Juozas Gailius


   

 

     Aš, Apolonija Narmontaitė -Girdžiūnienė, nuo 1946 iki 1977 m. dirbau miškų žinyboje ir gerai pažinojau buvusį bendradarbį Juozą Gailių. Jis su manimi dalijosi savo žiniomis, darbo patirtimi, todėl jį vadinu savo mokytoju. Noriu apie jį papasakoti.
   J. Gailius kilęs iš Alsėdžių, Telšių raj., vienturtis. Tėvelis buvo išvykęs į JAV, tad užaugino viena mama. Juozukas buvo geras, klusnus, gražus berniukas, patarnaudavęs bažnyčioje. Kaip patsai sakė, Alsėdžių davatkėlės norėjo jį išleisti mokytis į kunigus. Baigęs Alsėdžių progimnaziją, padėjo dėdei Justinui Stančikui prekyboje. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiaulių miesto aviacijoje, vėliau Plungėje buvo dalinio buhalteris. Sugrįžęs iš kariuomenės, gavo vyriausiojo buhalterio darbą Mažeikių miškų urėdijoje. Laisvalaikiu žaidė Mažeikių futbolo komandoje. Žmonelę - panelę Elvyrą Gerlikaitę susirado iš Sedos girininkijos darbuotojų. Sukūrę šeimą, abu dirbo Mažeikių miškų urėdijoje.
    Iš prisiminimų: ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą, sekmadienį, Mažeikių futbolo komanda vyko į Salantus žaisti rungtynių. Kelyje sutikti kariškiai juos sugrąžino atgal. Mažeikiuose besanti didelė suirutė. Čia gyvenę kariškiai su savo šeimomis skubiai bėgo, lipo į mašinas susigriebę daiktus. Tai buvo pirmoji Antrojo pasaulinio karo diena. O antrąją dieną, pirmadienį, vokiečių lėktuvai jau bombardavo Mažeikius. Žmonės išsigandę bėgo slėptis kur pakliuvę. J. Gailius su žmona pasislėpė griovyje, palikę ant kelio vežimėlyje savo mažąją dukrytę Danutę. Visą laiką prisimindavo tą atsitikimą, tą baisų įvykį.
    1944 m. rudenį užėjo antroji rusų okupacija. J. Gailiaus šeima iš Mažeikių persikėlė į Alsėdžius pas jo motiną. 1945 m. J. Gailių suėmė saugumas. Žmona Elvyra iš Alsėdžių į Telšių kalėjimą veždavo jam maistą. Ne visada pasisekdavo perduoti - dažnai lauknešėlis patekdavo į kitas rankas. Tąkart pasisekė - maistas iš šaknelių pintame krepšyje buvo perduotas tam, kam ir buvo skirtas. Kai jai grąžino krepšelį, pasikabinusi ant rankos išėjo ir nužingsniavo tolyn. Netrukus J. Gailius per kalėjimo langą stebėjo, kaip tuščią krepšelį pasikabinusi ant rankos, žmona žingsniavo namo. O krepšelio dugne, užkištas už pynelių, baltavo jo parašytas laiškelis... Laimei, į tai niekas neatkreipė dėmesio.
   1946 m. J.Gailius sugrįžo iš kalėjimo taip ir nesužinojęs, už ką kalėjo. Spėjo tik, kad už tai, jog vokiečių okupacijos metais bendravo su vokiečių karininkais. Gal buvo įskųstas?
    Grįžęs įsidarbino miškų urėdijoje Alsėdžiuose. Apie 1947 m. urėdija iš Alsėdžių buvo iškelta, o urėdas Karolis Orenius ištremtas į Sibirą. Paskirtas naujas, kuris jau vadinosi direktoriumi. Tai buvo Leonidas Smolskis - baltarusis, buvęs tankų divizijos vadas, vis dar tebevaikštantis su kariška uniforma. Jis pradėjo vadovauti besikuriančiam miško pramonės ūkiui Rietave. Kol pastatė administracines patalpas Rietave, dalis urėdijos darbuotojų kartu su direktoriumi L. Smolskiu laikinai persikėlė iš Alsėdžių į Plungę. Miškų pramonės ūkio kontora laikinai buvo įsikūrusi Plungėje Senamiesčio aikštės ir Rietavo gatvės kampe, dviejų aukštų mediniame name. 
 
Juozas Gailius 1950 m.
   Pirmame aukšte apsigyveno direktoriaus L. Smolskio šeima - baltarusė žmona ir du apie 10-12 metų sūnūs. Antrame aukšte buvo miškų pramonės ūkio kontora. Iš Alsėdžių kartu su šeimomis atsikėlė vyriausias buhalteris Adomas Gintila , buhalteriai Juozas ir Onutė Abromavičiai, inžinierius Stasys Krasauskas bei kiti, tarp kurių - ir J. Gailiaus šeima. Plungėje, Rietavo gatvėje nuomojamose patalpose buvo įkurta miško pramonės girininkija. Girininku buvo paskirtas J. Gailius. Jo padėjėjais - meistrais tapo Justinas Jankauskas, Edvardas Venslauskas, Kazys Kekys, Bronius Jucys, buhalterijos darbuotojos - Vanda Sidabraitė, Adelė Šakinytė ir, vėliau - Apolonija Girdžiūnienė.
    Girininko J. Gailiaus vadovaujama miško gamyba vyko paskirtose girininkijų biržėse - Kulių, Alsėdžių, Platelių, Beržoro, Plinkšių miškuose. Nuolatinių darbininkų nebuvo. Todėl darbams miško ruošai buvo varomi pavieniai ūkininkai - buvo uždėtos prievolės. Kirtimas vyko rankiniu būdu, traukė ir vežė nuosavais arkliais. Sunkūs ir mažai apmokami darbai labai vargino žmones. Girininkas J. Gailius arkliuku vežimaityje vykdavo į biržes apžiūrėti darbų.
    O laikai buvo neramūs - pokaris, tad vyko partizaninės kovos su stipresniu priešu dėl laisvės.
    Po poros ar trejeto metų atsirado pasikeitimų - sunkius miško darbus pakeitė technika: elektriniai pjūklai, benzininiai pjūklai „Družba", traktoriai, autokranai ir automašinos. Mašinos pradžioje buvo su gazogeneratoriniais varikliais, kūrenamos juodalksninėmis kaladėlėmis, vadinamomis „čiurkomis".
    Susikūrė nuolatinių darbininkų brigados. Darbininkų netrūko, mat dauguma mieliau ėjo į miškų darbus, nei į steigiamus kolūkius. Daugelį metų miško kirtėjais dirbo Edvardas Dargis iš Jogaudų kaimo, Alfonsas Rakštys ir daugelis kitų. Miškai buvo kertami, išvežami prie geležinkelio į sandėlį. Kraunami į vagonus rąstai - statybiniai ir lentiniai, popiermedžiai. Sparmedžiai buvo labai svarbūs, nes keliavo į Donbaso, Čumakovo, Mariupolio ir kitas šachtas kaip ramsčiai. Iš „Glavlesosbito" nuolat atvykdavo atstovai skubinti, kad greičiau pakrautų sparmedžius į vagonus. Toks ruselis, apie 50-ies metų, išbūdavo savaitėmis. Dėl skubaus sparmedžių pakrovimo atvykdavo iš Vilniaus žydas Šeinas.
    1955 m. J. Gailius perėjo dirbti į miško medžiagos sandėlį vedėju, kuriuo dirbo iki pensijos. Šis sandėlis buvo įkurtas prie Plungės geležinkelio stoties.
 
Sandėlio vedėjas Juozas Gailius, brokuotojas Pranas Girdžiūnas ir vežikas Antanas Petrauskas miško medžiagos sandėlio teritorijoje Stoties gatvėje 1955m. Plungės girininkijos archyvo nuotr.
    J.Gailius miškų žinyboje dirbo visą savo gyvenimą. Buvo geras darbuotojas, geras vadovas: organizatorius, mokėjo bendrauti, turėjo humoro jausmą. Jis buvo apdovanotas garbės ir padėkos raštais, buvo išrinktas Plungės miškų ūkio profsąjungos pirmininku, buvo tuometinės Plungės futbolo komandos „Linų audiniai" rėmėjas ir garbės narys. Palaikė gerus santykius su Rietavo miškų pramonės ūkio direktoriais: L. Smolskiu, D. Kirinu, J. Kupečiu.
    1959 m. sausio mėnesį Plungės miškų ūkis buvo atskirtas nuo Rietavo. J.Gailius dirbo su šios žinybos direktoriais - Kostu Gliožeriu, Vytautu Kelerta.
    J.Gailiaus dėka Plungės miškų ūkyje dirbo ir jo šeimos nariai: žmona Elvyra ilgokai dirbo Plungės miško ruošos punkte įrankių, statybos medžiagų, atsarginių dalių sandėlio vedėja, duktė Danutė laikinai dirbo miško ūkyje kasininke, sūnus Algirdas - miško ruošos punkte dispečeriu. Sūnus buvo veiklus darbuotojas. Buvo suorganizavęs Plungės miškų ūkio darbuotojų vaikų spartakiadą.
    Juozas ir Elvyra Gailiai užaugino ir išmokslino tris savo atžalas.
    Duktė Danutė Vilniuje tapo pedagogė, dėstytoja, sūnus Algirdas - medikas Mažeikiuose, turi savo polikliniką, yra geras gydytojas, žmonių gerbiamas. Sūnus Rimas baigė Vilniaus Universitete ekonomiką, buvo Plungės vartotojų kooperatyvo vadovu. Dabar auga būrys vaikaičių ir provaikaičių.
    Deja, J. Gailius nesulaukė gilios senatvės - eidamas 67 metus, mirė. Palaidotas Plungės miesto viduriniosiose kapinėse.

 


Lieplaukė - Plungė, 2014 m. gruodis

 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt