusią miškininkų Pušinės sodybą... Jos ten nei pamatų nebėra, tik dar medžiais neapaugusi aikštelė. Gal būt ten šienaujama?.. Prieš akis vaizdai sukeliantys prisiminimus... Čia gi ir mielo Aleksandro įmintos pėdos,"- rašė man kolega. (past.- panašu, kad čia iš K. Dauginio laiško.) 
   Paskutinis šios sodybos gyventojas buvo eigulis Poškus, kuris po karo šioje sodyboje žuvo. Buvo persekiojamas už eitas pareigas, už karo metu eiliuotą kokią tai savo kūrybos baladę ir pagaliau nužudytas, o sodyba sudeginta.
   Toks tai mūsų paskutinės medžioklės epilogas."
(p. 277)
Pasoda buvo kiek toliau nuo kelio, todėl platinant sankryžą sodybvietė išliko. Ji yra pietvakarinėje sankryžos dalyje, tarp Varnių ir Žarėnų kelių. Ją parodė A. Tenisono sesers marti Danutė Jakštienė. Štai trumpa ištrauka iš jos atsiminimų:
   „Tą vietą man parodė uošvienė. Ten pamiškėje buvo sena rąstų trobelė be pamatų. Pro apačią landžiodavo žiurkės, kurių Aleksandras su seserim Marija labai bijojo. Kieme buvo obelis su nulinkusia šaka, ant kurios vaikai mėgdavo suptis. Obuoliai buvo labai skanūs. Troba buvo visai prasta. Vaikai augo, reikėjo leisti į mokyklą, o jos arti nebuvo. Netrukus šeima paliko Pušinę ir išvažiavo į Zorūbus. Uošvienė (past. - Marija Tenisonaitė- Jakštienė), važiuodama pro šalį, savo namiškių visada prašydavo sustoti prie Pušinės." (R. Ažaneckienės užrašyti D.Jakštienės atsiminimai, 2013 m.)

ZORŪBAI

   Apie vaikystės metus, praleistus Zorūbuose, knygoje beveik nerašoma. Todėl turėtų būti įdomus pasakojimas „Pirmieji žingsniai Kiaulių gatvėje". Šį tekstą 2004 m. mes gavome iš šviesios atminties telšiškės gydytojos Z. Tautkevičiūtės.
   „Jau kitą pavasarį palikome Pušinę. Tėvas buvo perkeltas į gretimą Tverų miškų ūkį (IV objezd), kur buvo geresnė valdinė pasodė. Pušinė man liko tik vaikystės dienų atsiminimuose." (p. 22)

   „Iki I Pasaulinio karo „Tverskaja kazennaja lesnaja dača, IV objezd", Lietuvos nepriklausomybės laikais - Tverų girininkija, kur mano tėvas be pertraukos ištarnavo 27 metus. Čia valdinėje pasodoje prie Zarūbų kaimo ir Šlapgirio - senosios karališkos Lietuvos girios pašonėje - prabėgo mano vaikystės ir mokyklinių atostogų dienos.
   Iki I Pasaulinio karo miškus tvarkė carinės Rusijos miškų administracija. Urėdijos (lesničestvos) būstinė buvo Sedoje. Tverų miškų ūkį (dačą) sudarė devynios eiguvos."
(p. 23)
   Kaip knygoje skelbia užrašas po nuotrauka (p. 30), Tverų girininkijos (iš pradžių - žvalgo) būstinė statyta 1912 metais. Ši sodyba yra išlikusi ir dabar, tik veranda nugriauta 1986 metais. Reikia manyti, kad veranda buvo pristatyta vėliau arba perstatyta, nes ant jos pamatų stulpelių yra išlikę įspausti Gedimino stulpai. Per sovietmetį jie kažkaip niekam neužkliuvo.
 

Tverų girininkijos pasoda Zorūbuose apie 1930 m.

Ant nugriautos verandos pamatų stulpelių iki šiol išliko Gedimino stulpai 
 
Sodyba dabar
   Buvusiame girininkijos pastate iki šiol gyvena Elena Norkienė- Putramentaitė, gimusi 1922 metais, kilusi iš bajorų. Į Zorūbus ji su vyru Jonu persikraustė iš Girėnų 1960 ar 1961 metais. Čia Jonas Norkus kurį laiką dirbo eiguliu.

   E. Norkienė prisimena: „Jakštas Jonas, buvęs Tverų viršaitis, Rainių kankinys, buvo tikras mamos brolis ir iš čia paėmė Tenisonaitę. Kai apsiženijo, išėjo gyventi į Vincentavą. Anksčiau Vincentave buvo Oginskio palivarkas, gyveno agronomas Minikis, kuris ten ir yra palaidotas. (Past. - iš Prūsijos vadovauti Rietavo žemės ūkio mokyklai kunigaikščio Irenėjaus Oginskio pakviestas agronomas Karl Otto von Minnich. Plačiau apie jį rašoma E. Ravickienės knygoje „Atsisveikinimas su Tėvyne" (1992).

   „Tą trobą Zorūbuose statė Mikelė Tenisonas. Senoji girininkijos pasoda buvo kiek toliau, tarp ąžuolo ir klevo, kur dabar daržas." (R. Ažaneckienės užrašyti E. Norkienės atsiminimai, 2013 m.)


STALGAS

   Plungės girininkijos girininku A. Tenisonas dirbo 1923- 931 metais. Apie šį laikotarpį girininko gyvenime praktiškai neturime jokių žinių. Nepavyko rasti žmonių, ką nors girdėjusių apie A. Tenisoną ir netgi buvusios Plungės girininkijos Stalge nuotraukos.
   Miškininko, jau a.a. Napoleono Rimeikio tėvas Aleksas Rimeikis Stalgėnų eiguliu dirbo nuo pat 1923 metų. Tačiau N. Rimeikis savo atsiminimuose nei apie tėvo ir savo darbą Stalgėnų miškuose, nei apie A. Tenisoną ar girininkijos pasodą Stalge jokios informacijos nepateikė. A. Rimeikį viename iš knygos skyrelių „Jonušo kelmai" mini girininkas A. Tenisonas: „Dar po kitų kelerių metų mane Telšiuose aplankė Stalgėnų eigulis Rimeikis. Jis tvirtino, kad „Jonušo kelmai" vis dar žali ir baigia apaugti žieve." (p. 101)
    Kitas eigulys, Pranas Rimeikis, nuo 1928 metų, dar girininkaujant A. Tenisonui, dirbo Plungės girininkijoje Repšaičių eiguliu. Jo sūnus, taip pat Pranas, nuo 1963 m. dirbo Stalgėnų girininkijos Juodeikių eiguvos eiguliu. Jo teigimu ( prisiminimai užrašyti 2003 m.) 1945 metais Luknėnų girininkija tikriausiai buvo tame pastate, kur, mūsų manymu, 1923 metais A. Tenisonas buvo įkūręs Plungės girininkiją Stalgo kaime. P. Rimeikis neatsiminė, kad būtų girdėjęs šnekant apie A. Tenisoną.
 
Sodybvietė Stalge, kur 1923-1931 m. buvo įsikūrusi Plungės girininkija. Gal čia ta pati „išbėginė skarota eglė"
   Apie šią vietą autorius rašo:
   „1923- čių metų pavasarį buvau paskirtas Plungės girininku. Kai per Šv. Jurgį atvykau į Plungę perimti girininkiją, labai nusivyliau, nes Plungėje, kur pirmiau tilpo visas kunigaikščio M. Oginskio miškų administracinis centras ir gyveno mokytas girininkas Pšibilskis, valdinės girininkijos gyvenvietės nebuvo. Namas, kuriame gyveno ligšiolinis girininkas, buvo miesto ribose ir buvo numatytas grąžinti savininkei kunigaikštienei. Jame gyveno dabartinis girininkas, kartu kunigaikštienės turtų Plungėje globotojas. Jis pareiškė, kad pasiliekąs kunigaikštienės įgaliotiniu ir į miškų Departamento paskirtą jam tarnybą kitoje urėdijoje nevyksiąs. Apgailestavo, kad dėl girininkijos būstinės man teks pačiam pasirūpinti.
   Plungėje tinkamo girininkijai nei valdinio, nei privatinio buto tuo metu surasti negalėjau. Įgrūsti valstybinę įstaigą į kokią „jepkę" netiko, tai teko dairytis aplink, ar nėra kur toliau miške girininkijos žinioje laisva pasoda, kur galima būtų perkelti girininkijos būstinę. Tokia pasoda ir tarnybinė žemė buvo kaip tik Stalgo eiguvoje, už 15 klm nuo Plungės ir 3 klm nuo Stalgėnų bažnytkaimio. Ten ilgus metus išgyveno ir neseniai amželį pabaigė kunigaikščio palaučius Mickevičius. „Nors laikinai, kol atsiras proga rasti butą Plungėje", pagalvojau ir nutariau nuvykti apžiūrėti tą pasodą.
   Kelias eina Plungės- Rietavo vieškeliu iki Stalgėnų bažnytkaimio, o ten dešinėn į Stalgo girią...Važiuoju vieškeliu per Vainaičių miško masyvą. Prie abiejų kelio pusių ošia brandūs medynai, pasistiepusios dailios pušys ir eglės. Niekur jokio kirtimo, jokios išlendančios į vieškelį biržės nematyti. Sveikas nepaliestas medyno plotas ištisus tris kilometrus. „Kokie gražūs miškai, kokie platūs medynai man tenka globoti" džiūgauju, visai nenujausdamas, kad už 150- 200 metrų nuo kelio tik sėklinės pušys bestovi, dar viena kita vėjo aplaužta kulisa stovi, o kiek tik akys užmato- vis jaunuolynai, atžalynai ir vėl jaunuolynai. Brandūs medynai palei vieškelį ir Vainaičių miško masyvo pakraščius buvo kunigaikščio palikti pravažiuojančių keleivių akims muilinti: kokie gražūs, brandūs medynai, kokie neaprėpiami turtai tie kunigaikščio miškai! O iš tikrųjų to didžiojo masyvo vidurys iki Jerubaičių kaimo buvo jau gerokai prieš I Pasaulinį karą nuplaukęs gražuolės Minijos vandenimis į Prūsus.

    Gražūs ir žavūs Minijos vingiuoti slėniai su tiltu per upę ties Magdelės kalnu ir Stalgėnais. Įspūdingai atrodo ir Stalgėnų bažnyčia vieškeliu pravažiuojant. Iš vieškelio per mišką prakirstas platus kelias atsiduria tiesiai į šventoriaus vartus ir į bažnyčios duris. Bažnyčia stovi už miško, bet iš vieškelio to nepastebi ir gauni įspūdį, kad bažnyčia pastatyta miške tarp dunksančių ramybėje girių, tartum alke- senovės prabočių šventovė.
   Pravažiavęs bažnyčios kelią, iš vieškelio pasuki į dešinę miško sodkeliu į Stalgo kaimą ir į „pažadėtąją" girininkui pasodą. Sušilęs bėris brenda iki kelių per purvyną, tekiniai skęsta iki stebulių, pasinerdami purvyne. Užriedėję ant kieto fašino grėdo pakyla aukštyn, tai vėl grimzta žemyn ir linguoja brikutę tarytum laivelį per audringas bangas. Visą trijų kilometrų tarpsnį sukari per valandą. Čia šalia kaimo, tarp klampių tyrų ant žemų kalvelių, yra buvęs palaučiaus vienišas ūkis. Gan pakenčiama gyvenama troba ir ūkio trobesiai. Aukštas kryžius kieme ir išbėginė skarota eglė prie vartų, o prie gonkelių pasodinti du glaustašakiai kadugiai. Ties vartais sename išdubusiame gluosnyje įkeltas ratas gandralizdžiui. Viršuj nepastovių debesų dangus, o visą pasodos horizontą supo medžių viršūnių vilkstinė. Ir tik už pievos galo, tolumoje, kur leidžiasi saulė, vos užmatomai skendėjo po medžiais Mingėlos trobelė, kuri buvo Kulių valsčiaus ir Kretingos apskrities ribose. Taigi atskiras mažas pasaulis, užmirštas kampelis dabar girininkui gyventi. Vietinis eigulis Norvainis Simas už miško turėjo savo ūkį ir čia negyveno. Kad trobesiai nestovėtų tušti, buvo įleidęs porą įnamių, kurie, man atvykus, greit išsikraustė. „Laikinai" nutariau, kol Plungėje atsiras girininkijai tinkamos patalpos, bet tas „laikinai" nusitęsė per visus aštuonerius metus, kol pavyko persikelti į Telšių girininkiją. Gal tų aštuonerių metų priežastis šita: man atvykus į Stalgą, netrukus Rietave buvo įsteigta Rietavo Miškų Urėdija. Plungės girininkija buvo priskirta prie Rietavo, ir aš savaime atsidūriau už 12 klm nuo Urėdijos. Be to, Rietavo progimnazijoje mokytojavo mano žmona."(p. 140-142) 
TELŠIAI

   A. Tenisonas Telšių girininkijos girininku dirbo nuo 1931 iki 1944 metų. Telšių laikotarpis knygoje plačiai aprašytas, ypač paskutiniai keleri sudėtingi metai, keičiantis okupacinėms valdžioms. Tačiau labai mažai užsiminta apie jo šeimos gyvenimą, girininkijos sodybą.
   Apie tai plačiau papasakojo Aleksandro Tenisono sesers Marijos marti Danutė Talmontaitė- Jakštienė, gyvenanti Telšiuose, Plungės gatvėje. Ji pasakojo: „Mikelė su šeima iš Zorūbų į Telšius atsikėlė apie 1926 metus (past. - knygoje nurodoma, kad Mykolas Tenisonas Tveruose girininkavo iki 1930 metų). Senoji troba buvo dešiniau dabartinės, toj vietoj yra likusi pašiūrė. Mikelė nupirko tą pasodą nuo Levinauskių, buvo 4,5 ha žemės. Apie 1930 metus pradėjo statyti naują namą, jį jau statė Aleksandras. Medieną vežė iš Rietavo (past. - greičiausiai iš Plungės girininkijos miškų, kurie 1924- 1927 metais priklausė Rietavo miškų urėdijai).
    A. Tenisonas ir jo būsima žmona Aldona Ložinskaitė susipažino dirbdami Telšių gimnazijoje (past. - dabar Žemaitės gimnazija). Jis buvo mokytojas, ji - dailės mokytoja. Aldona rašė eilėraščius ir piešė. Jos tėvas Ložinskas buvo knygnešys. Jie (Aldona su Aleksandru) turėjo dvi dukras - Zentą (gim. 1925 01 10 Stalgo kaime, mir. 2001 03 11 Belgijoj) ir Lilę. Jis neilgai dirbo mokytoju dėl sveikatos.
  Smetonos laikais Telšiuose buvo advokatas Tornau. Jis turėjo šeimą, bet kabinėjosi prie Aldonos. Aldona lyg ir išsiskyrė, išsikėlė su Tornau gyventi į Kauną. Jau buvo paruošti jų abiejų dokumentai išvykti į Vokietiją, bet Tornau staiga mirė. Aldonai nebuvo kas daryti ir ji grįžo į Telšius. Aleksandras ją priėmė į girininkijos namą, kur pats gyveno, gyvent kaip vaikų motiną, paskyrė jai atskirą kambarį antrame aukšte, bet kitokių ryšių su ja nepalaikė.

   Karo pradžioje, kai užėjo vokiečiai, Aldona prie namo ėjo iš rūsio agurkų stiklainį nešdama ir ją suėmė „baltaraiščiai", o įdavė kaimynas Šulcas. Ją pasodino į Telšių kalėjimą.    
   Rytojaus dieną suėmė ir Zentą, kuri gimnazijos laikais buvo skaičiusi mamos eilėraštį. Visus suimtuosius tada sušaudė Telšių ganyklose (dabar toje vietoje yra vadinamasis „žvaigždžių miestelis"). Vienas žmogus liko gyvas ir papasakojo šią istoriją pasauliui, kitaip būt nieks nesužinojęs. Jie visi yra perlaidoti bendram kape Telšių kapinėse. Zenta buvo su suimtaisiais, bet ją įsižiūrėjo jaunas belgas kariškis ir paėmė su savim į automobilį - karo ligoninę. Zenta mokėsi šiek tiek farmacijos, bet nebaigė. Ji pasitraukė į Vokietiją. Zenta ištekėjo (past. - neaišku, ar jos vyras buvo tas pats belgas kariškis), gyveno Belgijoj, turėjo 5 vaikus.
   Aleksandras išbėgo iš Lietuvos karo pabaigoj su dukra Lile. Lilė susirgo tuberkulioze, 1946 m. mirė ir yra palaidota Vokietijoj. Išvykdamas Aleksandras tris kartus važiavo iš namų liepų alėja pirmyn atgal, niekaip nesiryždamas palikt vienos paralyžuotos motinos. Išeidamas jis paliko mamai po lova puodynę medaus, dvi bonkas degtinės ir kepalą duonos. 
 
A. Tenisono namas dabar

Liepų alėja link namo 
    Girininko namas buvo nacionalizuotas 1940 m. Po karo Tenisonai jau buvo pabėgę į vakarus, buvo likus tik Marija Tenisonaitė-Jakštienė. Ji, padedama Petrylos, atgavo tą namą. Petryla buvo sovietmečiu Ministrų tarybos reikalų valdytojas. Jo žmona draugavo su Marija. Jei ne jis, jie nebūtų atgavę tų namų." (R. Ažaneckienės užrašyti D. Jakštienės atsiminimai, 2013 m.)

 

Parengė Algimantas Krajinas

Konsultavo Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė

 




Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt