Vladas Stanevičius


 

 

   Telšiuose gyvenanti Salvinija Stanevičiutė-Milašienė iki šiol su pagarba ir meile mini savo tėvą - girininką Vladą Stanevičių (1913-1971), kuris mylėjo ne tik šeimą, bet ir savąjį darbą. Jam teko prižiūrėti Rietavo, Telšių miškus. Iki šiol tebeošia jo pasodinti medynai. Atlaidus, geraširdis girininkas per savo gyvenimą buvo nušovęs tik vieną žvėrelį ir to labai gailėjosi.

     Studijavo Vilniuje

   V. Stanevičius gimė 1913 m. Kelmės rajono Sarafiniškės kaime. 1932 m. jis baigė Kelmės progimnaziją, 1928 m. - Šiaulių gimnazijos 7 klases, 1942 m. - Vilniaus miškų mokyklą.
   Girininko dukros S. Milašienės teigimu, tarpukario Lietuvoje buvo aukštas mokymo lygis, tad kai ji su seserimi Regina mokėsi mokykloje, tėvas sugebėdavo padėti joms ruošti pamokas. „Jeigu reikėdavo, tėtis mums padarydavo brėžinius, arba mums garsiai skaitant vokiečių kalba, jis klausydavosi ir išversdavo. Jo raštas buvo labai gražus, kaligrafiškas, - rodydama tėvo ranka dailiai užpildytus tebesaugomus popierius, kalbėjo S. Milašienė. - Be to, buvo itin tvarkingas, skrupulingas - visi tvarkomi dokumentai turėjo blizgėti".
   Po studijų - 1942-1943 m. V. Stanevičius buvo paskirtas Telšių miškų urėdijos girininku be girininkijos, nuo 1944 m. - Rietavo miškų urėdijos Labardžių, Žadvainių bei Bagdonavo girininkas.
   Dukros teigimu, tėvas kurį laiką su šeima gyveno Rietave, vėliau persikėlė į Žadvainius: „Man tada buvo ketveri metai, o sesuo Regina ten gimė". Jai atmintyje iš to laikotarpio labiausiai įsiminė, kaip pas tėvą susirinkdavo daug miškus prižiūrinčių eigulių. „Į susirinkimus, vykstančius pas mus, girininkijoje, atvažiuodavo arkliais, kuriuos priraišiodavo prie medžių aplink pastatą. Mama, pyktelėjusi, kai jie per ilgai užsibūdavo, vaišindavosi, pradėdavo raginti: „Vyrai, namo!", mat jai būdavo gaila ir neėdusių arklių", - pasakojo telšiškė. Anot jos, tėvas buvo įvedęs „madą", kad eiguliai į susirinkimus atvyktų vilkėdami uniformomis, baltais marškiniais, pasirišę kaklaraiščius.

Medžiojo - tik kartą 

   Paklausta, ar buvo griežtas savo pavaldiniams, dukra patikino, kad buvo geraširdis, nė vieno blogo žodžio jiems į akis nepasakydavo, nepriekaištaudavo, net jeigu ir būdavo kas nors blogai padaryta. „Tik namuose kartais mamai pasiguosdavo: „Nu tie bambizai", - prasitarė moteris. Kita vertus, pasak jos, eiguliai  klausė, tad griežtumo net nereikėjo.

   Ir namuose griežtesnė, organizuotesnė buvo girininko žmona. Dukra neslėpė, kad už prasižengimus bardavo mama, tėtis dažniausiai užstodavo. „Arba pavyzdžiui, kai studijavau neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete chemiją-biologiją, kiek mama duodavo pinigų, tiek turėdavo pakakti, o tėtis paslapčia man dar įbrukdavo smulkioms išlaidoms", - sakė moteris.

   Dėl savo jautraus, geraširdiško būdo girininkas nemedžiojo ir žvėrių. „Tėvelis vienintelį kartą nuėjo į medžioklę, parsinešė nušautą zuikį ir verkė pasidėjęs: „Zuikeli, zuikeli, ką aš padariau...". Nuo to karto daugiau medžioti nebėjo. Savo šautuvą atidavė mano vyrui", -  prisiminė S. Milašienė.

Sunkus pokario laikotarpis 

   1950 m. V. Stanevičių perkėlė į Telšių miškų ūkį vyriausiuoju miškininku, tad jis dirbo šiame mieste, o šeima liko Žadvainiuose. S. Milašienė susijaudinusi atskleidė, ką jų šeimai teko patirti pokario laikotarpiu, kai kovojo partizanai prieš enkavedistus. „Enkavedistai įtarė, kad tėvelis, kol dar gyveno Žadvainiuose, bendravo su partizanais - į miškus išėjusiais kaimynais. Daug teko patirti kaltinimų, tardymų...", - užsiminė dukra.
   Pokaryje daugelis Lietuvos inteligentų, ūkininkų šeimų buvo ištremti į šiaurę. Tik per plauką ir Stanevičių šeima apie 1950-uosius gyvuliniais vagonais nebuvo išvežta į Sibirą. „Aš tarsi per miglą irgi prisimenu, kad ryte pamačiau riedančias arklių traukiamas gurguoles su žmonėmis į     Telšių traukinių stotį, iš kurios gyventojai vagonais buvo gabenami į šiaurę. Mama tam buvo pasiruošusi, nes nujautė, kad gali ir mūsų šeimą ištremti. Tą rytą pas mus užsuko toks aukštas rusų karininkas ir įspėjo, kad ne šiandien, bet kitą dieną mus išveš, tad patarė iš čia dingti. Mama nieko nelaukdama susirado sunkvežimį, pasiėmė reikalingiausius daiktus, mudvi su sese ir išvykome į Telšius, kur tuo metu tėvelis dirbo, o jis nieko nežinojo, nes nebuvo kaip jam pranešti.  Ten, kur dabar yra Telšių autobusų stotis, kitoje gatvės pusėje  buvo miškų ūkis, mes į kiemą įsukome tuo metu, kai tėtis su kolegomis žaidė tinklinį - visus juos nustebinome. Vėliau mūsų mažažemiai kaimynai sakė, kad kitą trėmimų dieną mūsų ieškojo", - susijaudinusi pasakojo S. Milašienė.
   V. Stanevičius su šeima Telšiuose liko visam laikui - 1954-1970 m. dirbo Telšių miškų ūkio Telšių girininkijos girininku.
   Dukra prisiminė, jog Telšių girininkija tada buvo įsikūrusi nedideliame raudonų plytų namelyje Alyvų gatvėje. Apačioje buvo raštinė, šalia - kambariukas ir virtuvė, viršuje -  miegamasis. Tame pačiame pastate gyveno ir girininkijos buhalteris su šeima. Pasak dukros, jų šeimos tarpusavyje gražiai sutarė, bendravo.

Motociklu - į miškus 

   Ar daug laiko tekdavo praleisti su tėvu? Pašnekovė atsakė, jog jai labiau, nei seseriai Reginai patiko miškas, tad  7-8 klasėje ji ne kartą su tėvu pavasarį ar vasarą atsisėdusi ant motociklo „Jawa" lėkdavo į mišką. Pamiškėje stabtelėdavo ir kai vykdavo pas Rietave gyvenančią mamos seserį. „Labai gražūs miškai važiuojant link Stalgėnų, iki šiol akyse matau ten pamiškėse žydėdavusius mėlynus lubinus. Kartais su tėveliu sustodavome miške, jis sakydavo: „Čia buvo mano miškas, kai dirbau, tu dar tebebuvai maža".  Taip pat ji kartu su tėvu vasaromis prie Germanto ežero vykdavo grėbti nupjautų pievų. O štai seserį Reginą labiau traukė technikos mokslai, ji baigė sunkiai merginoms „įkandamus" elektrotechnikos mokslus.
   O S. Milašienė, pabaigusi vidurinę mokyklą, Telšių miškų ūkyje pradėjo dirbti medelyno meistre. Darbas patiko, tad net svarstė galimybę studijuoti miškininkystę, juo labiau, kad ir tėvas būtų tuo apsidžiaugęs. Bet taip pat ji svajojo ir apie farmacijos studijas, bet į šią specialybę neįstojusi, tapo Vilniaus universiteto biologijos-chemijos studente, vėliau - diplomuota specialiste.
   S. Milašienė, artimai bendravusi su tėvu, iki šiol apgailestauja, kad tėvelis nesirūpino savo sveikata. „Jis vis sakydavo : „ Nėra laiko, kai pabaigsiu miško sodinimo darbus, eisiu pas daktarus". Ir vėl įsisukdavo į miško ruošos darbus. Iš gyvenimo jis išėjo per anksti - sulaukęs 58 metų, gražų ankstyvą gegužės rytą...", - prisiminė dukra.

 

Dalia Šimkutė

2014 11 19



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt