Adomas Kubilius



„Miškas - ne tik rąstas ar malka"

   Nors buvusios Plungės miškų urėdijos paskutinis vadovas Adomas Kubilius jau nuo 2000 metų yra pensijoje, tačiau iki šiol negali gyventi be miško - ne tik po jį vaikštinėja, bet ir atkreipia dėmesį į kolegų darbą. Ne mažiau nei gamta buvusį urėdą traukia ir rašymas - eilėraščiais išreiškia savo jausmus, emocijas, požiūrį į aktualius įvykius, žinomus asmenis.
    Šiomis temomis ir pakalbinome A.Kubilių, kuris nebijojo garsiai pasakyti ir to, ką kiti miškininkai nutyli...

Padėjo geradariai

   A. Kubilius, kilęs iš Kretingos rajono Buginių kaimo gausios šeimos - aštuonių vaikų, neslepia, kad dėl skurdo nelengva buvo siekti tikslo - Žemės ūkio akademijos (dabar - Žemės ūkio universitetas) miškininko diplomo. Pokalbio metu prasitarė, jog kažin ar vėl ryžtųsi studijuoti, jei žinotų, kokios nelengvos iš materialinės pusės bus tos studijos.
   Baigęs Grūšlaukės septynmetėje keturias klases, norėdamas užsidirbti pinigų, per vasarą piemenavo pas ūkininką. Jis ėmė vaikiną įkalbinėti pasilikti pas jį dirbti, net pažadėjo pakelti algą. Bet užsispyręs žemaitis nepasiliko - toliau mokėsi - baigęs septynias klases, perėjo į Darbėnų vidurinę, bet dešimtojoje klasėje, iki baigimo likus vos dviems mėnesiams, pritrūko pinigų, tad teko išvykti dirbti į Liepoją. „Netrukus pas mane atvyko rusų kalbos mokytojas Kiliesa ir prašė grįžti toliau mokytis - pažadėjo, jog galėsiu gyventi pas jį. Parvykęs pas pedagogą glaudžiausi apie trejetą savaičių, tada įtaisė mane į internatą", - atskleidė  A.Kubilius, su geradarių pagalba baigęs vidurinę - vienuolika klasių.

Pasirinko miškininkystę

   Nors turėjo net dviejų mokytojų rekomendacijas studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet apskaičiavo, kad universitete už 220 rublių stipendiją nepragyvens, tad pasirinko  Akademiją, kurios studentai tuo metu gaudavo 295 rublius. Be to, pasak A.Kubiliaus, nors literatūra sekėsi, pasižymėjo kaip eilėraščių kūrėjas, tačiau arčiau širdies buvo su miškais susijusi studijų sritis. Nors iš 121 norinčių priėmė tik 25,sėkmingai išlaikęs penkis stojamuosius egzaminus, tapo studentu.
   „Man pažadėjo bendrabutį, o kai nuvykau, žiūriu - sąrašuose manęs nėra, bendrabutyje kambario neduoda. Galvoje šmėkštelėjo gąsdinanti mintis: „Negi dabar teks vykti atgal į kaimą?". Keletą naktų  praleidau geležinkelio stotyje. Nei palto, nei lietpalčio neturėjau, tik švarką, lagaminą ir gitarą. Ten budėjusiems pareigūnams atrodžiau įtartinas tipas, tad teko aiškintis, ką čia veikiu. Nakvynės buvau įsiprašęs ir į sargo namelį, bet  neišsimiegojęs ėjau į paskaitas, - prisiminimais dalijosi plungiškis. -  Po tokių bemiegių naktų nuėjau tiesiai pas Akademijos prorektorių į namus prašyti bendrabučio, bet šis patikino, kad vietų nėra. Vis tik laikinai leido pagyventi auditorijoje, net davė čiužinį miegojimui. Bet kai iš praktikos grįžo joje paskaitas lankę studentai, man liepė patalpą palikti. Nepaklausiau - užsirakinau, nieko neįleidau, nenusileidau, kol galiausiai man surado vietą bendrabutyje".

Už eilėraštį - pokalbis su saugumiečiais

   A. Kubilius per penkerius studijų metus iš namų sulaukė tik vieno siuntinio - vilnonių kojinių, tad nuolat turėjo sukti galvą, kaip prasimanyti pinigų. Eidavo uždarbiauti į stotį - krauti vagonų, arba į prieplauką - baržų. Papildomai šiek tiek gaudavo - kaip paskatinimą ir rašydamas eilėraščius laikraščiui „Kauno tiesa". Kiek prisimena, yra sukūręs apie garsųjį kosmonautą Jurijų  Gagariną, apie Vietnamą bei kitas to meto aktualias realijas, nes kūriniai apie gamtą kauniečių laikraštyje ne itin buvo paklausūs.
   Kartą dėl vieno eilėraščio, išsiųsto į Ameriką, turėjo nemalonų pakalbį su saugumiečiais. „Amerikos lietuvių laikraščio „Vilnis" redaktorius paprašė „Žemės ūkio specialisto" redaktoriaus  Vandalino Junevičiaus  atsiųsti literatų eilėraščių, jis nepagalvojęs paėmė ir nusiuntė keletą manųjų, tarp kurių buvo ir ciklas „Paukšteliai vasarą pavys". Jame yra tokios eilutės: „Dar sulauksiu, sulauksiu pavasario aš", matyt, tai saugumiečiams ir užkliuvo. Netrukus iš anapus Atlanto aš gavau užmokestį - penkis dolerius bei to leidinio prenumeratą. Dėl to iš saugumiečių sulaukiau pylos", - šypsodamasis pasakojo miškininkas.

Posmus - pasižymi

   Tačiau kūryba jis užsiėmė ne tik dėl mokamų pinigų, rašymas jam buvo ir tebėra saviraiškos būdas: galimybė užfiksuoti įstrigusį vaizdą,  išreikšti gamtos grožį, ironija atkreipti dėmesį į problemą. Todėl net tapęs diplomuotu miškininku, savo kūrybinės veiklos nenutraukė. Po studijų dirbdamas Aukštadvaryje, vėliau - rašytojo Jono Biliūno tėviškėje Anykščių rajone Niūronių kaime, o nuo 1966 m. - Plungėje, užrašinėjo poeziją. „Į darbą eidamas ar grįždamas sugalvodavau, parėjęs namo užsirašydavau". Šiuo metu sukurtus posmus stengiasi iškart pasižymėti ant popieriaus skiautelės pieštuku, o jei po ranka neturi, bent į mobilųjį telefoną, kad neužmirštų.
   Nemažai jo eilėraščių apie gamtą yra publikuota „Kibirkšties (dabar - „Žemaičio") laikraštyje. Prasitarė, jog  buvo parašęs ir jumoristinį apie „Duonos eiles", bet sovietmečiu jo nespausdino.
   „Nemėgdavau taisyti, perrašinėti - dažniausiai sukurdavau ekspromtu. Tiesa, kartais galvoje gimdavo idėja, kurią išvystydavau, - atvirauja  buvęs urėdas apie kūrybos procesą. - Labai patiko keliauti, būdavo, kažkas sužavi, pagauna jausmai, emocijos, bet jei išsyk neužrašai, vėliau to nebeatgamini".
   Savo kūrybą yra sudėjęs į 2002 m. išleistą knygutę „Liūdi pievoje smilgos". Apgailestavo, jog neturi lėšų išleisti vėliau sukurtiems kūriniams. Tačiau paprašytas įvardyti reikšmingiausius iš jų, minutėlę pagalvojęs atsako, kad visi jam yra vienodi, nors meniniu atžvilgiu, pripažįsta - vieni yra geresni, kiti - silpnesni. „Jeigu būčiau studijavęs literatūrą, būčiau daugiau poezijos parašęs", - mano A.Kubilius. Tiesa, yra sukūręs ir novelių apie gamtą, bet pajuto, kad geriau sekasi eiles „guldyti".
   O koks žemaitis be eilėraščių, sukurtų gimtąja tarme?  A.Kubilius neslėpė, jog ir tokių yra popieriuje užrašytų, be to, su broliu dar paauglystėje dainuodavo  sukurtas žemaičių tarme dainas. Užsiminus, galbūt kuria ir proginius eilėraščius, patvirtino, jog  įvairių sukakčių ar švenčių proga yra dedikavęs kūrinių mamai, seseriai, tėvui, broliams, o anūkei dešimties metų proga įteikė parašytą knygutę „Sandra - eigulio dukra".
   Iki šiol jo mėgstamiausia eilėraščių ar miniatiūrų tema - gamta, miškas. Pasivaikščiojus po mišką gimsta  panašūs į šį kūriniai: 

          Medžiai - mano broliai,
          Medžiai - mano sesės,
          Ačiū, kad žaliuojat,
          Ačiū jums, kad esat. 

          Kad kiškutį pilką
          Nuo pavojų ginat,
          Kad rasa suvilgot,
          Sielą nuraminat.

          Ačiū, kad per amžius
          Bočių žemę puošiat,
          Kad lopšinę paukščiams
          Vakarais paošiat.

          Kad audroms praūžus
          Vėlei tykiai gaudžiat,
          Kad smūtkelį liūdną
          Prie kamieno glaudžiat.

          Medžiai - mano broliai,
          Medžiai - mano sesės
          Ačiū, kad jūs esat,
          Ačiū, kad jūs esat...

Miškas - tarsi parkas

   Pradėjus kalbėti apie mišką, norėjosi sužinoti, kaip pašnekovas vertina dabartinį jų tvarkymą, priežiūrą? A.Kubilius pabrėžė, kad jam nepatinka visų - miškininkų, valdžios, gyventojų požiūris į mišką kaip į rąstą ar malkpagalį, kurį galima parduoti. Nevertinama miško kaip  ekosistemos, kuri naudinga ne tik žmonėms, bet ir vabalėliams, gyvūnėliams. Šį teiginį iliustravo pateikdamas keletą konkrečių pavyzdžių: sumažino kertamų medynų amžių, sanitariniuose kirtimuose nupjaunami ne tik pažeisti ar nudžiūvę, bet ir sveiki C klasės medžiai. „Dabar sunku rasti 70 metų amžiaus neiškirstų eglynų. Baisiai man nepatinka toks miškų išretinimas - eini kaip per parką - visa ekosistema sudarkyta...
   Garsusis buvęs miškų ūkio ministras Algimantas Matulionis yra sakęs: „Jei miške atsirado varpinės žolės, girininką reikėtų atleisti". Taip pat jis neleisdavo miškininkams važinėti motociklu - sakydavo: „Tik pravažiuoja, pasmardina orą, o miško neapžiūri, - pasakojo buvęs urėdas. - Nepatinka man ir galinga technika miškuose, kuri riedėdama suspaudžia medžių šaknis, „sudirba" keliukus, gruntinius vandenis teršia ir kiek gyvių žūva! O miško kirtimo mašina (tada jų jau užsienyje buvo), pasak A.Matulionio, tai yra slibinas - kuo didesnė, tuo daugiau maisto - miško suryja.
   Nepatinka ir tai, kad panaikino eiguvas - eiguliai apie mišką viską žinojo, nes dažniausiai šalia ir gyvendavo. Eiguliai aukodavo savo laisvalaikį, šeimai skirtą laiką, net budėdavo miške. Kur miškui skauda, kas negerai - apie visa tai pranešdavo girininkui".
   A. Kubilius išsakęs tai, kas jį, kaip buvusį miško prievaizdą iki šiol jaudina, neramina, vis tik pokalbį baigė šviesia prognoze - miškai oš ir ateityje. „Aš manau, kad jie neišnyks, palankiai vertinu miško atkūrimo darbus. Bet galėtume ir įvairesnių veislių medynų, pavyzdžiui, liepynų įveisti, nes jiems tinkamų dirvožemių pas mus yra, bet jų  niekam nebereikia. Žinoma, jūsų vaikai jau nebematys sengirių, kurių miškų pramonei dabar nebereikia. Aš esu Žemaitijoje - pavyzdžiui, Purvaičių girininkijoje arba Paplatelėje matęs labai gražių sengirių, kuriose buvo metro skersmens medžių. Tokių jau nebebus...",  - apgailestavo buvęs Plungės miškų urėdas.

 Dalia Šimkutė   2014 08 11

 

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt