Studijos - įdomiausias laikotarpis


 

   Pateikiame paskutiniojo Plungės miškų urėdijos urėdo Adomo Kubiliaus 2004 metais rašytus prisiminimus apie studijų metus, pirmąsias bei paskutiniąją darbovietes, jų ekonominę situaciją, požiūrį į miško tvarkymo darbus.   

 Gimiau 1936 metais dabartiniame Kretingos rajone, Buginių kaime. Dabar šio kaimo nebėra, nes neišliko nė vienos sodybos. Gausioje šeimoje buvau vidurinis vaikas. Mokiausi Grūšlaukės pradinėje ir septynmetėje bei Darbėnų vidurinėje mokyklose. 1956 metais įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos miškų ūkio fakultetą, kurį baigiau 1961 metais. Studijų metu man paskaitas skaitė garsūs profesoriai ir dėstytojai: Tadas Ivanauskas, Stasys Mastauskis, Viktoras Ruokis, Erikas Purvinas, Kazys Brundza, Vincas Taujenis ir kiti. Atminty išliko ne tik gilios ir įdomios jų paskaitos, bet ir įvairūs nutikimai, kurie parodė šių žmonių erudiciją, paprastumą ir žmogiškumą. Kartą pavėlavau į kažkokią paskaitą ir nutariau į ją nebeiti. Atsistojau laiptinėje, užsidegiau cigaretę ir laukiu pertraukos. Staiga matau, kaip atskuba profesorius Viktoras Ruokis. Jis žinojo, kad esu silpnos sveikatos, todėl vis bardavo mane dėl rūkymo. Tačiau slėptis jau buvo vėlu. Susigretinęs su manimi profesorius stabtelėjo ir priekaištingai paklausė:
   - Tai vėl rūkai? Kodėl?
   - Nėra ką veikti, profesoriau, - pralemenau.
   V.Ruokis staigiai apsidairė, pasilenkė arčiau manęs ir pusgarsiai pasakė:
   - Geriau prišik marškinus ir išplauk, jei neturi ką veikti...
   Ir, palikęs mane suglumusį, nuskubėjo toliau.
   Nors jau praėjo beveik 50 metų, šio epizodo iki šiol negaliu pamiršti.
  Įdomias paskaitas, paįvairindamas jas nutikimais iš savo gyvenimo, skaitė profesorius Tadas Ivanauskas. Vedė gana monotonišku balsu, nežiūrėdamas į jokius užrašus. Po skambučio jis neužtrukdavo nė vienos minutės - nutraukdavo paskaitą nors ir nebaigęs sakinio, o sekantį kartą tiksliai nuo tos pat vietos pradėdavo. Mes niekaip negalėdavom suprasti, kaip jis atsimindavo. Savotiškai studentų snaudulį per savo paskaitas išblaškydavo profesorius Stasys Mastauskis. Kai pastebėdavo, kad dalis studentų pradeda snausti, jis sakinyje pasirinkdavo kokį nors vieną žodį ir jį išrėkdavo visa gerkle. Pavyzdžiui, vienodai skaitomos paskaitos metu staiga surikdavo „Ichneumonas" arba „Lerva", ir visi miegai bemat išlakstydavo. Po to paskaita buvo tęsiama ramiu balsu, kol studentai vėl nepradėdavo snausti. Tai kartodavosi per visas jo paskaitas.
  Labai įdomus ir studentų mėgiamas buvo dėstytojas V.Taujenis, man dėstęs geodeziją ir kartografiją. Jis niekada nerašydavo studentams dvejetų - blogiausias pažymys buvo trejetas. V.Taujenis šitą poelgį paaiškino papasakojęs tokį atsitikimą. „Kartą pasikvietė mane partorgas ir sako:
   - Draugas Taujeni, tavo studentų labai blogas pažangumas - taip negalima.
   - Kad jie avinai, nieko nemoka.
  - Tam tu ir esi, kad išmokytum. O tokio pažangumo mes nepakęsime, neleisime teršti mokyklos vardo.
  Bet kiek aš besistengiau, man nesisekė išmokyti tų bukagalvių, matyt, buvau blogas mokytojas, o partorgas vis primindavo, grasino atleisti, jei neusitvarkysiu. Štai tada aš ir pradėjau neberašyti dvejetų ir neberašau jų iki šiol. Jeigu studentas nieko nežino, aš parašau jam trejetą ir paaiškinu: „Žinok, kad čia yra dvejetas, tik kitaip parašytas...". Štai taip aš pasidariau geras ir partorgui, ir studentams". Kitas jo pasakojimas, kuris atskleidžia subtilų šio dėstytojo jumoro jausmą, buvo toks: „Pokario metais Lietuvoje nebuvo galima įsigyti braižybos (Redis) plunksnų. Kartą, būdamas Rygoje, pamačiau, kad čia tų plunksnų yra. Nupirkau jų didesnį kiekį ir grįžęs pasiūlau studentams: „Aš jas išbandžiau. Nėra jos tokios geros kaip smetoniškos, bet dirbti galima".
   Po kurio laiko pasikvietė mane partorgas ir pradėjo barti, kad aš varau antitarybinę propagandą - juk tarybinė pramonė negali gaminti blogiau kaip kapitalistinė. Supratau, kad kažkoks niekšelis mane įskundė. Todėl per sekantį užsiėmimą pasakiau: „Žinote, draugai studentai, aš dar kartą atidžiai patikrinau tas plunksnas ir nustačiau, kad jos ž-y-m-i-a-i geresnės už smetonines!". Nežinau, kaip po to pasielgė tas niekšelis, tačiau partorgas apie tai daugiau neužsiminė".
   Išliko ir ne tokių malonių prisiminimų. Prisimenu, reikėjo gauti įskaitas pas dėstytoją Mikalojų Lukiną, kuriam neseniai buvo suteiktas docento vardas. Baigęs atsakinėti (atsakinėjau gerai) padaviau pažymių knygutę dėstytojui, kad pasirašytų. Jis atsivertė knygutę ir numykė:
   - M.Lukinas... Tai gal jis kokį pedagoginį laipsnį turi..., - mat aš grafoje „dėstytojo pavardė" buvau įrašęs „M. Lukinas".
   - Turi, dėstytojau, - pasakiau.
   - Ne dėstytojau, o docente, - ir padavė nepasirašytą knygutę. Teko prieš pavardę smulkiom raidėm (nes buvo mažai vietos) prirašyti „Doc."
Išliko ir daugiau prisiminimų: apie profesorių Viktorą Ruokį, dėstytojus - Vasilijų Daraškevičių, Joną Repšį, Vincą Stinską ir kitus, nes studijos - pats įdomiausias gyvenimo laikotarpis.

„Tūrio ugdymo" propaguotojas - A.Matulionis

   1961 metais baigiau Miškų fakultetą ir buvau paskirtas į Prienų miškų Aukštadvario girininkiją miško techniku. Girininku ten dirbo Leonas Germanavičius (vėliau nusižudė), pavaduotoju - Juozas Gelumbauskas. Tų pačių metų pabaigoje buvau paskirtas Anykščių miškų ūkio Pavarių girininkijos girininku. Girininkija buvo įsikūrusi sename mediniame name, pagal pasakojimus statytame dar karo laikais. Visi miškai pirmos grupės, todėl gamyba buvo nedidelė. Miško ruoša buvo vykdoma rankiniais pjūklais ir arkliais. Vėliau paskirtas ratinis traktorius, motopjūklas „Družba". Girininkijoje buvo 2 ha vaismedžių medelynas, kankorėžių aižykla, eiguvose buvo smulkūs daigynai.
   1962 ar 1963 metais į girininkiją atvyko ministras Algirdas Matulionis, kuris tada propagavo vadinamuosius „tūrio ugdymo" kirtimus. Kadangi Pavarių girininkijos miškai buvo pirmos grupės, jis manė, kad čia būtina vykdyti kirtimus. Ministras man patarė, kaip suskirstyti miškus darbo blokais, vieną dieną padėjo atrinkti kirstinus medžius. Aš nebuvau labai didelis „tūrio ugdymo" kirtimų entuziastas, todėl šie kirtimai Pavarių girininkijoje plačiau neprigijo. Tuo metu (o gal kiek vėliau) Panevėžio miškų ūkio Raguvėlės girininkijoje pradėjo dirbti jaunas, energingas girininkas Stasys Vėgėlė. Kadangi Algirdas Matulionis toje girininkijoje jaunystėje buvo dirbęs ir ją labai mėgo, „tūrio ugdymo" kirtimus ėmė plačiau vykdyti šioje girininkijoje. A.Matulionis pats vaikščiodavo po miškus, stebėdavo, kaip juose atliekami įvairūs atkūrimo darbai. Su savimi nešiodavosi labai aštrų rankinį pjūkliuką, kuriuo genėdavo ąžuoliukus, siekdamas išauginti medieną be šakų. Pykdavo, jei miške pamatydavo blindes, sakydavo, kad tai „miško piktžolė".

Plungės miškų ūkį prijungė prie Kretingos MŪGS

   1966 metų vasarą buvau paskirtas į Plungės miškų ūkį vyriausiuoju miškininku - pakeičiau šias pareigas ėjusį miškininką Liudą Kniūkštą. Jis buvo atsakingas ir už darbų saugą, tad po nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo darbininkas Latakas, buvo atleistas. Vėliau L. Kniūkšta iki pat pensijos dirbo medelyno vedėju, man darbo pradžioje nemažai padėdavo savo patarimais.
   Tuo laiku Miškų ūkio direktoriumi dirbo jaunas, energingas Lietuvos žemės ūkio akademijos auklėtinis Vytautas Kelerta. Jis buvo pakankamai reiklus, geras organizatorius, mėgo tvarką, todėl miškų ūkis būdavo pirmaujančiųjų gretose. Tai tęsėsi iki didžiojo uragano (1967 ar 1968 m.), per kurį buvo nuniokoti Žemaitijos miškai. Plungės miškų ūkyje buvo išversta ir išlaužyta visa vykmečio (10 metų) kirtimų norma, patys geriausi ir brandžiausi medynai. Likviduoti vėjovartų važiavo kolūkiai bei organizacijos iš visos Lietuvos, nes buvo galima pusvelčiui įsigyti geros padarinės medienos. Ūkių ir organizacijų vadovai, tikėdamiesi kuo palankesnių gamybos sąlygų, atsiveždavo įvairių brangių gėrimų, organizuodavo nesibaigiančias vaišes... (...).
   1971 metais atleidus iš darbo V. Kelertą, miškų ūkio direktoriumi buvo paskirtas Kretingos miško pramonės ūkio vyriausias inžinierius Antanas Baranauskas. Tai buvo jaunas, energingas ir labai ambicingas žmogus (...). Miškų ūkyje vėl pagerėjo darbo drausmė, ekonominiai rodikliai. Tuo metu respublikoje buvo pradėti organizuoti miškų ūkių susivienijimai. A.Baranauskas siekė, kad vieno iš susivienijimų centras būtų Plungėje, tačiau tai jam nepavyko, tad Plungės miškų ūkis buvo prijungtas prie Kretingos miškų ūkių susivienijimo. A.Baranauskas vėl grįžo į Kretingą - pradėjo dirbti susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi.

Kolūkinių miškų laikotarpis

   1972 metų vasarą buvo priimtas Ministrų Tarybos nutarimas dėl kolūkinių miškų tvarkymo. Jame buvo numatyta prie Žemės ūkio valdybų sudaryti miškininkų-specialistų grupes, išlaikomas kolūkių bei tarybinių ūkių lėšomis. Ilgokai mąstęs, 1972 metų rudenį pasiprašiau dirbti į Plungės žemės ūkio valdybą ir iškart organizavau miškininkų grupę, kuri vėliau išsiplėtė iki 5 asmenų. Šios grupės vadovu dirbau 19 metų, iki pat kolūkių griūties. Tai buvo gana įdomaus ir naudingo darbo laikotarpis. Džiaugiuosi, kad per šį laiką pavyko išsaugoti nesudarkytus, geros būklės miškus, bet gaila, kad naujieji savininkai dažnai juos negailestingai suniokoja.

Urėdija - panaikinta

   1991 metų pabaigoje buvau paskirtas Plungės miškų urėdijos urėdu (...). Tuo metu ekonominiai miškų urėdijos rodikliai nebuvo geri: trūko geros techninės bazės, šiuolaikinės technikos, miško ruošos apimtys buvo palyginti mažos (ypač jos sumažėjo po Žemaitijos nacionalinio parko įkūrimo). Nors visą laiką teko labai taupyti, mes sugebėdavome atlikti visas miškų atkūrimo ir priežiūros užduotis, laiku išmokėdavome neblogus atlyginimus. Tik vis pritrūkdavo lėšų gamybinės bazės stiprinimui, naujos techikos įsigijimui. Nuo pat darbo urėdijoje pradžios kalbėta apie galimą urėdijos panaikinimą, tai neigiamai veikė kolektyvo darbą.
   2000 metų pradžioje išėjau į pensiją. Tais pačiais metais Plungės miškų urėdija buvo panaikinta, jos miškai perduoti Telšių miškų urėdijai, kurios gamybos apimtys taip pat buvo labai mažos, nors turėjo pakankamai technikos, gerą gamybinę bazę. (...).
   Manau, kad visi gamybinių vienetų stambinimai tik atitolina miškininkus nuo miško. Nepritariu ir eiguvų stambinimui bei jų naikinimui, nes taip iš miško išgujami patys artimiausi jam žmonės. Skauda širdį ir dėl besaikio miškų išretinimo. Jeigu viduramžiame medyne pradeda želti varpinės žolės, tai jau nebe miškas... Mūsų mokslininkai-miškininkai turėtų peržiūrėti savo teorijas, o gamybininkai, taikydami jų rekomendacijas, nesivadovauti vien verslo interesais.
   Žmona Ona-Danutė taip pat miškininkė. Dirbo miškų ūkyje, girininkijoje. Du sūnūs - Virgilijus ir Linas. Pirmasis gyvena ir dirba Klaipėdoje, antrasis - Plungėje. Turiu vieną anūkėlę.
   Pagrindiniai pomėgiai - kelionės, gamta, poezija. Aplankiau daugelį buvusios TSRS vietų, baidare praplaukiau beveik visas didžiąsias Lietuvos upes. Nuo vidurinės mokyklos laikų rašau eilėraščius. 2002 metais išleidau knygutę „Liūdi pievoje smilgos".
   Šiuo metu esu pensininkas, gyvenu nedideliame nuosavame namelyje miesto pakraštyje. Miške lankausi dažnai, nes nieko daugiau ir neliko.


  

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt